Laimiukas Nr. 1 (105), sausis-vasaris

Šiame numeryje SKAITYKITE:

Knygų laboratorija: „Debesėlis“ 4–5 psl. Mokslo makaronai. Antarktida 6–7 psl.

Rokas Petrauskas: „Vaidindamas savyje atrandi tokių spalvų ir jausmų, apie kuriuos galėjai tik susapnuoti“ 8–9 psl.

Marius Čepulis. Žiemą Lietuva – paukščių atostogų vieta 10–11 psl.

Slapčiausios istorinės mįslės 12–13 psl.

Kai aš užaugsiu… 14–15 psl. Linksmieji špicai 16–17 psl. Užduotėlės ir žaidimai 18–21 psl. Šokių studija „Planet 9“ 22–25 psl.

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 Laimiuko pirmųjų kartų“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2022 m. skyrė 17 000 Eur paramą.

Raimonda Razbadauskienė. „Miškiniai. Kelionė laivu“ 26–27 psl.

Dalia Bieliūnaitė. „Nuotykiai Plungės dvare: žuvis skundikė ir pamušta direktoriaus nosis“ 28–29 psl.

Ina Fomenko-Volodko. „Susipažinkite su Miku“ 30–31 psl.

Ruslanas Baranauskas. Savanorystės prasmė 32–33 psl.

Vaikų poezija. „Debesų langai“ 34–35 psl.

Neringa Vaitkutė. Gyvybės dėlionė 36–37 psl.

Kaip žmonijos ateitį įsivaizduoja vaikai? 38–39 psl.

Gidės pasakojimai 40–41 psl.

Maži Laimiuko juokai 42–43 psl.

Mes jau „Facebook“!

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Kotryna Alesiūtė, Greta Alice, Danutė Aniulienė, Ruslanas Baranauskas, Dalia Bieliūnaitė, Marius Čepulis, Viktoras Jasaitis, Ona Jautakė, Martynas Pavilonis, Rokas Petrauskas, Raimonda Razbadauskienė, Elena Augusta Victoria Reckewitz, Ramunė Šė, Virgis Šidlauskas, Vaidas Šukys, Paulius Uziela, Neringa Vaitkutė, Ina Fomenko-Volodko, Ignė Zarambaitė, Dovilė Zavedskaitė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Miglė Dilytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.

© „Laimiukas“, nr. 1 (105) sausis–vasaris.. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAIMIUKO“

ADRESAS

Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

žiema pamažėle įsibėgėja. Tiesa, sniego laukimas kartais primena permainingą lėkimą kalneliais: nutirpusį sniegą greitai keičia vis gilėjančios pusnys, o pavasarį primenančias dienas – pūgos, plikledis ir šlapdriba. Bet nėra metuose kito tokio pašėlusiai linksmo laiko! Rogučių vėžėms nužymėjus takus, susikryžiavus praeivių pėdsakams, žibintų šviesoje sūkuriuojančios snaigės nuteikia taip romantiškai, kad per vėlai pastebėję blizgantį ledą versdamiesi per galvas čiuožinėja net suaugusieji. :) Todėl nereikia pamiršti saugumo. Juk neatsargiai pastačius koją kartais gali pargriūti ant sėdynės ir užsidirbti gražų gumbą.

Nauji metai – puiki proga vėl visiems susitikti, naujomis jėgomis kibti į darbus, įveikti dar didesnius iššūkius ir pagaliau įgyvendinti taip ilgai atidėliotas savo svajones. Svarbiausia, kad įkvėpimas ir tvirta valia lydėtų visuomet ir net susidūrus su kliūtimis bei keblumais neiššvilptų kaip oras iš baliono.

O Laimiukas puikiai žino, kas jus įkvepia. Todėl su savimi atsineša glėbį naujų istorijų, neįtikėtinų faktų, šiltų pašnekesių, juoko, smagių užduotėlių ir slapčiausių mūsų pasaulio mįslių.

„Knygų laboratorijoje“ rašytoja Ignė Zarambaitė ir iliustruotoja Greta Alice papasakos apie savo jaukią ir šiltą knygą „Debesėlis“. „Mokslo makaronuose“ keliausime į atšiauriąją Antarktidą. Pasišnekučiuosime su talentingu aktoriumi ir muzikantu Roku Petrausku. Marius Čepulis atskleis, kaip žiemoja paukščiai. Vaikų knygų kūrėjai prisimins, kuo svajojo būti užaugę. Žavėsimės breiku ir kitais gatvės šokių stiliais. Gilinsimės į pačias slapčiausias istorines mįsles. Mėginsime suprasti, kad gamtoje viskas be galo susiję. Susipažinsime su linksmųjų špicų veisle. Su Raimondos Razbadauskienės miškiniais vėl nersime į naujus nuotykius. Sužinosime apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaikystę. Artimiau susipažinsime su linksmuoju autobusiuku Miku. Aiškinsimės savanorystės pliusus. Mėgausimės vaikų kurta poezija. Stebėsimės jų mintimis, kaip ateityje galėtų atrodyti mūsų pasaulis. Spręsime smagias užduotėles ir su gide keliausime į Lietuvos pasienį.

Būkime kartu, džiaukimės bendravimu ir drauge praleistu laiku! Iki pasimatymo kituose numeriuose!

Virgis Šidlauskas Žurnalo redaktorius

Ko reikia sėkmingai istorijai? Šaunių personažų ir padūkusių nuotykių? O gal knygų kūrėjai herojų būdo bruožus maišo lyg cheminius elementus ir nebūdingos savybės gali viską sujaukti? Pažvelkime, kaip knygą „Debesėlis“ kūrė Ignė Zarambaitė ir Greta Alice.

