N r. 5 ( 9 1 ) , r u g s ė j i s – s p a l i s , 2 0 2 0
Adrián Macho iliustracija knygai „Gerda. Istorija apie drąsą jūroje“ ©
KAINA 1,88 Eur
Literatūrinis žurnalas 1
SKAITYKITE ir ieškokite programėlėje „LAIMIUKAS“: Vaikų knygos kelias (5)
4–5 psl.
Nuspalvink mane
24–25 psl.
Diena su vaikų rašytoja Lina Žutaute
6–7 psl.
Gidės pasakojimai
26–27 psl.
Mokslo makaronai
8–9 psl.
Slaptieji katino Erkės užrašai
28–29 psl.
Tinginio pabėgimas
30–31 psl.
Nenoriu būti Pipiru!
32–33 psl.
Apie išgalvotus paukščius
34–35 psl.
14–15 psl.
Įdomusis tinginių gyvenimas
36–37 psl.
Šokių trenerė Miglė
16–17 psl.
38–39 psl.
Obuolių ir slyvų trupiniuotis
18–19 psl.
Laimiuko pokalbiai su vaikais. Oskaras
Istorijų konkurso nugalėtojai!
20–21 psl.
Atspėk knygą!
40–41 psl.
Robotukų užduotėlės
22–23 psl.
Knygiukai į pagalbą vaikams
10–11 psl.
Gyvūnai – kraujo donorai
12–13 psl.
Triukai, kuriuos kišenėse nešiojasi garso režisieriai
Maži Laimiuko juokai
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Atrakink paslaptingą knygų pasaulį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2019 m. skyrė 9 000 Eur paramą.
42–43 psl.
Mes jau „Facebook“!
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Sigutė Ach, Danutė Aniulienė, Eidvilė Viktorija Buožytė, Ingrida Tūskė, Loreta YONO-Girdzijauskienė, Asta Gricė, Paulius Juodišius, Ingrida Lankelienė, Saulė Paltanavičiūtė, Selemonas Paltanavičius, Benas Pocius, Vytautas Puišys, Eglė Ramoškaitė, Ramunė Šė, Neringa Vaitkutė, Marius Zavadskis, Lina Žutautė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Brigita Bukialytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika. Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 5 (91), rugsėjis–spalis, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
2
„LAI MIU KO“ ADR ESA S: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
Labas, kai vasara lyg Dievo karvytė pakelia margus sparnus ir pasuka virš gelstančių laukų kažkur, kur vis dar šilta ir šviesu, nori nenori širdį suspaudžia liūdesys. Taip būtų smagu dar palenktyniauti su draugais, pamirkti vandenyje, kramtyti smilgas, bertis saujomis į burną uogas, svajoti apie pačius gražiausius dalykus, o tėveliai jau bruka kardelius rankon ir stumia pro duris mokyklos link. Atsisveikinti su smagiu, nerūpestingu laiku visada sunkiau. Tačiau su kokiu gyvu ilgesiu lauki viso to sugrįžtant! Žinau, pirmos dienos mokykloje atrodys ilgos, lyg žiūrėtum sulėtintą kiną. Gerai pamenu tą jausmą. Nuotraukoje, kurią matai, atsisveikinu su darželiu ir ruošiuosi į pirmą klasę. Kiek Virgis Sidlauskas tada buvo nerimo ir nežinios. Kaip seksis mokykloje? Kokios bus pamokos? Kas bus draugai? Tačiau kartu su nežinia atkeliauja ir daugybė naujų neįtikėtinų dalykų, apie kuriuos dar nieko negirdėjai. O tai be galo šaunu! Todėl susiimk, pasitempk ir drauge su ištikimu bičiuliu Laimiuku drąsiai praverk mokyklos duris. O jis nuobodžiauti tikrai neleis. Sužinosi, kokios įdomybės dedasi spaustuvėje. Apie savo pomėgius, dienos rutiną ir puikiai pažįstamus personažus atviraus vaikų mylima rašytoja ir dailininkė Lina Žutautė. „Mokslo makaronai“ paskraidins su grifais ir papasakos apie robotus. „Vaikų žemė“ primins apie šaunų projektą „Knygiukai“. Sužinosi, jog šunys taip pat gali būti kraujo donorais. Roko muzikantas ir garso režisierius Germanas Skoris atskleis daugybę įdomių detalių apie paslaptingą garso įrašymo meną. Trenerė Miglė paskatins atrasti nuostabų šokio grožį. Katinas Erkė toliau aštrins nagus mėgindamas pričiupti nenaudėlį šešėlį. Pasigaminsi rudeniškomis spalvomis akį džiuginantį pyragą. Sužinosi, kuo skiriasi džiunglėse ir šaldytuvuose snaudžiantys tinginiai. Išgirsi apie voveriuko vardu Pipiras drąsą. Selemonas Paltanavičius papasakos smagią istoriją apie paukščius, išgalvojusius save. Su gide pakeliausi po Zanavykų kraštą. Ir galėsi patikrinti, ar rašytojai bei dailininkai atpažįsta kitų autorių knygas. Tegul mokyklų kiemai ir koridoriai vėl prisipildo jūsų juoko ir linksmų balsų! Neapleiskite knygų ir rašykite mums laiškus. Papasakokite, kaip sekasi, juk pasidalinti džiaugsmai – dvigubai didesni. Ir iki naujų susitikimų!
