Laimiukas Nr. 6 (98), lapkritis-gruodis by Nieko rimto

žurnalas skaitančiam vaikui

Alex T. Smith iliustracija iš knygos „Kaip Vinstonas Kalėdoms grįžo namo“

Nr. 6 (98) lapkritis ir gruodis 2021

nuotaikingos istorijos

gausu įdomių faktų smagios užduotėlės

Šiame numeryje SKAITYKITE: Diena su vaikų rašytoja Jurga Baltrukonyte

4–5 psl. Kalėdinių meduolių receptas

Mokslo makaronai. Lėktuvai

6–7 psl.

Interviu su lėktuvų pilote Egidija Deveikyte

8–9 psl.

Kino objektyvas

10– 11 psl.

Marius Čepulis. Geriausi gyvūnų pasaulio skrajūnai

12–13 psl.

21 psl.

Sudėliok eilėraštį

22–23 psl.

Konkursų nugalėtojai

24–25 psl.

Dalia Bieliūnaitė. Burtininko muzika, pavojinga žvejyba ir bulviniai blynai.

26–27 psl.

Gidės pasakojimai

28–29 psl.

Raimonda Razbadauskienė. Skrydis į sapnų karalystę

30–31 psl.

Inga Volkovienė. Didžiausias pasaulio lobis

32–33 psl.

Judesio menas

34–35 psl.

Saulė Paltanavičiūtė. Tradiciniai Meksikos žaislai ir rankdarbiai

14–15 psl.

Žirgų terapija

16–17 psl. Knygų rekomendacijos

36–37 psl.

Interviu su vaikų rašytojų muzikos grupe „Knygų vaikai“

18-19 psl. Interviu su vaikais

38–39 psl.

Atrask kalėdinį Patriką!

Žvejojam natas. Įdomybės 20 psl. apie muziką Maži Laimiuko juokai

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga – tavo veidrodis“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2020 m. skyrė 8 000 Eur paramą.

40–41 psl. 42–43 psl.

Mes jau „Facebook“!

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Sigutė Ach, Danutė Aniulienė, Vaiva Frančiakaitė, Greta Alice, Egidija Deveikytė, Jurga Baltrukonytė, Virgis Šidlauskas, Morta Gerbenytė, Saulė Paltanavičiūtė, Paulius Uziela, Raimonda Razbadauskienė, Viktorija Palubeckienė, Neringa Šatrauskaitė, Dalia Bieliūnaitė, Marius Čepulis, Vaiva Rykštaitė, Selemonas Paltanavičius, Inga Volkovienė, Viktorija Ošikaitė, Kornelija Žalpytė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Kornelija Žalpytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika. Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.

© „Laimiukas“, nr. 6 (98), lapkritis – gruodis © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAI MIU KO“ ADR ESA S Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

Atėjus rudeniui atrodo, kad jis liks amžinai. Nuo drėgmės sulipę lapai jau nebečeža po kojomis, debesys kone kasdien šniurkščioja lyg pasigavę slogą, net po balas lakstyti nebe taip smagu. Darosi vis vėsiau ir vėsiau. Ryškias spalvas keičia pilka, šiltą vėjelį – žvarbus šiaurys, lapų kalnai prieblandoje primena susirietusius trolius, o saulė vis rečiau džiugina akis. Vasarą prisimenam kaip be galo gražų sapną, kuris grįš tik apsisukus metams. Užtai kaip nudžiungam, kai vieną rytą už lango pamatom pirmą sniegą! Tada ir naktys nebeatrodo tokios tamsios. Ir pilka spalva paniurusi kiūtina sau. Štai praėjusiais metais vos pasiskundėme, kad žiemos nebedžiugina šaltuku ir sniegu, kai iš karto jo privertė tiek, kad reikėjo gerai pusnyse pasikepurnėti. O snigo iki pat balandžio! Todėl ir šįmet geros nuotaikos, tikimės, bus su kaupu. Ruoškim rogutes šauniems nusileidimams nuo kalnų, laukim šv. Kalėdų ir leiskim laiką kartu. O kaipgi tada be „Laimiuko“? Šįkart žiemos bus tikrai verta laukti! Klausiate, kodėl? Apie sau įprastą dieną papasakos linksmoji knygų serijos „Stebuklų namo istorijos“ autorė Jurga Baltrukonytė. „Mokslo makaronuose“ perskaitysite apie lėktuvus ir įgyvendintą seną žmonių svajonę skraidyti. Pakalbinsime tikrą pilotę. Sigutė Ach, Selemonas Paltanavičius ir Vaiva Rykštaitė atskleis, kas lengviau – pasakoti žodžiais ar vaizdais? Susitiksime su vienintele vaikų rašytojų muzikos grupe „Knygų vaikai“. Gamtininkas ir fotografas Marius Čepulis supažindins su visu būriu skrajūnų. Saulė Paltanavičiūtė – su tradiciniais Meksikos žaislais. Pasidžiaugsime užburiančiai jaukia žirgų terapija. Grožėsimės judesio menu. Išgirsime pasakojimą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Mėgausimės naujomis istorijomis, puikiomis knygų rekomendacijomis, muzika, žaidimais ir kelionėmis. Todėl saugokime vieni kitus, būkime drauge, džiaukimės ir dalinkimės šiluma. Kitą kartą susimatysime jau 2022-aisiais, kuomet iki 100-ojo „Laimiuko“ numerio bus likęs vos vienas vienintelis žingsnelis! Nekantriai lauksime naujų susitikimų. Iki!

Virgis Šidlauskas Žurnalo redaktorius

Nuo ko prasidėjo jūsų vaikų knygų kūrėjos kelias? Tiesiog šovė idėja linksmai aprašyti mūsų šeimos gyvenimą. Tėtis, mama, kūdikis Paula, Dinozauras, Limpačkiukas tapo knygos herojais ir kiekvienais metais jie augo – kol buvo baigta knygų serija „Stebuklų namo istorijos“. Įdomu tai, kad knygų iliustracijos labai tiksliai atkartoja mūsų tikrus namus ir įvykius juose. Ten yra istorija, kaip šuniukai suvalgo tapetus, tai taip ir buvo, jie tikrai taip padarė. O blynų spinta! Ji tikrai egzistavo, nes iš blynų galima pastatyti įvairias konstrukcijas.

