Žurnalas Laimiukas 13/1(45) by Nieko rimto

Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr. Neringos Vaitkutės knygai „Vaivorykščių arkos“

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Vieno nr. prenumeratos Lietuvos pašto skyriuose kaina 5,76 Lt Šio nr. tekstų autoriai ir dailininkai: Benas Bėrantas, Danguolė Garnienė, Paulius Juodišius, Judita ir Mindaugas Korsakai, Roberta Railaitė, Jurgita Rancevienė, Marija Smirnovaitė, Lina Eitmantytė-Valužienė Tekstų redaktorė Rasa Kašėtienė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Pristatymo renginių organizatorius Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 1(45), 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 269 66 84 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 2000 egz. Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“

„Laimiuko“ nr. 2 (46) bus platinamas balandžio mėn.

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Dėkojame VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui” už ilgametį projektų finansavimą žurnale „Laimiukas“.

„Laimiuko“ draugai

„LAIMIUKO“ TURTAI: Lietuviška trispalvė, p. 3 Ar lengva susikalbėti žemaičiams su aukštaičiais, p. 4–5 Vidurio terasos žemėlapis, p. 6–7 „Krokodilai“ sugrįžta! p. 8–9 Saugokime Lietuvos gamtą! p. 10–11 Vandens gelbėtojai, p. 12–13 „Riedantis namas“, „Lietuviški skanėstai“, p. 14–15 Vaikų rašinėliai konkursui „Susipažinkite – mano šuniukas“, p. 16–18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–20, 25–26 Stalo žaidimas „Mankala“, p. 21–24 Visa Lietuva skaito vaikams, p. 27 Kosto Kubilinsko eilėraščiai, p. 28–29 Kaip gimsta knyga ir iliustracijos, p. 30–31 Nuotykių ir paslapčių ilgesys, p. 32–33 Claudia Rainville, Riccardo Geminiani „Rafis, baltasis erelis“ (tęsinys), p. 34–35 „Norų sala“, „Stebuklingi milteliai“, „Angelo muzika“, p. 36–37 Benas Bėrantas „Seklys Nepomidoras. Ar čia tik medus ir mes du?“, p. 38–39 „Einame miegoti“, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

Lietuviška trispalvė

Trispalvė Lietuvos valstybės vėliava – tai mūsų valstybės simbolis. Lietuvos tautinę vėliavą sudaro trys spalvos – geltona viršuje, žalia viduryje ir raudona apačioje. Šios spalvos buvo patvirtintos 1918 m. kaip vienos iš dažniausiai naudojamų spalvų liaudies audiniuose. Tuo metu vėliavos viršutiniame kampe prie koto arba jos viduryje privalėjo būti valstybės herbas. 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta vėliava – geltonos, žalios, raudonos spalvos derinys be herbo. Tačiau dėl vėliavos spalvų ir išdėstymo vis dar buvo svarstoma. Vieni siūlė geltoną juostą dėti į vidurį – to reikalaujanti heraldika. Kiti tinkamiausia laikė Mažosios Lietuvos žalią, baltą ir raudoną vėliavą. Siūlyta net statmenų juostų žalia, balta ir žalia vėliava su raudonu dvigubu kryžiumi viduryje. 1938 m. Konstitucijoje trispalvė išliko, jos spalvos įvardintos kaip Lietuvos tautinės spalvos. 1940 m. gegužės 8 d. Valstybės herbo komisija pateikė Prezidentui geltonos, raudonos ir baltos vėliavos, kurios vienoje pusėje per vidurį pavaizduotas valstybės herbas, kitoje – Gediminaičių stulpai, projektą. Kas žino, galbūt tokią vėliavą būtume ir šiandien turėję, jei tolesnius sprendimus nebūtų nutraukusi 1940 m. Sovietų okupacija. 1940 m. sovietinė Lietuvos TSR valdžia vietoje tautinės trispalvės valstybine vėliava paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe. Okupaciniu laikotarpiu įvairiomis progomis, ypač vasario 16 d., tautinė trispalvė būdavo slapta iškeliama kaip pasipriešinimo sovietiniam režimui ženklas. 1988 m. spalio 7 d. ji oficialiai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Visuomenės spaudžiama 1988 m. lapkričio 18 d. sovietinė Lietuvos TSR valdžia tautinei trispalvei suteikė valstybės vėliavos statusą. Vėliavos spalvos buvo atkurtos iš nepriklausomos Lietuvos vėliavų, kurias išsaugojo muziejai ir pavieniai asmenys. Ką reiškia mūsų vėliavos spalvos? Geltona, artima oranžinei, reiškia saulę, šviesą ir gerovę. Sodriai žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį. Raudona, artima purpurinei – žemę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują. Lietuva pirmoji iš „sąjunginių respublikų“ atkūrė savo istorinę vėliavą Didžiuokimės savo tautiška trispalve, kuri primena sunkų lietuvių kelią į laisvę.

nė

Vidurio smailė

i Debesylų miška Buvusi skraidančių burlaivių uosto vieta (Keturių vėjų kalnas)

is m

tin au s

a išk

ieji Kraup nai pelky

Kurmių laukymė

Liūtažiurkių karalystė

gir

ės

didžio

šk

tėl

kin

dabrami si

n ma

Žemėlapį piešė Lina Eitmantytė-Valužienė

Dėmesio!

slenksčio plokščiakalnis

si eji bokštai

Ta m

Pr i e

sma

ilės

pranašų žemės

Skl

Vienišoji uola

and

ygum ų l

Varlių ta uto žemės s

ius

ūn

Kalnų pušynas

Niurzgal

Vieta, kurioje gyveno Esta

št

nė

VIDURIO TERASOS ŽEMELAPIS Iš Neringos Vaitkutės knygos „Vaivorykščių arkos“

Pl ač i o s i o s d y k r o

Įsivaizduokite, jog esate keliautojai. Įsivaizduokite, kad grįžę iš kelionės, nupiešėte šį žemėlapį. Sukurkite pasakojimą apie kelionę per žemėlapyje pažymėtas vietas. Įdomiausio pasakojimo autorius bus apdovanotas leidyklos „Nieko rimto“ naujiena – knyga „Vaivorykščių arkos“, kurią parašė Neringa Vaitkutė. Pokalbį su autore skaitykite „Laimiuko“ p. 32–33. Apie knygą daugiau ieškokite www.niekorimto.lt

Nuotr. iš veiksmo ir nuotykių filmo „Krokodilai 2“, Vokietija, 2010 m., 92 min. Daugiau filmų ir kitų įdomybių www.skalvija.lt

„Krokodilai“ sugrižta! Kas jie? Tai septyni berniukai ir mergaitė, susibūrę į slaptą draugų klubą, besilaikantys savo sukurtų įstatų. Svarbiausi iš jų – drąsa, ištikimybė ir sumanumas, kai tenka susidurti su klasta ir neteisybe. Ar neprimena jums šie herojai narsiųjų muškietininkų iš senųjų laikų? Taip, amžiai keičiasi, o nuotykių ir tiesos troškimas išlieka toks pat visais laikais. Kaip ir vaikų noras žaisti, veltis į pavojingas situacijas, nusivilti ir vėl pasitikėti, įsimylėti, išsiskirti ir vėl susitaikyti... „Krokodilai“ – ne praėjusių laikų herojai. Jie – jūsų bendraamžiai, gyvenantys mažame Vokietijos miestelyje. Taip pat jie ne superherojai. Vienas šiek tiek mikčioja. Antras galbūt kiek stambokas ir namuose susiduria su vyresniojo brolio pasišaipymais. Trečią nuolat pašiepia suaugusieji dėl kitos tautybės. O Kajus – neįgaliojo vežimėlyje sėdintis berniukas. Tačiau tai, kad jis nevaldo kojų, netrukdo būti „Krokodilu“ ir svajoti tapti astronautu. Draugai važinėja dviračiais, tempdami už virvelės vežimėlyje sėdintį Kajų – juk jis toks pat paprastas vaikas kaip ir jie, o kartais net ir sumanesnis, drąsesnis, išradingesnis. Pirmoji pažintis su šiais vaikais įvyko vokiečių vaidybiniame filme „Krokodilai“ (Vorstadtkrokodile). Šis filmas „Skalvijos“ kino centre sumušė vaikų

žiūrimumo rekordus. Vaikų simpatijas pelniusio filmo tęsinyje „Krokodilai 2“ žiūrovų laukia tie patys herojai ir dar daugiau nuotykių. „Krokodilų“ klubo vaikai Olis, jo sesuo Marija bei jų draugai Hanesas, Kajus, Jorgas, Frankas ir Pėteris ieško naujo štabo. Netrukus jie susiduria su išbandymu. Vietinėje miestelio gamykloje masiškai atleidinėjami darbuotojai: darbo, o gal net ir namų, gali netekti ir čia dirbantys vaikų tėvai. Tai reikštų galą „Krokodilams“, nes jei Olis ir Marija išsikraustytų, „Krokodilai“ iširtų. Taigi bičiuliai yra pasiryžę bet kam, kad tik išsiaiškintų tikrąją nelaimingų atsitikimų serijos, išprovokavusios atleidimus, priežastį. Jie nesustos prieš nieką. Jei reikia, imsis plaukų priauginimo triukų, įsitrauks į persekiojimą ar slaptą sekimą. Netgi susidraugaus su nekenčiama Kajaus pussesere iš didmiesčio, kad gautų priedangą ir galėtų slapta patekti į madingiausią naktinį klubą miestelyje. „Krokodilai“ spaudžia pedalą – nesvarbu, dviračio ar neįgaliųjų vežimėlio – ir visu greičiu neria į naują nuotykį! Žiūrėkite filmą „Skalvijos“ kino centre kovo 9 d. ir 10 d. 13.00 val. ir kovo 31 d. 15.00 val.

Demesio! Atsiųskite „Laimiukui“

rašinėlį tema „Kas yra kinas?“. Įdomiausius rašinėlius spausdinsime žurnale, o kino centras „Skalvija“ jų autorius apdovanos kvietimais į filmus šeimai!

Dėmesio! Kovo 17 d., sekmadienį, 12 val. „Skalvijos“ kino centre „Karlsono kinas“ organizuojamos animacijos dirbtuvėlės vaikams. Dirbtuvėlių metu animatorė Sandra Latanauskaitė pakvies išmėginti plokščiųjų marionečių techniką. Kuriant animaciją šia technika, filmuko personažų dalys iškerpamos. Įvairiai jas dėliojant, kuriamas filmuko siužetas. Šįkart personažais taps leidykloje „Nieko rimto“ išleistos knygelių serijos „Mamulė Mū ir varna“ herojai: žalmargė Mamulė Mū ir paplasta skraidanti Varna. Vaikai galės savaip atkartoti ir interpretuoti jau žinomus Mamulės Mū ir Varnos nuotykius arba leistis į naujus, savo sugalvotus. Dirbtuvėlių dalyviams leidykla „Nieko rimto“ dovanos naujausią užduotėlių knygelę „Mamulė Mū ir Varna – nuo taško prie taško”.

Registruokitės el. paštu edukacija@skalvija.lt. Dirbtuvėlių trukmė – 1val., kaina vaikui – 15 Lt. Už jas mokama „Skalvijos“ kasoje. Po dirbtuvėlių kino centre bus rodomas Nyderlandų 9 filmas šeimai „Yp!“.

JAI TO

VA N

S G E LBE

Gerdami vandenį, savo gyvybę palaiko žmonės, gyvūnai, augalai. Jo reikia maistui gaminti, švarai išsaugoti. Sunku įsivaizduoti gydytojų, gaisrininkų, vairuotojų, statybininkų ir daugelio kitų profesijų atstovų darbą be vandens. O kiek malonumo teikia vandens pramogos!

Šiuolaikiniame pasaulyje sunaudojama vis daugiau ir daugiau vandens, o per pastaruosius 100 metų išnyko pusė tinkamo gerti vandens telkinių. Vanduo tampa vis labiau užterštas dėl išmetamų gamybos atliekų ir šiukšlių. Po 20 metų net 2/3 žmonių įvairiose pasaulio šalyse pajaus didelį vandens trūkumą, kuris gali iškelti grėsmę gyvybei.

Kiekvienas iš mūsų galime tapti vandens gelbėtojais. Šiuo garbingu vardu galėsite vadintis, jei pasižadėsite: 1. Sugalvoti savo vandens taupymo programą ir jos laikytis. 2. Kalbėti su draugais ir namiškiais apie tai, kodėl ir kaip reikia saugoti vandenį. 3. Neteršti vandens chemikalais, šiukšlėmis. 4. Gerti daugiau filtruoto arba gryno vandens iš čiaupo, negu iš plastiko butelių. 5. Skatinti kitus tapti vandens gelbėtojais.

Prausiasi ir plauna rankas nestipria vandens srove.

Valosi dantis, prisipylęs vandens į puodelį.

Plaudamas indą, pripila į jį vandens ir čiaupą laiko užsuktą. Vietoje cheminio indų ploviklio naudoja sodą, garstyčias arba ekologišką valymo priemonę.

Patikrina, ar užsukus vandens čiaupą nekapsi lašai.

Vandens čiaupą užsuka iškart, kai tik nustoja juo naudotis. Nesimėgauja nuleidžiamo vandens klozete kriokliu.

Primena tėveliams, kad skalbtų, kai skalbimo mašina pilna prikrauta skalbinių. Rubriką apipavidalino Roberta Railaitė

Neužtrunka duše ilgiau nei 5 min. Kai naudojasi šampūnu, užsuka vandens čiaupą.

Vaikų rašinėliai konkursui „Susipažinkite – mano šuniukas“

Aros šunybė Aš seniau turėjau mielą, gerą šunį. Kol kas tai mano mylimiausias šuo. Šuns vardas Ara. Ji labai bijojo sniego! Kartą ji iškrėtė tokį pokštą. Kai mūsų namuose nieko nebuvo, Ara įėjo į vidų ir iš močiutės virtuvės pagrobė duonos! Po to nubėgo į mūsų svetainę ir suvalgė visus saldainius... Liko tik spalvoti popierėliai. Mano mama pamačiusi ant žemės popierėlius pagalvojo, kad aš su broliais suvalgiau. O TAI ŠUNYBĘ MUMS IŠKRĖTĖ ARA. Benas Klioštoras, 2 kl., Klaipėdos Vydūno vid. m-kla, mokyt. Elona Ramonienė

Taškuotoji Dina Mano vardas Danielė. Aš turiu tėtį Sigitą, mamytę Editą ir broliuką Lauryną. Žinoma, mano šeimoje yra ir augintinių. Turime kalytę Diną, katiną Garfildą, jūrų kiaulytę Jurką. Norėčiau papasakoti apie savo dalmatinų veislės kalytę Diną. Kai mama dar buvo paauglė, ji turėjo dalmatinų veislės kalytę Braškę. Kalytė buvo didžiausias mamytės džiaugsmas ir pasididžiavimas. Braškė buvo graži, guvi, miela ir protinga. Mamytė su ja važiuodavo į parodas. Braškė buvo lengvai dresuojama, todėl ji parodose džiugindavo žiūrovus įvairiais triukais. Mamytės kalytė susilaukė šuniukų. Šuniukai gimė balti ir tik vėliau jiems išryškėjo juodos dėmelės. Mamytė šuniukus pardavė, jie pateko į geras rankas. Deja, didžiam mamos liūdesiui, Braškė po kelių mėnesių nugaišo. Mamytė labai verkė. Po kelerių metų, kai man jau buvo

Danielė Brazauskaitė, 4B, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimn., mokyt. Vitalija Babrauskienė

„Antrasis sūnus“ Mano šuniuko vardas Bučkis. Jis tokį vardą gavo todėl, kad visada puldavo laižytis. Dabar jam metai ir trys mėnesiai. Mano krikštatėviai jį vadina hiperaktyviu „Mailu“( iš filmo „Kaukė“). Bučkis, kai aš groju dūdele, pradeda dainuoti. Jam labai patinka aukštos natos. Jis kartu su manimi bėgioja lauke, žaidžia su sniegu, o namie mušasi su triušiu (bet čia jau kita istorija). Norėjau jį pavadinti Benu, Tuziu, Meilučiu, Meiliu, kol apsisprendžiau – tebūnie Bučkis. Mano mama jį vadina „antru sūnumi“. Bučkis labai mėgsta žaisti gaudynes ir slėpynes. Kai aš dainuoju ar šoku, jis labai nervinasi. O šiaip mano šuniukas mielas ir draugiškas. Bučkis yra ir „aktorius“, nes mėgdžioja, kaip aš guliu. Nors jo veislė kiemsargis, Bučkis ypatingas. Gal net todėl, jog dievina panaudotus ausų krapštukus. Ar kada nors koks nors šuo tai dievino? Ugnė Tamašauskaitė, 3A, Akmenės gimn., mokyt. Gitana Gricienė

Nuotr. iš asmeninių archyvų

treji metukai, su šeima nuvažiavome į turgų. Pasivaikščioję ir apžiūrėję įvairius parduodamus gyvūnus, pamatėme prekeivę, pardavinėjančią dalmatinų šuniukus. Kai mama paklausė, iš kur kilę šuniukai, moteris nustebo, kad mamytė nebeatpažįsta savo mylimos Braškės anūkų. Taip tą dieną Dina pateko į mūsų namus. Oi, ko tik neprikrėtė Dina, kol užaugo. Ypač mėgo graužti palanges ir rašomojo stalo stalčių rankenėles. Dabar liko tik viena iš jos silpnybių – vogti maistą. Turim visada saugoti savo lėkštes ir netgi puodus, keptuves. Jų turinys akimirksniu atsiduria jos pilve. Bet Dina vis tiek man pati meiliausia, protingiausia ir gražiausia iš visų šunų. Mama sako, kad ji labai panaši į savo močiutę Braškę. Bet ji kai kuo ir skiriasi – jos akys skirtingų spalvų, viena mėlyna, o kita ruda. Gražiausiai Dina atrodo žiemą. Kai sniegas baltas ir ji pati balta, matyti tik juoda nosiukė ir juodi taškeliai. Kailiukas atrodo lyg anglimi išpieštas. Manau, puiku, kad mūsų namuose gyvena Braškės palikuonė. Ji mūsų šeimos narė. Jei kada nors Dina turės šuniukų, aš paprašysiu tėvelių, kad leistų pasilikti vieną jos vaikutį.

Atsa k

Kryžiažodis apie tarmes

Užduotėlė nr. 4!

Užduotėlė nr. 2

3. 4.

Užduotėlė nr. 3

Užduotėlė nr. 4

.............................

6. 7. 8.

.............................

............................. (vardas, pavardė, metai, mokykla, klasė, tel. nr.)

Leidyklos „Nieko rimto“ prizas už teisingai užpildytą kuponėlį!

Kryžiažodį kūrė Vykintas Valužis, 5A, Vilniaus Tuskulėnų vid. m-kla

10. 11. ymus rasite p. Atsak

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11.

4–5

Žodis gieda žemaitiškai Kas vadinami „dūnininkais“? Žodis kvailys žemaitiškai Klaipėdiškiai arba ... Žodis ji aukštaitiškai Žodis samanos žemaitiškai Žmogus, kalbantis aukštaičių tarme Žodis vargšas žemaitiškai Žodis brolis aukštaitiškai Kas vartoja žodį kūlis? Žodis pagalvoti žemaitiškai

6 p. 2

Užduotėlė nr. 1

lį

Atsakymai

ašyk į kupo ąr nė

Deimantės Rybakovienės iliustr. iš svetainės www.vlsv.lt

Kaip įdomu ir naudinga skaityti knygas – tikriausiai žinome kiekvienas. Bet ar žinote, jog ne mažiau svarbu vaikams klausytis balsu skaitomų knygų? Apie tai rašo ir kalba projekto „Visa Lietuva skaito vaikams“ kūrėjai, kurių šūkis yra „Skaitykime vaikams 20 minučių per dieną. Kiekvieną dieną!“ Puikus šūkis, ar ne tiesa? Projektas, kurį įsteigė „Mažojo Princo fondas“, siekia atkreipti suaugusiųjų dėmesį į skaitymo balsu vaikams būtinybę. Kas pasikeistų, jei kasdien bent po 20 minučių jūs klausytumėtės skaitymo balsu? Manoma, jog: • jūs taptumėte jautresni ir atidesni; • tobulėtų ir turtėtų jūsų gimtoji kalba; • imtumėte daugiau mąstyti, vertinti, priimti atsakingus sprendimus; • gerėtų jūsų atmintis; • plėstųsi jūsų vaizduotė; • pavargę ir suirzę greičiau nusiramintumėte ir pailsėtumėte; • kiltų aktyvesnis poreikis mokytis ir dalyvauti pamokose; • sustiprėtų jūsų ir suaugusiųjų noras bendrauti, dalintis įspūdžiais, tapti nuoširdesniais, atviresniais vieni kitiems. Tad būkite drąsūs, aktyvūs knygų bičiuliai ir kvieskite suaugusiuosius dalintis skaitymo balsu malonumu!

Daugiau apie skaitymą balsu ieškokite www.visalietuvaskaitovaikams.lt

„Mažojo Princo fondo“ iniciatyvą VISA LIETUVA SKAITO VAIKAMS globoja Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.

Nuotykiu ir paslapciu ilgesys Pasakoja knygos „Vaivorykščių arkos“ autorė Neringa Vaitkutė Kaip atsirado knyga „Vaivorykščių arkos“? Ši knyga atsirado beveik netyčia – kai tarp kompiuteryje dulkančių failų radau maždaug prieš septynerius metus pradėtą, bet taip ir nepabaigtą rankraštį. Jau buvau dviejų vaikų mama, labai mylinti savo šeimą, bet tebesiilginti nuotykių ir paslapčių. Panorau tęsti istoriją, puslapis po puslapio, kol ji, visiškai man pačiai netikėtai, virto knyga, ištisu pasauliu, su savo dėsniais, gyventojais ir magija. Kas įkvėpė rašyti apie išgalvoto pasaulio herojus, tokius, kokių niekur kitur nėra? Įkvėpė ilgesys – miško, žolynų, tylos ir nuotykių ilgesys. Herojai atsirado savaime – vienas po kito įsiliejo į knygą, pamažu, nedrąsiais žingsneliais. Dažniausiai jie išnirdavo naktimis, kai gulėdavau galvodama apie tai, ką rašysiu toliau... Vieni herojai turi ir man būdingų bruožų. Kiti – tų žmonių, kuriuos aš pažįstu ir myliu. O pranašas Emas knygoje atsidūrė ne atsitiktinai. Kai dar buvau maža mergiūkštė, man pasisekė – susitikau draugę, vardu Laura (su kuria draugauju iki šiol). Mes buvome labai artimos, šiek tiek pašėlusios ir tikinčios stebuklais. Kartais, kai negalėdavome susitikti, rašydavome viena kitai laiškus ir slėpdavome sutartoje vietoje – Ąžuolo drevėje. Viename laiškelyje žaliu tušinuku Laura nupiešė apvalų juokingą žvėriuką. „Pranašas Emas“ kažkodėl užrašiau virš to Neringa – Karolio ir Viktorijos mama, biologijos mokytoja ir katytės Erkės šeimininkė. Nuotr. iš autorės asmeninio archyvo

ŽVILGTELĖK į nepaprastą pasaulį, kuriame prijaukintuose medžiuose gyvena skrajūnai, ateitį spėja pranašai, okeano pakrantėje aitvarus gamina nuotykiautojai, atradimų ieško gudruolės, o požeminėse olose žemsliekiais jodinėja kurmiai... Knygos ištrauką skaitykite www.niekorimto.lt

žvėriuko. O po daugelio metų pasikviečiau jį į savo knygą, tarsi duodama amžinos draugystės priesaiką. Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai apsigyvenote Sidabramiškyje ir leidotės į didžiąją kelionę su knygos herojais? Atsirado daugiau darbo, daugiau minčių, liko mažiau laisvo laiko (nors knygų rašymas be galo malonus, beveik magiškas, tačiau tai juk taip pat darbas). Tačiau dingo keista tuštuma po širdimi. Herojai, kuriuos aš taip ilgai nešiojausi tik savo mintyse, pasaulis, kuris mano mintyse taip ilgai slypėjo, dabar pagaliau pasieks visus, kurie norės pasidalinti su manimi kelionės, stebuklų ir nuotykių džiugesiu. Ir tai be galo malonu. Kam turėtų patikti „Vaivorykščių arkos“? Visiems berniukams ir mergaitėms, kurie nori patirti kažką nepaprasto, keliauti skraidančiais burlaiviais ir patirti daugybę nuotykių bei netikėtumų. Visiems, kurie ilgisi tikros draugystės ir žino, jog draugai – tai nuostabiausias dalykas pasaulyje. Visiems, kas mėgsta spręsti mįsles ir paslaptis. (O, paslapčių knygoje tikrai užtenka!) Ir tikri drąsuoliai, ir tylūs drovuoliai knygoje suras ką nors artimo. Kažką artimo atras ir mamytės bei tėveliai. Juk suaugusiesiems irgi reikia pasakų. Jiems taip pat kai kada norisi pabėgti ten, kur nelaukia nebaigti darbai, kur galima nors trumpam įkvėpti nuotykių vėjo pilna krūtine ir vėl pasijusti vaiku. Nežinojote? Paklauskite jų patys... Knygą iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė

Nauji pyragai iš „Nieko rimto“ kepyklėlės!

Uostyk ir ragauk!

Žmogonai – stebuklingu būdu atgijusios skudurinės lėlės. Visa jų šeima jau keturiasdešimt metų gyvena mieste. Nuosavame name, tarp žmonių, bet ne su jais – juk jiems reikia saugoti savo egzistavimo paslaptį. Ir štai, vieną dieną jie gauna laišką Alberto Pondo! Nuo vaikino, sužinojusio kas jie yra iš tikrųjų. Dabar Žmogonai priversti įsileisti į savo šeimą tikrų tikriausią žmogų... Silvijos Vo sukurti skudurinių lėlių charakteriai – ryškūs ir saviti. Kiekvienas trijų kartų Žmogonų šeimos narys skirtingai reaguoja į gyvenimo pokyčius, todėl bent viename iš veikėjų neabejotinai atpažinsi ir save. Bet ar gebėsi išsaugoti Žmogonų paslaptį? Daugiau susipažinti su jais galite pirmojoje leidyklos išleistoje knygoje – „Žmogonai“. „...Labą vakarą, mieli vaikučiai. Mūsų autobusas pilnas smagių istorijų apie žmones ir daiktus, kuriuos jūs mylite: apie tėvelius ir mamytes, močiutes ir mokytojas, pliušinius žvėriukus ir daugelį kitų dalykų. Taigi atsisėskite tiesiai, prisisekite saugos diržais, uždarykit duris ir langus, nes štai atsirado ir jūsų laidos vedėjas ponas Nonvalas...“ Visai nebaisu? O jei iš tiesų siaučiant liūčiai ir smarkiai žaibuojant įsodintume jus į apleistą autobusą mašinų kapinėse aplinkui tykant vilkolakiams pasruvusiomis raudonomis akimis? Pabėgti nėra kur ir jūs priversti klausytis. Šiurpinantis rašytojo Nonvalo juokas ima skambėti vis garsiau, o jo pasakojamos siaubo istorijos rodosi vis tikroviškesnės... Ir galiausiai tampa... Realybe!

Benas Būgnelis – puikus būgnininkas. Liepinio alėjoje tikrai šaunesnio už jį nerasi! Puodai, šaukštai ir plaktuvai, kėdės, šaukštai ir semtuvai! Tam tata tam – aidi visas namas! Kai nebūgnija, Benas mėgsta ir paiškylauti, ir pažvejoti kanalizacijos šuliny. Visi Beną pažįsta... bet... ne visi jį mėgsta! Kas tas paniuręs kaimynas, kuriam nepatinka Beno muzika? Ar pavyks Benui ir tetai Barborai susekti siuntėją, kurio laiškai kasdien kelia vis didesnį nerimą? Juk jis gyvena toje pačioje laiptinėje – visai šalia. „Pirmyn, Benai Būgneli!“ – tai pradžia nepamirštamos istorijos, pagal kurią kuriami filmai, spektakliai ir televizijos serialai. Beno Būgnelio nuotykius užgniaužę kvapą skaito visi Suomijos vaikai. Pirmyn ir tu kartu su Benu!

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Kitos naujienos – „Laimiuko“ p. 6–7, 28–33, 40–41!

El. knygynėlyje – geresnės kainos!