SKAITYKITE ir ieškokite programėlėje „LAIMIUKAS“: Vaikų knygos kelias, p. 4–5
Personažo ir eiliuotų istorijų konkursai, p. 26–27
Mokslo makaronai, p. 6–8
Eilėraščiai, p. 28–29
Slaptieji katino Erkės užrašai, p. 9–11
Pati saldžiausia vietelė, p. 30–31
Knygų mugės belaukiant, p. 12 –13
Interviu su mokytoja, p. 32–33
Kaip zuikis iškeliavo į Šiaurę, p. 14–15
Kinonautai, p. 34–35
Knyginėjimai: nuo medaus statinės iki kalbančio arklio, p. 16–17
Paprastasis nykštukas, p. 36–37
Kas saugo miesto istoriją? p. 18–19
Kaip žmonės gyveno priešistoriniame XX a., p. 38–39
Sukurk savo personažus, p. 20–21
Kriminalinė kronika, p. 40–41
Laimiuko užduotėlės, p. 22–25
Maži Laimiuko juokai, p. 42–43
a iuk
m
s“
Progra
I
KO K E Šėlėje „Laim
Nukreipę IŠMANIOJO ĮRENGINIO kamerą į puslapio su kepurėle nuotrauką arba iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį.
PIRMYN! KAIP NAUDOTIS?
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Tobulėju skaitydamas ir kurdamas“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2019 m. skyrė 10 000 Eur paramą.
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Benas Bėrantas, Eglė Baliutavičiūtė, Eidvilė Buožytė, Karolis Bareckas, Martynas Burneika, Marius Čepulis, Jurgita Girnienė, Paulius Juodišius, Vilija Kvieskaitė, Tatjana Pleskevičienė, Lina Ribinskė, Edgaras Straukas, Virgis Šidlauskas, Lina Eitmantytė-Valužienė, Neringa Vaitkutė, Marius Zavadskis. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizaineris Paulius Juodišius. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika. Programėlę „Laimiukas“ paruošė Vykintas Valužis. Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.
2
© „Laimiukas“, nr. 1 (87), sausis–vasaris, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
„LAIMIUKO“ ADRESAS: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
,
,
LAISKAI Štai, vos Kalėdų Senis išdalinęs dovanas prisėdo trumpam atsipūsti, o žiema pasinaudojusi proga įsisiūbavo – mes ir vėl susitinkame „Laimiuko“ puslapiuose. Šiame numeryje nemažai naujų dalykų, dar negirdėtų personažų, rubrikų ir skilčių, todėl labai smalsu sužinoti, ką jūs apie tai manote. Rašykite mums laiškus (nebijokite, pašto dėžutės ir paštininkės nesikandžioja!) savo pastebėjimus, komentarus ir pasiūlymus. Lauksime jūsų nuomonių, linksmų istorijų ir piešinių. Aktyviai dalyvaukite konkursuose ir laimėkite šaunius prizus! O svarbiausia – bendraukime ir kurkime kartu! Taip žurnalas taps dar gyvesnis ir įdomesnis. Iki kitų susitikimų.
Oi, palaukit! Kaipgi laiškų skyrelyje be laiškų? Visai pamiršome. Gerai, atplėškime keletą vokų ir perskaitykime, ką mums rašo vaikai. O jie rašo štai ką. Kopūstuose (ne kopūstų lauke, o tokiame kaimelyje) gyvenanti Marytė skundžiasi, kad labai nemėgsta kopūstų. „Be to, nuolat kyla keblumų pasakojant, kur gyvenu. Visi mano, kad juokauju. Sako: „O, kokia šmaikštuolė. Bene iš zuikių giminės būsi?“ Nusibodo visiems aiškinti. Kai užaugsiu – geriau persikelsiu į Lapes. Vis geriau nei Kopūstai.“
Maryte, nėra taip jau blogai. Yra siaubingai nemėgstančių lašinių, o visgi gyvenančių Lašinių kaime. Pavadinimas dar ne viskas. Lašiniai yra viskas. Oi, bet kad jau prakalbome apie lapes ir lašinius...
Domas, nenorėjęs atskleisti savo adreso, rašo: „Mačiau lapę. Ką daryti?“ Domai, daryti nieko nereikia. Gal lapė tiesiog pasiklydo ir ieško kelio, vedančio į Lapes. Kita vertus, jei nesibijai padėti, darkart pamatęs gali nupasakoti jai, kuria kryptimi keliauti ir gal net parodyti žemėlapyje. Dėl visa ko įdėk kelionei lašinių, juk nesinorėtų, kad išalkus nukryptų nuo kurso ir išpjautų šiltai į šiaudus sulindusius viščiukus.
Tuo tarpu Emilija iš Palangos labai konkreti: „Laukiu pavasario.“ Mes taip pat. Yra teigiančių, kad jis jau ne už kalnų. Panašu, kad patys tuoj galėsime tuo įsitikinti. O pabaigai pasilikome Luko pastebėjimą. „Nežinau, kaip jums, bet man svarbiausia, kad gerai sektųsi mokslai.“ Šauniai pasakyta! Todėl geriau pirmi pargriaukite ant menčių daugybos lentelę, kol ši to dar nepadarė jums. Būkite sveiki, linksmi ir nepamirškite mūsų nudžiuginti savo laiškais. Mes jų labai lauksime! Dabar jau tikrai iki. ;) 3
Vaiku
,
knygos kelias (1)
rašė
Nuo ko prasideda knyga? Kaip ji atsiranda? Gal kaip krentanti žvaigždė nučiuožia iš dangaus? Arba auga ant medžių, kol nunoksta, ir tik tada vežama į knygynus? O gal reikia būti labai kantriam ir kas vakarą barstyti po langais raides, kad ją prisiviliotum? Ar knyga tokiais niekais nesidomi? Geriau maitinti ją skiemenimis ir sakiniais? Pamėginsime viską išsiaiškinti kartu. Neskubėdami, palengva. Visus šiuos metus dalinsimės istorijomis ir patirtimis su įvairių sričių specialistais, be kurių knygos neišvystų dienos šviesos – rašytojais, iliustruotojais, leidėjais, redaktoriais, maketuotojais, spaustuvininkais ir platintojais. Kiekvienas iš jų papasakos savą istoriją ir kiek reikia įdėti pastangų, kad galiausiai spaustuvės dažais kvepianti knyga atsidurtų jūsų rankose. Taigi kokia yra pradžia? Dažniausiai viskas prasideda nuo teksto. Tačiau tai nėra taisyklė. Šiais laikais, kai paveikslėlių ir bežodžių knygų populiarumas gerokai
4
piešė Paulius Juodišius
išaugo, siužeto pasakojimą iš rašytojo gali perimti ir dailininkas. Tačiau tiek vienam, tiek kitam visų pirmiausia reikalinga idėja. Kas tai? Tai mintis, kuria norima kažką pasakyti, atkreipti dėmesį. Pvz., jei esi sunerimęs dėl pasaulio klimato kaitos, gali parašyti kūrinį apie tai, kaip reikia saugoti gamtą. Ši mintis savyje gali talpinti labai daug, tačiau tam, kad judėtum toliau, reikia dar šio to – personažo, kurio akimis galėtum pasakoti istoriją. Tada kyla klausimas, koks bus tavo knygos herojus? Gali jį išgalvoti nuo pakaušio iki pirštų galų arba pasiskolinti keletą bruožų iš draugų. Ir ne tik išvaizdos. Svarbus ir būdas – paniurėlis jis ar tikras pokštininkas. Nuo to priklausys kūrinio nuotaika. Kai kurių knygų veikėjai tikri vienišiai. Kitiems patinka didelės kompanijos. Koks bus taviškis – priklausys tik nuo tavęs. Tada tam, kad istorija būtų įdomi, reikia siužeto vingio, kuris skatintų jei ne
sąmojingas ir to nepamiršti kurdamas tekstą. O jei žinai smagių posakių bei kas tos metaforos ar palyginimai – pasakojimas bus įdomus ne tik dėl nuotykių ar linksmų dialogų, bet ir dėl kalbos grožio, gyvumo. Ir svarbiausia, nepamiršk, ką nori pasakyti kūriniu. Jei herojus įveiks blogiukus, bet pats nepasikeis – kažin ar buvo verta patirti begalę pavojų tam, kad viskas liktų kaip buvę? Galbūt nori parodyti, kad reikia saugoti gamtą? O gal kad kiekvienas pokytis prasideda nuo mūsų pačių? m
s“
Progra
I
KO K E Šėlėje „Laim a iuk
pasaulio, tai bent pagrindinio herojaus pokytį. Pavyzdžiui, niekada gyvo delfino nematęs herojus užeina į zoologijos sodą ir pamato jį liūdnai plaukiojantį mažyčiame baseine. Sukrėstas jis sugalvoja būdą, kaip išvaduoti gyvūną. Tai yra istorijos stuburas. Nuo čia prasideda veiksmas, nes personažas turi būti kūrybingas ir sugalvoti, kaip tai padaryti. O jo kelyje tikriausiai pasitaikys ne viena kliūtis ir ne vienas piktavalis, norintis sutrukdyti. Vadinasi, atsiranda ir blogieji veikėjai, kurie kūriniui suteikia daugiau gyvumo ir paskatina herojų dar labiau stengtis. Visi kiti pagrindinę siužetinę liniją lydintys nuotykiai reikalingi ne užpildyti tuščius puslapius, kad knyga atrodytų storesnė, o norint parodyti situacijas, kuriose atsiskleidžia pagrindinių personažų moralinės vertybės ir tikrieji tikslai. Knygoje svarbi ne tik istorija, bet ir kaip ji pasakojama. Galbūt joje kalbėsi apie viską savo akimis, o gal tam vadovaus koks nors paslaptingas veikėjas. Tai gali daug ką keisti. Dar šauniau, jei esi
5
MOKSLO MAKARONAI Nematomas pasaulis? Kodėl mūsų pasaulis yra toks, kokį matome? Kodėl saulė ir planetos neišsilaksto į skirtingas puses lyg biliardo kamuoliai? Gal jas kas nors laiko pririšęs už virvelių? O kodėl paukščių tako žvaigždės milijonus metų vis dar tupi toje pačioje vietoje? Nepabodo? Astronomai ilgai stebėjo galaktikų judėjimą (galaktikos – tai milžiniškos žvaigždžių sankaupos) ir suskaičiavo, jog jos per lengvos, kad galėtų judėti taip greitai. Todėl spėja – yra dar kažkas, ko mes nematome, ir kol kas net sudėtingais prietaisais negalime užfiksuoti. Tas kažkas – tai, kas suteikia dangaus kūnams masės.
Mokslininkai tai pavadino nematoma arba tamsiąja medžiaga. Ir suskaičiavo, kad ši statybinė medžiaga sudaro 95 % visos Visatos, kai tuo tarpu matoma siekia tik 5 %. Tamsioji medžiaga lyg klijai sulipina žvaigždes į milžinišką tinklą ir neleidžia joms išsilakstyti. Tačiau kol kas jokia technika negali jos pamatyti. Kiekvieną sekundę milijonai nematomos medžiagos dalelių lekia per mus, o mes to visai nejaučiame. Nors negalime pamatyti – viską įmanoma apskaičiuoti. Štai kokie stebuklai gali slėptis nuobodžiuose skaičiuose! 6
. Laimiukas Atradejas
Ant ko gi aš čia stoviu? Nematoma medžiaga
Visa matoma visata
Naujausias sezono desertas. Tortas iš nematomo kremo.
piešė Paulius Juodišius
1979 metais Anglijoje dėl to susiginčijo du draugai. Ir susilažinę surengė varžybas. Žmonės ir arkliai lenktyniavo net 35 kilometrus miškais, laukais ir kalvotomis vietovėmis, kad trasa būtų sudėtingesnė. Žinoma, laimėjo arklys. Ir tai per daug nenustebino. Tačiau lenktynės sulaukė nemenko susidomėjimo, nes maratonas rengiamas iki šiol. O 2004 metais žmogus pirmą kartą sugebėjo aplenkti arklį! Ir ne sekunde ar trimis, o visomis 2 minutėmis. Taigi žmonės yra puikūs bėgikai. Aišku, ne tokie greiti kaip gepardas, galintis bėgti net 130 kilometrų per valandą greičiu. Tačiau tokį tempą jis gali palaikyti tik 20 sekundžių, kitaip rizikuoja perkaisti. O žmogus gali bėgti ilgai. Senovės Afrikoj netgi egzistavo medžioklės būdas, kai žmonės bėgdavo paskui antilopes, kol tos nukrisdavo nuo pervargimo. Nors kartais tai užtrukdavo 2–3 dienas. Taigi žmogaus galimybių ribos išties neįtikėtinos!
. Kas vyksta begant maratona Skaidant gliukozę išsiskiria pieno rūgštis,
Naudojama gliukozė iš kraujo
5 sek.
Daugėja pieno rūgšties
10 m in. Širdis plaka stipriau
Raumenims reikia daugiau deguonies ir energijos
Naudojama energija iš riebalų
30 min.
. m k 8 Trūksta deguonies
Išsiskiria endorfinai ir skausmas mažėja
todėl jaučiamas deginimas raumenyse
Prakaitas padeda Temperatūra aušinti kyla
Kraujas tirštėja
,
Naudojama energija iš raumenų
Naudojama Endorfinų Jaučiami energija balpoveikis raumenų iš tymų mažėja traukuliai
15 km.
Netenkama 2 litrų vandens per valandą
42 km.
Išsiskiria dopaminas, sukeliantis laimės pojūtį 7
. . POZEMINIAI SKRUZDZIU . DARZAI
, Laimiukas Gamtininkas
Žmogus ne vienintelis Žemėje geba užsiauginti maistą. Skruzdės tą išmoko daryti 50 milijonų metų anksčiau už mus. Nustebot? Kaip joms tai pavyksta? Pirmiausia skruzdės darbininkės žnyplėmis iškerpa medžių lapo gabaliukus ir tempia juos į skruzdėlyną. Keliaudamos išmindo miške takus. Taip kitoms darbuotis tampa lengviau. Skruzdėlyne, grybų auginimo kameroj, kitos skruzdės susmulkina lapus ir gražiai išdėlioja. Ant jų vėliau sudygsta ir auga grybai, kurių išskiriamomis sultimis maitinasi visa skruzdžių šeima. Bet ne viskas taip paprasta. Įsikurti ant skanių lapų taikosi ir kita grybų rūšis, iš kurios skruzdėms jokios naudos. Šis bjaurus lyg piktžolė grybas daržą per kelias dienas gali paversti rudai žalia koše. Kaip to išvengti? Pasirodo, tuo pasirūpino pati gamta.
KAS ČIA PO MIŠKĄ BLAŠKOS?
8
Ant skruzdžių gyvena bakterijos, išskiriančios nuodingas medžiagas, veikiančias tik kenksmingus grybus. Skruzdžių kūnuose daugybė duobučių, kuriose įsikūrę bakterijų kolonijos, o jas skruzdės maitina išskirdamos įvairias medžiagas iš savo liaukų. Neskamba labai smagiai? Palaukit, tai dar ne viskas! Jaunos motinėlės išskrisdamos iš skruzdėlyno su savim išsineša ir grybieną bei naudingas bakterijas. Ir kitoj miško vietoj įkuria naują skruzdėlyną su daržu. Todėl geriau su jomis nesipykti, kitaip po darbo dienos gali likti ne tik murzinas, bet dar ir tuščiu pilvu. O jūs galvojote, kad ant tokių mažyčių skruzdžių bakterijoms tiesiog nėra vietos. Kur jau ten! Va toks tas gyvenimas miške be dušo ir kitų patogumų. Galima išsimaudyti nebent lietuje.
KAŽKOKIE LAUKINIAI! GRYBŲ AUGINTI NEMOKA.
piešė Paulius Juodišius
rašė
Sveiki, vaikai. Esu senas išmintingas katinas, vardu Erkė. Dažniausiai gyvenu įprastą katino gyvenimą: valgau, ilgai miegu, prižiūriu šeimininkus, kad tinkamai manimi rūpintųsi. Kartais ganau pro langą žvirblius ir balandžius, rūpestingai išsirenku, kam pamurkti susisukus ant kelių, o kam parodyti aštrius nagus.
Turiu porą įprastų katiniškų fobijų. Bijau šalčio ir drėgmės, todėl draugauju su radiatoriumi. Taip pat bijau pustuščio dubenėlio. Jei tokį pamatau, iškart einu pranešti apie netvarką. Garsiai kniaukdamas vaikštau po namus, kol dubenėlis pripilamas iki kraštų. Kartais nusigąstu popieriaus gumuliukų ar šuns, o šeimininkai leipsta juokais. Vargšeliai nenutuokia, kad tai tik vaidinimas. Popierius man nebaisus, o šunis galėčiau valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei. Jei tik panorėčiau. Žiūrėdami į mane žmonės nesupranta, kad aš – baugių istorijų metraštininkas, šmėklų stebėtojų ordino magistras,
a iuk
m
s“
Progra
I
KO K E Šėlėje „Laim
9
sutemų padaras ir raganos katino palikuonis. Mano proproproprosenelis ėjo garbingas familiaro pareigas, propromočiutė gyveno Vilniaus požemiuose ir bičiuliavosi su visais patamsių padarais. Kada šeimininkai taikiai suminga, aš dažnokai išsmunku į naktinį miestą. Laigau stogais, klausausi, ką šnabžda vėjai, kokiomis paskalomis dalijasi šikšnosparniai, apie ką paupiuose dainuoja paskutinės laumės. Daug matau ir dar daugiau nugirstu. Kiekvieną naktį išeinu medžioti, bet grįžtu nešinas ne smulkiais paukšteliais ar paikomis pelėmis. Parsinešu visą glėbį tamsių ir paslaptingų istorijų, kuriomis norėčiau pasidalinti su jumis. Kad ir šiąnakt. Iš tolimų svetimų kraštų į mūsų miestelį atskrido nuožmusis Šiaurės vėjas. Visą dieną brazdėjo stogų skardomis, lenkė iki žemės medžius, balų purvynę pavertė balsvu ledu, švilpė ir kaukė tarsi žvėris. Vakarop pavargęs kiek aprimo, susisuko gūžtą seno kaštono viršūnėje. Ten jį ir užtikau, saldžiai snaudžiantį, parpiantį per ilgus žilus ūsus. Pakirdęs sutiko pasikalbėti ir mudu šnekučiavomės iki paryčių, kaip seni geri bičiuliai. Jis man paporino keistą istoriją. Vienąsyk, patį viduržiemį, vėjas ilgai ir sunkiai dirbo. Skriejo virš jūros,
10
sukeldamas didžiules bangas, versdamas tikrus vandens kalnus. Dėl smagumo nuplėšė daržinių stogus, išvertė porą drūtų šimtamečių medžių. Atginė pulką šaltų debesų, kad sniegas užklotų laukus ir miškus. Sušiaušė pūgos plaukus, užpustė takus ir kelius. Galop, po dienos darbų, prigulė pailsėti. Tik užsnūdo, girdi – greta kažkas krizena. Pramerkė akį, žvilgtelėjo... ėgi netoliese būrys vaikų varto rankose stebuklingą vėjų dūdelę. Tikriausiai ją rado ir stebisi, kas čia per keistas daiktas. Kadangi vėjas tingėjo keltis, nusprendė tyliai pažiūrėti, kas bus. Štai vienas berniukas pakėlė dūdelę prie lūpų, papūtė, bet neišgirdęs nė garso piktai numetė šalin. Kaip tik pakrūmėje tūnančiam vėjui į skreitą! Vaikai klegėdami nuėjo sau, o vėjas pasirąžė, nusijuokė pro žilus ūsus ir kietai įmigo. Vakarop pabudo ir pakilęs iki debesų nuskriejo per laukus garsiai kaukdamas. Lėkdamas palei upę, pamatė kažkokį sujudimą. Apimtas smalsumo apsuko kelis plačius ratus. Pakrantėje būriavosi žmonės. Atrodė labai susirūpinę. Ryškiai žybčiojo gaisrinės, policijos ir greitosios pagalbos automobilių žiburėliai. O iš tamsių upės vandenų kyšojo garvežio ir prekinių vagonų stogai. – To dar nesu matęs, kad mane velniai nujotų! – garsiai bosijo į apklotus susivijęs
žilas ūsuotas traukinio mašinistas. – Ramiai važiuoju įprastu maršrutu, staiga traukinys pakyla nuo bėgių ir kad tėkšis į upę! Pačiu laiku iššokau ir išsikapsčiau į krantą! Rimti pareigūnai, sustoję pakrantėje, klausėsi ūsuočio ir labai rimtai linksėjo galvomis. Vėjas nusikvatojo, pakedeno sausas nendres ir nušvilpė savais keliais. Darbo per akis, žmonių bėdos jam nerūpi. Tačiau iki šiol pagalvoja: ar berniukas, papūtęs į vėjų dūdelę, bent nutuokia, kad tai jis sukėlė oro gūsį, nunešusį visą traukinį upės gilumon? O jei nujaučia, ką padarė, ar kam nors apie tai prasitarė? Geriausiam draugui, mokytojai, katinui? Būčiau dar ilgai klausęs vėjo poringių,
piešė
bet staiga pamačiau kažką įtartino krutant tirštuose ankstyvo žiemos ryto šešėliuose. Tamsus pavidalas vogčiomis slinko pažeme, vengdamas šviesos, lėtai slinko iš vienos tarpuvartės į kitą. Kartais sustodavo apsidairyti, o tada ir vėl šliauždavo pirmyn, tarsi ko ieškodamas. Apimtas smalsumo atsisveikinau su Šiaurės vėju ir leidausi paskui nekviestą svečią, norėdamas sužinoti jo ketinimus. Kai tankiais vijokliais nusileidau į gatvę, ano jau ir pėdos buvo ataušusios. Matyt, susiprato esąs sekamas ir paskubėjo išnešti kudašių. Apimtas dar didesnio smalsumo nusprendžiau po sutemų leistis į nežinomo padaro medžioklę. O kaipgi man sekėsi, sužinosite kitame „Laimiuko“ numeryje. Sėkmės, mažieji mano draugai! Nepamirškite paglostyti savo katinų ir būtinai duokite jiems skanėstų. Kas žino, ką jie papasakotų, jei tik mokėtų kalbėti.
Erkė
11