Grįžimo istorija by Nieko rimto

Gendrutis Morkūnas

Iliustravo Li na

Grįžimo istorija ta Žu

utė

Gráþimo istorija

UDK 888.2-93 Mo-199

Antrasis pataisytas leidimas

ISBN 978-9955-683-38-4

Gendrutis Morkûnas

G r á þim o ist o ri j a

Iliustravo Lina Þutautë

Vilnius, 2016

Gendrutis Morkûnas buvo fizikas, kûræs vaikams. Savo „fiziko“ gyvenime jis atliko ávairius tyrimus, ieðkojo bûdø, kaip apsaugoti þmones nuo radiacijos, raðë mokslinius, todël sunkiai suprantamus straipsnius. Kitas – „raðytojo ir skaitytojo“ – gyvenimas vyko vakarais ir savaitgaliais. Tada kokiame nors ramiame kamputyje (tokiø kampuèiø vis dar yra) galima skaityti knygas. Vaikiðkas. Þmonës priraðë tiek daug gerø knygø vaikams, kad per pirmuosius penkiolika ar ðeðiolika gyvenimo metø perskaityti jas visas tiesiog neámanoma. Tad tenka skaityti ir tada, kai turi kone penkiasdeðimt metø. O prisiskaièius – galima raðyti paèiam. Kodël vaikams? Todël, kad vaikai – patys geriausi ir reik liausi skaitytojai. Skaitydami jie gali pamirðti viskà, kartais – net kvëpuoti. Todël þiûrëti á skaitantá vaikà galima valandø valandas. ði knyga – apie ne visai paprastà mergaitæ. Tiesiog pabandykime ásivaizduoti, kas dëtøsi, mums ið namø neþinia kur dingus kad ir dienai. O Vilija sugráþta po dvylikos metø...

P rologas Þmonës gyvena ávairiai. Vieni gyvenimu patenkinti ir jiems atrodo, kad gyvena pavyzdingai. Apie pavyzdingàjá gyvenimà jie pasakoja kiekvienam sutiktajam, net jeigu tas sutiktasis kurèias. Ir ne tik pasakoja – visiems liepia, átikinëja, maldauja gyventi taip, kaip gyvena jie. Tokie þmonës labai mëgsta sakyti: „Imk pavyzdá ið manæs“ ir „Að niekada taip nedaryèiau“. Yra þmoniø, kurie mano prieðingai – kad jiems gyvenimas nesiseka. Jiems atrodo, kad kiti greitesni, skaniau valgo ir aukðèiau ðokinëja. Savaime suprantama, kad tokie þmonës kiekvienam sutiktajam savo gyvenimu skundþiasi. Net jeigu tas sutiktasis kurèias. Dar kiti þmonës apie savo gyvenimà nekalba. Jie apie gyvenimà màsto. Vakarais, danguje suþibus pirmosioms þvaigþdëms, ðie þmonës ima vos girdimai dairytis. Jø akyse atsiranda keistos ugnelës, ir tos ugnelës bûna beveik nematomos. Nepastebëjai? Kai nusileis saulë ir pasirodys pirmosios þvaigþdës, prisëlink prie mamos arba tëèio. Ir paþiûrëk á akis. Jeigu ámanoma, nepastebimai. Taigi, jeigu mama ar tëtis kiekvienà dienà nemoko kaip gyventi, jeigu nesiskundþia ir nezirzia, tas ugneles bûtinai pamatysi. Labai keistos ugnelës. Þinok – tos ugnelës atsiranda tada, kai þmogus màsto apie gyvenimà. Vieni apie gyvenimà pradeda màstyti tik gimæ. Kiti – paaugæ. Kai kam mintys apie gyvenimà ateina tik susirgus arba ástrigus lifte. 5

Daugëjant kompiuteriø ir daugkartinio naudojimo picø, vis daþniau pasitaiko ir tokiø, kurie màstymà apie gyvenimà laiko sveikatai kenksmingu uþsiëmimu. Keistøjø ugneliø bûna ir kûdikiø akyse. Turëdami daug laisvo laiko, apie gyvenimà jie màsto ne tik vakarais. Màsto visà laikà, þinoma, kai nemiega. Paaugæ, pradëjæ vaikðèioti ir kalbëti, vaikai apie gyvenimà màstyti ima daug maþiau. Einant arba kalbant apie gyvenimà màstyti neámanoma. Tada turi þiûrëti, kad nepargriûtum, arba galvoti, kad nenusiðnekëtum. Ði nepaprasta istorija, kurià noriu papasakoti, nutiko mergaitei, kuri màstyti apie gyvenimà pradëjo tik gimusi. Tiesa, tris pirmàsias dienas po gimimo apie gyvenimà ji dar nemàstë. Pirmosios naujagimiø dienos mûsø pasaulyje prabëga bandant áprasti prie ðio pasaulio. Tada visomis ausimis, akimis, kojomis, rankomis, oda, lûpomis ir nosimi reikia suvokti, koks tas pasaulis. O jis – visai kitoks negu tas, kuriame kûdikiai bûna devynis mënesius iki gimimo. Tad nieko keista, kad net labiausiai apie gyvenimà ið prigimties linkæ màstyti kûdikiai pirmosiomis dienomis stengiasi susigaudyti kaip elgtis, kad naujasis pasaulis jiems bûtø kuo patogesnis ir draugiðkesnis. Kas jau ten tada màstys apie gyvenimà? Bûdama mamos ásèiose, mûsø mergaitë girdëdavo visus garsus, jausdavo mamos nuotaikà ir net tëèio nenuotaikà. Kartà visà vakarà ðypsojosi, suþinojusi, kad mama ir tëtis laukia jos gimstant. Þinodama tai, mergaitë galëjo imtis kitø dalykø. Èiulpdama nykðtá, ji iððnipinëjo, kokioje ligoninëje gims, kur namiestovës jos lovelë, kokià pavardæ turës. Ligoninës pavadinimas jai 6

