„Laimiukas“ nr. 1(51)

Kęstutis Kasparavičius ir Pinokis

LITERATŪRINIS ŽURNALAS

7 pasaulio stebuklai

Siaubų karalius VAN LONAS

Kęstučio Kasparavičiaus iliustr. iš knygos „Pinokio nuotykiai“, leidykla „Nieko rimto“, 2014

.

Fantazijos salies myletojams KAINA 6,50 Lt

Nr. 1(51), 2014

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html

„LAIMIUKO“ TURTAI: Ten, kur Romintos giria, p. 3–5 Ponas rašytojas tikrai mokėjo burti, p. 6–8

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt

Valpurgijos naktis su Raganiuke, p. 9

Šio nr. tekstų autoriai ir dailininkai: Gintarė Adomaitytė, Danguolė Garnienė, Sigutė Ach, Eglė Devižytė, Kęstutis Kasparavičius, Lina Eitmantytė-Valužienė.

Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Pristatymo renginių organizatorius Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184

7 pasaulio stebuklai, p. 14–15

© „Laimiukas“, nr. 1(51), 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 269 66 84 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Draugai:

Kas yra kas filmavimo aikštelėje, p. 10–11 Dominykas ir jo vaistai nuo blogos nuotaikos, p. 12–13

Žemaitukai garsina Lietuvos vardą, p. 16–17 Karšto smėlio obuolių pyragas, p. 18 Popieriaus karpiniai, p. 19 Laimiuko užduotėlės, p. 20–25 Popieriaus karpinių istorija, p. 26 Už Europą be delfinariumų, p. 27 Briedis, p. 28–29 Siaubų karalius van Lonas, p. 30–31 Elė ir draugai. Teatre, p. 32–33 Kęstutis Kasparavičius ir Pinokis, p. 34–35 Taip Laima lėmė, p. 36–39 Didysis Neitas klasėje vienas, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43 2014 m. nr. 2–6 prenumeruokite Lietuvos pašto skyriuose iki vasario 22 d. www.post.lt

Ten, kur Romintos giria Skiriama Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui

Gintarė Adomaitytė

K v i eč i u i l ai ko m a š i n a Skaityti Kristijoną Donelaitį – tai tas pats, kas keliauti laiko mašina. Jei atsiversite jo pasakėčias arba poemą ,,Metai“, tuoj pat pamatysite: kiek keistų, nesuprantamų žodžių! Kokia banguojanti ritmika! Kaip muzikaliai vienas prie kito prijungti žodžiai, sakiniai...

Nelabai aišku. Paslaptinga. Todėl ir įdomu.

Juk būtent taip – tokiais keistais žodžiais – į žmones iš sakyklos kreipdavosi Kristijonas Donelaitis prieš du šimtus ir kelias dešimtis metų.

Sakytum, kalbėjo slaptažodžiais...

Ar toli tie žodžiai sklido?

Sklido jie po visą Tolminkiemį – ten gyventa Donelaičio. Ir dar toliau... Kažin ar kas iš besiklausančių galėjo įsivaizduoti: dabar, tiek laiko praėjus, apie Donelaitį kalbės visa Lietuva.

Tad žvilgterkime į praeitį – kas dėjosi Donelaičio tėviškėje Lazdynėliuose prieš tris šimtus metų?

Prieš tris šimtus metų ten baigėsi maro siautėjimas – pagaliau baigėsi... Kaimo žmonės įsivaizdavo, kad maras – tai daili miestiškai apsirengusi panelė. Baimingai dairėsi į langus belaukdami, kol ji pabels. Ta liga į kapus nusinešė ištisus kaimus... Rytų Prūsijoje lietuvių liko dar mažiau, nei buvę, o į apleistas sodybas kėlėsi vokiečiai, šveicarai, prancūzai. Visi norėjo laisvai, nevaržomi ūkininkauti.

Evangelikų liuteronų bažnyčia Tolminkiemyje, kuri 1756 m. buvo pastatyta Kristijono Donelaičio rūpesčiu.

Kristijonas Donelaitis (Christian Donalitius) Gimė 1714 m. sausio 1 d. Stalupėnuose, Prūsijoje, mirė 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, Prūsijoje

IZYMUS LI E TUVOS ZMONES

Kas yra kas filmavimo aikštelėje?

P amėgink atspėti !

Tai rašinys, kuriame aprašoma, kas ką kada ir kaip filme turi veikti ar sakyti. Jame yra daugybė nuorodų, kaip turi judėti kamera, kaip sukomponuotas kadras ir t.t. Kartais jį tenka perrašinėti daug kartų. (SUJIRANECS)

Jo profesinis įprotis – beveik nekalbėti. Mat, kai įrašinėji garsą, įsirašo viskas – kalba, drabužių šiugždesys, ūžimas, sklindantis nuo tolumoje esančio kelio. Žinoma, paskui studijoje galima šį tą kompiuteriu „apvalyti“, tačiau natūralus garsas yra pats geriausias.

Tad jį užfiksuoti – aukštasis pilotažas.

Kas tai atlieka?

(SAJOTNISRAG)

Jei kinas primintų

Jo užduotis –

piramidę, tai šis žmogus sėdėtų piramidės viršūnėje.

