Kalėdų giesmė by Nieko rimto

C harles D ickens Iliustravo Robert Ingpen

c h. a n

m e da li

rsen

Geriausios pasaulio rašytojų ir dailininkų knygos vaikams

C harles D ickens

Iliustravo

Robert Ingpen Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

Vilnius 2016

UDK 821.111-93 Di46

Versta iš: Charles Dickens A CHRISTMAS CAROL Templar Publishing, London, 2008

Kitos Roberto Ingpeno iliustruotos knygos: „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ „Vėjas gluosniuose“ „Aplink Žemę per 80 dienų“ „Piteris Penas ir Vendė“ „Alisa Stebuklų šalyje“ „Alisa Veidrodžio karalystėje“ „Lobių sala“

ISBN 978-609-441-408-4

Turinys Čarlzas Dikensas ir „Kalėdų giesmė“ 7 Dikensas ir karalienės Viktorijos laikų Kalėdos 9 Dailininko žodis 12 Pratarmė 13

Pirmas posmas Marlio šmėkla

Antras posmas

45 Pirmoji iš trijų dvasių

Trecias posmas

75 Antroji iš trijų dvasių

Ketvirtas posmas

111

Paskutinė dvasia

Penktas posmas Pabaiga

137

Kalėdų eglutė 153 Čarlzas Dikensas ir „Kalėdų eglutė“ 154

Carlzas Dikensas ir Kaledu giesme Čarlzas Dikensas gimė Portsmute 1812 metų vasario 7 dieną. Šeimoje jis buvo antras iš aštuonių vaikų. Kai berniukui sukako dvylika, tėvas, valstybės tarnautojas, pakliuvo į kalėjimą už neapmokėtas skolas ir būsimajam rašytojui teko pradėti dirbti fabrike, gaminančiame batų tepalą. Čia jis susidūrė su pasibaisėtinomis sąlygomis ir savo akimis regėjo galybę skurdo bei vargo. Vėliau šią patirtį Dikensas aprašė ne viename savo kūrinyje. Literatūrinę karjerą Dikensas pradėjo kaip žurnalistas: tapo laikraščio The Morning Chronicle korespondentu parlamente, kai kuriuose kituose periodiniuose leidiniuose, pasirašinėdamas Bozo slapyvardžiu išspausdino keletą apybraižų. „Pikviko klubo užrašai“, apsakymų serija, išleista 1836–1837 metais, tapo reikšmingu leidybos įvykiu. Ši sėkmė paskatino Dikensą nepadėti plunksnos į šalį. Dienos šviesą išvydo tokie pripažinti kūriniai kaip „Oliveris Tvistas“ (1837), „Nikolas Niklbis“ (1838), „Deividas Koperfildas“ (1849–1850) ir „Didieji lūkesčiai“ (1860–1861). Puikūs siužetai ir įsimintini veikėjai amžiams tapo anglų literatūros dalimi. Atrodė, kad Dikenso energija neišsenkama. Jis parašė ne tik daugybę romanų, bet ir autobiografiją, redagavo savaitraščius, tarp jų Household Words ir All Year Round, rašė kelionių knygas ir vadovavo labdaros organizacijoms. Mėgo teatrą ir rašė pjeses, 1851 m. netgi vaidino spektaklį stebint karalienei Viktorijai. Be to, daug keliavo, lankėsi ir Jungtinėse Valstijose – skaitė paskaitas, ragindamas panaikinti vergiją. Jis buvo aistringas kovotojas prieš skurdą ir ypač remdavo akcijas, skirtas pagerinti varguomenės vaikų būtį ir suteikti jiems galimybę lavintis.

1843 m. pradžioje, viešai paskelbus vyriausybės ataskaitą apie piktnaudžiavimą mažamečių darbu kasyklose ir fabrikuose, Dikensas pažadėjo smogti „galingą smūgį <...> vargingųjų šeimų vaikų vardu“. Tų metų gruodį jis parašė vieną populiariausių savo veikalų – „Kalėdų giesmę“. Vienišių šykštuolį Ebenezerį Skrudžą aplanko svečiai vaiduokliai ir atskleidžia jam tikrąją Kalėdų prasmę. Šia istorija Dikensas siunčia žmonėms vaizdingą žinią apie būtinybę būti geriems. Knyga iškart sulaukė didžiulio susidomėjimo ir nuo pat savo pasirodymo tebėra paveiki Kalėdų tradicijoms. Ji neatsiejamai susiliejo su šia švente.