Ką vaikų knygų rašytojai pabudę ryte daro pirmiausiai? Ieško žąsies plunksnos, užsuka pas bičiulį aštuonkojį rašalo ar vis dėl to papusryčiauja? Aš vedu savo šuniuką į lauką, nes vos pabundu, vos atmerkiu akis, jis užšoka ant lovos ir ima trypti savo kojelėmis man ant veido. Labai stipriai trypia. Nieko nelieka, tik keltis ir eiti. Lyja, nelyja – nesvarbu.

Humoras jūsų kūryboje labai svarbus. Atskleiskite, kur jo galima pasisemti tiek, kad nuo juoko plyštų žandai? Visų emocijų semiuosi iš tikro gyvenimo. Ir dar iš knygų – labai mėgstu skaityti, o skaitydama juoktis arba verkti. Perskaitytos knygos yra lobis, kuris visada praverčia. 4

Ar šaunu susitikimuose su vaikais pamatyti, kas skaito jūsų knygas ir pasikalbėti su jais akis į akį, išklausyti pagyrimus, pasiūlymus ar kritiką? Smagiausias laikas – susitikimai su skaitytojais. Šiemet Šventosios pliaže mane pasivijo močiutė su anūke, jos turėjo mano knygą ir prašė parašo. Kai vaikai pasakoja, ką jie suprato skaitydami, kas jiems patiko, kokius nuotykius norėtų pakartoti, ko išmoko iš mūsų šeimos keistų įvykių – tada jaučiuosi, tarsi knyga būtų ne tik puslapių rinkinys, bet ir kasdienis pokalbis su daugybe augančių širdelių. Jautriausias susitikimas su skaitytojais vyko Santaros klinikose su vaikučiais, sergančiais onkologinėmis ligomis, ir jų tėveliais – kalbėjom apie jų istorijas, jausmus, skausmus ir mano naują knygą „Viskas bus gerai“. Labai daug širdies įdėjau į ją, kad vaikai sveiktų ir ligoninėje nebijotų nei baltų chalatų, nei adatų. Knygą rašyti padėjo maža mergaitė, įveikusi sunkią vėžio formą, ji patarė man adatas ir kitas priemones vadinti geraisiais robotais, nes tada vaikai mažiau bijo.

Kuris jūsų sukurtas personažas jums mieliausias? Mergaitė Paula. Ji gyvena visose knygose ir yra mišrainė visų sutiktų mergaičių, o ypač daug joje mano dukros Paulos. Daugybė frazių ir situacijų mano knygose yra visiškai tikros, nutikusios mūsų šeimos kasdieniame gyvenime. Šiemet Paula, kuriai jau 11 metų, buvo stovykloje, tai ją pažino vaikai, vadino „Paula iš knygutės“. Aš labai džiaugiuosi, kad ji iš to tiesiog linksmai juokėsi, nes kai pagalvoji, juk gali būti baisu ir keista apsigyventi tėvų sukurtose knygose...

Ne paslaptis, jog kuriantys žmonės dažnai būna išsiblaškę ir netyčia įpuola į kūrybines duobes. Kaip iš jų išlipti? Iš kūrybinių duobių išlipti labai padeda kopėčios. Kartais jos būna skanios – tai kava su marinuotais agurkėliais (taip taip, torto nemėgstu!), kartais – pavojingos, tada užsiimu ekstremaliu sportu, plaukioju vandenyne su banglente. Dar padeda lengvas patingėjimas, geras filmas, draugai – ir žiūrėk, iš duobės staigiai išlipi ir atsirandi ant kalno. Mano patarimas visiems – neužsibūti duobėje, ten nieko gražaus. Lipkite kopėčiomis į viršų.

lbį! Ačiū už poka 5

ilote rvi Inte u su lėktuvo p Egidija Deveikyte

Laimiukui teko neįtikėtina laimė – pakalbinti tikrą lėktuvo pilotę! Įsivaizduojate? Koks jausmas aplanko iškilus virš debesų ir kiek užtrunka norint tapti profesionaliu pilotu, sužinosite perskaitę pokalbį su Egidija, bet pirmiausia susipažinkime. Egidija Deveikytė – antroji pilotė (anglų kalba – First Officer) Latvijos reguliarių skrydžių kompanijoje „Air Baltic“. Orlaivių pilote dirba ir keleivius skraidina jau 7 metus. Šiuo metu skraido „Airbus 220-300“ tipo lėktuvu (šio lėktuvo įgulą sudaro 2 pilotai ir 3 skrydžių palydovai, jame galima skraidinti 145 keleivius). Egidija skraidyti mokėsi bei orlaivių pilotavimo studijas baigė Lietuvoje, Vilniaus Gedimino technikos universitete, Antano Gustaičio aviacijos institute.

Kas jus paskatino rinktis šią be galo įdomią, bet tuo pačiu labai atsakingą lėktuvo pilotės profesiją? Manau, profesiją pasirinkti paskatino tai, kad moksle neturėjau vieno mėgstamo dalyko. Buvo įdomi fizika, matematika, geografija ir daug kitų dalykų. Jau aštuntoje klasėje nusprendžiau, kad noriu rinktis orlaivių pilotavimo specialybę. O nusprendusi – atitinkamai pasirinkau, kuriuos egzaminus turiu laikyti. Kaip seniau, taip ir šiandien manau, kad ši specialybė yra labai daugialypė ir tikrai nenuobodi. Kiekviena diena bei kiekvienas skrydis – labai skirtingi. O reikalingos žinios bei pokyčiai industrijoje nuolatos skatina mokytis bei tobulėti.

Kiek laiko užtrunka tapti profesionaliu pilotu, galinčiu skraidinti žmones? Kadangi būdų, kaip tapti orlaivių pilotu, yra ne vienas ir ne du (pvz., galima rinktis privačią mokyklą, skraidyti aeroklubuose, baigti šią specialybę universitete ir kt.), tai vieno tikslaus atsakymo nėra. Vientisosios orlaivių pilotavimo studijos Vilniaus Gedimino technikos universitete Antano Gustaičio aviacijos institute trunka 5 metus. Po šių studijų bei netrumpų darbo paieškų pavyko įsidarbinti aviakompanijoje „Air Baltic“. Čia, prieš pradedant skraidinti žmones, dar reikėjo pasimokyti apie tam tikrą lėktuvą, kuriuo dirbu. Manuoju atveju užtruko penkerius metus su puse.

Ką pilotai daro, kuomet pakyla aukštai ir jiems į akis ima plieksti saulė? Užsideda akinius veidrodiniais stiklais ar delnu užsidengia akis? Manau, pirmiausia – nusišypso. Gyvenant šalyje, kur tiek daug dienų dangų dengia pilki debesys, tikra laimė kiekvieną darbo dieną pamatyti saulę. Na, o kai saulės tiek daug, kad net sunku įžiūrėti lėktuvo prietaisus, į pagalbą atkeliauja saulės akiniai. Svarbiausia, kad būtų nepoliarizuotais stiklais, kad nekiltų problemų įžiūrėti prietaisuose rodomą informaciją.

Tikriausiai ne visi paukščiai į lėktuvus žiūri bičiuliškai. Teko girdėti, jog grifai gali iškilti taip aukštai, jog užfiksuota susidūrimų su jais net kelių kilometrų aukštyje. Ar vis dėlto tokiam milžinui kaip lėktuvas jie beveik nepastebimi ir jokios žalos nedaro? Kaip ir daugelis, mėgstu stebėti paukščius būdama ant žemės. Tačiau tikrai nenoriu jų susitikti būdama ore. Lėktuvo ir paukščių susidūrimai – tai situacijos, kurių stengiamės išvengti. Kartais tokie susidūrimai nežymūs ir nesukelia didelių problemų. Tačiau gali būti ir labai pavojingi, sukelti sunkumų bei techninių problemų. Prieš ir po kiekvieno skrydžio kruopščiai patikriname lėktuvą, kad įsitikintume, jog šis puikios būklės, tinkamas bei saugus skristi. Tuo pačiu patikriname ir ar nebuvo jokių susidūrimų su paukščiais. Jei manome, kad toks susidūrimas įvyko – į pagalbą kviečiame technikus, kurie padeda įvertinti esamą situaciją bei jos sudėtingumą.

Kalbama, jog šiuolaikinių lėktuvų žaibai nebegąsdina. Ar teko kada skirsti tokiu oru, jog šiaušėsi plaukai jiems blyksint ir dundant griaustiniui? Kadangi mūsų kompanija vykdo reguliarius, kiekvieną dieną vykstančius skrydžius, oro pasirinkti negalime. Būna, kad matome ir audros debesis, ir žaibus, ir lietų bei stiprų vėją. Tačiau visoms šioms gamtos išdaigoms turime taisykles, kuriose numatoma, kaip arti tokio reiškinio skristi galime, kada tūpti leidžiama, o kada privalome skristi į atsarginį oro uostą. Taip pat kas pusę metų treniruojamės bei turime įgūdžių patikrinimus lėktuvo simuliatoriuje. Tai padeda pasiruošti bei išmokti, kaip reaguoti, jei su šiomis gamtos išdaigomis susidurtume iš arčiau. Piktus audros debesis bei žaibus teko matyti ne kartą, tačiau visuomet iš saugaus atstumo.

Jei turėtumėte laiko mašiną, ar norėtumėte pamatyti pirmąjį brolių Wrightų skrydį gyvai? O gal po daugybės kelionių šiuolaikiniais orlaiviais tai tesukeltų tik atlaidžią šypseną? Kokia puiki mintis! Tikrai norėčiau pamatyti pirmąjį skrydį bei visas pastangas ir bandymus, kad jis įvyktų. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi visais, kurie prisidėjo prie aviacijos istorijos. Jei ne šie kūrybingi, sumanūs bei užsispyrę žmonės, manau, vis dar neturėtume tokių greitų, išvystytų ir puikių lėktuvų bei galimybių skraidyti.

lbį! a k p o ž u ū i č A

Diskusijos, kas geriau: knygos ar jų ekranizacijos, – ginčai be pabaigos. Vieni įsitikinę, jog knygos nepralenkiamos, nes jose viską galima įsivaizduoti pačiam. Kiti vertina, kaip vieno žmogaus – režisieriaus – žvilgsnis meistriškai atskleidžia tai, ko nepamato kiti. Yra puikių knygų adaptacijų pavyzdžių, tačiau… pasitaiko ir graudžių nesėkmių. Todėl paklauskime gerai pažįstamų vaikų knygų kūrėjų, kokia gi jų nuomonė – lengviau pasakoti žodžiais ar vaizdais. 1. Geriausia mano matyta knygos kino adaptacija. 2. Knyga, pagal kurią pastatyto filmo niekada nežiūrėčiau. 3. Kas lengviau: pasakoti žodžiais ar vaizdais?

Sigutė Ach (dailininkė, iliustruotoja) 1. Animacinis filmas „Ežiukas rūke“ (režisavo Jurijus Noršteinas). O visas kitas adaptacijas žiūriu labai nenoriai, jos mane dažniausiai nuvilia. Knyga nukelia į didelį, spalvotą, ilgai trunkantį nuotykį, o pusantros valandos dideliu greičiu skriejantys vaizdai – to man per mažai. Skaitydama ne tik matau vaizdus, kurių dar nemoka pavaizduoti filmų kūrėjai. Jaučiu kvapus, skonius, garsus, tylą. Filme dažniausiai toje vietoje vis tiek įjungia muziką... 2. Gal taip nebūtų, aš tiesiog nebelaukiu iš filmo to, ką gali sukurti mano vaizduotė. Einu pažiūrėti, kaip sekėsi režisieriui atskleisti savo versiją to, kas jam knygoje buvo svarbu. Kaip atrodė jo vaizduotėje Piteris Penas, Heida, Alisa. Suprantama, daug lemia filmui kurti skirti pinigai ir būna gaila matyti, kad jų buvo nepakankamai. Tai labai matėsi Filipo Pulmano „Auksinio kompaso“ ekranizacijoje. 3. Sunkiausia vaizdus paversti žodžiais, paprašyti jų, kad sustotų į sakinius, kurie perduotų skaitytojui tai, ką mato, jaučia, fantazuoja rašytojas. O filmas – atvirkštinis veiksmas, gimstantis iš žodžių, nešančių vaizdus savyje. Perduoti vaizdus tiesiai būtų puiku... Pasakoti vaizdais reiškia tiesiog tylėti, net mintyse... Ir dalintis vaizdais... Ar pas jus jau nukeliavo mano siųstas vaizdas? Bandau prie šio laiško prisegti avietėmis kvepiančią pūgą iš skaidrių mano susapnuotų debesų, bet, ups, aš jau vaizdą konvertavau į žodžius... Kol kas tik toks magijos lygmuo. 10

va Rykštaitė Vai (rašytoja, tinklaraštininkė) 1. „Geišos išpažintis“. Šiaip knygos visada geresnės už filmą, bet šitas mano akimis yra išimtis. Labai patiko ir viskas buvo taip, kaip įsivaizdavau. 2. Amerikiečių bandymų ekranizuoti rusų literatūros klasiką. Kiek bandžiau žiūrėti – kaskart smarkiai nuvilia. 3. Priklauso nuo istorijos. Vidinį pasaulį ir jausmus geriau atskleidžia žodžiai, veiksmo kupiną istoriją – vaizdai.

emonas Paltanavičius S el (vaikų knygų rašytojas, gamtininkas, aplinkosaugininkas) 1. Nesu vaikams skirtų knygų perkėlimo į kino formatą žinovas, mano vaikai užaugo ir tokių filmų nematau. Tačiau niekada nepamiršiu japonų kurto animacinio serialo apie trolius Mumius – tai tokia jautri Tuvės Janson istorijų versija, kad žiūrėdamas (pavyzdžiui, kad ir scenas, kaip iškeliauja Snusmumrikas) galėjai net šiek tiek nuliūsti. Iš nepatyrimo kažkada su malonumu žiūrėdavom sovietinį animacinį filmą, sukurtą pagal Radjardo Kiplingo „Džiunglių knygą“ ir Mauglio istoriją. Pagaliau – tas ežiukas rūke… Ko gero, filmas labiau išgarsino knygą, o ne atvirkščiai, nes pieštas ežiukas buvo toks nevaikiškai vaikiškas ir tikras… 2. Egzistuoja begalės knygų, kurių neįmanoma perkelti į kiną, nesvarbu – animacinį ar vaidybinį. Esame matę tiek nevykusių bandymų, turėjusių versti raudonuoti filmų kūrėjus, o knygų autorius – liūdėti. Kokios knygos nenorėčiau matyti paverstos filmu? Ko gero – nė vienos savo knygelės. Paaiškinsiu, kodėl. Visų pirma, savo istorijų veikėjus pažįstu asmeniškai, žinau, kaip jie atrodo. Bet kokia dailininko pasiūlyta jų versija man tikrai netiktų. O vaidybinis filmas? Ne, ne ir dar kartą ne. Neįsivaizduoju, kaip galima sukurti tikrai vykusį filmą pagal daugelio lietuvių vaikų rašytojų istorijas. Taip pat nemanau, kad tam tinka lietuvių liaudies pasakos. 3. Net ir žodžiais pasakojantis (taigi, rašantis) rašytojas visada regi besikeičiančius vaizdus, mato savo veikėjus. Kaip juos patiems pavaizduoti? Tokią Dievo dovaną gavę nedaug kas. Ir troliai Mumiai ne iš bet kur, iš pačios Tuvės Janson vaizduotės, pačios nupiešti. Rašytojui lengviau pasakoti. O filmai turėtų būti kuriami pagal specialiai tam parašytus scenarijus – juk nebūtina beždžioniauti, naudotis populiariais kūriniais ir ramiai į šlovę plaukti ant svetimos kupros. Aš tikrai ne už tai, kad knygos netaptų filmais. Tačiau šis virsmas toks sudėtingas ir atsakingas, kad suvaldyti jį be galo sunku. Daugeliui kino kūrėjų tai net neįmanoma. O darant bet kaip, galima pakenkti net ir pačiai žinomiausiai knygai, taip bus sugadinta geroji jos aura, subanalinti veikėjai, o vaikai, tikrieji tokių kūrinių adresatai, pasijus apgauti. 11

S au

Ar žinojai, kad vaikai skirtinguose pasaulio kampeliuose žaidžia skirtingais žaislais ir džiaugiasi skirtingais savo šalių rankdarbiais? Artėjant šv. Kalėdoms įdomu susipažinti, kuo žaidžia ir kokiais rankų darbo kūriniais gali pasigirti tolimoji šalis Meksika. Tradiciniai Meksikos žaislai yra ryškių spalvų ir natūralių medžiagų. Tradiciniai žaislai, kuriais dabar miestų vaikai žaidžia kiek mažiau, yra įdomūs ir pasakoja skirtingas istorijas. Vienas jų – medinis balero, egzistuojantis šimtus metų, senovėje naudotas majų civilizacijos. Šį žaislą sudaro medinis pagaliukas ir prie jo pririštas medinis kamuoliukas su skylute. Žaidžiančiojo tikslas – viena ranka laikant pagaliuką užmesti ant jo kamuoliuką. Pinjata yra turbūt vienas žymiausių Meksikos žaislų. Vaikai juo žaidė dar actekų bei majų civilizacijose. Tradiciškai tai būdavo moliniai indai, nudažyti, papuošti plunksnomis ir „įdaryti“ skanumynais. Žaidžiančiajam užrišamos akys ir jis turi pasistengti lazda sudaužyti pakabintą indą. Tai tebėra labai populiari tradicija gimtadienių šventėse ir per Kalėdas. Dabar pinjatos dažnai būna įvairiausių formų ir gaminamos iš popieriaus. Anksčiau egzistavo dideli skirtumai tarp skirtingų Meksikos dalių: šiaurėje žaislų būdavo mažiau, o pietuose galėjai rasti sukilėlius vaizduojančias lėles, 14

lė Paltanavičiū

tė

puikiai atspindinčias šių vietų gyvenimą ir istoriją. Bet kai kurie žaidimai žinomi visoje šalyje. Pavyzdžiui, loterija. Ji žaidžiama visos šeimos susibūrimų metu. Kiekvienas žaidėjas gauna popieriaus lapą su skirtingais paveikslėliais. Vienas žmogus traukdamas kortas greitai vardija šiuos paveikslėlius. Jei žaidėjas turi atitinkamą paveikslėlį, jis turi pažymėti jį savo lape, uždėdamas ką nors ant viršaus. Laimi žaidėjas, pirmas pažymėjęs visus paveikslėlius savo lape. Majų kultūroje gimė ir lėlytė Kitapenas (Quitapenas). Majai tikėjo, kad ši visai maža, rankų darbo lėlytė (nuo 15 iki 50 mm dydžio) turi magiškų galių: jai gali papasakoti apie savo problemas, nelaimes, sunkumus ir prieš einant miegoti pasidėti ją po pagalve. Kaip ir sako jos vardas, ji nusineš visus tavo vargus ir ne tik puikiai išsimiegosi, bet ir problemos ryte nebebus tokios sunkios. Populiariausia Meksikos lėlė yra lėlė Marija. Ji medžiaginė, gaminama rankomis, o į jos kasas įpinama daugybė spalvingų kaspinų. Ši lėlė – masahvų indėnų genties palikimas. Iš pradžių jos buvo gaminamos iš palmių lapų, o plaukai buvo daromi iš kukurūzų. Dabar jos puošiamos rankomis siuvinėtais tradiciniais masahvų rūbais ir simbolizuoja indėnes moteris, dirbančias už savo nepriklausomybę ir lygybę. Meksikoje labai populiarios kaukolytės. Tik jos visai nebaisios, o spalvingos ir besišypsančios. Vienos gaminamos iš molio ir

marginamos dažais, kitos iš cukraus ir valgomos Visų šventųjų dieną. Kai šeima švenčia Visus šventuosius, namus pasipuošia kaukolytėmis su savo vardais. Ši tradicija kviečia nebijoti mirties ir mokėti iš visko šiek tiek pasijuokti. Pietų Meksikoje indėnai kuria nuostabius rankdarbius iš stiklo karoliukų. Kantriai veria juos rankomis ir daro ne tik papuošalus, bet ir gyvūnų formų raktų pakabukus bei žaislus. Štai, pavyzdžiui, be galo įspūdingai atrodantis paukštis ketzalis – žalias su ilga uodega. Arba didelė papūga ara – tiesiog blizganti nuo daugybės jai panaudotų karoliukų. Taip pat šalyje populiarūs ir milagritos – mažieji stebuklai arba meksikietiškos širdys. Tai su religija susijęs tradicinis rankdarbis, dėl savo puošnumo randamas daugelio namuose Meksikoje. Tai tradiciškai iš alavo arba rečiau iš medžio gaminamos širdelės formos figūrėlės-amuletai. Jos ryškių spalvų, dažnai įkvėptos gamtos ir gyvūnų. Kartais žmonės kabina jas virš durų, kad apsisaugotų nuo blogos energijos, bet anksčiau žmonės šiomis figūrėlėmis dėkodavo arba prašydavo stebuklo ir kabindavo jas specialiose tam skirtose vietose bažnyčiose.

Dažniausiai vaikų knygų rašytojai rašo. Sėdi palinkę prie kompiuterių ekranų ir stuksena klaviatūros mygtukus. Bet… pasitaiko dienų, kai norisi nuo viso to atsikvėpti, nustumti nebaigtus rankraščius į šalį, pasičiupti kokį instrumentą ir linksmai užgroti. O jei tokių rašytojų ne vienas – gali susiburti visas kolektyvas. Muzikos grupė „Knygų vaikai“ taip ir atsirado. Ją sudaro puikiai Lietuvos vaikams pažįstami kūrėjai Benas Bėrantas (bosas), Tomas Dirgėla (ritmas), Virgis Šidlauskas (gitara) ir Justinas Žilinskas (visas kalnas nematytų instrumentų). Nepamiršome pakalbinti ir grupės turo vadybininko Justino Vancevičiaus. Grupė spalio pradžioje iškeliavo į savo pirmąją kelionę po Europą, kur aplankė Belgiją, Vokietiją, Liuksemburgą ir Lenkiją, o netrukus žada pristatyti ir pirmąjį įrašą bei vaizdo klipą dainai „Mes mėgstam knygą!“ Apie savo parašytas knygas jie jau pasakojo ne kartą, todėl geriau pasidomėkime, kokia muzika juos įkvepia, kokių albumų klausosi prieš miegą ir daugelio kitų dalykų. Pirmyn!

iausi muzikos albumai? Kokie jūsų mėgstam Benas Bėrantas Air „Moon Safari“, Volbeat „Seal the Deal & Let‘s Boogie“, Nickelback „No Fixed Address“.

Tomas Dirgėla Jean Michel Jarre „Zoolook“, Kraftwerk „Minimum/Maximum“, Andriaus Mamontovo „Elektromechaninis“.

Virgis Šidlauska

Katatonia „Tonight‘s Decision“, Moonspell „Darkness and Hope“, My Dying Bride „Angel and the Dark River“. 18

stinas Žilinskas

Pink Floyd „Meddle“, Leonard Cohen „Old Ideas“, Aistės Smilgevičiūtės ir Skylės „Povandeninės kronikos“.

us Justinas Vanceviči Filmo „2046“ garso takelis.

Kokios knyg s garso takelį norėtumėte išgirsti? o Benas Bėrantas: Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Neabejoju, kad būtų jautrus ir gražus garso takelis! Tomas Dirgėla: Kotrynos Zylės „Siela sumuštinių dėžutėje“. Gal kad pats mėgstu kurti siaubo muziką! Virgis Šidlauskas: J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Kad padėtų dar labiau pajusti to laikmečio dvasią. Justinas Žilinskas: Terry Pratchetto „Mažieji laisvūnai“. Ten turėtų būti fantastiškas folkmuzikos ir pankroko derinys! Justinas Vancevičius: Astridos Lindgren „Broliai liūtaširdžiai“.

Kokią muzik grupę norėtumėte apšildyti (kol ji jūsų os

neapšildė)?

Benas Bėrantas: danų sunkiojo roko grupę „Volbeat“. Nemanau, kad jiems reikėtų apšildymo, nes jie ir patys užkuria neblogą pirtį, tiesiog labai norėčiau į jų koncertą. :) Tomas Dirgėla: „Solo ansamblį“. Virgis Šidlauskas: „Šiaurės kryptį“. Justinas Žilinskas: „Arcade Fire“.

Kur norėtu gti kitą turą? mėte ren Benas Bėrantas: koncerto Renhofo pilyje (Lampertheimas, Vokietija) metu gavome klausimą, kodėl atvykome koncertuoti čia, o ne į kosmosą. Kosmosas būtų puiki kryptis kitam turui! Kodėl gi ne? Tik neaišku, ar daug turėtume klausytojų. :) Tomas Dirgėla: Skandinavijoje, nes Švedija – mano svajonių šalis dėl požiūrio į vaikus ir vėsaus klimato. Ir Klaipėdos rajone, kad galėčiau užsukti į namus. Virgis Šidlauskas: Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes tai vienas iš roko muzikos lopšių. Justinas Žilinskas: Naujoje Zelandijoje ir Islandijoje. Jeigu jau keliauti – tai į egzotines vietas! Justinas Vancevičius: Pietų Amerikoje, nes ten jau senokai nesilankė nė viena garsi Lietuvos grupė! 19

Salio name išaušo ramus, tylus rytas. Kaip ir visada berniukas išėjo pasivaikščioti į kiemą. Staiga pamatė keistą laikrodį, kybantį tiesiog ant medžio šakos. Laikrodis švietė, žibėjo ir visaip mirkčiojo. Vos tik spėjo Salis laikrodį nukabinti – akimirksniu atsidūrė Monstrų šalyje. Šalis buvo tamsi, kraupi ir baugi... Šioje šalyje gyveno monstrai ir monstriukai. Berniukas taip išsigando, kad net širdis nusirito į pakulnes. Nedrąsiai žvalgydamasis žingsniavo Monstrų šalies gatvėmis. Eidamas Šiurpių gatve pamatė monstrą Šiurpulį, kuris visus šiurpino savo didelėmis mirguliuojančiomis akimis. Saliui net šiurpuliai per visą kūną nubėgo. Net pabalęs iš baimės jis skubiai pasuko į Siaubo gatvę. Čia išgirdo spiegiantį monstrą Siaubą. Virpančiom kojom ir drebančiom rankom pasileido tekinas bėgti. Jis bėgo ilgai ilgai baugiomis Monstrų šalies gatvėmis... Ausies krašteliu girdėjo kažkieno cypiančius balsus, matė dideles žibančias monstrų akis... Netikėtai Salis išvydo milžinišką pilį. Toje pilyje gyveno monstrų karalius – pats monstriškiausias monstras Košmaras. Prie pilies buvo daug sargybinių monstriukų. Aplink buvo tamsu, nyku ir tylu. Salis užsimerkė ir net susigūžė iš baimės. Netikėtai pačioje pilies bokšto viršūnėje pasigirdo sprogimas: BUUUM! BAAAMM! BUUUM! Salis pramerkė akis ir nesuprato, kaip atsidūrė savo namuose. Berniukas iki šiol nežino, ar tai buvo sapnas, ar tikrovė... Ar jis iš tiesų buvo Monstrų šalyje? Kaip jūs manote?

Iliustravo

ja Žalpytė Korneli

ntarvės“ pradinė mokykla, Zarasų „Sa okytoja Laimutė Lumbienė) m ( ė 3c klas

pasakos konkurso Siaubo toja ė l a g nu

ė Kazancevaitė August

RAŠYTOJŲ REZIDENCIJOS „IGNALINOS PASAKOS“ DALYVIŲ KNYGŲ REKOMENDACIJOS Rugsėjį Ignaliną aplankė visas būrys puikių rašytojų ir poetų, vedinų kūrėjos, kultūros projektų vadovės Gintarės Adomaitytės. Jiems teko užduotis sukurti po pasaką apie tam tikrą Ignalinos krašto objektą – ežerą, kalną, geležinkelio stotį. Tam, kad sukurtum pasaką, pats turi jų nemažai žinoti. Pamėginkime išsiaiškinti, kokios istorijos rezidencijos dalyviams yra pačios mieliausios.

Ilona

Ežerinytė

Knygos vaikams man patinka dėl to, kad jas skaityti gali bet kurio amžiaus žmogus. Būdama jau suaugusi atradau vokiečių rašytoją ir dailininką Volfą Erlbruchą (Wolf Erlbruch). Dabar bibliotekose ir knygynuose galima rasti jo išmintingą istoriją „Antis, mirtis ir tulpė“, o štai tos knygos, kurią labiausiai myliu (tikrai tam jausmui nusakyti nėra kito žodžio), jau beveik neįmanoma gauti. Vadinasi ji „Ponia Majer, paukštelė“. Tai istorija apie pagyvenusią ponią, jos vyrą ir strazdžiukę. Nepasakosiu, kas ten ir kaip – gal jums teks laimė patiems perskaityti. Bet štai kas įdomu – toje knygoje vaikams visai nėra vaikų, ir vis dėlto pasaulis toks stebuklingas, toks... teisingas, kokį tik vaikai geba matyti. Vaikai, na, ir vaiko širdį tebeturintys suaugusieji.

O na

Jautakė

Buvau tikra: knygų lentynoje yra estų klasiko Oskaro Lutso „Pavasaris“, pirmoji lietuviška laida iš tolimų 1957-ųjų, taigi, vienmetė su manimi. Tokia aptrinta, pageltusiais puslapiais, lipnia juosta suklijuota nugarėle... Kilo ūpas ją vėl paskaitinėti, pažiūrėti iliustracijas. Ogi lentynoje jos nėra. Aišku, bus iškeliavusi su dukra į Vilnių. Nieko keisto, juk tai ir jos mylimiausia knyga. Kas tokio yra toje 1912 metais išleistoje knygoje, kurios, beje, atsisakė kelios leidyklos? Ką parašė seniai seniai, 1887 metais, gimęs rašytojas, kad jo knyga tapo mano numylėtine, o paskui dukters vaikystės mylimiausiąja? Tai knyga apie mokyklą, visokias juokingas išdaigas ir liūdnus dalykus. O pagrindinis jos herojus Arnas man atrodė panašus į mane, kas, kad berniukas. Dukrai jis irgi buvo JOS Arnas, jos atspindys... Geros knygos nesensta. Paieškokit palėpėje, gal rasit. Arba užtiksit bibliotekoje vėlesnį leidimą. Įdomu, kad O. Lutsas rašė knygą suaugusiems, o pamilo ją pirmiausia vaikai... Milerytė Rasa Kai kas nors atkakliai tyli, pradedi klausytis. Pradedi klausytis, kai šnabžda ar kalba lėtai, kai

jau beveik nekalba, o niūniuoja. Tokią suklusti verčiančią tylą randu Gendručio Morkūno knygoje „Grįžimo istorija“. Čia pasakojama apie nežinia kur dingusią ir po dvylikos metų nežinia kaip grįžusią mergaitę. Laiko gijomis nutolusi nuo vaikų, ji nežino, kaip pritapti. O šie, pajutę jos išskirtinumą, greitai pradeda tyčiotis. Knygoje rašytojas pasakoja apie tai, kaip ir kodėl atsiranda patyčios, jis nesistengia pamokyti, kaip turėtumėme elgtis, bet skaitydami suprantame, koks elgesys gali užgauti esančius šalia. Gyvenimo knygos vis keičiasi: vienos prapuola, jų vietas užima kitos. Bet G. Morkūno „Grįžimo istorija“ – ta knyga, kuri iš mano gyvenimo niekad nedings. Ji lyg ir nieko nedarydama, neįkyriai kviečia mąstyti, žvelgti giliau, įsiklausyti į aplinką. Mane ji išmokė būti jautresnei, supratingesnei, pastabesnei, draugiškesnei. Didžiausia mano svajonė – kad G. Morkūnas ten, kur dabar skrajoja jo siela, irgi rašytų knygas, o jos stebuklingu būdu atkeliautų į žemę.

Dariu

s Rekis

Geriausios tos knygos, kurias vaikai mielai patys skaito ar laukia vakaro, kai jiems prieš miegą bus skaitomos. Vieną iš pastarųjų, remdamasis asmenine patirtimi, norėčiau išskirti. Tai 2017 m. „Debesų ganyklų“ išleistas trumpų pasakų rinkinys „Debesų pataluos“, kuriame gausu puikių iliustracijų ir vaikus įtraukiančių pasakojimų. Drauge su mano jaunėliu sūnumi Dovydu rekomenduojame mažiesiems skaitytojams.

Dain

a Opolskaitė

„Gulbė karaliaus pati“. Tai viena iš mano mylimiausių vaikystės knygų ir man geriausias lietuviškų pasakų rinkinys. Tebeturiu jį suskaitytą iki skutų, jau be viršelio... Pasakų skaičiau nemažai, ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, arabų. Skaitė jas ir šeimos nariai, už tai iki šiol jiems esu dėkinga. Lietuviškos pasakos šioje knygoje žavėjo stebuklais, atsivertimu, kurstė vaizduotę. Ypač mėgau tas, kuriose esti paslapties, vaidenimosi, šmėklų, vėlių, užkerėtų mergaičių. Iki šiol prisimenu stiprų atskirų sakinių kuriamą siaubo įspūdį („Tamsoje čiupęs už kasų suprato, kad tai mergina.“) arba retų, ypatingų žodžių skonį („išvygždeno“). Iki šiol šis rinkinys man yra ir puikios struktūros bei stiliaus tekstų rinkinys, iš kurio nesąmoningai kadaise išmokau kalbos taupumo, žodžio grynumo ir emocinio poveikio pamokas.

rė Adomaitytė Ginta Hanso Kristiano Anderseno (Hans Christian Andersen) „Pasakos“ yra mano mėgstamiausia knyga – nuo vaikystės iki dabar. Ją ir patariu skaityti – visiems. Būtent skaityti (o ne skubiai perskaityti): nerkite į knygą be skubėjimo, verskite puslapį po puslapio, pasaką po pasakos. Buvau gal šešerių metų, kai už mane gerokai vyresnis berniukas padavė Anderseno „Pasakų“ knygą, mat nenorėjo su manim žaisti, tikėjosi nusikratyti. Esu jam dėkinga: panirau į paslaptingų istorijų, kalbančių daiktų, pribloškiančių gamtos reiškinių pasaulį. Puotaujančios gėlės ir undinių dainos, princesių įnoriai, sniego karalienės galia, gyvenimą keičiantys vėjai ir vėtros – neapsakomai daug telpa tose pasakose. Tad malonaus skaitymo ir įdomių pokalbių apie jas! nė kie Daiva Molytė-Lukaus

Gražiausias ir įsimintiniausias pasakas vaikystėje man sekdavo tėtis. Apie užkerėtą princesę. Nesakysiu jos vardo. Tai buvo tėčio sukurtos, sugalvotos momentinės istorijos. Pamenu ir pasaką „Sigutė“. Prašydavau ją pasekti daugybę kartų. Nemokėdama skaityti, išmokau mintinai. Ir dabar regiu tą seną knygelę, iliustruotą dailininkės Aspazijos Surgailienės. Spalvingos, stilizuotos, ryškių kontūrų iliustracijos originaliai perteikė pasakos siužetą. O šaltą, žvarbią, bet saulėtą žiemos dieną, susitikę su vaikais, ieškodavome šiurpą keliančių pasakos motyvų kieme, ant sniego. Ar rasdavom? Taip. O ar buvo jie tokie bauginantys, sužinosite skaitydami lietuvių liaudies pasakas. Juk pasakos ir yra pasakos.

al ba

No ra

Aš esu Nora, man yra 8 metai. Gyvenu Vilniaus senamiestyje, labai mėgstu skaityti knygas ir žurnalus!

Kokios skaitytos, vartytos knygos tau paliko didžiausią įspūdį ir manai, kad patiktų kitam jas skaitysiančiam vaikui? Labai patiko knyga „Girgždukai“, tikrai paliko įspūdį, pasiėmiau ją iš mokyklos bibliotekos vasaros atostogoms ir skaičiau ne vieną kartą iš eilės. Iš turimų namuose labai patinka „Kultūringa pelė Stasė“, „Sivužas“, „Romanas apie Ernestą ir Selestiną“, „Liūto riaumojimas“. Į knygyną neseniai gavom knygą anglų kalba „The Boring Book“ (liet. „Nuobodi knyga“) – nereali!

Žinau, kad esi viena iš dar visai neseniai atsidariusio knygyno ,,Vaikystė” įkūrėjų – kartu su mama turi šitokią veiklą su kruopščiai atrinktom ir labai gražiom knygom! Ar smarkiai padedi savo mamai pasirinkti knygas, kurias vėliau parduodate? Ir kaipgi vyksta visas knygyno gyvenimas? Su mama kartu skaitom knygų aprašymus, renkam, fotografuojam, pakuojam. Seniai prašiau mamos sukurti knygyną vaikams, nes labai mėgstu knygas, o anglų kalba visad pirkdavom kelionėse arba ilgai laukdavom, kol atsiųs iš kitų šalių. Dabar man patinka, nes kada noriu pasakiusi mamai galiu pasiimti pavartyti vis naujų knygų, o labiausiai patikusių prašau ir sau.

Atrodo, kad nėra dienos be knygos tavam pasauly. Ar knygos vienintelis tavo mėgstamas užsiėmimas, ar turi kokių kitų? Be knygų skaitymo man dar patinka groti pianinu, keliauti, dainuoti, šokti ir valgyti.

Jeigu reiktų sukurti istoriją knygai – apie ką ji būtų? Norėčiau sukurti knygą apie knygų skaitymą. Joje būtų parašyta viskas apie geriausias knygas, kur jas nusipirkti, kaip pagal viršelį nuspręsti, ar knyga gera (tai yra labai sunku), geriausius knygynus ir taip toliau.

Tikrai neabejoju, kad namuose turi daug smagių knygų – ar manai, kad lentynoje yra bent kažkiek vietos naujoms knygoms? Man knygos taip patinka, kad knygoms vietos atsiranda visada. Ką patartum tiems, kurie nemėgsta knygų? Ar yra koks stebuklingas būdas, kaip jas pamėgti? O gal stebuklo net nereikia ir tai labai paprasta? Knygų nemėgti neįmanoma, nes jų pasaulyje yra tiek daug, kad tik reikia surasti sau tinkančią ir netingėti skaityti.

lbį! a k o p ž u ū i Ač

IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Ignė Zarambaitė

Dawn Casey

Iliustravo Greta Alice

Iliustravo Zanna Goldhawk

Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje

Žiemos pasakos

Autorė surinko gražiausias žiemiškas Pelės Berta, Liudvikas ir Goja naktimis triūsia pasakas iš viso pasaulio ir jas įdomiai papašte, o laisvalaikiu pildo slaptus žmonių norus. pasakojo šioje knygoje. Čia rasite ir puikiai Galiausiai nusprendžia atsipūsti ir įgyvendinti žinomų, ir mažai kam girdėtų istorijų. Visose savo pačių svajonę – nukeliauti į Šiaurę pas Kalėpasakose slypi žmonijos išmintis, o veikėjų dų Senelį! Ten jų laukia ne tik smagūs nuotykiai, draugystė ir ištikimybė, drąsa ir pasiaukojibet ir labai rimta problema, kurią išspręsti gali tik mas, gerumas ir draugiškumas leidžia pakelti šauniosios pašto pelės. net ir didžiausius speigus.

Prenumeruokite žurnalą „Laimiukas“ 2022-iesiems vos už 16,49 €! „Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje

prenumeruok.lt.

Nr ru . 5 gs (9 sp ėjis 7) 20 alis ir 21

Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.

žu

nč

ot ist aik or ing ijo o s s us u fa įdo kt m ų ių

kn yg os

,,Š uo

va rd uK atė“

)

( iš lin aW arst a -E raci ja ilius

9 771392 967004

Vir šelio

ISSN 1392-9674

už

sm du agi ot os ėl ės