Ežiukas rūke by Nieko rimto

Sergej Kozlov Iliustravo

UDK 882-93         Ko-583

Versta iš: Сергей Козлов Всë о Ëжике, Медвежонке, Львëнке и Черепахе Азбука-классика, Cанкт-Петербург, 2006 Сергей Козлов Ëжик в тумане Русич, Смоленск, 2006

Ketvirtasis leidimas

ISBN 978-9955-683-97-1

Russian text of Sergei Kozlov’s Work Copyright © 2008 by Sergei Kozlov The rights for the Lithuanian edition are acquired via FTM Agency, Ltd., Russia, 2008 / Lietuvių k. išleista susitarus su FTM Agency, Ltd., Rusija, 2008 © Iliustracijos, Sigutė Ach, 2010 © Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Saukaitytė, 2010 © Leidykla „Nieko rimto“, 2015

Sergej Kozlov

Iliustravo Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

Vilnius 2015

Kartà gyveno miðke Eþiukas ir Meðkiukas. Gyveno graþiai, draugiðkai, bet kartkarèiais jiems nutikdavo nepaprastø dalykø... Ðtai ir ðiandien... Per miðkà, per laukà, á kalnelá, nuo kalnelio, ràsteliu, ràsteliu... ritosi Meðkiukas ir ðaukë: – E-eþiu-u-uk! E-eþiu-u-uk! Kà að radau! Kà radau! Kà radau! – Kà? – iðlindo ið pieniø Eþiukas. – Buldu kuldu, ðuldu kuldu! – uþdusæs suburbuliavo Meðkiukas. – Supratai? – Ne-a. – Buldu kuldu, ðuldu kuldu! Na, ar dabar aiðku? – Ne, – papurtë galvà Eþiukas. – Et! – ir vël suburbuliavo, sumarmaliavo tiesiai Eþiukui á ausá. – Na? – O kur? – paklausë Eþiukas. – Lekiam! Meðkiukas èiupo Eþiukà uþ letenëlës ir kiek kojos neða pasileido atgalios – ràsteliu, ràsteliu, nuo kalnelio, á kalnelá, per laukà, – kol pribëgo miðkà. 11

– Ðtai! – praskleidë krûmus Meðkiukas. Prieðais juos miðko aikðtelëje, pridengta þalumos, stûksojo sukrypusi darþinë, ið tolo primenanti kupranugará. Ant „nugaros“, tiesiai virð durø, buvo pakeverzota: DANGÛS – Dan-gûs, – skiemenimis perskaitë Eþiukas. – Na, kà pasakysi? Gali duoti jam þolytës. – Kam? – Kupranugariui! – ir Meðkiukas dingo darþinës viduje.

„Padëk!“ – tuoj pat iðgirdo Eþiukas ir po akimirkos pamatë patá Meðkiukà, iðsvirduliuojantá ið darþinës su didþiuliu ritiniu, sakytum kokiu kilimu, ant peties. – Kas èia? – paklausë Eþiukas. – Èiupk, – paliepë Meðkiukas. Per miðkà, per laukà, á kalnelá, nuo kalnelio, ràsteliu, ràsteliu... dûmë dabar Eþiukas su Meðkiuku, o jiems ant peèiø, tarsi ràstas, dûmë ir tas neþinia koks daiktas. Kai jie pribëgo du menkuèius kelmelius vidury lauko, Meðkiukas riktelëjo: – Stok! Tinkamiausia vieta! – ir numetë ritiná ant þolës. Alsiai èirðkë þiogeliai, upëje lyg ábesta atsispindëjo dygi saulë. – Tinkamiausia – kam? – pasiteiravo Eþiukas. – Tam! – ir Meðkiukas, lipdamas ant kelmelio, kad uþdainuos, kad uþburkuos: Pakeisime mes dangø, Pakeisime mes dangø, Pakeisime mes dangø – Gû gû gû! – Pakeisime – kà?.. – net prasiþiojo Eþiukas. – Dangø, – lyg niekur nieko atsakë Meðkiukas. – Karðta! – 13