lisai jau visai nusibodo sėdėti su sese paupy ir nieko neveikti: kartelį ar du ji dirstelėjo į sesers skaitomą knygą, bet joje nebuvo nei paveikslėlių, nei pašnekesių. „Kokia nauda iš knygos, – dingtelėjo Alisai, – jeigu joje nėra paveikslėlių ir niekas nesikalba?“ Tad viena sau svarstė (kiek pajėgė tokią karštą dieną, nes jautėsi apsnūdusi ir apdujusi), ar verta pinti saulučių vainikėlį, juk tada teks stotis skinti gėlyčių. Staiga visai pro šalį praskuodė Baltasis Triušis rausvomis akimis. Nieko čia ypatinga; net Alisai nepasirodė neįprasta girdėti Triušį niurnant po nosimi: „O varge, vargeli, tikrai pavėluosiu!“ (Vėliau, viską pergalvojusi, ji suprato, kad turėjo nustebti, bet tąkart visa atrodė savaime aišku.) Tačiau kai Triušis lyg niekur nieko išsitraukė iš liemenės kišenėlės laikrodį ir žvilgtelėjęs į jį nuskuodė toliau, Alisa pašoko nudiegta minties, kad niekada ligi šiol nebuvo mačiusi triušio nei vilkinčio liemenę, nei traukiančio iš kišenėlės laikrodį, taigi degdama smalsumu nusivijo jį per pievą ir pačiu laiku spėjo pamatyti neriantį į platų triušio urvą po gyvatvore.

( T riušio

urvu žemyn

(

Dar akimirka, ir Alisa smuko iš paskos nė nepasvarsčiusi, kaipgi reikės iš jo išlįsti. Triušio urvas iš pradžių driekėsi kaip tunelis, bet paskui ėmė leistis žemyn taip staiga, kad, nespėjusi nė pagalvoti, ar nevertėtų sustoti, Alisa jau krito tarsi į giliausią šulinį. Laimingos, laimingos Kalėdos, kurios galiarba sugrąžinti mums dienų iliuzijas, Arba tas šulinys buvo baisiai gilus, ji labai lėtaivaikystės krito, tad turėjo užtenkamaiseniui laikojaunystės dairytisdžiaugsmus aplinkui irirspėlioti, kas gi arba dar nutiks. Iš pradžių bandė priminti perkelti jūreivį keliauninką iš už daugelio dirstelėti mylių žemynatgal, ir įžiūrėti, antžidinio, ko nukris, bet buvo per1 tamsu; tada ėmė tūkstančių prie gimtojo į jaukiuosius namus! žvalgyti šulinio sienas ir pastebėjo daug spintelių ir knygų lentynų: tai vieČarlzas Dikensas, Pomirtiniai žemėlapius Pikviko kluboiružrašai, 1836 Krisdama nuo vienos nur, tai kitur matė kabančius paveikslus. lentynėlės pastvėrė stiklainį su lipde „APELSINŲ MARMELADAS“, bet Švenčiant Kalėdas visuomet keistai susipindavo krikščioniški, pagoniški liaudies labai nusivylė, nes stiklainis buvo tuščias; paleisti jo nenorėjo, bijojoir ką nors pritrenkti Viduramžiais ten, apačioje, tad, krisdama šalį, šiaip įspraudė į vieną papročiai. į Kristaus gimimopro iškilmes buvo taip įpinta senovinėjį pagonių spintelę. šventė Saturnalija, kurią į Britaniją atvežė ją užplūdę romėnų kariai. Tais laikais, be „Nieko sau! –įprasta pamanė Alisa. – Šitaip nukritus,irkūliais riedėti nuo laiptų kita ko, būdavo namus puošti žalumynais nepadoriai lėbauti. Tačiauman debus vieni juokai! Namiškiai stebėsis, kokia aš drąsi! Galėčiau net nusiridenti nuo vynioliktojo šimtmečio pradžioje Anglijoje Kalėdos jau buvo beveik pamirštos. Iš stogo!“ (Ir tai tikrai buvo panašu į tiesą.) dalies taip nutiko dėl puritonų įtakos, nes jie nepritarė pagoniškoms šios šventės Ji vis krito, krito ir krito. Nejaugi niekada nesiliaus? tradicijoms ir trumpu Kromvelio valdymo laikotarpiu uždraudė švęsti – Kažin kiek mylių Oliverio jau nukritau? – pratarė garsiai. – Tikriausiai esu netoli Kalėdas.vidurio. Kita priežastis buvo industrinė revoliucija. Jos metu daugybė Žemės Pagalvokime, juk iki ten kokie keturi tūkstančiai žmonių išManyčiau... gimtųjų kaimų persikėlė miestus, ir savo mylių. (Alisa apie įtai buvo tėviškėse girdėjusipalikdami mokykloje, ir, nors progabei žiniomis itin tinkama, nesdarbą niekultūrines šeimos puikuotis tradicijas. buvo Labai ne išplito skurdas: už kas nesiklausė, vis dėlto pamanė, kad pasikartoti mokėta nedaug, darbo sąlygos fabrikuose buvo sunkios, nepakenks.) Taip, rodos, kaip tik toks atstudarbininkams beveik nelikdavo laiko švęsti. mas; bet kažin į kokią platumą ar ilgumą 1 Juozas Butėnas vertėjosjuodymą pastabos). ašVertė patekau? (Alisa(čianėir toliau per nago nenutuokė, kas ta platuma ar ilguma, bet buvo malonu tarti šiuos didingus žodžius.) Netrukus ji vėl prabilo: – Įdomu, ar nukrisiu kiaurai Žemę?

