Laimiukas Nr. 1 (99), sausis-vasaris by Nieko rimto

žurnalas skaitančiam vaikui

Nr. 1 (99) sausis ir vasaris 2022

nuotaikingos istorijos

gausu įdomių faktų

Emilios Dziubak iliustracija iš knygos ,,Būti tigru”

smagios užduotėlės

Šiame numeryje SKAITYKITE: Diena su vaikų rašytoja Gintare Adomaityte

4–5 psl. Užduotėlės

Mokslo makaronai. King Kongas

6–7 psl.

20-21 psl.

Ulfo užduotėlės

22–23 psl.

Komiksų konkursas

24–25 psl.

Gidės pasakojimai Lina Žutautė ir Rasa Lazauskaitė. 8–9 psl. Jei superherojai gyventų pasakose Darius Rekis. „Piratas Johoho!“ Interviu su muzikantu Gyčiu Ambrazevičiumi Marius Čepulis. Kaip žvėrys ištveria žiemą Saulė Paltanavičiūtė. Bonobai

26–27 psl. 28–29 psl.

Raimonda Razbadauskienė. 10– 11 psl. „Gatvės penketukas. Pėdsakai sniege“

30–31 psl.

12–13 psl. Didžiausios pasaulio paslaptys

32–33 psl.

14–15 psl. Interviu su aktore Giedre Kederyte

34–35 psl.

Ignė Zarambaitė. Išmanieji pusryčiai „Popierinių lėktuvėlių varžybos“ 16–17 psl. Interviu su vaikais Vėjo malūnėliai. Poezija 18-19 psl. Komiksas ,,(Ne)tikras tigras“ Maži Laimiuko juokai Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga – tavo veidrodis“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2020 m. skyrė 8 000 Eur paramą.

36–37 psl. 38–39 psl. 40–41 psl. 42–43 psl.

Mes jau „Facebook“!

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Gintarė Adomaitytė, Danutė Aniulienė, Marius Čepulis, Rasa Lazauskaitė, Saulė Paltanavičiūtė, Vytautas Puišys, Rūta Ravinskaitė, Raimonda Razbadauskienė, Elena Victoria Reckevitz, Darius Rekis, Tania Rex, Virgis Šidlauskas, Jolanta Švedkauskaitė, Vaidas Šukys, Paulius Uziela, Ignė Zarambaitė, Kornelija Žalpytė, Lina Žutautė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Kornelija Žalpytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika. Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 1 (99), sausis – vasaris. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAI MIU KO“ ADR ESA S Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

truputėlį stabtelėkime ir pagalvokime, kokių nuotaikų lydimi pradedame naują metų ratą. Kas mūsų laukia? Gal nuo pat sausio pirmosios užgrius kalnai darbų ir iki gruodžio galo teks verstis per galvą, norint viską suspėti? O galbūt džiaugsimės galėdami dažniau susirangyti minkštame fotelyje, daugiau laiko skirti sau, įdomioms knygoms bei naujoms veikloms? Nusiteikėme šiais metais pažinti tiek, kad įspūdžiams išsaugoti prireiks milžiniško gigabaitų kiekio? O gal jaukiai įsitaisę peržvelgsime jau užfiksuotas akimirkas ir dar kartą viską prisiminsime? Galbūt šiais metais išdrįsime pamėginti ką nors nauja, užsiimti tuo, kas anksčiau gąsdino? O gal į tai, kas jau kėlė nuobodulį, pažvelgsime visai naujomis akimis? Kas žino. Bet jei pradėsime metus nusiteikę gerai, tikėtina, jie bus kur kas smagesni. O kad jie tikrai tokie būtų – pasistengs jūsų ištikimas bičiulis Laimiukas! Keliaukime po begales dar nepažintų dalykų drauge! Šįkart apie kūrybą vaikams papasakos vaikų knygų rašytoja, kultūros projektų vadovė Gintarė Adomaitytė. „Mokslo makaronuose“ sužinosime apie populiariojo kino monstro King Kongo fenomeną. Lina Žutautė ir Rasa Lazauskaitė superherojus apgyvendins visiems puikiai žinomose pasakose. Apie muziką ir gitaras pakalbėsime su šmaikščiuoju Gyčiu Ambrazevičiumi. Marius Čepulis toliau vedžios mus po įspūdingą gyvūnijos pasaulį. Saulė Paltanavičiūtė supažindins su nykstančia primatų rūšimi bonobais. Prisiminsime praėjusiais metais vykusį tarptautinį komiksų konkursą. Užgniaužę kvapą nersime į didžiausias pasaulio paslaptis. Raimonda Razbadauskienė nudžiugins naujausia „Gatvės penketuko“ dalimi. Darius Rekis – linksma istorija apie dalintis nemokėjusį Piratą Johoho. Pasklaidysim Ignės Zarambaitės istorijos „Stebuklingi senelio batai“, tapusios 2019 metų knyga vaikams, archyvą ir turėsime galimybę perskaityti skyrių, nepatekusį knygon. Aktorė Giedrė Kederytė papasakos apie vaidybos meną. Mėgausimės vaikų poezija, naujais gidės pasakojimais, išmaniųjų technologijų naujienomis ir smagiais juokais. Žiema neužtruks ilgai. O kitą kartą, kai susitiksime, jau švęsime! Nes pasirodys šimtasis žurnalo numeris! Pasimatysime visai netrukus! Virgis Šidlauskas Žurnalo redaktorius

