Vilnius 2015
Už kalnų, už girių, baltoje pilyje ant ledinės uolos, gyveno Di-
dysis Trolis. Kartais jis susimąstydavo, kad yra paskutinis trolis pasaulyje, ir jį
apimdavo liūdesys. Bet šiaip jis buvo linksmo būdo. Nors neturėjo draugų, svajojo, kad vieną dieną jį aplankys kitas trolis, su kuriuo galės pasikalbėti kaip su saviškiu. Dėl visa ko ir pilies duris visada laikė svetingai atlapotas. Retkarčiais pro jas įskrisdavo paukščių. – Burkū, burkū... – vieną dieną suburkavo karvelis purplelis, nutūpęs ant jo stalo. Karvelis norėjo pasiklausti kelio, bet Trolis jo nesuprato. – Čir čir čir... – kitą kartą sučirškė žvirblis. Jis tikėjosi gauti saujelę trupinių, bet Trolis nemokėjo žvirblių kalbos. – Kar kar kar!!! – sukranksėjo varna. Ji įskrido netyčia ir nerado kelio atgal, bet Trolis negalėjo jai padėti. Ilgiau taip nebegalima, nusprendė jis ir pasisamdė svetimų kalbų mokytoją. Tiesą pasakius, pasisamdė jį ne tik dėl paukščių! Nuo tada, kai nusipirko žiūroną, Trolis dažnai stebėdavo savo kaimynus. Šie gyveno mažučiame namelyje netoli kalno. Jau ne sykį jam buvo kilusi mintis juos aplankyti, bet nežinojo, ar pavyks susikalbėti.
Mokytojas pas jį atskrido sraigtasparniu, sukėlė nemenką triukšmą ir leisdamasis nuvertė patį puošniausią bokštą, bet Trolis dėl to visai ant jo nesupyko. – Ar mėgsti keliauti? – paklausė jį mokytojas, užuot pasisveikinęs, o Trolis tik išpūtė akis, nes – savaime aišku – nesuprato klausimo! Jis mokėjo tik trolių kalbą, bet ir ja neturėjo progos kalbėti! Vis dėlto Trolis nenorėjo, kad mokytojas palaikytų jį nebyliu, todėl prašneko troliškai. – Kas gi čia?.. – nustebo mokytojas, įjungdamas garso įrašymo prietaisą. – Tokios kalbos dar negirdėjau! Mokysimės kartu: aš mokysiu tave, o tu – mane! Ženklais paaiškino, ką siūląs, o Trolis pakinknojo galva, kad sutinka. Pirmiausia jiedu išmoko vienas kito kalbą, o tada mokytojas vėl paklausė, ar Trolis mėgstąs keliauti. – Nežinau, nes niekada nesu bandęs, – prisipažino jis. – Vadinasi... nelabai... – sumurmėjo mokytojas ir kažką užsirašė savo nešiojamajame kompiuteryje. Jis papietavo, pamąstė ir tarė: – Todėl tau reikia išmokti kaimynų kalbos. Tai puklių kalba.
Trolis labai apsidžiaugė! „Pagaliau galėsiu su jais susipažinti“, – pamanė ir karštai kibo į darbą. Tas rytas buvo tikrai puikus. Sniegas žibuliavo saulėje, o pušų šakos linksojo po baltais patalais. Puklius sėdėjo prie lango kramtydamas pieštuką. „Už kalnų, už girių, baltoje pilyje ant ledinės uolos, gyveno Didysis Trolis...“ – parašė ir jam net kvapą užgniaužė iš susižavėjimo, kad pavyko taip gražiai parašyti. – Eikš, branguti, tavo pienas atauš... – išgirdo. „Maitinosi Trolis vien paukščiais, o pasigaudavo jų tinkleliu, kabančiu už lango.“ Ant mėlynais dažais nudažyto pieštuko buvo matyti Pukliaus dantukų žymės. „Tikrai galėčiau medžioti, jei tik norėčiau“, – mąstė jis, gerdamas mamos atneštą pieną. „Visų paukščių jis pasilikdavo po plunksną ir jau turėjo sukaupęs labai gražų jų rinkinį.“
„Reikėtų ir man pradėti ką nors rinkti“, – įsisvajojo Puklius, padėjo pieštuką ir išėjo pasivaikščioti. Jo letenėlės klimpo taip giliai, kad pilvukas zulinosi į šaltą paviršių. Puklius bejėgiškai apsidairė. Balta ir tuščia. Tuščia ir balta. Šiek tiek įvairiomis kryptimis išsibarsčiusių pėdsakų, šen ir ten. „Gal man rinkti pėdsakus?“ – pamanė ir paėmė gniūželį sniego su penkių pirštų įspaudu viduryje. Deja, nors nešė atsargiai, po valandėlės pėdsakas atrodė jau visai kitaip, o kol atklampojo ligi namelio – net nebuvo panašus į pėdsaką. „Tikrai per mažas, – susirūpino Puklius. – Tokie mažučiai pėdsakai niekam tikę. Reikia rasti didesnį!“
Versta iš: Anna Onichimowska PIECYK, CZAPECZKA I BUDYŃ EZOP Agencja Edytorska, Warszawa, 2009
UDK 821.162.1-93 On-12
Onichimowska, Anna Krosnelė, kepuraitė ir apkepas / Onichimowska, Anna; iš lenkų kalbos vertė Aldona Baliulienė; iliustravo Agata Dudek. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. – 40 p.: iliustr.
Annos Ochimowskos parašytoje ir Agatos Dudek nupieštoje istorijoje pasakojama apie trolį ir puklių šeimą – kaimynus, kurie sapnuoja vienas kitą, rašo knygas ir kolekcionuoja sniegą. Net jei gyveni pilyje ant ledinės uolos, visada verta pramokti svetimos kalbos, kad galėtum priimti svečius.
Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai. Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.
© Agencja Edytorska Ezop © Tekstas, Anna Onichimowska © Iliustracijos, Agata Dudek Pirmą kartą lenkų kalba 2009 metais pavadinimu Piecyk, czapeczka i budyń (ISBN 978-83-89133-44-1) išleido Agencja Edytorska Ezop. Išleista susitarus su Agencja Edytorska Ezop. © Vertimas į lietuvių kalbą, Aldona Baliulienė, 2015 © Leidimas lietuvių kalba, leidykla „Nieko rimto“, 2015 ISBN 978-609-441-280-6
Redaktorė Danutė Ulčinskaitė Korektorė Giedrė Kmitienė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
ISBN 978-609-441-280-6
Akcijos ir ypatingi pasiūlymai
Kai nuo artimiausio kaimyno tave skiria net šeši šimtai penkiasdešimt keturios pakopos, gali pasijusti paskutiniu troliu pasaulyje. O kaimynas apačioje gali apie tave susapnuoti nebūtų dalykų. Geriausia išeitis – susipažinti. Jei kišenėje pritrūksi tinkamų frazių, svarbiausia prisiminti keletą tikrai šiltų žodžių. Tokių kaip krosnelė, kepuraitė ir apkepas.
Kita autorės knyga:
Kur nuejo
sapnas Oni Anna
chimowsk
a