Virgis Šidlauskas Vyr. redaktorius
3
Diena su vaikų rašytoja
Lina Žutaute
Visi keliai paprastai prasideda nuo mažų vos matomų takelių, netgi tie, kurie išveda į platų vaikų knygų kūrėjo kelią. Taip nutiko ir man. Vaikščiojau sau tokiu takeliu, iš pradžių į Šiaulių vaikų dailės mokyklą, paskui pasukau į šiek tiek platesnį, kur krimtau dailės mokslus Šiaulių universitete, nepamiršau eidama keliu skaityti knygų. Kol vieną dieną – bac! – žiūrėk, jau ir pati iliustruoju. O dar vėliau ir rašyti ėmiau. Niekada nežinai, kur nuves tie takai keleliai. Ar tikrai nuėjau ten, kur planavau, nežinau, bet jei reiktų pakartoti savo kelionę, daryčiau lygiai taip pat. Kaip prasideda mano diena? Tikrai ne nuo pieštukų smailinimo ar dažų
6
Linos Žutautės augintiniai
Lina Žutautė maišymo. Net ne nuo žalios arbatos, kurią labai mėgstu, puodelio. Kartais, kai už lango lyja, norėtųsi, kad mano diena prasidėtų nuo sočių pusryčių lovoje priešais televizorių. Ne, ji visada prasideda nuo pasivaikščiojimo su šunimis arba treniruotės su jais. Šunų turime net tris: Bedlingtono terjerę Šnipę ir dvi vengrų aviganes – Aike ir Prim. Man labai patinka šunų vikrumo sportas, todėl net savo kieme įsirengiau treniruočių aikštelę. Taigi, pirmos kelios mano ryto valandos skirtos šunims, nesvarbu, koks lauke oras. O kai turi pašėlusią šunų draugiją, oras būti lauke tinkamas visada. Tuomet – darbas prie kompiuterio. Tai jau kasdienybė. Kartais tenka iliustruoti visą dieną, o kartais – rašyti. Sunkiausia, jei spaudžia terminai. Tada ne viską pavyksta padaryti iki galo taip, kaip sumanyta, įsivelia klaidų. Norėčiau, kad kuriant vaikams nereiktų skubėti.