Ignė Zarambaitė

(rašytoja)

Kaip lipdau knygos personažus ir įpučiu jiems gyvybės? Manau, personažas tampa gyvas tik tada, kai skaitytojas gali su juo susitapatinti. Savo knygų veikėjus lipdau taip, lyg jie iš tikro egzistuotų, kad būtų panašūs į mus visus, tačiau turėtų ir savitumų. Knygoje „Debesėlis“ pagrindinio veikėjo Aisčio išvaizda nėra itin svarbi. Daugiausiai gyvybės berniukui įpučia jo įpročiai, nuotaikos, mintys. Tai leidžia jį pažinti daug giliau. Pavyzdžiui, nenoras kraustytis į vis kitus namus, daiktų dėliojimas į įprastas vietas, prisirišimas prie savo mėgstamo puodelio, pairusio megztinio atskleidžia berniuko jautrumą aplinkai, saugumo jausmo stoką, nerimą. Pomėgis skaityti nuotykių knygas ir stebėti plunksninius debesis parodo jo svajingumą, smalsumą, turtingą vaizduotę.

O Debesėlio net nereikėjo išgalvoti – knygoje jis toks, koks yra realybėje: protingas, mielas, ištikimas. Šis baltas balandis atskrenda pas mane į svečius – taip ir gimė idėja parašyti knygą.

Kaip istorija vystosi? Ramiai? O gal veiksmas nuo pat pirmo sakinio pasileidžia šuoliais?

Pradžioje istorija teka ramiai, kaip ir Aisčio kasdienybė. Berniukas keliasi, eina į mokyklą, paskui ruošia pamokas, skaito, pro langą stebi dangų, laukia iš darbo grįžtančių tėvų. Daugiausia veiksmo –jo vidiniame pasaulyje. O tada pasirodo Debesėlis ir kaip reikiant viską sujaukia! Įvykiai veja vienas kitą, kol truputį neįprasta, tačiau labai nuoširdi draugystė su paukščiu Aisčiui padeda geriau suprasti save, įveikti baimes, paskatina pagaliau leistis į tikrus nuotykius.

Kokias problemas šioje istorijoje noriu išryškinti?

Kalbu apie jautrumą, kitoniškumą. Apie nesaugumo jausmą, kurį patiriame svetimoje ir artimoje aplinkoje. Apie nerimo sutrikimus, įkalinančius mus savo mintyse. Ir būtinybę kažkam atverti širdį, nes tikra draugystė išlaisvina, įgalina jaustis jaukiai ir saugiai, kur bebūtume.

Koks istorijos tonas? Atsainus, pamokomas, o gal padūkęs?

Tonas įvairus. Jis kinta kartu su Aisčiu, kuris ir yra istorijos pasakotojas. Pirmiau mąslus, svajingas, gal net šiek tiek liūdnokas. Vėliau tampa vis drąsesnis, ryžtingesnis, kai kada – netgi padūkėliškas. O galiausiai, viskam išsisprendus, lengvas kaip paukščio plunksna... Beje, pamažu keičiasi ir iliustracijų tonai – atskridus Debesėliui berniuko kasdienybė jau nebeskendi šešėliuose, joje atsiranda vis daugiau spalvų.

Greta Alice

(iliustruotoja)

Kaip kūriau personažus knygai „Debesėlis“?

Personažų ilgai ieškoti netenka. Kartais net atrodo, kad jie tik ir laukia savo laiko išlįsti ir man pamojuoti. Taip nutiko ir su Aisčiu bei Debesėliu. Aistis man labiausiai asocijavosi su prairusiu megztiniu, lyg ištįsęs nertinio siūlas neleistų jam nutolti nuo saugių namų. Visiškai priešingai su Debesėliu: patrakęs paukštis tik ir kvietė šėlti, mostaguoti sparnais ir išpūtus akis leistis į nuotykius. Knygos pradžioje Aistis mažytis, balandis visa galva už jį aukštesnis, bet verčiant puslapius veikėjų dinamika kinta. Kuo drąsesnis tampa Aistis, tuo mažesnis tampa Debesėlis, kuris, pasirodo, ne toks ir patrakęs... O kur dar tėvai. Nė viename atvarte nematyti jų veidų, tikslingai vengiau vaizduoti Aisčio šeimą, jai skyriau vietą tik nutolusiuose šešėliuose.

Kas lėmė pasirinktą stilių ir techniką vaizduojant istorijos veikėjus, jų aplinką?

Neatsitiktinai knyga tokia svajingai mėlyna. Mėlyna spalva man visuomet asocijavosi su jautrumu, baime, subtilumu. Pagrindinis veikėjas išgyvena daug sunkių jausmų, leidžia daug laiko vienatvėje, nemoka prisijaukinti naujų, drąsių spalvų, o ir pats jis – vos ne permatomas, besvoris, nepasitikintis savimi. Spalvas jam atneša draugas, palengva knyga tampa ryški ir nenuspėjama, kupina smulkių netikėtų detalių. Kurdama vaizdus stengiausi atliepti rašytojos tekstą, bet vietomis leidau sau ir nutolti – juk tai, ką matome ir girdime, kartais visiškai priešinga!

Vaizdu gerokai praplečiama pasakojimo erdvė. Kas paskatina rinktis vaizdavimo būdą? Tikiu, kad rašytojo ir iliustruotojo darbas yra vienas kitą išgirsti, pajausti, bet nekartoti to paties. Juk ar kas norėtų matyti obuolį valgantį berniuką, kuris sako „aš valgau obuolį“? Kūrybinio proceso metu visuomet galybę kartų perskaitau tekstą, o tuomet jau bandau pajausti, ką jis atliepia manyje, kaip aš jį jaučiu, kokie vaizdai kyla galvoje. Jei jie kiek netikėti ir ne visada tikslūs – nebijau, leidžiu sau atsipalaiduoti ir kurti unikalų vaizdų pasaulį, kuriame skaitytojas dažnai randa detalių, kurių nėra tekste!

