Girios paštas by Nieko rimto

Selemonas Paltanavičius

Girios paš t a s

Iliu

stra

Lin

itm

a nt

y tė

-Va

lu ž

ien

Girios paštas

UDK 821.172-93 Pa-154

Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba

Selemonas Paltanavičius

Girios paštas 28 laiškai iš miesto ir iš girios

Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė Knygoje naudojami originalūs autoriaus rašteliai ir nuotraukos

Vilnius 2014

Vieną dieną pro pravirą langą vidun įskrido geltonsparnis drugelis. Jis tikriausiai niekada nebuvo gyvenęs mieste, nes ėmė plazdenti nuo vienos sienos prie kitos, paskui nusileido ant pelargonijos žiedo ir suskliaudė savo sparnus. – Citrinuk, čia tu? – pasilenkiau arčiau, nes nelauktas svetys buvo toks mielas. – Kaip suradai kelią pas mane? Drugelis patylėjo, savo straubliuku lyžtelėjo pelargonijos žiedą ir susiraukęs burbtelėjo:

– Jūs per daug familiarus! Tai kas, kad aš iš citrinukų giminės, bet mudu – nepažįstami! – O laiškai? – Pala, kokie laiškai? – nustebęs drugelis išskleidė sparnus. – Nesu girdėjęs apie tokius augalus... Papasakojau citrinukui viską, jis tylėdamas klausėsi, tada plastelėjo į orą ir, nėręs pro pravirą langą, pradingo. Gal ką nors padariau ar pasakiau ne taip? Pala... Man per nugarą nubėgo nesmagus šiurpulys: taigi aš iki šiol neparašiau laiškų savo draugams! Mano geri bičiuliai iš girios rašė man, aš jų laiškus sudėjau į knygą, o jiems neparašiau.

Aš pasielgiau taip nedraugiškai, todėl turiu... Iš karto maniau, kad sėsiu ir parašysiu atsakymus visiems savo draugams. Tačiau, vos išsiuntęs pirmus laiškus, iš karto gavau atsakymus ar žinutes. Be to, atsirado naujų susirašinėjimo draugų, nes man laiškus rašė bičiulių vaikai. Jie vadina mane dėde ir, prisipažinsiu, man labai malonu girdėti tokius žodžius. Juk ne kiekvienas galime būti kiškiuko, citrinuko ir kurmiuko dėdė! Taigi, rašiau daug, bet dabar negaliu pasakyti, ar atsakiau į visus man siųstus laiškus. O gal to ir negali būti, kai draugų turi daug?

Supratau labai svarbų dalyką: rašyti laiškus yra taip pat smagu, kaip ir juos gauti. Jei netiki – parašyk pats. Ir dar – jeigu ne visada suprasi, apie ką aš laiškuose kalbuosi su savo draugais, susirask senesnius jų laiškus, kuriuos aš sudėjau į knygą „Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios“, o leidykla „Nieko rimto“ ją išleido. Na štai, dabar kviečiu pabendrauti su visais mano draugais. Jie skirtingi, tačiau visi jie – labai mieli ir nuostabūs!

Lapin ui Gudru oliui-G udrevi Gudru čiui oliu sl enis Lapaka lnis Giria

(eiti iš šiaure s, žiureti i pietu s)

Sveikas, mano gudrusis bičiuli, senokai Tau nerašiau, vis neradau tam laiko. Prabėgo vasara – čia mieste net nespėjau pamatyti, kaip tai įvyko. Kiekviename žingsnyje paisiau protingų Tavo patarimų – visada žvalgytis, tačiau vasara ėjo pro šalį ir praėjo. Kokia buvo Tavo vasara? Laiškus į girią siunčiu ne po vieną, todėl jeigu kada bėgsi pro ežio namus, užsuk – gal paštininkas jau bus ką atnešęs. Tiesa, Tau laišką rašau pirmajam, paskui rašysiu kitiems. Ar taip gerai?

Kažkaip prisiminiau labai seniai, dar vaikystėje, skaitytas pasakas apie lapę, kuri buvo didelė gudruolė. Tai ji sugebėdavo apgauti žvejus ir pasimėgauti jų sugautomis žuvimis, ji apie pirštą apsuko net vilką. Na, vilkui pasakose vis baigdavosi blogai – tai jam dėl lapės gudrumėlio kailin kliūdavo, tai jis, lapės pamokytas, įkišo uodegą į eketę, ir ta prišalo. Aš žinau, kad lapės daug išmano. Tačiau ar jos visos tokios gudrios, kaip tu? Kur jos mokosi, kaip sužino tiek gudrybių? Norėdamas sužinoti kuo daugiau apie lapes, aš puoliau ieškoti knygų ir – nepatikėsi – nieko nepešiau. Tada paieškojęs lentynoje susiradau senas

pasakų knygas ir man akys atsivėrė: štai kur viskas surašyta! Klausyk – gal Tu žinai, kas tas pasakas sukūrė? Kuo toliau skaitau, tuo labiau jos man panašios į Tavo laiškus. Todėl noriu sužinoti, ar ne Tu jas sugalvojai? O gal – kas nors iš Tavo giminės? Prieš porą dienų už mano lango pagelto klevas. Vienos jo šakos lapai visada nusidažo raudonai, tada aš žinau, kad visur jau ruduo. Jis tikriausiai jau ir Tavo girioje? Rudenį Tau turėtų būti gerai – juk lapai ir žolės tokie patys, kaip Tavo kailis, tarp jų lengva slapstytis. Kol dar ramu, kol neįkyrėjo medžiotojai,

būtinai parašyk, ką veikia Tavo vaikai, kokius mokslus jie baigė. Ar jie tokie patys gudruoliai, kaip Tu? Ir dar – būtinai parašyk apie pasakas, kas jas kūrė ir kaip Tau tai pavyko.

Lik sveikas, Rašau Tau iš smirdinčio miesto...

Mano mielas drauge, jau seniai laukiau tokio Tavo laiško ir klausimo apie pasakas. Prieš atsakydamas noriu sužinoti: ar Tu pats taip gudriai sugalvojai paklausti, ar kas nors patarė. Jei pats... Tiesa, mudu turime susitarti, kad Tu niekam o niekam neišduosi šios paslapties. Žinai,

žmonės tuo nepatikės, ims iš Tavęs juoktis. Kam to reikia? Iš tikro, viskas prasidėjo tada, kai žmonės ir gyvūnai buvo didesni draugai, nei dabar. Taigi, tada lapės, dar tolimi mano protėviai... pala – jeigu skaičiuočiau, tai mano senelio senelio senelio senelio... ir taip dešimt kartų... senelis ateidavo prie piemenukų laužo, dovanų jiems atnešdavo girioje nutvertą rėksnį kėkštą ar teterviną, o kol vaikai jį kepdavo žarijose, ilgai su jais plepėdavo ir vieni kitiems pasakodavo būtus ir nebūtus dalykus. Vieni tokiais pasakojimais tikėjo, kiti juos vadino pasakomis. Nežinau, kiek tų pasakų būtų dar buvę,

bet vėliau draugystė nutrūko. Aš manau, kad čia kalčiausios vištos, kurios nenorėdavo lesioti kieme ir skrisdavo į mišką. Kokia lapė atsispirs tokiai pagundai – užkrimsti vištienos... Nuo tada viskas ir prasidėjo. Tačiau kalti patys žmonės – kodėl jie augina tokias skanias vištas? Man atrodo, kad prie laužo su keptu kėkštu ar tetervinu, klausantis pasakų, būdavo kur kas smagiau. Tiesa, klausi apie mano vaikus... O, jie yra patys gražiausi ir protingiausi!

Gali būti, kad rudanosis mano sūnelis, toks žvitruolis ir vikruolis, bus net protingesnis už mane. Gali būti... Tikiuosi, kad apie mano paslaptis niekam nieko nesakysi. Nes jos – ne kiekvieno nosiai! Dabar atsisveikinu, nes vėjas nuo kaimo atnešė skanų vištų kvapą. Patikėk, aš tikrai jų neliesčiau, bet – patys žmonės kalti, kad jas laiko ir su mumis nesidalija... Todėl teks pačiam. Dėl senos draugystės... Būk gudrus ir saugokis, nes gali atsirasti gudresnių už Tave.

