N r. 6 ( 9 2 ) , l a p k r i t i s – g r u o d i s , 2 0 2 0
KAINA 1,88 Eur
Gretos Alice iliustracija knygai „Emilio laiškas“
Literatūrinis žurnalas 1
Šiame numeryje SKAITYKITE: Vaikų knygos kelias (6)
4–5 psl.
Diena su vaikų rašytoja Evelina Daciūte
6–7 psl.
Mokslo makaronai
8–9 psl.
Kaip vaikų knygų kūrėjos švenčia šventes
24–25 psl.
Įkvepiantys knygų herojai
26–27 psl.
Slaptieji katino Erkės užrašai
28–29 psl.
Gyvūnas – ne dovana
10–11 psl.
Paslaptingas radinys
Magiškoji Visų šventųjų diena Meksikoje
12–13 psl.
Šunelis, kuris žiūri į mėnulį ir šypsosi
32–33 psl.
Pauliaus Norvilos eilės
34–35 psl.
Gidės pasakojimai
36–37 psl.
Interviu su vaikais. Juozapas ir Pranciškus
38–39 psl.
Potėpiai su Kęstučiu Kasparavičiumi Nauja Kęstučio Kasparavičiaus knyga „Kalėdos! Kalėdos!”
14–16 psl. 17 psl.
Kalėdinis namelis
18–19 psl.
Netikėta pažintis
Kam tie šaukštai ir šakutės?
20–21 psl.
Maži Laimiuko juokai
Surask skirtumus
22–23 psl.
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Atrakink paslaptingą knygų pasaulį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2019 m. skyrė 9 000 Eur paramą.
30–31 psl.
40–41 psl. 42–43 psl.
Mes jau „Facebook“!
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Danutė Aniulienė, Eglė Baliutavičūtė, Martynas Burneika, Eidvilė Buožytė, Evelina Daciūtė, Kęstutis Kasparavičius, Ingrida Lankelienė, Greta Liekytė, Inga Mitunevičiūtė, Paulius Norvila, Vanda Padimanskaitė, Saulė Paltanavičiūtė, Vytautas Puišys, Raimonda Razbadauskienė, Ramunė Šė, Virgis Šidlauskas, Paulius Uziela, Neringa Vaitkutė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Brigita Bukialytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika. Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 6 (92), lapkritis–gruodis, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
2
„LAI MIU KO“ ADR ESA S: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
Labas, pameni, rodės, ruduo tik prieš akimirką juokdamasis atšlepseno balomis, pasiuto laipioti medžiais, taškėsi ryškiomis spalvomis, šokinėjo po lapų krūvas, vertėsi per galvą ir štai! – susigūžęs, nuvargęs pasičiupo po pažastimi papilkėjusį debesį ir viską, ką buvo išdažęs – nuplovė. Nebeliko nei spalvų, nei besidraikančių voratinklių, menančių seniai pasibaigusią vasarą. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į žiemą. Žinau, dabar jos kitokios – kartais net sniego nesulauksi. Ir iš purvo Virgis Sidlauskas besmegenio nepastatysi. Tačiau geros nuotaikos ir džiaugsmo tikrai netrūks. Juk laukia pačios šilčiausios ir jaukiausios metų šventės – šv. Kalėdos. Laimiukas padės neprarasti puikaus nusiteikimo. Kviesk bičiulius ir kartu atraskime begales šaunių dalykų. O jų šįkart bus daugybė! Ir dar kokių! Sužinosi, kaip po ilgų kelionių knyga pagaliau įsitaiso knygynų lentynose. Apie sau įprastą dieną papasakos garsioji lapių ir meškių bičiulė, rašytoja ir poetė Evelina Daciūtė. „Mokslo makaronai“ atskleis įdomių faktų apie ilgaamžius vėžlius ir be raketos paskraidins iki mėnulio. Paaiškės, kad gyvūnai – ne dovana, o pasiryžti juos auginti – didelė atsakomybė. Vaikų numylėtinis Kęstutis Kasparavičius pasidalins mintimis, su kokiais iššūkiais gali tekti susidurti pradedančiajam dailininkui. IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė apžvelgs knygas, padedančias atrasti save. Saulė Paltanavičiūtė parodys, kaip Meksikoje švenčiama Visų šventųjų diena. Pasigaminsi nuostabų imbieru kvepiantį kalėdinį meduolinį namelį. Katinas Erkė pagaliau išsiaiškins paslaptingojo šešėlio tapatybę. Eglė Baliutavičiūtė sušildys jaukia istorija apie šunelį, kuris žiūri į mėnulį ir šypsosi. Raimonda Razbadauskienė suintriguos beveik detektyviniu pasakojimu apie paslaptingą radinį. Galėsi mėgautis linksmomis Pauliaus Norvilos eilėmis. Su gide leisiesi po kraštą anapus Nemuno. Rasi pokalbį su skaitymo konkurso nugalėtojais. Ir sužinosi, kaip šventes švenčia vaikų knygų kūrėjai. Jei žiema ir šiais metais nedovanos šalčio, Laimiukas turi pasiūlymą – visi kartu išsišiepkime iki ausų galiukų. Tada aplink blizgės ne nuo sniego, o nuo mūsų šypsenų! Saugokite ir mylėkite knygas. Ir nepamirškite mums rašyti laiškus. Nekantriai jų lauksime. Visai kaip jūs atskubančio pavasario. Iki naujų susitikimų! Virgis Šidlauskas Vyr. redaktorius
3
Tekstas ir nuotraukos: Saulė Paltanavičiūtė
Ar žinojai, kad ne visur pasaulyje mirtis įsivaizduojama vienodai ir ne visur jos bijoma? Yra kultūrų, tolimų šalių, kur ji švenčiama, kaip, pavyzdžiui Meksikoje. O šventimas aukščiausią tašką pasiekia paskutinę spalio savaitę ir pirmomis lapkričio dienomis, kai minima Visų šventųjų diena. Šią svarbiausią metų šventę pasijunti tarsi nesibaigiančiame karnavale. Skirtinguose miestuose ir kaimeliuose rengiami džiaugsmingi paradai. Žmonės puošiasi spalvingais tradiciniais siuvinėtais drabužiais, veidus dažosi kaukoles primenančiais raštais, o galvas puošia gėlėmis. Šiuose paraduose žengia persirengėliai, įkūnijantys skirtingus dievus, gyvūnus. Daug kam idėja švęsti mirtį gali pasirodyti labai keista, juk mums ji tamsi ir skausminga, bet meksikiečiai tiki, kad taip švenčiamas gyvenimas, ir primena tai daryti visa širdimi. Šios įdomios tradicijos turi labai senas šaknis – jos atėjusios iš senųjų Meksikos civilizacijų, gyvavusių dar prieš šalį
Įėjimas įį kapines kapines Įėjimas
12
Altorėlis – ofrenda
Cukrinės kaukolytės
užkariavus ispanams XVI amžiuje – actekų, majų, purepeča indėnų. Ispanams atnešus krikščionybę, šios tradicijos susimaišė ir dabar Meksika gali didžiuotis šiuo magišku kultūrų mišiniu. Itin įdomu paskutinę spalio savaitę lankytis mažuose Meksikos kaimeliuose. Čia viskas paskęsta oranžinės spalvos gėlių serenčių (isp. cempasuchil) žieduose. Dar actekų civilizacijoje buvo tikėta, kad šie ryškios spalvos gėlių žiedlapiai parodo kelią vėlėms sugrįžti į žemę. Žmonės namuose stato altorėlius (isp. ofrendas) su jau išėjusiųjų šeimos narių nuotraukomis,
jų mėgstamiausiais daiktais, patiekalais. Taip prisimenami jau išėję mylimi žmonės, dalinamasi istorijomis apie juos. Gal dėl to mirties ir nėra taip bijoma – kol tave prisimins mylėję žmonės, tol tu gyvuosi. Jokios šventės neapsieina be tradicinio maisto. O šis laikotarpis – tikra šventė smaližiams. Mirusiojo duona (isp. pan de muerto) – saldi bandelė, puošiama cukrumi ir kaukolės bei kaulų formos raštu, simbolizuojančiu gyvenimo ciklą, kartais įdaroma kremu. Skirtingose šalies valstijose vyrauja skirtingi šių bandelių receptai su įvairiais pagardais. Taip pat visur galima rasti cukrines ar šokoladines kaukolytes ir kitokių formų figūrėles. Jos ne tik vaikų valgomos kaip saldainiai, bet jomis taip pat puošiami namų altorėliai ir net kapai. Be to, gaminami tradiciniai tamales (kukurūzų miltais ir sūriu, mėsa bei pupelėmis įdaryti kukurūzų lapai), verdamas karštas šokoladas, į kurį kartais dedama net čili pipirų.
Švenčia net šunys Net šunys švenčia
Mergaitė parade
Nors šventimas ir pasiruošimas trunka visą savaitę, šventė kulminaciją pasiekia lapkričio 1-ąją dieną, kuri skirta mirusiems vaikams atminti, ir lapkričio 2-ąją – kai atsimenami suaugusieji. Bet dar svarbesnės nei šios dienos yra dvi naktys į lapkričio 1-ąją ir 2-ąją. Šiomis naktimis, tikima, grįžta sielos, žmonės budi prie artimųjų kapų, išpuoštų serenčių žiedais, cukrinėmis figūrėlėmis, gausybe žvakių. Atnešama maisto ir aukų vėlėms, kartais skamba muzika, galima išvysti ir visą muzikantų su gitaromis grupę. Šią naktį kapinėse tvyro ypatinga laukimo atmosfera, tai šventas ritualas.
Visų Šventųjų dienos paradas Visų šventųjų dienos paradas
13
Potėpiai
su Kęstučiu Kasparavičiumi Laimiukas pakalbino vieną populiariausių Lietuvos vaikų knygų rašytojų ir dailininkų Kęstutį Kasparavičių ir paprašė jo pasidalinti keletu patarimų pradedantiesiems iliustruotojams. Ką dailininkai pabudę ryte daro pirmiausiai? Nusismailina pieštukus, susimaišo spalvas ar vis dėlto papusryčiauja? Rytais, kaip ir dauguma, keliuosi, einu į vonią. Paskui gaminuosi pusryčius, geriu kinišką arbatą. Ji man kur kas daugiau nei paprastas gėrimas. Nuo jos ir prasideda tikrasis rytas, galva pabunda, o akys pradeda matyti pasaulį. Visų pirma tikrinu elektroninius laiškus. Turiu keistą įprotį nedelsiant atsakyti į visus bent kiek svarbesnius laiškus. Kartą teko bendrauti su labai rimtu žmogum iš vieno Vokietijos vaikų literatūros festivalio ir jis labai stebėjosi šiuo įpročiu. Sakė, pirmą kartą gyvenime sutinka menininką, atsakantį į laiškus tą pačią dieną! O vėliau būna įvairiai. Priklauso nuo to, kokia kūrybinio proceso fazė (tai niekaip nesusiję su mėnulio fazėmis). Jeigu rašau tekstą, lieku prie kompiuterio. Jei nieko doro neišeina, einu į kitą kambarį prie pagrindinio darbo stalo ir piešiu eskizus. Jeigu ir tai nesiseka, viską metu, čiumpu
telefoną ar fotokamerą ir einu į senamiestį pasivaikščioti, ieškoti medžiagos būsimai istorijai. Mane domina beveik viskas: namai, kiemai, aptrupėjusios sienos, langai, durys, tvoros, šunys, katės, krentantys lapai, stogai, lietvamzdžiai, šaligatvio plytelės, grindinio akmenys ir net kanalizacijos dangčiai. Taip atgaivinu savo vaizdų archyvą. Sukaupti atmintyje ir atrasti nauji vaizdai padeda išjudinti įstrigusias istorijas. O kartais sukurti ir visai naujas. Kai tekstas baigtas, o eskizai nupiešti, daugiausia laiko praleidžiu prie didžiojo darbo stalo, piešdamas iliustracijas. Štai tada drožiu ir smailinu pieštukus, renkuosi tinkamus teptukus, maišau akvarelinius dažus ir piešiu. Yra galybė dalykų, kuriais galima piešti: anglis, kreidelės, pieštukai, tušas, akvarelė, guašas, akriliniai dažai. Kaip iš šitos gausybės išsirinkti sau tinkamą priemonę ir nenusivilti rezultatais? Kai esi pradedantis iliustruotojas, geriausia išbandyti kuo daugiau skirtingų priemonių ir technikų. Kaip kitaip sužinosi, kuri labiausiai tinka? Atėjus laikui pajusi, kas prie širdies. O nusivilti neišvengiamai teks. Labiausiai dėl to, kad viską išbandęs suprasi – nei tobuliausios priemonės, nei įmantriausios piešimo technikos, nei gudriausios kompiuterio programos iliustracijų nesukuria. Viskas atsiranda tavo galvoje.
tinkamam laikui, jas pagausi. Tik nemanau, kad tai galima kažkokiu būdu pagreitinti.
Kita vertus, nusivylimas tuo pačiu ir labai malonus atradimas. Nes supranti, kiek nedaug reikia turėti, kad sukurtum ką nors gero. Negaliu nepaminėti, kad labai svarbūs rankų įgūdžiai. Rankos – pagrindinis dailininko įrankis ir jungiamoji grandis tarp to, kas tavo galvoje, ir to, kas bus sukurta ir visiems matoma. Jei šunelis ramiai pozuoti sugeba vos minutę, o natiurmortą su agurkais iš daržo piešti baisiai nuobodu, kur dar gali semtis įkvėpimo pradedantysis dailininkas? Nemanau, kad kas nors pasaulyje galėtų pasakyti, kaip pagauti įkvėpimą. Idėjų atsiradimas galvoje ir kūrybinis procesas – labai paslaptingas dalykas. Niekas nežino, kaip tas vidinis motoriukas veikia. Kartais galva būna pilna idėjų ir vos spėji jas užrašyti ar nupiešti. Bet būna dienų, kai ji visai ištuštėja. Vis dėlto vieną dalyką galiu pasakyti. Tam, kad galvoje kažkas atsirastų, reikia kantrybės bei laiko. Ir kasdien bandyti žengti nors po vieną mažą žingsnelį link to, ką esi sumanęs. Idėjos, istorijos ir vaizdai tarsi sklando ore ir, atėjus
Būna, užsimerkęs viską įsivaizduoji labai ryškiai, bet vos prisėdus prie balto lapo pavyksta nupiešti tik nevykusią terlionę? Kodėl taip sunku vaizdus iš galvos perkelti ant popieriaus? Niekam nėra pavykę iš pirmo karto nupiešti šedevro. Reikia mokytis ir nenusivilti, jeigu pirmasis bandymas nepavyksta. Norint tapti dailininku, reikia bandyti iš naujo ir vėl iš naujo. Esu tikras, kad antrasis piešinys bus geresnis už pirmą, o trečias už antrą. Jau nekalbant apie dešimtąjį ar šimtas penkiasdešimt devintąjį. Iš tikrųjų dailininkas mokosi visą gyvenimą. Ir tai nebūna taip paprasta, nes kelias gana vingiuotas. Kartais sukuri tai, kuo tikrai džiaugiesi, bet pasitaiko ir tokių darbų, dėl kurių gėda ir nesinori į juos net pažiūrėti bei prisipažinti, kad tai padarei tu. Bet tuo kūryba ir įdomi, nes kai pradedi ką nors naujo, niekad nežinai, kas iš to išeis.
kas iliustracijų fone, tiek ir būsimos knygos personažus. Kartais kokio katinėlio nusipiešiu 5–6 skirtingus variantus. Kol pavyksta toks, kuris atrodo geras. Ir visi knygos personažai man vienodai svarbūs nepaisant to, kiek daug jie kalba ar veikia. Tai gali būti mano paminėtas katinėlis, tiek milžiniška gyvatė ar maža vos pastebima varlytė.
Kiek daugiausia eskizų teko daryti vienai iliustracijai? Kodėl tai taip ilgai užtrunka? Visada piešiu labai daug eskizų. Kartais draugai ir kolegos net šaiposi: „Kam tiek pieši? Vietoj niekam nematomo darbo ir veltui sugaišto laiko nupieštum dvigubai daugiau iliustracijų!“ Jeigu man šitaip pavyktų, net nedvejojęs taip ir daryčiau. Deja, šitaip nieko gero neišeitų. Nebent daug nevykusių iliustracijų, kurias norėtųsi tuojau pat išmesti į šiukšlių dėžę. Taigi mano piešimas turi keletą neišvengiamų etapų. Visų pirma ant popieriaus lapo nusipiešiu mažyčius paprastus piešinukus, lyg būsimo filmo kadrus. Viską iš eilės. Tada piešiu truputį didesnius eskizus, kuriuose jau galima įžiūrėti, kaip viskas būsimoje knygoje vyks ir atrodys. Vėliau ateina eilė dideliems eskizams, kuriuose stengiuosi viską nupiešti labai tiksliai. Tiek tai,
Kuri piešimo technika Jūsų mėgstamiausia? Akvarelė. Tai labai sena technika ir kažką naujo apie ją sunku pasakyti. Turbūt visi, dar būdami vaikai, esame ją išbandę. Vis dėlto akvarelė kaprizinga ir pradžioje nėra lengva nupiešti taip, kaip tikiesi. Akvareliniai dažai ant popieriaus greitai džiūna, o jei naudoji daugiau vandens, spalvos liejasi į visas puses ir teptuku suvaldyti jas gana sudėtinga. Todėl, prieš pradedant darbą, reikia labai susikaupti, kad nepadarytum kokių kvailų klaidų, dėl kurių vėliau tektų iliustraciją perpiešti. Aš visada, kai ruošiuosi piešti akvarele, pirmiausia atsisėdu prie stalo, pasidedu pieštuku nupieštą iliustraciją ir ramiai apgalvoju, ką, kaip ir kokia eilės tvarka spalvinsiu. Iki mažiausių smulkmenų. Kartais taip susikaupęs spoksau į piešinį 15–20 minučių ar net ilgiau. Ir tik tada, kai jau esu visiškai tikras, kaip viskas turėtų būti, imu teptuką ir pradedu piešti. Ko palinkėtumėte būsimiesiems dailininkams? Svarbiausias palinkėjimas ir patarimas būsimiems dailininkams: neklausyti jokių patarimų. Taip pat ir tų, kuriuos pats nejučia parašiau. Nes vienam žmogui patarimas tiks, o kitam ne. Šiuo metu internete galima rasti daugybę medžiagos, skirtos paveikslėlių knygų iliustruotojams. Naudingos ir nelabai. Taip pat daug instrukcijų ir net taisyklių, kokia turėtų būti tobula knyga vaikams. Esu matęs labai daug knygų vaikams, parašytų ir nupieštų griežtai vadovaujantis tomis instrukcijomis bei taisyklėmis. Ir, deja, labai prastų ir nuobodžių. Ir priešingai. Yra nuostabių knygų vaikams, kuriose sulaužomos visos taisyklės. Ir nepaisant to, arba kaip tik dėl to, tos knygos yra žavios ir nepakartojamos. Na, gerai, vieną palinkėjimą pabaigai vis dėlto turiu: Tiesiog kuo daugiau pieškite ir, svarbiausia, tai darydami džiaukitės!
Nauja Kęstučio Kasparavičius knyga
„KALĖDOS! KALĖDOS!“ Kai meškinai naktimis pradeda sapnuoti meduolius, tampa aišku, kad artėja Kalėdos ir reikia ruoštis į mišką pačios didžiausios eglės. Zylės lenktyniauja, kurios gražiau pasipuoš namus ir suritins linksmesnį sniego senį. Ožkos čiumpa slides ir skuba ant kalvų slidinėti, o katės maunasi pačiūžas ir kaipmat atsiduria ant užšalusio upės ledo. Galima net neabejoti, kad tolimoje šiaurėje Kalėdų laukia ir didieji banginiai. Kiškių kaimą per naktį taip apsninga, kad Kalėdų senelis vos nepasiklysta, bandydamas jį surasti. Tuo tarpu mažosios pelės prieš pat šventes kraustosi į naujutėlį ir kur kas erdvesnį būstą. Kad nebūtų taip tamsu, žuvys po užšalusio ežero ledu ant eglutės kabina šviečiančias lemputes. Pingvinai nuo aukščiausios kalvos leidžiasi rogėmis tiesiai į jūrą maudytis. Baltieji lokiai skubiai verda spanguolių kisielių ir laukia atvykstant Kalėdų senelio su kvepiančiais meduoliais. O voverės net suplukę šokinėja nuo šakos ant šakos ir vos spėja gaudyti išdykėlius Kalėdų eglutės žaisliukus. Visi aplink pluša, ruošiasi ir puošiasi. Juk rytoj Kalėdos!
ė kut t i a V torė Neringa sto au Tek
Sveiki, vaikai. Esu katinas Erkė – mūsų miestelio paslapčių saugotojas, raganų patikėtinio palikuonis, geriausias šeimininkės draugas ir murkimo meno meistras. Kai buvome susitikę paskutinį kartą, mudu su miesto muziejaus kauku medžiojome klastingą šešėlį ir pagaliau slaptame dvaro rūmų koridoriuje užspeitėme jį į kampą. Gera naujiena – šįsyk jis nepaspruks! Bloga naujiena... nesu tikras, ar patiems pavyks išnešti sveiką kailį. Pasirodo, juodasis klastūnas turi slaptą sąjungininką, apie kurį nieko neįtarėme! Tamsioje požeminėje menėje aptikome didelę geležimi kaustytą skrynią. Ant jos dangčio rangėsi antrasis šešėlis. Daug didesnis, dantingesnis ir, regis, dar blogiau nusiteikęs nei pirmasis. Suriaumojau, ragindamas pasiduoti. Išgirdę mano balsą abu šešėliai atsisuko ir tyliai grėsmingai įsispoksojo baltomis, bereikšmėmis akimis. Mažesnysis sukrizeno, išspjovė nasruose laikomą raktą, apsilaižė
juodas lūpas mėlynu dvišaku liežuviu. Blykstelėjo aštrūs, adatų smailumo krištoliniai dantys. Šešėlio nugara karingai išlinko, susišiaušė tarsi plaukų šepetys, o iš gerklės gilumos atsklido kimus bjaurus narnėjimas. Pasišiaušiau, kad atrodyčiau didesnis ir pavojingesnis, ir išleidau nagus. Už nugaros piktai šnopavo kaukas. Antrasis šešėlis lėtai nusliuogė nuo skrynios. Ilga uodega nubraukė pakampėmis nudrykusius voratinklius, suraukė ilgą siaurą snukį ir... griausmingai sučiaudėjo. – Atsiprašau, – mandagiai ištarė – nuo vaikystės esu alergiškas kaukams. Kas jūs, garbieji jaunikaičiai? Kodėl įsibrovėte į požemius ir sutrukdėte iškilmingą rakto perdavimo ceremoniją? – Laba diena, – atsakiau nepamiršdamas, kad net tokiomis aplinkybėmis doras katinas stengiasi išlikti mandagus. – O buvo taip... Ir be jokių užuolankų išpoškinau viską: apie pasalūniškai miesto gatvėmis slenkantį šešėlį, namuose
Iliustravo E ídv ilė
užstrigusią laumę, nuotykius muziejuje ir pašėlusias gaudynes dvaro parke. Didesnysis šešėlis įdėmiai klausėsi, o baigus pasakoti atsisuko į mažesnį ir piktokai paklausė: – Kodėl neprisistatei? Galėjai iškart pasakyti, kad esi lobių skrynios sargo pamaina! Kad atkeliavai manęs pakeisti, nes susiruošiau į pensiją! Mažasis šešėlis susigūžė ir tyliai pasakė: – Man patiko bėgti ir slapstytis! Buvo smagu žaisti gaudynes. Gal tai – paskutinis mano gyvenimo nuotykis! Nuo šiol metų metus saugosiu lobių skrynią, nuobodžiai tūnosiu požemiuose ir niekas neateis su manimi pasikalbėti! Mažasis šešėlis sušniurkštė, o iš baltų akių pabiro didelės skaidrios ašaros. – Jei nori, kasdien užsuksiu tavęs aplankyti. Papasakosiu naujienas ir paskalas, – nuoširdžiai pasisiūliau. –
Atsivesiu draugų. Galėsime požemiuose žaisti gaudynes, gąsdinti lankytojus, šikšnosparnius ir peles! – Po sutemų ateik į muziejų, – pridūrė kaukas. – pavaišinsiu arbata, paskui klausysim, ką pasakoja naujai atvežti eksponatai. – Tikrai? – nepatikėjo šešėlis. – Tikrų tikriausiai! – patikinau ir pridūriau. – Man patiko tave vaikytis, mielai pakartočiau. Sveikas atvykęs! Šešėliai susiglostė pastirusias nugaras ir nusišypsojo, aš įtraukiau nagus. Jaunesnysis vėl įsikando didelį įmantrų raktą, vyresnysis susirangė ant skrynios dangčio. Virš mūsų galvų iškilmingai pragydo dvaro vaiduoklių choras. Kumštelėjau kauką. Nutaisėme rimtas minas ir pasiruošėme stebėti nuostabią naujojo lobių skrynios saugotojo įšventinimo ceremoniją.
MaĹži Laimiuko juokai Mokytoja grÄ…Ĺžina MaĹžyliui jo namĹł darbĹł sÄ…siuvinÄŻ ir sako: – Pasakyk sÄ…Ĺžiningai – tavo tÄ—vui kas nors padeda? đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
Ď gyvōnų parduotuvę uŞeina Freken Bok. – Noriu nusipirkti maŞą triuťiuką, – pareiťkia. Pardavėjas iť karto siōlo: – Gal ťitą? Jis toks pōkuotas. O gal ťitą – Şiōrėkite, kokios didelės jo akys! Freken Bok ťaltai atsako: – Mano smaugliui vienodai.
Chemijos mokytoja Anikai: – PrisipaĹžink, kas uĹž tave iĹĄsprendÄ— uĹždavinius: tÄ—tis ar mama? – GarbÄ—s Ĺžodis, neĹžinau. AĹĄ vakar anksti nuÄ—jau miegoti... đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
MaŞylis klausia Karlsono: – Ar tu suvalgei visus saldainius? Šis ginasi: – Ne, tai naminukas. Balsas iť uŞ krosnies: – Nemeluok!
đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
Varna moko MamulÄ™ MĹŤ: – Visada bĹŤk punktuali ir atsargi. – O kÄ… reiĹĄkia Ĺžodis „punktuali“? – teiraujasi ĹĄi. – Na, tai reiĹĄkia, kad viskÄ…, kÄ… paĹžadi, reikia atlikti laiku. – O „atsargi“? – Tai reiĹĄkia, kad niekada nieko neĹžadÄ—tum! đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
Ant eŞero kranto dailininkas tapo peizaŞą. Mikė Pōkuotukas su Parťeliu kurį laiką stebi jo darbą, paskui Mikė sako: – Matai, kiek peckelionės, jei neturi fotoaparato.
Mama klausia Evos Lotos: – Dukrele, o kur dingo visos bandelÄ—s? – NeĹžinau, bet daugiau taip nedarysiu‌ đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
– Pepe, kodėl atlikai ne visus namų darbus? – klausia mokytoja. – Tai kad pertrauka labai trumpa buvo... Iliu
đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
Muminukas ateina ÄŻ dovanĹł parduotuvÄ™: – IeĹĄkau metalinÄ—s saldumynĹł dÄ—ĹžutÄ—s savo mamai. – Kokios norÄ—tum? – teiraujasi pardavÄ—jas. – Bet kokios. Svarbiausia, kad tyliai darinÄ—tĹłsi dÄ—ĹžutÄ—s dangtelis! đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
Kaspariukas su Zepuku visÄ… dienÄ… laksto nuo uodĹł. Vakare pasirodĹžius jonvabaliams sako: – Tu matai, jie mĹŤsĹł jau su proĹžektoriais ieĹĄko... đ&#x;™‚đ&#x;™‚đ&#x;™‚
st
ra vo Pa uliu
s Uziela
IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Hans Christian Andersen Dailininkė Manuela Adreani
Bella Swift
Dailininkai Nina Jones ir Artful Doodlers
„Sniego karalienė“
„Mopsas, svajojęs tapti šiauriniu elniu“
Hansas Christianas Andersenas ne veltui vadinamas pasakų karaliumi. Tai viena įspūdingiausių jo istorijų apie dviejų bičiulių Kajaus ir Gerdos draugystę. Jie visada sutaria ir kasdien linksmai žaidžia drauge. Tik žiemą šiurpoka klausytis legendų apie piktąją Sniego karalienę. Kai vieną dieną ji pagrobia Kajų, Gerda išsiruošia į pilną pavojų ir stebuklų kelionę, kad išgelbėtų draugą.
Mažoji mopsė Pegė džiaugiasi radusi namus, kuriuose jaučiasi svarbi ir mylima. Jos laukia jau antrosios Kalėdos kartu su Chloja, Rubi, Finu ir jų tėveliais. Tačiau šiemet visų šventinė nuotaika kažkur išgaravo. Pegė pasiryžta žūtbūt grąžinti laimę ir Kalėdų dvasią į namus – net jei dėl to turės tapti magišku šiauriniu elniu.
Tom Fletcher
Dailininkas Shane Devries
„Kalėdozauras ir Žiemos Ragana“
Viljamo tėtis labiausiai už viską mėgsta Kalėdas, o Viljamas – dinozaurus. Įsivaizduok, kaip jie abu apsidžiaugė susipažinę su Kalėdų Seneliu ir tikrų tikriausiu Kalėdozauru! Tačiau pačiai gražiausiai metų šventei iškilo didžiulis pavojus. Viljamas kartu su Kalėdozauru ruošiasi keliauti į Šiaurės ašigalį, kad išgelbėtų Kalėdas. Laukia burtai, nuotykiai ir, žinoma, stebuklingas dinozauras!
ISSN 1392-9674
9 771392 967004
Daniel Defoe
Dailininkas Robert Ingpen
„Robinzonas Kruzas“
Ar kada galvojai, kas nutiktų, jei atsidurtum negyvenamoje saloje? Galbūt vien ši mintis kelia šiurpą, o gal kaip tik būtų įdomu nuo visų pabėgti. O štai Robinzonas Kruzas niekada apie tai nesusimąstė. Jam tiesiog vieną dieną taip nutiko. Jis turėjo išmokti medžioti, kovoti, pasistatyti namą ir dar daug naudingų dalykų, kad galėtų išgyventi vienas tolimoje saloje. Jei tave domina nuotykiai ir netikėti išbandymai, ši knyga tikrai padės jiems pasiruošti.