Tom Fletcher
ir Žiemos Ragana
Versta iš: Tom Fletcher THE CHRISTMASAURUS AND THE WINTER WITCH Penguin Books Ltd, London, 2019
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-441-683-5
© Tekstas, Tom Fletcher, 2019 Iliustracijos, Shane Devries Pirmą kartą 2019 metais anglų kalba pavadinimu The Christmasaurus and the Winter Witch Jungtinėje Karalystėje išleido Penguin Books Ltd. Lietuvių kalba išleista susitarus su Penguin Books Ltd, Londonas, Jungtinė Karalystė. © Vertimas į lietuvių kalbą, Kšištofas Kšivecas, 2020 © Eiliuoto teksto vertimas į lietuvių kalbą, Vainius Bakas, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, 2020
Tom Fletcher
ir Žiemos Ragana
Iliustravo
Shane Devries
Iš anglų kalbos vertė Kšištofas Kšivecas Eiliuotą tekstą vertė Vainius Bakas
Vilnius 2020
Skiriu mamai ir tėčiui. Jūsų dėka Kalėdos visad būdavo stebuklingos.
Tuoj iskeliausite i sIAUReS AsIGALi su siais herojais: dliu ran us. T amu dinozaur j l i V evinančiu di
,
Pamela Peina,,
Brendos mam pasižadėjusia šiemet stengtis pamėgti Kalėdas.
Brenda
Pein, ku anksčia ri u buvo išdykus o dabar i, – gera m ergaitė.
Bobu Tra ndliu V
iljamo tėč iu, kuris vis d ar DIEVINA Kalėdas.
,
Vieninteliu ir nepakartojamu, seniai turėjusiu išnykti, skraidančiu, riaumojančiu, draugišku, aukštai skraidančiu kaledoz auru !
Magišk iaus masyvia iai masyviu, usia žmogum i magišku Kaledu i Visatoje –
S eneliu!
Visada linksmais, visada rimuojančiais, visada punktualiais – mažaisiais Kalėdų Senelio
elfais!
Ir tokia paslaptinga, tokia visiškai slapta, kad neįsivaizduoju, kaip jos vardas pakliuvo ant knygos viršelio, – Ziemos Ragana!
Ir dar, vos nepamiršau, dairykitės šio snobiško vy ruko –
Bario Peino.
Jis ateityje gali pakliūti į bėdą...
Prologas. Ateitis
13
1. Šios istorijos pradžia 2. Vėl susitikę
28
45
3. Sveiki atvykę į šiaurės ašigalį 4. Norų pilnas miškas
75
61
5. Elfų miestelis
85
6. Seniausia Kalėdų eglutė
103
7. Žemiau Nulio
120
8. Žiemos Ragana
130
9. Uždraustas jis
144
10. Nuostabiajame labirinte 11. Sniego audra
156
172
12. Atgal į prologą 13. Dar viena stotelė
182 194
14. Namai yra ten, kur yra tiesa 15. Tai, ko norėjo Brenda
207 222
16. Bręstanti bėda
239
17. Šokinėjančių dindilinvatų mįslė 18. Trikdantis įsitikinimas 19. Dingusi pupelė
252 264
20. Metų dovana
274
21. Nematomi elfai 22. Jau Kalėdos!
246
284 290
23. Atgal į Šiaurės ašigalį 24. Sniegur sniego nesimato
304 314
25. Paskui Brendą 26. Ir vėl Kūčios
326 334
27. Superšykštuolis iš ateities 28. Užšalusi amžiams
354 374
29. Pasiklydę laike
384
30. Pamirštas noras
396
Padėka
414
Laiškas į Šiaurės ašigalį
418
PROLOGAS
ATEITIS Ši istorija prasideda, kaip visos geros istorijos, seniai seniai... Ką turi omenyje sakydamas taip prasidėjo ir pirmoji knyga? Ne, tai netiesa! Gerai jau, patikrinsiu. Palauk... Na, žinai ką? Buvai teisus! Negalime taip palikti. Pakeisiu. Kaip čia... Ši istorija prasideda visai, visiškai, neįtikėtinai kitaip nei pirmoji knyga ir prabėgus daug laiko, ateityje! Nesitikėjote, ką, gudručiai? 15
Ateitis nedaug kuo skiriasi nuo dabarties. Būsimi vaikai vis dar kasdien eina į mokyklą. Ir taip, būsimi vaikai vis tiek turi valgyti brokolius ir žirnius. Ir valytis dantis. Ir sakyti prašau bei ačiū. Ir praustis savo būsimas bambas. Ir nekrapštyti savo būsimų nosių. (Taip pat nevalgyti būsimų snarglių.) Ateityje nė vienas iš šių dalykų nepasikeitė. Tačiau yra vienas didelis, didžiulis, milžiniškas skirtumas. Ateityje NERA KALEDU! ŽINAU, NEĮTIKĖTINA! Paklausykime... Tai buvo visiškai įprastas būsimas žiemos vakaras. Nuostabiausi skraidantys automobiliai ūžė dangaus keliu, vingiuojančiu pirmyn atgal tarp stratosferinių dangoraižių (jie buvo tokie aukšti, kad jų viršūs kuteno kosmoso pradžią!), o būsimą Londoną pamažu dengė minkštas sniego sluoksnis. Netikėtai snygis pradėjo tirštėti. Jis nesutirštėjo tolygiai visame mieste, kaip buvo galima tikėtis. Tiesą sakant, visiškai priešingai. Smarkiai pradėjo 16
snigti vienoje labai mažoje, labai konkrečioje vietoje, ramioje gatvelėje, vadinamoje Usnių gatve. Vos per kelias sekundes snygis taip pasunkėjo, kad sniegas pradėjo kauptis į krūvą, sukurdamas tarytum mažą kalną. Tada, lygiai taip staiga, kaip prasidėjo, taip ir liovėsi, gatvelės viduryje palikdamas didelę baltą sampylą.