pasilypëjo ant kelmelio, uþkabino letena iðdegusá, saulëje iðblukusá dangø ir – truktelëjo. O dangus – tik pamanykite! – nepatenkintas susiraukë, tada kaip staltiesë ëmë ðliauþti þemyn, o saulelë nusirito lyg druskinë ir nukrito anapus miðko. – Kà tu darai? – suðuko Eþiukas. – Kà tu èia iðdirbinëji?! Bet buvo per vëlu. Atsistojæs ant kelmelio, Meðkiukas jau taikë naujà dangø, pûðkavo, dvësavo ir braukësi nuo kaktos prakaità. – Padëk! – urgztelëjo jis. Ir dviese jie iðtempë naujà dangø, per kurá pirmiausia nusidriekë graudþiai klykianèiø gerviø virtinë, o tada... pabiro smulkus lietutis. – Et! – susikrimto Meðkiukas ir trinktelëjo sau letena per ðlauná. – Negerai! Jis nudrëskë naujàjá dangø, paskubomis suvyniojo á ritiná, „èiupk!“, – linktelëjo Eþiukui ir uþsimetë ant peties savàjá galà... – O kas bus... ten? – vos iðlemeno Eþiukas ir bedë letenële aukðtyn, kur buvo visiðkai tuðèia. – Juk ten nieko nebëra... – Pabus ðitaip, – atsakë Meðkiukas. Ir jie nukûrë. Tuo paèiu keliu – á kalnelá, nuo kalnelio, per laukà, ràsteliu, ràsteliu – jie dûmë naujo dangaus ir tempë senàjá su klykianèiomis gervëmis; nuo jo laðëjo vanduo. 14

– O kokio dangaus mums reikia? – pakrantëje paklausë Eþiukas. – Kad bûtø nekarðta, neðalta, neðlapia ir netamsu! – Argi taip... bûna? – Eþiukas net stabtelëjo, ir Meðkiukas galiukà pabëgëjo vienas su klykianèiomis gervëmis, bet apsiþiûrëjo ir gráþo atbulas. – Aha. – Kada? – Prisimeni, kai buvo Kiðkio gimtadienis? – Prisimenu, – pagalvojæs linktelëjo Eþiukas. – Nuostabus buvo dangus! Ar manai, kad jis – kupranugaryje? – Ten, – ramiai linktelëjo Meðkiukas.

– O jeigu mes já surasime, atbëgs Kiðkis ir vël bus gimimo diena? – Þinoma! – O kodël að anksèiau ðito kupranugario nesu matæs? – Jis – klajoklis: tai vienur uþklysta, tai kitur. – O kur jo kupros? – Na, ko dabar stoviniuoji? – supyko Meðkiukas. – Ðis kupranugaris – dangiðkas: su dangumis ir be kuprø. Ir jie pasileido prie darþinës. Varna linksmai kraipësi ant eglutës. Varnai buvo ádomu þiûrëti ið virðaus, kaip Eþiukas su Meðkiuku paskubomis gráþta atgalios. – Na ðtai, – atsiduso Meðkiukas, kai jie su naujuoju dangumi pasiekë du kelmelius vidury lauko. – Dabar bus kaip tik! – Ir iðkart atbëgs Kiðkis? – rabaþdindamasis ant savojo kelmelio paklausë Eþiukas. – O kur jis dësis neatbëgæs? Jiedu iðskleidë dangø, ir iðkart pasidarë tamsu. – Tpfu! – supykæs nusispjovë Meðkiukas. – Naktis! Ar tu mane matai? – Ne-a, – atsakë Eþiukas. – Að tavæs taip pat nematau. Nyki rugsëjo naktis. – Spalio, – patikslino Eþiukas. – Tokios bûna spalio naktys. 16