Dikensas ir karalienes Viktorijos laiku Kaledos

K alėdų

giesmė

Vis dėlto valdant karalienei Viktorijai viskas pasikeitė, ir paprotys švęsti Kalėdas buvo sugrąžintas. Viktorijos laikų žmonės paliko mums tokias Kalėdas, kokias švenčiame dabar, atgaivino giesmių giedojimo tradicijas, įvedė iš Šventojo Valentino dienos pasiskolintą paprotį rašyti atvirukus. Viktorijos vyras, princas Albertas, buvo didelis šios šventės gerbėjas ir iš Vokietijos atsivežė tradiciją puošti visžalį medelį. Vindzorų pilyje papuošta Kalėdų eglutė („tas dailus vokiškas žaisliukas“, kaip apsakyme „Kalėdų eglutė“ ją vadina Dikensas) 1848 metais buvo vaizdžiai aprašyta žurnale The Illustrated London News, ir netrukus visi panoro namie turėti tokį medelį. Tačiau galbūt didžiausią poveikį Kalėdų tradicijoms padarė Čarlzas Dikensas. Kalėdos buvo artimos Dikenso širdžiai. Savo Kalėdų pasakojimuose, ypač „Kalėdų giesmėje“, jis skaitytojams sukūrė naujas Kalėdas – šventinę dieną, kupiną sentimentalių filantropinių vertybių. Šiltais ir linksmais apysakos vaizdais Dikensas įamžino skaidrų šventės džiugesį: kartu susirinkę šeimos nariai džiaugiasi Kalėdomis, žaidžia fantais ir „aklą vištą“, vaišinasi, mėgaujasi gėrimais ir linksminasi. Dikensas nepaprastai mėgo miesto šurmulį, jį jaudino industrinės revoliucijos naujovės ir kraštutinumai. „Kalėdų giesmė“ tam tikra prasme yra odė vartojimui. Kalėdinės parduotuvės aprašomos su tokiomis smulkmenomis, nuo kurių seilės tįsta: „Prie durų, it linksmi pagyvenę džentelmenai liemenėmis aptemptais pilvais, stovėjo atremtos didžiulės apvalios pintinės su kaštainiais, jos virto į gatvę nuo savo pačių gausos. Lentynose spindėjo rausvi, rudaveidžiai, stuomeningi ispaniškieji svogūnai, tuklūs lyg ispanų vienuoliai...“ O laimingi ūžautojai pasimėgaudami atsiduoda savo silpnybėms. Bet kartu Čarlzas Dikensas suvokė skaudžią socialinę nelygybę tarp turčių ir vargšų, ir visą gyvenimą savo darbais ragino lengvinti skurstančiųjų dalią. Savo apysakoje jis tai pabrėžia sugretindamas kraštutinio skurdo bei nevilties ir džiaugsmingos šventės vaizdus. Išvydęs pasaulį Ebenezerio Skrudžo akimis, skaitytojas suvokia, kad suminkštėti gali net pati kiečiausia širdis ir kaip svarbu visuomet būti dosniam. „Kalėdų giesmės“ siunčiama žinia glaustai išsakyta pirmame skyriuje Skrudžo sūnėno žodžiais: „Kalėdoms ne tik jaučiu didžią pagarbą dėl jų švento vardo

ir kilmės, bet ir laukiu kaip šventės – smagios gerumo, atlaidumo, dosnumo šventės, jeigu galima vieną nuo kito atskirti. Tai vienintelė man žinoma diena ilgame metų kalendoriuje, kai vyrai ir moterys lyg susitarę plačiai atveria užsklęstas širdis ir žemesnės socialinės padėties žmones laiko tuo, kuo šie iš tiesų ir yra – bendrakeleiviais kelionėje į kapą, o ne kokiomis nors kitokiomis būtybėmis, traukiančiomis visai kitur.“ Mintis, kad Kalėdos – tai laikas dovanoti gerumą kitiems, yra svarbiausias „Kalėdų giesmės“ palikimas, todėl šią knygą taip ilgai mėgo ir tebemėgsta daugybė skaitytojų. „Šlovinsiu Kalėdas savo širdyje ir stengsiuosi išsaugoti jų dvasią ištisus metus.“ Skrudžas, Kalėdų giesmė

Dailininko zodis Iliustruoti Čarlzo Dikenso pasakojimų knygelę – didelė garbė ir išbandymas. Dailininkas dirba paprastomis priemonėmis: pieštukais, teptukais, dažais. Naudojasi žinomais ir įprastais iliustravimo būdais, bet susidūręs su tokiu išskirtiniu autoriumi kaip ponas Dikensas jis turi pasistengti labiau. Gal panašiai elgiasi ir gydytojas, lig tol gydęs kasdieniais negalavimais sergančius ligonius, bet vieną dieną susidūręs su reta ir netikėta liga. „Kalėdų giesmei“ ir „Kalėdų eglutei“ kiekvieną iliustraciją kūriau ilgiau, nei buvau pratęs. Prireikė rūpestingiau paplušėti ir labiau pasukti galvą bandant įsivaizduoti, kas vyko keistoje Ebenezerio Skrudžo atpirkimo kelionėje ir su kokiais personažais Dikensas kviečia susipažinti per Kalėdas. Tai buvo sunkiau, nei tikėjausi. Dėkui tau, pone Dikensai. Robertas Ingpenas 2007-ųjų vasaris

Pratarme Šioje knygelėje apie šešėlius stengiausi pažadinti bent šešėlį minties, kuri neturėtų erzinti mano skaitytojų nei kiršinti jų su kitais, nei nuteikti jų prieš Kalėdas ar mane. Tegu ji plevena laukiama namuose ir te niekas netrokšta jos išsklaidyti. Jūsų ištikimas bičiulis ir tarnas Č. D. 1843-iųjų gruodis

Pirmas

posmas

Marlio smekla

K alėdų

giesmė

irmiausia turiu pasakyti, kad Marlis buvo miręs. Dėl to nėra jokių abejonių. Jo laidotuvių liudijimą pasirašė kunigas, raštininkas, laidotuvių biuro savininkas ir artimiausias velionio giminaitis. Pasirašė ir Skrudžas. O Skrudžas biržoje turėjo gerą vardą ir jo parašas daug reiškė. Senasis Marlis buvo miręs kaip vinis, įkalta į duris. Turėkite omeny: aš netvirtinu iš patirties žinąs, kodėl durų vinis yra kaip nors labiau mirusi. Pats būčiau linkęs manyti, kad iš visų geležies dirbinių pati negyviausia turėtų būti karsto vinis. Bet šiame palyginime glūdi senolių išmintis, ir aš jos neliesiu savo nuodėmingomis rankomis, antraip mūsų šaliai bus riesta. Todėl leiskite aiškiai pakartoti: Marlis buvo miręs kaip durų vinis. Ar Skrudžas žinojo, kad Marlis miręs? Žinoma. Nejau galėjo būti kitaip? Juodu su Skrudžu jau nežinia kiek metų buvo dalininkai. Skrudžas buvo vienintelis jo testamento vykdytojas, vienintelis jo reikalų patikėtinis, vienintelis jo teisių perėmėjas, vienintelis turto paveldėtojas, vienintelis draugas ir vienintelis laidotuvių dalyvis. Bet net ir Skrudžo šis liūdnas įvykis per daug neprislėgė – tą pačią dieną jis, kaip puikus verteiva, iškilmingai pažymėjo tą progą sudarydamas neginčijamai sėkmingą sandorį. Paminėjęs Marlio laidotuves turiu sugrįžti ten, nuo ko pradėjau. Nebuvo nė menkiausios abejonės, kad Marlis miręs. Reikia tai aiškiai suvokti, antraip istorijoje, kurią ketinu papasakoti, neliks nieko nuostabaus. Juk jei nebūtume visiškai įsitikinę, kad

M arlio

šmėkla

Hamleto tėvas mirė dar prieš prasidedant vaidinimui, jo pasivaikščiojimas naktį pučiant rytų vėjui savo paties tvirtovės pylimu neatrodytų kuo nors ypatingesnis už, pavyzdžiui, kokio kito vidutinio amžiaus džentelmeno netikėtą pasirodymą iš tamsos kur nors vėjuotoje vietovėje, tarkim, kapinaitėse prie Šventojo Povilo bažnyčios, norint tiesiog sugluminti savo liguisto proto sūnų. Skrudžas taip ir neužtepė dažais senojo Marlio vardo. Metai bėgo, o virš sandėlio durų tebekabėjo užrašas: „Skrudžas ir Marlis“. Jų firma buvo žinoma kaip „Skrudžas ir Marlis“. Verslo naujokai kartais Skrudžą vadindavo Skrudžu, o kartais Marliu, bet jis atsiliepdavo šaukiamas abiem vardais. Jam buvo vis viena. Na ir šykštuolis buvo tas nedorėlis Skrudžas! Tas senas gobšius kaip girnapusė viską spaudė, sunkė, gręžė, gremžė, nieko nepaleisdamas iš savo gniaužtų! Buvo kietas ir aštrus it titnagas, iš kurio joks skiltuvas dar niekada neišskėlė dosnios ugnies; slapus, uždaras ir atsiskyręs lyg austrė kiaute. Vidinis šaltis sustingdė seno veido bruožus, sugnybo smailią nosį, suraukšlėjo skruostus, sukaustė eiseną; nuo šalčio akys paraudo, lūpos pamėlo, šaltis aiškiai gergždė jo balse. Šarma aptraukė galvą, antakius ir šiurkštų smakrą. Kad ir kur eidavo, nuo jo visada dvelkė vėsa. Per vasaros karštymetį savo kontorą jis aušindavo ledu ir net per Kalėdas neleisdavo jai nė laipsniu atšilti. Ar lauke karšta, ar šalta, Skrudžui buvo nė motais. Šiluma jo nešildydavo, žiemos speigas nešaldydavo. Joks vėjas nebuvo už jį žvarbesnis, jokia pūga nuožmesnė, jokia liūtis atkaklesnė. Jo neįveikdavo nė bjauriausias oras. Smarkiausias lietus, sniegas, kruša ir šlapdriba galėjo pasigirti tik vienu pranašumu: jie liedavosi dosniai, o Skrudžas dosnumu niekuomet nepasižymėjo. Jo niekas nesustabdydavo gatvėje, norėdamas linksmai paklausti: „Mielasis Skrudžai, kaip gyvuojate? Kada ateisite manęs aplankyti?“ Elgetos neprašydavo paaukoti

K alėdų

giesmė

smulkiųjų, vaikai neklausdavo, kelinta valanda, joks žmogus – nei vyras, nei moteris – nė karto gyvenime nebuvo Skrudžo pasiteiravęs kelio. Atrodė, net neregių vedliai šunys jį atpažįsta; pamatę ateinantį tempdavo šeimininką į kokį tarpdurį ar kiemą, o paskui vizgindavo uodega, tarsi sakydami: „Verčiau jau nematyti nė viena akimi, kaip tu, šeimininke, nei turėti tokią blogą akį!“ Bet Skrudžui dėl to buvo nei šilta, nei šalta! Šitaip jam netgi patiko. Skintis pro minią gyvenimo takais, genant šalin bet kokią užuojautą, Skrudžui, anot išmanančiųjų, buvo vienas malonumas. Ir štai kartą – ne šiaip kada, o Kalėdų išvakarėse – senasis Skrudžas plušėjo savo kontoroje. Buvo šalta, niūru, žvarbu, be to, ūkanota. Lauke jis girdėjo pro šalį skubančius žmones, šie daužė rankas į šonus ir trepsėjo grindiniu bandydami sušilti. Miesto laikrodžiai rodė vos kelias minutes po trijų, bet jau tvyrojo prieblanda; visą dieną nebuvo prašvitę, tad gretimų kontorų languose lyg rausvos dėmelės rudame slogiame ore blyksėjo žvakės. Rūkas skverbėsi pro kiekvieną plyšį ir rakto skylutę, o gatvę užklojo taip tirštai, kad namai kitoje siauro kiemelio pusėje atrodė lyg vaiduokliai. Matydamas žemėn nusileidusį ir viską paslėpusį purviną debesį galėjai pamanyti, kad visai šalia gyvena įsikūrusi pati gamta ir dideliame katile ką nors verda. Skrudžo kontoros durys buvo atviros, mat jis norėjo prižiūrėti savo raštininką, kuris nykioje kamaraitėje – veikiau sandėliuke – perrašinėjo laiškus. Pas Skrudžą ugnelė vos ruseno, bet raštininko kambarėlyje ji buvo tokia menka, kad atrodė, jog smilksta tik vienas gabalėlis anglies. Tačiau vyriškis negalėjo jos pakurstyti, nes dėžę su anglimis Skrudžas laikė savo kontoroje, tad vos tik raštininkas įeidavo su semtuve, šeimininkas perspėdavo, kad juodviem teksią išsiskirti. Todėl raštininkas tik apsivyturiavo baltu vilnoniu šaliku ir bandė pasišildyti prie žvakės; deja, tam reikėjo itin lakios vaizduotės, o jis tokios neturėjo, tad menkai ką tepešė. – Linksmų Kalėdų, dėde! Tesaugo jus Dievas! – linksmai suskambo balsas. Tai buvo Skrudžo sūnėnas, jis išdygo taip staiga, kad Skrudžas nė nesumojo, kada šis priėjęs.

K alėdų

giesmė

– Tfu! – nusispjovė Skrudžas. – Kokie niekai! Nuo spartaus ėjimo per rūką ir šaltį Skrudžo sūnėnas buvo taip įkaitęs, kad visas švytėjo; veidas įraudęs ir dailus, akys kibirkščiavo, iš burnos virto garas. – Kalėdos niekai, dėde? – nustebo Skrudžo sūnėnas. – Guldau galvą, kad taip nemanote. – Manau, – burbtelėjo Skrudžas. – Linksmų Kalėdų! Kokią turi teisę linksmintis? Ar yra dėl ko linksmintis? Juk esi ganėtinai vargšas. – Še tau, kad nori, – džiugiai atrėmė sūnėnas. – Tai kokią jūs turite teisę būti paniuręs? Ar yra dėl ko nukabinti nosį? Juk jūs ganėtinai turtingas. Nesumodamas, ką taip ūmiai atsakyti, Skrudžas dar kartą nusispjovė ir pridūrė: „Niekai.“ – Dėde, nepykit! – ramino sūnėnas. – Kaip man nepykti, – širdo dėdė, – kai gyvenu tokiam kvailių pasauly? Linksmų Kalėdų! Tegu jas skradžiai, tas linksmas Kalėdas. Jums Kalėdos – tai tik laikas apmokėti sąskaitas neturint pinigų, argi ne? Laikas, kai pasijunti metais vyresnis, bet nė kiek ne turtingesnis, laikas, kai suvedi balansą ir išsiaiškini, kad per dvylika mėnesių negavai jokio pelno? Jei būtų mano valia, – pasipiktinęs dėstė Skrudžas, – visus tokius mulkius, kurie valkiojasi šūkaliodami „linksmų Kalėdų“, išvirčiau kartu su jų pudingu ir palaidočiau pervėręs širdį bugienio lazda. Ne kitaip! – Dėde! – maldavo sūnėnas. – Sūnėne! – griežtai atkirto dėdė. – Švęsk sau Kalėdas, kaip tau patinka, o man leisk švęsti, kaip aš noriu. – Švęsti! – pakartojo Skrudžo sūnėnas. – Bet juk jūs nešvenčiate. – Tai leisk man nesukti dėl to galvos, – atrėžė Skrudžas. – Ar jos duos tau ką gero? Ar kada davė tau ką gero? – Daug yra dalykų, iš kurių galėjau išpešti ką gero, bet, manyčiau, nepasipelniau, – atšovė sūnėnas. – Tarp jų ir Kalėdos. Tačiau Kalėdoms ne tik jaučiu didžią pagarbą dėl jų švento vardo ir kilmės, bet ir laukiu kaip šventės – smagios gerumo,

M arlio

šmėkla

atlaidumo, dosnumo šventės, jeigu galima vieną nuo kito atskirti. Tai vienintelė man žinoma diena ilgame metų kalendoriuje, kai vyrai ir moterys lyg susitarę plačiai atveria užsklęstas širdis ir žemesnės socialinės padėties žmones laiko tuo, kuo šie iš tiesų ir yra – bendrakeleiviais kelionėje į kapą, o ne kokiomis nors kitokiomis būtybėmis, traukiančiomis kur kitur. Todėl, dėdule, nors Kalėdos ir neįdėjo man į kišenę nė gabalėlio aukso nei sidabro, tikiu, kad jos jau davė man gero ir dar duos, todėl sakau: telaimina jas Dievas! Raštininkas savo kamaraitėje nejučia ėmė ploti. Tuoj pat susivokęs, kad elgiasi netinkamai, jis puolė žarstyti ugnį ir užgesino paskutinę menką kibirkštėlę. – Tegu tik išgirsiu dar bent vieną garsą, – užsirūstino Skrudžas, – ir savo Kalėdas švęsi netekęs darbo. O jūs, sere, iškalbingas, – pridūrė kreipdamasis į sūnėną. – Stebiuosi, kad nesi parlamente. – Nepykite, dėdule. Nagi! Pavakarieniaukite rytoj su mumis. Skrudžas atrėžė, verčiau matysiąs jį... Taip ir pasakė. Išklojo viską iki galo paminėdamas tą kraštutinę vietą, esą pirma juodu ten susitiksią. – Bet kodėl? – sušuko Skrudžo sūnėnas. – Kodėl?

K alėdų

giesmė

– Kam tu vedei? – paklausė Skrudžas. – Nes pamilau. – Pamilai! – suriaumojo Skrudžas, lyg išgirdęs dar vieną didžiausią kvailystę, kvailesnę net už „linksmas Kalėdas“. – Lik sveikas! – Ne, dėde, bet juk ir ligi tol manęs neaplankydavote. Kodėl teisinatės dėl to neateinąs? – Lik sveikas, – pakartojo Skrudžas. – Man iš jūsų nieko nereikia, aš nieko neprašau, bet kodėl negalime būti draugais? – Lik sveikas, – vėl burbtelėjo Skrudžas. – Man nuoširdžiai gaila, kad jūs toks nepalenkiamas. Tarp mudviejų niekados nekilo jokių barnių, dėl kurių būčiau kaltas. Bandžiau jus pakviesti gerbdamas Kalėdas ir liksiu iki galo ištikimas kalėdinei nuotaikai. Tad linksmų Kalėdų, dėde! – Lik sveikas! – nepasidavė Skrudžas. – Ir laimingų Naujųjų metų! – Lik sveikas! – kartojo Skrudžas. Vis dėlto sūnėnas išėjo netaręs nė vieno pikto žodžio. Stabtelėjęs prie laukujų durų palinkėjo linksmų švenčių raštininkui, kuris, nors ir sužvarbęs, buvo šiltesnis už Skrudžą ir širdingai jam padėkojo. – Dar vienas nelaimėlis, – sumurmėjo jį nugirdęs Skrudžas. – Mano raštininkas, gaunantis penkiolika šilingų per savaitę ir turintis išlaikyti žmoną bei vaikus, šneka apie linksmas Kalėdas. Teks man prašytis į Bedlamą2. Tas pakvaišėlis, išlydėdamas Skrudžo sūnėną, vidun įleido du kitus lankytojus. Atsidūrę Skrudžo kontoroje šie orūs malonios išvaizdos džentelmenai nukėlė skrybėles ir jam nusilenkė. Rankose jie laikė kažkokias knygas ir popierius. – „Skrudžas ir Marlis“, jei neklystu? – paklausė vienas džentelmenas, dirstelėjęs į savo sąrašą. – Į ką turiu garbės kreiptis – poną Skrudžą ar poną Marlį? Taip buvo vadinama Betliejaus mergelės Marijos psichiatrijos ligoninė, vėliau šis žodis tapo bendriniu, reiškiančiu beprotnamį.

M arlio

šmėkla

– Pono Marlio nebėra jau septyneri metai, – atsakė Skrudžas. – Mirė lygiai prieš septynerius metus, kaip tik Kalėdų išvakarėse. – Neabejojame, kad likęs gyvas jo dalininkas nė kiek ne mažiau dosnus, – tarė džentelmenas, įteikdamas savo įgaliojamuosius raštus. Tikra tiesa, juk juodu buvo kaip du vandens lašai. Išgirdęs tą nelemtą žodį „dosnus“, Skrudžas susiraukė, papurtė galvą ir grąžino raštus. – Per šias gražias šventes, pone Skrudžai, – prabilo džentelmenas, imdamas plunksną, – labiau nei paprastai pageidautina truputėlį pasirūpinti vargšais ir skurstančiaisiais, kuriems šiuo metu ypač sunku. Tūkstančiai stokoja būtiniausių dalykų, šimtams tūkstančių trūksta reikalingiausių patogumų, pone. – Nejaugi nėra kalėjimų? – paklausė Skrudžas. – Kalėjimų yra daugybė, – atsakė džentelmenas, padėdamas plunksną. – O darbo namų? – griežtai kamantinėjo Skrudžas. – Ar jie tebeveikia? – Jų, deja, dar yra, – atsakė džentelmenas. – Gaila, kad negaliu patvirtinti priešingai. – Vadinasi, ir priverstiniai darbai, ir Vargšų įstatymas tebegalioja? – paklausė Skrudžas. – Sukasi kaip pašėlę, pone. – Štai kaip! Mat išgirdęs, nuo ko pradėjote, jau pabūgau, kad kažkas sutrukdė jiems naudingai veikti, – kalbėjo Skrudžas. – Džiaugiuosi tai girdėdamas. – Matydami, kad jie menkai tedžiugina vargdienių kūną bei dvasią, – atsakė džentelmenas, – keletas iš mūsų stengiasi surinkti aukų ir nupirkti varguomenei maisto, gėralo ir šiltų drabužių. Pasirinkome šį šventinį laikotarpį, nes dabar labiau nei bet kada skurdas žeidžia, o gausa džiugina. Ką įrašyti jūsų vardu? – Nieko! – atrėžė Skrudžas. – Norite likti nežinomas? – Noriu, kad paliktumėte mane ramybėje, – atšovė Skrudžas. – Jei jau klausiate, ko noriu, džentelmenai, štai jums mano atsakymas. Aš nesilinksminu per Kalėdas ir neturiu iš ko linksminti dykūnų. Padedu išlaikyti minėtas įstaigas, jos ganėtinai kainuoja, ir tie, kuriems labai striuka, turėtų atsidurti jose.

M arlio

šmėkla

– Daugelis negali į jas patekti, o kiti verčiau sutiktų numirti. – Jei verčiau sutiktų numirti, – atrėžė Skrudžas, – tai tegu ir miršta, sumažės gyventojų perteklius. Be to, prašau man atleisti, aš nieko nežinau. – Bet galėtumėte žinoti, – pareiškė džentelmenas. – Ne mano reikalas, – atkirto Skrudžas. – Žmogui pakanka žiūrėti savų reikalų ir nėra ko kištis į svetimus. Man ir savų gana. Sudie, džentelmenai! Aiškiai supratę, kad įtikinėti neverta, džentelmenai išėjo. Skrudžas vėl įniko į darbą dar labiau puikuodamasis savimi ir dar pašaipesnis negu paprastai. Tuo metu rūkas ir tamsa taip sutirštėjo, kad žmonės su liepsnojančiais deglais siūlėsi bėgti priešais pakinkytus arklius ir rodyti jiems kelią. Senovinis bažnyčios bokštas, kurio gargždus senas varpas paslapčiomis šelmiškai žvilgčiodavo į Skrudžą pro gotikinį langą sienoje, dabar pasislėpė, o varpas mušė valandas ir ketvirčius iš už debesų, skleisdamas virpantį gausmą, tarsi ten, aukštai, nuo šalčio dantimis kalentų. Lauke vis labiau spigino. Pagrindinėje gatvėje, kiemo kampe, darbininkai taisė dujų vamzdžius ir buvo užkūrę didelį ugniakurą, aplink kurį glaudėsi pulkelis nudriskusių vyrų ir vaikėzų: jie šildėsi rankas ir sužavėti markstėsi prieš liepsną. Iš palikto čiaupo išbėgęs vanduo nenoromis užšalo ir virto nelemtu ledu. Skaisčios parduotuvių vitrinos, kuriose nuo žibintų šilumos spragsėjo bugienio šakelės ir uogos, rausvino blyškius praeivių veidus. Juokingiausias dalykas – paukštienos ir bakalėjininkų parduotuvės buvo taip puošniai išdabintos, kad vargiai galėjai patikėti jose nuobodžiai prekiaujant ir perkant. Lordas meras savo didžiulėje rezidencijoje įsakė penkiasdešimčiai virėjų ir liokajų suruošti tokias Kalėdas, kokios lordo mero rūmuose ir pridera, ir net mažasis siuvėjas, kuris praėjusį pirmadienį buvo nubaustas penkių šilingų bauda, mat apgirtęs ir naršus gatvėse kabinėjosi prie praeivių, maišė rytdienai pudingą savo pastogėje, o jo liesa žmonelė su kūdikėliu išlėkė pirkti jautienos. Rūkas tirštėjo, šaltis gnybo smarkiau. Žvarbus, geliantis, spiginantis šaltis. Jei šventasis Dunstanas, užuot naudojęsis savo įprastais ginklais, būtų sugnybęs kipšo nosį šitokiu speigu, tas būtų negyvai užsistaugęs. Viena vargana jauna nosytė, kurią

Dickens, Charles Di46 Kalėdų giesmė: [apysaka] / Dickens, Charles; iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė; iliustravo Robert Ingpen. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 192 p.: iliustr.

Knygoje pateikiami du XIX a. anglų literatūros klasiko Čarlzo Dikenso kūriniai. „Kalėdų giesmė“ – jau tapęs Kalėdų tradicija ir ne kartą ekranizuotas pasakojimas apie seną šykštuolį Ebenezerį Skrudžą. Kūrinį persmelkianti mintis apie gėrį, kurį svarbu skleisti visus metus, ne vien tik per Kalėdas, žavi skaitytojus jau ne pirmą šimtmetį. Kita istorija „Kalėdų eglutė“ įkvėpta tuo metu dar visai naujo, iš Vokietijos į Angliją atkeliavusio papročio per Kalėdas puošti eglutes. Knygą iliustravo Hanso Kristiano Anderseno medaliu apdovanotas australų dailininkas Robertas Ingpenas (g. 1936 m.), kuris prisipažino, kad iliustracijas „Kalėdų giesmei“ ir „Kalėdų eglutei“ kūrė ilgiau, nei yra įpratęs.

Redaktorė Ingrida Daračienė Korektorė Eglė Devižytė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Laimingos, laimingos Kalėdos, kurios gali sugrąžinti mums vaikystės dienų iliuzijas, priminti seniui jaunystės džiaugsmus ir perkelti jūreivį arba keliauninką iš už daugelio tūkstančių mylių atgal, prie gimtojo židinio, į jaukiuosius namus! Čarlzas Dikensas, 1836 m.

Jūsų rankose knyga, kurioje rasite net du pasakojimus, rašytus Anglijos karalienės Viktorijos laikais, kada buvo sugrąžintas paprotys švęsti Kalėdas. Tada šeimos ilgais ir tamsiais žiemos vakarais besišildydamos prie židinio skaitydavo šias Čarlzo Dikenso istorijas. Tiek „Kalėdų giesmė“, tiek „Kalėdų eglutė“ – klasika tapę kūriniai, net didžiausią skeptiką įtikinantys, jog Kalėdos – stebuklų metas, kai nutinka patys netikėčiausi dalykai: pas šykštuolį Ebenezerį Skrudžą atskrieja Kalėdų dvasios, o ant Kalėdų eglutės sukabinti ir po ja sudėti žaislai atgyja ir pasakoja paslaptingus nutikimus.

ISBN 978-609-441-408-4