Iliu

KING KONGAS

ra vo Pa uliu

s Uziela

Net jei nesate prisiekę filmų gerbėjai, šį personažą tikrai žinote. Gigantišką gorilą primenantis primatas King Kongas – vienas įsimintiniausių visų laikų kino monstrų. Ir galynėtis jam yra tekę ne tik su smulkiais savanaudžiais žmogučiais, bet ir gerokai kraupesniais padarais – Godzila, dinozaurais, reptilijomis bei milžiniškais kalmarais. Šio personažo sumanytojas amerikiečių filmų kūrėjas Merianas Koldvelas Kuperis (Merian Caldwell Cooper) gorilomis susižavėjo vos būdamas šešerių. Perskaitęs dėdės dovanotą knygą „Tyrinėjimai ir nuotykiai pusiaujo Afrikoje“ taip karštligiškai paniro į ten aprašytas istorijas, kad buvo tik laiko klausimas, kada tai virs naujais pasakojimais. King Kongas tokį vardą gavo ne dėl to, jog karstėsi po medžius Kongo džiunglėse, o dėl jo sumanytojo meilės Komodo varanams, dar vadinamais „paskutiniaisiais Žemėje gyvenančiais dinozaurais“. Merianui labai patiko paslaptingai skambantis gorilos vardas. Kuomet jo ilgai brandinta idėja susukti filmą apie milžiniško dydžio gorilą pagaliau ėmė pildytis, darbiniuose pavadinimuose tai skambėjo taip: „Kongas: žvėrių karalius“ ir „Kongas: džiunglių karalius“. Vėliau nuspręsta, kad King Kongas (Karalius Kongas) skamba geriausiai. Įdomiausia, jog Meriano galvoje pirmiausia kilo idėja apie ant didžiausio pasaulio pastato užkopusią, su lėktuvais kovojančią milžinišką gorilą, o tai iš tiesų yra filmo finalas. Taigi kūrėjui teko sudėtinga užduotis: nuo pabaigos judėti atbulai į istorijos pradžią. Kurti scenarijų jam padėjo ir garsus britų detektyvų rašytojas Edgaras Volasas (Edgaras Wallace), kurio žinoma pavardė buvo nemaža reklama filmui. King Kongas pagarsėjo ir savo įspūdingais, iki tol niekur nenaudotais specialiaisiais efektais: kadrine animacija, tikrumo įspūdį keliančiomis miniatūromis, o filmuojant stambius planus netgi buvo pasitelktas didžiulis gorilos torsas bei galva, kuria buvo galima daryti grimasas, judinti akis ir panašiai.

ĮDOMŪS FAKTAI: •

•

King Kongo ūgis nuo pat pirmųjų filmų tik augo. Ir kaip ant mielių. Nuo pradinio sumanymo ir pirmojo filmo, kur gorila siekė nuo 5,5 iki 17 metrų (dėl skirtingų rakursų ir miniatiūrų), Holivudo 8–9 dešimtmečio filmuose jis jau buvo 13–18 metrų aukščio. Japonų kine King Kongo ūgis šokteli virš 20 metrų. O paskutiniuose dviejuose filmuose pasiekia stulbinančias aukštumas! Kaukolės saloje kovodamas su dinozaurais jis jau 32 metrų ūgio, o naujausioje juostoje, kur imasi ristynių su iš jūros išlendančia pabaisa Godzila – viršija visą 100! Įdomu, kiek sunkvežimių bandelių sušlamštė, kad taip užaugo? King Kongas tapo tikru kultūriniu fenomenu. Jis atsidūrė ne tik „The Beatles“ filme „Yellow Submarine“, animaciniame seriale „Simpsonai“, apie jį dainas kūrė tokios grupės ir atlikėjai kaip „The Kinks“, „ABBA“, Frenkas Zapa (Frank Zappa). King Kongo sumanytojas Merianas Kuperis (Merian Cooper) filme labiau norėjo, kad beždžionė būtų gąsdinanti, o specialiųjų efektų kūrėjas Vilisas H. O‘Brajenas (Willis H. O‘Brien) – kad labiau primintų žmogų. Galų gale buvo rastas kompromisas – King Kongas virto gorila su gan žmogiškais bruožais. „King Kongas“ buvo pirmasis didelio biudžeto Holivudo filmas, kuriam buvo sukurtas originalus garso takelis. Muzikines temas įgrojo orkestras, o juosta pagarsėjo dar ir tuo, kad turėjo net tris garso takelius (garso efektams, dialogams ir muzikai), to iki tol kino industrijoje nebuvo.

a ra s a

liu

.S ot r

Vieniems labiau sekasi rašyti muziką. Kitiems poeziją. Bet ar įmanoma abu valdyti vienodai puikiai? Ir, negana to, išlikti šmaikščiam bei sąmojingam? Paklauskime to muzikanto Gyčio Ambrazevičiaus, nes jam, regis, tai pavyksta visai nesunkiai. Jūsų tekstuose daug ironijos ir sarkazmo. Ir poezijos švelnumo. Kaip tai suderinate? Nežinau kaip ir ar pavyksta, bet jeigu klausiate, matyt, taip. Kaip yra gražiai parašęs poetas Vladas Šimkus: „Ir nieko nenuplagijuos / Netalentingi debiutantai / Kūryba – kai nėra jokios / Kūrybos. Viskas išgyventa“, taip ir aš stengiuosi nieko nekurti, o tik užrašyti, ką patiriu. Kadangi kaip ir kiekvienas patiriu visko – ir gero, ir blogo, tai ir kūryboje galima surasti visokiausių jausmų ir išgyvenimų. Ironija ir sarkazmas šioje vietoje atsiranda labai natūraliai. Kuo daugiau gyvenu, tuo labiau matau, kiek pasaulyje yra absurdo ir neteisybės, vienas iš būdų su tuo tvarkytis – juoktis. O juoktis aš mėgstu, tad dažniausiai juokiuosi net ir tada, kai kitas verktų. Kaip skamba dainuojamoji poezija, jau žinome. O kaip skambėtų giedamoji proza, repuojami aritmetikos uždaviniai ir panašiai? Kaip manot, ar tokie stiliai būtų paklausūs? Aš manau, kad nėra nei paklausių, nei nepaklausių stilių, yra tik geri arba blogi kūriniai. Jeigu gerai parepuotum aritmetikos užduotį, mielai pasiklausyčiau! Nors matematika man niekada nepatiko, tad reikėtų labai pasistengti... Geriausia daryti tai, ką nori daryti ir kas sekasi, nes jeigu vaikysiesi to, kas populiaru, niekada nebūsi laimingas, o žvelgiant iš šono atrodysi juokingai – kaip šuo, gaudantis savo uodegą. Kaip manote, kiek prireiktų gitaros stygų norint apjuosti Žemę? Oi, labai paprastas klausimas! Gitaros stygos ilgis – apie 70 centimetrų. Žemės „juosmuo“ ties pusiauju – 40 075 kilometrų (4 007 500 000 centimetrų), vadinasi, mums reikės 57 250 000 gitaros stygų. Tiesa, net jeigu pirksime pigiausias stygas, tam mums prireiks virš 76 milijonų eurų... O jei troleibusui vietoje ūsų taip pat dygtų gitaros stygos? Kaip manote, ar tai paskatintų daugiau žmonių keliauti viešuoju transportu? Manau, tai paskatintų žmones važiuoti visomis kitomis transporto priemonėmis, tik ne troleibusais, nes ūžesys būtų nepakeliamas. Nebent jei ant jų stovėtų žmonės, kurie stygas reikiamose vietose užspaustų, tada sklistų ne triukšmas, o muzika. Nors kiltų kita problema – kokia muzika turėtų skambėti. Juk tai, kas vieniems labai patiktų, kitus varytų iš proto. Idėja gal ir gera, bet dar siūlyčiau šiek tiek apgalvoti jos įgyvendinimą prieš teikiant miesto savivaldybei.

Kuo jus žavi gitara? Ar tiesa, kad jos skambesys gali užburti? Gitara žavi daug kuo, bet labiausiai universalumu. Su ja galima atlikti viską! Nuo klasikinės muzikos kūrinių iki Billie Eilish hitų. Ir yra ne gitara, o gitaros: klasikinė, akustinė, su rezonatoriumi, elektrinė, bosinė, 6, 7, 8, 10, 11, 12 stygų gitara – ir čia tik dalelė jų! Štai, pavyzdžiui, ta pati elektrinė gitara gali būti pilnaviduriu, pusiau pilnaviduriu arba tuščiaviduriu korpusu. Pilnavidurė gitara gali būti Telecaster, Stratocaster, Les Paul, SG, Flying V tipo ir taip be galo, be krašto. Atrodo, toks paprastas instrumentas, bet kiek daug skirtingų formų ir, svarbiausia, garsų ji gali turėti. Tai mane tikriausiai ir žavi. O atsakant į antrą klausimo dalį, matyt, mano paminėtas gitaros skambesio ir pačios gitaros kaip instrumento universalumas užburia ir kitus muzikantus, todėl jiems visiškai užtenka gitaros, tiksliau – gitarų pasaulio. Muzikuojate jau ne vienerius metus. Kurį kūrybinį etapą smagiausia prisiminti? Taip, jau net bijau suskaičiuoti, kiek metų muzikuoju.. Bet nemėgstu gręžiotis atgal, vartyti senų nuotraukų albumų ar žiūrėti senų savo pasirodymų. Geriausias laikas yra dabar, ši akimirka, nes tik ji yra tikra. Nors jeigu reiktų rinktis, apie ką galvoti – apie praeitį ar ateitį, rinkčiausi pastarąją, nes ta nežinomybė, kas bus, ta galimų ateities variantų gausybė kur kas įdomesnė už bet ką, kas jau yra įvykę. Tuo pačiu atsakysiu į neužduotą klausimą – taip, aš mėgstu fantastiką.

nuotr. Mantas Daleckis

Ko palinkėtumėte nedrįstantiems, bet labai norintiems ant scenos užlipti vaikams? Kartais taip būna, kad kai labai ko nors bijai ir kas nors pasako „nebijok!“, nuo to neimi mažiau bijoti, taip ir čia, kad ir ką bepasakyčiau, baimė nesumažės. Galiu tik nuraminti, kad jeigu yra didelis noras, tai iš didelės baimės galų gale liks tik maža baimytė. Bet net ir tapus Lietuvos, ką čia Lietuvos, pasaulinio garso atlikėju, prieš lipant ant scenos bus jaudulio ir baimės. Kad ir kaip tai skambėtų keistai, bet nereikia bijoti baimės, reikia tik išmokti su ja susitvarkyti. To ir palinkėsiu ne tik tiems, kurie nori lipti ant scenos, bet ir visiems ko nors bijantiems vaikams.

lis

ep u

sČ u i r Ma

Mums, beždžionių giminaičiams, žiema yra tiesiog ištisa smagumynų virtinė – čiuožyklos, rogutės, slidės, snieglentės, sniego mūšiai, seniai susmegeniai, Kalėdos, Naujeji metai ir taip toliau, ir panašiai. Jei šalta – užsimaukšlini keliais megztukais daugiau, kepurę ant galvos ir gali eiti duotis pusnyse. O kaip žiemą išgyvena žvėrys? Ar jiems irgi taip pat linksma? Ar nešalta, ar nebadauja? Tai visų pirma visi žvėrys pasikeičia kailį. Plonus vasarinius kailinukus pakeičia šilti, stori, su povilniu kailiniai, kurie kuo puikiausiai apsaugo nuo baisiausių speigų. Kai kurie žvėreliai pasikeičia ir kailinių spalvą. Pavyzdžiui, baltasis kiškis tampa iš tikrųjų baltasis ir jau jo taip lengvai baltam miške nepastebėsi. Du nuostabūs maži medžiotojai – šermuonėlis su žebenkštimi – irgi rusvus kailiukus pasikeičia į sniego baltumo, kad būtų lengviau prie savo aukų prislinkti ir kad jų kokie plėšrūnai nepamatytų nardančių po pusnis. Elniai ir briedžiai gali tiesiog miegoti sniege. Briedžiai išvis nemėgsta glaustytis, o ir šiaip jiems šaltis daug labiau patinka nei šiluma. Stirnos, kai rengiasi guolius, nusikapsto sniegą ir gulasi ant žemės ar lapų. Šernai mėgsta draugėje miegoti kokiame tankiame eglynėlyje ar lizde, susuktam iš nendrių ar eglišakių. Voveres nuo šalčio gelbsti ne tik draugo šiluma, bet ir pūkuota uodega, kuria užsikloja. Matyt, įdomiausią būdą apsisaugoti nuo šalčio išrado toks į pelytę panašus padarėlis – kirstukas. Jis gali penktadaliu susimažinti savo kaukolės ir smegenų tūrį, kad prarastų kuo mažiau šilumos, o pavasarį vėl viskas atsistato.

Bet kam kentėti tą žiemą, kai gali tiesiog ją pramiegoti. Ir tokių mes turim tikrai nemažai. Jie per vasarą ir rudenį kaip reikiant prisiryja, užsiaugina gerą lašinių sluoksnį, kuris bus jų energijos šaltinis, ir lenda į visokius urvus, olas, dreves, landas, po lapais, po kerplėšomis, išvartomis, po pamatais, į rūsius ar tunelius miegelio.

Didžiausi mūsų miegaliai yra, žinoma, miegapelės, kurios lenda į urvelius žemėje jau rugsėjį ir parpia iki balandžio. Lapkričio gale lapų krūvose užmiega ežiukai, o visokiose drevėse, tuneliuose ar rūsiuose – šikšnosparniai. Jų kvėpavimas sulėtėja keletą kartų, širdutė vos plaka, temperatūra nukrenta beveik trisdešimčia laipsnių. Ir taip jie taupiai naudodami savo kūno atsargas sulaukia pavasario.

Užmiega ir barsukas su usūriniu šunimi. Tik jų miegas nebūna toks kietas ir pabudę jie gali išeiti pasibastyti ir kokią pelę sukramsnoti. Kadangi meškų jau yra ir pas mus, tai reikia žinoti, kad ir lepečkojės gerai prisirijusios krenta miegelio. Letenos jos nečiulpia, o meškų patelės pavasariop bemiegodamos ir meškiukų susilaukia. Neblogai – užmiega viena, o pabunda su vaikais.

Dar viena svarbi sąlyga nesušalti – būti sočiam. Žvėrims maisto tikrai netrūksta. Žolę po sniegu lengva atsikasti, be to, pilna saldžių skanių šakelių, atžalų ir medelių žievės. O plėšrūnai, žinoma, puikiai pasigauna tiek peles, kurios tūsinasi po sniegu, tiek visus kitus žvėrelius ar paukštelius. Tiesa, kai kurie žvėrys maistu pasirūpina iš anksto. Gausias atsargas susineša visokios laukinės pelės, bebras po ledu prisivelka šakelių, o voverė miške prislepia riešutų, kankorėžių, grybų, telieka tik prisiminti, kur ta slėptuvė, ir tikėtis, kad jos nesurado pelės. O kaip su paukščiais? Dauguma išlėkė į pietus ir ten pralauks šaltąjį laiką. O tie, kurie liko, turi gerą pūkų ir plunksnų apsaugą, bet svarbiausias dalykas jiems – būti pavalgius. Tik alkanas gali sušalti. 13

S au

Turbūt puikiai žinai, kaip atrodo šimpanzės – gal matei jas zoologijos sode ar kokiame filme? Jos labai protingos ir neretai naudojamos kaip aktorės. Turbūt ir gorila tau puikiai pažįstama – juoda ir grėsmingai atrodanti, kai mušasi sau krūtinę. Tai – mūsų giminaičiai. Nuo šimpanzių mus skiria visai nedaug – net 99 % mūsų genetinės medžiagos (DNR) sutampa su šiais primatais. Bet ar ne keista, kad retas žino apie dar vieną, kartu su šimpanzėmis patį artimiausią, mūsų giminaitį? Jis – tai mielasis bonobas. Prieš gerus šimtą metų bonobai nebuvo laikomi atskira rūšimi. Tiriant jų kaukoles buvo padaryta išvada, kad tai galbūt jauna šimpanzė. O ir gyvena šios rūšys visai šalia: Afrikoje esančios Kongo upės šiaurėje įsikūrusios šimpanzės, o pietuose – bonobai. Vėliau pastebėta, kad bonobai ne tik skiriasi savo išvaizda, bet elgiasi kitaip nei mums pažįstamos šimpanzės. Tai supratus, bonobai buvo išskirta kaip kita primatų rūšis, nors apie juos dar nėra pakankamai žinoma. Bonobai smulkesni ir lieknesni nei šimpanzės. Nors vaikšto keturiomis, jų ūgis atsistojus yra 110–120 cm, o sveria jie 35–60 kg. Įdomu tai, kad kaip ir žmonių, bonobų veido bruožai skiriasi. Bonobai taip pat yra daug taikesni nei šimpanzės. Mokslininkai mano, kad galbūt tai susiję su gausiu maistu jų gyvenamose džiunglėse. Kai yra pakankamai maisto, ko gi kovoti? Jei kyla nesutarimų, jie dažnai sprendžiami poravimosi būdu. Jų bendruomenėse pagrindinė valdžia priklauso patelėms. Bonobai ne tik jautrūs, pasiaukojantys, užjaučiantys. Kilus pavojui patelės gina viena kitą nuo patino. Jie taip pat dalinasi maistu, net su nepažįstamais bonobais.

lė Paltanavič tė iū

Ryšys tarp mamos ir sūnaus išlieka stiprus net jiems užaugus. Bonobai yra visaėdžiai, nors daugiausiai maitinasi vaisiais. Pasitaikius progai jie neatsisako mažų gyvūnų, kiaušinių, medaus. Kadangi minta daugybe vaisių, kurių Centrinės Amerikos džiunglėse netrūksta, bonobai džiunglėse atlieka itin svarbų sėklų platintojo vaidmenį. Vienas bonobas per savo gyvenimą išplatina devynias tonas sėklų! Kaip? Bonobai suvalgo vaisius, perneša jų sėklas savo virškinamajame trakte, kol galiausiai palieka jas kitoje vietoje.

Šie primatai pasižymi aukštu intelektu. Vykdyti tyrimai su nelaisvėje laikytais bonobais atskleidė, kad bonobas gali suprasti ir atpažinti iki 3000 žodžių ir išmoksta atsakyti į klausimus naudodamasis geometriniais simboliais. Be to, jie stengiasi išmokyti to kitus bonobus – pavyzdžiui, savo mamą. Kai kurie mokslininkai teigia, kad tokie puikūs protavimo gebėjimai turėtų užtikrinti bonobų teisę į išlikimą. Deja, bonobų istorijoje ne viskas laiminga. Argi ne ironiška, kad artimiausi mūsų giminaičiai gali išnykti dėl mūsų kaltės? Žmonės tai daro keliais būdais. Pagrindinis jų – gyvenamųjų vietų naikinimas. Negalvok, kad mes nieko bendra su tuo neturime, – juk Centrinės Afrikos džiunglės taip toli! Džiunglės kertamos siekiant plėsti žemės ūkio plotus – auginti gyvulius mėsai, vis populiarėjančią soją ar aliejines palmes – jų aliejaus yra daugybėje mūsų kasdien vartojamų maisto produktų. Pavyzdžiui, taip mūsų mėgstamame šokolade. Be to, bonobai yra vis dar medžiojami mėsai, užsiimama brakonieriavimu, kai neteisėtai gaudomi ir žudomi gyvūnai. Manoma, kad bonobų kiekis per pastaruosius 30 metų labai sumažėjo, nors tyrimus itin apsunkina karai, vykstantys centrinėje Afrikoje. Yra organizacijų, kurios stengiasi išsaugoti šiuos primatus. Jos ne tik vertina bonobų skaičius, bet ir siekia apmokyti vietinius gyventojus, suteikdamos jiems galimybes išgyventi ir rūpintis bonobais. („Bonobo Conservation Initiative (BCI)“ nuotraukos)

x Tania Re autorė

s iu

ijų trac

vo Viktori ja Oš Iliustra ikaitė

ta Švedkauskaitė Teksto autorė Jolan

Užsienyje gyvenantys lietuvių vaikai, gyvendami ir mokydamiesi už Lietuvos ribų, yra apsupti svetimos kultūros ir kalbos. Jie lanko vietines mokyklas, kur pamokos vyksta tos šalies kalba. Dauguma auga mišriose šeimose, kur tik vienas iš tėvų – lietuvis. Tad sąlytis su lietuvių kalba, literatūra, kultūra labai ribotas. Stengdamasi motyvuoti vaikus domėtis informacija, kuri jiems gali pasirodyti sausa ar tolima, bei norėdama supažindinti su Lietuvos iliustruotojais, Liuksemburgo lietuvių bendruomenė nusprendė rengti komiksų dirbtuves ir konkursą, skirtą 7–18 metų vaikams ir jaunuoliams. Komiksų forma buvo pasirinkta dėl savo paprastumo, nereikalaujančio labai gerų lietuvių kalbos žinių, prieinamumo, o svarbiausia – didelio patrauklumo vaikams bei jaunuoliams. Komiksų kultūra Lietuvoje dar tik pradeda leisti šaknis, tačiau pasaulyje tai populiari ir vaikams patraukli literatūros forma, skatinanti skaityti, kurti ar lengvesne ir jiems priimtinesne forma nagrinėti sudėtingas temas. Šis projektas taip pat suteikė unikalią galimybę pamatyti Lietuvą kitose šalyse gyvenančių vaikų akimis ir sužinoti, kas jiems aktualu. Penkios komiksų konkurso „SuperJono/SuperJonės nuotykiai Lietuvoje“ temos buvo parinktos taip, kad kiekviena turėtų sąsają su Lietuva ir skatintų vaikus kurti apie ją istorijas. Komiksų dirbtuvėse dalyvavo beveik 140 vaikų nuo Ispanijos iki Australijos. Komiksų savaitės dirbtuves vedė Greta Alice, o paskutinę dieną vaikai susitiko su rašytoju Virgiu Šidlausku. Komiksus vertino profesionali komisija: iliustruotoja Greta Alice, dizainerė Ula Šimulynaitė, rašytojas Virgis Šidlauskas ir animatorius Danas Bereznickas. Esame dėkingi Lietuvos kultūros tarybai ir „Globalios Lietuvos“ programai už suteiktą dalinį finansavimą.

Autorė Da nu tė A

niul ienė

Sveiki, linksmi, išradingi ir smalsūs „Laimiuko“ skaitytojai. Nors už langų žiema, bet linksmiems keliautojams šaltis ir dargana nebaisūs. Juk sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik netinkami rūbai. Neatidėliokime kelionių, nes nauji įspūdžiai lavina atmintį, suteikia gerų emocijų, ugdo mūsų protą ir džiugina širdis. Praeitame numeryje keliavome prie Stelmužės ąžuolo ir užsukome ruginės duonos paragauti į... Šlynikos malūną. Manau, kad tai jūs be vargo išsiaiškinote, jei „Google“ neradote, tai tėvelių pasiklausėte. Šiandien iš Lietuvos šiaurinio krašto, iš sėlių žemės, trauksime į Utenos ir Molėtų rajonus. Važiuosime Aukštaitijos kalneliais, tad pasitelkite visą drąsą, nes kelių kaspinai banguos aukštyn žemyn, posūkiai suksis tai kairėn, tai dešinėn. Pirmiausiai užsukime į Uteną. Tai apskrities centras, galima sakyti, vienas svarbiausių Aukštaitijos miestų. Legendos pasakoja, kad šį miestą įkūręs kunigaikštis Utenis. Pirmą kartą Uteną istoriniuose šaltiniuose mini pats Lietuvos karalius Mindaugas. Ilgą laiką Utena buvo niokojama priešų, tik 19 a. sustiprėjo, išsiplėtė. Tam įtakos turėjo... ne, visai ne koks didikas ar karalius, o tiesiami keliai. Ar žinote, kad per Uteną 1836 metais buvo nutiestas plentas Varšuva–Sankt Peterburgas? Žinoma, ne automobiliams, o arklių traukiamiems kelionių vežimams. Kadangi jau buvo kelias, prireikė ir arklių pašto stoties su nakvynės namais bei arklidėmis. Šiek tiek vėliau nutiesta telegrafo linija. 19 a. pabaigoje nutiestas ir siaurasis geležinkelis, įsikūrė telefonų stotis. Aišku, kad Utena tapo svarbia vieta, kur žmonės pradėjo naudotis naujausiais pramonės išradimais. Dabar Utena itin puošnus miestas, išsaugojęs Pašto stoties statinius, kur įsikūręs muziejus. Čia apsilankę sužinosite, kad pro šią stotį važiavo Rusijos carai, prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas, rusų dailininkas Ilja Repinas, lietuvių poetas kunigas Antanas Baranauskas, daktaras Jonas Basanavičius. Didžiuodamasis praeitimi, miestas puošiasi, gražinasi. Smagu pasivaikščioti, nes kur beeisi, vis prieini ežero pakrantę. Tarp gatvių gatvelių įsispraudę net du ežerai: Dauniškio ir Vyžuonaičio. Beje, Utenos rajonas ypač garsėja ežerais, čia galime surasti ir gilųjį Tauragną, ir žuvingąjį Aisetą, ir Vaižganto išgarsintą Alaušą, ir daug kitų. Ežerai ežerėliai tarsi atmerktos Lietuvos akys, dienomis stebinčios debesis, o naktimis žvaigždes.

Jei ir mes norime į žvaigždes pažiūrėti, pro ežerus sukime Molėtų etnokosmologijos muziejaus link. Važiuodami vingiuotu keliuku į Labanoro mišką, staiga išnirsime kalnuotoje pievelėje, kurios viduryje... kosminis ateivių laivas? Ne, ne laivas, bet unikalios architektūros Molėtų etnokosmologijos muziejus. Čia mes susipažinsime su senoviškais mėnulio ir saulės kalendoriais, išsiaiškinsime, kaip senoliai skaičiavo laiką, kas yra metų Rėdos ratas ir kada kokias kalendorines šventes švęsti, pažiūrėsime filmą apie visatos begalybę, pačiupinėsime meteoritą, pasisveikinsime su kampe sėdinčiu ateiviu (žinoma, jis netikras, bet kas žino, ar tolimose planetose negyvena panašių būtybių). Jeigu norėtume išvysti tikras žvaigždes pro teleskopą, reikėtų užsisakyti naktinę ekskursiją netoliese esančioje observatorijoje. Tuomet jau žvaigždynai atsivertų prieš jus visu grožiu. Daugelis iš jūsų tikriausiai įžiūrite danguje šviesią naktį Didžiuosius Grįžulo Ratus, matote Paukščių Taką ar Šiaurinę žvaigždę. Argi nenorėtumėte pažinti visus dangaus kūnus, naktį šviečiančius iš dangaus? Juk nuo neatmenamų laikų žmonės domėjosi dangaus kūnais, suteikė jiems dievų vardus, pagal juos skaičiavo laiką, sudarė kalendorių, pagaliau ir patys pakilo į kosmosą. Pasižvalgę po Labanoro girią nuo viršaus, leiskimės į apačią. Pasivaikščiokime aplinkui, apžiūrėkime ekspoziciją gamtoje. Rasime ir koplytstulpių, kalendorinių stebyklų, ženklintų akmenų, Saulės laikrodžių, įvairių skulptūrų. Neskubėkite, apsidairykite, pasimėgaukite. Bevaikščiodami prisiminkite, kuris lietuvių dailininkas grožėjosi dangaus kūnais, domėjosi kosmosu ir nutapė daug paveikslų, kuriuose pavaizduota visatos begalybė, saulė, mėnulis ir žvaigždynai. Šis dailininkas turėjo begalinę vaizduotę, jo paveiksluose sutilpo ir zodiako ženklai, ir pasaka apie Eglę žalčių karalienę, ir visatos valdovo vaizdinys. Pasukite galveles, paieškokite informacijos, o aš atsisveikinu iki kitos smagios ir įdomios kelionės. Viso geriausio.

Iliustravo Vytautas Puišys

Teksto autori us D arius Rekis

Kartą gyveno piratas vardu Johoho, kuris plaukiojo jūrose juodu it smala laivu ir visus gąsdino savo piktu juoku. Sykį išplaukė jis aplink pasaulį laimės ieškoti ir jau po dienos kitos horizonte išvydo neįprastą dalyką. Savo binoklyje Johoho pamatė kitą, dvigubai didesnį ir juodesnį nežinomų jūreivių laivą. Labai supyko Johoho, kad be jo dar kažkas drįsta juodu laivu plaukioti, todėl puolė šį nė nesusimąstydamas, kad galėtų pralaimėti. Priplaukęs užmetė virves su kabliais ant didžiojo laivo borto ir pirmas iš įgulos įsiveržė į priešininkų denį. Didžiam pirato nustebimui, juodame kaip anglis laive vietoje jūreivių plaukė tūkstantis juodų kaip naktis kačių. Vos tik katės pastebėjo nekviestą svečią, ėmė taip čaižiai kniaukti, kad piratui neliko nieko kito, kaip kuo greičiau užsikimšus ausis sprukti. Plaukė toliau piratas palikęs tūkstančio kačių laivą ramybėje ir jau netrukus horizonte išvydo dar vieną, geltoną laivą. Johoho būtų buvęs prastas piratas, jeigu nebūtų puolęs šio laivo, todėl ilgai nesvarstęs įsiveržė ir į geltonojo laivo denį. Geltoname kaip saulė laive Johoho nuostabai plaukė šimtas šokančių kiaulių, kurios išsigandusios išsyk pasidavė, tačiau apžiūrėję laivą piratai nieko vertingo jame nerado. Visi laivo triumai buvo sausakimšai prigrūsti statinių su ėdalu. Nusispjovė Johoho ir palikęs kiaules ramybėje plaukė toliau. Plaukė savaitę ar dvi. Pagaliau piratų laivas priplaukė nedidelę salą, kurioje augo palmės, o palmių pavėsyje stovėjo daili trobelė. Salos įlankoje nuleidę inkarą piratai nekviesti įsibrovė į trobelę, tačiau ji buvo visiškai tuščia. Joje nebuvo baldų, tik vienas didžiulis veidrodis, pakabintas ant sienos priešais įėjimą. Supyko piratas, kad taip nesiseka, ir sviedė į veidrodį akmenį, tačiau šis ne tik nesudaužė veidrodžio, nuo jo neatšoko, o pradingo veidrodyje, lyg būtų į vandenį mestas. Nustebo Johoho ir pasiuntė du bendražygius į kitą veidrodžio pusę. Dvi valandas niekas negrįžo. Tada pasiuntė dar du piratus pasidairyti, o kai ir šie prapuolė, aprišo vieną iš piratų virve ir liepė žengti veidrodin. Kai ir tas ilgą laiką nepasirodė, puolė piratai tempti virvę, kurią buvo prie bendražygio pririšę, ir netrukus šį ištraukė. Iš veidrodžio ištemptas piratas siaubingai pyko ant bendrų ir pasakojo, kad anoje pusėje visi stovi ilgoje eilėje pas kepėją ir laukia, kol šis kiekvienam iškepsiąs,

ko tik tas paprašysiąs. Ir jis iškepa, todėl visi laukia, stebisi, o kai gauna tai, ko norėję, sugalvoja kitą norą ir vėl stoja į eilę. Nustebo Johoho ir drauge su likusiais žengė į veidrodį. Kaip ir pasakojo bendras, kitoje veidrodžio pusėje stovėjo kilometro ilgio žmonių eilė ir visi lūkuriavo galimybės išsakyti savo norus stebuklingam kepėjui. Stojo eilėn ir Johoho. Laukti teko ilgai, bet kai atėjo pirato eilė, šis išdidžiai tarė, kad jis turi viską, ko gali norėti, todėl tegu kepėjas nustebina ir iškepa jam tai, ko piratas neturįs, bet ir nežino, kad nori. Nusijuokė kepėjas išgirdęs tokį pirato prašymą. Čiupo didelį gabalą tešlos ir suminkęs pašovė krosnin. Johoho nuostabai iš krosnies kepėjas ištraukė gyvą, lygiai tokį pat kaip jis piratą vardu Johoho, kuris nieko nelaukęs įsikibo antrininkui į atlapus. – Jei viską turi, tai vienintelis dalykas, ko tau reikia, – išmokti dalintis, – tarė besipešantiems dviem piratams stebuklingas kepėjas ir ėmėsi minkyti tešlą kitam norui.

Girdėjau, kad tau patinka skaityti. Kadangi dar esam nepažįstami – papasakok, kokios knygos tau labiausiai patinka?

Tai sveiki, aš esu Aidas Lenkutis ir aš labai mėgstu skaityti! Dar labai mėgstu kepti visokius skanėstus, pats rašyti knygas... Ir dar daug ką mėgstu!

Man labiausiai patinka „Vinetu“, „Žvalgo mokinys“ man labai patiko, dar iki galo nebaigiau skaityti, bet labai patiko, dar „Haris Poteris“ labai patiko, „Šaunusis penketukas“, Tomo Dirgėlos „Domas ir Tomas“. Tai nuotykių knygos – daugumos šių knygų herojai yra vaikai. Ai, dar man labai patinka viena tokia su išlendančiais paveikslėliais! Ar buvo tokia knyga, kurią be jokių abejonių rekomenduotum (ar jau esi rekomendavęs) savo draugams ir draugėms? Tokios knygos kaip „Haris Poteris“, dar „Šaunųjį penketuką“ rekomendavau, o dar visiems rekomenduočiau perskaityt „Žvalgo mokinį“, Tomo Dirgėlos knygas, „Domą ir Tomą“, ketvirtą ir penktą dalį ypač. O šiaip jos visos yra nuotykių knygos.

Jeigu reiktų išskirti vieną mėgstamiausią knygos veikėją, personažą – kas tai būtų? Geras klausimas. Na, tai būtų šuo Timotis iš „Šauniojo penketuko“, nes jis labai stiprus, daug ką išgelbsti, labai supranta, yra šaunus. Jis netgi nėra dresuotas, bet yra labai gudrus. O būti tai gal Hariu Poteriu, nes jis daug nuotykių patiria, bet būtų man labai baisu... Bet kadangi jis patyrė tuos nuotykius, tai prie jų ir priprato, tai jam nebūdavo jau taip baisu. Bet buvo ir baisumų. 38 38

Kiek jau esi perskaitęs knygų ir kiek manai, kad dar perskaitysi? Ar jau dabar perskaitytos knygos siekia namų lubas? Na, aš niekada nesu skaičiavęs, kiek esu perskaitęs knygų, nes tikriausiai visas savo turimas jau esu perskaitęs, bent esu pradėjęs... Na gerai, ne visas esu perskaitęs, bet tikrai pradėjęs. Ir pusę mano knygų taip pat yra arba perskaitęs, arba pradėjęs skaityti mano tėtis. O knygos tai tikriausiai siektų lubų viršų! Kaip manai – ar būsi ateity rašytojas, ar labiau patiktų likti geru skaitytoju? Na, šiaip tai aš esu jau parašęs knygą – ji su išlendančiais paveikslėliais! O šiaip tai nežinau, ar norėčiau būti rašytoju. Galbūt knygas rašyti kartais ir norėčiau, bet ar tikrai būt rašytoju – nežinau. Gal patinka tikriausiai stipriau skaityti jas, nei rašyti. Nes rašytoju būti sunku – reikia sugalvoti tinkamą istoriją ir kad nebūtų nuobodu. Šiaip tai aš kuriu ne tik knygas, bet ir komiksus! Kol kas neturiu pabaigto nė vieno, bet turiu. Pagrindiniai veikėjai mano komiksuose yra Katinas Murkius, trys pelės, robotas Aleksas, daktaras pieštukas, trintukas ir, regis, jau visi! Komiksus kuriu kartais mokykloj, kartais namie, dažniausiai, kai neturiu ką veikti. Bet dabar, kai turiu ką skaityt, tai turiu daug ką veikti, todėl komiksai ir lieka nebaigti. :)

Labai smagu, kad esi skaitantis vaikas – ko palinkėtum savo bendraamžiams, kurie galbūt... nemėgsta knygų? Aš palinkėčiau, kad nebijotumėt skaityti. Iš pradžių man irgi buvo labai sunku, bet užsibrėžiau tikslą perskaityti „Harį Poterį“. Tai įvyko. Tai pradėkit skaityti, nebijokit knygų ir viso ko gero!

39 37

lija Žalpytė Kom iksą kūrė Korne

IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Ellie Irving

Megan Shepherd

Iliustravo Kornelija Žalpytė

Iliustravo Levi Pinfold

„Matildos efektas“

„Slapti Erškėtrožių kalvos žirgai“

Matilda sukūrė fantastišką išradimą mokyklos konkursui, bet jo nelaimi, nes niekas netiki, kad ji viską padarė pati! Siaubas, ar ne? Pasiguodusi apie tai savo močiutei, sužino, kad ši kadaise buvo mokslininkė, o už jos atradimą po kelių dienų Nobelio premiją gaus kitas žmogus. Dar baisiau! Reikia kažko imtis. Matilda su močiute nusprendžia keliauti į apdovanojimų ceremoniją Švedijoje ir papasakoti visą tiesą.

Erškėtrožių kalvos ligoninėje sveiksta sunkiai sergantys vaikai, nors kadaise ši vieta buvo princesės rūmai. Emalina ligoninės veidrodžiuose mato stebuklingus sparnuotus žirgus. Vienas jų – sužeistu sparnu, todėl negali parskristi namo. Emalina pasiryžta būtinai išgelbėti gražųjį gyvūną. Ar puikieji veidrodžių žirgai tikri, o gal tik fantazija?

Prenumeruokite žurnalą „Laimiukas“ 2022-iesiems vos už 16,49 €! „Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje

prenumeruok.lt.

Nr ru . 5 gs (9 sp ėjis 7) 20 alis ir 21

Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.

žu

nč

va rd uK atė“

)

ot ist aik or ing ijo o s s

kn yg os

,,Š uo

us u fa įdo kt m ų ių

( iš lin aW arst a -E raci ja ilius

9 771392 967004

Vir šelio

ISSN 1392-9674

už

sm du agi ot os ėl ės