Laimiukas Nr. 4 (102), liepa-rugpjūtis by Nieko rimto

Justinos Česnauskaitės iliustracija iš knygos „Gandras su parašiutu“

žurnalas skaitančiam vaikui

Nr. 4 (102) liepa ir rugpjūtis 2022

nuotaikingos istorijos gausu įdomių faktų

smagios užduotėlės

Šiame numeryje SKAITYKITE: Knygų laboratorija: „Superbobutės“ Mokslo makaronai. Traukiniai

Lukas Šidlauskas. „Humorui padeda smalsumas“ Marius Čepulis. Vasara miške Mylimiausia vaikystės knyga Arūnė Urbonaitė. Trumpos istorijos

4–5 psl. Užduotėlės

20–21 psl.

Knygiukai 6–7 psl. Pasigamink knygiuką!

22–25 psl.

Saulė Paltanavičiūtė. 8–9 psl. Keistosios Meksikos tradicijos

26–27 psl.

Gidės pasakojimai

10– 11 psl. Raimonda Razbadauskienė. „Miškiniai” 12–13 psl. Asta Gricė. „Žaliasis detektyvas“

28–29psl. 30–32 psl. 33–35 psl. 36–37 psl.

Domantas Razauskas. „Ant scenos viską pamirštu ir gyvenu kitą gyvenimą“

14–15 psl. Išradimai, be kurių žmonija atrodytų kitaip 16–17 psl. Movilio urvas

38–39 psl.

Komiksas

40–41 psl.

Mažieji girininkai

18–19 psl. Maži Laimiuko juokai

42–43 psl.

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 Laimiuko pirmųjų kartų“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2021 m. skyrė 17 000 Eur paramą.

Mes jau „Facebook“!

Šio numerio autoriai ir dailininkai Greta Alice, Danutė Aniulienė, Audra Baranauskaitė, Marius Čepulis, Martynas Eidukevičius, Viktorija Ežiukas, Asta Gricė, Marius Marcinkevičius, Agnė Nananai, Vanda Padimanskaitė, Sigutė Ach, Saulė Paltanavičiūtė, Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, Domantas Razauskas, Raimonda Razbadauskienė, Elena Augusta Victoria Reckevitz, Lukas Šidlauskas, Virgis Šidlauskas, Justinas Žilinskas, Reinis Petersonas, Arūnė Urbonaitė, Paulius Uziela, , Sandra Vaičiulienė, Indrė Zalieckienė, Kornelija Žalpytė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Kornelija Žalpytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika. Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigy� renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.

© „Laimiukas“, nr. 4 (102), liepa – rugpjūtis © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAI MIU KO“ ADR ESA S Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

taip ilgai nekantravote, kada gi pagaliau atkeliaus šilti orai, už lango viskas sužaliuos ir sužydės, kad net nepastebėjote, jog vasara jau čia. Ir jau gerai įsibėgėjo! O ar tai bus pačios įsimintiniausios atostogos, priklausys nuo jūsų pačių. Ir visai nesvarbu, ar suplanavote daugybę triukšmingų pramogų, kelionių ir žaidimų su draugais, ar laiką leisite ramiai, veik nepastebėdami jo lėto lyg upeliuko vanduo tekėjimo, kur malonu pačiam vidurdieny sumerkti įkaitusias kojas. Visos linksmybės, marios laisvo laiko, skanumynai ir pašėlęs laikas priklausys tik jums. O po smagios dienos, naujų pažinčių ir kalno įspūdžių nepamirškite pasisvečiuoti ir knygų pasaulyje, kur atrasite dar daugiau jaudulio, pavojų ir neįtikėtinų nutikimų. O šauniausias jūsų draugas Laimiukas, kaip visada, bus kartu ir neleis liūdėti. Jis jau paruošė daugybę naujų įdomių istorijų, pokalbių ir užduotėlių. Šį kartą pakviesime susitikti su šmaikščiuoju rašytoju Mariumi Marcinkevičiumi ir dailininke Viktorija Ežiuku. „Knygų laboratorijoje“ jie papasakos apie naujausią ir linksmiausią savo knygą „Superbobutės“. „Mokslo makaronuose“ pūškuos traukiniai. Apie mylimiausias vaikystės knygas prisiminimais pasidalins puikiai pažįstamos vaikų knygų kūrėjos. „Lietuvos istorijos repo“ atlikėjo (dar žinomo kaip „Šventinis bankuchenas“) Luko Šidlausko paklausinėsime apie humoro ir muzikos dermę jo kūryboje. Apie knygas, scenos jaudulį ir mėgstamiausius vaikų literatūros personažus jaukiai pasišnekučiuosime su muzikantu Domantu Razausku. Marius Čepulis atkreips dėmesį, ką veikti miške vasarą. Saulė Paltanavičiūtė suteiks progą žvilgtelėti į keisčiausias Meksikos tradicijas. Gidės pasakojimuose sužinosite daugiau apie sostinę Vilnių. Raimonda Razbadauskienė pristatys antrąją „Miškinių“ dalį. Asta Gricė pakvies į naujus Loros nuotykius. Turėsime galimybę pasigaminti savo knygiuką bei pasukti galvą spręsdami šaunias užduotėles. Taip pat naujame numeryje rasite smagų komiksą, juokus ir daug įdomių faktų apie paslaptingus urvus bei išradimus, be kurių žmonija atrodytų visai kitaip. Todėl linkiu smagaus ir įsimintino laiko! Būkit linksmi ir pašėlę. Ir iki pasimatymo rudenį!

Virgis Šidlauskas Žurnalo redaktorius

Ko reikia istorijai, kad ji būtų įtraukianti ir sėkminga? Žavių personažų ir smagių nuotykių? O iš kur jie atsiranda? Galbūt knygų kūrėjai šiek tiek primena mokslininkus ir savo herojams gyvybės įpučia charakterių savybes maišydami lyg cheminius junginius? Todėl neatsargiai šliūkštelėjus veikėjui jam nebūdingų būdo bruožų galima sujaukti visą istoriją. Pažvelkime, kaip knygą „Superbobutės“ kūrė rašytojas Marius Marcinkevičius ir iliustruotoja Viktorija Ežiukas.

Kaip konstruoju ir kuriu personažus knygoje „Superbobutės“? Kiek jų išvaizda, būdo bruožai ir charakteriai yra svarbūs kuriant pasakojimą? Šios knygos krikštatėviais galima vadinti organizaciją „Vaikų žemė“. Jie paskelbė konkursą knygai, kuri laužytų stereotipus apie senus žmones. Man ši idėja labai patiko ir aš išsijuosęs kibau į darbą. Pagrindinis herojus berniukas Rokas ir jo senelė atkeliavo iš mano vaikystės. Aplinkos ir charakterių man kurti praktiškai nereikėjo, užteko namie perversti senus fotografijų albumus ir prisiminti vaikystę, kai senelė dar buvo gyva ir aš dažnai lankydavausi pas ją. Todėl galima sakyti, kad šios knygos personažai yra tikri, o ne išgalvoti (išskyrus silkes). Kaip žinia, seni žmonės mėgsta persti. Pastebėjau, kad su amžium ir aš tai darau vis dažniau. Todėl viena knygos herojė yra mokslininkė Stasė Perdasė, bet ji perdžia ne šiaip sau, o dėl mokslo. Mat ji išrado kvapniąsias perdimo pupeles. Mano senelė gimė caro laikais, išgyveno revoliuciją ir abu pasaulinius karus, buvo labai tvirta ir griežto būdo – šias charakterio savybes sudėjau Roko senelei. Kitos senelės – taip pat iš gyvenimo, užrašytos stebint kaimynus ir draugus. Kaip pasakoju istoriją? Nuosekliai, pradedu nuo galo, o gal viskas baigiama ten, kur ir prasidėjo? Ši istorija paprasta ir nuosekli. Pasakojimas prasideda vieną eilinį Roko savaitgalį, kurį jis leidžia pas senelę. Kaip visada, pas senelę susirenka jos draugės, kurias Rokas vadina senomis pelėdomis. Jos valgo bobutiškus patiekalus ir kalbasi apie ligas ir vaistus. Rokui tai pabosta ir jis nueina miegoti. Atsibudęs naktį išgirsta keistus garsus, sklindančius iš kito kambario. Ten nutykinęs pamato, kad kambarys yra virtęs slaptų operacijų štabu, o senelė ir senosios pelėdos yra slaptosios agentės. Tada istorija įgauna pagreitį, veiksmas rutuliojasi labai greitai, Rokas kartu su senelėmis sėda į babamobilį ir išskuba gelbėti pasaulio. Ką šia istorija noriu atskleisti, kokias problemas išryškinu? Pagrindinis šios knygos tikslas yra parodyti, kad seni žmonės dažnai yra nuvertinami ir mes į juos žiūrime pašaipiai arba su gailesčiu. O iš tikrųjų po senatvės kauke slepiasi galingi ir išmintingi žmonės, kurie turi pilnas kišenes įdomių istorijų. Jie, ne taip kaip mes, yra pragyvenę karus, marus ir revoliucijas. Ir tikrai, sakau jums, pakamantinėkite savo senelius ar kaimynus ir sužinosite daugybę įdomių dalykų, o gal net sutiksite vieną kitą slaptą agentą!

Koks istorijos tonas? Pamokomas, atsainus, o gal viskas paliekama skaitytojo savivokai? Aš dažniausiai vengiu pamokomų istorijų, nes niekas nemėgsta, kai juos moko. Todėl šią istoriją stengiausi daryti linksmą ir patrauklią jaunam skaitytojui, nepamiršdamas pagrindinės kūrinio minties.

Kaip kūriau personažus knygai „Superbobutės“? Lengva ar sunku išryškinti jų išvaizdą, būdo bruožus ir charakterio savybes? Personažai atsirado greitai ir lengvai. Vos tik perskaičius Mariaus tekstą iškart pamačiau ir bobutes, ir berniuką. Silkių gvardija atsirado kiek vėliau, galvojant apie skyrių atvartus. Man norėjosi kokių papildomų trumpų istorijų su silkėmis, o Marius jas ėmė ir sugalvojo. Kas lėmė pasirinktą stilių vaizduojant istorijos veikėjus, jų aplinką? Pasirinktą stilių lėmė tekstas, kuris man pasirodė lengvas ir šmaikštus, norėjosi ir lengvų, kiek eskiziškų, juokingų, nespalvotų piešinių. Vaizdu galima gerokai praplėsti pasakojimo erdvę, papildyti tekste neminėtais, bet galbūt nujaučiamais dalykais. Kas paskatina rinktis vienokį ar kitokį būdą? Iliustruojant knygas man įdomiausia ne aklai atvaizduoti tekstą, bet ieškoti kitų prasmių, nuotaikų, kartais gal net piešiniais sukurti kokią papildomą istoriją, detalėmis suteikti personažui tekste neminimų būdo bruožų ar gebėjimų. Aš visuomet esu už šitą būdą, manau, knyga yra bendras tiek rašytojo, tiek iliustruotojo darbas, jie vienas kitą papildo.

lbį! Ačiū už poka

s Lukas Šidlauska

Lukas Šidlauskas pažįstamas iš daugelio veiklų: jis komikas, muzikantas, audioteatro kūrėjas. Visada originalus ir stebinantis savo idėjomis. Vienų mintyse įsitvirtinęs kaip regio muzikos atlikėjas Shidlas, kitų – kaip „Šventinio bankucheno“ sumanytojas, dovanojęs puikų, didelės sėkmės sulaukusį „Lietuvos istorijos repą“ ir daugybę smagių skečų. Žvilgtelkime, kuo gyvena Lukas ir užduokime jam keletą klausimų! Jei humoras mokykloje taptų dėstomu dalyku, kaip manote, ar visiems pavyktų jį įveikti? Jeigu humoras būtų dėstomu dalyku ir paverstas labai rimta mokslo šaka, gali būti, kad tada būtų ne taip smagu tokius mokslus krimsti. Smagiau būtų iš tokios pamokos pabėgti. Tiesą sakant, tai turėtų būti privaloma. Tik tie, kurie reguliariai bėgiotų iš tokios pamokos, išlaikytų humoro egzaminą šimtukui. Visi kiti būtų pasmerkti. Nors, giliau pagalvojus, humoras mokyklose JAU yra dėstomas. Tik mokytojai ar direktorius to dar nežino. Kas kuriant komediją svarbiausia, be ko niekaip nepavyktų išsiversti? Man atrodo, pastabumas. Aplink mus yra daug juokingų dalykų, tereikia juos pastebėti. Jūsų skečuose dažnai situacija apverčiama ar paverčiama absurdu. Pavyzdžiui, skambutis į taksi nenorint jo išsikviesti ar karantino pradžioje pasirodęs skečas apie atostogas namų aplinkoje. Kaip sugalvojate tokias juokingas situacijas? Tai vyksta natūraliai. Mintis topteli, ir tiek. Nors tas situacijos apvertimas yra gan dažnai komedijoje sutinkama priemonė. Apvertus tam tikrus dalykus aukštyn kojom jie iškart tampa ne tokie rimti, todėl – ir juokingesni. Muzika jūsų kūryboje labai svarbi. Neseniai pasirodė jūsų albumas „Nykstančių liaudiesdainų rinkinys“, kuriame liaudies dainų tradicijos susilieja su šiuolaikinio gyvenimo kasdienybe. Kas paskatino ieškoti įkvėpimo lietuvių folklore? Folkloras lietuviams yra įaugęs į kraują. O su liaudies dainų turiniu mums, gyvenantiems su išmaniais telefonais, internetu ir tiktokais, jau sunkiau susitapatinti. Gal net visai neįmanoma. Anų laikų problemos mums natūraliai mažiau pažįstamos. Kam įdomios artojėlių problemos? Arba kokių nors piemenų, avis ganančių? Dabar gi mes ganom savo planšetes! Pagalvojau, o ką, jeigu šiuolaikines aktualijas įvilktumėm į anų laikų liaudies dainų motyvus? Man tai pasirodė juokinga.

„Lietuvos istorijos repas“ buvo stulbinamai sėkmingas vaizdo įrašas – M.A.M.A. apdovanojimuose tapo metų vaizdo klipu, metų daina ir šiuo metų peržiūrėtas daugiau nei 7 milijonų kartų. Kaip galvojate, kur jo populiarumo paslaptis? Manau, susidėjo viskas į vieną krūvą – linksmi piešiniai, istorinių asmenybių sugretinimas su reperių įvaizdžiais, pavykusi muzikinė išraiška. Ir, aišku, patriotizmas! Ar turėjote vaikystėje literatūrinį herojų, kuris jus įkvėpdavo? Atsimenu, labai patiko Džeromo Selindžerio (Jerome David Salinger) „Rugiuose prie bedugnės“ ir jo pagrindinis veikėjas Houldenas Kolfildas. Dar mėgau „Skomanto“ knygas. Čia tokia leidykla, kuri leido (gal ir dabar leidžia?) visokias Lietuvos viduramžių istorijos tematikos knygas. Rydavau jas su malonumu. Kokias knygas mėgstate skaityti ir ar jos padeda kuriant humorą? Dabar pamėgau skaityti šviečiamojo pobūdžio knygas – biografijas, atsiminimus, istorines knygas. Grožinės literatūros skaitau nedaug, labiausiai mėgstamas žanras – novelės. O humorui, man atrodo, padeda bet koks smalsumas ir naujos informacijos siurbimas į save – tai ir knygos, ir filmai, muzika, ir pokalbis su taksistu. Taip pat radijo laidų klausymas, vaikščiojimas turguje! Viskas labai smarkiai padeda.

lbį! Ačiū už poka

i Mar

lis epu Č us

„Man vasarą miške patinka, / Tiek daug visokių kirmėlių, / Ilgų gyvačių čia nestinga / Anei gražuolių siurbėlių“, – šitaip dainavo maestro Vytautas Kernagis. Nekoks miško vaizdelis? Bet, tiesa pasakius, nelabai jūs tų kirmėlių rastumėt (nebent žemėje sliekų ieškosit), gyvatės irgi nėra miškų fanės (nebent šalia yra pelkutė), o siurbėlės tik atogrąžų miškuose gyvena, krenta už apykaklių ir išsiurbia žmones (juokauju, reiktų bent 700 dėlių, kad žmogų išsiurbtų iki dugno). Tai ar pavojingi mūsų miškai? Kaip juose reiktų elgtis, kad, kaip sakė Mikė Pūkuotukas, nepakliūtumėt į nepatogią padėtį?

Kad miškuose negalima šiukšlinti, negalima ne tam skirtose vietose statytis palapines, kurti laužus, rauti augalus, ardyti skruzdėlynus ir lizdus, turbūt pasakoti nebereikia, nes, tikiu, jūs tai jau puikiai žinot. Jei tėveliai bandys važiuoti su mašina per samanas, irgi jiems papasakokit, kad to daryti negalima. O kaip elgtis miške sutikus kokį gyvūną, jei tas gyvūnas nėra erkė? Visų pirma reikia nepaprastai džiaugtis, tyliai ramiai stebėtis, gėrėtis, galima fotografuoti. Bet jokiu būdu nepulti darytis asmenukių su, pavyzdžiui, šernu ar briedžiu. Kodėl? Nes jie nemėgsta asmenukių ir gali jums krimsteltėt, durstelt, stuktelt. Tai svarbiausia taisyklė sutikus didelį žvėrį: jei jis per stebuklą nepaspruko, elgtis ramiai, laikytis atstumo. Šiaip visi žvėrys nuo jūsų spruks, bet maža ką. Jei žvėris bus užkluptas netikėtai, jis gali gintis, tad turėkit po ranką medį. O jei norit niekada nesutikti žvėrių, visada eikit taip, kad vėjas jums pūstų į nugarą, ir triukšmaukit – tikrai nieko nesutiksit. Jei netyčia nutiks stebuklas ir sutiksit mešką (jų jau yra mūsuose), tiesiog atsargiai pasitraukit. Jokiu būdu nemosikuokit rankom ir nebandykit išgąsdinti žvėries, jis gali pagalvoti, kad jūs norit jį pulti ar kviečiat žaisti. Nežinau, ar norėtumėt žaisti ristynių su meška. Na ir šiaip būtų gerai po miškus ne vieniems, o su tėvais vaikščiot.

Ką daryti sutikus vilką ar lūšį? Nesutiksit. O jei pamatysit – jums nerealiai pasisekė. Ką daryti sutikus angį? Džiaugtis ir fotografuoti. Daugiau nieko, visiškai nieko. Angis gali kąsti iš maždaug 5–10 cm atstumo. T. y. jei neimsit jos į rankas ar nelipsit ant jos – jums visiškai niekas negresia. Jei atsitiko taip, kad įkando, ramiai grįžtat namo, uždedat šaltą kompresą ir važiuojat pas gydytoją (nesakykit tėvams, nes reiks gaivint apalpusius, kam jums tos bėdos).

Daug blogiau miške yra įlipti į vapsvų lizdą. Tai žiūrėkit, kur dedat koją, arba vaikščiokit takeliais. Jei jau jus užpuolė vapsvos, bėkit ten, kur saugu, o jei sukąstos vietos pradeda smarkiai tinti, nedelsiant kreipkitės į gydytoją.

Jokių vorų nereikia bijoti. Daug pavojingiau būna, kai žmogus pataikęs veidu į voratinklį pradeda blaškytis ir trankytis į medžius. Tuo metu reikia labiausiai gailėtis voro, kuriam tenka ištverti visą šį blaškymąsi ir išlikti nenukentėjusiam. Erkės. Taip, jos pavojingos, taip, reikia jų saugotis, taip, būtina pasiskiepyti nuo erkinio encefalito. Jei po miškus vaikščiosit su guminiais ilgesniais botais, tikimybė, kad ant jūsų užropos erkė, smarkiai sumažės. Visada, VISADA grįžę iš miško apžiūrėkite, ar neropoja per jus ta aštuonkojė. Jei įsisiurbė, niekada netraukit suėmę už pilvelio. Tik pincetu, siūleliu, peiliu ar specialiu trauktuku už galvos. O įkąstą vietą kurį laiką stebėkit. Jei paraudimas aplink įkandimo vietą nemažėja ar net didėja – vėl kreipkitės į gydytoją.

Tai štai, miškuose vasarą yra smagu, gražu ir nėra jokių „išvirtusių šerno vidurių“ (vėl – anot maestro Vytauto Kernagio). Elkitės apgalvotai, nekiškit nagų prie gyvūnų. Niekada nelieskit jokių žvėrių jauniklių, negelbėkit paukščiukų ir viskas bus gerai. Tiesa, kadangi prasidės grybų ir uogų sezonas, tai rinkit tik gerai žinomas uogas (mėlynes, žemuoges, avietes, bruknes) ir tik gerai žinomus grybus (voveraites ir baravykus), o rinkdami pagalvokit, kad jie ne dėl jūsų auga, o dėl visų miško gyventojų, tad ir jiems palikit. Gražios vasaros. 11 13

trumpos istorijos

Baltijos šalių vaikų knygų kūrėjų sukurtus knygiukus galės skaityti viso pasaulio vaikai! 2020 metų pavasarį Lietuvoje gimusi akcija „Knygiukai į pagalbą vaikams“, kurios metu vaikų knygų kūrėjai buvo kviečiami kurti trumpas iliustruotas istorijas, telpančias vieno popieriaus lapo knygelėse, sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo. 2021 m. projektas peržengė mūsų valstybės sienas – Lietuvos, Latvijos ir Estijos vaikų literatūros ir skaitymo skatinimo organizacijos suvienijo jėgas įgyvendindamos tarptautinį projektą „Tiny Books from Baltic Authors“ („Baltijos šalių autorių knygiukai“), kuris subūrė 36 autorius, sukūrusius 18 knygiukų, skirtų 6–10 metų vaikams. Projekto tikslas – skatinti vaikų literatūros kūrėjų bendradarbiavimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje bei skleisti žinią apie profesionalią šių šalių vaikų literatūrą pasaulyje. Projekte dalyvavo po 6 rašytojus ir iliustruotojus iš kiekvienos šalies. Vaikų ir paauglių knygų autoriai trumpas istorijas kūrė lygybės, kultūrinės įvairovės, žodžio laisvės temomis ir kviečia atsikratyti stereotipais, susijusiais su negalia, lyčių vaidmenimis, diskriminavimu dėl amžiaus. Knygiukai padeda tai daryti – jų skaitymas ir pokalbiai su vaikais apie išgirstas istorijas gali prisidėti prie empatijos puoselėjimo tiek namie, tiek ugdymo organizacijose. Knygiukai išversti net į 12 kalbų, todėl juos skaityti gali vaikai iš įvairių pasaulio vietų. Knygiukus galima nemokamai atsisiųsti iš www.tinybooks.eu, atsispausdinti arba skaityti elektronines jų versijas. Knygiukų rinkiniai praturtinti vaikų psichologų, vaikų literatūros kritikų ir skaitymo skatinimo specialistų parengta metodine medžiaga, skirta tėvams bei pedagogams, skaitantiems kartu su vaikais. Projekto iniciatoriai džiaugiasi knygiukų sėkme Lietuvoje ir tiki, kad Baltijos šalių knygiukai plačiai pasklis po pasaulį – bus noriai skaitomi ir pritaikomi dirbtuvėlėms, edukacinėms veikloms. „Tikimės, kad šis projektas atkreips užsienio leidėjų dėmesį ir paskatins vaikų literatūros vertimus iš lietuvių, latvių ir estų kalbų“, – sako programos „Vaikų žemė“ vadovas Justinas Vancevičius. O „Laimiuko“ skaitytojai turi neeilinę progą pasigaminti lietuvių rašytojo Justino Žilinsko ir latvių iliustruotojo Reinio Petersono knygiuką-žaidimą! Pasigaminki ir sužaiski!

Brangūs vaikai,

viliamės, kad 18 trumpų iliustruotų istorijų, kurias vadiname

viliamės, kad 18 trumpų iliustruotų istorijų, kurias vadiname knyknygiukais, padės jumsdžiaugsmą patirti skaitymo džiaugsmą ir geriau giukais, padės jums patirti skaitymo ir geriau pažinti jus pažinti juskuriame supantįgyvena įvairųdaug pasaulį, kuriame daug supantį įvairų pasaulį, skirtingų žmonių.gyvena Tam, kad mes visi galėtumežmonių. susikalbėti, labai svarbu pasaulį kito skirtingų Tam, kad mespamatyti visi galėtume susikalbėti, žmogaus akimis, pabūti jo batuose. Jeigu perskaičius knygiukus jums labai svarbu pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis, pabūti kiltų klausimų, būtinai pasidalykite jais su jums svarbiais suaugusiais batuose. Jeigu perskaičius knygiukus jums kiltų klausimų, žmonėmis.joKnygiukus kūrė 36 rašytojai(-os) ir iliustruotojai(-os) iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kuriuos vienija kūrybai, vaikų literatūrai būtinai pasidalykite jaismeilė su jums svarbiais suaugusiais ir noras papasakoti jums dar negirdėtų istorijų.

žmonėmis. Knygiukus kūrė 36 rašytojai/os ir iliustruotojai/ os iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kuriuos vienija meilė kūrybai, vaikų literatūrai ir noras papasakoti jums dar negirdėtų istorijų.

Mieli suaugusieji, Nobelio literatūros premijos laureatėsako, Olgakad Tokarčiuk Nobelio literatūros premijos laureatė Olga Tokarčiuk „tik kadleisti „tikmums literatūra yraį pajėgi leistigyvenimą, mums įsiskverbti literatūra sako, yra pajėgi įsiskverbti kitos būtybės suprasti jų veikimo priežastis, dalintis jausmais, patirti likimą“. priežastis, Šie į kitos būtybės gyvenimą, suprasti jų jų veikimo žodžiai įkvėpė mus sukurti projektą, kurio rezultatas – 18 Baltijos šadalintis jausmais, patirti jų likimą“. Šie žodžiai įkvėpė mus lių autorių knygiukų, tyrinėjančių įvairias žmogaus teisių, tarpusavio projektą, kurio rezultatas – 18 Baltijos šalių autorių santykių irsukurti savęs pažinimo temas. Kviečiame knygiukus skaityti drauge su 6–10 metų vaikais,tyrinėjančių o perskaičius –įvairias pasikalbėti apie pažintą istoriknygiukų, žmogaus teisių, tarpusavio ją, megztisantykių gyvą ryšį, padėti vaikui reﬂ ektuoti savo ir kitų jausmus. Tai ir savęs pažinimo temas. Kviečiame knygiukus daryti padės projekte dalyvaujančios vaikų psichologės parengti klauskaityti drauge su 6–10 metųpatarimus, vaikais, kaip o perskaičius – simai, o vaikų literatūros specialistė surašė naudoti knygiukuspasikalbėti ugdant vaikų apie kūrybingumą. pažintą istoriją, megzti gyvą ryšį, padėti vaikui reflektuoti savo ir kitų jausmus. Tai daryti padės projekte dalyvaujančios vaikų psichologės parengti klausimai, o vaikų literatūros specialistė surašė patarimus, kaip naudoti knygiukus ugdant vaikų kūrybingumą.

Mieli/os literatūros lauko vaikų kūrėjai/os profesionalai/ės, ir tai pirmas tokio masto kūrybinio bendradarbiavimo projektas tarp trijų Baltijos šalių kūrėjų – rašytojų ir tai pirmas tokio masto kūrybinio bendradarbiavimo projektas tarp iliustruotojų. Net 36 įvairių stilių, savito braižo ir charakterio menininkai(-ės) sukūrė originalias trumpas trijų Baltijos šalių kūrėjų – rašytojų ir iliustruotojų. 36 įvairių pasaulio iliustruotas istorijas, skirtas šių dienų realybėje augančioms asmenybėms Net – būsimiems(-oms) piliečiams(ėms). Istorijosbraižo aprėpiairpenkias žmogaus menininkai/ės teisių temas – lygybę, kultūrinę įvairovę, negalią, stilių, savito charakterio sukūrė originalias lyčių vaidmenis, amžizmą ir žodžio laisvę – ir atliepia šiuo metu aktualias įtraukos (angl. inclusion) ir trumpas iliustruotas istorijas, skirtas šių dienų realybėje augančioms reprezentavimo vaikų literatūroje temas. Drauge šis rinkinys yra kūrėjų prisistatymas ir turtingas jų asmenybėms – būsimiems/oms pasaulio piliečiams/pilietėms. © Istorijos Text Vardas Pavardė Text Vardas Pavardėsu Baltijos darbų pavyzdys. Tad©kviečiame susipažinti šalių vaikų literatūros lauku, pasimėgauti puikiais portfolio.lt žmogaus teisių temas – lygybę, kultūrinę įvairovę, darbais aprėpia ir užmegztipenkias ryšį su portfolio.lt knygiukų autoriais(-ėmis). © Text Vardas Pavardė negalią, lyčių vaidmenis, amžizmą ir žodžio laisvę – ir atliepia šiuo © Illustrations Vardas Pavardė © Illustrations portfolio.lt Projekto organizatorių vardu Vardas Pavardė metu aktualiasportfolio.lt įtraukos (angl. inclusion) ir reprezentavimo vaikųportfolio.lt Justinas Vancevičius literatūroje temas. Drauge šis Vardas rinkinys yra kūrėjų prisistatymas ir © Illustrations Pavardė Translated by Darius Sužiedėlis Translated by Darius Sužiedėlis portfolio.lt turtingas jų darbų pavyzdys. Tad kviečiame susipažinti su Baltijos

© Tiny Books to the Rescue, 2020 © Tiny Books to the Rescue, šalių vaikų literatūros lauku, 2020 pasimėgauti puikiais darbais ir užmegzti Translated by Darius Sužiedėlis ryšį su knygiukų autoriais/ėmis. © Text Vardas Pavardė © Text Vardas Pavardė

portfolio.lt portfolio.lt © Tiny Books to the Rescue,Projekto 2020 organizatorių vardu, © Illustrations Vardas Pavardė © Illustrations Vardas Pavardė Justinas Vancevičius portfolio.lt portfolio.lt Translated by Darius Sužiedėlis Translated by Darius Sužiedėlis

Projektą remia:

Projekto partneriai:

Projektą organizuoja:

vaikuzeme.lt

Projekto komanda: Justinas Vancevičius, Kotryna Zylė, Ulla Saar, Silvija Tretjakova, Gundega Muzikante, Eglė Baliutavičiūtė, Monika Skerytė–Kazlauskienė, Elzė Gerdvilienė, Inga Dagilė © Vertimas: Jurgis Banevičius, Viltarė Mickevičienė. Redaktorius: Vainius Bakas. Knygiuko tekstas ir iliustracijos © Knygiuko autoriai. Projektas „Tiny Books from Baltic authors“ © Všį Mokyklų tobulinimo centras Platinti ir kitaip naudoti komerciniais tikslais griežtai draudžiama.

Raim

kinys Trau

onda Razbadauskienė

į est i į priem

Kartą grįžo lokys Laris iš miesto miškan. Sukvietė miškinius į susirinkimą. Tik vienas vilkas, vardu Kailiapilkis, nedalyvavo. Sukvietęs visus, lokys tarė: – Ilgą kelią sukoriau, kol parsiradau. Uch... Puch... Visai nuo letenų nusivariau! Kas už tai, kad miške atsirastų stotelė? – Stotelė pati atsirasti negali. Ją turime pastatyti, – šmaikštaudamas prašneko vienas iš miškinių kiškis Pinkis. Kuklus, bet mėgstantis humorą. O kai esi linkęs į humorą, kažkiek ir drąsesnis tampi. – O kam mums stotelė? – nedrąsiai pasiteiravo kitas miškinukas Mažasis Miklis. Jis – ežiukas. Teisybę pasakius, suaugęs ežys. Bet ūgiu – mažiausias visame miške. Žinoma, dėl to neliūdėjo. Avėjo greituoliškus batus ir buvo nepralenkiamas. O spyglių ilgumu ir dygumu nustelbė kitus. – Ogi tam, – atsakė Laris, – kad traukinys miške sustotų. Juk važiuoja pro šalį. – O kam traukiniui į mišką? Tarsi mums savų letenų negana, – domėjosi meškėnas. Meškėnas Robas – smalsus žvėrelis, bet kartais pernelyg įžūlus. – Ech, jūs... Žvėreliai... Traukinys tam, kad į priemiestį galėtume nuvykti. Tuojau prabilo lapė Gudrė: – Kam į priemiestį, jeigu mums į miestą reikia? – Traukinys stoja tik prie miesto. Atvykę priemiestin pateksime į miestą, – atsakė Laris. Miškiniai susižvalgė. Nė vienas neketino prieštarauti Lariui – didžiausiam šio miško žvėriui ir kaip visuomet mąstančiam plačiau ir toliau. Laris dar vaikystėje išsiskyrė globėjiškumu ir perdėtu rūpesčiu kitais. Nieko nepadarysi, kai esi geros širdies. Todėl jau ateinančią dieną žvėreliai ėmėsi darbo. Tik vilkas, vardu Kailis Pilkas, nepasirodė. Po kelių dienų stotelė buvo pastatyta. Susirinkę miškiniai tikėjosi išvysti atpukšint traukinį. Atpėdinęs Laris tik gūžčiojo pečiais: – Ko gi čia susikupetinot? – Kaip gi ko, traukinio, žinoma! – vienbalsiai sušuko miškinukai. – Ech, jūs... Žvėreliai... Kaip traukinys atbildės čionai, jeigu bėgių nėra? Miškiniai apsidairė. Tikrai! Bėgių juk nėra. Nieko nelaukdami puolė tiesti bėgius. Darbas virte virė. Net prakaitas varvėjo. Po sunkaus triūso miškiniai susispietė prie stotelės. Laukė atvykstančio traukinio. Laris ir vėl pasiteiravo: – Ko gi čia lūkuriuojate? – Ko ko, traukinio! – kone išrėkė miškinukai. – Ech, jūs... Žvėreliai... Kaipgi jūs važiuosite... Be bilietų! Norėdami keliauti traukiniu, turite nusipirkti bilietus, – kuo ramiausiai kalbėjo Laris. – Bilietus? O kur mums juos pirkti? – klausė miškiniai. – Pirmiausia pastatykite bilietų kasą. Antra, – tarė lokys, – reikia pardavėjos, kuri tuos bilietus parduotų. Išsiskirstė žvėreliai. O jau kitą dieną ėmė statyti bilietų kasą. 30

Statybos ilgai netruko, mat talkos netrūko. Beliko surasti pardavėją. Prisegė miškiniai prie kiekvieno medžio skelbimą – ieškoma pardavėja! Galiausiai buvo išrinktas ir šiam darbui tinkamas žvėrelis – voverytė Rudakepurytė. Ši kasmet laimėdavo kankorėžių gliaudymo čempionatą. Jos letenėlių miklumas neišpasakytas, kaipmat išparduos visus bilietus. Tačiau vien tik pardavėjos neužteko. Trūko miškinio, atsakingo už traukinio tvarkaraštį. – Būtina sudaryti tvarkaraštį, kad būtų aišku, kuriomis dienomis ir kuriuo laiku atvažiuos traukinys, – patarė Laris. Šiam darbui miškiniai bendru susitarimu paskyrė pelėdą Polę – pačią galvočiausią visame miške. Ji noriai sutiko. Jau kitą dieną stotelėje kabėjo tvarkaraštis. – Ar jau dabar galime laukti traukinio? Trys valandos po pietų prie bilietų kasos išsirikiavo milžiniška eilė. Net vilkas, vardu Kailiapilkis, pasirodė. Šalia šmirinėjo ir jo pakalikas žiurkius Smirdžius. Tačiau šie eilėje nestovėjo. Tik trynėsi šalimais. Vienas iš miškinių, pasitelkęs visą drąsą, užkalbino vilką: – Kodėl, vilke Kailiapilki, susirinkime nebuvai? Kodėl stotelės nepadėjai statyti? Bet Kailiapilkis tik tylėjo ir žvalgėsi aplinkui, tartum kažką nedoro būtų sumąstęs. Tasai miškinis buvo atkaklus, kalbėjo toliau: – Stok į eilę, kaipgi dabar be bilieto vyksi? – Bilieto?! Pfff!.. Kokio dar bilieto?! Aš ir be jo leisiuosi į kelią, – atšovė vilkas piktai. Žiurkius Smirdžius pritariamai linkčiojo. Bet čia pat išgirdo miškinius tarpusavyje šnabždantis: – Traukinyje bus kontrolierius – bilietus tikrinantis pareigūnas. Tai išgirdęs, vilkas Kailiapilkis kaipmat stojo į eilę. Iš paskos, be abejo, ir Smirdžius. – Čiuožk! Praleisk! – eilėje stumdėsi vilkas. Deja, deja... Visi bilietai jau buvo išparduoti. – Apgailestauju, vilke, visus bilietus pardaviau. Teks kito traukinio laukti, – tarė voverytė.

Perbalęs kaktusas ilgesingai žvelgė į tolį, negirdėdamas paukščių keliamo šurmulio.

– Skrendam pažiūrėti, kur veda gija? – Seniai reikėjo, nesuprantu, kodėl gaištame laiką, – burbėdama pakilo Lora.

– Apžiūrėjai nusikaltimo vietą? – pasidomėjo žvirblis. – Ko aš ten nemačiau, – prunkštelėjo papūga. – Ieškoti reikia, o ne dairytis į tuščias lentynas. Robis nusklendė į palapinę ir dingo tarp kaktusų. – Ten nieko nerasi! – šūktelėjo Lora ir pažvelgė į Marą. Ši skėstelėjo sparnais. Iš palapinės pasigirdo garsus čirškimas, papūgos metėsi vidun. Patenkintas Robis suposi ant storo raudono siūlo, kuris nuo ilgaspyglio kaktuso driekėsi kažkur tolyn. – Ko aš ten nemačiau! Ten nieko nerasi, – žvirblis mėgdžiojo Lorą, o ši išpūtusi akis žvelgė į giją. – Na... gal ir nepastebėjau... tačiau kaip šis siūlas susijęs su dingusia Lupita? – Skrisime ir žiūrėsime, kur jis mus nuves. Būsime tikri detektyvai. Papūgos susižvalgė, o nepatenkinta Lora sutarškėjo: – Tu pats ir būk depektyvu, o mudvi su Mara nenorime! Stojo nejauki tyla. – Aš nieko blogo nepasakiau, – teisinosi Robis. – Juk sekliais nori būti visi. – Sekliais gal ir taip, bet ne detuktyvais. Ir nevadink mudviejų šitaip. Nustebęs žvirblis pakraipė galvą ir ėmė atidžiai tyrinėti siūlą. Vikriai nustraksėjo į palapinės gilumą, apsuko ratą aplink lentynas, ir pakilęs aukštyn apsidairė.

Žvirblis ir papūgos skrisdami atidžiai stebėjo siūlą, kuris vingiavo žolėje, rangėsi per krūmus, raitėsi takeliu, net tįso neaukštų medžių šakomis. – Keista, nenorrmalu... Kam pro krūmus brautis, į medžius lipti. – Čirr... tyliau. Mes juk sekliai, kurie viską pas... – Robis netikėtai nutilo, nes baigėsi siūlas. Jo galas siūbavo ant medžio šakos. – Dingo! – nustebo Lora. Mara šmirinėjo po žolę, Robis žvelgė į tolumą. Užvertusi galvą papūga pastebėjo kažką įtartino. Pakilo aukščiau, kyštelėjo galvą į tankmę ir pamatė keistą būstą: iš sausų šakų, žolių stiebų, vilnos likučių susuktą lizdą. Vidus buvo išklotas plunksnomis ir sausa žole. Ir ko tik čia nebuvo! Mėtėsi veidrodėlis, keli blizgantys medalionai, metalinė saldainių dėžutė, varinės vielos juostelės. Šone gulėjo mažas indelis su pūkuotu kaktusu. – Lupita, čia tu? – atsargiai palietė mažylę. Šiai linktelėjus, garsiai sutarškėjo. – Radau, radau mūsų gražuolę! Paukščiai skraidė aplink kaktusą, čiauškėjo, džiūgavo. Lupitos skruosteliu nusirito ašara. – Maniau, neieškosite manęs, pamiršote. Staiga ant lizdo krašto nutūpė didžiulė juoda varna. – Nesupratau! O jus kas kvietė? – kranktelėjo nustebusi. – Tik išskrisk trumpam, tuoj žioplių minia susirenka. Visiems įdomu, kaip varna butą įsirengė. Pačiupau siūlų, norėjau užuolaidą nunarplioti. Et, nepasisekė! Užkliuvau, ir siūlai netoli namų netikėtai baigėsi. Tačiau turiu augalą...

Lora mirktelėjo draugams, čiupo indelį su kaktusu ir nėrė į lapų tankmę. Varna metėsi iš paskos, tačiau Robis ir Mara drąsiai pastojo jai kelią. Lora sparčiai tolo nuo varnos lizdo. Nešulys mažam paukštukui buvo nelengvas, tačiau papūga snapu tvirtai laikė indelio kraštą. Tik saugiai padėjusi jį ant lentynos, apsidairė ir nuleido pavargusius sparnus. Greitai pasirodė ir kiti du gelbėtojai. Per pusdienį mažasis kaktusas susitraukė, išblyško. Šalia jo vazonėlio mėtėsi šeši spygliai. – Pablito, aš grįžau. – Lupita, kur buvai dingusi? Ši diena pati niūriausia mano gyvenime. Aš skabiau spyglius ir skaičiavau valandas be tavęs. – Man vis papsėjo ašaros, kai galvojau, kad niekada nebesugrįšiu į namus, nepamatysiu tavęs.

– Stop stop! Kas per liūdesys? – sutarškėjo Lora. – Viskas gerai baigėsi. Apsikabinkime! O judu įtraukite spyglius, – priminė kaktusams. Kai visi baigė glėbesčiuotis ir aptarė dienos įvykius, Robis pasidžiaugė: – Gelbėjimo operacija „Žaliasis D“ pavyko puikiai. Pasijutau tikru detektyvu. Lora piktai pašnairavo į žvirblį. – Dar kartą ačiū už pagalbą, – linktelėjo Lupita. – Ar galiu vadinti tave savo drauge? – nedrąsiai paklausė papūgos. – Drauge? Mielai ja būsiu, – sutarškėjo Lora. Bet tik ne defektyvu... Robi, kuo jis, sakei, užsiima? Atsakymo ji neišgirdo, nes žvirblis susidomėjęs tyrinėjo naują pėdsaką.

Iliustravo G reta Ali ce

la zie us U

li au P o rav Iliust

*** Zepukas pasakoja Kaspariukui: – Žinai, vakar šokau su parašiutu... – Oho! Na, ir kaip? Daug adrenalino gavai? – Daug... Bet jei žinotum, pro kur jis išsiskiria...

*** Gydytojas apžiūri Freken Bok. – Nelabai jūs man patinkate... Ši įsižeidusi: – Na, ir jūs, gydytojau, ne kažin koks gražuolis.

*** Pepė skambina vakare mokytojai: – Atleiskite, rytoj mokykloje nebūsiu, negaluoju. – O kuo skundiesi? – susirūpina ši. – Kažkas nutiko regėjimui… – Kas negerai? – Na, nematau rytoj savęs mokykloje!

*** Tėvas klausia Mažylio: – Kaip tau šiandien sekėsi mokykloje? – Su dvejetukininko tėvu nekalbu!

*** Eva Lota iš kito kambario šūkteli mamai: – Mama, šviestuvas dega! – Ne dega, o šviečia! – pataiso ši. – Mama, dabar jau ir užuolaidos šviečia!

*** Zoologijos sode: – Mama, mama, ar čia beždžionė? – Ne, dukrele, mes dar tik prie kasos.

*** Sėdi varna medyje, laiko snape sūrį. Prieina lapė ir, nieko nesakiusi, kaip pils jai per pakaušį. Tada griebia sūrį ir nubėga. Varna nustebusi pakelia galvą ir sako: – Matai, kaip pasakėčią sutrumpino...

*** – Daktare, mes praradome pacientą. – Kas atsitiko? – Pasveiko.

*** Mokytoja liepė vaikams nupiešti karvę, besiganančią pievoje. Kalis Bliumkvistas atneša tuščią popieriaus lapą. Mokytoja klausia: – O kur žolė? – Ją suėdė karvė. – O kur tada karvė? – O ką ji ten veiks, jei nėra žolės?

*** Šliaužia per dykumą apdriskęs žmogus. Tris savaites nevalgęs, negėręs ir labai pavargęs. Bešliauždamas pamato seną lempą, patrina ją, išlenda džinas ir sako: – Tu mane išlaisvinai, dabar aš tavo tarnas. Padarysiu viską, ką liepsi. – Noriu atsidurti namie. – Gerai, bus padaryta. Paima žmogaus ranką ir vedasi jį. Šis sako džinui: – Tu mane ne taip supratai. Namuose noriu atsidurti greitai. – Gerai, tada bėgam.

IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Ignė Zarambaitė Iliustravo Ieva Zalepugaitė

„Manęs nėra“

Kai tėvai pasako Motiejui, kad turės broliuką, jis labai nusimena. Jau verčiau gautų šuniuką. Su juo būtų daug linksmiau! Ir tėvais nereiktų dalintis. Juk nuo šiol visko bus perpus mažiau – jų meilės, apkabinimų, blynų... Ar ne visai taip? Gal su broliu – dvigubai GERIAU?

Autorė ir dailininkė Emilia Dziubak

„Gyvūnų būstai“

Gyvūnai – tikri architektūros meistrai! Jie stato pačius įvairiausius būstus, kuriuos pamatysite šiame gausiai iliustruotame atlase: namus ant vandens ir po vandeniu, ant žemės ir po žeme, kilnojamuosius ir laikinus būstus. Knygoje rasite seilėmis sulipdytus kregždžių lizdus, milžinišką termitų namą, požeminius prerinių šuniukų urvus bei daug kitų įdomybių. Eime pasidairyti, kur miega gyvūnai!

Prenumeruokite žurnalą „Laimiukas“ 2022-iesiems vos už 16,49 €! „Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje

prenumeruok.lt.

Nr ru . 5 gs (9 sp ėjis 7) 20 alis ir 21

Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.

žu

nč

ot ist aik or ing ijo o s s us u fa įdo kt m ų ių

kn yg os

,,Š uo

va rd uK atė“

)

( iš lin aW arst a -E raci ja ilius

9 771392 967004

Vir šelio

ISSN 1392-9674

už

sm du agi ot os ėl ės