žurnalas skaitančiam vaikui Nr. 2 kovas ir balandis 2021
nuotaikingos istorijos
gausu įdomių faktų smagios užduotėlės
1 1
Šiame numeryje SKAITYKITE: Diena su vaikų rašytoju Selemonu Paltanavičiumi
4–5 psl.
Mokslo makaronai
6–7 psl.
Tiesiai į dešimtuką! (su Jurga Vile ir Lina Itagaki)
8–11 psl.
Su kuo geriama „ARBATA“. 12–13 psl. Pokalbis su Andriumi Zalieska-Zala Keliautojo užrašai su Silvestru Dikčiumi
14–15 psl.
Trumpos istorijos
16–17 psl.
Raimundas Ereminas. Geri darbai ir nuotykiai miške
18–19 psl.
Poezijos pievelė
20–21 psl.
Perskaityk frazę!
22–23 psl.
Istorijų konkurso nugalėtojai
24–25 psl.
Gidės pasakojimai
26–27 psl.
Potėpiai su Vytautu Puišiu
28–29 psl.
„Ponas Aikitis ir Po“
30–31 psl.
Julius Keleras. Poezija
32–33 psl.
„Koko“
34–35 psl.
Zinai
36–37 psl.
Aurėja ir jos pirmoji knyga
38–39 psl.
Kęstutis Kasparavičius. „Veidrodis“
40–41 psl.
Maži Laimiuko juokai
42–43 psl.
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga – tavo veidrodis“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2020 m. skyrė 8 000 Eur paramą.
Mes jau „Facebook“!
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Danutė Aniulienė, Jūratė Buožienė, Raimundas Ereminas, Ieva Juknytė, Julius Keleras, Vanda Padimanskaitė, Renata Petkevičienė, Raimonda Razbadauskienė, Selemonas Paltanavičius, Vytautas Puišys, Virgis Šidlauskas, Paulius Uziela. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Brigita Bukialytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.
Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 2 (94), kovas–balandis, 2021 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
2
„LAI MIU KO“ ADR ESA S: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
Sveiki! Nežinau, kaip jums, bet man mėgstamiausias metų laikas – pavasaris. Žinoma, kiekvienas sezonas turi savų privalumų. Vasara džiugina šiltu oru ir vandens pramogomis. Ruduo – spalvinga gamta. Žiema – baltu puriu sniegu ir ledo raštais. Tačiau bundančios iš sąstingio gamtos, vėl atgijusių spalvų, kvapų ir garsų, vis labiau ilgėjančių dienų, žiedais apsipylusių medžių, sodriai žaliuojančių pievų ir sugrįžtančių paukščių Virgis Sidlauskas giesmių nepalyginsi su niekuo. Regis, ta gyvastimi kvėpuoja visa kas aplink. Net oras kupinas džiugaus laukimo! Užtai nerasi puikesnio laiko pradėti kažką naujo, mėginti, kurti, svajoti ir tas svajones paversti tikrove. Juk viskas aplink skleidžiasi ir bunda. Tereikia nesibaiminti, drąsiai šokti ant bangos keteros ir pasileisti drauge su pašėlusiu pavasariu. O ištikimas bičiulis Laimiukas būtinai keliaus kartu. Padės ne tik kurti ir svajoti, bet parodys, jog kantriai judant tikslo link – viską įmanoma pasiekti! Todėl geros nuotaikos tikrai netrūks! Šįkart sužinosime, kaip atrodo garsiojo gamtininko, aplinkosaugininko ir vaikų knygų rašytojo Selemono Paltanavičiaus diena. Skiltyje „Mokslo makaronai“ nusikelsime į dinozaurų laikus bei daugiau sužinosime apie dirbtinius Žemės palydovus. „Sibiro haiku“ autorės Jurga Vilė ir Lina Itagaki dalyvaus žaidime, kuriame paaiškės, kaip gerai pažįsta viena kitą. Grupės „Arbata“ lyderis Andrius Zalieska-Zala paatviraus, kaip svarbu užlipus ant scenos turėti ką pasakyti. Pėsčiųjų asociacijos prezidentas Silvestras Dikčius papasakos apie keliavimą pėsčiomis. Dailininkas Vytautas Puišys – kaip gimsta iliustracijos. Eigulys Raimundas Ereminas – apie gerus darbus gamtai. Julius Keleras pasidalins trumpomis istorijomis ir linksmomis eilėmis. Šaunusis Raimondos Razbadauskienės gatvės detetyvų penketukas tirs naują bylą. Sužinosite, kaip beveik prieš 30 metų jaunuoliai patys gaminosi ir leido savo laikraščius, vadintus zinais. O su gide galėsite pasižvalgyti nuo paties Šatrijos kalno. Būkime kartu! Ir iki kitų susitikimų! Virgis Šidlauskas Vyr. redaktorius
3
Autorius Selemonas Paltanavičius
DIENA – KAIP PASAKA BE GALO...
Pin-pin-pin... – zylė už lango dieną pradeda dar neprašvitus. Tik po valandos ims brėkšti ir sukrus žmonės. Ar jau laikas keltis rašytojui? Aš netikiu, kad būna žmonių pelėdų ir vyturių, kad tai, atseit, mūsų įgimtas pojūtis, būdas keltis vėlai ar anksti. Miegoti tada, kai bunda gamta, man didelė nuodėmė – juk taip gali nieko nepamatyti. O jei nepamatysi, apie ką tada kalbėsi ir rašysi? Tai buvo tikrai seniai. Gegužės gale baigiau šeštą klasę, ta proga tėtė įtvėrė (taip vadinasi tas darbas) dalgį, tinkamą mano ūgiui, ir dar saulei nepatekėjus išėjome šienauti. Žolė linko nuo rasos, basom kojom jaučiau žemės šilumą, akimis gaudžiau blyksnius upeliuko tėkmėj. Pradalgė virto prie pradalgės, saulė išniro iš už mano kaimo medžių. Ar tada prasidėjo diena? Ne, ją šventėme jau seniai. Ir su ja buvom iki vėlumos, kai pro atviras namų duris į kiemą atplaukė mamos kepamų blynų kvapas. Dieną po šienapjūtės dar ravėjom daržus, grėbėm šieną, o aš suspėjau valandėlę skirti paukščiams – tikrinau miško pakrašty esančius inkilus ir žiedavau jauniklius. Kas gali būti smagiau už tokios dienos vakarą, kai žinai – lovoje neteks vartytis, tik priglausi galvą ir...
Pilkoji gervė Ir vėl saulei netekėjus su dalgiu ant peties eisi per savo kaimą, žiūrėsi, jausi ir įsiminsi viską, ką tik gali dovanoti rytas. – Per kiek laiko parašote knygą? – susitikimuose dažnai klausia vaikai, jiems svarbu tai žinoti. Ką galiu atsakyti aš? Paprastai sakau, kad žinau, kiek laiko reikia iškasti griovui ar nušienauti pievai. O knygai... Štai stalas su šūsnimi popieriaus – rašau ranka ant senų juodraščių, kitoje jų pusėje. Kodėl turėčiau elgtis kitaip – aš ne tik suvalkietis, bet ir saugau savo gamtą. Štai parkeris, nudrožti pieštukai. Dabar sėsiu rašyti ir... Skambutis iš radijo... Gal galite pasakyti, kodėl... Pasakau. Gal jau dabar galėsiu? Oi, šiandien saulė taip šviečia, o aš žadėjau aplankyti savo gražųjį
La
puta
itė ly g
iš vie nos k nygo s
upeliuką. Stvėręs fotoaparatus, sėdu į automobilį.... Skambutis... Čia – televizija... gal sutiksite papasakoti, kodėl žvėrys... sutinku. Tą padarysiu grįždamas nuo savo upeliuko. O po to jau sėsiu prie manęs laukiančių baltų lapų... Skambutis... Ir kas išrado tokius tobulus trukdytojus: telefoną, internetą, o su juo elektroninį paštą, „Feisbuką“? Kartais pradedu įtarti, kad tai padaryta tyčia, kad žmonės nieko neveiktų ir nieko naudingo nepadarytų. Įdomu, o ką šiandien rašo tinklalapiai? Stop! Tu gi rašytojas! Tu turi rašyti! Yra toks džiaugsmas – rašyti. Jei kam nors tai atrodo sunku, turiu patarimą: tapkite rašytoju. Tiesa, juo tampama rašant, taigi – reikia mėgti rašymą, vadinasi... Na ne, kažkas čia ne taip, matematika nebuvo mano stiprioji pusė... Diena jau seniai nusviro vakarop – pro langą stebiu danguje paraudusius debesis ir suprantu, kad dabar jie taip gražiai atsispindi ežere, o jei stovėčiau krante prie to palinkusio beržo, tada... Ir vėl mintys
Stirninas vasarą nukeliavo kitur. Tačiau jos apsuko ratą kitą ir sugrįžo... ant popieriaus. Visą gyvenimą mokausi stebėti, žiūrėti ir pamatyti. O paskui papasakoti apie tai. Toks įspūdis sutilps į vieną sakinį, bet jo labai reikės istorijai apie meškiną Bruną. Rašydamas apie jį mintimis keliavau per visas savo gyvenimo patirtis. Dabar galvoju – jei to nebūčiau patyręs, negi galėčiau parašyti? Ko gero, ne. Arba tekstai būtų visai kitokie, o tokių „kitokių“ rašyti sau neleidžiu. Jau naktis. Nutilo zylės. Ir namuose tylu. Štai dabar geriausias metas rašyti – neskaičiuoju eilučių ir lapų, man smagu likti vienu du su savo kūriniu, gyventi šiame pasaulyje ir pasakoti, pasakoti. Dabar nebėra laikrodžio, telefono ir interneto, dabar iki nakties viskas skirta būsimai knygai apie... kada nors sužinosite, apie ką ji. Ar aš pelėda, jei rašau naktį? Kvailystė! Tiesiog diena buvo per trumpa. O rytas išauš anksti. Tai gal aš vyturys? Ne, tikrai ne! Tiesiog reikia sėsti ir rašyti. Nes aš – rašytojas.
Kiškis
5
DINOZAURAI Jei turėtumėte laiko mašiną, kur pirmiausia keliautumėte? Norėtųsi žvilgtelėti į ateitį? O gal pamatyti kryžiaus žygius, senovės Romą ar statomas Egipto piramides? Galbūt. Bet dar smalsiau būtų išvysti tuos laikus, kai Žemėje šeimininkavo dinozaurai. Apie šiuos milžiniškus roplius sukurta daugybė filmų, prirašyta knygų, nupiešta komiksų, nors išties apie jų egzistavimą mokslininkai gali spręsti tik iš išlikusių fosilijų, t. y. suakmenėjusių organizmų liekanų. Jų aptikta visuose žemynuose, netgi Antarktidoje. Tačiau nė vienas dinozauras mūsų dienų nesulaukė. Mokslininkai spėja, jog šie ropliai išnyko maždaug prieš 66 milijonus metų. Manoma, kad tą galėjo nulemti didelė katastrofa (pvz., į Žemę
6
atsitrenkęs meteoritas, dideli klimato pokyčiai arba didžiųjų ugnikalnių išsiveržimai). Dinozaurai buvo tikri milžinai. Kai kurie savo ūgiu prilygtų 2–4 aukštų namui. O kūno ilgiu galėtų lenktyniauti su autobusu. Kai kurie netgi gerokai jį lenktų. Nesinorėtų pusryčiaujant pro virtuvės langą susitikti su tokio padaro žvilgsniu, tiesa? Kita vertus, nučiuožti nuo zauropodo, siekusio net 35 metrų ilgį, nugaros būtų visai smagu. Ir nors patys didžiausi dinozaurai buvo žolėdžiai, nemaža dalis mažesniųjų buvo nuožmūs plėšrūnai. Kai kurie dinozaurai nuo priešų gynėsi dideliais kauliniais dygliais ant nugaros ir uodegos, tvirtais kauliniais šarvais ar net didžiuliais ragais. Kitus saugojo kone metro ilgio aštrūs nagai (regis, žirklės jiems būtų pravertusios). O neturintiems nei šarvų, nei ragų – teko kliautis greitomis kojomis ir sėkme. Todėl, jei kada pasigaminsite laiko mašiną, pirmiau pasirūpinkite tvirtu kostiumu, kurio nepradurtų joks ragas ir blynu nepaverstų dinozauro smūgis uodega. Su tokiais gigantais nepajuokausi.
Iliu
str avo Pa
ulius Uziela
KOSMOSO PALYDOVAI Žemė savo orbita keliauja ne viena. Ji turi nuolatinį nuotykių palydovą – mėnulį. Jis tarsi mažylis brolis, visur kartu. Tiesa, kai kurios planetos Saulės sistemoje tokių brolių turi gerokai daugiau. Pvz., Jupiteris – 79, o Saturnas netgi 82. Oho, kokios gausios šeimynėlės! Užtai žmonės apimti pavydo prigamino tiek dirbtinių palydovų, kad be konkurencijos laimėjo gausiausiai aptūptos planetos medalį. Dabar aplink Žemę jų visas knibždėlynas. Per visą kosmoso užkariavimo istoriją paleista daugiau kaip 6000 palydovų. O pats pirmasis pakilo dar prieš 64 metus. Senokai, taip? Visgi jie paleisti ne norint nurungti didžiąsias Saulės sistemos planetas, o dėl to, kad fiksuotų kosmoso vaizdus, fotografuotų Žemę ir leistų tiksliau spėti orus arba padėti įvairioms susisiekimo priemonėms judėti be didžiulių žemėlapių. Taigi – kad duotų dar daugiau žinių apie pasaulį.
Dirbtiniai palydovai ne tik renka informaciją apie aplinką, stebi kosminę erdvę, fiksuoja radijo signalus, įspėja apie artėjančius asteroidus ir padeda mums keliauti, bet ir siunčia televizijos ir telefono signalus. Be jų neturėtume taip lengvai pasiekiamo mobilaus ryšio, interneto, o matomus televizijos kanalus galėtume skaičiuoti ant rankos pirštų. Todėl, jei kada juodam nakties danguje tarp žvaigždžių pamatysite mažą mirksintį taškelį, pamojuokite jam. Tikriausiai tai dirbtinis palydovas, nepailstantis mūsų pagalbininkas ir bendrakeleivis.
7
Koko Koko nebuvo paprasta višta – ji gyveno namelyje, kurį pasistatė pati. Bet apie viską iš pradžių. Paklausite – kodėl Koko? Gal ta višta prancūzė? Ne, tiesiog Koko viskuo stebėdavosi, o kai taip nustebdavo, kad negalėdavo patikėti, klausdavo ne „ką?“, o „ko?“. Taip ir prikibo vardas – Koko. Tai va. Viskas prasidėjo trečiadienį po lietaus, kai Stasys (čia toks sliekas Stasys) išlindo iš dirvožemio tiesiai prieš Koko. – Ko? – mandagiai pasiteiravo Koko. – Nori vinių? – pasiūlė Stasys. – Ko? Ko? – Vinių, klausiu, ar nori?
Autorė Jūratė Andziulytė
– Dėl koooo? – nusistebėjo Koko. – Galėtum kokią būdą nuo lietaus susikalti, ramiai pailsėtum nuo choro keliamo triukšmo. – Kooooo? Kooooo? Apie tą chorą Stasys žinojo tik tiek, kad vištos ruošiasi kaimo chorų festivaliui, todėl daug repetuoja. Negali sakyti, kad Koko nemėgo muzikos, tiesiog ji buvo tokia višta, kuri viską darė viena. – Tai nori vinių? Aš čia radau užkastą dėžutę, – nesvarbu, kad aprūdijusios, – dar visai geros vinys. Nori vinių? – nerimo Stasys.
Ili us
34
trav oV yta uta s
Pu išy s
– Noriu, – nusprendė Koko, nes prisiminė mačiusi keletą užmestų lentų už senos daržinės. Taigi nuo to lietingo trečiadienio kiekvieną rytą, kai tik šeimininkė Sofija paleisdavo vištas pasiganyti kieme, Koko traukdavo prie senos daržinės ir
pamažu ręsdavo sau namelį. Klausiate – kaip višta gali susikalti namelį iš lentų? Ogi paprastai – lentų yra, vinių Stasys parūpino, o plaktuko nereikia – jūs tik pažiūrėkit, koks Koko snapas!
35
IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Benas Bėrantas
Iliustravo Vilija Kvieskaitė
„Bambukas yra lėėėtas“
Prie finišo linijos atlėkę bėgikai lūkuriuoja BAMBUKO... O pandukui laikas dažniausiai slenka lėtai, visai kaip jis pats. Bet netrukus džiunglių lenktynėse nutiks kai kas netikėta. Kas? LĖĖĖTAI atsiversk šią paveikslėlių knygą ir sužinosi.
Neringa Vaitkutė
Iliustravo Neringa Vaitkutė
„Klampynių kronikos 3. Pamiršti dievai“
Mažosios Klampynės – pilnas paslapčių ir stebuklų miestelis, o Agata, Aringas ir Smiltė – nuolat į labai įdomius nuotykius įsiveliantys jo gyventojai. Šiemet dvi sesės ir brolis atras dar daugiau paslapčių. Jų laukia ir Nemiegalių vienkiemio paslaptys, ir nepageidaujama viešnia, ir kipšų išdaigos, ir net pirmoji Agatos meilė. O ar girdėjote legendą apie stebuklingą devyniaragį elnią? Jei užsuksite į Mažąsias Klampynes, galbūt ir jį pavyks susitikti.
ISSN 1392-9674
9 771392 967004
Ignė Zarambaitė
Iliustravo Greta Alice
„Slapta laiškų rašymo agentūra“
Tikriausiai žinote, kad laiškus į namus atneša paštininkai. Bet turbūt ne visi girdėjote apie miestelį, kurio pašte kasnakt darbuojasi kuo tikriausios pelės. Jos rūpinasi, kad joks laiškelis nebūtų pamirštas. Ir smalsauja, kaip sekasi žmonėms. Pasirodo, ne visi miestelyje laimingi, tad jos tuoj pat imasi plano, kaip tai ištaisyti. Žinoma, viską darys savaip ir labai linksmai!
Alvilė Rimaitė
Iliustravo Neringa Žukauskaitė
„Kukū iš pašto dėžutės“
Mykolas ir Adelė susigalvojo naują žaidimą: kaskart, prabėgant pro pašto dėžutę, kuo juokingiau sušukti: „Kukū!“ Taip lakstė, rėkavo ir linksminosi, kol kartą ėmė ir išgirdo kažką iš pašto dėžutės atsišaukiant. Pasirodo, pašto dėžutėje kai kas gyvena! Jis iš tiesų vardu Kukū ir turi tiek šaunių idėjų, kad Mykolo ir Adelės dienos jau niekad nebus nuobodžios.