Laimiukas Nr. 3 (101), gegužė - birželis by Nieko rimto

žurnalas skaitančiam vaikui

Gretos Alice iliustracija iš knygos ,,Savanos istorijos”

Nr. 3 (101) gegužė ir birželis 2022

nuotaikingos istorijos

gausu įdomių faktų smagios užduotėlės

3,49 €

Šiame numeryje SKAITYKITE: Knygų laboratorija, „Draugystė mainais“ Antrasis šansas Mokslo makaronai

4–6 psl. Konkursas! 21 psl. „Nuotykiai, kuriuos patyriau gamtoje” 7 psl. Užduotėlės 22–23 psl. 8–9 psl. Pirštininės lėlės 24–25psl.

Interviu su Paul de Miko

10– 11 psl. Gidės pasakojimai

26–27 psl.

Marius Čepulis. Kaip gyvūnai ginasi?

12–13 psl. Darius Rekis. „Apsikabinkim“

28–29 psl.

Raimonda Razbadauskienė. 14–15 psl. „Gatvės penketukas“, 5 dalis

30–31 psl.

Įdomi Miko diena

32–33 psl.

Kaip piešia Marija Smirnovaitė? Jolita Vaitkutė: „Svarbu tai, kas aplink, pastebėti naujomis akimis“ Saulė Paltanavičiūtė. Drugeliai monarchai Pavasario pranašas

16–17 psl. Naktinis košmaras

34–35 psl.

Minizoologijos sodas 18–19 psl. „Zoopark“

36–37 psl.

20 psl.

Saugokime gamtą!

38–39 psl.

Kompiuteriniai žaidimai

40–41 psl.

Maži Laimiuko juokai

42–43 psl.

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 Laimiuko pirmųjų kartų“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2021 m. skyrė 17 000 Eur paramą.

Mes jau „Facebook“!

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Eglė Ramoškaitė, Paulius Mikolaitis, Marija Smirnovaitė, Jolita Vaitkutė, Lukrecija Lipinskaitė, Ugnė Belevičiūtė, Rasa Kaper, Ignas Krakys, Martynas Eidukevičius, Erika Šuklinskienė, Danutė Aniulienė, Marius Čepulis, Saulė Paltanavičiūtė, Raimonda Razbadauskienė, Darius Rekis, Ina Fomenko, Gabrielė Sklinsmontaitė, Virgis Šidlauskas, Vaidas Šukys, Paulius Uziela, Marius Zavadskis, Kornelija Žalpytė. Tekstų redaktorės Eglė Devižytė ir Eglė Jakaitė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Kornelija Žalpytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika. Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.

© „Laimiukas“, nr. 3 (101), gegužė – birželis. 2022. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAI MIU KO“ ADR ESA S Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

gyvename neramiais, kupinais nežinios laikais. Regis, visai neseniai išgąsdinti grėsmingo viruso stengėmės bent jau virtualiai susimojuoti, kad nepamirštume bendravimo. Ir, vos sulaukę šviesesnių žinių apie pandemijos galą, lengviau atsikvėpėm. Ir štai – karas! Karas, sudaužysiantis daugybę likimų, sugriausiantis aibę vilčių ir svajonių. Bet turime išlikti tvirti ir vieningi. Saugoti vieni kitus, susitelkti. Tik vienybėje ir meilėje rasime tai, kas mus daro stiprius ir nenugalimus. Remkime ir palaikykime kovojančius už savo laisvę. Juk lygiai taip pat kažkada ją mums iškovojo ir mūsų tėvai ir seneliai. O 101-ojo „Laimiuko“ puslapiuose atrasite visą glėbį šauniausių dalykų – smagių naujų pažinčių, neįtikėtinų atradimų, puikių istorijų, žaidimų ir nuotykių. Būkime drauge ir niekada neteks nuobodžiauti! Šįkart naujoje rubrikoje „Knygos laboratorija“ su rašytoja Egle Ramoškaite ir iliustruotoja Kornelija Žalpyte mėginsime išsiaiškinti, kokių ingredientų reikia norint sukurti smagią istoriją. Vienas garsiausių ir šmaikščiausių Lietuvos jutuberių Paul de Miko paatviraus apie humoro jausmo svarbą. Stulbinančiais meniniais projektais žavinti Jolita Vaitkutė – apie suvokimą, kad viskas aplink gali pasiduoti kūrybai. „Mokslo makaronuose“ ieškosime atsakymų, kaip veikia elektra ir dirbtinė šviesa. Marius Čepulis supažindins su gyvūnų gebėjimu apsisaugoti ir gintis. Dailininkė Marija Smirnovaitė žingsnelis po žingsnelio parodys, kaip gimsta personažai. Saulė Paltanavičiūtė kalbės apie ilgas spalvingųjų didžiųjų monarchų keliones. Sužinosime daugiau apie pirštinines lėles. Toliau seksime šauniojo Raimondos Razbadauskienės gatvės penketuko pėdomis. Su Dariumi Rekiu ir jo istorijos herojumi ežiuku išmoksime apsikabinti. Klausysimės siaubo istorijos ir autobusiuko Miko pasakojimų. Zoologijos sodas „Zoopark“ aprodys savo mielus gyventojus. Išsiaiškinsime, kaip atsirado kompiuteriniai žaidimai ir kodėl reikia saugoti gamtą. Džiaugsimės naujais gidės pasakojimais, užduotėlėmis, smagiais juokais ir dalyvausime dviejuose naujuose konkursuose! Todėl čiupkite naują numerį! Ir su vėjeliu keliaukime į išsiilgtą vasarą. Iki! Šidlauskas Žurnalo redaktorius Virgis Šidlauskas

riu kto Virgis a d Žurnalo re

Ko reikia istorijai, kad ji būtų įtraukianti ir sėkminga? Žavių personažų ir smagių nuotykių? O kas juos pašnibžda į ausį? Galbūt knygų kūrėjai šiek tiek primena mokslininkus ir savo herojams gyvybės įpučia charakterių savybes maišydami lyg cheminius junginius? Todėl, jei neatsargiai šliūkštelėsi veikėjui jam nebūdingų būdo bruožų, tai gali sujaukti visą istoriją. Pažvelkime, kaip knygą „Draugystė mainais“ kūrė rašytoja Eglė Ramoškaitė ir iliustruotoja Kornelija Žalpytė.

Eglė Ramoškaitė Kaip konstruoju personažą? Išvaizda, būdo bruožai, charakteris, išskirtinės savybės. Esu iš tų autorių, kurie prieš pradėdami rašyti nori apie savo veikėjus žinoti viską – net smulkiausias detales, mintis ir nutikimus, kurie istorijoje niekada nebūna paminimi, tik tada pradedu rašyti. Visada detaliai išsirašau veikėjų išvaizdą ir kodėl jie taip atrodo: kodėl renkasi būtent tokius drabužius, kiek jiems iš viso svarbi išvaizda, kaip norėtų atrodyti, jei galėtų. Tada imuosi kurti charakterius. Man patinka gyvi, tikroviški personažai, todėl galvodama apie tai, kokie yra mano veikėjai, nekuriu jiems savybių, o svarstau situacijas, istorijas ir aplinkybes, kurios juos iki tų savybių atvedė. Pavyzdžiui, vienos pagrindinių „Draugystės mainais“ veikėjų Šarkos mama yra itin tvarkinga, netgi pedantiška, todėl Šarka yra šiek tiek padraika – tai tarsi nesąmoninga pasipriešinimo tėvams forma. :) Šarka nemoka būti viena, nes ji yra antrasis vaikas šeimoje, visada augo su seserimi ir paprasčiausiai niekada neišmoko leisti laiko viena. Ir visada visada pradedu nuo tų „neigiamų“ savybių, nes manau, kad būtent jos ir padeda sukurti unikalius ir išskirtinius, taigi tikrus veikėjus. Pavyzdžiui, daug kas iš mūsų myli gyvūnėlius, tačiau, prie tokios savybės pridėjus nemokėjimą prisiimti atsakomybės, atsiranda žmogus, kuris be galo be krašto myli visus gyvūnėlius, bet jo žiurkėnais turi rūpintis tėvai. Daug kas gali turėti puikiausią savybę būti draugiškiems, tačiau įspūdingai nemėgti savo sesės. Kokį pasakojimo būdą renkuosi? Nuoseklų, linijinį įvykių vaizdavimą, žiedinį, kur viskas baigiama ten, kur ir prasidėjo? Kiekviena istorija pati pasisako, kaip nori būti papasakota. Štai „Draugystės mainais“ atveju istorija norėjo būti pamatyta iš kelių pusių, todėl atsirado du pagrindiniai veikėjai – Benis ir Šarka. Viena pagrindinių istorijos žinučių ir yra apie tai, kad kiekviena istorija, kiekvienas susipykimas ir kiekviena maža neteisybė,

ištinkanti knygos veikėjus, turi keletą pusių, kurios vienam yra teisingos, o kitam neretai mažų mažiausiai nesuvokiamos. Kai pradedu rašyti, rašau nuosekliai: taip, kaip istorija rutuliojasi patiems veikėjams, tačiau labai mėgstu nukrypti į prisiminimus ir įvykius, nutikusius dar iki istorijos pradžios. Juk tie nukrypimai parodo, kodėl veikėjai pasielgia vienaip ar kitaip: paaiškėja jų motyvacija ir skaitytojų akyse jie dar labiau paryškėja.

Ką savo pasakojimu noriu atskleisti, į kokias problemas atkreipti dėmesį? Pastaruoju metu labai daug galvoju apie draugystę – kas tai? Kada žmogus iš pažįstamo tampa draugu? Kada iš draugo – geru ar geriausiu draugu? Ar svarbu tai, kad draugais tapome, nes pirmoje klasėje mokytoja pasodino kartu? Vis pasikalbu su draugais (ir pažįstamais, ir gerais draugais, ir geriausiais) apie draugystes ir, pasirodo, visi labai skirtingai suprantame, kas tai yra. Tik visi kaip prisukti nuolat kartoja, kad draugas ne tas, kuris tau gali būti naudingas. Bet ar tikrai? Juk kai mes norime pasijuokti, susitinkame ne su nuolat niurzgančiu draugu. Kai norime paniurzgėti, susitinkame ne su nuolat besijuokiančiu. „Draugystė mainais“ yra knyga, kurioje pasakojama apie tuos mainus – nesąmoningus, nematerialius, tačiau egzistuojančius visiškai nepaisant to, kokiomis aplinkybėmis draugystės užsimezgė. Kita svarbi tema – tos visos mažos neteisybės, kurios, atrodo, kaip šešėliai persekioja kiekvieną vaiką (beje, ne tik vaiką :)). Kartais žiūriu į savo vaikus ir galvoju: vaje, koks neteisingas jų gyvenimas: negali eiti miegoti kada užsimanei, negali valgyti ko nori, negali žiūrėti filmukų kada nori. Aišku, tam yra priežasčių, kurių jie dar nesupranta ir kurias, viliuosi, kažkada supras, tačiau tai nepadaro tų neteisybių mažiau neteisingų, nes Jonui iš darželio tai tėvai leidžia eiti miegoti dvyliktą. „Draugystės mainais“ Šarka gyvena didžiausiame name iš visų kiemo vaikų, tačiau vienintelė neturi mobiliojo telefono. Kiemo draugė Vilija geria kokakolą ir duoda paragauti visiems, bet ne Šarkai. Kur teisybė? Ne visas neteisybes knygoje išteisinu, tačiau viliuosi, kad skaitantys pagalvos ir apie tai, kad galbūt kartais tos neteisybės yra jų pačių labui, o kartais, galbūt, net ir jų pačių elgesio pasekmės. „Draugystėje mainais“ yra daugybė problemų ir temų, kurias sudėjus į vieną vietą gimė būtent tokia istorija. Tautiniai stereotipai, didelio ir mažo miesto skirtumai (tikri ir gimstantys galvose iš nežinojimo), vaikų namų tema, nevienodomis sąlygomis augantys vienos šeimos vaikai, šeimos, kuriose nesikalbama ir nesiklausoma, draugystės, kuriose nesikalbama ir nesiklausoma. Žinoma, nesinori kalbėti tik apie tas problemas. „Draugystėje mainais“ yra labai daug gamtos ir smagiausių pasiūlymų, ką joje galima nuveikti. Ten nėra Lego ir Nintendo Switch, nėra teliko ir kompiuterių, bet ir niekada nėra nuobodu – juk nuolatos yra ką nuveikti!

Koks istorijos tonas? Pamokomas, atsainus, o gal viskas paliekama skaitytojo savivokai? Smagus! Skaitytojai iš knygų turi pasiimti tiek, kiek jie nori ir kiek jiems tuo metu reikia. Negaliu apsimesti, kad neturiu nuomonės savo nagrinėjamų temų atžvilgiu, bet mano tikslas visada tą nuomonę pasilaikyti sau ir tiesiog parodyti situacijas, į kurias papuola veikėjai. Kaip jas įvertins skaitytojas – jo reikalas.

M Pa u l d e

iko

Pauliaus Mikolaičio (Paul de Miko) pristatyti nereikia. Taiklaus sąmojo, gilių įžvalgų ir puikaus humoro jausmo nestokojantis videotinklaraštininkas turi aibę gerbėjų. Pakalbinome Paulių norėdami išsiaiškinti humoro jausmo svarbą, ar kūryboje reikia laukti mūzų ir kaip svarbu atrasti sau patinkančią veiklą. Todėl nieko nelaukiam – pirmyn! raumuo, bet e Juokauti pavyksta toli gražu n kiekvienam. Humoro ausmas nėra j galbūt įmanoma jį kokiu nors būdu lavinti ir ugdyti?

