Laimiukas Nr. 6 (110), lapkritis-gruodis

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš knygos „Meškelionė“, „Nieko rimto“, 2021 m.

žurnalas skaitančiam vaikui

nuotaikingos istorijos gausu įdomių faktų smagios užduotėlės 3,49€ Nr. 6 (110) lapkritis ir gruodis 2023

Šiame numeryje SKAITYKITE: Tiesiai į dešimtuką! (arba Siaubas!

Visai prašovei!)

4–6 psl.

Danutė Aniulienė.

Gidės pasakojimai

26–27 psl.

Pokalbis su žurnalo „Rubinaitis” vyr. redaktore

Raimonda Razbadauskienė. „Miškiniai. Greituoliškos lenktynės“

28–29 psl.

Alvilė Rimaitė. „Apie drąsos kepurę ir vėjais ūžaujantį lapkričio vakarą“

30–31 psl.

Ramunė Šė.

Judrieji cvergšnauceriai

32–33 psl.

Kinonautai

34–35 psl.

Kaip susirasti draugų ir susipažinti?

36–37 psl.

Mokslo makaronai.

Spalvos Neringa Vaitkutė. „Laimės laiškas“ Marius Čepulis „Nuostabus spalvų pasaulis“ Pažink didžiuosius Lietuvos kūrėjus. Vaižgantas Saulė Paltanavičiūtė.

Ugningieji flamingai Sukurk pasakai šiuolaikinę pabaigą Užduotėlės ir žaidimai

7–9 psl.

10–11 psl.

12–13 psl.

14–15 psl.

16–17 psl.

18–19 psl.

Išradimai, pakeitę mus ir pasaulį 38–39 psl..

Gatvės šokiai

40–41 psl.

Maži Laimiuko juokai

42–43 psl.

20–21 psl.

22–25 psl.

VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Skaitymas atveria kelius kūrybai“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2022 m. skyrė 10 000 Eur paramą.

Mes jau „Facebook“!

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Kotryna Alesiūtė, Danutė Aniulienė, Neringa Vaitkutė, Marius Čepulis, Rasa Dapkutė, Justina Džiuvytė, Lina Itagaki, Marius Marcinkevičius, Džiuljeta Maskuliūnienė, Rasa Night, Saulė Paltanavičiūtė, Raimonda Razbadauskienė, Elena Augusta Victoria Reckewitz, Tania Rex, Alvilė Rimaitė, Rytis Survila, Ramunė Šė, Virgis Šidlauskas, Arūnė Urbonaitė, Paulius Uziela. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė.

Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerės Rasa Dapkutė, Andra Paplauskaitė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 6 (110) lapkritis–gruodis. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAI MIU KO“ ADR ESA S Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

metai ir vėl kaip nuo kalno viršaus besiridenanti sniego gniūžtė suka į pabaigą. Tamsūs ir ilgi vakarai nebegąsdina – jau spėjote su jais susibičiuliauti. Seniai išlipote iš lengvų sportbačių į šiltesnius batus, išsinėrę iš trumparankovių marškinėlių susisupote į šiltus megztinius ir striukes, o vėjas taip nebešvilpia pro ausis kaip vasarą, nes teko ant galvos užsimaukšlinti kepurę. Tačiau tai niekis. Juk artėja pačios gražiausios metų šventės, laukia kalnai sniego, todėl nuobodžiauti tikrai neteks.

Netrukus vėl viskas aplink kvepės eglutėmis ir mandarinais, cinamonu ir imbieriniais sausainiais. Langai švies spalvingomis girliandomis, spindės žvaigždėmis, o mes sulaikę kvapą lauksime stebuklų. Jaukiai leisime ilgus vakarus su šeima, artimiausiais draugais, peržiūrėsime senus nostalgija dvelkiančius filmus ir galbūt vėl prisiminsime labiausiai patikusių knygų herojus ir patikrinsime, kaip jiems sekasi.

O kalbant apie bičiulius – jūsų senas draugužis Laimiukas visada su jumis kartu. Vėl versime naujų istorijų puslapius, sužinosime daug įdomių dalykų, žaisime ir nuotykiausime. Šiame numeryje grafinio romano „Mergaitė su šautuvu“ autorius Marius Marcinkevičius ir iliustruotoja Lina Itagaki pavedžios mus po savo naujausios knygos kūrimo užkulisius. „Mokslo makaronuose“ sužinosime apie spalvas ir dažus. Marius Čepulis papasakos apie spalvas gamtoje. Pakalbinsime vaikų literatūrai skirto žurnalo „Rubinaitis“ vyriausiąją redaktorę Džiuljetą Maskuliūnienę. Sužinosime daugiau apie Vaižganto vaikystę. Saulė Paltanavičiūtė leis pasigrožėti rožiniais flamingais. Žvilgtelėsime, kaip klasikinės pasakos virsta šiuolaikiškomis. Lenktyniausime su Raimondos Razbadauskienės miškiniais. Paaiškės, kaip veikia Alvilės Rimaitės drąsos kepurė. Susipažinsime su cvergšnaucerių veisle. „Kinonautuose“ išgirsime neįtikėtinų istorijų apie tai, kaip žmonės, patikėję tuo, ką mato ekrane, spiegdami sprukdavo iš salės. Sulauksime patarimų, kaip susirasti draugų ir išdrįsti susipažinti. Šoksime gatvės šokius. Vėl keliausime su gide ir stebėsimės įstabiais žmonijos išradimais.

Draugaukime ir saugokime vieni kitus! Susitiksime kitais metais!

Virgis Šidlauskas Žurnalo redaktorius

Į I A I S E I T ! Ą K U T M DEŠI (

AS! B U A I S ARBA

VI

VEI! O Š A R P SAI

Lin

a Ita gak i

iči Marius Marcinkev

Paskutinis šių metų „Tiesiai į dešimtuką!“ bus visai kitoks. Jame kalbėsime apie paslaptingą ir intriguojantį grafinį romaną „Mergaitė su šautuvu“. Jo kūrėjai rašytojas Marius Marcinkevičius ir iliustruotoja Lina Itagaki papasakos, kiek pastangų kainavo ši istorija ir kokie nuotykiai lydėjo ją kuriant.

Marius Marcinkevičius Kada prisėsdavote prie knygos „Mergaitė su šautuvu“ rankraščio?

Marius: Aš knygą dažniausiai ilgai nešioju galvoje, pirma sukuriu pradžią ir pabaigą, o paskui imuosi viso pasakojimo. Prisėsdavau po porą valandų kas dieną, o rytais tik atsibudęs galvodavau, ką toliau parašyti.

Kas buvo sudėtingiausia kuriant šią istoriją?

Marius: Sudėtingiausia buvo atkurti istorines scenas, parašyti patraukliai, bet ne per baisiai, nors vis tiek istorija išėjo su daug kraujo ir gana graudi.

Griežtai laikotės istorinių faktų ar leidžiate sau šiek tiek improvizuoti?

Marius: Kadangi knyga nėra dokumentinė, leidau sau improvizuoti. Kai derinome tekstą su istorikais, jie sakė, kad yra kai kurių neatitikimų: pavyzdžiui, bėgių partizanai nesprogdino, bet mano istorijoje Magdė atneša sprogmenis ir partizanai susprogdina tiltą. Šiaip aprangą, ginklus, bunkerius, skiriamuosius karių ženklus derinome su istorikais.

Esate disciplinuotas ar kantriai laukiate, kol idėjos pačios galvoje susisuks lizdą?

Marius: Ne, aš nesu disciplinuotas. Laukiu, kol idėjos subręs ir pačios pasiprašys užrašomos.

Kodėl istorinės temos jums tokios artimos?

Marius: Man labai skaudu, kai didelių dėdžių „žaidimuose“ kenčia vaikai. Todėl stengiuosi rašyti, kad nepamirštume ir nekartotume tų pačių klaidų.

4

)

us

Apie ką nesiryžtųmėte rašyti?

Marius: Nėra tokių temų, kuriomis nesiryžčiau rašyti.

Gal yra tokių, kurios tiesiog neįdomios.

Jei į į dienotvarkę įsisuka kūrybinis štilis, kur ieškote įkvėpimo?

Marius: Kaip sakiau, neieškau įkvėpimo. Rašyti pradėjau, kai man buvo beveik 50 metų. Taigi 50 metų aš įkvėpinėjau, o dabar atėjo iškvėpimas. Iškvepiu ant popieriaus viską, ką sukaupiau savyje per tuos metus.

Lina Itagaki Kada prisėsdavote iliustruoti „Mergaitės su šautuvu“?

Lina: Dirbau kiekvieną dieną. Visur. Lietuvoje, Italijoje, Albanijoje, Japonijoje, Tailande… Prie ežero ir bibliotekose, oro uostuose ir traukiniuose, šaltyje ir 30 laipsnių karštyje. Nes visus metus daug keliavau, keliaudama ir dirbau. Svarbu turėti kompiuterį, iPad’ą (juo spalvinau ir rašiau tekstus ranka), popieriaus, pieštukų, trintuką ir drožtuką, na, ir internetą – ir dirbti galima bet kur ir bet kada! Ar taip lengva? Tikrai ne. Bibliotekose ir kavinėse susikaupti trukdo žmonės, 30 laipsnių karštyje drėksta ir banguojasi popierius, o kai aplink mane (Tailande) visi guli paplūdimiuose ir atostogauja, prisiversti dirbti labai sunku. Bet teko, nes būtinai reikėjo sukurti šią knygą.

Ar buvo iškilę keblumų iliustruojant istoriją?

Lina: Buvo daug problemų. Pati didžiausia – karas Ukrainoje. 2022 sausį pradėjau piešti knygą, vasarį prasidėjo karas. Man reikėjo piešti rusų kareivius, kaip jie atrodė prieš 80 metų, o internete plaukė vaizdai iš šių dienų… Buvo labai sunku žiūrėti. Keletą mėnesių negalėjau prisiversti piešti. Na, o vėliau, kai susitaikiau su baisia realybe ir pradėjau piešti, kiekvienam puslapiui reikėjo viską išsiaiškinti, ieškoti nuotraukų, o jei nuotraukų nėra – klausinėti žmonių.

Pvz., kaip tais laikais pardavinėjo žvejybai skirtą valą. Tikriausiai jis nebuvo susuktas ant plastikinės ritės kaip dabar? Arba… kaip susiūti pjautinę žaizdą. Pasirodo, praveria ir kiekvieną dūrį suriša mazgeliu… Viskas, ką matote knygoje, buvo išsiaiškinta iki smulkiausių detalių. Juokingiausia tikriausiai buvo iliustruojant spektaklį bunkeryje „Skraidantis magiškas šuo“. Rašytojas tekste aprašė aparatą, bet pradėjusi piešti supratau, kad jis neveiktų. Ir tada pradėjom kurti konstrukciją, kuri galėtų veikti (aš tada sėdėjau bibliotekoje Japonijoje, rašytojas Šri Lankoje, susirašinėjome internetu ir kūrėm brėžinius, kol galiausiai pavyko sugalvoti tokį, kurį matote knygoje. Tikiu, kad jei kas nors jį pagamintų, turėtų veikti).

Ieškojote informacijos apie to laiko buitį, rūbus, aplinką ar leidote sau improvizuoti?

Lina: Taip, apie viską ieškojau informacijos. Buvom net susitikę su istoriku, kuris paaiškino apie partizanų uniformas ir ginkluotę, važiavom į muziejus, kur nusifotografavau kuo daugiau daiktų ir nuotraukų, kad paskui galėčiau juos panaudoti piešdama. Bet, žinoma, kai ką reikėjo sugalvoti. Kai kur ir pafantazuoti. Pvz., bunkeriai nebūdavo tokie erdvūs, kaip atrodo mano piešiniuose. Bet kadangi man reikėjo ne tik sutalpinti daiktus ir veikėjus, bet ir palikti vietos

5

tekstui, piešiau bunkerį daug erdvesnį, o angą, vedančią į jį, daug ilgesnę, kad atspindėtų tą jausmą, kai šliauži kažkur giliai po žeme ir nežinai, kokio ilgio urvas tavęs laukia.

Juk tada jis atrodo labai ilgas, tiesa?

Jums pavyksta paisyti disciplinos? O gal vėjavaikiškai laukiate įkvėpimo?

Lina: Jau seniai supratau, kad jei įkvėpimo lauksite nieko neveikdami, jis niekada neateis. Įkvėpimas ateina tik darant! Tikrai nebuvo nė vienos dienos, kad pabusčiau ryte ir galvočiau: „Oi, kaip noriu piešti knygą“. Juk tai toks pat darbas, kaip jūsų namų darbai. Juk nesinori sėsti prie stalo ruošti namų darbų? Bet kai atsisėdat ir pradedat – jie ima ir pasidaro? Taip ir su piešimu. Kartais vaikštau aplinkui stalą, pasidarau arbatos, išplaunu indus ir visaip atidėlioju laiką, kada sėsiu piešti. Taip nesinori. Žiūriu į tą baltą lapą ir galvoju, o ne, kaip man reikės jį pripiešti…

Bet tada reikia suimti save į rankas ir sakyti: „Viskas, Lina, sėdi ir pieši!“. Ir visada, kai atsisėdu ir pradedu piešti, laikas kažkur pradingsta, panyru į procesą, o kai išnyru – žiūriu – o, nupaišyta!

Ir visai neskaudėjo. 😊 Kokia mėgstamiausia Jūsų piešimo technika?

Lina: Paprastas pieštukas!!! O kartais, kai piešiu kitokias knygas – spalvoti pieštukai, flomasteriai ir akrilas – patinka maišyti viską, ką turiu. Nes kai nepavyksta, galima ant viršaus užtepti dažų ir vėl piešti iš naujo. O kai vieną ant kitos prispalvini daug skirtingų spalvų, atsiranda naujos spalvos, kurių pieštukai ir flomasteriai net neegzistuoja!

Kokią istoriją iliustruoti Jums būtų didžiausia svajonė?

Lina: Aš jau turiu apie 10 istorijų, kurias esu numačiusi nupiešti. Tas, kurioms reikės daugiau pastangų, atidėlioju, o kurioms reikės daug fantazijos, noriu piešti. Dabar labai noriu nupiešti kažką gražaus, su daug spalvų, ne istorinio, vien iš savo fantazijos, ir kad ten nebūtų šautuvų ir karo, tik gėris ir grožis. Ir dar labai patinka piešti juokingas istorijas. Turbūt pastebite, kad nors „Mergaitės su šautuvu“ istorija visai nejuokinga, stengiausi piešti juokingus Magdės veidus (arba pašautą Pranciškaus užpakalį). Nes taip smagiau.

Kai į Linos dienotvarkę įsisuka kūrybinis štilis, kur ji ieško įkvėpimo?

Lina: Kaip jau minėjau, įkvėpimas ateina tik darant. Tiesiog reikia duoti rankoms darbo. Man kartais atrodo, kad piešiu ne aš, t. y. ne mano smegenys sugalvoja, ką reikia rankoms nupiešti, o pačios rankos piešia! Nes juk jei kartais kažką sugalvojam savo galvoje, ant popieriaus visada išeina visiškai kitaip. Tai aš dažnai nieko negalvoju, tiesiog duodu rankoms piešti. Pvz., kai reikia sukurti naują veikėją. Na, iš kur man žinoti, kaip tas veikėjas atrodo, jei jis iki šiol neegzistavo. Ir tada žiūriu, ką piešia rankos, tiksliau, dešinė ranka. Ji nupiešia vieną, antrą, trečią... o aš žiūriu. Kol pamatau kažką, kas man patinka, tada sakau: šitas!!! Štai šitas bus mūsų naujas veikėjas. Šaunuolė dešinė ranka.

O jei norisi kažko naujo, vartau knygas. Esu prisipirkusi visokiausių gražiausių knygų vaikams iš įvairių šalių, taigi jas pavartau, pažiūriu ir kartais pamatau kokį nors spalvų derinį, akių formą ar keistas proporcijas, kokią nors detalę, kurią norėčiau panaudoti. Bet kai piešia mano dešinė ranka, ji nupiešia visai kitaip. Ir vis tiek išeina kažkas naujo ir įdomaus man pačiai. 😊 Ačiū už pokalbį!

6

Vaikų ir jaunimo literatūrą tyrinėjančių žurnalų teturime vieną – „Rubinaitį“. Tačiau savo ilgaamžiškumu ir svarba jis jau seniai užsitarnavo ypatingą vietą mūsų literatūros lauke. Apie žurnalo praeitį, dabartį ir ateitį kalbamės su vyriausiąja redaktore Džiuljeta Maskuliūniene.

Kitais metais „Rubinaitis“ švęs trisdešimtmetį. Žurnalui tai – ilgas kelias. Nuo 2007-ųjų jis tapo spalvotas. O 2021 m. pabaigoje teko atsisveikinti su ilgamečiu vyr. redaktoriumi Kęstučiu Urba. Su kokiais iššūkiais susiduriate šiandien ir kokie pokyčiai laukia žurnalo artimiausioje ateityje?

Nemažų pokyčių Rubinaitis jau sulaukė. Žurnalas dabar atrodo kitaip, yra didesnis, tad jame daugiau ir įvairesnių tekstų. Atsirado naujų rubrikų, kuriose kalbama vaizdais. Skaitytoją pasitinka ir nauja rubrika – „Moksliniai tyrimai“, kur publikuojami mokslo straipsniai apie vaikų literatūrą. Taigi vienas iš iššūkių – suderinti populiarinamuosius ir mokslinius vaikų literatūros tyrimus. Stengiamasi kalbėti profesionaliai, aktualiomis temomis, kad žurnalas būtų naudingas ir mokytojams, ir vaikų literatūros tyrėjams, ir iliustruotojams, studentams bei tėvams, kurie ieško nepaviršutiniškų žinių apie vaikų literatūrą, kvalifikuotų patarimų. Trisdešimtmetį ketiname pasitikti dar viena nauja rubrika „Atvirukai ir atvirlaiškiai skaitytojui“. Knygų autoriai (rašytojai ir dailininkai) galės parengti specialius atvirukus savo skaitytojams.

Tačiau juk labai svarbu ne tik pokyčiai, bet ir tam tikras pastovumas, tradicija – svarbu išlaikyti tai, kas patikrinta laiko, pamėgta ir puikiai veikia. Antai daug kas sako, kad Rubinaitį pradeda skaityti nuo rubrikos „Mano vaikystės skaitymai“, kur apie savo skaitymo patirtis pasakoja rašytojai, mokytojai, muzikai, dailininkai – patys įvairiausi žmonės…

Nesame didelė šalis, todėl vaikų literatūra besidominčiųjų, tyrinėjančiųjų gretos nėra didelės. Tačiau bendruomenė aktyvi. O ir tiek vaikams skirtų leidinių dar niekada nesame turėję. O kaip jauni žmonės? Ar jie rodo norą ir iniciatyvą apie tai kalbėti?

Susiduriame su nemaža problema – filologinėse aukštųjų mokyklų programose mažai vietos skiriama vaikų literatūrai. Anksčiau į vaikų literatūros tyrinėtojų gretas įsijungdavo kūrybingi studentai. Vėliau kai kurie jų tapdavo ir mokslų daktarais. Jaunuoliai gilintis į vaikų literatūros problemas pradėdavo jau 7

*** Pianistas sako draugei: – Šįvakar aš grosiu tik tau.

– Nebūk toks pesimistas, tikrai ateis ir daugiau žmonių. *** Freken Bok pasakoja draugei: – Karlsonas pareiškė, kad esu be galo įdomi, graži, miela ir kad jis norėtų su manimi nugyventi visą gyvenimą…

– Ir pasipiršo? – nekantrauja ta.

– Padovanojo žiedą, puokštę gėlių ir pasipiršo.

– Ak, kaip gražu. Tekėsi?

– Jokiu būdu. Negaliu tekėti už to, kuris šitaip meluoja dar nesusituokęs. *** Muminuko mama skundžiasi tėčiui: – Žinai, mūsų šuo pasidarė visiškas tinginys.

– Ką tu sakai? O ką jis daro?

– Anksčiau prieš pasivaikščiojimą atvilkdavo pavadėlį, o dabar – mašinos raktelius. *** Žiema. Piktas lokys valkiojasi po mišką. Tai medį nuverčia, tai kokį žvėrelį išgąsdina. Susitinka kiškį. Tas klausia: – Meški, kodėl toks piktas?

– Todėl, kad rugsėjį kavos prisigėriau! *** Eina du dantų krapštukai mišku ir pamato pukšintį ežį. Vienas klausia: – Nuo kada miške troleibusai važinėja?..

*** Mokytoja skundžiasi Emilio tėčiui: – Jūsų sūnus nupiešė ant suolo musę. Ir aš ją mušdama nusimušiau ranką.

– Tai dar nieko, – atsako tėvas. – Neseniai vonioje jis nupiešė krokodilą ir aš iššokau pro nupieštas duris.

*** Tėtis: – Mažyli, uždek Kalėdų eglutę.

Po kurio laiko sūnus teiraujasi: – O lemputes taip pat?

*** Vachmistras Dimpfelmozeris klausia močiutės: – Girdėjau, šiais metais vis dėlto nevyksite į Ispaniją?

– Ne, neteisingai. Į Ispaniją nevykome pernai. Šiemet neskrisim į Italiją. *** Mamulė Mū klausia vietinio gyventojo: – Pasakykite, kaip greičiau pasiekti šio kalno viršūnę?

– Sekundę, aš tuoj paleisiu šunį…

*** Akvariume dvi žuvytės karštai ginčijasi. Pagaliau viena neištveria ir sako: – Na gerai, sakykim, Dievo nėra. O kas tada mums pakeičia vandenį, a?

*** Vyksta istorijos pamoka.

– Kur Vytautas Didysis pasiekė savo pirmąją pergalę? – klausia mokytoja.

– 139-ame vadovėlio puslapyje! – atsako Tomis.

Štěpánka Sekaninová Iliustravo Martin Šojdr

„Mokomės etiketo su Pelene ir drakonu.

Būk mandagus kaip drakonas!“

Nicolas Digard ir Myriam Dahman Iliustravo Júlia Sardà

„Leina ir Musmirių valdovas“

Pelenė – šauni, bet jos manieros ne pačios geriausios!

Nepakenks keletas karališko etiketo pamokų. Jai su džiaugsmu pagelbės drakonas. Mokykis drauge su Pelene ir drakonu, kad sužinotum, kaip pasirūpinti savimi, kas turi sveikintis pirmas, kaip valgyti spagečius ir kam skirti visi tie skirtingi šaukštai, peiliai ir šakutės.

Leina visus norinčius plukdo valtimi per upę į girią ir atgal. Miestelyje kalbama, kad ta giria užkeikta. Ne visi iš jos sugrįžta... Vieną dieną pradingsta Leinos draugas, ir ji iškeliauja jo ieškoti. Tačiau randa kai ką netikėto... Šioje knygoje – nuostabios iliustracijos, paslaptys ir burtai.

Neringa Vaitkutė Iliustravo Neringa Vaitkutė

Thomas Taylor Iliustravo Tom Booth

„Vaivorykščių arkos“

„Malamandra“

Įženk į nepaprastą pasaulį, kuriame prijaukintuose medžiuose gyvena skrajūnai, ateitį spėja pranašai, okeano pakrantėje aitvarus gamina nuotykiautojai, atradimų ieško gudruolės, o požeminėse olose žemsliekiais jodinėja kurmiai... Keliauk skraidančiu burlaiviu ir patirk daugybę nuotykių!

Jūros Mėlis – keistas miestelis. Vasarą čia pilna turistų, o žiemą ūžia vėjai ir iš bangų išlenda paslaptinga jūrų pabaisa – malamandra. Baisųjį padarą gaubia legendos ir paslaptys, kurias pasiryžta išsiaiškinti du vaikai – dingusių tėvų ieškanti Violeta bei viešbučio radinių biuro prižiūrėtojas Herbertas. Šioje knygoje laukia paslaptys, nuotykiai, vienas kitas šiurpuliukas ir nemažai humoro!

„Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje ISSN 1392-9674

9 771392 967004

prenumeruok.lt.

Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.