Laimiukas nr. 3 (59), gegužė–birželis by Nieko rimto

aus

Literatūrinis žurnalas

1 as est . 16– i m p vų koje, e i D ksi Me

s 9 pta 38–3 a l s no as, p. a M ug dra

Gedimino Skyriaus iliustracija iš Kristinos Ohlsson knygos „Stiklo vaikai“ viršelio, leidykla „Nieko rimto“, 2015 m.

og m ž 1 , 1 ių tys 13 okl , p. 8– n a u – aid imo o d p. 12 v k l i š I ven V is, gy šird

Fantazijos salies myletojams KAINA 1,88 Eur / 6,50 Lt

Nr. 3 (59), gegužė–birželis, 2015

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt Šio numerio autoriai: Benas Bėrantas, Jurgita Balžekaitė, Renata Česūnienė, Eglė Devižytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gintaras Kaltenis, Laurynas Kamarauskas, Valdas Karužas, Vilija Kvieskaitė, Selemonas Paltanavičius, Indrė Salanginaitė, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė, Jolanta Vitkutė Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 3 (59), gegužė–birželis, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 212 20 61 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Prenumeruokite „Laimiuką“ Lietuvos pašto skyriuose arba www.post.lt Trijų numerių (nuo liepos mėn.) prenumeratos kaina 4,53 Eur / 15,64 Lt Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga – vaiko draugas ir mokytojas“ temoms „Knyga – mano draugas“, „Knyga – mano mokytojas“, „Aš kuriu“, „Skaityti įdomu“ žurnale „Laimiukas“ 2015 m. skyrė 12 ooo Eur paramą.

„LAIMIUKO“ TURTAI: Viena rašytojos diena, p. 3–5 Ko išmokome iš knygų, p. 6–7 Iš vaiduoklių gyvenimo, p. 8–11 Vilko dantys, žmogaus širdis, p. 12–13 Džiuzepė Arčimboldas – keistuolis, pokštininkas, genijus? p. 14–15 Dievų miestas Meksikoje, p. 16–18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–21, 24–26 Mėgintuvėlio ir Kolbutės nuotykiai. Spalvų magija, p. 22–23 Mūšyje vienas – ne karys, p. 27 Apie uodelį Murzelį ir musytę Bumbą, p. 28–29 Varnos Varnelijos spalvos, p. 30–31 Lyja į dangų, p. 32–33 Pažadas vilkei, p. 34–35 Gal tau reikia manęs? p. 36–37 Mano slaptas draugas, p. 38–39 Kauko namai, nr. 2. Ką pasakė žvėrys, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

Neringa Vaitkutė (mama, rašytoja, mokytoja)

vi ena Rasytojos diena 5:50 Pabundu. Kviečiu šunytę Korą eiti į lauką. Ji niurgzteli, kad taip anksti keliasi tik žmonės ir parpia toliau. Kas man belieka? Geriu kavą. Ateina katinai Erkė ir Princas, uosto puodelį. Pasiūlau jiems kavos, bet katinai griežtai atsisako. „Gerk tą bjaurastį pati“, – paniekinančiai virpina ūsus. 6:12 Ruošiu drabužius vaikams, patikrinu, ar dukros kuprinėje dar neprisiveisė gyvačių. Kora pradeda verkšlenti, prašosi į lauką. Išvedu ją pasivaikščioti. 7:10 Sūnui Karoliui laikas į darželį, o dukrai Viktorijai – į mokyklą. Lauke negaliu prisiminti, ar užrakinau duris. Dukra klausia, kokia Koros veislė. Gal mūsų šuo – Avigalvis? Karolis nukulniuoja į grupę, mes su Viktorija susirenkame pirmokėlių komandą kelionei į mokyklą. 7:15 Susodinu vaikus į Auksinį Cepeliną (toks mūsų mašinos vardas). Važiuojame į mokyklą. Pirmokėliai plepa. Aš, pritardama radijui, dainuoju balsu. Tiesą sakant, dainuoju siaubingai, laimė, radijas nustelbia tuos baisius garsus. 7:40 Aš namie. Šiandien man laisva nuo pamokų mokykloje diena, todėl galėsiu skirti laiko rašymui visą pusdienį. Apsižvalgau. Chaosas. Svarstau, ar susitvarkyti namus, ar tęsti rankraštį. Palieku Chaosą šventoje ramybėje. Įjungiu kompiuterį ir pasidarau dar vieną puodelį kavos. 7:50 Siurbčiodama kavą perskaitau, ką rašiusi vakar naktį. Taisau tekstą, o tada... Debesijos platybė išsidriekia į neapsakomas tolumas, virš Idos ir Rudžio galvų pakimba keistas skaidrus