Manau, lavinti humoro jausmą įmanoma. Tiesa – tai tikriausiai užimtų labai daug laiko. Daugybę kartų esu sakęs, jog mano humoro jausmą suformavo filmai, serialai, žaidimai, komiksai, turinio kūrėjai įvairiose socialinių tinklų platformose. Manau, kad rastume paralelių tarp humoro ir vaizduotės. Kokią prieigą ir prie kokių medijų turi savo formavimosi metais, tokius kūrybinius įgūdžius gali išlavinti. agūs, o alo sm Ar būna taip, jog popieriaus lape užrašyti sąmojai a trodo be g uojate? pasirodžiusį vaizdo įrašą žiūrovai sutinka šaltai? Kai p į tai reag

Be jokios abejonės. Kai turi nemažą ir labai plačią auditoriją, ne visi žiūrovai vienodai priima tuos pačius vaizdo įrašus. Dedu galvą, kad po absoliučiai kiekvienu mano epizodu rastumėte komentarų, kuriuose sakoma ir kad tai pats geriausias darbas lig šiol, ir kad tai kol kas blogiausias mano įrašas, taigi – niekaip nereaguoju. Svarbiausia, jog galutinis variantas, kurį publikuoju, tinka ir patinka man pačiam.

atūrinį herojų, kuris ju Ar turėjote vaikystėje liter s įkvėpdavo?

Na, jeigu tokius veikėjus, kaip Žmogus voras, Betmenas ar Songokas galima laikyti literatūriniais herojais, tada sakyčiau – taip, bet jeigu kalbame apie literatūrą kaip apie rašytinį kūrinį, prisipažinsiu: niekada nebuvau didelis skaitytojas. Tiesa, po šiai dienai mano atmintyje labai ryškiai išraižytas Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, bet kodėl – nežinau. Galbūt kažkada reikės apie tai daugiau pagalvoti.

dienotvarkę, ilgai Kaip rašote scenarijus savo vaizdo įrašams: di riežtą r b g a l t e a p g a ystote? taisote tekstą ar laukiate mūzų, gaudote idėja s ir tik vėliau jas v Įprastai susiplanuoju bent po 2–3 valandas per dieną, kuomet privalau prisėsti prie scenarijaus. Vaizdo įrašų idėjų turiu labai daug, bet mano vidinis tinginys yra didžiausia kliūtis, tad neretai tenka versti save darbuotis. Visas idėjas pasižymiu užrašų programėlėse, kad potencialūs epizodai nepasimestų. Pačius scenarijus įprastai tenka taisyti bent kelis kartus. Turiu ir paprastą taisyklę – niekada neįrašinėti tą pačią dieną, kai užbaigiu scenarijų, nes žinau, jog kitą dieną pažvelgęs šviežesnėmis akimis tikrai rasiu, kaip jį papildyti. ioje visi svajojo apie vo herojus. Ne priklausomybės pradž Kiekvienas laikmetis turi sa bininkais, dabar – ras, 2000-aisi ais visi norėjo būti vady krepšininkų ir modelių karje s jaunuoliams? is“. Ką patartu mėte savęs ieškantiem „jutuberiais“ ir „infl uenceria

į!

Dirbau klientų aptarnavimo specialistu ir duomenų analitiku, o dabar esu videotinklaraštininkas. Bandžiau studijuoti ir vadybą, ir inžineriją, o galiausiai nebaigiau nieko. Fiziką, biologiją ir istoriją gimnazijoje mokiausi B lygiu ir penketais (dešimtbalėje sistemoje), o dabar man tai yra patys įdomiausi dalykai, kuriems kasdien skiriu laiko. Savęs ieškantiems jaunuoliams ir jaunuolėms patarčiau tiesiog nebijoti ieškoti savęs. Nebijokite pokyčių – siekite jų. Juk negali tikėtis rasti tai, kas įdomu, sekasi ir patinka, jei tik sėdi vienoje vietoje? Paliksiu šį klausimą jums.

ū Ači

o žp

lis ep u

sČ u i r Ma

Norėdamas išgyventi gamtoje, privalai turėti vienokią ar kitokią išlikimo strategiją. Gali paprasčiausiai labai intensyviai daugintis. Tuomet, kad ir kiek tavo giminę beėstų, ji ir toliau gyvuos (prisiminkit pelytes ar žiurkes). Gali turėti greitas kojas ar sparnus ir tiesiog pasprukti nuo plėšrūno – tai vienas geriausių būdų (prisiminkit stirnas, elnius ar kregždes). Arba, pavyzdžiui, gali taip užsimaskuoti ar net apsimesti pavojingu gyviu, kad tavęs ir taip niekas nelies. Tai vadinasi mimikrija. Pavyzdžiui, gyvalazdės, kai kurių drugių vikšrai ar patys drugiai apsimeta pagaliukais ar lapais. O visiškai nekaltos žiedmusės apsimetinėja širšėmis ir jų niekas neliečia. Grąžiagalvės (tokios genio giminaitės) vaikai apsimeta gyvatėmis ir niekas prie jų nelenda. Arba gyvūnai nusidažo ryškiomis spalvomis, kurios signalizuoja, kad jie yra nuodingi (prisiminkit ypač nuodingas ryškiaspalves atogrąžų varlytes). Bet gyvūnai turi ir kitokių ištobulintų gynybos metodų. Dar nuo dinozaurų laikų populiarūs šarvai ir visokie dygliai. Pamenat stegozaurą arba šarvuotąsias žuvis? Iš tų laikų dar turime išgyvenusius tikruosius šarvuočius, kurie gyvena šarve – tai vėžliai. Ne veltui dzūkai mūsiškį balinį vėžlį vadina geležine varle – plėšrūnai gali nebent jaunus vėžliukus ar vėžlių kiaušinius sudoroti. Nors balinio vėžlio pagrindinė gynyba – per sekundės dalį niurktelt į pelkės dugną. Šiltuose kraštuose gyvena dešimtys įvairių šarvuočių ar skujuočių rūšių. Jie tampa beveik nepažeidžiami, kai susiriečia į kamuoliuką. O kas pas mus riečiasi į kamuoliuką? Teisingai, ežiukai. Spygliai irgi yra skirti gynybai (tikrai ne obuoliukams ir grybukams nešioti). Išradingesni plėšrūnai, tiesa, gali ežį išvynioti, bet nepatyrę lieka subadytais snukiais. Afrikos ir Azijos graužikas dygliatriušis turi kur kas ilgesnius spyglius, tad jei plėšrūnas pakankamai kvailas, kad kištų nosį prie dygliatriušio, vėliau gali ilgai ir nuobodžiai iš snukio ir viso kūno didžiules adatas traukiotis. Kartais norint išlikti galima paaukoti kokią nors kūno dalį, o vėliau ją atsiauginti. Šitaip ginasi driežai. Mūsiškis driežas, jausdamas mirtiną pavojų, gali net pats savo raumenimis nutraukti ir numesti judančią uodegą, kuri nukreipia plėšrūno dėmesį, o pats gyvūnas tuo metu pasprunka. Vėliau uodega atauga. Žalčiai turi du gynybos būdus. Pirmas – apsimesti negyvam (šitas pokštas populiarus ir tarp usūrinių šunų) ir apvirtus išsižiojus drybsoti. Antras – apipurkšti dvokiančiu skysčiu. Oi ilgai smirdėsit, jei ant jūsų papuls.