Puf!
Iš sniego krūvos išsiveržė kumštis. Tada... Puf! Dar vienas kumštis! Tada ši dvirankė sniego krūva pradėjo purtytis ir drebėti, kol galiausiai nukrito ant žemės, o jai nukritus pasirodė berniukas garbanotais rudais plaukais neįgaliojo vežimėlyje, apklijuotame dinozaurų lipdukais. Tu, žinoma, jau pažinai jį. Viljamas Trandlis pasitrynė kaktą ir apsidairė po ramią gatvę.
– Sveiki? Kur aš esu? Ne... KOKIU LAIKU? – paklausė jis, mat Usnių gatvėje buvo ne vienas. Greta jo šešėlyje prie gatvės stovėjo paslaptinga figūra. Tačiau atsakymo nebuvo. Keistoji figūra tepakėlė ranką ir šaltu, lieknu pirštu parodė į Usnių gatvės galą. Susiraukęs Viljamas ramiai nuvažiavo tuščia gatvele ir pasuko į pagrindinį kelią. Tai buvo pirmasis Viljamo žvilgtelėjimas į ateitį!
Oras žėrėjo žvilgančia, akinančia šviesa, spiginančia iš milžiniškų ekranų, iškabintų dangoraižių šonuose. Aukščiausio pastato, stūksančio pačiame centre, viršuje pūpsojo kolosali*, akinanti P raidė, kuri temdė mėnulį ir, regis, dominavo mieste. * Didžiulė, milžiniška. (Vert. past.)
Viljamas mėgino įsijausti į keistus būsimo Londono vaizdus ir kvapus, norėdamas įsiminti kiekvieną detalę: • žmones, kurie vilkėdami prašmatnius ateities kostiumus skubėjo į darbą; • virš miesto šmėkšančią skraidančių automobilių spūstį; • dvidešimties aukštų autobusus su robotais konduktoriais. Buvo tiek daug ką pamatyti. Tačiau Viljamo susitelkimą nutraukė šnibždantys balsai užnugaryje. Jis pasisuko ir įsižiūrėjo į gatvelės gilumą. – Sveiki? – šūktelėjo. Atsakymo nebuvo, tačiau keistoji žmogysta, vis dar tyliai laukianti šešėlyje, kartą linktelėjo. Viljamas pajudėjo atgal Usnių gatve, kol susivokė, kad jo girdimi balsai dainavo. Nėra geresnio laiko nei Kalėdos – Visų laikų tauriausioji dvasia. Iš ilgesio mums ašaros nurieda, Bet šįkart auga baimė mumyse...
20
– Auga baimė mumyse? – sušnibždėjo Viljamas. – Ar teisingai išgirdau žodžius? Jis tyliai patraukė ten, iš kur sklido keistoji daina, ir įsižiūrėjo iš už šiukšliadėžės. Prie nedidelio laužo buvo susibūrusi grupė žmonių. Jie buvo susisupę į šiltus, didelius paltus ir dėvėjo vilnones skrybėles. Vienas jų, geraširdis senukas raukšlėtais rausvais skruostais, nusivilko apsiaustą ir išdidžiai atskleidė pūkuotą kalėdinį megztinį, tarsi jį išlaisvindamas. Likusi grupės dalis pasekė pavyzdžiu, atsisegdami paltus, kad visiems parodytų savo nuostabius šventinius megztinius, ir toliau dainavo: – Šventai tikėsim visada: Yra tik vienas kelias, Kada ir vėl žibės šviesa Kalėdinės ugnelės. Gaivus vėjelis papūtė ūksmingoje gatvelėje, nusinešdamas šiukšles. Laikraštis pasklandė ore kaip aitvaras ir nusileido kaip tik prie Viljamo kojų. Jis įsižiūrėjo į leidinį ir perskaitė datą. 21
– Gruodžio dvidešimt penktoji? Tai Kalėdų diena – po trisdešimties metų? – sušnabždėjo jis ir susiraukęs pasuko į judrią pagrindinę gatvę. Kodėl žmonės eina į darbą Kalėdų dieną? – stebėjosi Viljamas. Tada jis pamatė, kad nė vienas pastatas nebuvo papuoštas. Nė vienas žmogus neatrodė linksmas. Nė vienas iš gatvės šviestuvų nebuvo apvyniotas tomis pigiomis lemputėmis, kurias taip mėgo Viljamo tėtis Bobas. Tiesą sakant, jei ne tie pasislėpę giedotojai tamsioje gatvelėje, Kalėdų nebūtų buvę nė kvapo! Staiga gatvelę apšvietė raudonos mirksinčios šviesos ir sušildė slaptų giedotojų veidus. Ak, dabar daugiau Kalėdų dvasios! – pamanė Viljamas. – Jie čia! – sušuko rausvaskruostis raukšlėtasis giedotojas, drebančiu pirštu rodydamas į kažką, besiartinantį prie jų. Staiga Viljamas suvokė, kad raudonos šviesos sklido visai ne iš šventinių žibintų. Tai buvo akinančios raudonos mirksinčios skraidančio policijos automobilio šviesos! – Tai KP! Jie rado mus – bėkime! – sušuko kitas giedotojas, užsisegdamas paltą, kad paslėptų megztinį. 22
KP? Kas jie per vieni? – susimąstė Viljamas, pasistūmėdamas vežimėliu toliau už šiukšliadėžės ir pasislėpdamas. Skraidančio policijos automobilio durys šnypšdamos atsivėrė ir iš jo iššoko pareigūnų būrys. – Kalėdų policija, stokite! – vienas iš pareigūnų suriko per megafoną, o jo partneriai puolė vytis slaptųjų giedotojų, kurie bėgdami traukėsi į Usnių gatvės tamsą. Visi, išskyrus vieną. Senuką. – Daugiau neleisiu manęs įbauginti, – įžūliai tarė Kalėdų giedotojas maištininkas ir nusivilkęs paltą atidengė triukšmingiausią, pūkuočiausią, kalėdiškiausią kalėdinį megztinį, kokį tik Viljamas buvo regėjęs. – Seržante, aš manau, kad tai muzikinis megztinis... – nervingai tarė pareigūnas, jiems apsupus giedotoją. – Laikyk rankas taip, kad galėtume matyti, – suriko seržantė, su savo būriu apsupdama vyrą. Giedotojas nekreipė dėmesio. – Pasakiau, laikyk rankas, kur mes matytume. Tvarkingai ir lėtai, – pakartojo vyresnioji pareigūnė. – Mes nieko blogo nepadarėme! – užprotestavo giedotojas. 23
– Kalėdų draudimo taisyklės ir nuostatai yra visiškai aiškūs. Viljamui plaukai atsistojo piestu.
Staiga senasis giedotojas suspaudė megztą žaisliuką savo kalėdinio megztinio viduryje. – NE! – Užsidenkite ausis! – Laikykite jį! – sušuko pareigūnai, bet jau buvo per vėlu. Žaisliukai atgijo ir sužibo raudonai ir žaliai, o per gatvelę nuaidėjo giesmė. „Dindilin, dindilin, dainuok su varpeliu...“ Tai truko vos akimirką – kol pareigūnai pargriovė senolį ant apsnigtos žemės ir surakino antrankiais. – Niekada neuždrausite Kalėdų! – suriko jis. – O ne, ir vėl šitas, – atsiduso seržantė. – Pažįsti jį? – paklausė kitas pareigūnas. – Ar pažįstu? Nuo Kalėdų draudimo įvedimo jis daugiau Kalėdų praleido už grotų nei savo lovoje. – Jūs tiesiog negalite atsisveikinti su Kalėdomis, ką, Bobai Trandli? 24
Atrodė, kad žodžiai nuaidėjo Viljamo smegenyse:
Bobai...
Bobai...
BOBAI... Trandli...
Trandli...
TRANDLI...
– TĖTI! – Viljamas išsiveržė iš savo slėptuvės, tada greitai užsidengė rankomis burną. Jo tėtis buvo per daug užsiėmęs, mat buvo grūdamas į policijos automobilio galą, kad išgirstų savo laiku keliaujančio sūnaus šūktelėjimą, bet seržantė išgirdo. – Kas tai pasakė? – ji sušuko, pasisukdama pažiūrėti Viljamo kryptimi. – Tu ten! Ar tu dar vienas giedotojas? Vienas iš pareigūnų pradėjo bėgti Viljamo link. Jis žinojo, kad turi judėti – ir greitai, – bet pareigūnams užtrenkus dureles negalėjo nespoksoti į seną ir raukšlėtą antrankiais surakintą būsimą tėvo versiją policijos automobilio gale. Ir viskas vien todėl, kad jis giedojo Kalėdų giesmę ir dėvėjo kalėdinį megztinį! – Kažkas siaubingai pasikeitė! – sušnibždėjo Viljamas. 26
Pareigūnas sparčiai artėjo. – Grąžink mane! – sušuko Viljamas paslaptingai žmogystai, kuri staiga pasirodė šalia jo, šešėlyje. – Grąžink mane dabar pat! Šis keistas sutvėrimas akimirksniu pakėlė apledėjusią ranką ir išniręs iš tamsos pagriebė Viljamo neįgaliojo vežimėlį už rankenų. Sniegas išsyk vėl pradėjo kristi toje pačioje vietoje, sudarydamas aplink juos siautulingą pūgą. Viljamas pajuto, kaip krinta temperatūra, kai pūga sukosi ir verpetavo, sukosi ir sūkuriavo, o paslaptingai žavinga ledinė figūra, šmėkšanti už jo, vairavo Viljamo vežimėlį jiems judant pirmyn. Ar visgi atgal? O gal aukštyn ar žemyn? Viljamas nebuvo tikras.
27
Jam beliko užmerkti akis ir pasitikėti šia sniego burtininke, šia šaltąja kerėtoja, šia Žiemos Ragana. Debesys viršuje pradėjo burbuliuoti ir putoti. Saulėtekį pakeitė saulėlydis, o mėnulis perskrodė dangų tarsi krintanti žvaigždė. Debesys, mėnulis, žvaigždės, saulė, dienos, naktys, mėnesiai, metai... Pats laikas sukosi aplink juos neįmanomu, neįsivaizduojamu greičiu, kol visa tai staiga sustojo, o Viljamas Trandlis susivokė grįžęs ten, kur pradėjo kelionę, lygiai taip jūs dabar susivoksite grįžę į šios istorijos pradžią...
Tomas Flečeris (g. 1985 m.) yra ne tik rašytojas, bet ir dainininkas bei dainų kūrėjas, grojantis gitara. Lietuvos skaitytojai jau pamilo jo knygas „Kalėdozauras“ ir „Girgždukai“. Knygoje „Kalėdozauras ir Žiemos Ragana“ žaismingai pasakojama apie Kalėdų Senelį, paslaptingą Žiemos Raganą, draugystę ir svarbą tikėti stebuklais. Viljamui ir jo tėčiui labiausiai už viską patinka dinozaurai ir švęsti Kalėdas. Kai paaiškėja, kad gražiausiai metų šventei iškilo pavojus, Viljamas kartu su stebuklingu Kalėdozauru leidžiasi į didžiulį nuotykį tolimoje Šiaurėje. Šilta ir pilna humoro knyga skirta jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. Ją puošia jaukios dailininko Shane Devries iliustracijos. Redaktorė Erika Merkytė-Švarcienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
31
– Ji yra geriausiai saugoma visų laikų Kalėdų paslaptis, – sušnabždėjo Kalėdų Senelis. – Labiausiai stebina tai, kad ji tokia galinga, jog pačios Kalėdos negalėtų egzistuoti be jos. Ji senesnė už patį laiką, nors kartu jauna kaip rytojus. Ji žinoma tik Žiemos Raganos vardu. Viljamas kaskart girdėdamas šį paslaptingą vardą jautė tą patį virpulį, ledinį dilgčiojimą. Viljamo tėtis labiausiai už viską mėgsta Kalėdas, o Viljamas – dinozaurus. Kai jųdviejų svajonės susitikti Kalėdų Senelį ir turėti tikrą dinozaurą išsipildė, regis, nebeliko, ko norėti. Tačiau taip gali pasirodyti tik tuo atveju, jei nežinai, kad Kalėdoms ir Kalėdų Seneliui iškilo didžiulis pavojus! Viljamas kartu su Kalėdozauru ruošiasi keliauti į Šiaurės ašigalį, kad išgelbėtų pačią mėgstamiausią ir gražiausią šventę. Šioje knygoje jūsų laukia
9 786094 416835