Rašyti man daug lengviau nei iliustruoti, nes rašyti galima visur – lovoje, po medžiu, prie ežero ar net automobilyje, tereikia nešiojamojo kompiuterio arba netgi tik pieštuko ir popieriaus. Piešti sudėtingiau, nes reikia tam tikrų sąlygų. Be to, jei kažką nupiešei negerai, perpiešti užtrunka ilgiau nei perrašyti keletą žodžių. Kartais manęs paklausia, kas smagiau – rašyti ar piešti. Į šį klausimą dar neradau atsakymo, nes, rodos, galima viską, kas tik šauna į galvą, aprašyti ir viską nupiešti. Viena iš mano darbo dalių – tai susitikimai su skaitytojais. Jie dažniausiai vyksta bibliotekose. Jau apkeliavau beveik visą Lietuvą, kai kur pabuvojau ir po kelis kartus. Keista, bet Vilniuje dar nebuvau nė viename susitikime. Gal Vilniaus vaikai neskaito Kakės Makės arba Ferdinando? Gal jie nieko negirdėjo apie kojines vagiančius kniūkius? Labai smagu susitikti savo skaitytojus Knygų mugėje. Geras jausmas, kada ne aš važiuoju pas skaitytojus, o jie pas mane. Tada galima ilgiau paplepėti apie tai, kokius naujus nuotykius ruošiasi patirti mano knygų herojai, kiek mano knygų mintinai jau išmoko mažųjų skaitytojų tėveliai ir kas patinka labiau – Mamaisa ar Nanaisa. Kartais ir pati susimąstau, kurį iš savo sukurtų herojų norėčiau pasikviesti į svečius? Jeigu užsuktų Kakė Makė, neapsieitume be linksmų žaidimų. Su Kakės Makės monstrais būtinai surengtume riaumojimo varžybas. Ferdinandui pas mane labai patiktų, aprodyčiau jam savo katinų
ūsų kolekciją. Pūkselį pavaišinčiau dešrelėmis arba vytintu kumpiu. Žinau, kad tokio maisto šunims negalima, bet tokia proga nusižengti taisyklėms beveik privaloma. Na, o kojinės po skalbimo pas mus dingsta ir dingsta… Vadinasi, kniūkiai lankosi net nekviesti, bet aš dėl to jau seniai nebepykstu. O Netvarkos nykštukas užsukti į svečius tikriausiai neturės laiko. Paklausite, kodėl? Žinia, jis labai užimtas, todėl gal ir gerai, kad pas mane nesilanko. Bet jei kada vis tik užsuktų, pavaišinčiau jį vaisiniais ledais ir paplepėtume apie gyvenimą.
Ūsų kolekcija
7
24
Iliustracijos iš Sigutės Ach knygos „Nuspalvink mane“ („Nieko rimto“, 2012 m.)
25
Teksto autorė Neringa Vaitkutė
Sveiki, vaikai! Esu katinas Erkė, miestelio paslapčių metraštininkas ir nuskriaustųjų gynėjas. Kai buvome susitikę paskutinį kartą, lėkiau per parką, nešdamas ant nugaros karingai nusiteikusį kauką. Mudu vijomės klastingą šešėlį ir tikėjomės jį prigriebti senajame miestelio dvare. Prarijau užsižiopsojusią musę, kauko pakinkliai nuspaudė nugarą, bet aš pripratęs prie sunkumų, todėl nieko nepaisydamas lyg paukštis skriejau tolyn. Dvaro rūmų kieme būriavosi žmonių minia. Tikriausiai atvyko ekskursantai, ištroškę pasigėrėti architektūra ir kitais širdį glostančiais menais. Kauko
28
jie nematė, o mane taikėsi paglostyti, tačiau spėjau įgauti tirpią formą (katinai tai sugeba) ir tarsi vandens lašiukas nuslydau pro ištiestas rankas. Į vidų patekome pro Dvaro virtuvės duris. Tykinau aidžiais koridoriais, o kaukas kinkavo man ant nugaros, sukinėdamas stačias ausytes. Jis pirmas pastebėjo juodą šešėlio uodegą, dingstančią už iškilnaus, auksu siūto gobeleno. Kadangi katinai moka prasismelkti pro pačius mažiausius plyšelius, nedelsdamas įkišau nosį po gobelenu ir atsidūriau siauroje dulkinoje ertmėje. Per du sprindžius nuo grindų juodavo pailga iškritusios plytos anga. Kaukas mikliai įsirabždino vidun ir pamojo
letenėle. Nieko nelaukdamas įsmukau ir aš. Už sienos aptikome slaptą koridorių. Nuo lubų ir užgesusių fakelų kybojo šėmi voratinkliai, šnerves pakuteno priplėkęs oras. Tolumoje sugirgždėjo lentos. Supratę, kad šešėlis gali dingti koridorių labirinte, mudu pasipustėme padus. Po kelių minučių pastebėjome palubėje plevenantį siluetą. Ten blaškėsi senasis dvaro vaiduoklis garsiai skųsdamasis sutrikdyta ramybe. Mandagiai pasiteiravau, ar nematė šešėlio, bet šmėkla nebuvo nusiteikusi bendrauti. Sukaukė ir dingo kiaurai sieną. Tik vėliau pagalvojau: gal ji bijojo su mumis kalbėtis? Galų gale pasiekėme nedidelę skliautuotą patalpą. Ant grindų stovėjo užrakinta medinė skrynia, o ant jos dangčio lyg niekur nieko tupėjo susirangęs šešėlis.