Taigi, cheminiai ginklai yra be galo populiarūs gyvūnų pasaulyje. Žinot skunką? Jei jis jaučia pavojų, iš analinių liaukų paleidžia tokią srovę, kad maža nepasirodys. Niekas nerizikuoja prie skunko nagų kišti. Mes turime bezdalių šešką ir turim bezdalius kukučius, kurių jaunikliai ir taip dvokia, o dar ir kakučiais apipurškia įsibrovėlius. Bet vabzdžių pasaulyje cheminės atakos kur kas populiaresnės. Esat suvalgę smirdančią žemuogę? Tai buvo kokios nors uoginės blakės smarvė. Vienas iš blakių gynybos mechanizmų yra aitraus kvapo skystis. Net ir boružėlė išleidžia iš kojyčių sąnarių gelsvą stipraus kvapo skystį, kad jos niekas nerytų. Skruzdės net keliolikos centimetrų atstumu apipurškia įsibrovėlius stipria rūgštimi. Bet yra ir įdomesnių atvejų. Kai kurios iš jų kaupia tokias medžiagas, kurios esant pavojui sprogsta ir ištaško tiek aplink esančius užpuolikus, tiek šeimininką. Kitos skruzdės kamikadzės sprogsta ir aptaško priešus klijais, kurie juos amžinai suklijuoja. Yra ir tikrų sprogdintojų. Puolamas bombožygis išbezda sprogų mišinį, kurio temperatūra gali pasiekti net šimto laipsnių karštį. Kaip tokiam mažam padarėliui – įspūdinga. Dar vieną įdomią gynybos sistemą turi auksaakės. Joms atsibodo, kad šikšnosparniai jas ryja. Tad evoliucijos eigoje išmoko atskirti šikšnosparnio ultragarsą, o jį išgirdusios tiesiog krenta žemėn ir taip lieka gyvos. Taigi matot, gyvūnai privalo tobulinti savo gynybos sistemas, kad išliktų. Jų visų čia tikrai nepaminėjau. Kanopiniai žvėrys gynybai naudoja ragus, iltis ir stiprias kojas. Kiti gyviai ginasi dantimis. Paukščiai turi aštrius snapus bei nagus ir mielai naudoja kakučius gynybai. Vikšrai ir kai kurie didieji vorai turi nuodingus plaukelius, kurie plėšrūnams gali sukelti ne tik alergines reakcijas, bet ir apakinti. Daugybė jūros gyvių yra tiesiog be galo nuodingi arba apsigyvena neįveikiamose tvirtovėse (pavyzdžiui, koralai ir įvairios žuvys). Viskas tam, kad gyvūnai išliktų. Tobulėjant gynybai, tobulėja ir plėšrūnai, kurie sugalvoja vis naujų būdų, kaip įveikti tas gynybos sistemas. Taip ir vyksta evoliucija – geresnio prisitaikymo kryptimi.

Pradžia visada tokia. :) Greitas iliustracijos siužeto eskiziukas. Apsisprendžiu, koks pagrindinis dalykas turėtų būti iliustracijoje. Tokiuose piešiniuose beveik niekada nepaišau smulkių detalių, jas tiesiog trumpai aprašau taip, kad man būtų lengviau atsiminti, ką sugalvojau. Šioje iliustracijoje man svarbiausia buvo parodyti pagrindinio personažo Gorio emocijas, kaip jį aplanko džiaugsmas ir ramybė suradus savo svajonę. Dažnai užrašau man kilusias mintis ar trumpai aprašau dalykus, kuriuos sugalvoju. Šioje iliustracijoje užrašiau „Gražus sodas“ ir man to užtenka įsiminti dar nenupieštą, bet jau sugalvotą iliustraciją. Visi vaizdai yra dar tik mano galvoje. Vėliau, kai piešiu smulkius dalykus, lengvai prisiminsiu ir atkursiu tai, ką sugalvojau.

Čia vienas mano mylimiausių etapų. Piešimas ir karpymas. Piešiu paprastu grafitiniu pieštuku. Sukuriu personažo charakterį ir smulkiai nupiešiu jam detales. Vėliau visų šių detalių ir faktūrų man reikės spalvinant. Pirmas iš kairės – nuskenuotas „Gorio“ personažas, antras – jau kompiuteryje apkirptas. Taip pat nepamirštu išsikirpti svajonės rutuliuko. Kadangi jis bus skaidrus, vietą jam išsikerpu. O Gorio rankytes įsidedu į atskirą piešinio sluoksnį.

Žingsnis po žingsnio pradedu spalvinti detales: kaspinėlius, raištelius, kišenes, sagas, švarkelį, skrybėlę, veidelį ir kitką...

Labai svarbu piešiant nepavargti. Nes nuolat dirbant prie kompiuterio turiu saugoti savo akis. Kokia būčiau dailininkė, jei nieko nebematyčiau? Tam, kad akys pailsėtų, renkuosi žalsvą, ramų foną. Toks fonas yra pats geriausias mano akims. Kad darbas vyktų sparčiau, vienu metu paišau visus Gorius, kurie bus knygos iliustracijose. :) Taip ne tik greičiau, bet ir niekada nesuklysiu derindama spalvas. Taigi, vienu metu visiems Goriams piešiu skrybėles, batukus, raištelius ir taip toliau. Iliustracijų dokumentai, kuriuose yra daug personažų, labai dideli. Juose būna net iki kelių šimtų sluoksnių, tad jiems reikia nemažai kompiuterio atminties. Taip yra todėl, kad visi piešinukai turi būti aukštos skiriamosios gebos, kad atspausdintoje knygoje būtų labai kokybiški ir gražūs.

O čia Gorio pamesta svajonė. Kaip minėjau, ją nusipiešiu atskirai, nes ji bus ir kitose knygos iliustracijose. Ją vėliau komponuodama iliustraciją įdėsiu Goriui į rankutes. Taip pat nusipiešiu visus kitus veikėjus ir dalykus, kurių man reikės gražiajam Gorio sodui. Visus, net iki pačio smulkiausio akmenėlio. Čia rodau ne viską, tik tai, ką naudosiu komponuodama šią iliustraciją.

Kai turiu visus augalėlius, kalniukus, kriaukles ir t. t., pradedu komponuoti iliustraciją. Ir taip žingsnis po žingsnio užpildau erdvę. Ir štai taip atrodo užbaigta iliustracija.

tė Jolita Vaitku Jolita Vaitkutė – viena ryškiausių jaunosios kartos menininkių. Jos įspūdingos instaliacijos žavi savo grandioziškumu, sudėtingumu ir nepaprastu kruopštumu. Jolita ne tik savo kūryba greitai reaguoja į įvairius socialinius reiškinius, tačiau nevengia ir smagiai pašiepti ar kaip tik labai jautriai ir subtiliai pateikti tai, kas svarbu. Žvilgtelėkime, kaip jai sekasi!

Kas jus įkvepia? Paatviraukite, kokie pojūčiai aplankė pirmą kartą supratus, kad galite kurti ir vaizdinius iš galvos perkelti į realybę? Mane įkvepia visai paprasti dalykai kasdienybėje. Kartais tai žolės viršūnėlės, kurios kutena delną, kartais daili daržovė, kurią ruošiu vakarienei. Svarbu tai, kas yra aplinkui, pastebėti naujomis akimis. Neatsimenu pirmo karto, kai aplankė suvokimas, kad viską, ką galiu sugalvoti, galiu ir įgyvendinti. Bet net išgyvenant tai šimtąjį kartą apima labai malonus jausmas. Labai džiugina, kai įvykęs kūrinys yra labai arti mano vizijos galvoje. Ne visada pavyksta įgyvendinti tai visu šimtu procentu dėl pasaulį veikiančių fizikos dėsnių, bet to užtenka.

