Girios trobelė by Nieko rimto

L I E T U V I Ų L I A U D I E S PA S A K O S A P I E G Y V Ū N U S

Girios. trobele

Girios trobele

UDK 821.172-93 Gi331

Iš Jono Basanavičiaus, Aldonos Liobytės ir Prano Sasnausko sudarytų rinkinių

ISBN 978-609-441-108-3

LIETUVIŲ LIAUDIES PASAKOS APIE GYVŪNUS

Girios trobele avo Erika Tumien r t s u ė Ili

Vilnius 2013

ĮŽANGOS ŽODIS Gyvulinės pasakos, dar vadinamos žvėrių pasakomis, pasakomis apie gyvūnus, sudaro apie dešimtadalį visų lietuvių liaudies pasakų ir yra vienas seniausių tautosakos žanrų. Pagrindiniai šių pasakų veikėjai yra gyvūnai, bet kartais jose kaip šalutinis veikėjas pasirodo ir žmogus. Šio žanro pasakose vaizduojami laukiniai žvėrys ir naminiai gyvūnai, atskleidžiamos natūralios gyvūnų išorės ir elgesio savybės: lapė gudri, vilkas piktas, kiškis bailus ir pan. Bet pasakų savitumą lemia sužmoginimas. Gyvūnai mąsto, kalba, užsiima žmonių veikla. Pasakų apie gyvūnus siužetas paremtas susitikimo motyvu ir nuolatiniu varžymusi. Jų tarpusavio santykiai vaizduojami alegoriškai – rodomas žmonių gyvenimas, bendravimo įpročiai, tam tikras bendruomenės modelis, šaipomasi iš kokio nors neigiamo būdo bruožo. Folkloro tyrinėtojai seniausių gyvulinių pasakų ištakas sieja su gentinėmis bendruomenėmis. Pirmosios pasakos apie gyvūnus turėjo mitologinę ir maginę reikšmę, jose atsispindėjo medžioklės patirtis, baisių žvėrių, tarp kurių gyveno pirmykštės bendruomenės, baimės. Šiose pasakose vaizduotas ir žvėries totemo – genties pirmtako ar globėjo – kultas, ir jos buvo skirtos suaugusiems klausytojams. Vėliau pasakos prarado ankstesnę maginę reikšmę ir labai smarkiai keitėsi. Jose išryškėjo stipraus bei silpno gyvūno opozicija, būdinga ir šių dienų gyvulinėms pasakoms. Pagal liaudies pasakų logiką silpnasis privalo nugalėti, todėl dažniausiai jam pavyksta išsisukti iš blogųjų personažų pinklių. Silpnesnieji personažai paprastai siekia nugalėti stipresnį veikėją gudraudami, apgaudinėdami – taip išryškinamas apgaudinėjamo personažo kvailumas ar naivumas. Bet svarbiausia – stipriųjų gyvūnų apkvailinimas tampa juoko šaltiniu. Pereidamos į vaikų folklorą, pasakos švelnėjo. Iš esmės pasikeitė kai kurių personažų charakteriai, pavyzdžiui, piktasis vilkas dabar dažnai tampa pajuokos objektu. Į gyvūnus žiūrima pašaipiai, nebe kaip į šventus padarus. Visgi kai kuriose pasakose išliko ryšys su senaisiais mitais ir tikėjimais, jose galima įskaityti skirtingų epochų ženklų. Šių dienų skaitytojams pasakos apie gyvūnus suteikia puikią progą pažinti lietuvių liaudies kūrybos gyvybingumą, kalbos turtingumą ir šmaikštumą, glaudų mūsų senolių santykį su gamta. Guoda Rudnickaitė

