Interviu su daiktais by Nieko rimto

Audronė Meškausk ait ė

Interviu

su D A I K TA I S Iliustr

sk a v o J u rg a Š u l

ytė

Sužinok daugiau programėlėje

adingi daiktai“ „Išr

Inter viu

su d a i k ta i s

T IK PO T O, KA I PE RS KA IT Y SI M IN T ER V IU SU ” D AI KT AI S“ ! N OR IU PO RT RE T O. ..

ISBN 978-609-441-492-3

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Audronė Meškauskaitė, 2018 © Iliustracijos, Jurga Šulskytė, 2018 © Programavimas, Vykintas Valužis, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, 2018

Audronė Meškauskaitė

r v e t i u n I

su d a i k ta i s Iliustravo Jurga Šulskytė

Vilnius 2018

Tur i n y s

I š kur atsi rand a

l agaminai? 9

Susišukuok 19 Aš

sudegsiu

K am ti e

šaukštai

Duria , Ž avi ng os

dėl j ūs ų

šakutės? 35

bet vis ai ne pikt os

sagų

PAžiūrėk

is t orij os

į mane

Akiniuotos

is t orij os

, e t o n i ž e N ? rnalistas žu a r y s a k

Tai žmogus, kuris kiek kitoks nei visi, nes jis labai daug rašo. Vis dėlto daugiau už žurnalistus rašo rašytojai. Dar žurnalistai labai daug kalba. Taip, bet ne tiek, kiek plepi kaimynė iš trečio aukšto. Dar jie greitai bėgioja ir medžioja žmones. Tik ne tam, kad juos nušautų, o visai atvirkščiai. Tie, kuriuos sumedžiojo žurnalistai, atsiduria televizijoje ir laikraštyje, o tada jie tampa garsenybėmis ir įžymybėmis. O dabar, kai atskleidžiau tiek žurnalistikos mįslių, pristatysiu labai

Jurg ke i s t ą š i o s p r o f e s i j o s a t s t o v ą –

į.

Greitą ir susivėlusį, skubantį ir nespėjantį. Ir vis dėlto... Jis daro tai, ko nedaro niekas kitas. Pavyzdžiui, jis valandų valandas sėdi savo senuose namuose su kokiu nors dar senelių paliktu daiktu rankoje ir įdėmiu žvilgsniu stebi jį. Kartais lyg kažką sumurma, bet tokios kalbos niekas net ir labai stengdamasis nesuprastų. Ir kas jam yra? Niekas to nežino, todėl ir jūs geriau kitiems nepasakokite. Dar pamanys, kad esate tokie pat keistuoliai kaip vargšas Jurgis. Žurnalistas, girdintis tai, ko negirdi niekas kitas. Jis ne šiaip sėdi, bet klausosi daiktų pasakojimų, kurie nukelia bent kelis tūkstantmečius į praeitį. Tikrai! Tokie jau tie seni daiktai.

Prisimena savo ankstesnį gyvenimą. Ir net visų giminaičių, draugų, pažįstamų gyvenimus. O tada jau pasiruošę pirmam pasitaikiusiam naiviai išguldyti visas didžiausias savo paslaptis. Ir už tai Jurgis juos ne šiaip sau mėgsta, jis prisiekęs sau jų niekada neiškeisti į jokias viliojančias technikos naujoves. Iš kur aš tai žinau? Pati nenutuokiu. Gal aš irgi ne pirmą kartą gimusi... Bet nepabėkime taip toli nuo Jurgio rašomojo stalo. Štai, sėdi jis sau prie senos rašomosios mašinėlės ir barškina popieriaus lape ką tik išgirstą istoriją. Na, taip, taip... Šiek tiek pridėdamas, šį tą pagražindamas, kai ką jau spėjęs pamiršti, tačiau viską, kas liko, pasakodamas taip, kaip buvo. Vėliau Jurgio straipsniai atsidurs kaktas suraukusių redaktorių rankose, o atspausdinti laikraščiai ir žurnalai – spaudos kioskuose. Tik daugybė žmonių galbūt nespės jų nusipirkti, jiems sutrukdys lietingas oras, pabėgęs šuo arba tingios atostogos. Prisipažinkite, kad ir jūs praleidote tą progą. i ku s m e t a s a p i e t a i p a s k a i To d ė l d a b a r p u tyti! Interviu su daiktais – skaitytojams, kurie mėgsta klausinėti: kur, kada, kas?

Šia rašomąja mašinėle Jurgis sukūrė visus savo nemirtingus kūrinius. Netikite, kad ji tai sugeba? Taip, redaktoriai – na, tie, kurie raukė kaktas ir kraipė ūsus – taip pat netikėjo, net suplukę skaitė neįprastą šriftą, keikė lietuje sušlapusius lapus. Bet kur jie dėsis, jei daiktų istorijos įtraukia ir nepaleidžia. Ima ir spausdina, juk skaitytojai reikalauja dar ir dar. Suž „Išr inok daug adin iau p rogra gi d mėlė aikt je ai“

šuo

ži Pary

i uk

j ri

t is

r įt

lag

suge

Luisa

ami

nai

us og žm i je oja , u s si e, ot gsni mtu ina n i d Ži žin s š nu va nu uri rų, gry t p t e i e i k a m ot ši lo ki ne vėpu s ak i . j šė up or iruo s su

n Vito

1 8 5 4 meta is Pa r yĹžiuj e b u v o p a g a mint as p irmasis lagaminas s u Luiso Vit o no Ĺž e nk lu.

Iš kur atsiranda

lagam i nai? Laikraštis aminų senienos „Lag u j i e n o s “, n r. 6 8 7 a n ir

ienį d r u d i v e j y t o t s o i l e k ležin

painiau nei skruzdėlyne. Daug painiau! Skruzdėlyne visi takeliai aiškiai sužymėti, o žmonės su lagaminais maišosi kaip košė, nes rūpinasi tik savo reikalais ir bėga kiekvienas savo greičiu. Lagaminai kiek įkabindami skuodžia iš paskos, kol pagaliau susėda į taksi bagažines. Tiesa, būna, kad kai kuriems ir nepasiseka. Toks žiaurus pokštas nutiko ir senam, visiškai sukriošusiam Luiso Vitono lagaminui... Vėlų vakarą link stoties išėjimo skuodė ir žurnalistas Jurgis. Nepastebėjo lagamino, užkliuvo ir... plojosi ant grindų. Tyliai keiktelėjo, nes buvo išauklėtas ir garsiai to niekada nedarė. Bet akimirksniu sumetė, kad reikia išsitraukti diktofoną. Ne, jis – ne pamišėlis, tik žurnalistas, kuris niekada nesiilsi. Visada pasiruošęs gyvenimo iššūkiams, ištroškęs nuotykių ir nusiteikęs smagiam pokalbiui. Taip lemtingai ir netikėtai susitiko du nepažįstamieji, kurie derėjo tarsi ranka ir pirštinė. Vienas mokėjo klausytis, o kitas turėjo ką papasakoti. Prisėdo ant suoliuko ir ėmė tyliai kalbėtis nurimusios stoties pašonėje, kad neišgirstų aplink slankiojančios alkanos katės. Diktofonas sumirksėjo savo raudona šviesele ir pokalbis prasidėjo... – Kiek jums metų? – Kvailas klausimas, be to, nemandagus. Nors aš ir neatsimenu, iki

tiek skaičiuoti nemoku. Baisiausia, kad nusitrynė etiketė su visomis datomis ir vertingais duomenimis.

lagaminai

1111

aŠ – ODINĖ IŠKOJI IMPERATOR DIDENYBĖ!

aŠ – KAČ IŲ KAR ALI US!

Likau be tapatybės ir dokumentų, taip sakant. – Vadinasi... net neįsivaizduojate, kas iš tiesų esate?

– Liaukitės įžeidinėjęs! Gal aš ir be dokumentų, bet ne pamišėlis. Savo titulus prisimenu visus iki

1212

vieno. Mažų mažiausiai esu Odinė Imperatoriškoji Didybė, Lengvybė ir Patvarybė seras Luisas Vitonas. Tik kertu lažybų, kad šiuolaikiniai žurnalistėliai tokių vardų nėra net girdėję. Jie nežino, ką reiškia gimti didžiojo Luiso Vitono rankose.

– O, išties, labai norėčiau įsivaizduoti.

– Žinote, jei žmogus nužingsniuoja keturis šimtus kilometrų, vadinasi, jis ne šiaip grynu oru pakvėpuoti susiruošė. XIX a. jaunuolis Luisas Vitonas tokį kelią iš provincijos sukorė į Paryžių. Paryžių! Mados sostinę, kurioje buvo visko, tik ne lagaminų. Jų tada apskritai niekur nebuvo. Vien dėžės ir skrynios, į kurias didikai keliaudami susikraudavo savo mantą, o tada du gerai įmitę nešikai įsiręžę jas tempdavo į traukinio vagoną. Klaiku...

– Na... Vis dėlto tai jūsų protėviai.

– Taip, gėdinga, tamsi praeitis, neišvaizdūs ir sunkūs protėviai, kurių viduje viskas susijaukdavo, susiglamžydavo. Bet Luisas Vitonas pagaliau padarė tam galą. Pasimokė kiek pas skrynių meistrą ir... išrado mane! Na, taip... mus visus. Tada daugelis nešikų neteko darbo, nes mes buvome itin patogūs – tilpdavome keleiviams po kojomis ar keliaudavome pritvirtinti ant karietos stogo.

– Ir jokių ligų ar peršalimų?

– Nėra blogo oro – tik netinkami drabužiai! O kai esi pasiūtas iš neperšlampamo audinio, nusiprausti po lietučiu kartais – vienas malonumas. Dabar, žinoma, man apie tai net pagalvoti sunku, bet buvo laikai, kai dar visai naujas aš galėjau pasigirti ne tik puikia išore, bet ir vidinėmis savybėmis. Ar bent numanote, kokių dalykų tada į mane kraudavo? – Tiesą sakant, miglotai.

– Ach, tie moteriški šilkai, nėriniai... Spindintys brangakmeniai ir perlai, kvepiančios oda aptrauktos knygos, rašalinės... Beje, turėjau labai keistų pusbrolių, nes auksarankis Vitonas sugalvojo lagaminą-sekreterą, panašų į rašomąjį stalą. Na, su juo dar galėjau susikalbėti. Keistesnė buvo vairuotojo rankinė arba neskęstantis lagaminas su oro pagalve, vėliau kiaušinio formos lagaminas tarpgalaktinėms kosminėms ekspedicijoms. Tikri keistuoliai... O štai manęs ir tokių

lagaminai

13 13

kaip aš geidė imperatorienės ir didikai. Paties Napoleono žmona!

– Žinote, visa tai labai įdomu, bet kai jūs kalbate, man prieš akis šmėžuoja keistos raidės ir aš negaliu susikaupti.

– Tikrai? Gal karščiuojate? Kokios dar raidės?

– Lyg ir L, o tada – V, bet labai susipynusios...

– O dangau! Vadinasi, aš išgelbėtas, orumo likučių nenutrynė net didžiausio vargo metai. Mano garsioji monograma! Luiso Vitono sūnus perėmė tėvo verslą, iš Tolimųjų

matote , kaip mane myli ?

1414

Rytų meno pasiskolino idėją ir sugalvojo monogramą, dėl kurios galvas pametė aristokratai. Iki šiol aikčioja gražiausios Holivudo aktorės. Dabar suprantate, su kuo turite reikalą?..

tampi. Ir net jei tos bjaurios katės į mane pritemptų smirdinčių silkių ašakų, mano gero vardo vis tiek nesuterš. Luiso Vitono lagamino žodis!

– Taip, bet mes kalbamės toli gražu ne karalių rūmuose, o kažkokiam tamsiam užkampy. Matyt, likimas nepagaili net ir tokių garbingų lagaminų...

– Nedrįskite manęs gailėti! Kartais taip nutinka, kad tave pameta, bet kai po kurio laiko vėl suranda – tampi tikra muziejine retenybe. Kuo ilgiau neranda – tuo senesniu ir vertingesniu eksponatu

„Gal jau užteks. Man ne tik sprandą, bet ir galvą nuo jūsų plepalų įskaudo. Lauk iš čia, valkatos!“ – muistydamasis rėkė senas parko suolas, nes paliegę senoliai dažnai būna piktoki. Ir bičiuliai strimgalviais p u o l ė i š

naktinio

p a r ko .

lagaminai

15 15

Lu is a s V it o n a s (L ou is Vu it to n)

Luiso Vitono tėvai ir seneliai buvo ūkininkai, staliai ir dailidės. Netinginiavo ir mažasis Luisas. Tėvai anksti mirė ir paliko berniuką vienui vieną pasaulyje. Trylikos metų jis jau kulniavo pėsčiomis į Paryžių. Ten greit iš skrynių dirbtuvių pameistrio tapo nepralenkiamu lagaminų meistru. Vedė jaunutę žmoną ir atidarė savo parduotuvę, o lange užrašė: „Saugus trapių daiktų įpakavimas. Moderni pakavimo mada.“ Taip nuoširdžiai jis darbavosi iki septyniasdešimties metų, kol jo verslą perėmė sūnus ir lagaminus išgarsino visame pasaulyje.

1 8 2 1 –1 8 9 2

Kol kelioninės skrynios buvo gabenamos ant karietų viršaus, jų dangčiai buvo išgaubti, kad lengvai nutekėtų vanduo. Bet kaip nepatogu buvo jas vieną ant kitos sudėti! Luisas Vitonas lagaminus-kelionines skrynias pagamino su plokščiais dangčiais ir žmonės juos be vargo sukraudavo į aukščiausias stirtas.

Skelbimas apie Luiso Vitono lagaminus, 1898 m., Villanova University Digital Library

16 16

Luiso Vitono lagaminai, Nacionalinio Rio de Žaneiro muziejaus ekspozicija, nuotr. autorius Charlie Philips, „Savingfutures“

Vos tik Luisas Vitonas ėmėsi lagaminų gamybos, konkurentai nesnaudė ir puolė juos kopijuoti. Tam ir prireikė sukurti ypatingos spalvos ir margumo audeklą, o tada – dar ir firmos ženklą. Tik ar tokios priemonės atbaido įžūliausius idėjų vagis?..

Luisas Vitonas ir jo lagaminų gamyklos dar © Louis Vuitto buotojai, 188 n archives 8 m.

S enų la g aminų išmesti nevalia ! Y pač tų , kurie dulkėti g uli namų palėpėse . N et ir pavar g ę nuo kelionių jie nori g yventi antr ą g yvenim ą . K ad ir kitu pavidalu . I š tokio la g amino g alima pasi g aminti puikų atlenkiam ą stal ą su lentynėlėmis laiškams , spintel ę ant sienos menkniekiams ar vaistams susidėti , f otel į tau arba minkšt ą g uol į tavo au g intiniui .

Sužin ok d „Išr augia adin u pro gi d gram aikt ėlėje ai“

I ta l i j oj e a pie 1 2 8 6 metus kaž ko ks n e ž i n o m a s ž mo gus, t ik riausiai ko ks d o m i n i ko n ų v ie nuo lis, sugalv o jo ak inius. J AV m a žd a u g 1 7 6 0 meta is Be ndž aminas Fra n k l i n a s , p o l i tikas, mo kslininkas ir išradė jas, į v y k d ė a k i n i ų re vo liuciją – sukūrė bifo kalinius a k i n i u s , s k i rt us ir skait yt i, ir ž iūrė t i į t o lį.

n „D ū ž t a

Akin

čių daiktų s ąva das “

iuot

o t is

s o j i r

AČIŪ, JI N E M A N OE !

jūsų

akiniai !

is į duris, t u b am

ir Jurgis prieš save mato kaimyną, kuris atrodo gana grėsmingai. Nors veide – šypsena, rankoje laiko keistus akinius, jau beveik įremtus į nustebusį žurnalistą. – Jūsų? – klausia kaimynas. – Ne, – ginasi Jurgis. Ir jie ima karščiuotis, vienas kitam stumdo daiktą, kurio niekas niekam niekada neskolina. Grumtynės ant durų kilimėlio užtrunka, ir žurnalistui spėja grįžti atmintis – jis atpažįsta jau kurį laiką namus palikusius akinius. Taip, prisimena, kaip šis klastingas žmogus juos išsinešė minutėlei, kad perskaitytų svarbų skelbimą, ir štai – grąžina lygiai po metų. O juk būna ir visai kitokių kaimynų, kurie atneša tau dar garuojančio obuolių pyrago.

– Kaip galėjai mus pamiršti, beširdi tu?! Visus metus kabėjom tam keistuoliui ant nosies, kol jis pagaliau suprato, kad susigyventi mums nebepavyks. Mes juk skirti žiūrėti į tolį! – Na, taip... Šitiek laiko be akinių – ir net neprireikė.

– Žinai, kai žmogui nebereikia akinių, gali pamanyti, kad jo regėjimas pasitaisė. Bet gali būti, kad jis tiesiog apsimetinėja, nes gėdijasi savo senų akinių auksiniais rėmeliais.

– Taip, nes juos juk dar mano senelis nešiojo.

– Ir buvo labai laimingas, nes ne visiems seneliams taip sekėsi. Iki XIII amžiaus nė vienas negalėjo imti sau ir skaityti kada užsimanęs ar gatve vaikštinėti neįsikibęs lazdos. Girdėjau, kad dar labai senais laikais Romos imperatorius Neronas gladiatorius arenoje mėgindavo įžiūrėti per nušlifuotą smaragdą. O filosofas Seneka, kuris akis per mokslus visai susigadino, skaitė

akiniai

73 73

po knygą stumdydamas stiklinę su vandeniu – taip raidės tikrai atrodė ryškesnės. Vėliau neprimatantieji skaitė pro stiklinį rutulį, kurį vadino skaitymo akmeniu. Vargo senukai, kol italai sugalvojo akinius, nes jiems sekėsi visi stikliniai reikalai. Prisimenu, kaip veidrodis pasakojo, ir vėl italai išleido griežtus įstatymus, geriausius meistrus tarp keturių sienų uždarė, kad užsieniečiams paslapčių neišduotų. Nežinau, kodėl jie nenorėjo gerais išradimais dalytis, bet ir šį kartą sienų užtverti nepavyko. Per daug Europoje buvo blogai matančių žmonių, kad galėtum tokią naujieną nuslėpti. O gal užsieniečiai pamatė vienoje bažnyčioje Tomazo da Modenos 1352 metais nutapytą kardinolą su akiniais?.. Keistas vaizdas – atrodo, kad jie tuoj nuo nosies nuslys. Tada juk akiniai kojelių neturėjo, kad už ausų užsikabintų. Išrado jas tik po kelių šimtų metų, o iki tol išdidūs ponai akinius šilkiniais siūlais prie galvos prisirišdavo arba laikiklius už ausų kišdavo. Jų galuose

74 74

dar ir svarelius pakabindavo, kad akiniai tvirčiau laikytųsi.

– Keista, kad net kinai kojelių nesugalvojo. Jie juk daug ką anksčiau už mus išrado.

– Dar keisčiau, kad azijiečiai, kurių akys ir taip siauros, pirmiausia išbandė tamsius akinius nuo saulės. Oi, atsiprašau, – nuo griežtų teisėjų. Nes kai atsiduri teisme ir meluoji per visą pilvą, dažniausiai tave išduoda akys. Tada slepi jas už dūmais tamsintų akinių ir – reikalas sutvarkytas. Ar bent jau pamėgintas sutvarkyti. O jei su dūminiais akiniais teisme sėdėdavo teisėjas, vadinasi, norėjo išvengti graudaus nusikaltėlio žvilgsnio, kad nepaleistų jo tinkamai nenubaudęs. Vėliau akinius nuo saulės visi pamiršo ir prisiminė tik tada, kai 1930 metais Amerikos karinių oro pajėgų lakūnai ėmė skųstis saulėtais orais. Kaip tokiomis sąlygomis galima skraidyti?! Ir tada supratingi fizikai jiems prigamino keistų didelių žalių akinių, tinkamų nuo geltonų saulės spindulių apsiginti.

– Su akiniais nuo saulės viskas aišku, bet iš kur tiek blogai matančių žmonių? Negali juk visi ta pačia liga sirgti.

– Knygos kaltos! Kai tik XV amžiuje Gutenbergo mašina pradėjo jas spausdinti, taip ir prireikė visiems akinių. Tik kad ne visiems užteko.

Pirmiausiai akiniuoti ėmė vaikščioti dvasininkai, turtingi amatininkai ir mokslininkai. Vėliau ir neprimatantys akiniuoti valdovai kovos lauke priešą greičiau pastebėdavo, ir siuvėjai adatomis pirštų nesibadydavo. Labiausiai didžiavosi tie, kurių akiniai buvo iš Florencijos parvežti. Jie ir sau, ir kitiems atrodė orūs, svarbūs ir protingi. O tu iki šiol nesupratai, kad kartais grožiui atskleisti vien dailių akinių pakanka. Apvalūs stiklų lęšiai auksiniuose rėmeliuose buvo populiarūs iki pat XVIII amžiaus pabaigos. Matai, mes – amžinoji klasika! – Tai ir yra problema. Už lango – XXI amžius, o mano akiniai vis dar apvalūs!

– Ir kam tai rūpi. Juk ko tik žmonės iš dyko buvimo neprisigalvojo. Visaip stengėsi akinius pažeminti, išgalvotais nesusipratimais pakeisti. Aristokratai nešiojosi lornetus – akinius su rankenėlėmis, vėliau monoklius – tokius juokingus apvalius stikliukus vienai

akiniai

75 75

akiai, ir net pensnė, kurie vėl nubloškė žmoniją į laikus, kai akiniai neturėjo kojelių. Ir ką? Žmonės vis tiek norėjo akinių. Nesvarbu – apvalių, ovalių ar stačiakampių – bet patikimų, kaip bendražygis kovos lauke. – Na, gerai. Nebeturiu jėgų ilgiau priešintis.

Jurgis nulenkė akinių kojeles ir... įsikišo juos į kišenę. Vėl vaikštinėjo po miestą tarsi tirštame rūke, nes regėjimas vis labiau silpo. Kliudydavo daiktus, baidydavo paukščius, nepastebėdavo kaimynų, painiodavo troleibusų numerius, bet ir toliau nesiklausė senų akinių dūsavimo. O juk galėjo bent į šilkinę nosinaitę suvynioti ir užtarnauto poilsio

stalčiu

76 76

je paguldyti.

Akiniai žirklės, 1805 m.

Tommaso da Modena freskos detalė, 1352 m., San Nicolò bažnyčia, Treviso, Prancūzija

Labai keista, bet faktas – dailininkas Tomazas da Modena turėjo būti aiškiaregys, nes 1352 metais nutapė kardinolą su akiniais, nors tokių jis dar net nebuvo matęs,– tik su įstiklintomis skylutėmis.

Džordžui Vašingtonui (JAV prezidentui) ir Napoleonui Bonapartui (Prancūzijos imperatoriui) buvo gėda nešioti tikrus akinius, todėl jie įsitaisė žirklinius. Jie tikrai atrodė kaip žirklės. Prancūzijoje XVIII a. kasdien daugelis ėmė nešioti nebrangias pensnė be kojelių, parištas grandinėle, kad nepasimestų. Žinoma, jos nuo nosies krisdavo dažniau, nei norėjosi. Prancūzų kalba žodis „pensnė“ reiškia„sužnybta, suspausta nosis“.

Meistrai akinius gamina iš didokų dviejų centimetrų storio plastiko ar stiklo „tablečių“. Tada pasižiūri į kliento receptą ir nurėžia nereikalingą sluoksnį, kad lęšis būtų tinkamo kreivumo ir storio. Tik per juos dar nieko nematyti. Reikia nupoliruoti iki visiško skaidrumo ir išpjauti tokią formą, kokių akinių pageidauja užsakovas. Atrodo ne taip ir sudėtinga, kai apie viską pagalvoja kompiuterizuotos staklės.

T ušti akinių rėmeliai su ūsais niekada neišeina iš mados . N iekada ! N es tai namų teatro klasika , kuri , net tiek kartų matyta , vis tiek prajuokina . T ikriausiai ir jūs tokius rasite namuose , o g al pasi g aminsite patys . O tada – pirmyn į s c en ą ! lėje

mė progra u a i g tai“ k dau daik i g Sužino n di „Išra

pran

cūz

ija

italija

jav

vokietija

švedija

Pra ncūz ij a, Pa r y ž i us , 1854 m . – p i r m a s i s Lu i s o Vi t o n o l a g a m i n a s. Sen ovė s Ro m a – p i rmos i os kaul i n ė s š u ko s s u ra n ke n a i r d a n t u ka i s.

S en o vė s Jap on i ja – m oterų p a p u o š a l a s – m e d i n ė s a ro m at i n ė s š u ko s. JAV XIX a. – k les ti p ramon i n ė š u kų g a m y b a .

Pra ncūz ij a, 1830 m . – moder n ū s d e g t u ka i , ku r i e u ž s i d e g a n u o t r int ies.

Š ved ij a, 1 8 5 5 m . – degtu kai su ra u d o n u o j u f o s f o r u , n a u d o j a m i i ki šių l aikų. S en o vė s E gip t a s – š au kš tai , p r i t a i ky t i re l i g i n i a m s t i ks l a m s .

It a li j a, Re ne s a n s o la i k a i – i m t a v a l g y t i s u š a u kš t a i s i r š a ku t ė m i s . Ki n i j a, 1 2 0 0 m . – p radėtos re k l a m u o t i a d at o s .

kur, k ada, k as? mon golija

kinija

japonija

turkija

eg iptas

Ita lij a, 1 4 9 6 m . – Leon ardo d a Vi n č i o s u ku rt a a d at ų s m a i l i n i m o mašina. Vokie tij a, A c hen a s , 1730 m . – at i d a r y t a s g a r s u s a d at ų f a b r i ka s.

Iš Azij o s į E urop ą a p i e 120 0 m . – k r y ž i u o č i ų at n e š t a ž i n i a a p i e sagas. Prancūzij a, XIII – XI V a . – s u k l e s t i s a g ų g a m i n i m o v e r s l a s .

Tu rkij a, prieš 6– 8 t ūks t a n č iu s m . – p i r m i e j i a k m e n i n i a i v e i d rod ž iai. Ita lij a, Ve nec i ja , XIII – XI V a . – s t i k l i n i ų v e i d ro d ž i ų a u ks o a m ž i u s. Vokie tij a, 1 835 m . – i š ras ta m o d e r n a u s v e i d ro d ž i o t e c h n o l o g i j a . Ita lij a, apie 1286 m . – s u ga l v o t i a k i n i a i .

J AV, apie 1760 m . – i š ras ti a k i n i a i , s k i rt i i r s ka i t y t i , i r ž i ū rė t i į t o l į.

Šioje knygoje vienišius žurnalistas Jurgis supažindina skaitytojus su įdomiausiais faktais iš kilmingos kasdienių daiktų praeities. Imant interviu iš adatos, degtukų, lagaminų ar sagų paaiškėja – visi jie turi aikštingus charakterius ir intriguojančias istorijas, nukeliančias į tolimas epochas su keistais išradėjais ir dar keistesniais papročiais. Knygoje rasite nuotraukų ir piešinių iš muziejų archyvų, žaismingas dailininkės Jurgos Šulskytės iliustracijas ir turinį papildančius garso bei vaizdo įrašus programėlėje išmaniesiems įrenginiams „Išradingi daiktai“.

Iliustracijų šaltiniai: Luiso Vitono lagaminai, CC-BY-2.0 Akmens amžiaus laikotarpio šukos, CC-BY-3.0 Medinės šukos su runų ženklais, CC BY-SA 3.0 Bambukinės šukos, CC-BY-SA-3.0 Keramikos ir alavo lydinio šukos, CC-BY-SA-2.5 Neolito laikų medinis samtis, CC-BY-SA-4.0 Apaštalų šaukštų rinkinys, CC-BY-SA-4.0 Šakutė, CC BY-SA Kaulinės akmens amžiaus adatos, CC-BY-SA-4.0 Leonardo da Vinci, LACMA, CC-BY-SA-3.0 „Adatų gaminimas“, CC-BY-4.0 „Žmonės, gaminantys sagas“, CC-BY-4.0 Berniuko aprangos detalė, LACMA, CC-BY-SA-3.0

Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Emilija Visockaitė Maketavo Lina Eitmantytė-Valužienė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Parsisiųsk programėlę „Išradingi daiktai“. Nukreipk išmanųjį įrenginį į knygos paveikslėlius su nuorodomis „Sužinok daugiau programėlėje „Išradingi daiktai“. Atrask nuotraukas, garso, vaizdo įrašus, papildančius iliustracijas.

Jei netyčia gyventum viduramžiais, tai pritrūkus pinigų krautuvėlėje galėtum atsiskaityti sagomis – tokios jos buvo vertingos. O jei būtum labai labai turtingas, įstengtum įsigyti veidrodį. Gal liktų pinigų ir tam neįprastam įrankiui su trim dantukais – šakutei, su kuria, sako, reikia maistą iš lėkštės kabinti... Prie savo kasdienių daiktų priprantam lyg prie nuosavų rankų ir kojų. Niekam nė motais, kad net adata – kukliausioji iš visų – turi ką papasakoti. Ką jau kalbėti apie šukas, degtukus, akinius ar lagaminą! Visus šiuos daiktus žurnalistas Jurgis apipila klausimais, o jų atsakymus skuba užrašyti senovine spausdinimo mašinėle.

e, t i k ė k i t Pa rviu e t n i ų i Po š iktus a d į s i Požiūr ! Pasikeis