– Na, niekis. Ðtai, imk. – O... o kas èia? – Vytelë. – Kam? – Badyk. – Kà badyti? – „Kà, kà“! Vaje, koks nenuovokus! – suniurnëjo Meðkiukas, èiupo vytelæ ir ëmë badyti dangø. Tada viena po kitos sublykèiojo maþos ir didelës þvaigþdës. Eþiukas sekë ákandin, bet nebadë. – Kodël nebadai? – stabtelëjæs paklausë Meðkiukas. – Að bijau. – Ko? – Man gaila. – Ir ko gi tau dabar gaila!? – Dangaus, – atsakë Eþiukas. – Tpfu, kad tave kur! Rado ko gailëtis! Ðtai, þiûrëk! – ir parodë Eþiukui, kaip tyliai pliaukðteli ir sidabriðkai skimbèioja prakiurdamas dangus. – Badyk! Að tuoj! Ir nubëgo. Eþiukas pakëlë vytelæ ir pajudino þvaigþdæ. Ir ji mirktelëjo Eþiukui. O tada ryðkiai tvykstelëjo, Eþiukas iðsigando ir... netyèia pradûrë dangø. Ir atsirado E þ i u k o þvaigþdë. 17

Ji buvo tokia graþi... Sugráþo Meðkiukas, ir þvaigþdþiø ðviesoje buvo matyti, kad jis velka ràstà. – Pagelbëk! – krioktelëjo Meðkiukas, ir jie abu – paukðt! – pradûrë dangø ràstu, ir juodu dangumi nuplaukë mënulis. – Mënulis!.. – Eþiukas su Meðkiuku sutartinai atsiduso ir atsisëdo ant ràsto.

– Gaila, nëra Kiðkio, jam taip pat patinka mënulis, – neatitraukdamas akiø nuo s a v o þvaigþdës tarë Eþiukas. – Bet, þinai, Meðkiuk, vis dëlto ðis dangus – ne tas, kuris buvo per Kiðkio gimtadiená. – Ne tas! Þinoma, kad ne tas! Mes já dar surasime! – Klausyk, Meðkiuk, daugiau mes jø nebekeiskime, gerai? – pasiûlë Eþiukas, neatplëðdamas akiø nuo savo þvaigþdës. – Ko? – Dangø. – Hmm! Kaip nori, – burbtelëjo Meðkiukas. – Bet ten dar liko pusë kupranugario. Danguje ðvietë mënulis ir mirkèiojo þvaigþdës, taèiau Eþiukas nenuleisdamas akiø þiûrëjo á s a v o þvaigþdæ. – Imkime ir padainuokime! – staiga pasiûlë jis. – Kai ðitaip gera, bûtinai reikia dainuoti. – Tik pirmiau susëskime á valtá, – tarë Meðkiukas. – Kai ðitoks mënulis, dainuoti geriausia valtyje. Tylia vandens lelija, lyg valtimi, jie palengva plaukë upe. Meðkiukas kartkarèiais kilstelëdavo vytelæ ir pradurdavo dangø, o Eþiukas vis þiûrëjo ir þiûrëjo á s a v o þvaigþdæ. Ir jie uþdainavo: Lyg pupa á dangø kils dainelë Tyliai tyliai plaukiant upele. 19

Jei þibintas neapðvieèia kelio – Mes danguj áþiebsim þvaigþdeles. Nors vëjai staugs, Nors lis ledu, Nekeiski dangaus, Nes turësi bëdø.

Kai atëjo metas skristi paukðèiams á pietus, kai jau seniai buvo nuvytusi þolë ir nukritæ nuo medþiø lapai, Eþiukas tarë Meðkiukui: – Artinasi þiema. Eime, pameðkeriokime paskutiná kartelá. Juk tu mëgsti þuvytes. Pasiëmë jie meðkeres ir nuëjo prie upës. Prie upës buvo taip tylu, taip ramu, kad visi medþiai palenkë prie jos liûdnas savo galvas, o per vidurá palengva plaukë debesys. Debesys buvo pilki, gauruoti, ir Meðkiukà suëmë baimë. „O jeigu mes sugausime debesá? – pamanë jis. – Kà tada su juo darysime?“ 20

– Eþiuk! – tarë Meðkiukas. – Kà darysime, jeigu sugausime debesá? – Nesugausime, – nuramino Eþiukas. – Debesys ant sausø þirniø nekimba! Ðtai jeigu gaudytume su pieniø pûkeliais... – Ar su piene galima pagauti debesá? – Þinoma! – tarë Eþiukas. – Debesys ant pieniø pûkeliø ir tekimba! 21

Pradëjo temti. Jie sëdëjo ant siauruèio berþinio lieptelio ir þiûrëjo á vandená. Meðkiukas sekë akimis Eþiuko plûdæ, o Eþiukas – Meðkiuko. Buvo tylu tylu, ir plûdës aiðkiai atsispindëjo vandenyje... – Kodël jos nekimba? – paklausë Meðkiukas. – Jos klausosi mûsø ðnekø, – atsakë Eþiukas. – Rudeniop þuvys tampa labai smalsios!.. – Tuomet patylëkime. Ir jiedu visà valandà sëdëjo tylëdami. Staiga Meðkiuko plûdë ëmë ðokèioti ir giliai paniro. – Kimba! – riktelëjo Eþiukas. – Oi! – ðûktelëjo Meðkiukas. – Tempia! – Laikyk, laikyk! – ðaukë Eþiukas. – Kaþkas labai sunkus, – suðnibþdëjo Meðkiukas. – Pernai ðioje vietoje nuskendo senas debesis. Gal èia – jis?.. – Laikyk, laikyk! – kartojo Eþiukas. Ûmai Meðkiuko meðkerë iðlinko lanku, tada ðvilpdama atsitiesë – ir aukðtai á dangø ðvystelëjo didþiulis raudonas mënulis. – Mënulis! – sutartinai aiktelëjo Eþiukas ir Meðkiukas. O mënulis kryptelëjo ir tyliai nuplaukë virð upës. Ir tada paniro Eþiuko plûdë. – Trauk! – suðnibþdëjo Meðkiukas. Eþiukas mostelëjo meðkere – ir aukðtai á dangø, aukðèiau uþ mënulá, nuskriejo maþutë þvaigþdë. 22

– Ta-a-aip... – nutæsë Eþiukas ir paëmë kitus du þirnius. – Dabar – kad tik uþtektø masalo!.. Pamirðæ þuvis, jie kiaurà naktá gaudë þvaigþdes ir primëtë jø pilnà dangø. O prieð auðrà, kai þirniai baigësi, Meðkiukas persisvërë per lieptelá ir iðtraukë ið vandens du oranþinius klevo lapus. – Uþvis geriausia gaudyti su klevo lapais! – tarë jis. Ir buvo jau beuþsnûstàs, kai kaþkas smarkiai sugriebë kab liukà. – Padëk!.. – suðnibþdëjo jis Eþiukui. Ir jie, pavargæ, mieguisti, dviese vargais negalais iðtraukë ið vandens saulutæ. Ji nusipurtë vandená, perëjo siauruèiu liepteliu ir nusirito per laukà. Aplinkui buvo tylu, gera, ir paskutiniai lapai lyg maþuèiai laiveliai palengva plaukë upe.

Ir vël iðkeliavo auksinë, saulëta diena. Ir vël Meðkiukas atëjo pas Eþiukà, nes pastaruoju metu jiedu susitikinëdavo Eþiuko namuose. Ir vël Meðkiuko laukë pintas krëslas, stovintis ðalia pinto krësliuko, kuriame jau sëdëjo Eþiukas. 23