TURINYS ĮŽANGOS ŽODIS /5 LAPĖ, STRAZDELIS IR VARNA /9 ŽMOGUS, LAPĖ IR VILKAS /11 KAIP LAPĖ VILKUI KAILINIUS SIUVO /14 LAPĖ IR ĄSOTIS /16 LAPĖS ROGUTĖS / 18 KAIP LAPĖ IR LOKYS PIRKO SVIESTO / 21 LIGONIO LANKYMAS / 23 MAIŠAS GUDRYBIŲ / 24 KAIP VOVERAITĖ LAPĘ PERGUDRAVO / 25 VARNA IR SŪRIS / 27 GAIDYS, ŠUO IR LAPĖ / 28 ŠUNS IR VILKO BIČIULYSTĖ / 29 ŠUO KAILIADIRBYS / 32 VILKAS IR SIUVĖJAS / 35 ŽVIRBLIS IR VILKAS / 37 KAIP VILKAS UŽSIMANĖ DUONOS IŠSIKEPTI / 39 OŽKA IR VILKAS / 41 OŽKELĖ, PUSĖ LUPTA, PUSĖ SKUSTA / 43 LAPĖS IR OŽIO TROBELĖ / 48 KIŠKIO IR EŽIO LENKTYNĖS / 51 EŽYS IR PONAS / 54 MERGELĖ UOGELĖ / 55

DEŠIMT VYRŲ DYKADUONIŲ / 58 DANGUS GRIŪVA / 61 GAIDYS IR LAPĖ / 64 VIŠTYTĖ IR GAIDŽIUKAS / 66 GAIDYS IR VIŠTA LAZDYNUOSE / 69 KAIP GAIDELIS PONO DVARĄ GRIOVĖ / 73 VERŠELIS IŠ KARKLŲ GRĮŽTELĖS / 77 KAIP ŽMOGUS IŠMOKĖ MEŠKĄ SMUIKU GRIEŽTI / 82 VĖŽYS IR VARNA / 83 LIŪTAS, UODAS IR ŽMOGUS / 84 LIŪTAS IR ŽMOGUS / 86 LIŪTAS IR VILKAS / 88 AVELĖS KAILINIAI / 90 GYVAČIŲ KARALIENĖS KARŪNA / 93 KIŠKIO BATAI / 94 KIŠKIO LŪPOS / 96 VILKO BAJORYSTĖ / 97 GUŽUTIS IR GERVĖ / 98 KAIP KARVELIS MOKĖSI SUKTI LIZDĄ / 101 KODĖL GEGUTĖ VAIKŲ NEPERI / 102 TRIJŲ KEPALŲ BYLA / 103 PELĖDŽIUKAS / 104 KREGŽDUTĖS KELIONĖ / 105 ŠIKŠNOSPARNIS, VARNALĖŠA IR TILVIKAS / 108 LIETUVIŲ LIAUDIES PATARLĖS SU GYVŪNAIS / 109 LIETUVIŲ LIAUDIES MĮSLĖS IR MINKLĖS APIE GYVŪNUS / 110

AVELĖS KAILINIAI

Vienas žmogus turėjo netikusią avelę. Jai viskas netikdavo, viskas buvo negerai ir negerai. Šienas per kietas, vanduo per šaltas, žolė išstembus. Klausė klausė jos skundų žmogus ir kartą supykęs sako: – Eik tu, kur nori, kad aš daugiau tavęs nematyčiau. Nusibodo tavo skundų klausyti. Išvijo ją iš kiemo ir vartus uždarė. Mato avelė, kad blogai, bet neturi ką daryti. Eina gilyn į mišką ir bliauna. Išgirdusi jos balsą iš tankumyno išlindo lapė. – Kur eini, avele, ko taip verkšleni? – Šeimininkas mane išvarė iš namų. Einu, kur akys veda. – Mane lapinas taip pat išvarė iš namų. Gal eikim kartu?