K o išmokome iš „Nepasiseks pirmą kartą

knygų

bandykite nors ir tūkstantį“

Ar galima skaitant knygas tapti geresniam, nuoširdesniam? Perskaičius rašytojo Marko Leino knygą ,,Kalėdų istorija”, tikrai galima pasimokyti gerumo, ir net su kaupu. Tai viena iš gražiausių mano skaitytų knygų, nes ji išmokė, kaip reikia tikėti, siekti savo tikslo. Kai knygos herojus Mikalojus patyrė didžiulę netektį, jis rankų nenuleido. Ir nereikia klausti, kodėl taip įvyko, kodėl jūra pasiglemžė Mikalojaus šeimą. „O ir teisės tokios neturime. Galime tik stabtelėti ir akimirką paliūdėti, o paskui nusukti žvilgsnius nuo praeities į ateitį.“ Visiems gyvenime reikia turėti tikslą ir jo atkakliai siekti. Mikalojus savo tikslą pasiekė. Jis per vieną naktį išdalindavo savo rankomis pagamintas dovanas vaikams. Jis – geros ir didelės širdies vaikas, kuris tapo Kalėdų Seneliu. Manau, nesvarbu, jis yra Kalėdų Senelis ar ne, prasmingiausia tai, kad dovanas gauname netikėtai. Tikėkime stebuklais, skleiskime gerumą! Kiekviename žmoguje galima atrasti gėrio. Net ir piktąjį stalių paveikė Mikalojaus nuoširdumas. Ar Jūs tikite stebuklais? Manau, tikėti verta, nes daugelis svajonių išsipildo. Tik reikia mylėti, atleisti ir niekada nenuleisti rankų. Nepasiseks pirmą kartą – bandykite nors ir tūkstantį, kol pavyks. Skaitykime knygas ir iš jų išmoksime prasmingai gyventi.

„Labai svarbu tikėti savo jėgomis!“

Adomas Gatulis

Man labai patinka skaityti. Mėgstu skaityti savo broliukams Benui ir Dominykui. Kai mano broliai dėl ko nors susipeša, aš paimu knygą „Elė ir draugai“. Ją parašė Timas Parvela. Pradedu jiems skaityti, o jie iš karto nurimsta ir ima klausytis. Skaitau jiems „mušeikų“ skyrių. Čia ištrauka iš šios dalies: „Patrio nuomone, mergaitės yra skystablauzdės ir amžinai viską sugadina. O Hana mano, kad būtent berniukai viską sugadina. Taigi, Patris pliaukštelėjo Hanai, o Hana pliaukštelėjo atgal ir Patris pravirko.“ Taip aš jiems primenu posakį „Lazda turi du galus.” Ši knyga pamoko mane ir mano broliukus, kad reikia elgtis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Kai mano broliukai ar aš nepasitikime savo jėgomis, skaitome knygą „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“. Šį pasakojimą parašė Luisas Sepulveda. „Skraido tik tie, kurie tam ryžtasi“, – tai citata iš šios knygos. Paskaičiusi ją, pasiryžtu padaryti tai, kas prieš tai atrodė neįmanoma. Šios dvi knygos man yra pačios įdomiausios! Iš jų išmokau, kad su kitais reikia elgtis pagarbiai, nelinkėti blogo ir labai svarbu tikėti savo jėgomis!

„Dar labiau suvokiau, kad tyčiotis negalima“

Gabija Aukštakalnytė

Papasakosiu, ko išmokau iš knygos pavadinimu „Hugas ir Jozefina“. Ši knyga yra apie mergaitę, iš kurios visi tyčiojasi. Dar knygoje yra mergaitė, vardu Gunelė, kuri tyčiojasi ir erzina kitus vaikus. Aš niekada nesielgčiau taip, kaip ji. Tai labai skaudintų daugelį žmonių. Jie nebenorėtų su manimi draugauti. Likčiau viena, man būtų nesmagu. Nuliūdino istorija, kurioje Gunelė pakviečia Jozefiną prie laiptų sakydama, jog duos saldainį. Jozefina prieina prie jos ir ištiesia ranką. Gunelė pakelia ranką su saldainiu ir taria: „Jei nori, pasiimk.“ Iš Jozefinos visi pradeda juoktis, nes ji negali pasiekti saldainio. Jozefina labai nusiminė, kad iš jos visi juokėsi. Žinau, tokių vaikų kaip Jozefina yra daug. Kai perskaičiau šią knygą, dar labiau suvokiau, kad tyčiotis negalima. Tad jei pamatysiu, kad kažkas iš kažko tyčiojasi, pasakysiu mokytojai. Ji sudrausmins tuos vaikus ir galbūt jie taip nebesielgs. Taip sumažės patyčių ir atsiras mažiau nuskriaustų vaikų. Greta Radzevičiūtė

Dalijasi 3B mokiniai, Panevėžio „Vilties“ pagr. m-kla, mokytoja Asta Sakalienė.

Kęstučio Kasparavičiaus piešinys

„Skaitydamas pažįstu pasaulį“

Esu perskaitęs nemažai įvairių knygelių ir tuo labai didžiuojuosi. Knygas skaitau savarankiškai nuo septynerių metų. Dažniausiai knygą paimu į rankas, kai neturiu namų darbų arba kai noriu greičiau perskaityti, kad sužinočiau istorijos pabaigą. Dažnai knygą skaitau garsiai, nes prašo mano tėtis. Taip pagerinu savo skaitymo intonaciją. Ypač įdomūs ir juokingi būna veikėjų dialogai. Pavyzdžiui, Eduardo Uspenskio knygoje apie Rūgpienių kaimo gyventojus buliukas Gavriuša visus po daržą tampo, o Pečkinas rėkia: „Ei, tu, kvaileli raguotas, tuoj atiduok lietpaltį, prisižaisi, į dešras tave išgabens.“ Mano šeima klausosi ir juokiasi kartu su manimi. Iš knygų mokausi kurti rašinėlius. Net trumpą istoriją parašiau apie šeimos Kalėdas. Rašau jau ilgesnius ir įdomesnius sakinius. Kiekviena nauja istorija ar nuotykis mane įtraukia ir nebepaleidžia. Juk skaityti įdomu! Šiek tiek fantazijos turėdamas nukeliausi į gražiausias vietas su knygų herojais. Aš įsivaizduoju viską taip, kaip noriu. Šaunu, kai knyga leidžia fantazuoti! Sveno Nordkvisto knygelėse labai gražūs piešiniai apie Petsono ir Finduso gyvenimą. Žiūrėdamas į juos pramokau piešti. Gera knyga – tai poilsis nuo mokslų. Jaučiuosi kaip keliautojas! Daug apie gamtos pasaulį išmokau iš Edgaro Valterio knygos „Puokių istorijos“. Man Puokiai primena, jog „žinoti yra gera, tai geras jausmas“. Skaitydamas pažįstu pasaulį: kaip gyvena kiti, kokių rūpesčių ir bėdų turi, kaip džiaugiasi ir dėl ko kovoja. Tapau drąsesnis, nes istorijos išmokė nebijoti priešų ir kovoti už savo laimę. Simonas Černiauskas

„Kiekvienas gali tapti geresnis ir draugiškesnis“

Per šv. Kalėdas gavau dovanų knygą labai neįprastu pavadinimu: „Berniukas mergaičių tualete“. Šios knygos pagrindinis veikėjas yra Bredlis Čokersas. Tai berniukas, kuris sėdi paskutiniame suole klasės gale, niekada neruošia pamokų, skriaudžia kitus vaikus bei visiems meluoja. Namuose – tėvams, mokykloje – mokytojams. Tačiau jau pirmuosiuose knygos puslapiuose išaiškėja, kad berniukas nėra blogas. Jam sunku pritapti prie bendraamžių, su juo niekas nenori draugauti ir laiko jį nevykėliu. Kadangi Bredlis yra uždaro būdo, jis nuoširdžiai bendrauja tik namuose, savo kambaryje, su mylimais žaislais. Kitas svarbus personažas knygoje yra psichologė Karla, pas kurią Bredlis lanko konsultacijas. Jis nekenčia jos, laiko ją keista. Tačiau Karla nuoširdžiai nori padėti Bredliui. Ji pritaria, pataria, tiki kiekvienu jo žodžiu ir nuolat kartoja, kad jis yra geras bei malonus. Po truputį psichologė įgauna Bredlio pasitikėjimą ir jie susidraugauja. Berniukas nusprendžia pasikeisti ir būti geras. Nors ne viskas puikiai sekėsi, tačiau svarbiausia – pastangos ir noras. Ir netrukus jam pavyksta. Berniukai priima jį į savo komandą, mergaitės pakviečia į gimtadienį, Bredlis noriai ruošia namų darbus, skaito knygas ir klasės lentoje šalia jo pavardės sužiba auksinė žvaigždė, gero darbo pamokose simbolis. Man ši knyga paliko labai didelį įspūdį. Skaitydamas ją supratau, kad kartais vaikai elgiasi blogai, norėdami atkreipti į save dėmesį. Manau, kad kiekvienas vaikas, net ir didžiausias neklaužada, gali tapti geresnis ir draugiškesnis. Tam yra svarbus draugų, mokytojų ir artimųjų palaikymas. Dar supratau, kad kiekvienam vaikui yra svarbu turėti geriausią draugą, kuriuo galėtų pasitikėti. Martynas Lipnickas

Daugiau

kitame „Laimiuko“ numeryje

Nevaiduoklis Gintarinis Vaiduoklis

Is vaiduokliu s o j i r o t s i o s! b m a u i a gyve-Siauboibems ir bebaim s ą r d Tik nimo Pamenate, kaip Karlsonas apsigaubęs paklode apsimetė vaiduokliu ir skraidydamas po kambarį gąsdino piktąją auklę freken Bok? Kiek jai buvo baimės! O per televizorių tuo metu transliavo laidą apie vaiduoklius ir pranešėjas skelbė: „Pastebėję vaiduoklį, skambinkite mums telefonu 2233, t.y. 3322...“ Kiti gal skaitėte apie mergaičių tualete gyvenantį vaiduoklį knygose apie Harį Poterį? Tą vaiduoklį net galima išsikviesti į pagalbą... Gaila, tik knygose... O žinote Kasparą – vaiduokliuką? Iš animacinio filmuko. Šį filmuką pasimėgaudami žiūri daugelio šalių vaikai. Matyt, jis to vertas! Tad kas gi tie vaiduokliai ir su kuo jie valgomi? Daug patyrę senoliai kalba, kad vaiduokliai – tai žmonės, kurie staiga iškeliavo į amžinybę palikę nebaigtų svarbių reikalų. Todėl ir blaškosi šiame pasaulyje pusiau nematomi, pusiau permatomi... Per sieną, sako, gali pereiti kiaurai. Žmones gąsdina. Bet ar išties tai tiesa? Ar yra tikrų vaiduoklių? Apie tai paklausinėkime Betarpiškų Mokslinių Vaiduoklizmo Tyrimų Instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio, Vaidensenos ir gyvensenos katedros jaunesniojo mokslų padėjėjo Tikrų Vaiduoklių reikalams Jono Vaidoto Vaiduoklio. – Sakykite, ponas Vaiduokli, kam jums ta ilga žila barzda? – Nejuokaukite, jaunuoli, tai ne barzda, o vaiduoklių gaudyklė! Ech, visą gyvenimą tam paskyriau! Nuo trečios klasės,

Gintaro Kaltenio nuotr.

kai dingo mano matematikos namų darbai, o po to ir pasiekimų knygelė... Juos pagrobė vaiduokliai! Kadangi nei mokytojai, nei tėvai manimi nepatikėjo, pats užsiėmiau tų vaiduokliškų vagišių gaudymu. Gaudau ir gaudau! – Aaa... O, sakykite, ar pagavote nors vieną? – Jau beveik... Dėka savo specialiojo prietaisų prietaiso – barzdagaudžio. Dar šiek tiek paauginsiu barzdą – ir tikrai kuris nors įklius! Palikime šį mokslinį musgaudį, atsiprašau, vaiduoklių gaudytoją, ir kreipkimės į tikrą tokių reikalų žinovą Aitvarą Bildukevičių. Užduokime jam svarbų klausimą: – Sakykite, ar tikite vaiduokliais? – Jee, bee, trrr... gal ir taip, gal ir ne... – Aišku. Dėkoju už tikslų atsakymą! Ką daryti? Ko klausti, kur kreiptis? Reikalas, sakyčiau, painus – vaiduokliškas. Kur galėtų slapstytis šiuolaikiniai vaiduokliai? Už radiatorių? Už viryklės? Mikrobangėje? Gal už spintos? O gal kompiuteriuose (ar ne dėl to jie kartais „pakimba“)? O gal jų ir visai nėra? Pamėginkim paklausinėti senų, daug mačiusių ir patyrusių žmonių. Sukaupę drąsą, ryžkimės užklausti mano namo laiptinės piktosios dvasios, visų vaikų priešės, plačiagerklės Garanos Raganos Kaltūnės iš 13-to buto, kuriai visai neseniai sukako 200 metų. Dėmesio: silpnų nervų vaikams šio pokalbio skaityti nepatariu! – Ponia Garana, pažadame daugiau nežaisti futbolo jūsų laiptų aikštelėje, tik pasakykite ką nors apie vaiduoklius. – Fūūūt-Rrrrr, baisūnai! Nekenčiu vaikų! Kur žiūri tėvai? Mokytojai? Policija? Gaisrininkai? Kariuomenė? Reikia vaikus uždrausti arba išvežti į Norvegiją ir atiduoti piktiesiems pingvinams ar šiaurės meškoms! Aš jums parodysiu futbolą, lenktynes ir slėpynes! Rupūžės, gyvatės ir berazumiai! Ką gi, viena aišku – raganos tikrai yra. Netgi mūsų laiptinėse... O štai ką pasakė architektė Architė Ruletė: – Taip! Pilna tokių – žmonių apleisti, pavojingi, užkaltais langais. Mes tokius pastatus vadiname vaiduokliais... Bet mums rūpi tikri vaiduokliai! Kreipkimės į viduramžių istorijos specialistą, etno-grafą, profesionalų profesorių Historijų Pliurpalą. – Padėkite! Niekas mums nepasako tiesos apie vaiduoklius.

Gedimino Skyriaus iliustr. iš Kristinos Ohlsson knygos „Stiklo vaikai“.

rudolfas ii

žemė

autoportretas

14 Atspėkite šio paveikslo pavadinimą!

Ruduo

Lina Eitmantytė-Valužienė

žiuzepė Arčimboldas:

vanduo

ke i s t u o l i s , p o k š t i n i n k a s , g e n i j u s ?

Senovėje nebuvo fotoaparatų. Tačiau žmonės visais laikais mokėjo piešti, todėl turime daugybę išlikusių pieštų „istorinių fotografijų“. Visais laikais viena mėgstamiausių meno temų yra portretas. „Susipažinkime, – ataidi tylus kuždesys iš praėjusių amžių, – mes buvome tokie, o jūs – ar labai pasikeitėte?“ Įdomu, ką atsakytumėt, pažvelgę į šiuos žmones, kuriuos nutapė italų dailininkas Džiuzepė Arčimboldas (Giuseppe Arcimboldo, 1527–1593) maždaug prieš 400 metų? Pirmas įspūdis – geriau tokio žmogaus nesutikti... Tačiau, įsižiūrėjus atidžiau, nerimą pakeičia smalsumas ir nuostaba. Kokia stulbinanti fantazija – detalė prie detalės, ir iš dalykų, kurie visiškai nesusiję su žmogaus kūnu, susidėlioja žmogaus veidas! Įdomu, kaip į šiuos kūrinius reagavo dailininko amžininkai? Įvairiai. Meno kritikai vis dar svarsto, ar šie paveikslai – pakrikusios menininko vaizduotės vaisius, ar noras išskirti save iš meno kūrėjų būrio, kuris 16 a. Italijoje buvo tikrai gausus. Aišku viena – tik genialus dailininkas įstengtų tokiu stiliumi išreikšti savo vizijas. Be to, daugelis Džiuzepės portretų turi ne konkrečius žmonių vardus ir pavardes, bet alegorinius pavadinimus: Žemė, Vanduo, Ugnis, Ruduo, Pavasaris... O štai iš knygų sudėliotame Bibliotekininko portrete, manoma, pavaizduotas įžymus 16 a. austrų istorikas ir kartografas Volfgangas Lazijus (Wolfgang Lazius). Taip, kaip ir iš vaisių bei daržovių sudėliotas imperatoriaus Rudolfo II portretas. Ar imperatorius įsižeidė, pamatęs tokį savo atvaizdą? Ne, priešingai – jis buvo Arčimboldo kūrybos gerbėjas ir jo globėjas! Dailininko pasirinktas stilius vadinamas manierizmu – kai pirmenybė teikiama įmantrumui, teatrališkumui, painioms kompozicijoms, simboliais perteiktoms temoms. 16 a. pabaigoje manierizmas buvo madingas didžiuosiuose Europos dvaruose. Atitarnavęs imperatoriaus šeimai Vienoje ir Prahoje rūmų dailininku, Arčimboldas grįžo į gimtąjį miestą Milaną, kur taip pat buvo gerbiamas. Tačiau po mirties jo kūryba buvo pamiršta ir naujai atrasta tik 20 a. pradžioje. Atraskite ją ir jūs!

ugnis

pavasaris

bibliotekininkas

Užduotėlė nr. 4!

6 p. 2

Atsa k

Kryžiažodis anglų kalba

lį

ašyk į kupo ąr nė

Pamokėlės ir kryžiažodžio autorė Eglė Devižytė Kryžiažodį iliustravo Vilija Kvieskaitė

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Nr. 4 – – – – – – – – – – 1

p a m o k ė l ė k a l b o s a n g l ų T r u m p a

Tai įdomu! Mes turime tik vieną žodį „daug“, o anglų kalboje tam pasakyti yra bent keli būdai! Jų vartojimas šiek tiek skiriasi,

KRYŽIAŽODŽIO žodynėlis a watermelon – [ˈwɔː.təˌmel.ən] – arbūzas

tad jei nenorime daryti klaidų,

an apple – [ˈæpl] – obuolys

mums prireiks atmintinės.

tea – [tiː] – arbata

Žodis many [ˈmɛnɪ] vartojamas dalykams, kuriuos pamatę

a teapot – [ˈtiː.pɒt] – arbatinukas

galime suskaičiuoti. Pvz.,

a dress – [dres] – suknelė

obuoliai ar banginiai: many apples, many whales. Dalykams,

an elephant – [ˈel.ɪ.fənt] – dramblys

kurių suskaičiuoti negalime,

a fox – [fɒks] – lapė

tokiems, kaip arbata, cukrus ar džiaugsmas, sakoma a lot of [ə lɒt əv] – a lot of sugar, a lot of tea, a lot of joy. Sunku suprasti, kurių dalykų

a frog – [frɒɡ] – varlė a whale – [weɪl] – banginis a moose – [muːs] – briedis

negalime suskaičiuoti? Štai

a plane – [pleɪn] – lėktuvas

pavyzdys: galime suskaičiuoti,

a letter – [ˈlet.ər] – laiškas

kiek arbatos ar cukraus pakelių turime, bet nesakome, kad turime tris arbatas. Lygiai taip sakome, kad žaisdami jaučiame daug džiaugsmo, bet ne penkis ar septynis džiaugsmus. Vis dar sunku? Anglai turi puikų žodžių junginį lots of [lɒts əv] – jis lygiai tinka ir skaičiuojamiems, ir neskaičiuojamiems dalykams apibūdinti! Todėl galime sakyti ir lots of apples, ir lots of tea.

Many – [ˈmɛnɪ] – daug (vartojamas neskaičiuojamiems dalykams) A lot of – [ə lɒt əv] – daug (vartojamas skaičiuojamiems dalykams) Lots of – [lɒts əv] – daug (tinka ir skaičiuojamiems, ir neskaičiuojamiems dalykams) sugar – [ˈʃʊɡ.ər] – cukrus joy – [dʒɔɪ] – džiaugsmas

Neda Miltinytė, 11 m. ,,Romuvos“ progimnazija, Šiauliai

Apie uodeli Murzeli ir musyte Bumba Gyveno sykį uodelis Murzelis. O Murzelis buvo todėl, kad labai jau nemėgo valytis ausų ir dantų. Jam rūpėjo tik mėnulis, į kurį labai norėjo nuskristi. Sykį nulėkė uodelis Murzelis į NASA ir paprašė, kad jam leistų nuvykti į mėnulį kartu su Nilu Armstrongu. Tačiau visi ten buvę žmonės pradėjo šaipytis ir juoktis iš Murzelio – to ausys ir dantys nevalyti! Nusiminė uodelis, kad negalės skristi į mėnulį, ir apsiverkė. Taip ir nuzvimbė raudodamas namo. Beskriedamas virš ramunių pievos, uodelis sutiko musytę Bumbą. Toji kaip tik skrido iš higienos prekių parduotuvės, mat jau muilą buvo sunaudojusi. Pamatęs Bumbą, Murzelis pradėjo dejuoti: – Oi, kaip man blogai! Ausų ir dantų nesivalau ir į mėnulį skristi negaliu! O-jo-jo-joj! – O kodėl nesivalai? – pasiteiravo Bumba. – Gal tau ranką skauda? – Neskauda, – sudejavo uodelis. – Tai gal tau niežti koją? – nerimavo muselė. – Neniežti... – Galbūt sparną nusilaužei? – Ne... – Įsimylėjai? – Bumba paslapčia nusijuokė. – Tikrai ne! – Viskas aišku, – muselė sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Tau tinginystė! – O kas tai per liga? – susidomėjo Murzelis. – Tai toks jausmas, kai nenori nieko daryti: nei dantų, nei ausų valytis, – aiškino Bumba ir, galima sakyti, jai tai gerai sekėsi, nes jau seniai lankė pedagogikos kursus. – Aaaa... Tai va, kas man atsitiko... – visiškai nusiminė uodelis.

AŠ KURIU! Minutėlę abu įtemptai svarstė, kol galop Bumba pratarė: – Klausyk, skriskim į tavo namus, gal ten rasim dantų šepetėlį! Nieko nelaukę abu jau tupėjo uodelio vonios kambaryje. Ten, kriauklėje, voras tobulino savo tinklų meną, kuris tęsėsi nuo kriauklės iki vonios krašto. Tarakonų šeimynėlė pusryčiavo ant radiatoriaus, o naktinis drugelis plazdeno virš lempos. – OHOOO... – nutęsė Bumba, pamačiusi visą netvarką. – Buvau tikra, kad tau tinginystė, bet dabar įsitikinau, kad dar ir trečio laipsnio! Energingoji muselė čiupo šluotą ir viską sutvarkė. Murzeliui liko tik išsižiojus stebėti. – Na va, – Bumba patenkinta žvalgėsi. – Dabar jau panašiau į uodo būstą. – Tikrai... – vis neatsipeikėjo Murzelis. – O dabar, – Bumba griežtai parodė į dantų šepetėlį ir ausų krapštukus. – Valytis! Valytis! Valytis! – Gerai... – atsiduso uodelis ir ėmėsi darbo. Pirmiausia Murzelis išsivalė ausis, paskui dantis. Galiausiai tingiai pasižiūrėjo į veidrodį ir neuodiškai nustebo. – Matai, – išspaudė Bumba, – daug gražesnis pasidarei, o dabar lekiam į Nasa! Nuzvimbė ten draugai kosminiu greičiu. Ir mandagiai pasisveikinę pasakė, kad uodelis norėjo skristi į mėnulį su Nilu Armstrongu, bet buvo labai nešvarus, o dabar nusiprausė ir dar kartą prašo leidimo. Netrukus uodelis jau su skafandru vaikščiojo mėnulyje. Ten jis įsmeigė Lietuvos vėliavą. Bet vėliavėlė buvo tokia maža, kad niekas jos ir nepamatė, tik širdimi pajautė...

Iliustravo Jurga Šulskytė

u a t l Ga r e i k i a manes?

Selemonas Paltanavičius

Aš – šuniukas. Jau visai didelis, užaugęs šuo. Tik vardo neturiu, kaip ir namų, nes mane kažkas paliko dėžėje po krūmais. Gal pamiršo... Vaikai atnešdavo man pieno ir mėsos, aš laižydavau jų rankas ir cypdamas svirduliuodavau iš paskos, kai juos pašaukdavo namo. Kartą viena mergaitė mane prispaudė prie krūtinės, man buvo taip gera... ji parbėgo į namus ir pasigyrė turinti šuniuką. Tačiau jos tėvai – aš girdėjau – paliepė nešti ir palikti mane ten, kur buvo radusi. „Jei norėsi, tau padovanosim tikrą šunį“, – sakė jie... lyg aš būčiau netikras šuo... Dabar man jau nereikia jų namų... Aš gyvenu plyšyje po garažu, kur aplinkui suversta senų mašinų padangų, kur vyrai vogčiom išpila smirdinčius tepalus. Į savo namus aš prisinešiau skudurų, kažkieno išmestą kailinę kepurę. Savo namuose turiu daug kaulų. Juos renku ir saugau, kad turėčiau ką graužti tada, kai mane pamirš žmonės. Tu klausi – o kiti šunys... ar jie gyvena kartu su manimi? Taip, mes susitinkam. Man labai gaila juodo šuniuko, kuris bėga išgirdęs mašinos garsą, nes kartą mašina jį partrenkė, ir jis gali straksėti tik trimis kojomis. Kažkelintam kieme gyvena baltas didelis šuo, kuris piktas ant viso pasaulio ir kažkodėl loja ant mūsų, bendro likimo draugų. Mes jo vengiame, nes jis gali nuskriausti. Aaa, tiesa... Čia yra kitų, „tikrų“ šunų ir šuniukų. Vieni jų vaikšto su juokingais rūbeliais, kitų žmonės nuo rankų nepaleidžia žemėn. Nemanau, kad jų gyvenimas laimingas. Vakar sutikau taksą – žinau, kad jis neseniai atsikraustė į antro aukšto butą, mačiau jį, spoksantį į mane iš balkono... – Kas čia, kas čia? – šniaukšdamas ilga savo nosim, jis iš tolo apuostė mane ir susiraukė. – Čia tu taip bjauriai smirdi? Mane kiekvieną savaitę maudo – su šampūnu. Žinai, tuo, kur ant buteliuko burbulai nupiešti ir... – O aš maudausi per lietų, – atsakau jam. – Sako, kad jo vanduo labai naudingas kailiui. O kas bus, jeigu tu nuo tų burbulų nupliksi? – Nupliksiu... nuo burbulų? – Taksas susimąstė, o po to vėl susiraukė. – Čia iš tavo snukio taip bjauriai dvokia? Ką gavai pusryčių? – Na... aš nieko negavau... – nuleidęs galvą sakau jam. – Tačiau aš sotus, man taip patinka. – O aš ėdžiau triušienos paštetą. Mano žmogus žino, kas man patinka ir priperka pilnus maišus... O ką tu čia veiki? – Aš čia gyvenu. Man niekas nieko neperka, todėl aš viskuo rūpinuosi pats. – Hmmm... Mudu su juo medžiojame. Išvažiuojam į girią ir medžiojam tai

Apipavidalino Lina Eitmantytė-Valužienė

kiškius, tai briedžius. O-och, kiek aš jų esu įveikęs! – toliau giriasi taksas. – Bet ar tu suprasi... – Aš nesu medžioklinis, – sakau jam. – Tačiau jeigu reikėtų, tikrai kažką mokėčiau. – Na na, kažką... Medžioklei reikia gimti ir kasdien treniruotis. Gal čia nors kokių kačių yra? Taksas dedasi didvyriu ir man nelieka nieko kito, kaip palydėti jį už kampo, kur rūsyje su išdaužtu langu gyvena Herkulis. – Štai, ten... – mosteliu lango link ir smunku į krūmus. Herkulis gali išakėti kailį bet kam. Nuo jo pabrukęs uodegą sprunka net baltasis šuo. Bet tegul... Žinoma, taksas negirdėjo, kaip jam kviesdamas švilpė šeimininkas. Jis narsiai nėrė pro išdaužtą langą vidun ir... Oho, kas ten po to dėjosi! Herkulis, užkluptas savo guolyje su dar keliomis kiemo katėmis, kniaukė ir riaumojo taip, kad man net kailis pašiurpo. Taksas lojo ir spiegė, o tada viskas susipynė, susimaišė. Kai pro langą išskrido katės ir nugarą išrietęs Herkulis, taksas ėmė kaukti likęs rūsyje vienas. Mačiau, kaip jo žmogus atsigulęs ant žemės ranka pasiekė takso galvą, kaip jį ištraukė visą subraižytą ir apkibusį voratinkliais, kaip barė ir grasino dirželiu. Herkulis greitai sugrįžo į savo namus, jį nusekė katės, o aš pajutau tokį alkį, kad pro senas padangas nėriau plyšin, susirangiau ant skudurų ir puoliau graužti patį didžiausią kaulą. Aš nežinau, kaip gyvensiu rytoj. Tačiau suprantu, kad manimi niekas nesirūpins, kad niekas nemaudys burbulų pilnoje vonioje. O gal atsiras kas nors, kuriam reikia draugo? Tegul ne medžioklei, nes briedžių ir kiškių aš gaudyti nemoku. Tačiau mes galėtume gyventi šiaip sau, draugiškai. Aš suprasčiau tave, tu suprastum mane... Na, kaip?

Nuotykio autorė Gita (Jurgita Balžekaitė)

Paprastoji lūšis (Lynx lynx)

Didžioji miegapelė (Glis glis)

Kūdrinis pelėausis (Myotis dasycneme)

Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“

Kaip nuslėpti savo baltą kailį nuo bendraklasių, kai iškyloje miške kartu dalyvauja ir medžiotojas? Kaip nenubaidyti patinkančios mergaitės, nenutuokiančios apie tavo uodegą? Ir kas tas paslaptingas jaunuolis, vis stebintis pro langą? Nemalonumai padės Dolfui suprasti, koks tvirtas ryšys gali sieti žmones, gyvenančius vienoje šeimoje. Net jeigu jie ir neturi tikrų nasrų. Tai antroji Nyderlandų istorijų meistro Paulo van Lono serijos apie vilkolakiuką knyga. Klasės išvykoje Dolfas patiria kur kas daugiau nuotykių, nei tikėjosi. Juk stovyklaujant prie laužo išsaugoti paslaptis nelengva. Ypač, kai šalia sėdi simpatiška mergaitė. Įsimintini berniuko vilkolakiuko nuotykiai ir šmaikščios iliustracijos sužavės ne vieną jaunąjį skaitytoją. Ei, tu. Taip, TU! Ar nenorėtum nupirkti plakatėlių? Paremk skautus! Skautus?! Taip, išgirdote teisingai – Neitas dabar skautas! Ir jie, priešingai nei atrodė, visai kieti: turi gražias uniformas ir gauna ženkliukus už nuopelnus. Pavyzdžiui, už tai, kad nepraleidžia susirinkimų. Deja, skautu tampa ir Artūras. Ir galima būtų nusispjauti į plakatėlių pardavinėjimą, jei ne PUIKUS prizas daugiausiai pardavusiam.. Tai – KARAS! Linkolnas Persas gerai žinomas kaip populiarių komiksų apie Didįjį Neitą autorius. Smagiai paties autoriaus iliustruota knyga skirta įvairaus amžiaus skaitytojams.

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Bilė pritūpė, kad geriau matytų. Ne, jai nepasirodė. Kuo ilgiau žiūrėjo į dulkėtą stalviršį, tuo labiau bijojo. Virš dulkėse jos padaryto brūkšnio buvo atsiradęs mažytės rankutės atspaudas, tarsi į vidų būtų užėjęs vaikas, padėjęs delną ant dulkėto paviršiaus ir išėjęs. Dvylikametė Bilė kartu su mama persikrausto į mažesnį miestelį. Deja, naujuosiuose namuose dedasi keisti dalykai: kažkas beldžia naktimis, svyruoja šviestuvas, randasi šiurpūs užrašai... O mama Bile ir jos draugu Aladinu netiki ir teigia, kad nieko panašaus nevyksta! Itin įtraukianti istorija apie vaikus, kurie patys ima ieškoti atsakymų į namą gaubiančias paslaptis, susijusias su pribloškiančiais praeities įvykiais. Knygos autorė – Kristina Ohlson – švedų politologė, buvusi kovos su terorizmu pareigūnė, nuo 2009 metų rašanti knygas suaugusiesiems ir vaikams.

– Žinai, kas čia aplink mus, Vine? – tyliai prakalbo Takis. – Gyvenimas. Viskas juda, auga, keičiasi, nė viena minutė nebūna panaši į kitą. Šis vanduo, kai matai jį kas rytą, atrodo visad toks pat, bet jis toks nėra. Krintanti rasa, čiulbantis vieversys, vėjas medžių šakose – viskas gamtoje įkūnija nuolatinį gyvenimo rato virsmą. Ir nors dešimtmetei Vinei Foster tai nerūpėjo, visa įgauna kitokią prasmę, kai ji susipažįsta su amžinųjų Takių šeimyna, kurios neveikia šis natūralus kitimas. Sužinojusi apie amžinojo gyvenimo šaltinį Vinė susiduria su dilema – ar rinktis mirtingųjų gyvenimą, o gal paragauti amžinybės vandens?.. Knygos autorė – amerikietė Natali Bebit – rašytoja ir knygų iliustruotoja, nominuota daugybei premijų.