RUDUO 5 KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU KEITË DANGØ 7 KAIP SUGAUTI DEBESÁ 16 KAS VISKÀ SUMANË? 19 KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU GAUDË RUDENÁ 23 SAUGOKITE GIEDRÀ 27 SALDÞIAME MORKØ MIÐKE 31 SUTEMOSE 32 ÐALTAME DANGUJE 36 VOVERAITË 39 KARTÛS DÛMAI 41 RUDENINË ÞOLËS DAINA 44 GRIAUSTINIS 47 GARSAI IR BALSAI 51 TU TIK PAÞIÛRËK 53 JEIGU MANÆS IÐVIS NËRA 56 KAIP PARYÐKINTI TYLÀ 59 RUDENINIAI LAIVAI 63 KUKUNË 69 NETERÐKITE MANO ÞEMËS 73 RUDENINIS PARÐELIS 77 VARNE, VARNE 80 KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU IÐGELBËJO VILKÀ 85 JUODASIS AKIVARAS 93 PUÐIES KANKORËÞIS 95 LAISVAS RUDENS VËJAS 98 KAIP ASILIUKAS SUSAPNAVO BAISØ SAPNÀ 100 EÞIUK, NEÞIÛRËK Á MANE ÐITAIP 104 ÛMËDË 109 PASKUTINË SAULË 111

ÐILUMA 114 VAIVORYKÐTË 117 MES ATEISIME IR KVËPUOSIME 121 PASKUTINËS SAULUTËS ÐVENTË 124 PRIEÐ ÞIEMÀ 127 ÞIEMA 129 SNINGA 131 VARNAS 133 KARTU SU ÞEME 136 DIDIS VARDAS BAÐIO 141 BATUOTAS ÞÀSINAS 145 VILKAS 148 PATIKLUS EÞIUKAS 150 PARÐELIS DYGIAIS KAILINËLIAIS 154 SNIEGO GËLELË 157 KAIP ASILIUKAS, EÞIUKAS IR MEÐKIUKAS SUTIKO N AUJUOSIUS METUS 161 KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU PRISISAPNAVO KIÐKIUI 165 BAISUS ÞVËRIS IÐ TOLIMOS ÐALIES 169 ÞALIASIS PAUKÐTIS 172 KAIP ASILIUKAS SIUVOSI KAILINIUS 174 AUSTRALØ KERÐASIS 176 ÐKOTIÐKA BALADË 183 ÐILTÀ TYLØ VIDURÞIEMIO RYTÀ 186 TUO PAÈIU METU 190 NË ÞODÞIO 194 GERASIS DRAMBLYS 197 KIÐKIS 200 ÞIEMOS PASAKA 202 PAVASARIS 205 ATLYDYS MIÐKE 207 POKALBIS 209 GAIDÞIØ KARALIUS 212 SûdyTOS KOJELËS 216

MAÞASIS GYVASIS KAKTUSAS 219 EI, JÛS, STATINËSE, KAS ESATE? 222 ÐULINYS 226 NEPAPRASTAS PAVASARIS 229 ÐVARÛS PAUKÐÈIAI 230 MELSVI „KUKÛ“ 233 PAVASARIO PASAKA 235 LABAI AÈIÛ 237 SENIAI TAIP REIKËJO, KIÐKI! 240 PIENË IR KRIUKSIS 242 AUKSASPALVIS IR MINKÐTUÈIUKAS 247 NENUSKRISK, PAUKÐTI, GIEDOK! 251 RYTAS 254 KAÞKAS 256 TU SKRISK! AÐ MOSUOJU SPARNAIS 259 TOKS MEDIS 263 KAIP EÞIUKAS ËJO SUTIKTI AUÐROS 266 MËNULIO TAKAS 268 SAULËS ZUIKIS IR MEÐKIUKAS 272 DRAMBLYS 274 BANGINIS 277 VASARA 279 KAIP DRAMBLYS ËJO Á SVEÈIUS PAS EÞIUKÀ 281 KARTÀ SAULËTÀ DIENÀ 285 KIÐKIS, ASILIUKAS, MEÐKIUKAS IR STEBUKLINGI DEBESYS 289 PRIE UPELIO 292 LEISKITE SU JUMIS PAPRIETËMIAUTI 294 SMULKUTIS ÐILTAS LIETUS 297 KIÐKIO AUSYS 299 DÞIAUGSMAS 302 RAMUNËLË 305 KAI TU PASLEPI SAULÆ, MAN LIÛDNA 313 KAIP EÞIUKAS SU MEÐKIUKU BLIZGINO ÞVAIGÞDES 315 EÞIUKAS RÛKE 317

EÞIUKO KALNAS 320 EÞIUKAS IR JÛRA 323 EÞIUKO DÞIAUGSMAS 325 SAPNAI 327 PAUKÐTIS 330 KVIESTINIAI PIETÛS 334 KAIP MEÐKIUKAS PERGUDRAVO LAIKÀ 337 NUOSTABIOJI STATINË 339 TRYS SKRUZDËLËS 342 MEILUS, PÛKUOTAS IR ÐOKINËJA 346 BAISUS, PILKAS, GAURUOTAS 349 PASAKA DRAMBLIO IÐLEISTUVËMS 352 SAULUTË KAMPE 355 SAULË 359 KEISTASIS MUZIKANTAS 363

Ko-583

Kozlov, Sergej Eþiukas rûke / Kozlov, Sergej; ið rusø kalbos vertë Dalia Saukaitytë; iliustravo Sigutë Ach. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 372 p.: iliustr.

Sergejus Kozlovas (1939–2010) buvo visiðkai neðiuolaikiškas raðytojas, tylus, niekuomet apie save neprimenantis. Neverta ginèytis, kam jis raðë – vaikams ar suaugusiesiems. Jis buvo tiesiog pasakininkas, o jo sukurtame pasakø miðke gali nutikti tai, kas nutinka ir tikrame gyvenime. Pagal raðytojo pasakà „Eþiukas rûke“ sukurtas neuþmirðtamas animacinis filmas, átrauktas á geriausiø XX a. animaciniø filmø sàraðus. Uþ savo kûrybà S. Kozlovas 2009 m. buvo apdovanotas Kornejaus Èiukovskio premija.

„Eþiukas rûke“ – trumpø, ðvelniø ir paðëlusiø pasakø rinktinë. Savo paprastumu, nonsenso stilistika, literatûrine verte ðios trumpos istorijos prilygsta A. A. Milno „Mikei Pûkuotukui“, A. de Sent-Egziuperi „Maþajam princui“, tad knyga atvira ir patiems maþiausiems skaitytojams, ir didþiausiems literatûros smaguriams. Nuo padûkusio ðëlsmo iki melancholiðkos rimties – paèius subtiliausius pasakø paletës tonus iðgavo iliustruotoja Sigutë Ach.

Redaktorë Danutë Ulčinskaitë Maketavo Simonas Gutauskas Tiraþas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dûmø g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Jei dar nemokate prietėmiauti, tikrai imsite tai daryti, ypač jei šlapią rudens dangų pakeisite šiltu ir giliu vasaros vakaro skliautu. Ir jeigu po lietaus netikėtai pradės dygti nepažįstamos ausys, išmoksite nusiteikti filosofiškai – kartais jos tikrai išdygsta be Kiškio... Po lietučio penktadienį iš žolės kyštelėjo kiškio ausys. „Kodėl jis čia? – pamanė Meškiukas ir perskėlė pliauską. – Kiškis visada ateina šeštadieniais.“ Papūtė vėjas. Kiškio ausys sulingavo, bet ir vėl atsistojo stačios. – Stebėtinos ausys! – burbtelėjo Meškiukas ir užsimojo kirvuku. – Ir vėjas joms nė motais... Meškiukas atsisėdo ant trinkos ir pradėjo stebėti. Ausys dar truputį ūgtelėjo. Štai susilygino su pušimi, tada dar šiek tiek paūgėjo, smarkiai išsitempė ir pačiais galiukais įsirėmė į gauruotą dangų. – Ausys! – šūktelėjo Meškiukas. – Kur jūsų Kiškis? Ausys sukluso. – Aš klausiu, kur jūsų Kiškis? – pakartojo Meškiukas. Ausys pasitrynė viena į kitą, kažką sušnarėjo ir vėl išsitempė – nuo žemės iki dangaus. – Ko tik nenutinka penktadieniais! – suniurnėjo Meškiukas ir pakilo nuo trinkos.

32 Akcijos ir ypatingi pasiūlymai