Kas jūsų kūryboje stipresnis: noras žaisti ir atrasti ar atvirkščiai – kontroliuoti situaciją, iš anksto sukuriant planą ir nuosekliai jį įgyvendinant? Būna ir taip, ir taip. Žaisti yra būtina, nes žaidimas yra ne tik treniruotė, jame galima rasti ir netikėtų sprendimų, kurių iš anksto galima ir nesugalvoti. Jei turiu naują sumanymą, prieš miegą mėgstu detaliai apgalvoti kiekvieną jo procesą ir milimetrą. Tai man patinka daryti tiek pat, kiek žaisti.

Esate daugybės išties be galo įspūdingų paveikslų ir instaliacijų autorė. Tačiau dalį jų žavesio sudaro jų trumpalaikiškumas. Ar nebūna liūdna sugriauti tai, ką taip ilgai ir kruopščiai kūrėte? Kartais man visiškai užtenka to, kad bent akimirką pamatau savo vaizduotės projekciją realybėje. Mėgstu patirti ne tik rezultatą, bet ir procesą. Jame atrandu daug ramybės ir pasimėgavimo. Šiuo metu kuriu tai, kas išlieka ilgiau, ir džiaugiuosi, kad kūrinius pamato daugiau žiūrovų.

Jolita ir dainininkas Andrius Mamontovas, stovintys šalia Jolitos darbo ,,Anglies miškas''

Garsėjate kaip vizualinių menų atstovė, kuriai visos medžiagos, visi mus supantys daiktai gali tapti išraiškos priemone. Ar buvo tokių, kurie nepasiduotų jūsų rankoms? Suprasti tai, kad galiu kurti visais aplink esančiais daiktais, buvo išlaisvinanti idėja. Kai kuriems objektams, tam, kad jie pasiduotų, reikia išskirtinių sąlygų. Kartais darbas su jais reikalauja ypatingo mastelio, erdvės ar technikos. Tačiau dar nė karto nebuvo taip, kad nuleisčiau rankas ir sakyčiau, kad kas nors yra neįmanoma.

Kaip kilo idėja sukurti instaliaciją „Anglies miškas“? Kokių sulaukėte reakcijų? Anglies miškas gimė mąstant apie Neringos gamtą. Suvokiant, kad žmogaus rankos ne tik jai padeda žaliuoti, tačiau kartais ir skriaudžia, kad miškai išties yra trapūs. Neringa yra patyrusi ne vieną didelį gaisrą, gamta jau spėjo atželti, tačiau svarbu nepamiršti, kokie tragiški tai įvykiai. Anglies miškas yra audiovizualinė instaliacija, kuri matosi kaip didžiulis juodas taškas erdvėje, o jos garsai panašūs į traškančio ugnyje miško garsus. Ten galima ateiti ir pamedituoti, pabūti su gamta ir pasidžiaugti, kad ji aplink mus yra tokia žalia ir gyva. Jolitos sudėliotas Maironis Karo muziejuje

Taikos balandis Ukrainai

Juokingas ir kraupus katinas

Kranklys

Ko palinkėtumėte savojo pašaukimo ieškantiems, svajonių siekiantiems vaikams? Žaisti ir neprarasti smalsumo. Pasaulis labai įdomus ir visai šalia yra tiek daug dalykų, kuriuos įstabu pažinti.

lbį! Ačiū už poka

Erika Šuklinskienė – iššūkių nebijanti kūrėja. Ji siuva pirštinines lėles, gamina dekoracijas, vaidina lėlių teatre, rašo eiles. Ir nežada sustoti ieškoti naujų išraiškos priemonių. Pasmalsaukime, kaip jai sekasi!

ė ien k s in Erika Šukl

Nuo mažų dienų domėjotės vaidybos menu, lėlių teatru. Papasakokite, kaip viskas prasidėjo? Kai man buvo 8 metai, klasiokė paprašė palydėti į atranką vaikų lėlių teatre „Nykštukas“. Sutikau ir kartu nuvykome. Ten leido ne tik pačiupinėti lėles, bet ir su jomis vaidinti. Man davė lėlę marionetę paršelį. Paėmiau jį – vaikštau, galvą judinu. Vadovas man sako: „Pasakyk eilėraštį „Mano batai buvo du“, – o man dėl jaudulio jis iš galvos išgaravo. Palenkiu lėlės galvą žemyn, pasižiūriu į jos batus ir sakau: „Kad aš su abiem batais.“ Taip išsisukau ir teatre likau. Labai sužavėjo, kad negyvam daiktui gali įkvėpti gyvybę. Tai žavi ir dabar. Kuo jus patraukė aktorystė? Ir kas labiausiai žavėjo siuvant lėles, kuriant personažus? Scenoje jaučiuosi geriau nei gyvenime. Juk gali verkti, juoktis, rodyti emocijas. Ir žiūrovų reakcijos labai motyvuoja, ypač vaikų. Jie taip įsitraukia, tiki tuo, ką mato. Per vaidybą linksmai, kartu ir rimtai perduoti pamokančią žinutę yra menas. Vaikų neapgausi, jie melą greitai pastebi. Išlaikyti jų dėmesį sunku, turi būti įdomu, kitaip nežiūrės, ims triukšmauti. Siuvant lėlytes labai žavi jų gimimas, atsirandantis charakteris, žvilgsnis. Kiekviena unikali, skirtinga, savita. Niekaip nepavyksta pasiūti vienodų, jų žvilgsnis vis tiek būna kitoks. Jau mokykloje įkūrėte dramos būrelį, kur vaikai patys gamindavo dekoracijas, repetuodavo ir ruošdavo vaidinimus. Kaip pavyko uždegti kitus savo sumanymu? Na, kai mokykloje nebeliko dramos būrelio, šovė impulsyvi mintis, kad galiu jį įkurti pati. Pavaduotojai sutikus, ėmiausi darbo. Žinot, ir dabar jau suaugę dramos būrelį lankę vaikai prisimena, kokias atrankas dariau dėl vaidmenų, kaip jie verkdavo jų negavę... Galvoju, kad mano paslaptis įkvėpti kitus – tai paprastumas ir nuoširdumas, tikėjimas tuo, ką darau. Esu laiminga, kad mano užaugę vaikai su meile prisimena mane ir pamokas, kad pati būdama vaikas sugebėjau jiems kažką duoti. Kai darai su meile – tai ir pavyksta.

Jūs ne tik vaidinate, siuvate pirštinines lėles, kaukes, kostiumus, rengiate parodas, bet ir kuriate eilėraščius vaikams, esate išleidusi knygelę. Kaip viską suspėjate? Paslaptis labai paprasta – aš planuoju savo laiką. Veiklos tikrai susijusios, tik belieka viską suderinti. Na, pavyzdžiui, dirbu šeimynoje – vaikams vedu dramos pamokas, kai sugalvoju kokį žaidimą – išbandom kartu, improvizuojam, taip pati mokausi ir matau, ką reikia tobulinti. Vėliau tą žaidimą galiu panaudoti gimtadienyje, būdama personažu. Išleisti eilėraščių knygutę paskatino mažų vaikų mamos. Keldama lėlyčių nuotraukas į feisbuką ar instagramą, sukuriu ir trumpą eilėraštuką apie nuotraukoje esančią lėlytę. Tarsi mažą istoriją. Mamos sakė, kad vaikučiams labai trūksta tokių paprastų ir lengvų eilėraštukų. Man beliko išrinkti gražiausius ir juos suredagavus atsirado knygutė su 30 eilėraštukų. Esate pasiuvusi ir Laimiuką. Sakykite, kuri jūsų kurta lėlytė jums pati brangiausia? Na, pradžioje siūdavau tik lėlytes gyvūnėlius. Žiūriu laidas apie gyvūnus ir galiu juos tikroviškai atvaizduoti. Pirma gerai išstudijuoju gyvūną, o tik tada siuvu. Žmogaus taip greit neperprasi... Tačiau gavau užsakymą pasiūti personažus pasakai „Ropė“ ir teko išeiti iš komforto zonos. Ir prasidėjo – tai siuvau personažą iš piešinio, tai princesę, tai slibiną ar karžygį... Kai paprašė pasiūti Laimiuką, labai apsidžiaugiau, buvo įdomu jį prikelti iš piešinio. Man patinka iššūkiai ir kūryba. Mėgstamiausia lėlė yra ta, kuri atrodo gyviausia. Ir būna lėlių, kurių pakartoti nepavyksta – su tokiomis sunku išsiskirti. Bet tenka. Ar yra dar neišbandytų sričių, kuriose norėtųsi šį tą nuveikti? Manau, kad visos svajonės pildosi. Esu įgarsinusi žaisliuką, taip pat labai patiko įgarsinti animacinį filmuką, norėčiau dar kokį įrašyti savo balsu. Galvojau parašyti, kad labai noriu kur nors nusifilmuoti, bet ir tai jau pavyko. Dar tik masuotėje, bet tai jau pradžia. Man įdomu viskas, esu imli. Dar svajoju kartu su Nijole Narmontaite ar Daiva Rudokaite suvaidinti kokiame rimtame spektaklyje. Ir dar norėčiau savo laidelės televizijoje su pirštininėmis lėlėmis. Lėlytes galite rasti „Facebook“ ir „Instagram“ platformose pavadinimu „Pirštininės LėLės“.

DĖMESIO! KONKURSAS „NUSIPIEŠK PIRŠTININĘ LĖLĘ“!

Erika skelbia šaunų konkursą „Nusipiešk pirštininę lėlę“. Kaip ji atrodys – priklausys tik nuo jūsų pašėlusios fantazijos! Savo pirštininių lėlių piešinius siųskite leidyklos „Nieko rimto“ adresu (Dūmų g. 3A, Vilnius) arba el. paštu laimiukas@niekorimto.lt O pagal laimėtojo piešinį Erika pasiūs nuostabią lėlytę! Argi ne šaunu? Todėl nepraleiskite progos! Pirmyyyyn!

Teksto autorė Ina Fo menko Taigi, išaušo gegužės 25-oji. Mikas labai mėgo gegužės mėnesį. Tuo metu mokinių mokslo metai jau ėjo į pabaigą ir autobusiukas turėjo daug įdomaus darbo. Šį kartą jis vežė 5c klasės mokinius ir labai jaudinosi, nes dauguma vaikų buvo vyresni už jį patį. Bet Mikas save drąsino, kad viskas bus gerai ir iš didesnių vaikų ekskursijos grįš sužinojęs žymiai daugiau. Mikutis visada norėdavo susidraugauti su vaikais iš ekskursijų. Tačiau vis pritrūkdavo drąsos, o ir vaikai būdavo kupini įspūdžių, todėl nė nepastebėdavo draugiškų mažojo autobuso ketinimų. Bet Mikas tikėjo, kad kada nors tai įvyks ir, nors jaudinosi prieš kelionę, dėjo į ją daug vilčių ir vylėsi grįžti namo patyręs kuo įdomiausių nuotykių su naujaisiais draugais. Taigi, šios dienos ekskursija – į Druskininkus! Mikas jaudinosi dvigubai, nes (kaip bebūtų keista) niekada dar ten nebuvo. Kelias nebuvo labai tolimas ir Mikas neskubėjo, kad visi būtų saugūs ir niekam nepasidarytų bloga. Kelionės metu Mikas visuomet stengdavosi būti susikaupęs ir nesiblaškyti, nes vaikų saugumas jam buvo svarbiau už viską. Tačiau kartais, kai kelias būdavo tiesus ir nesimatydavo nė vieno automobilio, Mikas važiuodamas įsivaizduodavo, į kokią vietą veža mokinius. Jam tai labai patiko. Juk Miko fantazija, kaip jau įsitikinote, buvo beribė ir jis prisvajodavo kuo įvairiausių dalykų, o kartais netgi patyliukais sau juokėsi. Pirmoji stotelė visų laukė prie Akmens bažnyčios, kuri yra beveik pusiaukelėje. Atvažiavęs Mikutis sustojo. Vaikai pabiro iš autobuso kaip žirniai ir puolė apžiūrinėti medinę bažnytėlę stebėdamiesi skirtumu – bažnyčia medinė, o pavadinimas – Akmens. Mokytoja pažadėjo visiems viską paaiškinti. Kai vaikai pramankštino kojas, visi susirinko prie aptverto apsamanojusia tvora akmens. Mokytoja pradėjo pasakoti legendą, kaip tas akmuo čia atsirado.

Sakoma, kad prieš daugel metų gretimam sodžiuj gyveno daili, jauna žemdirbio dukrelė. Ir turėjo ta mergelė mylimą jaunikaitį, jauniausią kalvio sūnų. Ir jaunikaitis tas mylėjo mergelę, žemdirbio dukrelę. Glostė auksines jos kasas, laikė už švelnių rankelių, žiūrėjo į akeles meilias, dangaus žydrumėlio. Sakėsi eisiąs prašyti žemdirbio dukrelės rankos pas josios tėvą. Sunkūs buvo žemdirbiui keli meteliai iš eilės, sudegino kaitri saulužė visą derlių. Suprato senasis žemdirbys, kad kažką skubiai daryti reikia, kitaip liks visa šeimyna alkana ir basa. O tuose kraštuose senas bajoras dažnai lankydavosi, žmonelės sau jaunos ieškojo. Suprato tėvužėlis, kad reikia gražiąją savo dukrelę prie altoriaus leisti, ūkį ir šeimą nuo bado gelbėti. Pakvietė svečiuosna senąjį bajorą tėvužis. Motulė iš paskutinių miltų pyragą iškepė, šiltą pieną ant stalo pastatė. Sutiko bajorą žemdirbiai, dukrelę savo piršo. Liūdna sėdėjo mergelė, akelių nepakėlė, kąsnelio neprarijo. Ašarėlės graudžios skruostais riedėjo, širdelę skausmas spaudė. Tik apie bernelį savo mylimą galvojo, tik jo akeles žydras regėjo.

Patiko senajam bajorui mergužėlė, įsisodino ją karieton pavėžint, vaišino skanėstais iš už jūrų marių, parėdus gražiausius dovanojo. Tai patiko tėvužėliui bajoras ir jo turtai, tai motužėlė įkalbinėjo tekėti mergelę už nemylimo senio. Nepaklausė jaunoji mergelė tėvelių ir išėjo iš gimtųjų namelių tekėti už mylimo bernelio. Tai supyko tėvužis, tai keikė ją motužėlė. – Kad tu akmeniu stotum! – šaukė išeinančiai su balta suknele ir nuometu mergelei įkandin. Nepalaimino jų tėveliai, tik keikė jauną dalelę. Verkė mergelė karietoj važiuodama, gailėjo senų tėvelių. Bet nebuvo jai mielesnio bernužėlio už jos, todėl laiminga lipo iš karietos prie bažnyčios. Tik kojelę savo ant žemelės pastatė ir akmeniu stojo. Laisva liko jos širdelė. Akmenėliu šaltuoju stovi jau daugel metelių jauna mergužėlė netoli bažnyčios ir norus netekėjusių mergelių pildo. Geros širdies buvo mergelė, todėl tų, kas ją aplanko ir paliečia, norai išsipildo. Tik kartais sujuda, sudreba žemelė po sunkiuoju akmenėliu... Apgailestaudama savo sunkią dalužę, akmeniu pavirtusi mergelė sunkiai atsidūsta ir jai ima riedėti sūrios ašaros. Tada sakoma, kad akmuo verkia… *

Vaikai stovėjo išpūtę akis, kai mokytoja baigė pasakoti legendą. O mažasis Mikas iš nuostabos net nusivalė langus valytuvais. Jis pažiūrėjo į liūdną akmenį pakelėje ir jam taip pagailo jaunosios mergelės, kad net šiek tiek pravirko. Mokytoja leido vaikams sugalvoti po norą ir paliesti suakmenėjusią nuotaką. Visą tą laiką Mikutis negalėjo atsipeikėti po išgirsto pasakojimo, kol mokytoja vėl kreipėsi į sugalvojusius norą vaikus: – Vaikai, kaip žinote, legenda, mitas, padavimas ar sakmė yra mūsų protėvių sukurtas pasakojimas, perduodamas iš lūpų į lūpas. Juose aiškinama, kaip atsirado kai kurie daiktai, vietos ar vandens telkiniai, bet tie paaiškinimai nėra tikslūs. Tačiau aš esu kilusi iš netoliese esančio kaimo ir ten gyvenusi sena močiutė man pasakojo, kad kai ji buvo jauna, šis akmuo buvo labai panašus į mergelę, matėsi netgi vėjyje plazdenantis nuometas. Vaikai nuščiuvo, o Mikučio variklis net užgeso. Kurį laiką stojo tyla. Vaikai išpūstomis iš nuostabos akimis atsisuko į akmenį. Mokytoja leido dar kelias minutes apžiūrėti akmenį ir apylinkes. Mokiniai puolė tyrinėti ir garsiai aptarinėti mokytojos pasakojimą...

34 34

Vieną ūkanotą, tamsią, šaltą naktį smarkiai lijo lietus, šakos daužėsi į langą. Buvo taip baisu, kad atrodė, jau pasaulio pabaiga atėjo. O mažoje trobelėje, pamiškėje, gyveno mergaitė vardu Izabelė. Ji buvo drąsi, nebijojo nieko, bet ne šį kartą... Staiga PŪKŠT, PŪKŠT, PŪKŠT atsivėrė kambario langas, pasikėlė aukštyn užuolaidos... Šviesa kambaryje dingo! Pradėjo smarkiai žaibuoti, trankytis griaustinis ir į kambarį įsisuko viesulas. Jis viską griovė ir vertė kas tik pasitaikė aplinkui. Spintos pačios pradėjo darinėtis, paveikslai krito žemyn, kėdės skraidė aplinkui. Izabelė taip stipriai išsigando, kad net pasislėpė po antklode. Drebėjo taip, kad net ši nuo jos nukrito. Tuomet viesulas pagavęs Izabelę suko, suko, suko... Susuko taip smarkiai, kad ji iškrito pro atvirą langą tiesiai ant seno medžio šakos. Ši Izabelės neišlaikė ir mergaitė krito ant žemės. Staiga iš to seno medžio šakų išlindo juodų juodžiausia pabaisa. Ji buvo su trimis raudonomis akimis ir turėjo labai daug peilio formos dantų. Labiausiai Izabelę baugino vietoj pabaisos plaukų judančios smulkios juodos gyvatės. Pabaisos nagai buvo labai dideli ir aštrūs kaip dalgiai... Atrodė, kad vienu mostu galėtų suplėšyti į gabalus bet ką. Šis padaras pradėjo artintis prie Izabelės. Jau tiesė savo bjaurias rankas ir išsižiojo... Bet staiga sudundėjo, sužaibavo, o žaibas trenkė sugriaudėdamas į pabaisą. Ši, pakirsta žaibo, nukrito negyva ant žemės. Izabelė šoko iš medžio ir nuskuodė į kambarį. Apsikabino pagalvę ir drebėdama praleido visą naktį. Po šio įvykio Izabelė buvo atsargesnė. Kai už lango kildavo audra – ji bėgdavo pas mamą ir nebebūdavo viena. etai), ė) rielė Sklinsmo taitė (9 m b bien a m 3 , n c a l u k G k l a y L s ė k ė ( m t o okytoja Laimu asų „Santarvės“ pradinė m Zar

is sk d va Za s iu Iliustravo Mar

Nuo pirmojo 1952 m. sukurto elektroninio žaidimo praėjo ne tiek jau daug laiko. Bet vos per Krakys raciją kūrė Ignas Iliust

s ska Virgis Šidlau

kelis dešimtmečius vaizdo žaidimai pasikeitė neatpažįstamai. Pirmieji buvo primityvūs, neišvaizdūs ir gan nuobodūs: kryžiukai ir nuliukai, stalo teni-

Žaisti labai svarbu. Ir ne vien dėl to, kad tai teikia

sas. Grafika taip pat nespindėjo grožiu. Veikėjai

džiaugsmą. Mokslininkai tvirtina, kad taip lengviau

labiau priminė kampuotas lego figūrėles. Tačiau

įsisavinamos žinios, lavinama fantazija, socialiniai

tuo metu tai buvo stulbinantys atradimai ir prie

įgūdžiai. Be to, tai nuostabi galimybė labiau supras-

kompiuterinių žaidimų automatų nusidriekdavo

ti pasaulį ir save. Kada daugiau, jei ne žaisdamas

eilės. Be abejo, su šiuolaikiniais nepaprastą tikro-

įsitikinsi, ar iškilus grėsmei išdrįsi stoti į kovą prieš

viškumo įspūdį gebančiais kurti žaidimais jų nėra

blogį ir užteks jėgų jį įveikti?

ko nė lyginti. Tik kas laukia ateityje? Greičiausiai

Tiesa, kalbant apie kompiuterinius žaidimus, kyla daugiau klausimų. Vieni teigia, kad jie tik ryja

iš viso sunkiai atskirsime, kur baigiasi žaidimas ir kur prasideda tikrovė.

mūsų laiką ir nieko neduoda mainais. Kiti – kad tai

Daug kas pasikeitė 1971-aisiais sukūrus pir-

puikus laisvalaikio praleidimo būdas. O kaip yra iš

mąsias namų žaidimų konsoles. Kuo jos buvo

tiesų? Ir iš kur jie atsirado? Negi pametė skraidan-

patogios? Pirma, neužėmė pusės kambario –

čia lėkšte prašvilpę ateiviai?

galima buvo įsimetus į krepšį nusinešti pažaisti

Šiuolaikinių kompiuterinių žaidimų protėviais

pas draugą. Antra, jungėsi tiesiog prie televizo-

galime vadinti mechaninius žaidimų automatus,

riaus. Trečia, tapo įmanoma įsigyti už prieinamą

taip pat turėjusius svirtis ir mygtukus, kuriais buvo

kainą. Taigi nebereikėjo ieškoti smulkių automa-

valdomi veikėjai ir judinami daiktai. Tik šie auto-

tui, o veiksmas persikėlė ant jaukios sofos, nuo

matai stovėdavo žaidimų salonuose ir įsigyti tokį

kurios galėjai stoti į žūtbūtinę kovą su kosminiais

griozdą buvo ne kiekvieno kišenei. Tačiau mecha-

monstrais, vampyrais ar zombiais, lenktyniauti,

niniais žaidimais nepasitenkinę kūrėjai, tobulėjant

skraidyti, žaisti futbolą, krepšinį ar net dalyvauti

kompiuteriams, vis labiau ėmė dairytis į virtualybę.

sporto olimpiadose.

Iš pradžių vaizdo žaidimai buvo integruoti kom-

Kompiuteriniai žaidimai skirstomi į daugybę

piuterio atmintyje, todėl pabodus tekdavo ieško-

žanrų: vaidmenų, veiksmo, nuotykių, strateginius,

ti naujo prietaiso. Tačiau tai netruko ilgai – greitai

sporto žaidimus, vadinamuosius „šok ir bėk“. Taip

ėmė populiarėti konsolės, kuriose žaidimai būda-

pat statymo, gyvenimo, transporto priemonių si-

vo įrašyti diskeliuose. O šias buvo galima nuolat

muliatoriai. Taigi tinkami daugybei skonių.

keisti, įsigyti naujų ar mainytis su draugais. Žaidi-

Bet kaipgi vaizdo žaidimai kuriami? Pirmiausia

muose naudota ta pati dvimatė grafika, tačiau vi-

tam reikia bent keleto žmonių komandos ir idėjos.

zualiai jie atrodė jau gerokai šauniau. Be to, juose

Vienas čia nieko nenuveiksi. Arba nuveiksi, bet pri-

ėmė veikti vaikams puikiai iš filmų ir animacijos

valėsi išmanyti daugybę sričių. Ir vis tiek užtruksi

pažįstami herojai: vėžliukai nindzės, burundukai

šimtą metų. Tada teks nuspręsti, kas bus pagrin-

Čipas ir Deilas, špinatų mėgėjas Popajus ir kiti.

dinis žaidimo herojus bei ką jis veiks. Būtų gerai

Maždaug tuo pat metu pradėjo plisti ir pirmieji

iš karto žinoti ir žaidimo žanrą, nes nuo to priklau-

delninukai. Nuo tol žaidimus su savimi buvo gali-

sys daugybė dalykų, pvz., ar herojus ką nors gel-

ma nešiotis ir kišenėje, o jų savininkus mokyklose

bės, o gal tiesiog kantriai statys miestą ar prekiaus

gausiai aptūpdavo smalsūs stebėtojai.

bandelėmis. Tuomet dailininkai piešia herojus ir jo

Ištarus pavadinimus „Nintendo“ ar „Sega

aplinką, kompozitoriai kuria muziką ir įvairiausius

Mega Drive“ dar ir dabar jūsų tėvų akyse blyks-

išskirtinius garsus, rašytojai rašo scenarijų ir dialo-

telėtų nostalgijos kibirkštėlės. Ką jau kalbėti

gus, lygių kūrėjai – vis sudėtingesnius lygius, kad

apie gerokai pažangesnius „Sony Playstation“

žaisdamas neužsnūstum, programuotojai – pro-

ir „Microsoft Xbox“. Šios konsolės tuo metu jau nau-

graminę kalbą, testuotojai – tikrina, ar nėra likusių

dojo kompaktinius diskus, o trimate virtusi žaidimų

klaidų. Todėl pasidalinus darbus žaidimo kūrimo

grafika stipriai patobulėjo.

laikas gerokai sutrumpėja. Visgi šiuolaikiniai žaidi-

Dabartinės konsolės gali veikti ne tik prisijungus prie interneto. Yra galimybė parsisiųsti naujausius žaidimus, išmėginti demonstracines jų versijas, klausytis muzikos, žiūrėti filmus, serialus.

mai tokie sudėtingi, kad net gausi komanda prie jų prakaituoja keletą metų. Štai kokie reikalai. Nepaisant to, kokie tie žaidimai smagūs, nepamiršk kartais išbėgti ir į lauką paspardyti kamuolį ar pažaisti gaudynių su draugais. Kompiuteris tikrai nepradės dėl to pavyduliauti!

IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Sabine Bohlmann

Edita Kazakevičienė

Virgis Šidlauskas

Iliustravo Simona Ceccarelli

Iliustravo Justina Česnauskaitė

Iliustravo Greta Alice

„Mergaitė vardu Gluosnė“

„Savanos istorijos“

„Gandras su parašiutu“

Ką darytum, jei vieną dieną Kam gandrui parašiutas? paveldėtum mišką kartu su visais Jis ir taip kuo puikiausiai skraido. paukščiais ir žvėrimis? Turbūt eitum po O parašiutai iš maišelių ne tik trukdo jį pasivaikščioti. O jei tame miške gyvūnams, bet ir teršia aplinką. rastum raganos trobelę ir burtų Ši eiliuota istorija apie knygą? Kaip tik toks stebuklas ir gardžias bandeles ir į bėdą nutiko Gluosnei – nuolat pasišiaušusiai papuolusį gandrą kviečia mus raudonplaukei, kuriai viskas įdomu. pagalvoti, kaip galime Tad ji iššniukštinėjo visą mišką, rado padėti gyvūnams. Tegul gamta raganos trobelę ir atsivertė knygą. būna švarūs ir saugūs žvėrių ir O dabar mokysis burti ir patirs paukščių namai! daugybę nuotykių. Juk tapti ragana – ne taip ir lengva. Bet labai įdomu!

Ar teko girdėti apie žirafą, kuriai kažkoks nenaudėlis nudžiovė kūną? Liko tik galva ir kaklas! O apie mergaitę, kuri spintoje augino dramblį? O gal girdėjai istoriją apie balandį, kuris lesino žmones? Jei ne – pats laikas atsiversti šią knygą, nes joje knibždėte knibžda juokingų, keistų ir labai įdomių istorijų!

Prenumeruokite žurnalą „Laimiukas“ antram 2022-ųjų pusmečiui tik už 8,43 €! „Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje Nr ru . 5 gs (9 sp ėjis 7) 20 alis ir 21

prenumeruok.lt.

Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.

žu

nč

ot ist aik or ing ijo o s s us u fa įdo kt m ų ių

kn yg os

,,Š uo

va rd uK atė“

)

( iš lin aW arst a -E raci ja ilius

9 771392 967004

Vir šelio

ISSN 1392-9674

už

sm du agi ot os ėl ės