Tik išleidęs nagus, susivokiau: čiagi ne tas, kurį vijomės! Šis buvo didesnis, balsva ketera ir stebėtinai nejudrus. Iš už skrynios išvinguriavo mūsiškis. Jis laikė įsikandęs didelį įmantrų raktą ir stiebėsi iki skrynios spynos. – Stok! Nė iš vietos! – sumaurojau kaip liūtas. Abu šešėliai atsisuko ir pažvelgė į mus kraupiomis baltomis akimis. Visu kailiu jaučiau, kad atomazga čia pat ir mums pagaliau pavyks sužinoti, kas tas šešėlis ir ko jam reikia. Jei tik pavyks išsisukti nesuėstiems.
Iliustravo Eidvilė Viktorija Buožytė
29
Autorė Loreta Girdzijauskienė Kartą vienuose namuose ką tik pagamintas tinginys papuolė į šaldytuvą. Jame buvo daug likimo draugų. Ir visi anksčiau ar vėliau turėjo atsidurti šaldytuvo šeimininkės pilve. Olandiškas sūris kasryt virsdavo sumuštiniais, pienas susimaišydavo su kava, o kiaušiniams sekėsi prasčiausiai – juos negailestingai čirškindavo keptuvėje. Bet visi žinojo, kad tokia maisto paskirtis, todėl nesisielojo. Išvydę naujoką, šaldytuvo senbuviai neslėpė smalsumo: – Kas toks būsi? – paklausė sūris. – Tinginys… – nusižiovavęs atsakė pyragėlis. – Čia dėl to, kad tingi? – iš apatinės lentynos sušuko brokolio gūžė. – Nepasakyčiau… Manau, mane mėgsta gaminti tikri tinginiai, – mąsliai kalbėjo šis. – Vargti su manim daug nereikia. O esu labai skanus, – šią savybę tinginys itin pabrėžė. – Tada tave greit suvalgys, – vienas kiaušinių įspėjo skanėstą. – Va dėl šito nesu tikras. Kažkodėl mintis, kad aš, toks nuostabus pyragėlis, turėsiu atsidurti kažkieno skrandyje, nevilioja, – atsakė. Šaldytuvo gyventojus tokia revoliucinė idėja trenkė lyg žaibas. Sūris tėškė naujokui su panieka: – Cha, tu ką, turi kitą išeitį?! Visi nusikvatojo. – Pamatysit, aš ryt bėgsiu iš čia. O dabar… dabar duokite man pamiegoti, – nepasidavė tinginys. Supykęs apsivertė ant šono ir užmigo kietu miegu. Iliustravo Marius
30
Za va ds kis
Atėjo rytas. Visi pabudo. Šeimininkė jau buvo pasiėmusi pieno pakelį savo rytinei kavai. O sūris ėmė kabinėtis prie tinginio: – Tai kada bėgsi? – Ar jau pasiruošei kelionei? – antrino šaldytuvo senbuvė uogienė. Ji girdėjo vakarykštį pokalbį, bet tada nematė reikalo kištis. Tačiau šiandien neišlaikė. – Ruošiuosi. Va, tuoj tuoj bėgsiu, – atrodė, būsimas bėglys net pats netikėjo tuo, ką sako.
Jau artėjo arbatos metas. Tačiau tinginys nesijudino iš vietos. – Tikras tinginys – ruošiasi, ruošiasi ir niekaip neprisiruošia, – tarpusavyje šnabždėjosi kiaušiniai. Ir štai atsivėrė šaldytuvo durys, šeimininkės rankos godžiai tiesėsi į tinginį. Supratęs, kad pabėgti nepavyks, jis dar bandė sprukti, bet nesėkmingai. Krentantį žemėn mikliai pagavo šeimininkė. Likusieji šaldytuve net užsivėrus durims galėjo girdėti jo viltingą „Gelbėkitttt!“
Šis dramatiškas nutikimas supurtė likusius šaldytuve. Visi aptarinėjo neįvykusį tinginio pabėgimą. Bet senbuvė uogienė juos nutildė, pateikusi savo išvadą: – Buvau girdėjusi, kad tinginiai daug žada, bet nieko nedaro. Pasitvirtino! 31
Idomusis tinginiu gyvenimas
Tekstas ir nuotraukos: Saulė Paltanavičiūtė
Kas gi pats tingiausias, pats mieliausias džiunglių gyventojas? Jei būtų suorganizuotas konkursas, jį tikriausiai laimėtų gražusis susivėlęs tinginys, amžinai įsitaisęs medyje tankiosiose Centrinės ir Pietų Amerikos džiunglėse. Kiek miegi tu? Bet kuriuo atveju mažiau nei tinginys, kuris gali prasnausti net iki 20 valandų per parą, nors gyvendami laisvėje jie miega panašiai kaip tu – apie 8 valandas per dieną. Tylus, mažai judantis (ir vienas lėčiausių gyvūnų pasaulyje!) jis maitinasi lapais, augalais, vaisiais ir užsisvajojęs eidamas džiunglėmis gali jo net nepastebėti. Labiausiai jiems patinka medžiai delnuotės (Cecropia spp.), kuriose pakibę praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. Tik kartą per savaitę tripirštis tinginys lėtai, niekur neskubėdamas nusileidžia ant žemės.
Medžiai delnuotės – tinginių mėgstamiausi
36
Kosta Rikos Karibų pakrantė – tinginių mėgstama vieta
Galime vadinti šį gyvūną tingiu, bet iš tiesų tokiu gyvenimo būdu jie prisitaiko prie aplinkos. Jei dvipirščiai tinginiai kartais suėda kokį driežą, tai tripirščiai beveik visiškai augalėdžiai. Gyvenant džiunglėse augalų maistui nepritrūksi, problema ta, jog mintant lapais, vaisiais ir gėlėmis negausi daug energijos, reikalingos judėti. Bet tinginys dėl to nesuka galvos, juk beveik nejudant ir tyliai įsitaisius medyje gyventi saugu, niekas tavęs nepastebi ir nesikėsina suėsti. Bet šių mielų ir iš pirmo žvilgsnio paprastų būtybių gyvenime slypi daug paslapčių, kurias vis dar bando išsiaiškinti mokslininkai. Kodėl šie gyvūnai kartais leidžiasi ant žemės, kur rizikuoja tapti jaguaro pietumis? Kam to reikia, juk kelionė žemyn kainuoja be galo daug energijos, kurios misdamas lapais beveik neturi?
O atsakymas slypi viename žodyje – simbiozė. Pasirodo, kad tripirščio tinginio kailis – tai visa ekosistema, kur prieglobstį suranda daugybė gyvų organizmų. Kartais tinginiai būna visai žali – dėl ant jų kailio augančių dumblių. Tankiame kailyje taip pat gyvena ir patys įvairiausi vabzdžiai. O kai kurių vabzdžių gyvenimas visiškai priklauso nuo tinginio. Štai ugniukų šeimos vabzdžiai deda kiaušinėlius į tinginio išmatas, kurias šis palieka duobutėje po medžiu ir vėl lėtai užsiropščia į medį. Išsiritę vabzdžiai skrenda į medį ieškoti savo tripirščio tinginio, kurio kailyje dauginasi. Bet tuo pačiu su savimi atneša ir daug naudingų maistinių medžiagų bei azoto, kurie lieka tinginio kailyje. Kadangi tripirštis savo kailyje turi tiek maistingų medžiagų, jame gali augti daugybė dumblių, kurie ir nudažo tinginio kailį žaliai. O šie dumbliai – tai puikus užkandis, suteikiantis tinginiui energijos.
Tinginys
Tai ir yra simbiozė – naudingas ryšys tarp skirtingų organizmų. Dumbliai turi puikią vietą gyventi – tankų tinginio kailį, vabzdžiai ugniukai – kur dėti kiaušinėlius ir daugintis, o tinginys gali džiaugtis papildomu riebalų pilnu užkandžiu, kuris padeda nenusilpti. Be to, žalias tinginio kailio atspalvis padeda gyvūnui susilieti su vešlia džiunglių aplinka ir tapti beveik nepastebimam plėšrūnams.
A
it Brig a d o i l i n v a pip
ė lyt a i uk aB
Tinginys Kosta Rikos džiunglėse
37
IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Virgis Šidlauskas
Barbara O‘Connor
Dailininkė Marija Smirnovaitė
„Kaip pavogti šunį“
„Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“
Mirilė – smalsi mergaitė. Jai viskas rūpi. Kodėl krokodilai gyvena vandeny? Kas nutinka jiems virtus batais? Ar tiesa, kad kiekvienas turi savo žvaigždę? Ar jos lieka, kur buvusios, kai per stogą jų nematai? Kokia laimė, kad Mirilė turi močiutę! Ji kantriai atsako į visus klausimus – net tada, kai dangus tamsus kaip mėlynių uogienė, net tada, kai paširdžiuose pliaukši krokodilas. Tai jauki ir meniškai iliustruota istorija apie šeimą, jausmus, krokodilus ir tai, kas nutinka, kai namuose staiga ima lyti.
Otfried Preußler
Dailininkė Winnie Gebhardt, viršelio dailininkas Edgaras Straukas
„Mažasis vandenis“
Katja Brandis
9 771392 967004
Dailininkė Claudia Carls
„Miškų bastūnai. Pavojinga draugystė“
Jaukiame Malūno tvenkinyje gyvena laiminga vandenių šeima. O kodėl laiminga? Nes visai neseniai susilaukė puikaus sūnaus – mažojo vandenio! Vandenis auga greitai ir vis labiau trokšta nuotykių. Viską reikia išbandyti – ir maudynes, ir iškylas sausumoje, ir vandens čiuožyklą. Žaiskite ir išdykaukite kartu su mažuoju vandeniu, patirkite daugybę nuotykių ir nieko nebijokite – net grįžti namo sausomis kojomis! Otfrydas Proisleris – vienas linksmiausių pasaulio vaikų rašytojų. Jo knygos apie plėšiką Hocenplocą, vaiduokliuką, raganiukę bei mažąjį vandenį tapo tikra klasika. Jas skaitydami užaugo daug vaikų – gal net ir tavo tėvai! ISSN 1392-9674
Džordžina su mama ir broliu jau savaitę gyvena ne namuose, o automobilyje. Kam teko nakvoti automobilyje, žino, kad tai smagu tik pirmą dieną. Paskui supranti, kad nėra kur patogiai laikyti kojas, praustis, valgyti ir ruošti pamokas. Kol mama dirbdama dviejuose darbuose bando susitaupyti geresniam būstui, Džordžinai kyla idėja, kaip pinigų gauti greičiau. Kartu su broliu jie ima regzti ne patį švenčiausią planą... Ši linksmai papasakota, tačiau pamokanti istorija apie labai rimtus dalykus patiks visiems, mylintiems šunis.
Keragas – miškų bastūnas. Tai reiškia, kad jis pusiau puma, pusiau žmogus. Ir panorėjęs gali pavirsti tiek vienu, tiek kitu. Tokių kaip jis yra ir daugiau – net visa bastūnų mokykla! Joje Keragas mokosi pasivertimo meno, gebėjimo apsisaugoti ir kovoti, pažinti žmonių pasaulį ir, žinoma, sutarti bei bendradarbiauti su kitais miškų bastūnais – net jei tai gyvūnai, su kuriais pumos visai nedraugauja. Pavyzdžiui, pasipūtėliai vilkai. O Keragą kaip tik paskiria į komandą su viena itin nedraugiška vilke... Tai jau antroji nuotykių serijos „Miškų bastūnai“ knyga. Joje daugiau sužinome apie miškų bastūnus, paslaptingą jų mokyklą, šaunius nuotykius, netikėtus pavojus ir ypatingas bastūnų gyvenimo detales.