Antarktida

Statistinio Žemės gyventojo žinios apie Antarktidą dažniausiai apsiriboja tuo, kad ten labai šalta ir gyvena pingvinai. Šis penktas pagal dydį mūsų planetos žemynas iš tiesų yra mažiausiai ištyrinėtas. Visų pirmiausia – dėl sunkiai prieinamų vietovių, užšalusio vandens, pro kurį tenka brautis tam skirtais laivais – ledlaužiais, bei netikėtai skylančių ledo masyvų, su savim galinčių nusitempti visos tyrinėtojų komandos gyvybes. Be to, viską dar apsunkina ledinis speigas, sniego audros ir žema temperatūra. Natūralu, kad esant tokioms sąlygoms keliautojų šia kryptimi gerokai mažiau nei į šiltus kraštus, kur nosies nežnaibo šaltis, galima mėgautis maudynėmis ir saulės voniomis. Bet visgi tai gąsdina ne visus. Kai kurie tyrinėtojai, nesibaimindami jokių pavojų, siekia išsiaiškinti šio paslaptingo žemyno mįsles.

Didžioji Antarktidos dalis padengta storu ledo sluoksniu, kuris vietomis siekia nuo kelių šimtų metrų iki netgi 4,5 km. Būtent dėl to ji laikoma aukščiausiu pasaulio žemynu. Pačiuožinėti čia yra kur, bet neužsidėjus tinkamos tokioms sąlygoms striukės, šiltų batų, kepurės, pirštinių ir šaliko galima mirtinai sušalti. Šis žemynas nepriklauso nė vienai šaliai. Nors pretenzijas į jį po atradimo reiškė ne viena valstybė.

Apie Antarktidos egzistavimą kalbėjo dar Klaudijus Ptolemėjus, garsus graikų geografas ir astronomas, gimęs 1 a. Tačiau niekam iki pat 1820 vasario 2 d. nepavyko išsilaipinti šiame žemyne. Pirmasis jį pasiekė vokiečių jūrininkas Fadėjus Belingshauzenas (vok. Fabian Gottlieb Thaddeus von Bellingshausen) su įgula. Nieko keisto, į ragą čia sušalusi ne tik žemė, bet vietomis net ir vanduo užšalęs iki dugno. Taigi paprastu laivu prasibrauti iki kranto – išties sudėtinga. Be to, reikia saugotis didžiulių atskilusių ledo luitų – ledkalnių, kurie gali ne tik pridaryti daug bėdų, bet ir nugramzdinti laivą į dugną. Žinoma, jei vanduo ten dar neužšalęs.

Diduma žemyno visiškai negyvenama ne tik dėl atšiaurių sąlygų. Tai didžiulė ledo dykuma, kurioje neaptiksime jokios augalijos ar gyvūnijos pėdsakų. Todėl pramisti čia beveik neįmanoma. Šiek tiek skurdžios augalijos yra pakrantėse. Tam, kad išgyventų, gyvūnai apsistoja čia arba aplink tyvuliuojančiuose vandenyse. Planktonu čia minta ne tik stambesnės žuvys ar paukščiai, bet ir ruoniai, pingvinai. Taip pat banginiai, orkos ir kašalotai.

ĮDOMŪS FAKTAI:

. Temperatūra žemyninėje Antarktidos dalyje žiemos metu siekia –80 °C, vasarą –30 °C. Tačiau kai kurios vietos sušyla iki 0 °C. Guodžia bent jau tai, kad ledukų limonadui nepritrūktų visus metus.

. Antarktidoje šalta dėl to, kad Saulės spinduliai čia krenta įstrižai. Be to, ledas didžiąją jų dalį atspindi.

. Poliarinės dienos ir naktys šiame žemyne trunka po pusę metų. Tikriausiai ten pasisvečiavus ir grįžus namo nuo taip sparčiai besimainančio paros laiko greitai paskaustų galvą.

. Vėjai čia ne itin svetingi. Negana to, kad žvarbūs, jų greitis gali siekti net 90 km/h. Pavyzdžiui, mūsų platumose prasiautus 30 km/h vėjams jau skelbiamas pavojus, su šaknimis verčiami medžiai, lūžta storiausios šakos, nuplėšiami stogai. Taigi ramiai tokiu oru nepasivaikščiosi.

. Aukščiausią Antarktidos viršūnę – 5140 m aukščio Vinsono masyvą – yra įveikęs ir Lietuvos alpinistas Vladas Vitkauskas.

. Skaičiuojama, kad beveik 90 % viso Žemės paviršiuje esančio ledo rastume Antarktidoje. Jei vieną dieną jis atšiltų, jūros lygis pakiltų beveik 60 m. Taigi nemaža dalis sausumos liktų po vandeniu.

. Beje, Antarktidoje gyvena ne tik pingvinai. Įprastai čia, įvairiose tyrimo stotyse, dirba apie 4500. žmonių. Žiemos metu lieka tik patys ištvermingiausi – kiek daugiau nei tūkstantis. Tikriausiai temperatūrai nukritus žemiau nulio ir mums iš karto ėmus kalenti dantimis jie tik atlaidžiai šyptelėtų.

Iliustravo

PauliusUziela

Esame įpratę, kad paukščiai žiemai artėjant išskrenda į šiltuosius kraštus. Kodėl?

Nes dienos pasidaro per trumpos, kad galėtų prasimaitinti.

Nes ir maisto nebelieka (ypač vabzdžialesiams).

Ir, žinoma, žiemą būna šalta.

Dalis paukščių tingi skristi ir pasilieka, nes jie pakeičia savo mitybą ir vietoj vabzdžių pradeda lesti uogas bei sėklas (mūsų zylutės ir geniai). O kai kuriems paukščiams mūsų šalis yra pietūs. Tai yra jie lekia pas mus bei mūsų kaimynines šalis, kad būtent čia praleistų žiemą. Kodėl pas mus? Nes pas mus vandens paukščiams yra daugybė neužšąlančių vandens telkinių, o visokiems sėklų ir uogų mėgėjams laukuose pilna sėklyčių, o soduose – nenurinktų gėrybių: šermukšnių, putinų, gudobelių, ligustrų, obuolių, vynuogių. Na, o pačioje šiaurėje žiemą diena būna labai trumpa arba jos beveik nelieka ir nebeužtenka laiko susirasti maisto, taip pat ten daug storesnė sniego danga ir daug šalčiau. Tad pas mus palyginus tikri tropikai. Aha, tropikai, sakot susisukę į pledą ir apsikabinę radiatorių.

Kokie tie paukščiai – svečiai iš šiaurės?

Rudenį prasideda intensyvi jūrinių ančių migracija. Mat neužšąlanti Baltijos jūra yra puiki vieta joms maitintis ir turkštis. Čia galima sutikti ir narus, ir juodąsias, ledines antis bei nuodėgules, kartais galima ir gagas, alkas bei narūnėlius pamatyti.

Dar vienas šiaurės svečias, mėgstantis vandenį, yra vandeninis strazdas. Jį galima pamatyti nardantį prie sraunių neužšąlančių upeliukų. Jis bėgioja po vandeniu ir nuo dugno renka visokiausius vabzdžius, jų lervas ir žvejoja. Jį vadinu pingvinuku, nes spalvos panašios ir mėgsta lediniame vandenyje lakioti.

Dar pas mus suskrenda įvairūs plėšrūnai. Pakelėse šalia paprastųjų suopių pelių tyko šviesesni, labiau apžėlę tūbuotieji suopiai, taip pat užklysta ir šiaurės gyventojos raibosios pelėdos, kurios, skirtingai nuo daugumos savo giminaičių, medžioja dieną. O labai labai retai gali pasirodyti ir pati pelėdų karalienė – baltoji pelėda.

Laukuose galima pamatyti sniegstarčių ir raguotųjų vieversių būrius. Taip, kai kurie vieversiai pas mus atkeliauja per pačius didžiausius šalčius.

Na, o soduose kartu su strazdais uogų derlių siaubia svirbeliai. Tai vieni gražiausių žiemos svečių. Jų iš pažiūros kuklus apdaras labai subtiliai ir saikingai papuoštas ryškiomis detalėmis. O šukuosenos buvęs Amerikos prezidentas tikrai pavydėtų. Jų svirpimas labai malonus.

O sniegenos irgi iš šiaurės atskrenda? Ne, sniegenos pas mus peri, tik žiemą iš miškų arčiau sodybų patraukia, todėl mes jas dažniau ir matom.

Kaip paukščiai nesušąla? Jie turi puikius pūkinius kailinius ir sparnuočiams joks šaltis nebaisus, jei jie yra sotūs.

Tiems svečiams iš šiaurės mūsų pagalbos visai nereikia. Bet vietiniais paukšteliais pasirūpinti privalome. Tik ne visais. Antys ir gulbės tikrai gali pačios susirasti maisto, jų maitinti ne tik kad negalima, bet tai ir kenkia patiems paukščiams. Mat tas maistas, kurį dažniausiai mes jiems grūdame (pyragai ir batonai), nėra sveikas. Nuo jo paukščiai priauga svorio, net praranda gebėjimą skraidyti, įšąla į ledą, juos sudrasko plėšrūnai, o vandens paukščių sankaupų vietose plinta paukščių gripas.

O tikrai pasirūpinti reiktų mažaisiais sparnuočiais. Jų skaičius ir taip nuolat mažėja. Tad jei turit lesyklėlę, nesustokit lesinti zylių, žaliukių, dagilių, svilikų, genių, žvirblių. Žinoma, neduokit jiems bet kokio maisto. Trupiniai nuo mūsų stalo tikrai nėra tinkamas lesalas. Tinka pačios įvairiausios sėklos (gali būti ir riebalų kamuoliukuose), lašiniai, taukai. Svarbiausia, kad maistas būtų neapdirbtas – nekeptas, nesūdytas, nerūkytas. Ir jei jau pradėjot maitinti, maitinkit, kol atšils.

O kol maitinat zylutes, jūsų zylutėmis gali atskristi pasimaitinti ir paukštvanagiai bei žvirblinės pelėdos. Tad netiesiogiai ir jais pasirūpinat.

Smagios likusios žiemos su vietiniais ir iš svetur atklydusiais sparnuočiais.

Jei namuose auginate šunį ir tuo pačiu esate prisiekę kelionių entuziastai, tai gali sukelti nemenkų nepatogumų. Tokiu atveju didesnį šunį tenka palikti prižiūrėti bičiuliams ar patikėti šunų viešbučiams, nes jį vežtis automobiliu keblu. O štai kai kurios šunų veislės dėl savo mažo ūgio leistis į kelionę galėtų praktiškai bet kuria transporto priemone.

Vieni iš tokių – linksmieji špicai. Pagal dydį jie skirstomi į keletą veislių, tačiau labiausiai Lietuvoje paplitę nykštukiniai Pomeranijos špicai. Tai viena iš seniausių Europoje žinomų veislių, Vokietijoje minima dar nuo 15 a. Manoma, kad juos ten atgabeno vikingai. Špicai išties primena Šiaurės šalyse paplitusius samojedus ar laphundus, tik yra tarsi mažesnės jų versijos. Pasak mokslininkų, Europoje su medžiotojų ir maisto rinkėjų bendruomenėmis jie gyveno jau maždaug prieš 6 tūkst. metų. Nuo senų laikų jie buvo laikomi puikiais sarginiais šunimis.

Kadangi špicai labai drąsūs ir mėgstantys loti, viduramžiais jie puikiai pagelbėdavo jūrininkams: gaudydavo žiurkes, savo skardžiu lojimu perspėdavo apie pavojų, artėjančius svetimus laivus. Veislė išpopuliarėjo 18 a., Anglijos karalienei Viktorijai iš kelionės parsivežus šios veislės šunyčių. Pirmąjį Pomeranijos špicų klubą veisėjai įkūrė 1891 m. Tada buvo pristatytas ir pirmasis šios veislės standartas.

Jie žavūs, mieli, draugiški ir žaismingi, o šukuosena daro juos panašius į mažus pūstus lapiukus. Špicai sutaria ne tik su vaikais, bet ir kitais šunimis ar net katėmis. Dažniausiai yra gero būdo, ištikimi ir atsidavę. Nori įtikti šeimininkui, todėl juos galima nesunkiai išmokyti įvairiausių triukų. Kadangi lengvai pasiduoda dresūrai, yra guvūs ir imlūs – jie dažni dalyviai cirko vaidinimuose. Nedresuojami gali tapti mėgstančiais dominuoti ar net agresyviais. Todėl turi žinoti, kas yra šeimininkas ir jo klausyti.

Puikiai prisitaiko prie šeimininko gyvenimo tempo ir būdo – gali ramiai snausti ant fotelio drauge su namiškiais, tačiau lygiai taip pat gali pamėgti ir aktyvesnį laisvalaikį: palaikyti kompaniją sportuojant, bėgant, keliaujant pėsčiomis arba ratuotomis transporto priemonėmis. Taigi pasirinkę šią veislę visada turėsite puikų, žaismingą ir linksmą kelionių kompanioną.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad špicai gausiai šeriasi. Norėdami to išvengti, jų šeimininkai privalo juos reguliariai šukuoti ir kirpti. O už tai šunelis tikrai atsidėkos savo nuoširdžiu dėmesiu, prieraišumu ir šiluma.

ĮDOMŪS FAKTAI:

Du iš trijų iš „Titaniko“ išgelbėtų šunų buvo špicai.

Iš pradžių labiau paplitusi tarp valstiečių, naujausiais amžiais ši veislė atkreipė ir aukštuomenės bei karališkųjų šeimų dėmesį.

Juos taip pat augino Rusijos carienė Jekaterina ir Prancūzijos imperatorienė Žozefina.

Po Pirmojo pasaulinio karo Anglijoje špicų veislė žaibiškai prarado populiarumą, nes buvo vengiama bet kokių sąsajų su vokiečiais. Jie vėl išpopuliarėjo tik 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Vienas garsiausių ir įtakingiausių kompozitorių ir pianistų Frederikas Šopenas (Frédéric Chopin) vieną savo kūrinių paskyrė būtent šios veislės šuniukams.

Stebėti šokančius žmones – užburia. Šokis žavi savo laisve, paslaptingumu, elegancija ir... tuo pačiu reikalauja griežtos disciplinos. Ne kiekvienam pavyksta jį prisijaukinti. Tačiau verta! Apie tai ir dar daugiau kalbamės su šokių studijos „Planet 9“ kolektyvo nariais.

Papasakokite apie „Planet 9“. Kokių šokių stilių mokote ir kokių šokėjų laukiate? „Planet 9“ – šį rugsėjį duris atvėrusi gatvės šokių studija Kaune. Paslaptinga, mįslinga, simbolizuojanti dar neatrastą, nematytą šokių pasaulį. Jos išskirtinumas – didžiulis dėmesys šokių kovoms ir improvizacijos menui, šokėjo individualumui. Studiją puoselėja keletas savo menui ištikimų, atsidavusių profesionalų, kurie metų metus rinko žinias ir įgūdžius. Nors studija atsidarė neseniai, šokių mokytojai turi sukaupę ilgametę šokio ir jo mokymo patirtį, žinių bagažą. Studijoje šoka įvairaus amžiaus atstovai – nuo mažylių iki suaugusiųjų – vienų geriausių gatvės šokėjų Lietuvoje. Mūsų komanda šiltai priims kiekvieną naują narį ir išmokys įdomiausių šokio paslapčių bei žingsnelių, kurie ne tik sužavės draugus, bet ir lavins vaizduotę. Visų studijos šokėjų laukia nuolat vykstančios šokių kovos, renginiai, vasaros ir žiemos stovyklos. Studijoje mokome breiko, waacking bei house šokių stilių, taip pat neseniai įtraukėme ir sparčiai Lietuvoje populiarėjančias quad riedučių (keturračiai riedučiai su dviem ratukais priekyje ir dviem ratukais gale – red. past.) pamokas.

Breikas – visiems gerai žinomas šokių stilius. Tad jei nori sustiprėti, išmokti suktis ant galvos ir daugybės kitų kvapą gniaužiančių triukų, šis stilius su treneriu ir studijos įkūrėju Roku tau tinka labiausiai! Waacking – elegantiškiausias ir ekspresyviausias šokis. Jeigu mėgsti blizgučius, pasimaivyti prieš veidrodį ir nori grakščiai bei laisvai judėti šokių aikštelėje, tave kviečia net trys waacking stiliaus studijos trenerės. House šokių stilius pasižymi ritminga, pulsuojančia, elektronine muzika bei labai greitais kojų judesiais. Quad tipo riedučiai Lietuvoje yra naujiena – mėgstantiems gerai praleisti laiką, dalyvauti riedutininkų susitikimuose ir vakarėliuose, taip pat norintiems išmokti įdomių triukų ar net atlikti choreografiją pagal muziką.

Rokas Liupševičius apie breiką:

Šoku breiką daugiau kaip 20 metų ir vis dar atrandu naujų iššūkių, judesių, junginių ir idėjų. Kuomet lieki ištikimas šiam šokiui, jis vis kažkuo nauju nustebina, vėl įtraukia, įkvepia ir leidžia pamiršti visus nusivylimus ar abejones.

Mokymosi galimybės beribės – nuo paprastų ir lengvų ritmingų judesių atsistojus iki sudėtingų kojų prakišimų sukantis ant rankos ir kruopščiai sustingstant, rodos, neįmanomoje pozicijoje. Išskirtinumas ir individualumas vertingiausia šio šokio dalis. Griežti pagrindai, šokio istorija, kuria dalinasi ir pripažįsta visi pasaulio breiko šokėjai, yra svarbūs, tačiau juos išmokus atsiveria neribotos breiko galimybės – istorijos pasakojimas, šokių kovos, stilius, personažas, minties ir užslėptos žinutės įprasminimas per kruopščiai ištobulintą formą. Šis šokis sunkus, tačiau ne tik dėl treniruočių metu atsirandančių mėlynių – tai sudėtingas menas kruopščiai pagauti subtilų momentą, kada reikia sulaužyti ribą tarp griežtos tvarkos ir chaotiškos, nenuspėjamos gyvybės.

Kiek ištvermingas esi? Kaip kūrybingai reaguoji į situaciją ir šokių kovos priešininką? Kaip giliai jauti muziką? Ką nori pasakyti savo šokiu? Kaip ilgai gludinai savo judesius? Ar moki nustebinti? Ar išlaikai pagarbą kultūrai? Tai yra kriterijai, pagal kuriuos šis šokis tarsi gyvas organizmas pats verčia save tobulėti.

Studijos waacking šokių trenerė Skaistė:

Kuo jus labiausiai žavi šokis, judesio menas? Ir kas labiausiai įkvėpė pasukti šiuo keliu?

Bet koks šokis yra vienoks ar kitoks saviraiškos būdas. Tai gali būti emocijų, minčių ar patirčių išraiška, kūryba judant pagal muziką. Judesio menas labai universalus, nes yra daugybė įvairių stilių, kuriuos galima pritaikyti skambant įvairiai muzikai, įvairiose vietose, esant įvairiai atmosferai. Būtent šis universalumo bruožas mane žavi labiausiai. O pasukti būtent gatvės šokių keliu mane, kaip ir daugelį, paskatino patrauklus šių šokių įvaizdis. Norėjau būti kiečiausia tarp savo draugų, mokėti triukų ir judesių, kurių nemoka kiti.

Dažnai esame klaidingai įsitikinę, kad puikiai valdome savo kūną ir jis pasirengęs mums paklusti. Tačiau pirmąkart šokių pamokoje galima ir nemaloniai nustebti. Ar sunku susikalbėti su savo kūnu, norint padaryti įspūdingą judesį arba nesusipainioti skaičiuojant žingsnelius?

Susidraugauti su savo kūnu yra tikrai nelengvas uždavinys. Ypač per pirmąsias pamokas, kai dar esi susikaustęs, nepripratęs prie šokėjams būdingo judėjimo. Tiesa, būna šokio judesių, kuriuos galime „pagauti“ greitai, tačiau kartais profesionalūs šokėjai savo įspūdingus judesius tobulina net kelerius metus. Bet išmokus atlikti įspūdingą judesį ir pajutus, kad kojos tarsi pačios dėlioja žingsnelius, pasitikėjimas savimi ir savo kūnu šauna aukštyn kaip strėlė.

Ina Fomenko-Volodko

SUSIPAŽIN K ITE SU MIKU

Mikas – mažas, žydros spalvos autobusiukas, gyvenantis dideliame autobusų parke, mėgstantis saldainius ir bijantis kutenimo, kai pila benziną. Jis pasipuošęs grakščiais sidabriniais veidrodėliais, o jo žibintai apvalūs. Dėl to jo išraiška tokia, lyg būtų visad nustebęs. Nenuostabu, juk jis dirba neįtikėtiną darbą ir taip gali patenkinti savo nenugalimą smalsumą ir žinių troškulį. Dar jis turi daug langų, todėl jo viduje visad šviesu ir šilta. Keleiviams tai labai patinka, nes keliaudami viską mato, o tai ir yra svarbiausia kelionėje.

Miko tėvai – tarptautinių reisų autobusai ir tuo labai didžiuojasi. Mamos kėbulas baltos spalvos, puoštas tamsiai ir šviesiai pilkomis detalėmis. Jos ratlankiai visada žiba saulėje, o autobuso viduje kvepia rožėmis. Mikui rožių kvapas visada primena mamą ir jo atmintyje ji visuomet grakšti ir elegantiška.

Tėtis – juodas it anglis autobusas, jo šonai išpaišyti auksinėmis platesnėmis ir siauresnėmis juostomis. Tokių ratlankių, kokius avi Miko tėtis, niekas neturi. Tėtis jais labai didžiuojasi. O autobuso viduje kvepia kaip naujuose automobiliuose. Tėčio kėbulas visada nupoliruotas ir Mikas gali pamatyti jame savo atvaizdą kaip veidrodyje.

Dėl savo darbo tėvai beveik visada būdavo užsienyje ir Miką matydavo retai ir trumpai. O tais vakarais, kai Mikutis išsiilgęs tėvų klausydavo jų pasakojimų apie kitus kraštus, laimingesnių autobusiukų pasaulyje nerastumėte. Sūnus užmigdavo girdėdamas ramų tėčio variklio burzgimą ir švelnų mamos balsą. Tokiomis naktimis sapnuodavo, kad jau yra užaugęs ir tapęs tarptautinių reisų autobusu. Tokia buvo didžiausia jo svajonė. Kartais, kai Miko tėvai būdavo toli išvykę, prieš miegą jis svajodavo, kokiu tarptautiniu maršrutu važinės (juk iš tėčio pasakojimų beveik visus žinojo atmintinai), kokius žmones veš, kokias mašinas sutiks ir kokius nuotykius patirs.

Tačiau Mikas turėjo visų mažų autobusiukų svajonių darbą. Apie tokį svajojo kiekvienas maršrutinis autobusiukas. Jis vežiojo vaikus į ekskursijas po Lietuvą. Kadangi pats Mikas buvo dar mažas ir labai smalsus, jam labai patikdavo kelionės po Lietuvos kraštą. Ir net jei prireikdavo važiuoti į tą pačią vietą penktą ar šeštą kartą, Mikui vis tiek būdavo įdomu. Jis kaskart sužinodavo kažką naujo – juk niekada negali žinoti, koks naujas nuotykis slėpsis už kito (kad ir pažįstamo) kampo. Todėl, nors ir būdamas mažas, Mikas buvo labai protingas. Jis mėgdavo pasakoti savo sugrįžusiems tėvams apie Lietuvą ir ką naujo sužinojo. Taip šie mokė Miką, o Mikas juos.

Minėjau, kad Mikas mėgsta saldainius. Žinote, kodėl? Juk nedažnai sutiksi autobusiuką, valgantį saldainius. Mūsų autobusiukas mėgo juos, nes mama sugrįžusi iš kelionės visada parveždavo bent vieną skanų kitos šalies saldainį. Jie būdavo dvigubai skanesni, nes juos atveždavo mama. Ir dar dėl to, kad šiaip jau Mikutis valgydavo tik sveiką maistą, o išimtį darydavo tik mamos saldainiams.

Iš tėtės Mikas visada gaudavo daug naudingų patarimų kelionių klausimais. Mikas didžiavosi savo tėvais ir visada su dideliu susidomėjimu klausydavo tėvelio patarimų, nes jie jam ne kartą pravertė.

Pavyzdžiui, tada, kai praeitą pavasarį kelionės metu Mikui sprogo padanga. Tėvelis buvo sakęs, kad kai sprogsta padanga labai skauda, bet jis turi galvoti apie vaikus, kuriuos veža. Tik dėl tėvelio patarimų Mikas žinojo, ką daryti, todėl visi liko sveiki, tik šiek tiek susijaudinę. Visa laimė, kad Mikutis buvo labai dėmesingas ir atidžiai klausėsi tėvelio. Todėl sprogus padangai nepasidavė skausmui ir nepaspaudė stabdžių, o lėtai ir tvirtai išvairavo vingiuojantį autobusą. Tėvelis, sužinojęs, kad jo sūnus nepasimetė tokioje baisioje situacijoje, labai apsidžiaugė ir pažadėjo padovanoti jam dovaną – tačiau apie tai kiek vėliau.

Mielas moksleivi, ar teko kada vienam arba su klasės draugais aplankyti sunkiai paeinantį senuką, jam atnešti sausų malkų, pakurti krosnį, išvirti skanios sriubos, parnešti iš parduotuvės būtiniausių maisto produktų, pavedžioti jo augintinį šunelį kaimo keliuku?

Galbūt nuolatos pats niekieno neprašomas ir nereikalaudamas atlygio tvarkai parkus, pakrantėse surenki šiukšles, sodini giriose medelius, padedi karo niokojamos Ukrainos vaikams priprasti prie naujų mokymosi sąlygų, palydėti iki bibliotekos, sporto aikštės.

Turėdamas laisvo laiko nuo pamokų ruošos, pagalbos tėveliams buities darbuose, talpini į socialinius tinklus, „veidaknygę“ skelbimus, kad noriai dalyvausi maisto dalinimo akcijose menkesnes pajamas gaunantiems žmonėms, rūpiniesi, kad būtų aukojami pinigai vėžiu sergantiems ligoniams, nes jiems reikia vaistų, operacijų ir t. t.

Jeigu jau esi viską išbandęs, netgi pats susigalvojai sau mėgstamas veiklas, įtrauki bendraamžius, artimuosius – esi savanoris iš didžiosios raidės. Tau užtenka, kad pagalbos sulaukęs vyras, moteris, berniukas, mergaitė nusišypso, padėkoja.

Geri darbai niekuomet nepasimiršta, išlieka prisiminimuose su pagarba, šiltais atsiliepimais. Apie aukotojus, savanorius mes sužinome iš laikraščių, televizijos, radijo laidų, mokyklos leidžia savo sienlaikraščius, turi internetinius puslapius.

Verta pasidžiaugti, kad šeimos, kurios skaičiuoja kiekvieną eurą, sulaukia nešiojamųjų kompiuterių, sportinės aprangos, avalynės.

Mokiniai, būdami aktyvūs ir smalsūs, taip pasirenka savo būsimą profesiją ir ateitį. Dabar labai populiaru savanoriauti draustiniuose, prižiūrėti, ar nekertami draudžiami medžiai, neišraunami su šaknimis krūmai, uogos, grybai, nepaliekami rusenti laužai, kurie gali sukelti siaubingus gaisrus.

Kartu su policijos patruliais atsiranda rėmėjų, pagalbininkų, kurie prižiūri saugų eismą keliuose, tamsiu paros metu dalina pėstiesiems atšvaitus, liemenes, įspėja, kad būtų tvarkingi automobiliai, dviračiai ir kitos susisiekimo priemonės.

Šie metai visoje Lietuvoje paskelbti savanorystės metais. Ypač vasarą gausu renginių, kuriuose reikalingi papildomi savanoriai: paduoti krepšininkams, futbolininkams kamuolius, nešioti vandenį pertraukėlių metu, koncertų metu išdalinti sėdimų vietų bilietus.

Gal tu, mielas moksleivi, pats esi sudaręs savanoriškos veiklos planelį, turi ką pasiūlyti savo miestui, miesteliui, bendruomenei? Tuomet nelaikyk užrašų stalčiuje ar medžiagos kompiuterio kietojo disko atmintinėje – siūlyk, diskutuok, dalinkis savo gerąja patirtimi.

Kuo dar svarbi mokiniui savanorystė? Jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų, įstoję į įvairias organizacijas, turi galimybę susipažinti su draugais iš užsienio šalių, ten pasisvečiuoti, dalyvauti įvairiose stovyklose, ekskursijose. Jeigu tau neblogai sekasi mokslai, dalyvaudamas savanoriškoje veikloje kuri savo ateitį, atsiveria galimybės nuolatos dalyvauti renginiuose, prisidėti prie jų organizavimo, netgi ir pačiam juos vesti.

Viskas yra tik tavo noro ir užsispyrimo rezultatas!

* * *

Eina Muminukas dykuma. Karšta, gerti norisi... Staiga pamato šulinį ir puola jo link šaukdamas: – Vanduo, vanduo! Iš šulinio pasirodo Miumlos galva: – Kur, kur vanduo!?

* * *

Kaspariukas pasakoja Zepukui: – Padėjau ant žemės nešiojamąjį kompiuterį, o močiutė pagalvojo, kad ten svarstyklės. Dabar močiutė sveria virš 1000 eurų...

IliustravoPaulius

Uziela

* * *

Prisimerkęs Mikė Pūkuotukas žvelgia į tolį. Paskui klausia Paršelio: – Klausyk. Nematau iš taip toli. Kas ten stovi? Paršelis įtemptai žiūri. Tada sako: – A, ten? Tai Nulėpausis bėga!

* * *

Nusprendė Karlsonas žiemą pažvejoti. Jau gręš eketę lede, bet staiga kažkoks balsas sako: – Negręžk, čia nėra žuvies. Karlsonas sustoja, apsidairo ir numojęs ranka vėl bando gręžti. Vėl balsas jam: – Negręžk, čia nėra žuvies. Neapsikentęs Karlsonas klausia: – Kas tu toks, kad žinotum, yra čia žuvies ar ne? Ir dar nurodinėji, kur man gręžti? – Aš esu čiuožyklos direktorius.

* * *

Plėšikas Hocenplocas ateina pas dantų gydytoją:

– Gydytojau, man kažkodėl vis atrodo, kad esu drugelis... Gal galite padėti?

– Tokiu atveju jums derėtų kreiptis ne pas mane. Eikite pas psichiatrą.

– Ne, aš jaučiu, kad man reikia pas jus. – Kodėl?

– Pas jus šviesa dega.

* * *

Kalis Bliumkvistas pasakoja draugams:

– Užaugęs norėjau būti Žmogumi voru, bet ketvirtoje klasėje man įkando detektyvų rašytojas.

* * *

Freken Bok sako bilietų pardavėjui oro uoste:

– Norėčiau skristi į Rygą.

– Pas mus daug reisų į Rygą. Su kokia kompanija norėtumėte skristi?

– Kokia dar kompanija? Noriu skristi viena!

* * *

Turguje prie pardavėjo prieina Mamulė Mū ir sako:

– Prašom pasakyti, kas šis gražuolis: katytė ar katinėlis?

– Tai ką, jūs iš ausų neskiriate?

– Ne, neskiriu... – Čia juk triušis!

* * *

Kalbasi Pepė, Tomis ir Anika:

– Ką darytum, jei dykumoje sutiktum nuodingą gyvatę? – klausia Pepės. – Aš ją nušaučiau.

– O jei neturėtum šautuvo?

– Tada nudurčiau. – O jei neturėtum peilio? – Klausykit, kieno jūs pusėje: mano ar gyvatės?

* * *

Skrenda varna iš Mamulės Mū gimtadienio: – Mūūū! Mūūū! Tfu... Kar! Kar!

Agnė Gintalaitė

Iliustravo autorė

Iliustravo Neringa Žukauskaitė „Baltosios pelėdos ženklas. Juodoji valdovė“

Kartą gyveno karalienė. Jei ne didžiulė aukso karūna, galėtum pagalvoti, kad tai paprasta mergaitė. Ji mėgo važinėtis dviračiu, valgyti pyragėlius su kopūstais, plaukioti baseine ir karstytis medžiais. Karūna visiems šiems pomėgiams trukdo. Bet argi valdovė gali būti be karūnos?

Kova tarp baltųjų ir juodųjų šachmatų figūrų tęsiasi. Juodoji valdovė grįžo ir nori pagrobti Laiko knygą. Jeigu jai pavyks, tamsiosios jėgos vėl užvaldys Pasakiją, o kartu ir žmonių pasaulį. Sofija ir Leo privalo sunaikinti nelemtąją knygą. Jų laukia daugybė pavojingų nuotykių ir sudėtingų užduočių.

Rubinė labai myli gyvūnus. Kartu su veterinare teta jos slaugo visus sergančius augintinius. Tačiau saloje gyvena ir magiškos būtybės, kurioms taip pat reikia pagalbos. Tačiau tai –didelė paslaptis. Kai į salą atvyksta naujas vaikas, Rubinė nudžiunga: ji labai nori rasti draugą. Tačiau ar atvykėliu galima pasikliauti?

Prenumeruokite žurnalą „Laimiukas“ 2023-iesiems už 18,47 €!

„Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje prenumeruok.lt. Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.

Hanna Blixt

Kira Gembri

Iliustravo Verena Körting „Rubinė. Magiškų