– Eikim! – nudžiugo avelė. – Dviese vis smagiau. Eina abidvi ir susitinka vilką. – Kur išsiruošėte, kaimynės? – klausia jis. – Avelę išvarė šeimininkas, o mane – lapinas, – paaiškino lapė, – tai ir einam, kur akys veda. – Matai kaip! Mane vilkė taip pat išvarė iš namų. Eikim kartu. – Eikim, – sutiko lapė ir avelė. Eina visi trys toliau, bet vilkui rūpi vien avelė. Pagaliau sako: – Kažin, avele, ar tu ne mano kailiniais apsivilkusi? – Dar ką sugalvosi, – suniekino jį lapė. – Avelė turi savo kailinius ir jai tavųjų nereikia. Eina toliau, bet vilkui taip norisi nuvilkti avelės kailinius, kad net seilė nutįso. – Na, jeigu ji ne mano kailinius vilki, tai tikriausiai mano tėvo. Reikia man pažiūrėti. – Ar tu iškvailai! – sušuko lapė. – Juk tavo tėvą seniai medžiotojai nušovė. Iš kur čia jo kailiniai! Bet jeigu tu nori sužinoti, kieno čia kailiniai, tai aš tau parodysiu stebuklingus žiūronus, į kuriuos pažiūrėjęs iš karto pažinsi kailinius. – Gerai, – sutiko vilkas. Netrukus jie priėjo miško galą ir pamatė kilpas vilkams gaudyti. – Kišk galvą į šitą žiūroną, – sako jam lapė, – iš karto pažinsi, kieno kailinius avelė vilki. Vilkas šmukšt galvą į kilpą ir neištraukia. Pamačiusi, kad vilkas įkliuvo į kilpą, avelė bliaudama pasileido namo. Išsigelbėjusi iš vilko jau nieko nenorėjo, tik būti kieme, kur jos nepasieks joks žvėris. Dabar viskas pasidarė skanu ir gera.

GYVAČIŲ KARALIENĖS KARŪNA

Kartą pelkių sausintojai ant vieno kemso užėjo ilgą gyvatę, kuriai ant galvos buvo nedidelė, bet graži karūnėlė. Vienas senas darbininkas pasakė, kad tai būsianti gyvačių karalienė. Jis iš senų žmonių girdėjęs, kad kas tokią karūną gaunąs, tas galįs paskui visokius nuostabius daiktus daryti. Tačiau gyvatės karūną nuimti nelengvas daiktas: kitos gyvatės iš paskos vejasi. Daugis mėginę ją įsigyti, bet retam kuriam pavykę – gyvatės nugalėdavusios. Tarp darbininkų radosi vienas drąsus stiprus jaunikaitis, kuris panoro išbandyti savo laimę. Netoli nuo pelkės buvo tokia daržinėlė, ir visi sutarė tenai nuo gyvačių slėptis. Kad jos taip lengvai į daržinę neįsigautų, sienas ir stogą storai ištepė derva. Kai viską padarė, kiti darbininkai pasislėpė daržinėje, tik tasai drąsuolis pasiėmė arklį ir nujojo pas gyvačių karalienę. Gyvačių karalienės karūną nutraukęs, greitai šoko ant arklio ir atidūmė į daržinę.

Vos spėjo užsidaryti – prisirado nežinia iš kur baisybė gyvačių ir atsiginė iš paskos: vienos skriste skrido, kitos, ratilais susilenkusios, kaip tekiniai ritosi. Gyvatės šoko daržinės sienomis šliaužti, bet per dervą kur čia pasirangysi. Pelkių sausintojai kelias dienas išbuvo daržinėje užsidarę, nes niekas nedrįso laukan išeiti. Galop po kelių dienų išėję pamatė, kad visa daržinė juodomis gyvatėmis aplipusi. Vienos dar buvo leisgyvės, kitos saulėkaitoje ir dervoje nusibaigusios. O tasai drąsuolis iš tiesų buvo laimingas ir galėjo daug gero padaryti. Nuo to laiko jis gyveno pertekęs, bet ir savo buvusių draugų neužmiršo.

KIŠKIO BATAI

Kitados kiškiai ir šunes gyveno didelėje draugystėje ir susitikę pasikalbėdavo. Būtų ir toliau taip gyvenę, bet vienas atsitikimas suardė jų draugystę.

Kaimo gale gyvenantis sargas turėjo didelį šunį Rudį, kuris jam ištikimai tarnavo. Šeimininkas jį labai mylėjo ir gražiai prižiūrėjo. Vienais metais ištiko labai šalta žiema. Miško sargui pagailo Rudžio, kad jis basas bėgioja ir gali nušalti kojas. Sumanė pasiūti jam batus. Kaip tarė, taip padarė: surado senus batus, juos sulopė, nuvalė ir padavė Rudžiui. Apsidžiaugė Rudis gavęs batus, tuojau juos apsiavė ir nuskuodė į mišką pasigirti savo draugui kiškiui. – Sveikas, brolyti, – nustebo jį pamatęs kiškis. – Iš kur gavai batus? – Tai šeimininkas man juos padovanojo, – ėmė girtis Rudis. – Sakė, ir sermėgėlę pasiūs. Apėmė pavydas kiškį ir jis sako: – Duok man juos apsiauti. Labai jau jie gražiai atrodo. Gal ir aš tokius pasisiūsiu. Nelabai norėjo Rudis skolinti batų, bet neatsilaikė kiškio prašomas: nusiavė juos ir padavė kiškiui. Kiškis apsiavė, apžiūrėjo ir nieko nepasakęs spruko girion. Rudis lodamas pasileido iš paskos. – Au au! Atiduok batus, atiduok batus! Bet kur tau! Kiškis nė neatsigręžė, nudūmė tankumynan, tiek Rudis jį ir matė. Parbėgo namo Rudis nukabinęs nosį. Blogiausia, kad visi iš jo juokėsi, vadino kiškį gudruoliu, o jį – žiopleliu. Tada šuo sušaukė kitus šunes ir papasakojo apie kiškio apgaulę. Visi šunes nusprendė pagauti kiškį ir atimti iš jo pavogtus batus. Jie taip daro ir dabar. Kai tik pamato kiškį, tuojau pradeda jį vytis garsiai lodami.

KIŠKIO LŪPOS

Vieną kartą kiškis ėjo girdytis ir susitiko genį. Genys jį klausia: – Kodėl tu, kūmai, toks nusiminęs? Kur eini? Kiškis sako: – Kur aš nebūsiu nuliūdęs: manęs niekas nebijo, o aš turiu visų bijotis. Einu ir prisigirdysiu! Genys sako: – Nebūk kvailas!.. Jei taip nori, kad tavęs bijotųsi, nueik krūman ir, kai pamatysi atvarant pievon aveles, šok iš krūmo: avelės tavęs ir išsigąs. Kiškis paklausė genio. Nuėjo krūman ir atsitūpė. Pamatęs aveles kaip šoko iš krūmo, avelės išsigando ir nubėgo tolyn. Apsidžiaugė kiškelis ir pradėjo juoktis. Juokėsi juokėsi, net jam lūpelės perplyšo.

VILKO BAJORYSTĖ

Vilkas gyrėsi, kad jisai kilęs iš bajorų, o šuo jį vis vadina mužiku. Kartą vilkas atnešė savo dokumentus, kad jis nėra mužikas, ir liepė šuniui juos perskaityti. Šuo, būdamas nemokytas, nunešė tuos popierius katei. Katė tuo metu neturėjo laiko skaityti ir padėjo dokumentus ant krosnies. Tie dokumentai buvo riebaluoti, ir pelės, juos suradusios, į skutelius sugraužė. Vilkas, atėjęs pas šunį, liepė grąžinti dokumentus. Šuo nuėjo pas katę. Katė užlipo ant krosnies – kaip tik rado peles dokumentus bedraskant. Katė puolė peles, šuo – katę, o vilkas, sutikęs šunį, vis liepia jam atiduoti bajorystės dokumentus. Dar ir šiandien jie visi nesutaria. Katė davė sau žodį: kur tik sutiksianti pelę, tuoj suėsianti. O šuo taip pat tebeturi pyktį ant katės: kai tik pamato katę, tuoj nori pagauti. Katė gaudoma bėga ir bėga – vis dokumentų ieškoti.

GUŽUTIS IR GERVĖ

Vienoje pelkėje gyveno gužutis ir gervė. Nusibodo jiems gyvent po vieną, ir nusprendė gužutis vesti. Užsimanęs ir eina per pelkę tris varstus: dibu dibu dibt. Nuėjęs beldžiasi į gervės namus ir sako: – Gerve, gerve, aš noriu tave vesti. Ar būsi mano pati? Pažvelgė gervė pro langelį ir, nė durų neatvėrusi, sako: – Nelabai tu dailus, gužuti: tos kojos – vieni stibinkauliai, pats keršas, nemiklus, be jokio vikrumo. Netekėsiu už tavęs, gužuti, man dar ne laikas. Palūkėsiu. Susigėdo gužutis tokį atsakymą gavęs ir vėl traukia per balas namo: dibu dibu dibt.

Išėjus gužučiui, gervė ėmė galvoti ir štai ką sugalvojo: „Koks yra tas gužutis, toks, o vis vyras. Tos jo kojos, kad ir stibinkauliai, bet raudonos, o kad ilgos – tai ir pravartu pelkėse gyvenant, nes kitaip plunksnos susiteršia. Ir iš viso – šaunus vyras tas gužutis, o kai laksto, gražiai sparnais vasnoja, ne viena pavydės, kad gaunu tokį kavalierių. Ir kvailumas gi mano: pats vyras atėjo pirštis, o aš atsakiau! Šimtąkart geriau būt ištekėjusiai negu vienišai mergelei. Eisiu aš pati pas jį, atsiprašysiu, ir tegu sau mane veda.“ Ir eina gervė pas gužutį, grakščiai žirgliodama per pelkes: capu capu capt... Atėjo, pasibeldė į gužučio duris ir sako: – Aš pergalvojau, kad negerai padariau atsisakiusi nuo tavo pasiūlymo, kaimyne. Tu geras ir dailus vyras, todėl ir atėjau pas tave: imk mane per pačią, dviese bus smagiau. – Kad nėjai, kai aš tau piršausi, tai dabar gali grįžti be nieko. Gausiu aš pačią ir be tavęs, gal dar net ir gražesnę. Susigėdo gervė, snapą nuleidusi, spūdina namo: capu capu capt... O tuo tarpu gužučiui širdis atlyžo, ir graužiasi jis, blogai padaręs, gervės pasiūlymą atmetęs: „Gera paukštė ta gervė, pati atėjo, be reikalo jos nevedžiau.“ Ir vėl dūlina pas gervę: dibu dibu dibt... Gervė nesileidžia į kalbas, neina už jo, o kai jau gužutis nucapnoja nieko nepešęs namo, gervė sielvartauja: – Nebėra ko man ilgiau mergauti. Dar kokia kita gervė gužutį iš po nosies nušvilps. Eisiu ir atsiprašysiu, gal ir sueisim į porą. Taip jie amžinai nesutaria. Ir ligi šiol vienas pas kitą vaikščioja.

100

KAIP KARVELIS MOKĖSI SUKTI LIZDĄ

Kitą kartą karvelis pasiprašęs pas save strazdą, kad šis išmokytų jį lizdą pasitaisyti. Strazdas atlėkęs pas karvelį ir pradėjęs rodyti. Padėjus jam kelis šapus, karvelis tuoj užlėkęs ant to savo lizdo ir ėmęs sukiotis sakydamas: – Moku, moku, moku. Strazdas supykęs ir pasakęs: – Kad tu moki, tai kam manęs prašai? Ir nulėkęs sau. Tai karvelis daugiau ir nebežinąs, kaip lizdą taisyti. Moka sunešti tiktai tiek, kiek matė strazdo padėta, – pirmuosius šapus. Tiek tai to viso karvelio lizdo.

101

KODĖL GEGUTĖ VAIKŲ NEPERI

Seniau buvęs labai didelis ir baisus paukštis Skukas. Jis gaudydavęs ir rydavęs visus kitus paukščius. Pagaliau juos išgaudęs visame pasaulyje, belikęs nedidelis pulkelis. Likusieji susirinkę visi į vieną krūvą ir pasislėpę didelėj tankynėj, kur Skukas negalėjęs įkišti nė snapo. Skukas skraidęs aplink tą tankynę, tykodamas kurį nutverti, kad tik išlįstų, bet nė vienas nesirodęs, ir jis nieko nebegalėjęs jiems padaryti. Nuo to laiko Skukas nebesirodęs, bet paukščiai vis dar nedrįsdavę išeiti iš tankynės, kad nebūtų kur Skukas pasislėpęs. Taip jie išbuvę ilgą laiką, nematydami to baisaus paukščio, tačiau nė vienas pirmas nenorėjęs eiti žiūrėti, kur jis pasidėjęs. Pagaliau drąsiausia atsiradusi gegutė. Ji tarusi: „Gerai, aš eisiu žiūrėti Skuko, tik jūs, kuriam aš padėsiu kiaušinį, išperėkite ir užauginkite mano vai-

102

kus, jei aš pražūčiau Skuko naguose.“ Visi paukščiai sutikę, ir gegutė išskridusi ieškoti Skuko. Ji radusi jį gulint išdvėsusį baloje, nebegyvą ir išvertusį pilvą. Gegutė iš džiaugsmo užskridusi jam ant pilvo, atsistojusi ir ėmusi linksmai šaukti: „Skukas, Skukas, Skukas! Kukū, kukū, kukū!“ Visi paukščiai išskridę ir buvę laisvi. Nuo to laiko gegutė nebeperi savo vaikų – jai išperi kiti paukščiai, į kurių lizdą ji padeda kiaušinį. O ji, primindama tą linksmybę, turi kasmet kukuoti pavasarį.

TRIJŲ KEPALŲ BYLA

Kitą kartą tūtlys pasiskolino iš griežlės duonos. Paskui grąžino du kepalus. Griežlė reikalauja trijų: tiek buvę imta. Liudytojų nėra. Ginčui spręsti pasirinko gegutę. Ta, nenorėdama supykinti nei griežlės, nei tūtlio, pareiškė: „Aš moteriškė,

103

negudrią galvą teturiu, galiu suklysti. Netrukus išperėsiu vaiką, tas užaugęs išspręs judviem bylą.“ Bet, nenorėdama įvelti savo vaiko į painią bylą, ji pati vaikų neperi, deda kiaušinius į kielės lizdą. O tūtlys su griežle, laukdami bylos sprendimo, vis tvirtina: vienas – du du, antras – trys trys. O gegutė, juos gudriai nuvylusi, pakukavusi tankiai nusikvatoja.

PELĖDŽIUKAS

Kartą paukščių karalius erelis paprašė savo išmintingą patarėją pelėdą išrinkti ir atnešti jam parodyti gražiausią paukščių jauniklį. Pelėda tuojau išskrido ieškoti gražiausio paukščiuko. Ilgai skraidė po visą mišką, peržiūrėjo visus lizdus, bet nė vieno nerado, kuris būtų jai gražesnis už jos pačios vaiką. Tai paėmė pelėdžiuką ir atnešė jį karaliui parodyti.

104

Pažiūrėjo erelis į pelėdos vaiką ir tarė: – Koks bjaurus! Nejaugi nieko gražesnio nesuradai? – Karaliau, – atsakė pelėda, – visus miškus aplaksčiau, visus paukščių lizdus apžiūrėjau, bet niekur neradau gražesnio paukštelio už savo vaiką.

KREGŽDUTĖS KELIONĖ

Kartą išėjo ponas Dievas į pasaulį pasidairyti, su savo kūriniais pasikalbėti. Buvo vasara, saulė labai kaitino, tai jo veidą tuoj išpylė prakaitas. Be to, puolė visokie vabzdžiai. Paukščiai ir žvėrys nepažino pono Dievo ir ramiausiai prabėgdavo bei pralėkdavo pro šalį. Tik viena kregždutė jį pažino ir puolėsi jam pagalbon: sparneliais mojuodama nudžiovino prakaitą ir nuvaikė vabzdžius. Ponas Dievas nudžiugo ir sako kregždutei:

105

– Kad tu tokia gera ir gailestinga, tai nuo šiol skraidysi už visus paukščius greičiausiai ir niekada nepavargsi. Dėkinga kregždutė lydėjo poną Dievą visur, kur tik jis ėjo. O kai jis perėjęs mūsų šalį nukeliavo į šiltuosius kraštus, paskui nuskrido ir kregždutė. Pamatė kregždutė, kad ir ten žmones kankina įkyruoliai vabzdžiai, ir puolė juos naikinti. O kad skraidė labai greitai, tai žmonėms daug padėjo. Taip besidarbuojant praėjo pusė metų ir ponas Dievas susiruošė keliauti atgal. Kartu su juo susiruošė ir kregždutė. – Pasilik! – prašė ją šiltųjų kraštų žmonės. – Negaliu, man labai gaila savo tėviškės žmonių. Juk uodai ir musės juos nukankins. Išgirdo šį pokalbį ponas Dievas ir pasakė: – Gerai, pusę metų gyvenk savo tėviškėje, o kitą pusę lėk į šiltuosius kraštus ir padėk čia žmonėms. Kregždutė sutiko ir linksma nulėkė paskui poną Dievą, keliaujantį į šiaurę. Žmonės labai apsidžiaugė vėl pamatę kregždutę. Rudeniui atėjus ji pradėjo ruoštis kelionei. Sužinojo apie tai kiti paukščiai ir ėmė prašyti: – Kregždute sesute, pasiimk ir mus. Labai sunku žiemą čia gyventi. – Mielai pasiimsiu, – atsakė kregždutė, – tik pono Dievo paklausiu, ar galima. – Tegul keliauja, kurie tik nori, – sutiko ponas Dievas. – O kad skrisdami nepaklystų, nutiesiu per dangų šviesų kelią, kurį pavadinsiu Paukščių Taku. Taip ir keliauja paukščiai į dausas žiemai artėjant, o kregždutė išskrenda pirmoji, kad visiems paukščiams vietas paruoštų.

106

ŠIKŠNOSPARNIS, VARNALĖŠA IR TILVIKAS

Kitą kartą seniai seniai šikšnosparnis, varnalėša ir tilvikas, pasisamdę laivą, važiavo į užmarį prekių pirkti. Bet šikšnosparnis, neturėdamas savo pinigų, skolinosi iš kaimynų. Kai nuvažiavo į užmarį, tai prisipirko daugybę prekių: šikšnosparnis – nežinau, kokių pirko, varnalėša prisipirko gelumbių, o tilvikas – brangių deimanto akmenėlių. Susidėjo į laivą, plaukė namo, bet paskendo laivas su visomis prekėmis, tik jie patys vos išsigelbėjo. Bet tos nelaimės jie neužmiršta. Šikšnosparnis, nebeturėdamas pinigų skolai užmokėti, po šiai dienai slapstosi, kad nesutiktų tų, nuo ko turi pinigų paėmęs, – užtai dienomis nelaksto, tiktai naktį. O varnalėša ir dabar dar patvoriuose ir šalikelėm tykinėja tų savo gelumbių. Kas eina pro šalį, ji tam vis griebia už drabužių, čiupinėja, bene jos gelumbes dėvi. Taip pat ir tilvikas vis paupiais tebelaksto ieškodamas tų savo brangių akmenėlių.

108

LIETUVIŲ LIAUDIES patarlės su gyvūnais Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji varna akis krapštinėja. Be gaidžio kurtu, be šuns baugu. Bene sugaus vėžys zuikį. Du kiškius vydamas, nė vieno nepagausi. Glostyk gaidį kiek nori – vis tiek kiaušinio nesudės. Gyvatė gelia skaudžiai, pikto žmogaus liežuvis – dar skaudžiau. Naktį visos katės juodos. Nuo vilko bėgdamas ant meškos užbėgsi. Pasitaikė, kaip aklai vištai grūdas. Šimtas uodų ir kumelę suėda. Su gandrais išlėksi, o su žvirbliais nukrisi. Vilkas šuns nebijo, bet nekenčia, kai tas loja. Zuikis ir savęs bijo.

109

LIETUVIŲ LIAUDIES MĮSLĖS ir minklės APIE GYVŪNUS 1. Pati nusivelka, o kitą apvelka. 2. Ant mėsos kalno geležiniais jaučiais aria. 3. Atsirita kamuolys, pilnas adatų prismaigstytas. 4. Kamuolin susiraitys – lapė griebt jo nebandys. 5. Ne karalius – su karūna, ne raitelis – su pentinais, ne sargas – visus anksti žadina. 6. Stovi ant tvoros ponas su margu žiponu ir šaukia ajajai! 7. Eina ponia per dvarą su šimtu suknelių. Papūtė vėjelis – grynas kūnelis. 8. Kibyklų kojos, kubuntų kaulai, ant aukšto kalno vaikus veda. 9. Ir už stogą didesnis, ir už tvoras mažesnis, ir už sniegą baltesnis, ir už žemę juodesnis. 10. Botagas dryžuotas, samanose surunguotas.

110

11. Kamuoliukas, liemeniukas, keturi pagalėliai ir kačergėlė. 12. Juoda žmonelė molinėj būdelėj kukoriškai gieda. 13. Atbėga sakutis ir klausia sargutį, kur guli kniūsta. 14. Kas su barzda gimė? 15. Tyrangė perangė pasuolėj susirangė. 16. Koks paukštis snaudžia galvą žemyn nukoręs? 17. Kas mažutis, bet drąsutis, net ir jautį puola pjauti? 18. Po ledu dvejos žirklės. 19. Kokia moterėlė medžio žievėj riešutus kavoja, tai maisto žiemą nestokoja? 20. Miške gimęs, miške augęs, išėjo į lauką – raudą rauda.

Atsakymai: 1. Avis. 2. Avį kerpa. 3. Ežys. 4. Ežys. 5. Gaidys. 6. Gaidys. 7. Višta. 8. Gandras. 9. Gandras. 10. Gyvatė. 11. Katinas. 12. Kregždė. 13. Kregždė. 14. Ožys. 15. Šuo. 16. Šikšnosparnis. 17. Uodas. 18. Vėžys. 19. Voverė. 20. Vilkas.

111

Gi331

Girios trobelė: lietuvių liaudies pasakos apie gyvūnus / iliustravo Erika Tumienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 112 p.: iliustr.

„Girios trobelė“ – pirmoji knyga iš serijos „Pasakų skrynia“. Joje surinktos įdomiausios lietuvių liaudies pasakos apie gyvūnus iš Jono Basanavičiaus, Aldonos Liobytės bei Prano Sasnausko rinkinių. Čia rasite pamėgtus klasikinius pasakojimus apie varną ir sūrį, vištytę ir gaidelį, nušalusią vilko uodegą, taip pat kitas, dar negirdėtas, istorijas. Knygą puošia nuotaikingos dailininkės Erikos Tumienės iliustracijos.

Redaktorė Bronė Vinevičienė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, 11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, 08217 Vilnius

Paslaptingoje

pasakų girioje, pačioje tankmėje, daugybė gyvulėlių gyvena. Ten stovi jauki samanota trobelė. Joje nuo seno meška, ožys ir žąsinas gražiai tarpusavy sutaria, ugnį kūrena, blynus kepa. Nieko nesibijo! Gyvena ten ir vilkas, kuris per savo kvailumą eketėj uodegą nušalo, ir lapė, kuri iš varnos gudrumu sūrį išviliojo. O ar girdėjai, kaip katinukas bailiukas nuo griūvančio dangaus bėgo? Ar žinai, kaip kiškio lūpa iš juoko pusiau perskilo? Šios ir kitos gražiausios pasakos apie įvairius gyvūnus tau, vaikeli, į šią knygelę sudėtos. Eikš arčiau, paklausysi!

ISBN 978-609-441-108-3

El. knygynėlyje – geresnės kainos! 9 786094 411083