Tavo bičiulis iš girios – Lapinas

Selemonas Paltanavičius (g. 1956 m. sausio 14 d. Užbaliuose) – gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, laidų vedėjas, rašytojas. S. Paltanavičius savo gyvenimo neįsivaizduoja be gamtos. Galbūt dėl to jis – bene labiausiai gamtą jaučiantis autorius vaikams. Selemono pasakojimai – lengvi ir skaidrūs, o knygos faktų tikslumu nenusileidžia žinynams. Šiuolaikiškas ir šmaikštus autoriaus rašymo stilius paperka ne tik jaunuosius, bet ir suaugusius skaitytojus. „Visi gyvūnai man artimi ir mieli. Labai mėgstu paukščius. Juos stebiu, kai galiu – daug valandų praleidžiu specialioje palapinėje ir pamatau tai, ko reikia mano rašymui. Miela stebėti ir žvėris, patinka žalčiai, driežai, drugiai. Aš biologas, tad suprantu, kad gyvūnai turi savo gyvenimus. Tad visada stengiuosi išlikti greta, bet neįkyrėdamas jiems, netrikdydamas. Man patinka laisvi gyvūnai savo namuose, nejaučiantys žmogaus artumo. Tada jie nepriklausomi ir labai tikri“, – dalijasi mintimi autorius.

Lina Eitmantytė-Valužienė (g. 1970 m. rugsėjo 24 d. Kelmėje) – knygų iliustratorė, vaikų literatūrinio žurnalo „Laimiukas“ redaktorė ir dailininkė. Su Selemonu Paltanavičiumi susipažino prieš 15 metų, kai ėmėsi iliustruoti jo pažintinę knygelę apie medžius „Kas girelėj ošia?“ Užsimezgusi pažintis išaugo į draugystę ir tolimesnį bendradarbiavimą kuriant piešinius kitoms autoriaus knygoms. Mintis apie susirašinėjimą su bičiuliais iš girios pirmiausia gimė žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose. Vėliau laiškai sugulė leidyklos „Nieko rimto“ knygose „Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios“ ir „Girios paštas“. „Kurti iliustracijas šiems laiškams buvo vienos maloniausių kūrybinių akimirkų. Tikiuosi, kad skaitytojai pamils visus jų herojus taip, kaip aš pamilau, leisdama laiką palinkusi virš popieriaus lapo su tušu, plunksnele ir akvarele, piešdama visokias plunksneles, kailiukus, augaliukus“, – prisimena dailininkė.

LAIŠKAI bičiuliams i giria: Lapinui (11) Ežiui (23) Žiogui (33) Šikšnosparniui (43) Kiškiui (51) geniui (61) Citrinukui (73) Balandžiui (83) Vilkui (91) kurmiui (99) vorui (109) Skruzdėliukams (119) krankliui (131) Rupūžiui (141)

girios bičiuliu atsakymai: Lapino (16) Ežio (27) Žiogo (38) Šikšnosparnio (49) Kiškučio (54) genio (66) vikšrelio (76) Balandžio (88) Vilko (96) kurmiukų (103) voro (116) Skruzdėliukų (125) kranklio ir kranklelio (134) Rupūžiaus (148)

Pa-154

Paltanavičius, Selemonas Girios paštas / Paltanavičius, Selemonas; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 160 p.: iliustr.

Daugeliui gerai pažįstamas ir mėgstamas gamtininkas, rašytojas, fotografas Selemonas Paltanavičius vėl kviečia prisiminti draugus iš girios. Šįkart jis išpildo pažadą parašyti atsakymus į vilko, šikšnosparnio, ežiuko, skruzdėliukų ir kitų gyvūnėlių laiškus. Juos išsiuntęs, gamtininkas tuoj pat sulaukia naujų žinučių ir atvirukų – net keletas bičiulių sulaukė šeimos pagausėjimo! Girios paštas veikia nepriekaištingai. Tuo įsitikinsite perskaitę visus 28 laiškus.

Redaktorė Bronė Vinevičienė Korektorė Guoda Rudnickaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

...Tiesa, mudu turime sutarti, kad Tu niekam o niekam neišduosi šios paslapties...

ISBN 978-609-441-240-0

...Dabar aš gyvenu ant šaltekšnio lapo ir jį valgau...

9 786094 412400

...Suglaudęs ausis kiūtojau po serbento šaka ir pamačiau tokį didelį žvėrį... Kažkas pro skylę daržinės sienoje pasiuntė keistą kodą, baisios paslaptys atkeliavo nuo Lapakalnio, o laišką iš po trečiojo avilio parašė visai nepažįstama letenėlė... Sužinokite paskutines girios naujienas!

P. S. Selemonas Paltanavičius išpildė

savo pažadą ir girios paštas vėl atidarytas! Prisiminkite senus draugus iš knygos „Labas, kaip gyveni?“

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai