Laimiukas Nr. 2 (106), kovas-balandis

Šiame numeryje

SKAITYKITE:

Tiesiai į dešimtuką! (arba Siaubas! Visai prašovei!): su Alvile Rimaite ir Neringa

4–7 psl.

Komiksų konkursas 20–21 psl.

ir žaidimai 22–25 psl.

Gidės pasakojimai 26–27 psl.

Arūnė Urbonaitė. „Visai trumpos istorijos“ 28–29 psl.

Vilma Varkulevičienė. „Domas ir keistieji akiniai“ 30–31 psl..

Ką daryčiau, jei... (su Agnesa Kenešyte-Grice ir Jūra Smilte) 14–15

Rasa Night. Poezija 32–33 psl. Kino paslaptys 34–35 psl. Neringa Vaitkutė.

VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto

„Skaitymas atveria kelius kūrybai“ temoms žurnalo

„Laimiukas“ puslapiuose 2022 m. skyrė 10 000 Eur paramą.

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Kotryna Alesiūtė, Greta Alice, Danutė Aniulienė, Jonas Baltokas, Marius Čepulis, Agnesa Kenešytė-Gricė, Evelina Gužauskytė, Ieva Juknytė, Agnė Kairienė, Rasa Night, Vanda

Padimanskaitė, Saulė Paltanavčiūtė, Eglė Ramoškaitė, Alvilė Rimaitė, Virgis Šidlauskas, Arūnė Urbonaitė, Paulius Uziela, Neringa Vaitkutė, Vilma Varkulevičienė, Neringa Žukauskaitė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Rasa Dapkutė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.

© „Laimiukas“, nr. 2 (106) kovas–balandis. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt

Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAIMIUKO“ ADRESAS

Leidykla „Nieko rimto“

„Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

nėra labiau jaudinančio metų laiko už pavasarį. Nepaprasta stebėti, kaip apsnūdusi gamta pagaliau ima rąžytis ir busti. Atsargiai, neskubėdami, vienas po kito iš po lapų paklotės lenda gležni žiedeliai, medžiai ima krauti pumpurus, viskas žaliuoja ir skleidžia svaigų kvapą. Net meškutės, pasitrynusios akis, negali atsidžiaugti, kad šaltį, speigus ir baltą sniegą pagaliau įveikė gerokai gyvesnės spalvos. Be to, pavasarį vyksta galybė smagiausių dalykų. Tikriausiai jau pajutote, kaip pamažėle ėmė šilti oras, ilgėti dienos, o sulaukę daugiau šviesos ir draugai vis dažniau pražysta gražiomis šypsenomis.

Tiesa, smagu ir žiemą. Bet pusnims užklojus kelius ir spustelėjus šaltukui daug šaunių dalykų tenka atidėti. Juk per sniegu užverstus kelius nepasivažinėsi dviračiu, riedlente ar riedučiais. Nepasisupsi sūpynėse, nes šalta. Be to, reikia saugotis, kad už apykaklės neprikristų sniego. Todėl, kai aplink ima žaliuoti ir viskas atgyja, džiaugiasi ne tik vaikai ir suaugusieji – visoms gyvoms būtybėms tai atgimimo, šviesos ir naujos pradžios laikas.

O Laimiukas su jumis visada kartu ir dovanoja daugybę naujų žinių, patirčių ir smagybių. Šiame numeryje taip pat netrūks gerų istorijų, nuostabą keliančių faktų, šiltų pokalbių, smagių užduotėlių ir linksmų juokų.

Knygos „Kukū iš pašto dėžutės“ autorė Alvilė Rimaitė ir iliustruotoja Neringa Žukauskaitė pamėgins išsiaiškinti, kaip gerai pažįsta savo kolegę. „Mokslo makaronuose“ tyrinėsime juodųjų skylių paslaptis. Muzikantas Jonas Baltokas papasakos apie kūrybą ir mėgstamas knygas. Marius Čepulis supažindins su nuodingais Lietuvos gyviais. Dvi vaikų knygų kūrėjos susidurs su netikėtomis situacijomis rubrikoje „Ką daryčiau, jei...“. Fotografė ir knygų apžvalgininkė Agnė Kairienė pasidalins mintimis apie savo debiutinę knygą vaikams „Dingęs arbatinukas“. Su gide keliausime į Druskininkus. Mėgausimės šmaikščia Rasos Night poezija. Arūnės Urbonaitės ir Vandos Padimanskaitės duetas grįš su naujomis trumpomis istorijomis. Vilma Varkulevičienė papasakos apie keistus Domo akinius. Neringa Vaitkutė –apie laumes. Taip pat sužinosime neįtikėtinų dalykų apie kiną, išmaniuosius prietaisus ir keisčiausius planetos gyvūnus.

Džiaukimės draugyste ir smagiai leiskime laiką kartu! Iki susitikimo kituose numeriuose!

Virgis Šidlauskas

Žurnalo redaktorius

Sakydami, kad puikiai pažįstame kolegas, kartais galime klysti. Juk į kito galvą neįlįsi, ar ne? Todėl Laimiukas nusprendė pažaisti ir išsiaiškinti, kaip gerai viena kitą pažįsta knygų „Kukū iš pašto dėžutės“ bei „Kukū iš pašto dėžutės ir pusseserė Matilda“ kūrėjos rašytoja Alvilė Rimaitė ir iliustruotoja Neringa Žukauskaitė. O mums belieka palyginti atsakymus ir įsitikinti – stipriai prašauta pro šalį ar viskas idealiai sutampa.

Apie Alvilę Rimaitę

Kada Alvilė sėda prie knygos rankraščio? Ryte, vakare, o gal vėlai naktį?

Alvilė: Tobulas rašymo laikas man – vėlyvesnės popietės. Rytą ir vidurdienį skiriu kitiems darbams. Tam, kad po pietų galėčiau ramia galva nerti į manęs laukiantį rašymo nuotykį.

Neringa: Įsivaizduoju, kad Alvilė rašo dienomis, kai šeima išeina iš namų. Bet gali būti, kad pritrūkus dienos, užgriuvus kitiems reikalams kuria vakarais, o gal ir naktimis, kai visi suminga?

Ar Alvilei pavyksta paisyti disciplinos? O gal laukia, kol idėjos pačios pasibels į galvą?

Alvilė: Geriausios idėjos ateina netikėtai. Reikia tik nepražiopsoti, būtinai pasižymėti. O kai aplanko labai uždeganti idėja, tada rašymo disciplinos paisyti visai nesunku. Kartais net atvirkščiai – norisi nepaisyti disciplinos kituose gyvenimo reikaluose, išsisukti nuo jų, kad galėtum daugiau laiko skirti rašymui.

Neringa: Man atrodo, kad Alvilė laikosi disciplinos, nes turi nemažai visokių veiklų. Kai dirbi namie ir esi užsiėmęs, būtina disciplina, kad prie visko nors kiek prisiliestum. Manau, Alvilė organizuota. Gal savaip, gal jos disciplina laisva, bet, manau, ją turi.

Alvilė Rimaitė

Ir nelaukia, kol idėjos pasibels. Ji jas visuomet nešiojasi galvoje, ir, kai tik turi laiko, sėda išguldyti kompiuteryje.

Kokių ritualų Alvilė laikosi pradėdama rašyti?

Alvilė: Ant rašomojo stalo visada turiu vandens puodelį ir… rankų kremą. Jis mane stebuklingai veikia. Kai mintis užstringa, įtrinu rankas kremu – žiū, jau ir vėl galima rašyti. Sode dažnai dirbančios mano rankos dėl to tik džiūgauja. Dar vienas įprotis – prie kojų šiltai besiglaudžiantis, snaudžiantis buldogėlis Marsas. Jo knarkimo muzika – nuostabus fonas kurti istorijas vaikams.

Neringa: Net pačiai įdomu, kokie jie. Gal kavos ar arbatos puodelis? Gal Alvilė turi mėgstamą fotelį kūrybai ar rašo prie darbo stalo? Bandau įsivaizduoti ją visiškoj ramybėj, prie kompiuterio, jaukiausioje namų vietoje, prie švaraus darbo stalo, kad mintys neišsilakstytų tarp daiktų.

Alvilė rašo ranka, kompiuteriu, o gal mintis įamžina garso įrašuose?

Alvilė: Kompiuteriu. Dažnai pagalvoju, koks tai didis gyvenimo palengvinimas rašytojams.

Neringa: Rašo turbūt kompiuteriu. Bet, manau, turi kokią užslėptą knygelę rankinėje, kad bet kada kilusi mintis galėtų būti užfiksuota ranka. O gal aš taip įsivaizduoju rašytojus. Bet neįsivaizduoju Alvilės kalbančios į diktofoną ar telefoną.

Koks literatūros žanras, stilius Alvilei artimiausias?

Alvilė: Skaitau įvairiausių žanrų ir stilių literatūrą. O štai rašau, bent kol kas, tik pasakas. Pasaka man atrodo viena įtaigiausių ir patraukliausių pasakojimo formų. Ji suteikia plačius sparnus ne tik ją sekančiojo, bet ir klausančiojo vaizduotei. Galima skristi aukštai aukštai.

Neringa: Su Alvile mus suvedė knygos vaikams. Pirmąkart iliustravau jos parašytą knygą 2008 metais. Alvilės gebėjimas šiltai ir jaukiai perteikti istoriją man asocijuojasi su vaikų literatūra. Bet jei ji rašo kažką ne vaikams, labai norėčiau paskaityti.

Kokių temų Alvilė imasi su malonumu? Ir kuriomis jos nesužavėsi?

Alvilė: Gamtos pasaulis, stebuklingos būtybės, draugystė, vidinė stiprybė – mane labai traukiančios temos. Kas nesužavėtų? Gal rašyti apie tai, apie ką menkai nutuokiu?

Tarkim, sporto temoje atsiskleisti turbūt sektųsi sunkiai.

Neringa: Žinoma, knygos vaikams! Tai jos arkliukas. Ypač jaukios istorijos apie vaikus, žvėrelius. Ji tai rašo su dideliu malonumu, nes tas džiaugsmas matosi jos knygose. Kokios temos jos nežavėtų? Bandau įsivaizduoti – gal kokia fantastika, naujų technologijų pasaulis, siaubo temos. Bet rašydama pamaniau – o jei ji pradėtų apie tai rašyti?

Gal tai būtų netikėta ir įdomu?

Taip, yra daugiau, nei jūs įsivaizduojat. Bet, visų pirma, kas yra nuodai? Tai medžiagos, kurios, patekusios į gyvūno organizmą, sutrikdo jo veiklą. Vienų nuodų poveikio jūs galite nepastebėti, dėl kitų medžiagų veikimo užversit kanopas.

Kam gyvūnams reikalingi nuodai? Kad galėtų apsiginti ir kad lengviau būtų numarinti grobį. Dauguma nuodingų gyvūnų geranoriškai įspėja kitus, kad yra nuodingi ir jų burnon geriau nesidėti. Boružėlės raudona, geltona, oranžinė antsparnių spalva tikrai nėra šiaip sau. Ji įspėja potencialius plėšrūnus, kad yra nuodinga. Boružės, jei jaučia grėsmę, per savo kojų sąnarius išskiria nemalonaus kvapo oranžinio skysčio. Tai yra jų kraujas, kuris turi toksinių medžiagų. Tai boružių nevalgykit, to gelsvo skysčio nelaižykit ir viskas bus gerai.

Apie tai, kad yra nuodingi, įspėja ir kiti vabzdžiai. Pavyzdžiui, geltonai dryžuotos vapsvos. Jų kiaušdėtis virto aštriu geluonimi ir juo ne tik jus bado, bet ir suleidžia nuodų. Vapsvos savo nuodus naudoja ir gynybai, ir medžioklei. Pagavusios grobį, jos iškarto jam įbeda ir nužudo arba paralyžiuoja. Na, o jei jų namams grasina kokie nors dvikojai arba lepečkojai, tai tada nuodai padeda nuvyti priešą. Geluonis su nuodais turi ir kai kurios skruzdės, ir parazitinės vapsvos, ir bitutės, ir kamanės. Tiesa, kai kurios musės ir vabalai apsimeta vapsvomis, mėgdžiodami jų spalvas, kad prie jų niekas nekibtų.

Pamatę ant žiedo ryškų drugelį marguolį galite nustebti, kodėl jis neskuba sprukti. O jam nereikia niekur sprukti, nes jis žino, kad yra nevalgomas, nes jo lervos gamina cianidą. Jo yra ir suaugėliuose. Nemanau, kad kas nors ryšis ragauti tokį padarą. Ryškiaspalvės meškutės taip pat nuodingos. Niekada nelieskit pūkuotų drugelių vikšrų. Vieni jų nieko nepadarys, o kiti gali sukelti smarkias alergines reakcijas. Jei aptiksit vorele keliaujančius pušinio verpiko klajoklio vikšrus, pasigrožėkit iš toli ir tiek.

Savo spalvomis apie tai, kad yra nuodingi, įspėja ir varliagyviai. Tiesa, mums tie nuodai nėra pavojingi, na, bent jau tikrai ne tokie baisūs, kaip medlaipių varlių iš Pietų Amerikos. Nuodingiausias varliagyvis yra raudonpilvė kūmutė. Ji – ir gražiausiai giedantis varliagyvis. Pajutusi pavojų kūmutė stengiasi parodyti savo ryškų raus-

vai dėmėtą pilvą. Jei paglostę kūmutę pasitrinsit akis, oda paraus, prasidės alerginė reakcija. Bet viskas tuo ir baigsis. Nuodų turi ir tritonai, vėlgi, ne veltui jų pilveliai tokie ryškūs. Taip pat nuodingos ir rupūžės, nors jokiomis ryškiomis spalvomis nepasidabinusios. Jų pagrindinė nuodų liauka yra iškart už akių ir per ją išskiria nuodus, vos prie jos pradedat lįsti. Mums rupūžių nuodai nepavojingi, o štai katės ir šunys nuo jų gali žūti.

Nuodai naudojami ir medžioklei. Jų turi daugybė organizmų, nuo primityviausių iki evoliucijos viršūnėje tupinčių žinduolių. Juk viskas tik tam, kad greičiau pribaigtų auką, kad ši besigindama nesužalotų užpuoliko.

Primityviausi iš jų – hidros ir medūzos. Jie per daug lėti, kad sugautų grobį, todėl naudoja nuodingas strėlytes, kurių ant čiuptuvų yra tūkstančiai. Vos neatsargi auka paliečia čiuptuvą, nuodingos strėlytės iššauna ir paralyžiuoja auką. Lietuvoje hidros ir medūzos jums nieko padaryti negali. Bet pasaulyje yra labai pavojingų kubo medūzų, kurios kasmet kelis besimaudančius pražudo.

Dar vieni nuodingi padarai – šimtakojai. Vieni jų aktyvūs medžiotojai, kiti minta irstančia organika. Jie jūsų sužeisti negali, bet valgyti jų tikrai nereiktų, nors, spėju, jūs ir neketinate to daryti.

Visi vorai, kurie gyvena Lietuvoje, visi, be išimties, yra nuodingi. Jie turi nuodų, kad greičiau pribaigtų auką, o tie nuodai suvirškintų aukos vidurius. Voras pagavęs auką visų pirma jai įkanda, kad ši nesuplėšytų voratinklio ir nepaspruktų, o vėliau, kai nuodai atlieka savo darbą, auka būna išsiurbta. Bet pas mus žmonėms pavojingų vorų nėra. Taip, kelios rūšys gali įkąsti, bet skaudės mažiau, nei įkanda uodas ar kokia sparva.

Na ir, žinoma, turime vienintelę nuodingą gyvatę – angį. Nors ji nuodinga, bet nėra labai pavojinga. Nereikia prie jos kišti nagų ir angis pati niekada nepuls. Ji kanda tik gindamasi ir dažnai kanda „sausai“, tai yra nesuleidžia nuodų. Angies nuodai yra hemotoksinai – jie visų pirma veikia kraują. Įkandus angiai reiktų užsidėti šaltą kompresą ant žaizdos ir pasirodyti pas gydytoją. Tik dešimtadalis įkandimų sukelia rimtesnes pasekmes. Mirties atvejai išimtinai reti.

Ar yra nuodingų paukščių? Jei kai kurie paukščiai prisilesa nuodingų augalų, jų mėsa gali būti nuodinga. Taip yra buvę su putpelėmis.

O nuodingų žvėrių? Nuodingiausias pasaulio žinduolis – ančiasnapis. O Lietuvoje mes turim kirstukus ir kurmį. Jų seilėse yra toksinų, kurie padeda greičiau pribaigti auką. Žmogui jie nepavojingi.

Agnė – puiki fotografė. Tačiau ne tik. Taip pat ji daug skaito ir apžvelgia knygas socialiniuose tinkluose. Todėl žinia, kad pasirodys jos debiutinė knyga vaikams „Dingęs arbatinukas“ nebuvo netikėta. Užsukime į svečius ir užduokime jai keletą klausimų.

Kaip manote, ar šaunu būtų gyventi mieste, pastatytame iš knygų, kur aprašytos namų sienos, durys, net pagalvės su antklodėmis? O gal tai trukdytų bendrauti su kitais?

Vaikystėje mėgau įsivaizduoti, kad gyvenu bibliotekoje. Milžiniškoje, kurioje nuo knygų gausos svaigsta galva. Atrodė, knygų ir skaitymo niekuomet nebus per daug. Tačiau džiaugiuosi, kad toks gyvenimas buvo tik vaizduotės vaisius. Kad ir kaip myliu knygas, kad ir kaip stipriai pasineriu į skaitomą istoriją, jos nėra vienintelis dalykas, aplink kurį sukasi pasaulis. Tai – pramoga, atsipalaidavimo forma, leidžianti atitrūkti nuo rutinos ar realybės. Ar gyvenant mieste, pastatytame iš knygų, skaitymas netaptų rutina, dėl kurios nebesinorėtų knygos paimti į rankas? Čia kaip su saldumynais. Kol juos vartojame saikingai, jie mus džiugina. Bet ar būtume laimingi, jeigu jais pradėtume kiekvieną savo rytą? Į tokį miestą užsukti nakčiai ar dviem norėčiau, tačiau viso gyvenimo jame praleisti nesutikčiau.

Koks jūsų mylimiausias vaikystės knygų herojus?

Pepė Ilgakojinė! Nors vaikystėje nuoširdžiai žavėjausi dauguma švedų rašytojos Astrid Lindgren sukurtų personažų, Pepė Ilgakojinė net ir dabar sukelia šypseną. Pati vaikystėje buvau neįtikėtinai uždara ir rami, visiška svajotoja. Kartais atrodo, kad fantazijų pasaulyje praleidau kur kas daugiau laiko nei realiame. Tiek įsisukdavau į savo mintis, kad nė nepastebėdavau, kaip dieną pakeisdavo vakaras, kad tėvai jau dešimtą kartą kviečia vakarienės. Tas gebėjimas svajoti, įsivaizduoti, kūrybiškai į viską žvelgti man atrodė itin artimas su Pepe. O jos energija, drąsa ir laisvė elgtis kaip šauna į galvą buvo pavyzdys pačiai dažniau išlipti iš komforto zonos, susipažinti su naujais kiemo draugais, leistis į dar nepatirtus vaikystės nuotykius.

Be kokių knygų negalėtumėte gyventi? Ir į kurias nesinori nė pažvelgti?

Tikriausiai negalėčiau gyventi be pačios knygų įvairovės, o ne konkretaus žanro. Skaitau daug ir labai įvairią literatūrą. Mėgstu juokauti, kad knygos ir jų pasirinkimas puikiai atspindi mano pačios nuotaiką

ir vidinę būseną. O ta nuotaika kasdien kinta. Drauge su ja ir knygos. Buvo metas, kai keletą mėnesių skaičiau tik detektyvinius kūrinius, vėliau visus metus negalėjau į juos nė pažiūrėti. Vos pradėjus skaityti aplankydavo jausmas, kad žinau, kuo viskas baigsis. Nemėgstu skaitydama nuobodžiauti. Man patinka, kai knygos stebina, sukelia jausmų audrą ar kviečia diskutuoti su draugais, artimaisiais, o gal net ir su pačia savimi. Ir visai nesvarbu, ar jos skirtos suaugusiesiems, ar vaikams. Dėl to lengviau atsakyti į klausimą, į kokias knygas nesinori žiūrėti. Man mažai jausmų kelia saviugdos, savęs tobulinimo knygos. Galbūt joms dar nesubrendau, galbūt dar ne laikas pasinerti į tokią literatūrą, tačiau bent jau kol kas galiu drąsiai sakyti, kad jas rečiausiai imu į rankas.

Jūsų debiutinė knyga vadinasi „Dingęs arbatinukas“. Papasakokite, kas įkvėpė ją parašyti?

Tai, kad parašysiu knygą, sau ir kitiems nuolatos kartojau dar vaikystėje. Net negaliu paaiškinti, kodėl taip įtikėjau šia mintimi, tačiau puikiai prisimenu, kaip dar nemokėdama rašyti nešiojausi užrašų knygutę ir pieštuką, kad kilus idėjai galėčiau ją perkelti ant popieriaus. Nepaprastai tikėjau šia svajone. Visuomet. Visais gyvenimo etapais. Vis dėlto labai ilgai mintys jokiai knygai nesidėliojo. Buvo bandymų, tačiau nieko, kas galėtų įgauti rimtą pavidalą. Matyt, trūko gyvenimiškos patirties ir suvokimo, kas bus mano knygos skaitytojas. Kai beveik prieš trejus metus gimė dukrytė Kamilė, viduje įvyko nepaaiškinamas nušvitimas, kad būtent ji ir bus ta skaitytoja. Kas kartą pažvelgusi į dukrytę jausdavau milžinišką, protu nepaaiškinamą norą padovanoti jai savo parašytą knygą. Man tai atrodė prasmingiausia materiali ir tuo pačiu vertybinė dovana, kurią galiu sukurti savo vaikui ir kartu pasidalinti su kitais. Taip ir pradėjau kurti. Užmigdydavau dukrytę ir sėsdavau rašyti. Mintys pačios dėliojosi. Aiškiai regėjau istoriją, kurią noriu papasakoti. Galbūt sudėtingiausia buvo, kad vis stigo laiko. Kas kartą įsibėgėjus rašyti dukrytė primindavo, kad vis dėlto pati svarbiausia mano užduotis – būti mama.

Esate fotografė, todėl be pastabaus žvilgsnio nepavyktų išsiversti. Ar tai padėjo rašant?

Galbūt sunku tuo patikėti, tačiau fotografija ir literatūra kur kas panašesnės tarpusavyje, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Abiejose pasakojama istorija, kurios nuotaikai, dinamikai, gyliui reikalingos detalės. Turiu omenyje ne tik aplinką, materialius daiktus, bet ir žvilgsnį, šypsnį, prisilietimą… Be detalių nebūtų visumos. Būtent sau įprastą gebėjimą fotografijoje per detales atskleisti jausminį pasaulį pasitelkiau ir rašydama. Man tai pasirodė neįtikėtinai svarbu norint sukurti turtingą istorijos paveikslą.

Galbūt skaitytojų ateityje laukia nauji pasakojimai ir dar nematyti herojai?

Nuoširdžiai viliuosi, kad šis kūrinys bus tik startas gražios ir ilgos kelionės link. Parašius „Dingusį arbatinuką“ manyje tartum kažkas atsivėrė ir taip pasipylė daug pačiai netikėtų kūrybinių idėjų. Į vieną jų jau esu pasinėrusi visa širdimi. Ir jei pirmasis kūrinys buvo toks kiek nedrąsus vaikystės svajonės pasimatavimas, tikiu, kad vėliau bus tik stipriau ir ryškiau.

Einant iš mokyklos Domo sportiniai bateliai bjauriai žliugsėjo. Tokie buvo šlapi. Kiaurą dieną pylė kaip iš kibiro. Todėl, pravėręs namų duris, berniukas buvo šlaput šlaputėlis.

Prieškambaryje iš karto nuspyrė sportbačius, numetė kuprinę. Nusprendęs papietauti paragavo sriubos ir susiraukė – šalta buvo neskani, o pasišildyti tingėjo. Suradęs gabalėlį šokolado įsidėjo į burną, tačiau šis nepradžiugino, nes per greitai ištirpo burnoje.

„Eisiu ruošti pamokas“, – nusprendė Domas. Tačiau apsižvalgęs nerado pratybų sąsiuvinio – kambaryje viskas buvo sujaukta: ant stalo mėtėsi spalvoti pieštukai, krūva lego kaladėlių, dėlionių dėžučių, karpiniai iš popieriaus, net porą pametusios kojinės, o sąsiuvinio nesimatė.

„Na kurgi jis dingo?“ – murmėdamas Domas bandė surasti, kas guli po pieštukais ir popierium. Sąsiuvinio ten nebuvo. Pažvelgęs pro langą berniukas pamatė, kad lietus liovėsi, o iš už debesėlio krašto išlindo saulė. Kieme stovinčios sūpynės kvieste kvietė pasisupti.

Pamiršęs, ko ieškojo, Domas iškurnėjo į kiemą. Jau buvo belipąs ant sūpynių, tik akys užkliuvo už keistų čia gulinčių akinių. Jie buvo panašūs į akinius nuo saulės, tik stiklai rožiniai.

„Kaip jie čia atsirado? Gal koks vaikas suposi ir paliko?“

Berniukas pavartė juos rankose – akiniai kaip akiniai. Tuomet nusprendė pasimatuoti. Pasibalnojęs nosį Domas net sumirksėjo iš nuostabos: su akiniais kiemas atrodė visai kaip girliandomis papuošta Kalėdų eglutė. Rodos, aplinkui niekas labai nepasikeitė, bet mintys galvoje akimirksniu persimainė – lyg šviste nušvito.

Dabar Domui niūrus kiemas pasirodė gražus. „Kaip smagu, kad palijo! – galvojo berniukas. – Kaip gera, kad namuose jau paruošti pietūs! Kaip nuostabu, kad galiu susitvarkyti savo kambarį – tada tikrai rasiu dingusį sąsiuvinį!“

Berniukas net išsigando tokių minčių. Pastaruoju metu dažniausiai galvojo taip: „Kaip bjauru, kai lyja. O kai šviečia saulė – dar blogiau. Ir vėl pietums sriuba – feee. Nusibodo ją kaskart šildyti. Baisatis – vėl reikės tvarkyti kambarį ir ruošti pamokas, o aš taaaip tingiu.“ Todėl kuo greičiausiai nusiėmė keistuosius akinius. „Sakiau, kad viskas, net ir oras, šiandien ypač bjaurus“, – vėl įprastai pagalvojo Domas.

Tada kuo atsargiausiai vėl užsidėjo. Ir vėl berniuko galvoje tarsi saulė nušvito: „Tuojau eisiu tvarkyti kambario, o tuomet ruošiu pamokas!“ – tokios minties vedinas net nepajuto, kaip parbėgo namo, neįtikėtinai greitai susitvarkė, rado sąsiuvinį ir net pamokas paruošė.

Vos nusiėmė – rankos nusviro ir jį apniko pažįstamos niūrios mintys. Tiesą pasakius, Domui labiau patiko būti su jais. Kai galvoje nušvinta – viskas aplink atrodo kitaip, žymiai šviesiau.

„Reikia apie tai kam nors papasakoti,“ – pamanė. Iškart nulėkė pas Roką, gyvenusį šalia. Pas draugą pasirodė jau užsidėjęs keistuosius akinius. Kai Rokas atidarė duris, pamatęs nuo ausies iki ausies besišypsantį Domą, net aiktelėjo iš nuostabos. Domas atrodė neįprastai laimingas.

– Kas tau atsitiko? Kodėl šypsaisi? – netikėdamas savo akimis paklausė Rokas. – Šypsausi todėl, kad akiniai taip veikia! Turi pats pabandyti.

Domas nieko nelaukęs uždėjo akinius draugui ant nosies ir stebuklas vėl įvyko: dabar Rokas išsišiepė nuo ausies iki ausies.

– Tikrai viskas puiku, gyvenimas tiesiog nuostabus ir dar labai gerai, kad pas mane užėjai, – Rokas staiga ėmė spinduliuote spinduliuoti neapsakomu džiaugsmu.

Domas nuėmė akinius ir Rokui viskas vėl atrodė kaip anksčiau.

– Geras! Jie tikrai stebuklingi!.. Ar galėtum bent vienai valandai juos paskolinti?

– Gerai, kol pasišildysiu pietus, akinius nešiosiu aš, o vėliau ateik jų pasiimti, – sutiko Domas.

Taip sutarę berniukai atsisveikino. Domas su akiniais nukurnėjo namo, nepaisydamas vėl prasidėjusio lietaus ir dienos nuovargio – viskas aplinkui atrodė kuo puikiausiai. Net pasišokinėdamas sutvarkė butą ir kuprinę, tada patenkintas dairėsi, ką čia dar gero nuveikus.

Kol jis galvojo, tarpduryje pasirodė visas surūgęs Rokas.

– Ar tie tavo akiniai dar veikia? – žemai nukabinęs nosį vos girdimu balsu paklausė.

– Labai – pats pabandyk, – atsakė Domas.

Kai juos užsidėjo, Rokas vėl nušvito šypsena. Lyg ant sparnų nuskrido namo ruošti pamokų.

Nuo tos dienos berniukai net per didžiausią darganą buvo viskuo patenkinti. Visi netruko pastebėti, kad du didžiausi niurzgaliai labai pasikeitė. O Rokui ir Domui kuo toliau, tuo mažiau reikėjo stebuklingų akinių –po truputį berniukai įprato kiekvieną dieną matyti šviesiomis spalvomis ir gyvenimas tikrai pasikeitė į gerą.

– Manau, mums jų nebereikia, – vieną dieną tarė Rokas. Domas jam pritarė.

Todėl tą patį vakarą jis nunešė ir paliko akinius ant sūpynių. Kai grįžęs į savo kambarį pro langą į jas pažvelgė, akinių jau nebebuvo.

Sakoma, kad kažkada Lietuvoje gyveno daugybė laumių. Vieni gyrėsi jas matę savomis akimis, kiti – girdėjo dainuojančias sutartines ar garsiai skalbiančias stebuklingas drobes. Laumės gali žmonėms pasirodyti skirtingais pavidalais. Kartais kaip senos, kokią nors kliaudą (susivėlusius plaukus, dideles lūpas, vištos kojas ar labai dideles sėdynes) turinčios moteriškės, kitąsyk – kaip jaunos dailios merginos.

Laumės nepaiso mūsų pasaulio taisyklių, todėl sunku pasakyti, ar jos yra geros, ar blogos. Manau, jos tiesiog laumiškos ir nieko čia nepadarysi.

Būdavo, kad laumės ima ir apkeičia žmonių vaikus (seni žmonės sako, kad šitaip jos veisiasi). Vogčiom įsėlinę į namus išsineša kūdikį, o jo vietoje palieka šiaudų kūlį, kuris ilgainiui įgauna žmogaus pavidalą. Jei tėvai laiku nesusizgrimba, gauna auginti laumiuką ir, patikėkit, sočiai paragauja vargo. Vaikas auga piktas ir nedailus. Turi didelę galvą, be perstojo rėkia, yra nuolatos alkanas ir nepradeda kalbėti.

Norint apmainyti sukeistus vaikus tenka atlikti keistą ritualą: vidury trobos uždegti laužą, sustatyti aplink ugnį sumuštus vištos kiaušinius ir atvesti pamestinuką. Jei tai laumių vaikas, pamatęs tokius dyvus jis prabils ir visiems laikams pradings.

Vieną nelaimingą moterį kamavo įtarimai, kad laumės sukeitė jos kūdikį.

Kaimynės pamokyta, ji rykšte gerai išplakė laumiuką ir išmetė į šiukšlyną. Naktį atėjusi laumė papriekaištavo: „Ach tu, karve neraliuota! Aš tavuoju vaiku rūpinausi, o tu manąjį išpėrei ir išmetei į mėšlyną!“ Anksti rytą atskėlusi moteris nubėgo iki šiukšlyno ir rado laumiuko vietoje savo vaikelį, gražiai aprėdytą ir net išmokytą skaityti (senais laikais tai buvo didelis privalumas!).

Kartais laumės būdavusios ir teisingos: darbščias moteris apdovanodavusios, padėdavusios joms austi ir verpti. Tingines ir apgavikes bausdavusios, kartais itin skaudžiai. Tinginė mergina nedavė laumei savo staklių šaudyklės ir nuo tada buvusi prasčiausia audėja, o kitoms teko net gyvybę palydėti.

Laumės kartais apdovanodavo joms palankius žmones. Jei kas nors pirtyje palikdavo laumėms karšto vandens ir šviežių vantų, grįžęs rasdavo gražaus audeklo ar rankšluostį.

Netyčia paliktus pamiškėje neturtingų moterų vaikus laumės apdovanodavo turtu, aprėdydavo šilko drabužiais, o jei turtinga kaimynė tyčia palikdavo savo kūdikį... užkutendavo ar užžnaibydavo vargšą vaikiuką mirtinai.

Dar sakoma, kad laumės lemdavusios žmogaus laimę: gimus kūdikiui jos sustodavo po langais ir spėdavo, koks bus to vaiko likimas. Vienos išburdavusios šlovę ir turtus, kitos – skurdą ar net ankstyvą mirtį.

Net nugirdus laumių kalbas ir žinant, kas laukia, žmogus negalėdavęs pabėgti nuo savo likimo, o artimieji – jo apsaugoti.

Tiesa, vienam turtingų tėvų vaikui pavyko išvengti lemties: jis turėjo žūti griaustinio nutrenktas. Norėdamas apsaugoti vienintelį sūnų, tėvas uždarė vaiką akmens bokšte.

Kai kilo baisi audra, berniukas pabėgo iš bokšto, nuskuodė į kopūstų lysvę ir pasislėpė po lapu.

Trenkė griausmas, bokštas subyrėjo, o laiku išnešęs kudašių vaikas liko sveikas gyvas.

Galima tikėti senomis sakmėmis, galima netikėti... bet man patiktų, jei laumės tebebūtų mūsų tikrovės dalis.

Nežinau, kaip jos žiūri į šiuolaikines technologijas, bet kartais leidžiu sau pasvajoti – atsikeliu, o pusė rankraščio parašyta! Lyg prie mano kompiuterio nakčia būtų prisėdusi geranoriška laumė...

Iliustravo Paulius Uzi

* * *

Ateina vachmistras Dimpfelmozeris pas gydytoją ir skundžiasi:

– Daktare, visiškai nusikamavau. Vis atrodo, kad po lova slepiasi plėšikai. Lendu žemyn po ja, tada atrodo, kad jie jau guli ant lovos. Lendu atgal – ir vėl tas pats. Ir taip visą naktį! Padėkite!

– Taip, – sako gydytojas. – Rimtas atvejis. Gydysime ilgai. Be to, tikrai kainuos...

– Nesvarbu, – sako tas. – Kad tik vėl galėčiau ramiai miegoti.

Bet daugiau nebegrįžta. Po mėnesio gydytojas

sutinka jį gatvėje ir klausia:

– Kur dingote? Gal pagerėjo?

– Ne, – numoja tas ranka. – Bet mane išgelbėjo Zepuko ir Kaspariuko močiutė. Ji tiesiog pasiūlė

nupjauti lovai kojas.

Plėšikas Hocenplocas kalbasi su senu pažįstamu:

– Oi, kaip anksčiau merginos paskui mane lakstydavo!

– O ką, dabar jau ne?

– Tai kad rankinių nebevagiu…

Tomis su Anika teiraujasi Pepės Ilgakojinės:

– Kaip miške sužinoti, kur pietūs?

– Reikia pažiūrėt į medžius. Jei auga palmės, tada čia tikrai pietūs!

Skambutis į buities prekių parduotuvę:

– Alio! Vakar pas jus pirkau labai galingą dulkių siurblį!

– Atleiskit, bet labai blogai jus girdžiu!

– Todėl, kad skambinu iš dulkių maišo!

Po lėktuvą vaikšto lakūnas su parašiutu už nugaros.

Keleiviai stebisi:

– Kas nutiko?

– Ai, nekreipkite dėmesio... Šiokie tokie nemalonumai darbe... * * *

Mamulė Mū skundžiasi Varnai:

– Kai išgeriu kavos, negaliu miegoti.

– Keista, – stebisi ši. – Aš atvirkščiai. Kai užmiegu, negaliu gerti kavos.

Beldimas į duris. Freken Bok atidaro, ant slenksčio – prekybos agentas. Jis išberia su savim atsineštą šiukšlių kibirą ir iškilmingai pareiškia:

– Pasižadu suvalgyti viską, ko neišvalys naujasis universalus siurblys. Ei, ponia, kur jūs einate?

– Į virtuvę atsinešti šaukšto, – ramiai sako Freken Bok. – Pas mus jau dvi dienas elektros nėra.

Mažylis rašo laišką į televiziją:

– Prašau filmų metu nerodyti titrų, nes mano bobutė galvoja, kad karaokė ir pradeda dainuoti...

* * *

Turistas grįžta iš egzotiškos kelionės ir parsiveža papūgą. Oro uoste jį sustabdo muitininkas ir paaiškina, kad už paukštį reikės sumokėti muitą. Turistas klausia:

– Kiek?

– Priklauso nuo to, kokią papūgą vežatės: už gyvą – šimtas eurų, už iškamšą – tik penki.

Išgirdusi tai, papūga sako:

– Tik nesugalvok dabar padaryti kokios kvailystės.

Otfried Preußler

Iliustravo F. J. Tripp

Kiškis Greitapėdis ir Voverė Rudaskruostė – geriausi draugai. Jie taip puikiai sutaria, kad, regis, niekas jų neišskirs! Bet kas galėjo pagalvoti, kad du šaunūs bičiuliai ims ir susipyks dėl tokio paprasto dalyko, kaip arbatinukas?

Otfried Preußler

Iliustravo F. J. Tripp

Mažasis vaiduokliukas iki šiol dar niekada nematė dienos šviesos. O norėtų! Juk taip smagu būtų vaidentis dieną ir pamatyti medžius, žmones ir namų stogus saulės šviesoje. Bet sakoma, kad norėti reikia atsargiai –norai kartais ima ir išsipildo.

Thomas Taylor Iliustravo Tom Booth

Ar girdėjote? Nukniauktas puikusis močiutės kavos malūnėlis! Be jokios abejonės – tai nedorėlio plėšiko Hocenploco darbas. Miestelio policija prieš jo niekšybes atrodo bejėgė, tad Kaspariukas ir Zepukas nutaria patys sulaikyti nenaudėlį. Bet plėšikų taip be niekur nieko neapgausi… Panašu, kad be gudrybių ir burtų čia neapsieisi!

Jūros Mėlis – iš pirmo žvilgsnio mažas ir jaukus pajūrio miestelis. Bet iš tiesų jį gaubia legendos ir paslaptys, kurias ryžtasi išsiaiškinti du vaikai – seniai dingusių tėvų ieškanti Violeta bei viešbučio radinių biuro prižiūrėtojas Herbertas. Šįkart jie domisi sena miestelio legenda apie Pašmėklį – baugią būtybę, grobiančią žmonių šešėlius. Ar tai tikrai tik pasakojimas?

„Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje prenumeruok.lt.

Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.

„Plėšikas Hocenplocas“