patiko, pavardë – nelabai. Ar tinkama vieta iðrinkta lovelei, nusprendë iðsiaiðkinti vëliau, gimusi. Per visus tuos devynis mënesius jai labiausiai nepatiko tyrimas ultragarsu. Jo metu mergaitës kûnelá kaþkas gnaibë ir kuteno, o tyrimà atliekanti gydytoja ðaiþiu balsu mamai pasakojo, kà mato. Girdëdama, kad gydytoja mato beveik viskà, mergaitë net nykðtá nustojo èiulpti. Ið bûsimøjø mamø pokalbiø eilëse prie gydytojø kabinetø ji þinojo, kad èiulpti nykðtá nehigieniðka. Baigiantis tyrimui, mergaitë iðgirdo, kad ji bus mergaitë, o ne berniukas. Ðià þinià ji sutiko abejingai. Po gimimo gráþus namo, paaiðkëjo, kad mergaitës lovelë stovi labai geroje ir jaukioje vietoje. Gulëdama mergaitë matydavo kelias puðø virðûnes ir lopinëlá dangaus. Puðø virðûnës linguodavo, o sutemus danguje suþibdavo þvaigþdës, taèiau mergaitë þvaigþdes matydavo retai – nespëjus nusileisti saulei, uþmigdavo. Ji labai mëgdavo miegoti. O visà likusá nuo miego laikà ji màstydavo. Þinoma, apie gyvenimà. Kaip minëjau, ji buvo ið tø þmoniø, kurie apie gyvenimà màstyti pradeda tik gimæ. Reikia pasakyti, kad jos mintys apie gyvenimà bûdavo ne paèios ðviesiausios. Pavardë, kurià gavo mergaitë, buvo ne pati didþiausia bëda. Ausys priprato ir prie vardo, nors mergaitei atrodydavo, kad jame galëtø bûti bent viena raidë „r“. Priprasti prie kitø svarbiø gyvenimo dalykø irgi nebuvo sunku – maisto pasirinkti ji negalëjo, þaislø jai dar niekas neduodavo, o puðys uþ lango linguodavo taip, kaip patikdavo joms. 7

Taigi viskas bûtø buvæ pakenèiama, jeigu ne visokiø dydþiø, spalvø ir kvapø moterys. Kartkartëmis jos uþplûsdavo mergaitës kambará ir imdavo ið visø pusiø jà apþiûrinëti, visaip maigyti ir burbuliuoti. Pasilenkusios prie lovelës ir ásmeigusios ávairiaspalves akis á mergaitæ, jos cypèiodavo: „Tiu, tiu, tiu“, o nuo jø kaktø, ið nosiø ir burnø ant mergaitës tikðdavo maþi sûrûs laðeliai. Nepatikdavo ir tie, kas moterims cypiant ir burbuliuojant juokdavosi, ir tie, kurie ginèydavosi, á kà – tëtá ar mamà – ji panaði. Pastarieji bûdavo ypaè bjaurûs – kartais susiginèydavo taip, kad iðëjæ á kiemà imdavo vienas su kitu muðtis. Bjauriausi bûdavo tie, kurie klausinëdavo, kà ji labiau myli – mamà ar tëtá. Mergaitë laukdavo tëèio, bet jis pasirodydavo retai. Á mergaitës kambará áeidavo lëtu pavargusiu þingsniu, tylëdamas pastovëdavo prie mergaitës lovos ir atsidusæs iðeidavo. Mergaitei visada atrodydavo, kad tëtá mato paskutiná kartà – toks pavargæs ir nelaimingas jis bûdavo ir tokiais sunkiais þingsniais eidavo. Mama mergaite rûpinosi. Dukrà ji maitindavo, sûpuodavo, neðiodavo, dainuodavo lopðines. Taèiau mergaitë matydavo, kad net dainuodama mama màsto apie kaþkà kità. Viskas paaiðkëjo vienà vakarà, kai atëjo kelios mamos draugës. Pacypavusios ir paburbuliavusios, jos susëdo gerti kavos. – Ak, kaip jums gera, – liûdnu balsu pasakë mama. – Jûs dirbate, gyvenate, o að... Draugës mamà pradëjo guosti, o viena – net deklamuoti eilëraðtá apie mergaitës privalumus. Bedeklamuodama ji perlenkë lazdà, todël 8

niekas jos nesiklausë. O mama tylëjo ir kinkuodama galvà liûdnai þiûrëjo pro langà. Paskui atsiduso ir tyliai pasakë: – Kaip laukiu, kad ji bent truputëlá paaugtø... Mama ðiek tiek pralinksmëjo visoms nutarus, kad tereikia pakentëti kokius metus, o tada viskas bus vël kaip buvæ. Mergaitë nesuprato beveik nieko, taèiau jai buvo liûdna, kad mama turi kentëti. Dar liûdniau pasidarë suvokus, kad mama kenèia dël jos. Nieko keista, kad sulaukusi vos keliø mënesiø, mergaitë ëmë màstyti, jog gyvenimas – nepakeliamai sunkus. Keistas dalykas atsitiko vienà rugsëjo vakarà. Tada mergaitë dingo.

Ë jimas

namo

Miðko keliuku ëjo vaikai. Tiesà pasakius, tai buvo miðko þvyrkelis – platus, tiesus ir þvyruotas. Vingiuotø, siaurø ir samanotais pakraðèiais miðko keliukø mûsø laikais beveik nebëra. Kelininkai, eiguliai ir tvarkà mëgstantys þmonës prieð koká deðimtmetá nusprendë, kad medþiø ðaknimis iðraizgyti keliukai pavojingi automobiliams, todël tokius keliukus reikia naikinti. Ir prasidëjo... Keliukus uþplûdo traktoriai ir sunkveþimiai. Vieni neþinia kà kasë, kiti pylë, treti – lygino ir tiesino. Buvo ir tokiø, kurie tik burzgë ir trukdë tiems, kurie kasë, pylë, lygino ir tiesino. Visi jie naikino miðko keliukus. Taèiau kiekvienas, bandæs sunaikinti kelià, þino, kad tai  – beprotiðkai sunku. Net jeigu tas kelias – viso labo siauras ir vingiuotas takutis, ant kurio penktadieniais mëgsta dygti baravykai, o sekmadieniais vaikðto kurtiniai. Kad ir kà darytum, siaurieji keliukai nedingsta. Todël ðalia plataus ir visomis asfalto spalvomis ðvieèianèio greitelio beveik visada vingiuoja senas jaukus keliukas, to greitkelio prosenelis. Paþástu vienà toká keliukà. Jis irgi vingiuoja miðku. Kai ðalia jo nutiesë naujà platø kelià, visi manë, kad tas keliukas greitai uþþels lazdynais ir dilgëlëmis. Neuþþëlë! Nors ant keliuko pradëjo dygti þolë, o þolëje lizdus ëmë sukti paukðèiai, juo nuolat kas nors eidavo arba vaþiuodavo. Tada tvarkà mëgstantieji nusprendë, kad keliukà reikia 10

aptverti, nes þmonëms juo eiti ir vaþiuoti nesaugu. Deja, aptvarus neþinia kas sulauþë, nors man atrodo, kad jie sulûþo patys. Australijos mokslininkai nustatë, kad keliukø aptvarai, ypaè mediniai, sulûþta savo noru ir nesulaukæ në darþelinuko amþiaus. Taip jie protestuoja prieð tuos, kurie stengiasi ið atminties iðbraukti iðtikimøjø keliukø atminimà. Sulûþus aptvarams, tvarkingieji þmonës skersai keliuko iðkasë gilius griovius, tokius klastingus, kad po keliø dienø grioviai buvo pilni visokiausiø maþø ir net didokø á juos ákritusiø ir nebegalinèiø iðlipti miðko gyvûnëliø. Taèiau grioviai netrukus dingo. Juos uþlygino miðkas – jis neapkenèia grioviø, á kuriuos ákrenta maþi ir didoki miðko gyvûnëliai. Ko tik nedarë tvarkingieji þmonës, kad senuoju keliuku niekas nebesinaudotø – riðdavo prie jo piktus ðunis, statydavo draudþiamus uþraðus, keliuku einanèius ir vaþiuojanèius bardavo laikraðèiuose ir per televizijà. Keliukas dar labiau susiaurëjo, ant jo atsirado dar daugiau þolës, taèiau vos matomas takutis, drëgname smëlyje atsispaudusios pëdos, nukritusi saga ar numestas saldainio popieriukas bylojo, kad dar ne visi tà keliukà uþmirðo. Tas keliukas gyvas iki ðiol! Kai bûna liûdna ir negera, vaþiuoju prie jo, o nuvaþiavæs braunuosi krûtinæ siekianèia þole arba brendu pusnynais iki peèiø. Kartais eidamas sutinku koká nors þmogø ir, tikësite ar ne, mes sveikinamës! Ir ne paprastais galvø linktelëjimais. Nors matomës pirmà ir paskutiná kartà, mes paspaudþiame vienas kitam rankas... Niekas taip nepadeda atsigauti, kaip tas keliukas. Bet gráþkime á mûsø istorijà. 11

Vienà rugsëjo popietæ plaèiu miðko þvyrkeliu ëjo vaikai. Prieð kokius trejus ar penkerius metus ten buvo siauras miðko keliukas, taèiau tvarkingieji þmonës pasidarbavo ir èia, tad samanotas keliukas pavirto þvyrkeliu, kuriuo automobiliai net nesidairydami spausdavo kokiø aðtuoniasdeðimties kilometrø per valandà greièiu. Vaikai ëjo ið mokyklos. Buvo ypatinga diena – sugedo geltonasis mokyklos autobusas. Suþinojæ, kad autobuso nebus, vaikai pusvalandá ðaukë „Valio“, ðvilpë, ðokinëjo ir iki pat mokyklos tuopø virðûniø mëtë kuprines. Jiems labai patiko vaikðèioti pësèiomis. Eidami pamatydavo aibes ádomiø dalykø, patirdavo gausybæ keisèiausiø nuotykiø, namo pareidavo pavargæ, suðalæ ir iðalkæ, taèiau kaip katinai laimingi. Þinoma, pësèiomis eiti vaikai galëdavo tik tada, kai sugesdavo autobusas. Deja, mokyklos autobusas buvo ne tik geltonas, bet ir naujas, tad gesdavo retai. Gal ir gerai – argi ðventës bûtø tokios linksmos, jeigu jos bûtø kasdien? Einantiems vaikams trukdë viena blogybë – platusis þvyrkelis. Jis buvo nejaukus ir dulkëtas, juo lëkdavo nepaþástamø þmoniø vairuojami ið po ratø aðtrius akmenëlius taðkantys automobiliai, automobiliø keliamos dulkës grauþdavo akis ir kaklus, o norëdamas ábëgti á miðkà, augusá aplinkui þvyrkelá, turëdavai persiristi per gilø griová. Taèiau vaikai dël to nenusiminë. Eidami jie lenktyniavo. Ið pradþiø – kas greièiausias, paskui – kas lëèiausias. Tada kalbëjosi. Dar vëliau kaip patrakæ ðaukë. O áþengæ á paèià miðko gûdumà, nutilo ir ëmë tipenti kaip pelës. Mat buvo girdëjæ, kad senovëje toje vietoje siautæ plëðikai nuþudë daug keliuku keliavusiø þmoniø ir kad dabar tyliomis rugsëjo 12

popietëmis èia kartais klaidþioja maþos ugnelës. Vaikai labai norëjo pamatyti bent vienà tokià ugnelæ. Vaikai tipeno beveik nekvëpuodami. Dël oro trûkumo jiems tryðko aðaros, ausyse kaþkas dunksëjo, taèiau në vienas negalëjo nieko padaryti – dar iðeidami ið mokyklos kiemo susitarë, kad gûdþiausioje vietoje nekvëpuos. Arba kvëpuos tyliai ir nepastebimai. Kaþkas girdëjo, kad norëdamas pakelëje pamatyti ugnelæ, turi nekvëpuoti. Nepûtë joks vëjas, nors puðø virðûnëse kaþkas tyliai gaudë. Tas gaudimas vaikams netgi patiko, nes goþë slaptà vaikø alsavimà. Be to, visi vaikai gimë ir augo prie miðko, tad gaudimas puðø virðûnëse jiems buvo toks áprastas, kad jam nutilus, vaikai bûtø nustojæ valgyti, augti ir prasivardþiuoti. Apie gyvenimà be gaudimo puðø virðûnëse buvo neámanoma net pagalvoti. Nebevaþiavo net akmenëlius taðkanèiø automobiliø, nepûtë vëjas, puðø virðûnëse kaþkas gaudë, o vaikai sëlino slaptai kvëpuodami. Atrodë, kad tuoj tuoj pasirodys laukiamoji ugnelë. Kiekvienas jautë – ji tikrai turi pasirodyti... Ir tada vienas vaikas, rudaplaukis berniukas su mëlyna kuprine, netikëtai pamatë...

... maþà

keliukà

Keliukas buvo toks maþas, kad já pamatyti galëjo tik rudaplaukis berniukas. Ið visø vaikø jis buvo pastabiausias. Rudaplaukis pamatydavo tai, apie kà kiti vaikai në nesapnuodavo. Jis matydavo, kaip ðiltu þvilgsniu prasidedant kiekvienai pamokai juos suskaièiuoja pati grieþèiausia matematikos mokytoja. Pabandæs apie tai papasakoti klasës draugams, pastabusis berniukas susilaukë dviejø niuksø ir trijø tyliø pasmerkimø – nors niekas neabejojo, kad matematikë juos skaièiuoja (ji skaièiuodavo net savo þingsnius ir rankø mostelëjimus), taèiau kad tokia þiauri mokytoja þiûrëtø ðiltu þvilgsniu... Bijodamas niuksø ir pasmerkimø, jis niekam nepasakojo, kaip nurausta fizikas, pamatæs literatûros mokytojà. Visi þinojo, kad fizikos mokytojas nemoka në vieno eilëraðèio, meilæ vadina seile, o pomidorai jam þydi graþiau uþ tulpes. Jis sakydavo, kad augalai turi duoti naudos, todël visi jam dovanodavo agurkø ir pupø þiedus. Ir visiðkai keista pastabiajam berniukui bûdavo matyti, kaip mokyklos valgyklos vedëja vienai mergaitei ið ketvirtosios „b“ sriubos ápila keliais ðaukðtais daugiau. Mergaitë buvo pikta, tëvai jai drausdavo valgyti saldainius ir neðioti kaspinëlius, todël su ja niekas nedraugavo. Argi galima draugauti su mergaite, kuri nevalgo saldainiø ir neneðioja kaspinëliø? O ðtai valgyklos vedëja mergaitei kasdien ápildavo daugiau sriubos. 14

Taigi kiekvienas sutiks, kad rudaplaukis berniukas buvo labai pastabus. Ir nesistebës, kad jis pastebëjo toká maþà keliukà. O pastebëjæs pasakë: – Oho. Visi þinojo, kad berniukas taip sako tada, kai kà nors pastebi, todël sustojo ir ëmë þvalgytis. Þvalgësi taip ádëmiai, kad uþmirðo, jog negalima kvëpuoti. Bet ir atgavæ kvapà, vaikai keliuko nematë – toks maþas jis buvo. Nieko nesakæs, pastabusis berniukas perðoko ðalikelës griová ir dingo avietëse. Jos buvo didelës ir tankios, todël atrodë, kad berniukas prasmego skradþiai þemæ. O koks vaikas, matydamas, kad kas nors kà tik prasmego skradþiai, abejingai stovës ir lauks? Todël visi nërë ten, kur vos matomai judëjo rudaplaukio berniuko sujudintos avieèiø ðakelës. Ir tada visi pamatë, kad avieèiø sienoje yra beveik nematomas plyðelis. Tuo plyðeliu prasidëjo vos pastebimas miðko keliukas. Buvo viskas, ko reikia miðko keliukui – vos áþiûrima neþinia kokio þvëries samanose palikta brydë, kur ne kur pabarstyta rudø briedþiø rutuliukø, skersai keliuko nuvirtæ sausuoliai. Ðalia keliuko augo puðys, vienur kitur kepurytes rodë ávairiaspalvës ûmëdës. Þodþiu, keliukas buvo toks, koks ir turi bûti miðko keliukas. Taèiau dabar ant keliuko atsirado vienas neáprastas dalykas – vaikai. Mat keliukas buvo toks nepastebimas, kad, ko gera, net ðimtametës puðys neprisiminë, kada paskutiná kartà juo ëjo þmogus. Net vaikai, 15

iðlandþiojantys visus voratinkliø priaugusius kampus, ðio keliuko nepastebëdavo. Nenuostabu, kad keliuku vaikus kojos pradëjo neðte neðti. Viena mergaitë, mamos iðmokyta vaikðèioti tik tiesiais ir lygiais takais, ið pradþiø dar dvejojo, ar verta leistis tokiu vingiuotu ir nelygiu keliuku. Taèiau supratusi, kad po keliø akimirkø gali likti viena (visi kiti vaikai kaip padûkæ skuto keliuku gilyn á miðkà), mergaitë pasileido visiems ið paskos. Lygiais takais iki ðiol vaikðèiojusiai mergaitei keliuku bëgti taip patiko, kad në nepajuto, kaip pasiekë kosminá greitá ir aplenkë visus. Ji pamirðo, kad visai neseniai mokyklos sporto taryba jai iðkilmingai suteikë lëèiausios bëgikës vardà. Kitø vaikø greièiai irgi buvo kosminiai. Arba beveik kosminiai. Atrodë, trûksta visai nedaug, ir ásibëgëjæ vaikai pakils á orà. Kiekvienam knietëjo pamatyti, kas yra uþ keliuko vingio. Pasiekæ vingá, uþ jo nepamatydavo nieko, tik miðkà ir kità vingá, tad pasileisdavo þiûrëti, kas bus toliau. Ádomus dalykas tie keliukø vingiai. Visada atrodo, kad uþ kiekvieno vingio tavæs laukia paslaptis, apie kurià neraðo net nesuprantamiausi vadovëliai. Todël ir keliauji keliuku, pamirðæs, kad laikas pailsëti. O kiekvienas keliukas turi daugybæ vingiø, ir tie vingiai nesibaigia tol, kol nesibaigia keliukas, tad viskà pamirðæs keliuku gali eiti valandø valandas. Esu ásitikinæs, kad jeigu kas nors siaurà ir vingiuotà keliukà nutiestø aplink pasaulá, gerokai sumaþëtø skraidanèiøjø lëktuvais ir vaþiuojanèiøjø automobiliais. Ið vienos ðalies á kità þmonës tada keliautø vingiuotu keliuku. Niekas nepavargtø, niekam dulkës 16

negrauþtø akiø, o batai nespaustø kojø – taip ádomu ir linksma bûtø keliauti tokiu keliuku. Nors iki Senegalo. Uþdusæ, suðilæ, lekuojantys vaikai skuodë keliuku. Nesigirdëjo net kojø tapsenimo – tokios minkðtos samanos augo ant keliuko. Uþsimiegojæs zuikis, pamatæs be garso lekianèius vaikus, pamirðo, kad turi slëptis. Ið nuostabos zuikiui ëmë tekëti seilës – iki ðiol jis matydavo tik garsiai trepsinèius vaikus. Neþinia, kiek laiko vaikai bûtø ðitaip skuodæ. Gal net iki Senegalo. Nebent keliukas bûtø pasibaigæs anksèiau. Taèiau jis vingiavo taip ryþtingai, kad buvo aiðku, jog ðià popietæ tikrai nesibaigs. Staiga lygiøjø takø mergaitë, bëgusi prieðakyje, sustojo. Cypdami stabdþiais, girgþdëdami kuprinëmis ir plasnodami nuo bëgimo ákaitusiomis ausimis sustojo ir kiti vaikai. Jie visi staiga vël nustojo kvëpuoti. Kaip visai neseniai didþiajame þvyrkelyje.

N uostaba Þmonës labai mëgsta stebëtis. Tiesa, nuostabà rodo toli graþu ne visi. Daug kam atrodo, jog stebëtis reikia slapta. Jeigu jø paklaustum, kodël taip mano, atsakyti negalëtø. Imtø murmëti apie gerà tonà ir padorias manieras. Ir apie tai, kad neslaptai stebëtis nemandagu. Þinoma, toks paaiðkinimas nerimtas – kodël tada mandagu ðypsotis, ðluostytis prakaità, mirkèioti praeiviams, valgyti? Vaikai, patys mandagiausi þmonës pasaulyje, stebisi neslaptai ir to nesigëdi. Vieni vaikai stebëdamiesi kraipo galvas, kiti – trina rankas, treti – kurtinamai pliaukði lieþuviais. Paþástu berniukà, kuris nustebæs gliaudo rieðutus. Atsisëda kur nors ramioje vietelëje, ima gliaudyti rieðutus ir stebëtis. Kà tik miðko keliuku kosminiu greièiu lëkæ vaikai stebëdamiesi nustodavo kvëpuoti. Taip daryti jie buvo susitaræ dar prasidedant mokslo metams. Kai kaþkas papasakojo, kad tyliomis rugsëjo popietëmis miðke klaidþiojanèias maþas ugneles gali pamatyti tik nekvëpuodamas. Ant miðko keliuko stovëjo nekvëpuojantys nustebæ vaikai... O nustebti tikrai buvo dël ko. Tamsiame ir gûdþiame miðke, prie siauro samanoto keliuko, ant pernykðèiais þalèiais kvepianèio kelmo apsupta saulëje spindinèio rudeniniø uodø debesies sëdëjo mergaitë. Ar teko uosti pernykðèiø þalèiø kvapà? Tai toks kvapas, kurá gali 18

uþuosti tik tamsiame ir drëgname miðke. Jis sklinda ið senø kelmø, ir þmogus, uþuodæs ðá kvapà, jo nepamirð visà gyvenimà. Nueik á darþoviø parduotuvæ, paskui – á degalinæ. Gráþæs namo, keptuvëje sudegink senà kotletà. Pasëdëk ðaldytuve. Iðneðk ðiukðles ir pastovëk kelias minutes prie konteinerio. Pasitik namo po darbo gráþusià suplukusià mamà. Ir uostyk. Uostyk visus darþoviø parduotuvës, degalinës, kotleto, ðaldytuvo ir mamos kvapus. Kai visus suuosi, vaikðtinëk, mokykis, miegok, valgyk, þodþiu, gyvenk. Visi kvapai bus paþástami ir galbût iðtisus mokslo metus nebesuuosi nieko nauja. Taèiau vienà dienà pajusi dar vienà, naujà ir neáprastà kvapà. Tai ir bus pernykðèiø þalèiø kvapas. Kvapas, kuriam nëra lygiø. Ðtai kokio kvapo apgaubti vaikai þiûrëjo á mergaitæ, o ði – á vaikus. Þalèiø kvapo vaikai nejuto. Ir ne tik dël to, kad jis jiems buvo áprastas – koks miðko vaikas nepaþásta ðio kvapo? Ne tik ðio, bet ir visø kitø kvapø vaikai neuþuodë todël, kad nekvëpavo. O tu pabandyk kvëpuoti, kai gûdþiame miðke, kuriame ne tik þmogaus, bet ir jo kvapo nebuvo, rodos, nuo paskutiniojo ledynmeèio, pamatai mergaitæ. Kokiø vienuolikos, dvylikos ar keturiolikos su puse metø. Tamsiaplaukæ, ilgomis kasomis. Su sijonëliu ir palaidinuke. Ir su ðalia padëta kumðèio dydþio balta kuprine. Pamaèius toká vaizdà, galima pamirðti ne tik savo vardà, bet ir kaip pasikloti lovà. Viskà galima pamirðti matant toká vaizdà. Viskas galëjo baigtis labai liûdnai. Nekvëpuoti þmogus gali tik kelias minutes. Po keliø minuèiø þmogus be oro mirðta. Vos nenumirë ir 19

vaikai. Visa laimë, kad greitoji lygiøjø takø mergaitë spëjo atsipeikëti. Atsipeikëjusi paklausë: – Kas èia? Klausë ji arèiausiai stovëjusio berniuko. Ant kelmo sëdinèios mergaitës klausti nedráso – tokia keista ji buvo. Taèiau lygiøjø takø mergaitë paslapèia tikëjosi, kad á ðá klausimà atsakys nepaþástamoji. Ði tylëjo. Vaikai vienas per kità ëmë ðaukti: – Tai bent! – Nieko sau! – Kas ji tokia? – Ko ji tyli? – Gal ji uþburta? Mergaitë tylëjo. O vaikai vël ëmë kvëpuoti. Juk negalima ðaukti pirma gerai neákvëpus. Sustojæ pusraèiu, vaikai ádëmiai apþiûrinëjo neapþástamàjà. Ji buvo kaþkokia keista. Lygiøjø takø mergaitë susiraukë ir rimtai, kaip moka tik vaikai, paklausë: – Gal tu laukei mûsø? Ir tada visi iðgirdo tylutëlá balsà: – Taip. Að èia laukiu jûsø. Nebijokite manæs. Vienas berniukas nusijuokë – koks kvailys bijos kaþkokios nusususios mergiðèios. Taèiau juokësi jis nedràsiai. Visi tylëjo, tad greitai nutilo ir jis. Ið tiesø, ta mergiotë buvo keista. Nejauki. Vaikai vienas kità pajunta, net jeigu jø akys bûna uþriðtos, ausys uþkimðtos, o nosyse ádëta po raudonojo pipiro ankðtá. Net tamsoje, 20

kvepiant alyvoms ir vienu metu griausmingai èiaudint penkioms senutëms, vaikas pajunta, kad netoli – kitas vaikas. Mat vaikai nuolat skleidþia bangeles, kurios sklinda net per sienas, tamsoje ar siauèiant audrai. Tas bangeles pajunta tik vaikai. Kartais dar – tø vaikø mamos ir tëèiai. Paèios mamiausios mamos ir patys tëèiausi tëèiai. Man pasakojo apie mergaitæ, kuri vienà naktá staiga nustojo miegoti. Ji negalëjo uþmigti në tà, në kità, në treèià naktá. Nepadëjo në vaistai, në gydomosios arbatos, në sveikinimø koncertai. Mergaitë nemiegojo ir tiek. Vienà dienà jos mama pasiskundë kaimynei. Kaimynë buvo labai áþvalgi, todël iðkart suprato, kur sliekas pakastas. Pasirodo, berniukas, tos kaimynës sûnus, iki ðiol miegojæs kambaryje, kurá nuo nustojusios miegoti mergaitës kambario skyrë tik viena siena, persikëlë á tolimesná kambará. Ið ten jo bangelës kaimynø buto pasiekti nebegalëdavo (net bangelëms ne juokas áveikti gelþbetonio sienas ir kelis sluoksnius tapetø). Jas iki tol jutusià mergaitæ uþpuolë nerimas, nuo lovos ëmë slysti antklodë, ið pagalvës pradëjo lásti ir ausis kutenti pûkai. Pabandyk miegoti, kai tave kutena pûkai. Istorija baigësi tuo, kad abu vaikai susipaþino. Gerdami arbatà, jie braiþë savo butø planus, ieðkodami vietø, tarp kuriø vaikø bangelës sklinda geriausiai. Paskui visà vakarà po savo kambarius stumdë lovas. Kol surado geriausias vietas. Surado ir... uþmigo. Dabar jie kasdien miegotø iki pietø – taip jiems gera, ramu ir jauku miegoti. Ðtai kaip vaikai pajunta vienas kità. Visi vaikai. Ir bet kokiu oru. Ðá kartà kaþkas buvo ne taip. Vaikams, stovintiems aplinkui nepaþástamà mergaitæ, atrodë, kad ant kelmo sëdi ne vaikas. Kas, kad 22

nepaþástamoji maþa ir su kasomis, kas, kad kalba mergaitiðku balsu ir dëvi mergaitiðkà palaidinukæ. Jeigu vaikai bûtø þinojæ apie vaikiðkas bangeles, bûtø supratæ, kad nuo mergaitës nesklinda jokios bangelës. Arba – kad tø bangeliø jie nemoka pagauti. Taèiau apie bangeles jie dar nesimokë, apie jas nieko neþinojo, todël jautë tik viena – keistumà ir nejaukumà. Maþa to, vaikams staiga pasidarë baisu.

E pilogas Istorija, kurià kà tik perskaitëte, nepaprasta. Ir nutiko ji kaime gyvenanèiai mergaitei. Neapsirikau kaþkada manydamas, kad nepaprastos istorijos atsitinka ne tik miestø berniukams. Þinoma, patikëti ðia istorija sunku. Nëra jokiø daiktiniø árodymø, liudininkø ir áraðø kompiuterinëse laikmenose. Bëda, kad visa tai buvo ne dideliame mieste, kur gausybë vaizdo kamerø ir garso mikrofonø, kur bëgioja visa matantys þurnalistai ir dienà naktá nemiega ðviesoforai, kur visas dvideðimt keturias valandas bûdrauja liudyti pasirengæ liudininkai ir grieþtais veidais viskà stebi saugos tarnybø agentai. Pabandyk patikëti tuo, kas nenufilmuota, nenufotografuota, neáraðyta ir neiðsaugota. Tiesà sakant, ir pati Vilija kai kuriais dalykais patikëjo ne ið karto. Bëgant laikui, Vilija vis labiau pamirðta nepaprastàjà gráþimo istorijà. Taèiau ji þino, kad kai turës vaikø, niekada neleis, kad kas nors prisikiðæs prie jø cypèiotø ir klausinëtø, kà jie labiau myli. O ji pati kûdikiui girdint niekada nekalbës, kad liûdna gyventi. „Jeigu, þinoma, turësiu vaikø“, – tada mintyse priduria Vilija. Ji, kaip ir visi mes, prietaringa.

T urinys Prologas________________________________________________ 5 Ëjimas namo____________________________________________ 10 ...maþà keliukà___________________________________________ 14 Nuostaba _______________________________________________ 18 ...ir nejaukumas __________________________________________ 24 Gamybinis pasitarimas ____________________________________ 29 Paprasti klausimai – sudëtingiausi____________________________ 33 Pirmieji gráþimo sunkumai _________________________________ 37 Reikalingø dalykø pirkimas_________________________________ 45 Tie bjaurûs nieko neperkantys þmonës ________________________ 55 Vaþiavimas autobusu______________________________________ 62 Pirmoji diena mokykloje___________________________________ 70 Kita pirmosios dienos mokykloje dalis_________________________ 82 Didysis lietus____________________________________________ 91 Stiklo sienø dauþymas_____________________________________ 103 Pabandyk árodyti, kad nekaltas, ir pamatysi... ___________________ 113 Teisës aktø paþeidimai_____________________________________ 122 Karo þygiai______________________________________________ 130 Niekam nereikalingi þmonës________________________________ 138 Prisiminimai ____________________________________________ 146 Devynios didþiosios paslaptys... ______________________________ 154 ...ir jø áminimas __________________________________________ 163 Saldus kerðtas ___________________________________________ 172 Septyniasdeðimt procentø vaikø _____________________________ 184 Dabar tai bus... __________________________________________ 190 Paleisto dþino gaudymas I __________________________________ 195 Paleisto dþino gaudymas II _________________________________ 201 Kûèios _________________________________________________ 208 Epilogas _______________________________________________ 214

Mo-199

Morkûnas, Gendrutis Gráþimo istorija / Morkûnas, Gendrutis; iliustravo Lina Þutautë. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 216 p.: iliustr. Antroji G. Morkûno (1960–2009) apysaka vaikams apie mergaitæ, kuri vienà vakarà stebuklingai dingo ið savo kambario. Atrasta miðke jau mokyklinio amþiaus, ji turi iðmokti draugauti su bendraamþiais, suþino, kà reiðkia patyèios, sprendþia daugelá kitø ðiandieniniam vaikui svarbiø problemø. ði paðëlusiai linksmai paraðyta istorija apie rimtus dalykus iðrinkta geriausia 2007 metø knyga vaikams ir paaugliams.

Redaktorė Neringa Mikalauskienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Grįžti namo irgi reikia mokėti. Ši nepaprasta istorija – apie mergaitę, kuri tik gimusi pradėjo mąstyti apie gyvenimą. O taip mąstant nutinka keisčiausių dalykų: vieną rugsėjo vakarą ji dingo iš savo lovelės. Niekas nežinojo kur. Kartą, grįždami iš mokyklos miško keliuku, ją atrado vaikai. Tiesiog sėdinčią ant kelmelio. Mergaitė buvo kaip mergaitė: su sijonėliu ir palaidinuke, su šalia padėta kumščio dydžio balta kuprine, bet... kažkokia nejauki. Galbūt ji užburta? Pati mergaitė nieko neprisimena. Žino, kad jos vardas Vilija. Ir laukia tų, kurie galėtų ją parvesti namo. Ar pavyks Vilijai tapti tokiai, kaip kiti? O gal kiti šiek tiek pasikeis ir pamils ją tokią, kokia yra? Jai nutiko tikrai nepaprasta istorija. Nėra jokių daiktinių įrodymų, tik šis tekstas, kurį galite perskaityti. Autorius sukūrė jį tam, kad čia atpažintume save, veikiančius visa tai, ką veikia vaikai: miegančius, valgančius, žaidžiančius, stebinčius pasaulį, o kartais liūdinčius. Bet svarbiausia – mokančius keistis žvaigždėmis.

Geriausia 2007 metų knyga vaikams ir paaugliams

K i t a a u to r ia u s k ny g a -

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai