Frančeska

Fr a n Ä? e ska

UDK 821.162.1-93 Pi-159

Versta iš: Anna Piwkowska FRANCISZKA Zeszyty Literackie, Warszawa, 2014

Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba

ISBN 978-609-441-320-9

© Tekstas, Anna Piwkowska, 2014 © Iliustracijos, Emilka Bojańczyk / Podpunkt, 2014 © Maketas, Podpunkt Pirmą kartą lenkų kalba 2014 m. išleido Zeszyty Literackie, Varšuva, Lenkija.

Išleista susitarus su Anna Piwkowska. © Vertimas į lietuvių kalbą, Kazys Uscila, 2016 © Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą, Vladas Braziūnas, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2016

A nna P iwk o wska

Fr a nč e ska Iliustravo Emilka Bojańczyk Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila Eilėraščius iš lenkų kalbos vertė Vladas Braziūnas

Vilnius 2016

Tą vakarą pirma bevaikščiojančių ponų ir svečių bėgo jaunučiukas kadetas ir didelis romus šuo. Juodu be perstogės žaidė, lenkdami vienas antrą. Kiti neskubėdami ėjo iš paskos, o su jais oriai, grakščiai žengė pusmergėlė ilgomis rankomis ir kojomis, su languotu lengvu paltuku, kažkodėl labai dailiai atrodančiu. Ir visi nepiktai šaipėsi – žinojo, kodėl taip bėga, taip be atilsio žaidžia ir dedasi esąs linksmas jaunasis kadečiukas, vos besulaikąs graudžias ašaras.

Ivanas Buninas „Pirmoji meilė“

Balnan įsisodinęs ją, Perdien regėjau vien, kaip ji Prigludus, liejosi daina Jos apžavi.

John Keats „La Belle Dame sans Merci“

–5–

–6–

Skiriu TÄ—vams

–8–

I scena KURIOJE FRANČESKA NENORI BŪTI FRANČESKA, O JOS GYVENIMAS PASIKEIČIA

F

rančeska nenorėjo būti Frančeska. Pagal nuotaiką – mažiau arba labiau. Priešingai, norėjo būti Ane iš Žaliastogių, Rebeka de Vinter arba Skarlet Ohara. Bet tą dieną, kai greitoji išvežė mamą į ligoninę, Frančeska nenorėjo būti nei Ane, nei Rebeka, nei Skarlet. Tiesiog labiausiai už viską pasaulyje nenorėjo būti Frančeska.

Blogiausia buvo tai, kad ji namuose liko visiškai viena ir neturėjo supratimo, kam reiktų paskambinti. Gal Maciui, kuris buvo jos geriausias bičiulis? Bet kaip tokioje situacijoje Macius galėtų pagelbėti? Juk jis dar mažiau praktiškas nei Frančeska. Visada vaikšto kaip be galvos, jo marškiniai paprastai išsipešę iš kelnių, batraiščiai dažniausiai nesurišti. Su Maciumi galima sėdėti ant laiptų ir kalbėtis apie knygas. Arba apie žalčius. Kaip Lietuvoje, iš kur kilę Maciaus proseneliai, į dubenėlius žalčiams pildavo pieno. Kad jie saugotų namų ramybę. Apskritai su Maciumi galima kalbėtis apie sielas ir ne šio pasaulio dalykus.

Bet didžiausias Maciaus privalumas buvo tas, kad jis, kaip ir Frančeska, nekentė knygų apie magiją. Visi mokykloje skaitė tokias knygas. O Marcinas, iškalbingiausias ir labiausiai išpuikęs, pažengė net tiek, kad įkūrė „Slaptąjį Hario Poterio klubą“. Frančeska nutarė, kad jis pats laikė save, pasigailėk Viešpatie, Hariu Poteriu. Kokia nesąmonė. Beje, tas jo klubas visai nebuvo slaptas, nes visi apie jį šnekėjo. Bet ne kiekvienas galėjo jam

–9–

priklausyti. Klubas, kaip teigė Marcinas, buvo elitinis. Frančeska nelaikė savęs per daug drąsia, bet didžiavosi tuo, kad kai Marcinas pakvietė ją stoti į klubą, ji atsisakė. Ir visos klasės akivaizdoje pasakė, kad nepakenčia magijos, o knygas apie burtininkus laiko kvailomis.

Iš tiesų labiausiai ją sunervino tai, kad Marcinas nepakvietė stoti į klubą Maciaus. Lyg Macius nebūtų Marcinui pakankamai elitinis. Ir gal visų pirma dėl to dabar ji kiekviena proga kalbėjo, kad nekenčia magijos. Užtat labai mėgo poeziją. Gal tai ir per skambiai pasakyta, nes iš tiesų žinojo tik du tikrus eilėraščius. Tai yra tokius, kurių nereikėjo mokytis mokykloje.

Kai buvo dešimties metų ir sirgo angina, mama atnešė jai dvi eilėraščių knygeles. Vienos viršelis buvo su paukščiais, o kitos – geltonas, šiugždančiu celofanu. Iš pirmosios tada išmoko atmintinai labai ilgą eilėraštį. Jis buvo apie Krokuvą ir užburtą puskarietę. Ir apie jūreivį, baisų palaidūną, kuris metė jį įsimylėjusią merginą. Pasirinko verčiau išplaukti į jūrą ir niekada negrįžti. Tai yra gal ir norėjo sugrįžti, bet banginis prarijo jį gelmėse. Ir dar ten buvo kažkoks Artūras ir juodaodžiai. Tai neskambėjo labai rimtai, bet Frančeska manė, kad tai labai geras eilėraštis. Nes buvo ilgesingas ir kartu labai juokingas.

Antras eilėraštis, kurį ji žinojo, prasidėjo žodžiais: Suknelė buvo dryželiais Ir kartūninė, Plaukuos laukinės gėlelės, Veidukas įraudonijęs; Dailiausia ji buvo mergelė, Kaip Dievą myliu.

Frančeska niekada nepripažintų, kad ji yra graži. Kažkada nugirdo, kaip mamos draugė sakė: „Gal ji ir nėra ypatinga gražuolė, bet jai nestinga dailumo ir charakterio.“ O perskaičiusi tą eilėraštį nutarė, kad tie žodžiai, poeto žodžiai, yra apie ją. Kaip tai galėjo būti? Tai bent magija! Toliau toji eilėraščio mergaitė, tai yra, kaip atrodė Frančeskai, pati Frančeska, įgauna nežemiškų galių. Poetas Adamas Asnykas parašė: Galią turėjo įstabią, Dangiškai skaisčią, Rytinę meilią ekstazę, Vaisiaus užgintojo geismą, Žvaigždėtų sferų peizažą, Nakties pašvaistę.

Frančeska iš tiesų ne viską suprato, ypač apie tą ekstazę ir geismų vaisius, bet svarbiausia buvo tai, kad iš tikrųjų jautėsi taip, lyg būtų mergaitė iš eilėraščio. Nežinojo, kaip taip galėjo būti, bet tai jai teikė daug džiaugsmo. Daug daugiau nei tada, kai įsivaizduodavo esanti Anė iš Žaliastogių.

Ir todėl nuo tos akimirkos buvo įsitikinusi, kad jei kas ir yra tikra magija, tai būtent poezija.

Apie visa tai mąstė Frančeska, gulėdama didžiajame kambaryje ant sofos, užsiklojusi mamos megztiniu. Jai buvo baisiai šalta, nors dar tik rugsėjo pradžia, o namuose dar buvo likę rugpjūčio kaitrų šilumos. Bet Frančeska labai baiminosi dėl mamos, tad priglaudė skruostą prie megztinio, kuris

– 11 –

– 12 –

truputį dvelkė jos kvepalais. Už lango girdėjosi miesto ūžesys, už sienos pas kaimynus grojo televizorius, bet namuose buvo tylu. Ji ir toliau nežinojo, ką daryti. Gal paskambinti tėčiui, kurio nematė jau septynerius metus ir kuris visada turėjo kitą šeimą? Gal senelei, tėčio motinai, kuri dėl kažkokių priežasčių susisiekdavo su jomis tik Kalėdų išvakarėse ir net neprisimindavo Frančeskos gimimo dienos? Beje, tėčio motina buvo jau labai sena. O gal mamos draugei, tai, kuri manė, kad Frančeskai nestinga dailumo? Bet juk ji nežinojo jų telefonų numerių, o mama pasiėmė savo rankinę. Jautėsi visiškai beviltiškai. Atsikėlė ir priėjo prie stalo. Uždegė lempą, paėmė lapelį popieriaus ir pieštuką. Taip labai troško, kad grįžtų mama, bet ją apėmė baisi nuojauta. Ir tą akimirką pradėjo rašyti. Pieštukas pats vedė ją. Tą naktį Frančeska parašė savo pirmąjį eilėraštį, nors tai ne iki galo suvokė. Tai buvo veikiau prašymas ir užbūrimas. Jis skambėjo maždaug taip: Nenoriu, kad Tu numirtum.

Taip labai Tave myliu, kad galėčiau visą gyvenimą gert dėl Tavęs žuvų taukus.

Tik nenoriu, kad Tu numirtum.

Frančeska nežinojo, kad tą naktį jos gyvenime viskas keitėsi. Lyg būtų įsisiautėjusios kokios stebuklingos galios, kuriomis ji netikėjo. Tik žinojo, kad mama yra ligoninėje ir, apimta liūdesio ir baimės, parašė kažką panašaus į eilėraštį. Sėdėjo taip ir sėdėjo, ir toliau nežinodama, ko griebtis.

Pirmą valandą nakties ūmai pasigirdo telefonspynės skambutis. Frančeska pašoko nuo fotelio ir nubėgo atidaryti. Ji buvo tikra, kad grįžta mama, todėl iškart paspaudė mygtuką. Po to plačiai atlapojo duris ir laukė su besidaužančia širdimi. Laiptinėje pasigirdo energingi žingsniai, bet jie buvo ne mamos. Po akimirkos prieš Frančeską stovėjo visiškai svetima moteris!

Ji skvarbiu žvilgsniu nužvelgė Frančeską nuo galvos iki kojų ir pasakė: – Aš esu tavo motinos motina. Tavo senelė. Pasitrauk nuo durų ir leisk mane į vidų.

II scena KURIOJE FRANČESKA MANO, KAD NAKTIS YRA VOLDEMORTO METAS, O BOBŠĖ SAVO RAUDONA MAŠINA LEKIA PER MIESTĄ ŠIMTO KILOMETRŲ PER VALANDĄ GREIČIU

N

aaa! Bobšė tikrai neatrodė taip, kaip turi atrodyti senelė.

Jos tamsūs plaukai buvo iki pusės skruostų, dailiai pakirpti ir padažyti, ji pati buvo liekna, aukšta ir vilkėjo lininį kostiumėlį. Nuo jos dvelkė kvepalais ir neslepiamu susinervinimu.

Veikiau suirzimu. Bet tą akimirką Frančeskai tai nerūpėjo. Ji galvojo tik apie mamą. Tad atsistojo tiesi prieš bobšę ir labai tyliai, bet aiškiai paklausė: – Ar mama mirė?

Bobšė žvilgtelėjo į ją nustebusi ir atsakė taip pat tyliai ir aiškiai: – Ne. Tavo motina nemirė ir nemirs. Po trylikos tylėjimo metų paskambino man vidury nakties iš ligoninės ir pranešė, kad turiu vaikaitę.

Trylikos metų.

Frančeska taip labai nudžiugo dėl to, ką išgirdo apie mamą, kad nė neatsakė, tik nubėgo į kambarį ir tvarkingai sulankstė ant stalo gulėjusį lapelį. Taigi burtai suveikė! Nežinojo, kaip tai pavadinti, bet būtent tą akimirką patikėjo stebuklinga poezijos galia. Paprasčiau sakant, patikėjo, kad tai, ką žmogus parašo eilėmis, gali išsipildyti. Paslėpė eilėraštį stalčiuje, pasirengusi priešintis bobšei, kuri, šiaip ar taip, atnešė gerą žinią. Bet bobšė, kaip ir būdinga bobšėms, iškart ėmėsi vadovauti.

– 14 –

– Kraukis daiktus ir nepamiršk knygų. Taip pat pasiimk šiltų drabužių. Nuo šiandien gyvensi su manimi Žolibožo kvartale. Aišku, normaliai lankysi mokyklą. Ir gali būti, kad visa sumaištis truks iki žiemos.

Frančeską vėl apėmė baimė. „Iki žiemos? Tai kada grįš mama?

Ir kur ji bus, kol jos nebus? Ir kaip ji, Frančeska, gali gyventi su moterimi, apie kurios egzistavimą prieš dešimt minučių nė nežinojo? Savo ruožtu, koks tai turėtų būti žmogus, jeigu mama niekada apie ją net neužsiminė? Ir kodėl? Ką tokio iškrėtė jos motinos motina arba atvirkščiai – Frančeska visada stengėsi būti teisinga, net jeigu tai buvo susiję su pačiais artimiausiais asmenimis – ką iškrėtė jos mama savo motinai, kad jos išvis nepalaikė ryšių? Ir kodėl dabar mama atsiuntė ją čionai pasiimti Frančeskos?“ Visos tos mintys kunkuliavo mergaitės galvoje, kol ji chaotiškai ir paskubomis pakavo savo daiktus.

Bobšė atsisėdo ant fotelio ir laukė.

Iš rankinės ištraukė pakelį cigarečių.

– Kur degtukai, Frančeska?

– Virtuvėje, – burbtelėjo ji.

Bobšė nepatenkinta dėbtelėjo ir nuėjo į virtuvę. Po valandėlės grįžo

– 15 –

su cigarete ir mėlynąja Frančeskos lėkštele, į kurią krėtė pelenus. Frančeskai norėjosi verkti. Jos namuose niekas niekada nerūkė. Mama buvo gydytoja ir Frančeskai esant niekam neleisdavo rūkyti. Net ir į kavinę jiedvi vaikščiodavo retai būtent dėl dūmų. Ir gal dar dėl kainų.

Kai Frančeska sumetė į lagaminą ir didelę kuprinę viską, kas, kaip jai atrodė, pravers jos naujame gyvenime, ištiesė ranką į savo mėlynąją lėkštelę ir pagriebė ją tikrąja to žodžio prasme bobšei iš panosės. Išbėrė pelenus ir kruopščiai išplovė ją su daugybe putų. Paskui įdėjo lėkštelę į šoninę kuprinės kišenę ir pasakė: – Aš pasiruošusi.

Ji jautė, kad iš tikrųjų visiškai nėra pasiruošusi. Nužvelgė sienas, baldus, savo mėgstamą veidrodį žaliais rėmais su užkištu spektaklio „Žirnių ritintojas“, kurį matė su mama praeitais metais, plakatu. Taip pat ant rašomojo stalo stovinčią jųdviejų bendrą nuotrauką prie jūros. Matė, kad bobšė irgi žiūri į tą nuotrauką. Todėl nutarė jos neimti su savimi. Neketino įsileisti tos svetimos moters į savo mintis ir jausmus. Tik todėl jai dar pavyko kol kas nepravirkti.

Vieną akimirką Frančeska pastebėjo, kad bobšė pamatė paveikslą. Tai buvo sudegęs „Rojus“. Frančeska iš visų jėgų užsimerkė ir ėmė mintyse maldauti nematomų jėgų, kad bobšė neatkreiptų dėmesio į paveikslą ir nepradėtų klausinėti. Tai buvo mėgstamas mamos ir Frančeskos paveikslas.

Jis nukentėjo gaisro metu seniai, dar prieš Frančeskos gimimą. Kadaise jame buvo pavaizduotas rojus. Paskui liko tik jo fragmentai: nuostabi liūto galva, bet jau be karčių, daili moteris aukso rudumo irgi apdegusiais plaukais, apglėbusi liūtą, išmintingos ir smalsios beždžionės, laipiojančios nuostabiais apelsinų giraitę primenančiais medžiais, tik apelsinai buvo didžiuliai lyg kokosai ir švietė išskirtine oranžine spalva. Apsvilęs vilkas šildėsi saulėje šalia juodo avinėlio. Jo vilnonis kailis irgi apdegęs. Bet gražiausios paveiksle buvo rožės. Jos vešėjo visur. Tamsiai raudonos, persikų, aukso spalvos. Šviesiai rožinės ir blyškiai gelsvos. Jos atsispindėjo upelyje, dengė žolę, kurioje gulėjo jauna moteris su liūtu. Viena jų – mažytė ir lyg aksominė – lietė švelnias avinėlio šnerves. Atrodė, kad avinėlis uosto rožę.

Paveikslas buvo naujai įrėmintas ir, nors apgadintas, toliau buvo kerintis.

Frančeska jį dievino!

– 16 –

Bobšė valandėlę žvelgė į paveikslą, bet nieko nepasakė. Frančeska nežinojo, kad bobšė irgi kai ką žino apie „Rojų“, jog tai ir jai sava, visiškai asmeninė istorija.

Laikrodis mušė antrą nakties, kai ji budriai stebima rakino savo buto duris. Įsėdo į mašiną, kuri kvepėjo oda, benzinu, kvepalais ir cigaretėmis.

Tai nebuvo nemalonus kvapas. Jos tylėdamos važiavo tuščiomis miesto gatvėmis. Mirkčiojo oranžinės ir žalios šviesos, apšviestos parduotuvių vitrinos atrodė taip, lyg koks piktas burtininkas būtų jas kaip nors užkerėjęs. Manekenai sustingo keisčiausiomis pozomis, jų lūpos buvo iškreiptos nenatūralių šypsenų. Tokiu būdu jie šaipėsi iš paprastų mirtingųjų pasaulio. Tai, kas dieną atrodė natūralu, dabar atrodė pamėkliška. „Naktis yra Voldemorto metas“, – pamanė ironiškai Frančeska. Kartais pati stebėjosi, kad sunkiomis akimirkomis sugebėdavo ironizuoti. Rečiau pokštauti.

Paprastai Frančeska juokaudavo tada, kai būdavo laiminga. Voldemortas, burtininkas, kuris norėjo nužudyti Harį Poterį ir užvaldyti pasaulį. Ar Marcinas ir jo pamišusi gauja mano, kad ir jie kovoja su kokiu įsikalbėtu Voldemortu? Voldemortas juk neegzistavo.

Egzistavo ligos, liūdesys ir vienišumas. Ir ta svetima moteris, kuri lėkė per miestą šimto kilometrų per valandą greičiu.

Pravažiavo du žiedus ir kelis skerskelius. Kai priartėjo prie namo, Frančeska buvo tokia pavargusi, kad pastebėjo tik didžiulį medį seno mūrinio namo fone. Sustojo, pažadindamos ant šakų nakvojusias varnas. Užkopė laiptais. Buto durys buvo žalios, prieškambaris siauras, užtat su daugybe veidrodžių. Stovinčių ir kabančių. Kai kurių veidrodžių rėmai buvo paprasti, rudi, bet buvo ir auksuotų, ir labai puošnių. Frančeskos nuomone, tai atrodė gana keistai, bet buvo per daug pavargusi, kad apie tai mąstytų.

Paskui ją apgaubė malonus kavos ir cinamono kvapas. Išsivalė dantis nedidelėje vonioje ir atsigulė ant sofos kambaryje. Dar įsiminė, kad bobšė užklojo ją kalnų miegmaišiu be pamušalo.

III scena KURIOJE FRANČESKA NUTARIA TAPTI POETE, NORS POETAI DAŽNIAUSIAI YRA VYRAI

ytą ją pažadino tas pats kavos ir cinamono kvapas. Bobšė gėrė kavą čia pat, virš Frančeskos galvos, sėdėdama ant aukštos taburetės prie medinės stalo lentos. Kažką panašaus Frančeska matė filme. Iškart suvokė, koks tai reikalas. Tuose namuose neverdama! Nėra dujinės viryklės, orkaitės ir nešvarių indų. Nėra stalo su staltiese žaliais ir rudais langeliais ir keturių padorių kėdžių padoriems žmonėms. Tai yra jai, mamai, kartais mamos bičiulei Veronikai ir ponui Markui, kuris vesdavosi mamą į teatrą ir dažnai gerdavo arbatą jų virtuvėje. Čia buvo aukštos taburetės, kavos aparatas ir kažkoks lyg virtuvinis įrenginys su spalvotomis švieselėmis. Frančeska visa tai matė iš lovos, nes nebuvo normalių durų. Žinojo, kad kažkas tokio vadinama virtuvės kampu.

Tiesą sakant, pati šiuose namuose jautėsi kaip tuščia vieta, todėl kol kas nelindo iš po miegmaišio.

– Kelkis, Frančeska, pavėluosi į mokyklą. Nuvešiu tave, o po pietų grįši namo viena. Pietus valgysi mokykloje. Aš dirbu teatre, ten repeticijos vyksta iki vėlumos. Ir dar paskaitos studentams. Dažnai nesimatysime.

Frančeska stengėsi greitai šmurkštelėti į vonią. Kad nesimatys su bobše, jai buvo nė motais. Veikiau jai tai buvo paranku. Tik viena tikrai norėjo žinoti: – Kada pamatysiu mamą?

– 18 –

– Poryt po pietų, – nedvejodama atsakė savimi pasitikinti bobšė ir atidžiai pasižiūrėjo į Frančeską.

– Ruoškis ir nežiūrėk į mane taip, lyg būčiau pikta ragana, ketinanti suryti 101 dalmatiną, – pridūrė ji.

Frančeska beveik šyptelėjo. Nieko sau, taiklus palyginimas. Tie juodi jos plaukai ir pusę septynių ryto vyšnine spalva nulakuoti nagai. Pamanė, kad visai nenustebtų, jeigu bobšė būtų slapta Hario Poterio slapto ir elitinio klubo narė. Nes bobšė buvo būtent tokia. Elitinė. Nors Frančeska nebuvo tikra, ar gerai supranta tą žodį. Ji visada labai mėgo vartoti svetimai skambančius žodžius, net jei ne iki galo suvokdavo jų prasmę.

Pusryčių gavo krevečių su trapiais pyragaičiais.

– Šaldytuve daugiau nieko nėra, – informavo bobšė.

Frančeska tik išgėrė arbatos, į krevetes nė nepasižiūrėjo. Ir taip žinojo, kad jos bjaurios. Nieko negalėjo surasti didelėje kuprinėje ir baisiai skubėjo. Šiandien pirma pamoka matematika. Kai užsimovė mėlynas pėdkelnes, violetinį sijoną ir žalią palaidinukę, nusprendė, kad jos išvaizda veikiau nekelia pasitikėjimo. Į mokyklą, žinoma, pavėlavo, nes bobšė nenumatė, kad tokiu metu gatvėse spūstys. Kai įpuolė į klasę, buvo išblyškusi po neišmiegotos nakties, o juodi plaukai liūdnai sviro abipus skruostų. Marcinas spoksojo į ją per visą matematikos pamoką, lyg išvydęs kokią pelėdą ar kažką panašaus. Pati nežinojo kodėl, bet ją tai labai trikdė. Nekentė būti sutrikusi ir susigėdusi. Ypač todėl, kad taip jausdavosi gana dažnai. Kaip ir visi drovūs žmonės. Frančeska iš visų jėgų grūmėsi su savo drovumu, bet tada suaugusieji teigdavo, kad ji nemandagi, o bendraamžiai įtarinėjo, kad ji išpuiko. Gal todėl neturėjo per daug bičiulių. Tiktai Macių ir Gosę, su kuria susipažino atostogaudama pajūryje. Deja, Gosė gyveno Krokuvoje.

Kai Marcinas į ją taip žiūrėjo, Frančeskai atrodė, kad oras net virpa nuo įtampos ir netrukus atsitiks kas nors tikrai siaubinga. Ir tai įvyko. Lyg nieko ypatingo, bet per ilgąją pertrauką Fiona nei iš šio nei iš to pasakė, kad ji bus dainininkė. Kaip Britnė Spyrs. Frančeskai Fiona kažkada nelabai patiko, nes ji buvo baisiai rėksminga ir visą laiką, buvo priežastis ar ne, juokdavosi.

Be to, Fiona kaip ir Marcinas gerai išmanė matematiką ir fiziką. Frančeska apie save to pasakyti negalėjo. Na, ir jai nestigo grožio! Dar ir tame kvailame

– 19 –

klube Fiona sėdėjo Hermionos fotelyje. Taip sakė Marcinas. Pridurdavo, kad tai metafora, su tokia veido išraiška, lyg be jo niekas nežinotų, kas yra metafora. Bet visi blogi, ir, kaip šiandien Frančeska tai pavadino, nederami jausmai išgaravo, kai prieš savaitę per vieną pertrauką įpykusi Fiona išplėšė iš ponios Basios šepetį ir su juo nusivijo Piotrusį, dičkį iš paralelinės klasės, kai šis žirklutėmis norėjo nukirpti katinui ūsus. Frančeska pakėlė kniaukiantį katiną nuo grindų ir paleido į mokyklos darželį. Nuo to laiko tarp mergaičių nusistovėjo kažkas panašaus į tylias paliaubas. Veikiau nestodavo viena kitai skersai kelio, lenkų kalbos ir istorijos pamokose pirmaudavo būtent Frančeska, kas truputį saldindavo matematinio pralaimėjimo skonį.

Frančeska paprastai nereaguodavo į tai, ką sako Fiona, bet šiandien buvo tokia liūdna ir susinervinusi, kad net tapo pikta. Ir kai Fiona pasakė, kad taps dainininke, ji tiesiai šviesiai pareiškė: – O aš būsiu poetas!

Fiona prunkštelėjo: – Poetu būti negalėsi, nes esi mergaitė! O poetai juk yra vyrai!

Frančeska dar labiau nuliūdo. Nepagalvojo apie tai. Iš tikrųjų ir Adamas Asnykas, ir tas antras, Konstantas, parašęs apie jūreivį ir juodaodžius, – buvo vyrai. Na, ir, aišku, Kochanovskis1, tas, parašęs „Raudas“, apie kurias mokėsi klasėje. Ir dar – jos pokalbį su Fiona girdėjo mažiausiai pusė klasės! O Monika Olbromska-Pež, kuri kasdien lakuodavo nagus vis kita spalva, tulžingai, ir, kas blogiausia, į rimą tarė: „Poetas, / tik protas / ne tas!“ Frančeska iki dienos pabaigos labai krimtosi, ypač todėl, kad vėl parašė eilėraštį. Vakare nutarė apie tai pasikalbėti su Gose, kuri gyveno Krokuvoje, bet neturėjo mobilaus telefono. Baigėsi Frančeskos telefono sąskaita, nes turėjo aparatą su papildymo kortele. Žinojo, kad mokykloje ją laikė truputį keista dėl to, kad nemėgo kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir „Facebooko“. Mėgdavo kartais pabūti viena su savo mintimis, paskaityti knygą, nuo kurios puslapių sklido dulkių ir vanilės kvapas, ir apskritai, kaip tai vadindavo, nutrūkti nuo visų tų technologijų saito. Nes Frančeska jautė didžiulę laisvę, nors Fiona teigė, kad vengdama kompiuterio ji kaip tik tą laisvę riboja.

1

Jan Kochanowski.

– 20 –

– Tu nežinai, kiek galimybių teikia kompiuteris, – pasakė ji kažkada Frančeskai, kai ši iš informatikos gavo vienetą. Bet Frančeska laikėsi savo.

Tačiau dabar pasigailėjo, kad neturi padoraus mobiliojo telefono su nemokamomis minutėmis, nes tam, kad susisiektų su Gose, jai beliko tik laidinis bobšės telefonas. Jis stovėjo svetainėje su vaizdu į virtuvės kampą.

O poetai juk yra vyrai!

Turinys

i scena..............................................................................................................9 Kurioje Frančeska nenori būti Frančeska, o jos gyvenimas pasikeičia

ii scena.......................................................................................................... 14 Kurioje Frančeska mano, kad naktis yra Voldemorto metas, o bobšė savo raudona mašina lekia per miestą šimto kilometrų per valandą greičiu

iii scena........................................................................................................ 18 Kurioje Frančeska nutaria tapti poete, nors poetai dažniausiai yra vyrai

iv scena......................................................................................................... 23 Kurioje Frančeska susitinka su Sapfo ir pavėluoja namo

v scena.......................................................................................................... 28 Kurioje Frančeska aplanko ligoninėje mamą ir gauna siuntą iš Sapfo

vi scena......................................................................................................... 35 Kurioje į klasę ateina visiškai juoda mergaitė, o Frančeska rašo savo pirmą rimuotą eilėraštį

vii scena....................................................................................................... 43 Kurioje bobšė išeina, o ateina Hildegarda Bingenietė

viii scena..................................................................................................... 48 Kurioje Frančeska neatpažįsta pati savęs ir galų gale atsiduria paslaptingos senutės rožių sode

ix scena........................................................................................................ 55 Kurioje Frančeska prašo Fionos pagalbos labai svarbiu reikalu, o Fiona atskleidžia jai savo ketinimus dėl Marcino

x scena.......................................................................................................... 61 Kurioje Frančeska pilyje klausosi Vislavos Šymborskos eilių ir pradeda suprasti, kas yra rašymo džiaugsmas

xi scena........................................................................................................67 Kurioje Frančeska basa išbėga į metro ir sužino, kuo serga mama

xii scena....................................................................................................... 75 Kurioje į viską žiūrime iš Evos pozicijų

xiii scena..................................................................................................... 84 Kurioje Frančeska po ligos grįžta į mokyklą

xiv scena......................................................................................................91 Kurioje mokykloje apsigyvena Meškis

xv scena....................................................................................................... 93 Kurioje Frančeska gražioje kaip Halina Posviatovska mėnesienoje sutinka Dalai Lamą ir su Marcinu lošia žaliais

xvi scena..................................................................................................... 98 Kurioje Meškis uždaromas šepečių podėlyje ir sustabdomos Frančeskos moksleivio teisės

xvii scena................................................................................................. 102 Kurioje į paskutinius įvykius vėl žiūrime Evos akimis

xviii scena................................................................................................ 105 Kurioje Macius mąsto apie Frančeską, bet suranda Sorają, o Frančeska vidujai emigruoja

xix scena...................................................................................................109 Kurioje Frančeska stovi prie lango ir mąsto apie šventes, taip pat apie eglutę, Jėzusėlį ir daugiakultūriškumą

xx scena......................................................................................................113 Kurioje Frančeskos atsitiktinai perskaitytas Anos Achmatovos eilėraštis pažadina rimtas abejones dėl jos jausmų Marcinui

xxi scena...................................................................................................116 Kurioje dingsta Sorajos pinigai pietums, o į mokyklą iškviečiama policija

xxii scena.................................................................................................124 Kurioje Frančeska prabyla į minias kaip Hildegarda Bingenietė, bet visai nesijaučia kaip Žana d’Ark

xxiii scena...............................................................................................128 Kurioje Frančeska geria arbatą pas ponią Rožę ir kalbasi apie širdies kaprizus

xxiv scena................................................................................................131 Kurioje Frančeska važiuoja į ligoninę atsisveikinti su mama

xxv scena.................................................................................................133 Kurioje Kūčių rytą Eva duoda Frančeskai į raudoną popierių suvyniotą knygą, o Frančeska Evai – paslaptingą mėlyną vokelį

xxvi scena................................................................................................138 Kurioje Eva nutaria sugrąžinti „Rojų“, o Frančeska su Maciumi bando pagaminti pietus virtuvėje, kurioje neverdama

xxvii scena..............................................................................................143 Kurioje Frančeska pirmą kartą skaito savo eilėraštį nuo scenos ir visiškai praranda nekaltybę

xxviii scena............................................................................................147 Kurioje paslaptinga senelė grąžina Evai prarastą „Rojų“, o Eva dovanoja jį Frančeskai

xxix scena...............................................................................................150 Kurioje Frančeska sužino apie užburtos vietos egzistavimą ir žiūri į tai ambivalentiškai

xxx scena.................................................................................................154 Kurioje Frančeska klajoja po parką ir senoje arklidėje sutinka nepažįstamąjį

xxxi scena...............................................................................................158 Kurioje Frančeska žiūrinėja 1919 metų nuotrauką ir mąsto apie save ir istorijos aukas

xxxii scena..............................................................................................161 Kurioje Frančeska dar kartą šioje knygoje jaučiasi laiminga ir dar trokšta gauti mėlyną kaspiną

xxxiii ir kol kas paskutinė scena.....................................167 Kurioje Frančeska švenčia keturioliktąjį gimtadienį ir sužino apie Vislavos mirtį, taip pat gauna ir pameta mėlyną kaspiną

Piwkowska, Anna Pi-159 Frančeska: [apysaka] / Piwkowska, Anna; iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila; eilėraščius iš lenkų kalbos vertė Vladas Braziūnas; iliustravo Emilka Bojańczyk. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 180 p.: iliustr.

„Frančeska“– viena iš nedaugelio garsios šiuolaikinės lenkų poetės Annos Piwkowskos prozos knygų.

2014 metais gavusi IBBY apdovanojimą kaip geriausias kūrinys paaugliams, ši knyga skirta būtent jiems – savęs ieškantiems bei pasaulį iš naujo atrandantiems jaunuoliams.

Pasakodama mamos ligą ir brendimo atnešamus pokyčius išgyvenančios trylikametės istoriją, autorė kalba ne tik apie pasaulio prasmę, grožį, bet ir apie sudėtingas jame egzistuojančias problemas, kurių sprendimus dažnai sunku atrasti vienam.

Knygą iliustravo dailininkė Emilka Bojańczyk.

Redaktorė Ieva Puluikienė Korektorė Goda Baranauskaitė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Frančeska taip labai nudžiugo dėl to, ką išgirdo apie mamą, kad nė neatsakė, tik nubėgo į kambarį ir tvarkingai sulankstė ant stalo gulėjusį lapelį. Taigi burtai suveikė! Nežinojo, kaip tai pavadinti, bet būtent tą akimirką patikėjo stebuklinga poezijos galia. Paprasčiau sakant, patikėjo, kad tai, ką žmogus parašo eilėmis, gali išsipildyti.

Trylikametės Frančeskos gyvenimas – saulėtas ir gražus. Tačiau vieną dieną viskas apvirsta aukštyn kojomis ir Frančeskai vienai tenka dorotis su užgriuvusiomis problemomis. Kone didžiausia jų – nežinia iš kur atsiradusi „bobšė“, nepažįstama pretenzinga moteris, vadinanti save močiute. Frančeskai su ja dar ir gyventi teks! Negana to, savyje mergina pajunta bundant keistą, iki šiol nepažintą troškimą... rašyti! Bet argi gali moteris tapti poete? Juk Fiona sakė, kad poeziją rašo tik vyrai! Norėdama tai išsiaiškinti, Frančeska leidžiasi į kelionę po nepažintą poezijos pasaulį, kuris mergaitės sieloje padeda skleistis ne tik kūrybos džiaugsmui, bet ir tikrai draugystei bei pirmiesiems jausmams.

I šri

je ! nkta ger i a usia 2 0 1 4 m e t ų knyga Lenkijo

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai