Jei ne Vinis Diksis

Jei ne

Kate DiCamillo

s i s k i D s i n i V

Versta iš: Kate DiCamillo BECAUSE OF WINN-DIXIE Walker Books Ltd, London, 2000

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-609-441-632-3

© Tekstas, Kate DiCamillo, 2000 © Iliustracijos, Lelija Populaigytė, 2020 Pirmą kartą anglų kalba 2000 metais Didžiojoje Britanijoje pavadinimu Because of Winn-Dixie išleido Walker Books Ltd, Londonas, Jungtinė Karalystė.

Išleista susitarus su Walker Books Ltd, Londonas, Jungtinė Karalystė.

Visos teisės saugomos. © Vertimas į lietuvių kalbą, Nijolė Regina Chijenienė, 2019 © Leidykla „Nieko rimto“, 2020

Kate DiCamillo

Iliustravo Lelija Populaigytė Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė

Vilnius Vilnius 2020 2020

Skiriu Tracey ir Beck, pirmosioms ĹĄios istorijos klausytojoms

Pirmas skyrius Mano vardas Indija Opala Buloni ir praėjusią vasarą mano tėtis, pamokslininkas, nusiuntė mane į krautuvę nupirkti makaronų su sūriu, baltųjų ryžių ir poros pomidorų, o aš grįžau su šuniu. Štai kaip tai įvyko: vos tik įėjusi į „Vinio Diksio“ krautuvės daržovių skyrių išsirinkti tų dviejų pomidorų, kone kaktomuša susidūriau su krautuvės direktoriumi.

Išmuštas raudonio, jis skėtriojo rankomis ir be perstojo rėkė: – Kas čia įleido tą šunį? Kas čia įleido tą suskretėlį?

Iš pradžių jokio šuns tenai nemačiau, tiktai ant grindų besiridinėjančias daržoves: pomidorus, svogūnus ir žalias paprikas.

Visas pulkas „Vinio Diksio“ pardavėjų blaškėsi į visas puses skėtriodami rankomis kaip ir jų direktorius.

Tą akimirką iš už kampo išniro šuo. Toks didelis, visas apšepęs. Bet, regis, baisiai patenkintas čia atsidūręs. Liežuvis karo, uodega maskatuoja. Staiga čiūžt – sustojo, pasižiūrėjo tiesiai į mane ir nusišypsojo. Niekada gyvenime nebuvau mačiusi besišypsančio šuns, bet šis tikrai nusišypsojo. Išviepė nasrus ir parodė man visus savo dantis. Paskui sumataravo uodega taip, kad apelsinai iš vitrinos pabiro į visas puses ir įsimaišė tarp pomidorų, svogūnų ir paprikų.

– Čiupkit pagaliau tą šunį! – subliuvo direktorius.

Vizgindamas uodegą šuo išsišiepęs puolė prie direktoriaus ir pasistojo ant užpakalinių kojų. Jis tik norėjo žvelgdamas jam tiesiai į akis padėkoti už malonumą, patirtą daržovių 5

skyriuje, bet ėmė žmogelį ir pargriovė. Matyt, ta diena direktoriui tikrai buvo nesėkminga, nes, išsitiesęs visų akivaizdoje ant grindų, nelaimėlis nebesusiturėjo ir apsiašarojo.

– Maldauju, – šniurkštė jis, – pakvieskit kas nors šungaudžius.

– Palaukit! – šūktelėjau. – Čia mano šuo. Nereikia šungaudžių.

Visi aliai vieno „Vinio Diksio“ tarnautojai atsisukę sužiuro į mane ir aš supratau atlikusi kažin kokį žygdarbį.

O gal apsikvailinusi. Bet kitaip pasielgti negalėjau. Nieku gyvu nenorėjau, kad tas šuo pakliūtų šungaudžiams į rankas.

6

– Eikš pas mane, ciucki, – pasišaukiau jį. Šuo nustojo laižęs direktoriui veidą ir pastatęs ausis įsispoksojo į mane, lyg mėgindamas prisiminti, kur matėmės anksčiau.

– Ciucki, pas mane, – pakartojau.

Staiga man toptelėjo, kad jam, kaip ir visiems gyviems šio pasaulio padarams, turbūt norisi būti šaukiamam vardu, bet aš jo vardo nežinojau, užtat ir leptelėjau, kas pirmiausia šovė į galvą: – Pas mane, Vini Diksi.

Ir šuo atšuoliavo prie manęs, lyg būtų klausęsis mano komandų visą savo gyvenimą.

Direktorius atsisėdo ir perliejo mane rūsčiu žvilgsniu, turbūt įtardamas, kad tyčiojuosi.

– Jo toks vardas, – patikinau. – Garbės žodis.

– Ar nežinai, kad draudžiama vedžiotis šunis į maisto prekių krautuvę?

– Žinau, pone, – atsakiau. – Jis per klaidą įsprūdo. Atleiskite. Daugiau tai nepasikartos.

Aš pasisukau eiti ir šuo nutipeno man iš paskos: per daržovių skyrių, pro bakalėjinių prekių lentynas, pro visas kasininkes tiesiai į gatvę.

Atsidūrusi lauke, kur nebegrėsė joks pavojus, nuodugniai jį apžiūrėjau. Vaizdas buvo apgailėtinas. Šuo didelis, bet liesas, net šonkauliai barkšo. Kailis daiktais nusišėręs iki plikumo.

Vargšelis atrodė kaip koks lietuje palikto rudo nušiurusio kilimo gniutulas.

7

Bėgdamas jis lojo ir slydinėjo ant išblizgintų „Būtiniausių prekių“ grindų, o žmonės pliaukšėjo delnais ir gręžiodamiesi rodė į jį pirštais. O kai Vinis Diksis galop tą pelę pagavo, kilo audringiausios ovacijos.

– Aš dar gyvenime nemačiau, kad šuo gaudytų peles, – stebėjosi ponia Nordli, sėdinti šalia manęs.

– Tai ypatingas šuo, – paaiškinau jai.

– Neabejoju, – atsakė ji.

Vinis Diksis stovėjo priešais parapijiečius vizgindamas uodegą ir laikydamas dantyse gyvą pelę, sukandęs ją taip atsargiai, kad negalėtų išsprūsti, bet kad ir pats jos neperkąstų.

22

– Tas mišrūnas, atrodo, turi retriverio kraujo, – pasakė kažkas man už nugaros – Medžioklinis šuo!

Vinis Diksis nunešė pelę pamokslininkui ir numetė jam po kojų. Vos tik pelė susiruošė sprukti, Vinis Diksis letena bemat primygo jai uodegą. Paskui išsišiepė pamokslininkui. Parodė visus dantis. Pamokslininkas stebeilijo į pelę. Paskui pažvelgė į Vinį Diksį. O tada į mane. Pasitrynė nosį. „Būtiniausiose prekėse“ įsiviešpatavo mirtina tyla.

– Pasimelskime, – pagaliau tarė pamokslininkas, – už tą pelę.

Visi pasileido juoktis ir ploti katučių. Pamokslininkas pakėlė pelę už uodegos ir nuėjęs išmetė ją lauk pro „Būtiniausių prekių“ duris. Visi vėl suskato ploti.

Tada jis grįžo į savo vietą ir mes kartu pasimeldėme. Aš meldžiausi už mamą. Pasakiau Dievuliui, kad jai būtų labai patikusi istorija apie tai, kaip Vinis Diksis sugavo pelę. Ji būtų ją prajuokinusi. Ar negalėtų Dievulis padaryti taip, kad aš kada nors papasakočiau jai tą istoriją.

O paskui pasiguodžiau jam, kokia Naomyje jaučiuosi vieniša, nes nepažįstu čia jokių vaikų, išskyrus tuos, kur ateina į bažnyčią. Bet ir jų tik keletas – Danlapas ir Stivas Djuberiai, du broliai, kurie atrodo kaip dvyniai, nors ir nėra dvyniai, Amanda Vilkinson, amžinai susimurkšlinusiu veidu, lyg uostytų kokį švinkalą, ir dar Spurga iš Tomasų šeimos, kuriai tik penkeri, dar visai bamblė. Bet ir jie nė vienas nenori su manim draugauti, matyt, bijo, kad už kiekvieną prasižengimą skųsiu juos pamokslininkui ir tada jiems klius nuo Dievo ir nuo tėvų.

Todėl ir pasakiau Dievuliui, kad net ir turėdama Vinį Diksį jaučiuosi vieniša.

Galiausiai, kaip patarė pamokslininkas, pasimeldžiau už pelytę. Meldžiausi, kad išsviesta pro Naomio baptistų bažnyčios duris ji nebūtų skaudžiai atsitrenkusi į žemę. Meldžiausi, kad būtų pataikiusi nukristi ant minkštos žolės lopinėlio.

Šeštas skyrius Tą vasarą daug valandų praleidau Hermano V. Bloko memorialinėje bibliotekoje. Iš pavadinimo atrodytų, kad tai labai solidi ir prašmatni įstaiga, bet taip nėra. Tai viso labo nedidelis namelis, pilnas knygų, o visas jas tvarko ir dalina skaitytojams panelė Franė Blok. Tokia nedidukė senučiukė trumpais žilais plaukais, tapusi mano pirmąja drauge Naomyje.

25

Amerikiečių vaikų rašytoja Kate DiCamillo (g. 1964 m.) mėgstama tiek kritikų, tiek jaunų ir suaugusių skaitytojų. Jos knygose jautriai vaizduojamas vaiko vidinis pasaulis, atskleidžiamas kasdienybės grožis ir sunkumai. „Jei ne Vinis Diksis“ – vienas populiariausių rašytojos kūrinių. Vieną vasaros dieną dešimtmetė Indija Opala išeina į parduotuvę parnešti makaronų, ryžių ir pomidorų, o grįžta su benamiu šunimi. Apšepęs, tačiau užkrečiamai besišypsantis šuo pakeičia ne tik mergaitės, bet, panašu, ir viso miestelio gyvenimą į geresnę pusę. 2001 m. knyga „Jei ne Vinis Diksis“ apdovanota Newbery garbės medaliu. Šį leidimą puošia jaukios dailininkės Lelijos Populaigytės iliustracijos.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Mano vardas Indija Opala Buloni ir praėjusią vasarą mano tėtis, pamokslininkas, nusiuntė mane į krautuvę nupirkti makaronų su sūriu, baltųjų ryžių ir poros pomidorų, o aš grįžau su šuniu.

Jei ne Vinis Diksis, ta vasara galėjo būti liūdna ir niūri, bet iš tiesų buvo pilna gerų dalykų. Aną vasarą daug galvojau apie mamą, ir tos mintys nedžiugino. Jei ne Vinis Diksis, turbūt būčiau jautusis vieniša. O dabar ne tik turėjau kuo rūpintis, bet ir susiradau naujų draugų.

Su Viniu Diksiu viskas paprasčiau.

Vien į jį žiūrint norisi šypsotis.

Jei ne Vinis Diksis, turbūt ir šios istorijos nebūtų.

Turbūt pamiršau paminėti, kad Vinis Diksis – tai šuo.

Pats geriausias iš šunų.

ISBN 978-609-441-632-3

9 786094 416323