N r. 3 (89), g e g u ž ė – b i r ž e l i s , 2 0 2 0
KAINA 1,88 Eur
S U P R O G R A M Ė L E „L A I M I U K A S“
Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracija Selemono Paltanavičiaus knygai „Brunas“
Literatūrinis žurnalas 1
METEORAI
Žemei keliaujant kosmine erdve neįmanoma išvengti susidūrimų su kitais dangaus kūnais. Laimei, dauguma jų ne ką didesni už dulkes. Bet pasitaiko ir stambesnių uolienų. Kai kurios iš jų krisdamos į mūsų planetos atmosferą sudega, tačiau pačios didžiausios nespėja ir nukritusios gali netgi išmušti kraterį. Kadangi mėnulio nesaugo atmosfera, visas jo paviršius nusėtas didesnių ir mažesnių randų – meteorų paliktų duobių.
8
Bet tokių pasitaiko ir Žemėje. Pavyzdžiui, vienas Vokietijos miestas viduramžių laikais buvo pastatytas milžiniškame meteoro išmuštame krateryje. Nebijokit, tikimybė, kad meteoras antrąkart trinktelės į tą pačią vietą – be galo menka. Todėl apsigyventi ten, be abejonės, buvo labai gudrus sprendimas. Kasdien Žemę pasiekia apie 50 tonų meteorų. Įsivaizduokit du sunkiasvorius kombainus, krentančius iš aukštai! Bet mums sekasi, nes kol kas dideli meteorai mus aplenkia. Kita vertus, per metus susidaro milžiniškas skaičius – daugiau kaip 18 000 tonų. Jei šitiek meteorų nesudegę liktų ant Žemės paviršiaus per tūkstančius metų, tikriausiai būtume užsiauginę kalnus, siekiančius mėnulį. Vasaros naktimis kartais pavyksta stebėti krentančių žvaigždžių lietų. Tačiau tai ne žvaigždės smagiai čiuožinėja nuo dangaus, o dega į Žemės atmosferą pakliuvę meteorai. Todėl, jei sumanysit romantiškai praleisti vakarą stebėdami dangų, prieš tai pasirūpinkite tvirtu šalmu, kad koks iš kosmoso atskriejęs akmenukas netrinktelėtų pakaušin.
Autorius Paulius Juodišius
GENYS
m
kamuolį, skaitant knygą ar žiūrint televiziją tėvai jums kas kelias minutes vis įdėtų kasnį burnon. Tikriausiai netrukus žandikauliai taptų tokie tvirti, kad galėtumėt kramtyti akmenis.
je ėlė
„Laimiukas“
Prog ra
Geniai dažnai vadinami miško sanitarais. Bet jų nepamatysit pasipuošusių ligoninės personalo drabužiais. Geniai medžių kamienus kalena ne iš smalsumo ar neturėjimo ką veikti, o dėl to, kad po žieve ieško smulkių vabaliukų ir vikšrų. Taigi valo medį nuo kenkėjų ir parazitų. Šio paukštelio kūnas puikiai prisitaikęs kalti. Šnervės tokios, kad į jas nepatektų į šalis žyrančios skiedros, akys turi kelis vokus, apsaugančius nuo sužeidimų, o snapas toks tvirtas, kad nelūžta net nuo tvirčiausių smūgių. Genio liežuvis plonas, turi lipnius spygliukus ir yra be galo ilgas. Kol paukštis juo nesinaudoja mėgindamas sučiupti vabaliukus ar kirminus, apsiveja liežuviu smegenis, taip apsaugodamas jas nuo smūgių, kurių kasdien padaro apie 10 000. Bet kas kitas po tokios darbo dienos grįžtų skaudama galva. Bet tik ne genys. Be to, jų stuksenimas turi tam tikrą ritmą. Taip pranešama kitiems, jog būtent jie šioje vietoje užsiima sanitarine veikla. Savo mažylius geniai maitina kas keletą minučių ir per dieną tokių skrydžių gali būti net iki 300. Todėl nesiskųskit, kad reikia valgyti tris kartus per dieną. Įsivaizduokit, jei spardant
IEŠKO
K
9
Nuo seniausių laikų žmonės bandė atspėti, kaip atrodys ateitis. Vieni sakė, kad mums išaugs katinų uodegos ir dangus pasidarys žalias. Kiti tvirtino, jog mokyklose pamokas ves robotai, o pievose žolę rupšnos drakonai. Kol šita ateitis dar neatėjo, prisiminkime Italijos dailininką ir išradėją Leonardą da Vinčį. Leonardas gimė prieš daugiau nei 500 metų. Tai yra gerokai daugiau nei sudėjus jūsų mamos, tėčio, senelio ir visų kaimynų amžių. Tuo metu pasaulyje žmonės gyveno labai paprastai. Nebuvo nei kompiuterių, nei automobilių, nei mikrobangų krosnelių. Tačiau tai netrukdė Leonardo vaizduotei virti kaip katilui. Būna, vaikšto jis saulėtą popietę po gimtąją Toskaną, žilą barzdą kaso ir kažką sau galvoja suraukęs kaktą. Tik staiga cakt kaip kokia širšė – nauja idėja ateina į galvą. Nieko nelaukdamas Leonardas išsitraukia sąsiuvinį ir puola piešti ateitį. Šis italų mąstytojas sugalvojo, aprašė bei nupiešė sraigtasparnio, povandeninio laivo, tanko, parašiuto ir net šaldytuvo prototipus. Po kelių šimtų metų skaitydami Leonardo brėžinius, mokslininkai jį
16
praminė „žmogumi iš ateities“. Spėjama, kad Leonardas į praeitį nukeliavo iš 3543-iųjų metų. Praeitis jam taip patiko, kad nusprendė ten pasilikti ir pritaikyti keletą išradimų iš savo laikmečio. Tiesa, nėra žinoma, ar smalsuolis vėliau nepersikėlė į kitą laikmetį. Sklando teorijos, kad šiuo metu Leonardas visiškoje senovėje augina dinozaurus. Jei vieną dieną pamatysite gatve kuo ramiausiai žingsniuojantį tiranozaurą – nenustebkite. Matyt, da Vinčis bus nagus prikišęs. Sakote, taip nebūna? Būna. Dar XV a. Leonardas pavaizdavo, kaip galėtų atrodyti pirmasis robotas. Šis neįprastas robotas buvo skirtas kariauti. Jis turėjo metalinius šarvus ir įvairių virvelių pagalba judino rankas. Ilgą laiką niekas apie šį Leonardo brėžinį nežinojo. Tyrinėtojai jį surado tik 1957 m. Leonardas visą gyvenimą išliko neįtikėtinai produktyvus. Pasaulio muziejuose galima apžiūrėti daugybę jo paveikslų ir įvairių įrengimų brėžinių. O kiek tikriausiai dar visko nesurasta! 500 metų – ilgas laiko tarpas. Per tiek laiko šio genijaus darbai galėjo pasklisti po įvairias šalis. Gal koks nors Leonardo robotas stovi apdulkėjęs ir vienoje iš Lietuvos dvarų palėpių. Pasakojama, kad Leonardas buvo tikras slapukas. Jis nenorėjo, kad kas nors skaitytų jo užrašus ir kopijuotų išradimus. Rašydavo iš dešinės į kairę. Toks rašymo būdas
vadintas „veidrodiniu“. Mat žvelgiant į užrašus veidrodyje viską galima būdavo perskaityti kuo puikiausiai. Tie, kas šios paslapties nežinojo, pažvelgę į Leonardo sąsiuvinius nieko negalėjo suprasti. Kartais išradėjas užsnūsdavo prie namų esančioje kiparisų giraitėje ir, žiūrėk, jau taikosi koks nors vietinis vaikėzas jo sąsiuvinius nudžiauti. Atsiverčia, o ten kažkokių hieroglifų prirašyta. Ir taip varto, ir šiaip – lyg kokia nežinoma kalba. Jokios naudos iš tokių sąsiuvinių, kurių negali perskaityti. Daug visokių neklaužadų bandė įminti Leonardo raštų paslaptį, bet nė vienam nepavyko. Šis tik juokdavosi iš jų pastangų ir neišduodavo savo paslapties. Sakoma, kad tokie genijai kaip Leonardas gimsta tik kas keletą šimtų ar net tūkstančių metų. Pats laikas pasibalnoti vaizduotės žirgus ir pradėti piešti. Kas ten žino, gal ir jūs kokią nematytą raketą ar kalbantį puodą sukonstruosite. Pabandom?
Iliustravo Marius Zavadskis
17
Ramunė Šė
4 darbai šuniukų šeimininkams Dažnas šuniuko šeimininkas galvoja, kad jų augintinį šukuoti yra kažkieno kito darbas (sesės, brolio, mamos arba profesionalaus gyvūnų kirpėjo). Arba kad kartą per keletą mėnesių išmaudyti jį vonioje yra pakankama priežiūra. Kai kurie šeimininkai klaidingai mano, kad, išskyrus kirpimą, daugiau jokios priežiūros šunims nereikia. Bet kaip žmonėms, taip ir daugeliui augintinių reikia higienos procedūrų. Kiekvienas šeimininkas pats gali padaryti šiuos 4 dalykus:
1. Po kiekvieno pasivaikščiojimo lauke nuvalyti letenas. Tam labiausiai tinka muilas ir vanduo. Jokiu būdu nedezinfekuokite augintinio letenų dezinfekciniu skysčiu, nes jis gali nudeginti jautrias šuns pėdutes. Skilinėjančias pėdutes galima tepti specialiu vašku arba vazelinu.
2. Šukuoti. Šuns kailį šukomis ar šepečiu reikėtų šukuoti kiekvieną dieną tam, kad sumažintumėte šėrimąsi, nuo kailio ir odos pašalintumėte pleiskanas ir dulkes bei pagerintumėte kraujo apytaką. Nereguliariai šukuojamiems ilgesnio plauko šunims kailyje atsiras sąvėlų, kurias iššukuoti gali būti labai skausminga. Jas patariu pasistengti išskaidyti pirštais arba naudojant specialias šukas švelniai iššukuoti. Pasidarykite kasdienį ritualą ir smagiai praleiskite bent 10 minučių kasdien šukuodami šuniuką. Taip jūs dar labiau sustiprinsite ryšį su savo draugu.
18
2. Maudyti. Jūsų šuns maudymas neturėtų būti nemalonus potyris nei vienam iš jūsų ir tai neturi kelti streso. Daugelis šunų nekenčia maudynių, o tai yra blogai, nes tinkamai pasiruošus ši procedūra gali būti visai maloni. Prašukavus kailį prieš maudymą, bus lengviau šukuoti po to. Iš anksto pasiruoškite rankšluosčius, šampūną ir kondicionierių. Naudodamiesi dušu arba užpildami vandenį indu, sušlapinkite visą šuns kailį. Nepamirškite sušlapinti visų keturių kojų ir papilvės. Saugokite ausis ir akis. Į ausis įdėkite vatos rutuliukus, kad į jas nepatektų vandens. Kai plausite galvą, svarbu, kad šuns smakras būtų pakeltas aukštyn. Skalaukite kaklo link, o ne žemyn per snukutį, kad į akis nepatektų šampūno. Šunims skirtu šampūnu išmuiluokite jam nugarą ir šonus, papilvę, kojas ir pėdutes, pažastis ir uodegą. Išskalaukite, išskalaukite ir dar kartą išskalaukite. Labai svarbu nuplauti visą šampūną ir jo likučius. Ant kailio ar odos išdžiūvęs šampūnas gali sudirginti. Galite naudoti ir kondicionierių, tada šuniuko gaurai taps glotnesni, lengviau šukuojami ir ne taip stipriai velsis. Po maudynių susukite šuniuką į rankšluostį ir palengva šukuodami leiskite išdžiūti.
edūras. 4. Atlikti paprastas higienos proc
je ėlė
„Laimiukas“
Prog ra
m
Ausų ir akyčių valymas, dantukų ir nagų priežiūra. Pagrindinė taisyklė – valykite šuns ausis tik jeigu jos yra nešvarios. Pakaks, jeigu po maudynių ausies kaušelį pavalysite švariu vatos tamponėliu. Jei gaurai lenda šuniui į akis, juos galite surišti gumyte arba prisegti plaukų segtuku. Dėl nagų ir dantų priežiūros galite pasitarti su veterinarijos gydytoju arba savo šuniuko kirpėju.
IEŠKO
K
19
20
Edgaro Strauko iliustracijos iš Šarūnės Baltrušaitienės knygos „Domas ir herojų pusryčiai“ („Nieko rimto“, 2020 m.)
21
Ar kada susimąstei, kokį instrumentą turi visos pasaulio tautos nuo neatmenamų amžių iki šių laikų? Jis gali skambėti skirtingai ir yra naudojamas įvairiausiai muzikai atlikti. Be to, juo galima išdarinėti neįtikėtinus dalykus! Paskutinė užuomina. Tu jį irgi turi. Tai – tavo balsas. Tikrai esi girdėjęs: ,,Nedainuosiu, baikit, neturiu klausos“. Arba: ,,Oi, neturiu balso“ (bet kaipgi žmogus ištarė sakinį?). ,,Man choro mokytoja liepė patylėti ir verčiau veikti ką kita...“, – bet gal pati ne ta nata iš lovos išlipo? Dar sakoma: meška ant ausies užlipo (ir tada ši, greičiausiai, labai nutįsta). Bet štai ką jums pasakysiu – jei galime kalbėti, galime ir dainuoti! Kur balsas atsiranda? Giliai gerklėje yra gerklos, kur gražiomis dainomis apsiklosčiusios snaudžia balso klostės. Kai širdis pajunta, kad laikas dainuoti (arba ištarti žodį), jos prabunda ir pradeda virpėti! Ir virpa įvairiu greitumu,
30
nuo kurio priklauso garso aukštis. Dainavimas gyvena ne tik gerklėje, bet ir visame kūne, tavo mintyse, jausmuose. Puiku dainuoti vienam, bet dar puikiau – kartu. Tada atsiranda tiek jėgos ir laimės! Močiutė pasakojo, kaip nuo dainų stiprumo žibalinės lempos ant stalų užgesdavo. Dainuojama dėl skirtingų dalykų. Kartais, kai apima džiugesys, norisi dainuoti iš visų jėgų, bet daina gali padėti ir kai užgula didelis liūdnumas ar įsisiaučia pyktis. Kai sunku, išsidainuok negalvodamas, ar gražu, ar gerai dainuoji, net jei neprisimeni jokių dainų – tiesiog paleisk balsą ir išsidūk. Daina turi stebuklingą galią praskaidrinti nuotaiką ir net pakylėti, todėl nuo senų senovės dainos skamba įvairiausių švenčių metu. Vienos skirtos pašėlti, kitos – susikaupti, todėl ir ten skambančios dainos skiriasi: štai, per draugo gimtadienį nuo greitų ritmų šokdami pratrinam kojines, o per Kūčias ant lūpų nutupia šventos giesmės, kupinos neapsakomo gerumo. Dainuoti galima skirtingais būdais – smagu išmėginti skirtingus skambesius, ritmus, melodijas. Tai patinka ne tik
Balsė
rė Eglė Ge
lažiū
tė - P
rane vičie
nė //
dainuojančiam, bet ir klausančiam – kaip linksma stebėti taip įsijautusį žmogų! Kai kas dainuoja žemu balsu, kai kas be galo aukštu. Kartais balsas būna lyg prarytas, kartais – sklindantis toli toli. Populiariose dainose vyrauja šviesūs tembrai (balso atspalviai) ir įsimenamos melodijos su daug pavinguriavimų. Džiaze ir bliuze – sodrus, šiltas, neretai žemesnis vokalas ir netikėtos jo šėlionės. Roko muzikoje balsas gali keistis nuo prikimusio iki be galo stipraus, aukšto ar net riaumojančio kaip alkanas lokys. Klasikinėje muzikoje dainininkai pasižymi itin plačia balso apimtimi ir atlieka kūrinius bel canto stiliumi (itališkai tai reiškia „gražusis dainavimas“). Jie gali dainuoti labai garsiai, kartais nereikia net mikrofono. Nuostabios ir įvairiaspalvės kiekvienos tautos senosios dainos. Jas dainuodavo mūsų seneliai, proseneliai: jose balsai gryni, gilūs, kupini stebuklų. Kai kas pasaulyje dainuoja įspūdingai vibruojančiu gerkliniu balsu (pavyzdžiui, tuviai), kai kas – ,,laužo“ balsą (jodeliuoja). Dar yra žmonių, galinčių vienu metu dainuoti dvi natas. Ką??? Taip, iš tiesų. Tai įmanoma, nes bet koks garsas sudarytas
Balsė
ne tik iš vieno pagrindinio tono, bet ir kitų garsų, vadinamų virštoniais. Mūsų klausa ir smegenys paprastai jų neišskiria ir supranta kaip vieną, tačiau yra žmonių, gebančių balsu kaitalioti tų aplinkinių garsų stiprumą, tad juos galima išgirsti. Ne visi sugeba dainuoti taip, kaip norisi. Tam reikia daug dėmesio ir darbo. Norint gerai dainuoti, labai svarbu taisyklingai kvėpuoti, tad svarbu lavinti ne tik balsą, bet ir visą kūną, mintis, jausmus. Kad nenuvargintum balso stygų, nepradėk dainuoti labai stipriai. Pamažu šildyk jas dainavimo pratimais (jų paprašyk muzikos mokytojos) arba lengvesnėmis dainomis. Na, draugužiai, apie balsą galima kalbėti dar ilgai, bet aš jau nebesitveriu – turiu lėkti dainuoti! Iki kitų skambėjimų!
m
o a u to
je ėlė
„Laimiukas“
Prog ra
i ipsn Stra
IEŠKO
K
Iliu
stra vo Greta Alice
31
IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Kęstutis Kasparavičius
Iliustravo Kęstutis Kasparavičius
Kiškis Morkus Didysis
Kiškiui Morkui įkyrėjo du dalykai – nuolat graužti daržoves ir būti tokiam mažam. O, kad jis galėtų užaugti toks didelis, storas ir stiprus kaip Lokys! Pala, o kuo gi šis milžinas maitinasi? Ogi saldumynais. Nutarta: nuo šiol – jokių kopūstų. Kiškis Morkus pusryčiams, pietums ir vakarienei mėgausis tortais, pyragais, pyragaičiais, bandelėmis, eklerais, spurgomis ir kitais gardėsiais. Ar pavyko Kiškiui Morkui šitaip smaližiaujant užaugti? O kaipgi. O ar jam patiko būti tokiam dideliam? Sužinosite perskaitę visą istoriją – o ji ne tik gardi, bet ir labai įdomi! Ši dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus knyga patiks tiek dideliems, tiek mažiems saldumynų bei gražių istorijų mėgėjams. Tai šiltas, jaukus ir pamokantis pasakojimas apie pyragus, pyragaičius, Kiškelį Morkutį ir jo troškimą būti dideliam, storam ir stipriam, apie sumaniąją Triušytę Prancukę ir jos Ypatingą Švelniąją Daržovių Dietą. Skaitant ir vartant bus galima ne tik varvinti seilę į meistriškai Kęstučio Kasparavičiaus pieštus gardumynus, bet ir šį tą sužinoti apie šokius, meilę ir tai, kaip svarbu būti savimi.
Johanna Spyri
Iliustravo Remigijus Januškevičius
Heida.
Pirma dalis: Heidos mokslo ir kelionių metai
Ar kada teko sutikti žmogų, kuris tiesiog spinduliuotų gyvenimo džiaugsmu ir gebėtų savo energija ir puikia nuotaika užkrėsti visus aplinkinius? Heida – būtent tokia. Su ja viskas smagiau. Apsigyvenusi aukštai kalnuose kartu su atsiskyrėliu seneliu, mergaitė patiria ne vieną išbandymą, tačiau jos energija, gerumas ir gebėjimas džiaugtis suminkština net atšiauriausių žmonių širdis. Skaitydami šią džiugią ir įkvepiančią knygą, galėsite kartu su Heida užlipti į aukštus Šveicarijos kalnus ir grožėtis nuostabiais slėniais bei įspūdingais saulėlydžiais, žaisti su kaimo vaikais ir po pievas straksinčiomis ožkelėmis, lankytis didžiuliame mieste ir susipažinti su naujais žmonėmis. Keliaudami kartu su linksmuole Heida pamatysite, kaip dienos darosi vis smagesnės ir giedresnės. „Heida“ originaliai buvo išleista dviem knygomis – „Heidos mokslo ir kelionių metai“ bei „Heidai praverčia, ko išmoko“. Čia – pirmoji istorijos apie šauniąją mergaitę dalis. Šį puikų naują knygos vertimą ir leidimą puošia lietuvių dailininko Remigijaus Januškevičiaus meistriškai tapytos iliustracijos. Šveicarų rašytojos Johannos Spyri (1827–1901) „Heida“ – iki šiol aktuali literatūros klasika, su šia knyga užaugo ne viena vaikų karta. Galbūt tai buvo ir tavo mamos mėgstamiausia vaikystės knyga? ISSN 1392-9674
9 771392 967004
Henrik Tamm
Iliustravo Henrik Tamm
Nindzė Timis ir ledo miestas
Nindzė Timis – tikras drąsuolis. Jam nebaisūs jokie pavojai. Keliauti į tolimoje šiaurėje esančią Baltėjos salą ieškoti dingusios mamos? Kodėl gi ne! Juk tai puiki proga ir patirti įspūdingų nuotykių, ir pamėginti surasti mamą. Tad pirmyn į skraidantį laivą! Tačiau atvykus paaiškėja, kad Baltėjoje dedasi siaubingi dalykai. Ledas tirpsta, vanduo apnuodytas, oras persmelktas lipnių juodų dūmų, o iš nuostabių garsiųjų ledinių Frisburgo rūmų teliko balutė. Pasirodo, savimyla verslininkas Baronas von Stuobrys ėmė Baltėjoje gręžti naftą, nė nesusimąstydamas, kaip niokoja gamtą. Timis šoka gelbėti mirštančios šiaurės. Tikri nindzės niekada neleis gamtai pražūti, o katinėlis Timis su draugais – patys tikriausi nindzės! „Nindzė Timis ir Ledo miestas“ – penktoji švedų rašytojo ir iliustruotojo Henriko Tammo nuotykių knyga apie katinus Timį ir Florą, šermuonėlį Simoną, lemūrę Isę, mergaitę Matildą ir kitus draugus nindzes. Ši serija labai populiari ir mėgstama ne tik Švedijoje, bet ir Lietuvoje. Tačiau kiekviena knyga apie nindzę Timį – vis nauja įtraukianti nuotykių istorija, tad tikrai drąsiai galima jas skaityti ir ne eilės tvarka.
