žurnalas skaitančiam vaikui
Nr. 4 (96) liepa ir rugpjūtis 2021
nuotaikingos istorijos
gausu įdomių faktų smagios užduotėlės
Šiame numeryje SKAITYKITE: Diena su vaikų rašytoja Neringa Vaitkute Mokslo makaronai. Alpinizmas Pokalbis su alpinizmo asociacijos prezidentu Arūnu Kamanduliu
4–5 psl. Žaidimas
22–23 psl.
„KINGS Lietuva“ olimpiados
24–25 psl.
Gidės pasakojimai
26–27 psl.
6–7 psl. rašiniai
8–9 psl. „Kaip ežiukas žvaigždes rinko“ „Kartą Kušimoje“
28–29 psl. 30–31 psl
Mylimiausia knyga
Saulė Paltanavičiūtė. 10– 11 psl. Senosios Meksikos civilizacijos
32–33 psl.
Karališkieji pudeliai
12–13 psl.
34–35 psl.
„Ji viską matė!“
14–15 psl.
Išmanieji pusryčiai
„Gatvės penketukas 3“
16–18 psl.
„Pamesti žaislai“. Poezija
36–37 psl
Interviu su vaikais
38–39 psl.
Komiksas
40–41 psl.
20–21 psl. Maži Laimiuko juokai
42–43 psl.
„Bonobo“ laipiojimo centro konkursas Užduotėlės
19 psl.
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga – tavo veidrodis“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2020 m. skyrė 8 000 Eur paramą.
Mes jau „Facebook“!
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Danutė Aniulienė, Audra Baranauskaitė, Eidvilė, Akvilė Ivoškutė, Ieva Juknytė, Audronė Meškauskaitė, Saulė Paltanavičiūtė, Tatjana Pleskevičienė, Raimonda Razbadauskienė, Neringa Vaitkutė, Inga Volkovienė, Gertrūda Šernaitė, Ramunė Šė, Virgis Šidlauskas, Paulius Uziela, Viktorija Ošikaitė, Kornelija Žalpytė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Kornelija Žalpytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika. Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 4 (96), liepa – rugpjūtis © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
„LAI MIU KO“ ADR ESA S Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
štai pagaliau ir atėjo vasara! Prisimenate, kiek kartų sėdėdami prie kompiuterio ar mokyklos suole mintimis ištrūkote iš klasės ir svajojote, ką veiksite, vos tik už nugaros užsivers durys? Dar nepasibeldus šilumai, jau įsivaizdavote, kaip sėdėdami ant lieptelio, įmerkę kojas į vėsų vandenį žvejosite žuvį, maudysitės, susitiksite su draugais, skaitysite puikias knygas, kasdien valgysite ledus, pagaliau aplankysite senelius, sūpuositės hamakuose, plaksite gaivius kokteilius ir plepėdami su bičiuliais juos gersite, žaisite krepšinį, spardysite kamuolį, slėpsitės, gaudysite, šokinėsite, važinėsite riedučiais, ne kartą nusibalnosite kelius, tačiau tikrai turėsite įsimintiną vasarą. Nes vėl galėsite išvysti ilgai nematytus veidus, apkabinti jums brangius žmones. O šauniausias draugas – Laimiukas – kaip visada neleis jums nuobodžiauti. Kol džiaugėtės pirmuoju vasaros mėnesiu, jis paruošė be galo įdomių istorijų, pokalbių ir žaidimų. Šį kartą pakviesime susitikti su vienintele ir nepakartojama Klampynių miestelio žinove ir rašytoja Neringa Vaitkute. „Mokslo makaronuose“ perskaitysite, ko prireiktų išsiruošus palaipioti į kalnus. Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas Arūnas Kamandulis duos puikių patarimų pradedantiesiems alpinistams. Vaikų knygų rašytojai prisimins mylimiausias savo vaikystės knygas. Daugiau sužinosite apie pudelius. Saulė Paltanavičiūtė supažindins su senosiomis Meksikos civilizacijomis ir jų miestais. Šaunusis Raimondos Razbadauskienės gatvės detektyvų penketukas ir vėl ners į naujus nuotykius. Sužinosite įdomių dalykų apie išmaniuosius įrenginius, kaip ežiukui sekėsi rinkti žvaigždes, musei – svečiuotis Maironio literatūros muziejuje ir ko liūdi pamesti žaisliukai. Taip pat rasite smagių žaidimų, komiksų ir užduotėlių. O gidė aprodys Taujėnų dvarą. Smagaus laiko ir įsimintinų nuotykių! Nepamirškit knygų, būkit sveiki, linksmi ir iki pasimatymo rudenį!
Virgis Šidlauskas Žurnalo redaktorius
os p albis su alpinis asociacij k o tų P u Kamand n ū r A uliu
rezidentu
Kopimas į kalnus – didelis išbandymas, reikalaujantis neeilinių valios ir fizinių pastangų. Tam ryžtasi ne kiekvienas net ir mėgstantis laipiojimą žmogus. Tačiau įveiktas iššūkis – geriausias apdovanojimas bei paskata tolimesniems žygiams. Ir puikus būdas išmėginti savo jėgas, išsiaiškinti, iš kokio molio esi drėbtas. Apie kalnų žavesį ir tokiose kelionėse laukiančius pavojus pasakoja Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas Arūnas Kamandulis. Kopti į kalnus, jei tavo krašte jų nėra, sudėtinga. Vadinasi, alpinizmas atsirado ne Lietuvoje? Kopti į kalnus sudėtinga visuomet, net jei gyveni papėdėje. :) Žmonės kalnuose buvo visais laikais, tik senovėje į kalną dažniausiai lipdavo ganantys gyvulius piemenys ar ieškantys dievų dvasininkai. Alpinizmas kaip laisvalaikio užsiėmimas atsirado prieš maždaug 250 metų Prancūzijos ir Šveicarijos Alpėse. Prieš 70 metų įvyko pirmoji lietuvių alpinistų ekspedicija į Kaukazo kalnus.
12
Kodėl alpinistai renkasi sunkesnį, pavojingesnį kelią ir ilgai kopia per ledynus, stačias uolas ir sniego pusnis, kai tiesiog galėtų viršukalnes pasiekti sraigtasparniu? Sraigtasparniu ant aukščiausių pasaulio viršūnių užskristi neįmanoma dėl pernelyg išretėjusio oro. Be to, tai būtų labai nuobodu. Dauguma alpinistų į kalnus kopia norėdami išbandyti savo jėgas ir pabūti natūralioje gamtoje, tam net nebūtina pasiekti viršūnę. Sudėtingesnis kelias per stačias uolas ar ledo sienas dažnai ir būna įdomiausia kelionės dalis.
Ko reikia norint tapti alpinistu? Užtenka būti drąsiam, susirasti didelį kalną, įsidėti vandens, sumuštinių ir jau galima lipti? Alpinizmas nuo daugumos kitų sporto šakų skiriasi tuo, kad neturi aiškių taisyklių – kas kaip nori, tas taip lipa. Taigi vieniems pakanka kalno ir sumuštinių. Kiti, turintys mažiau drąsos, daug treniruojasi, perka specialią įrangą, mokosi apie kalnus bei juose laukiančius pavojus ir pradeda nuo mažesnių viršūnių.
Kokių nuotykių teko patirti išsiruošus į kalnus? Ar tiesa, kad pakilus pakankamai aukštai galva gali apsisukti ne tik nuo aukščio baimės? Taip, jei per greitai pakyli į didelį aukštį, susergi kalnų liga: pradeda skaudėti galvą, pykina, gali net mirti. Tačiau nusileidus žemyn pasijunti geriau ir kitą kartą kūnas būna labiau prisitaikęs prie aukščio. Didžiausias nuotykis – gyvenimas kalnuose. Viską, ko reikia, kad nesušaltum, išsimiegotum, pavalgytum ir nenukristum žemyn, turi turėti kuprinėje ant pečių. Aukštai kalnuose šalta, norėdamas atsigerti, turi ištirpdyti sniegą ar ledą. Vandenį labai taupau, todėl būdamas kalnuose neplaunu indų.
į! alb k o žp Ačiū u
Kuri kelionės dalis sunkesnė: kopimas viršun ar leidimasis žemyn? Dažniausiai sunkiau kopti į viršų, tačiau leidžiantis žemyn kartais būnu toks pavargęs, kad net paprastas stovėjimas ant kojų atrodo sunkiausias dalykas pasaulyje.
9
Visi pirmieji kartai įstabūs. Ryškūs ir kupini jaudulio, net jei ir ne visi būna sėkmingi. O patys mylimiausi dalykai ir po daugelio metų kelia malonų virpulį, grąžina mintimis į tą nepamirštamą laiką. Ar įmanoma iš visų vaikystės knygų išsirinkti vieną vienintelę padariusią didžiausią įtaką? Tikriausiai nelengva. Tačiau Laimiukas be galo smalsus, todėl nusprendė pasidomėti, ar garsūs Lietuvos knygų vaikams kūrėjai galėtų išskirti pačią pačiausią vaikystės knygą ir ją prisiminti. Pažiūrėkim, ką jie atsakė!
dailininkas ir rašytojas Paprašytas įvardinti mano mėgstamiausią vaikystės knygą, pagalvojau: „O, kaip paprasta!” Tuojau pat sėsiu ir aprašysiu bent kelias. Bet kuo daugiau galvojau, tuo labiau nežinojau, kurią iš kažkada skaitytų knygų išsirinkti. Visų pirma, mėgstamiausias dalykas turbūt yra tas, kurį darai ne vieną, o daug kartų. Bet kai pabandžiau prisiminti knygas, kurias skaičiau vaikystėje, niekaip neįstengiau atrasti nė vienos, kurią būčiau skaitęs daugiau negu vieną kartą. Pamenu tik, kad nebuvau išrankus ir skaičiau labai daug. Ir visos knygos man savaip patiko. Tiek tos, kurias rasdavau mano tėvelių, kaimo mokytojų, knygų spintoje, tiek tos, kurias jau šiek tiek vėliau paimdavau iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos bibliotekos. Ko gero, buvo tik viena knyga, kurią dar prieš išmokstant skaityti buvau išties pamėgęs nepaliaujamai vartyti. Ta knyga buvo senovinis „Šeimininkės vadovas“. Kas ten buvo rašoma, tiesą sakant, man buvo visiškai neįdomu. Labiausiai mane traukė ten buvę nespalvoti tortų piešiniai. Tais laikais knygų vaikams su spalvotais paveikslėliais buvo nedaug, todėl nebuvo labai iš ko rinktis. Tortais irgi niekas nelepino. Pamenu, kaip su vyresniuoju broliu, radę laisvą nuo kitų svarbių reikalų valandėlę, išsitraukdavom tą sunkią storą beveik 800 psl. knygą, atsiversdavom tuos tortus ir, sutūpę ant grindų, spoksodavome. Ir mums būdavo be galo skanu.
10
rašytoja Pati svarbiausia mano vaikystės knyga buvo Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė”. Tikriausiai tuomet ji geriausiai tiko mergaitei, kuri augo berniukų būryje ir mokėjo šaudyti iš lanko. Tiesa, ne visi šūviai būdavo tokie tikslūs, kaip Ronjos, už kai kuriuos gaudavau nemažai barti. Tėvai (arba broliai) už bausmę dažnai atimdavo lanką, tekdavo jo ilgai ieškoti ir atgauti. Įspūdį paliko ir perkūnijos scena knygoje, nors knygoje ji baisi ir netikėta, man perkūnija labai patinka! Mėgstu stebėti kylantį vėją, linkstančius prie žemės augalus, užuosti artėjantį lietų ir grožėtis dangų raižančiomis žaibų strėlėmis.
rašytoja Mylimiausių vaikystės knygų turėjau tikrai ne vieną. Gali būti, kad net ne dešimt! Bet kadangi neseniai pati parašiau baisių istorijų knygą, į galvą šovė viena šiurpesnių – Paulo van Loono „Siaubų autobusas”. Jį perskaičiau, kai man buvo maždaug dešimt metų. Pirmą kartą skaičiau
ne baisias liaudies pasakas, o šiuolaikines istorijas su griaučiais, vairuojančiais autobusą, vaikais, lankančiais mokyklą ir panašiai. Nerealiai patiko! Su pasimėgavimu prarijau knygą vienu kąsniu ir skubėjau į biblioteką ieškoti panašių.
rašytojas ir vertėjas Skaityti pradėjau gana anksti ir daug, tad išskirti net ir dešimt labiausiai patikusių knygų nebūtų lengva, o ką jau kalbėti apie vieną. Vis dėlto galbūt viena knyga iškyla šiek tiek aukščiau nei kitos – tai K. May’aus romanas „Vinetu“. Pirmiausia, žinoma, patraukė intriguojantis pasakojimas ir kvapą gniaužiantys nuotykiai, bet tuo pačiu ši knyga sudomino prerijų indėnų kultūra ir istorija – medžiagos apie tai rinkimas tapo bene svarbiausiu mano hobiu iki pat studijų metų. Tiesą sakant, nepalieka indėnai manęs ir iki šiol: kaip tik šiuo metu verčiu istorinę monografiją apie komančių genties istoriją. Deja, panašu, kad indėniškos knygos jaunajai kartai nėra itin aktualios, ir dėl to šiek tiek gaila: Nepaisant įvairių klišių, jose puoselėjami idealai tebėra svarbūs, o begalinėmis prerijomis šuoliuojantis plunksnomis pasidabinęs indėnas turbūt visada išliks laisvės simboliu. Kaip bebūtų, visai džiaugiuosi, kad dar priklausau kartai, kuri spėjo kiemuose pažaisti indėnus.
11
nė Ramu
Šė
Pudeliai žinomi nuo seniausių laikų. Sakoma, kad didžiuosius pudelius pradėta vadinti karališkaisiais dar 15–16 amžiaus Prancūzijoje, kai jos karalius pradėjo auginti didįjį pudelį ne tik medžioklei, bet ir savo apsaugai. Didieji pudeliai visur lydėjo medžiotojus, gydytojus, keliautojus ir jūrininkus. Mažesni pudeliai buvo nuolatiniai klajoklių ir muzikantų draugai, cirkuose atlikdavo įvairius triukus ir buvo laikomi geriausiais gyvūnais ieškant trumų.
Raudonės Pava sario Breinė Brein ė (Br i), 1 m eta
i
Karališkųjų pudelių privalumai: • jie – vieni iš penkių protingiausių šunų veislių pasaulyje; • geri sargybiniai, medžiotojai ir žmogaus draugai; • tikri aristokratai, turintys puikų humoro jausmą; • greita socializacija, paklusnumas ir lojalumas mažiems vaikams; • nesišeria, juos gali auginti net žmonės, turintys alergiją; • draugiški kitiems naminiams gyvūnams, įskaitant katinus.
Victory Baltic D ream (Viki), 8 metai
12
Jei šuns šeimininkas gyvena aktyviai, tai bus puikus pasirinkimas. Šuo mielai dalyvaus visuose renginiuose, žaidimuose ir kelionėse. Be to, su šios veislės augintiniu galite užsiimti beveik bet kokiu šunų sportu. Trūkumas – didelis karališkųjų pudelių fizinis aktyvumas. Reikia kasdienio aktyvaus vaikščiojimo, kailio priežiūra gana brangi ir užima daug laiko. Svarbu nepamiršti apie šių šunų emocinį prisirišimą prie savininko. Karališkasis pudelis turi dažnai matyti šeimininką, jaustis reikalingas. Jam būtinas mokymas, nauji įspūdžiai ir sudėtingos užduotys. Šuo gudrus ir užsispyręs, jautrus neteisingumui. Svarbu įgyti savo garbanotojo draugo pasitikėjimą, užmegzti ryšius su juo.
Martyna Glodenytė (32 m.) – veterinarijos gydytoja, gyvūnų kirpėja ir karališkųjų pudelių veisėja.
Martyna prieš 8 metus įsigijo karališkąjį pudelį ir dabar neįsivaizduoja, kad galėtų turėti geresnį draugą. Augintinio priežiūra nulėmė ir šiandieninę jos profesiją.
13
22
Žaidimą kūrė G ertr ūda Š
ernaitė
Viskas labai paprasta: šio žaidimo tikslas – pirmam pasiekti Užrašų šventyklą! Žaidimo taisyklės: kiekvienam žaidėjui reikia paeiliui mesti žaidimų kauliuką ir savo figūrėlę perkelti per tiek langelių, kiek iškrito akių. Eiti reikia skaičių didėjimo tvarka (nuo 1 iki 100). Papuolus ant tvirtų lianų – pakyli į viršų, na o ant sulūžusių kopėčių – deja, krenti žemyn... Kartu su tavimi keliauja ir grupė alpinistų, kurie palaikys tau draugiją ir džiaugsis pasiekus tikslą. Tad prisiminki alpinistų patarimus ir drąsiai ruoškis kelionei šventyklos link! Į kelionę galima leistis tiek vienam, tiek dviese, tiek su visa šeima ar krūva draugų – kad tik kiekvienam užtektų žaidimo figūrėlių! (Kaip Katinas Patrikas – figūrėles galima ne šiaip sau katinas! panaudoti Jis – kupinas sagas, netikėtumų, turintis veržles, išskirtinį charakterį. smulkius Kartais bendraudamas žaisliukus, su Patriku jautiesi lyg Lego bendrautum su žmogum. žmogeliu – Be to, šis katinas labai kus, myli vasarą. O jau kokios pasiskotos vasaros spalvos linti iš kitų – leidžiam sugalvoti! turimų Suteik Patriko vasaros žaidimų...) akimirkoms spalvų! Sėkmės!
tor
Ili
us
ik oV v tra
itė šika O ija
Ant rankų – p uiku katina s Pa sis trik as !
a ija Ž rnel Iliustravo Ko
lpytė
Komikso
40
orė aut
tė lija Žalpy e n Kor
Guliui ir Ruliui nepavyko sužinoti, kokia tai buvo kalnų pabaisa, bet galbūt tu žinai?
IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Tomi Kontio
Iliustravo Elina Warsta
„Šuo vardu Katė“
Tai labai jauki, tačiau tuo pačiu ir rimta istorija apie vienišą benamį šunį neįprastu vardu – Katė. Šunytę taip pavadino jos mama, sakydama, kad katės savarankiškos, o ji irgi turi tokia būti. Deja, Katė jaučiasi labiau vieniša nei savarankiška. Atkeliavusi į miestą, Katė susipažįsta su tokiu pat vienišu benamiu. Galbūt šitaip pagaliau pavyks rasti draugą ir įveikti vienatvę?
Stephanie Burgis
Viršelį piešė Indrė Lelertavičiūtė
„Drakonė šokoladine širdimi“
Ar daug žinai apie drakonus? Turbūt nemažai. O drakonai tikrai ne viską apie mus išmano. Nors skaityti knygas ir mokytis naujų dalykų ir mėgsta. Bet drakoniukei Avantiūrinei nerūpėjo nei poezija, nei filosofija, nei žmonių pasaulis... kol kartą ji paragavo ŠOKOLADO. Tą dieną jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Galbūt dėl tokio nuostabaus dalyko kaip šokoladas tikrai verta tapti žmogumi ir patirti daugybę nuotykių? ISSN 1392-9674
9 771392 967004
Laura Owen
Iliustravo Korky Paul
„Vinė nardo“
Pliumpt! Kas čia buvo? Ogi Vinė neria į nuotykius! Ji kartu su savo katinu Vilburu ketina nuveikti daugybę linksmų dalykų: ruoš vakarėlį milžinui, statys besmegenius, gros pelių vargonais ir nukeliaus į undinių karalystę, kur vienas undinas jai net pasiūlys tapti savo undažmone. Keturios labai pašėlusios istorijos laukia skaitytojų!
Eric Knight
Iliustravo Gary Blythe Viršelį piešė Elena Kolotusha
„Lesė grįžta“
Žmonės sutarė: niekur nebuvo kito tokio puikaus šuns kaip Lesė. Geriausiai iš visų tai žinojo Džo, nes kasdien lygiai ketvirtą Lesė atbėgdavo jo pasitikti po pamokų. Visi kalbėjo, kad pagal Lesę net laikrodį galima nusistatyti. Tačiau berniuko ir kolių veislės šuns laukia sunkūs išbandymai. Su klasika tapusia Lesės istorija užaugo daugybė vaikų, jau žinančių, kokia stipri gali būti žmogaus ir šuns draugystė, kaip svarbu tinkamai rūpintis gyvūnais ir kaip gera apkabinti mylimą augintinį.