Jis atsako už visus filmo kūrimo procesus pradedant idėja, scenarijaus tobulinimu, aktorių atranka, baigiant nufilmuotos medžiagos montažu ir garsinimu.

(SUIREISIŽER)

paversti režisieriaus norus ir šnekas vaizdu. Kaip ir kur stovės kamera?

Gal ją judinsime ar kabinsime? Kurį herojų pamatysime pirmą? Kiek jo matysime?

Kaip sukurti didingą, o kaip apgailėtiną peizažą?

(SUIROTAREPO)

Būtent juos visi

Ji, nenaudodama

matys ekrane, kai susirinks žiūrėti filmo.

Tai – ryškiausia filmavimo aikštelės publika. Kita vertus, kiekvienas, bent kartą pabuvojęs filmavimo aikštelėje, patvirtins, kad šių žmonių darbas neretai yra tiesiog pragariškas ir reikalaujantis daugybės jėgų, įsijautimo bei svarbiausio dalyko – talento. (IAIROTKA)

nei lazdų, nei kitų šaltųjų ginklų, sugeba padaryti iš filmo dalyvio sudaužytą obuolį. Arba kraupų lavoną. Arba ateivį iš kitos planetos. Po apsilankymo pas ją aktoriai dažnai savęs veidrodyje nebeatpažįsta.

(AJOTOUMIRG)

Ant jos režisieriaus asistentas ar kuris kitas žmogus rašo filmo pavadinimą, filmavimo datą, scenos numerį, dublio skaičių. Prieš kiekvieną dublį žmogus su ja išnyra priešais kamerą. Pasigirdus komandai: „Veiksmas!“ jis kuo skubiau sprunka šalin iš kadro. Būtent šio daikto pagalba montažinėje bus paprasčiau atsirinkti geriausius filmo kadrus. (ĖKŠUAILP)

Tereikia užsiregistruoti aktorių atrankos agentūroje ir, jei jums pasiseks, po kurio laiko jais tapsite.

Gal teks pabuvoti romėnų ar Napoleono armijos kariu ar viduramžių elgeta.

Kaip jie vadinami?

(SIATSITATS)

sveikatos sutrikimų šių žmonių darbe – sočiai. Kovos menų specialistai, pirotechnikai, automobilininkai, raiteliai, alpinistai, akrobatai, parašiutininkai, snaiperiai – šių bebaimių dėka filme stebime kvapą gniaužiančius triukus.

(IAKNINIDAKSAK)

Jis surenka ar pritraukia reikalingus pinigus, kad filmas atsirastų. Jis rūpinasi, kad filmavimas baigtųsi kuo sklandžiau ir greičiau. Jam dažnai tenka ginčytis ne tik su kūrybine komanda, bet ir atlaikyti puolimus tų, kurie finansuoja filmo gimimą ir nuolat klausinėja „Kada pagaliau bus filmas?“, „Kodėl jis ne toks, kokį žadėjote?“, „Ar filme gali vaidinti mano žmona?“. (SIRESUIDORP)

Jie – savotiški gelbėtojai. Jie „skolina“ aktoriams savo rankas, pirštus, kojas. Jų prireikia, kai personažas turi groti pianinu, dainuoti, čiuožti ledu, bet pats to nemoka.

Kai kurie iš jų dega gyvi, krenta iš dangoraižių, šokinėja lekiančio traukinio vagonais ir atlieka kitus kvapą gniaužiančius dalykus, o mes, žiūrovai, paprastai visus laurus atiduodame aktoriui, vaidinusiam personažą. (IAIRELBUD)

Gražiausios suknelės ir kostiumai telpa jos eskizų bloknote. Taip pat jos dėka aktoriui gali tekti po aikštelę lakstyti prisidengusiam nudriskusia drapana.

Ji labai atidžiai stebi, kas ir kaip apsirengęs vaikšto, kaip krinta klostės, ar nėra nereikalingų raukšlių, ar visos sagos savo vietose. (ĖKNINILIAD ŲMUITSOK)

Parengta pagal projekto „Mokausi iš kino“ medžiagą.

Daugiau apie tai svetainėje http://mokausiiskino.lt

Tai – būrys vyrų su baltais ar juodais įvairaus dydžio ekranais, kurie atspindi prožektorių skleidžiamas šviesas ar burėmis, kurios jas sugeria. Visos lempos, laidai ir elektros generatoriai – taip pat šių vyrų karalystė. Žiūrėdami filmus būkite tikri – 90 procentų šviesos yra sumodeliuota jų rankomis.

(IAJĖTEIVŠPA)

Jis yra visų galų meistras – ir padažyti, ir pagramdyti, ir užuolaidą parinkti, ir kosminę stotį suprojektuoti. Jo darbo rezultatas – pavykusi arba nepavykusi filmo atmosfera. Jis neretai parenka filmavimo vietą, rekvizitą arba juos kuria. Jei jis ne tik talentingas, bet ir išradingas, reikiamą daiktą sugebės pakeisti kažkuo kitu – pigesniu, bet ne mažiau efektingu. Kas tuo užsiima? (SAKNINILIAD)

REKOMENDUOJA

Lūžių ir rimtesnių

Dominykas ir jo vaistai

nuo blogos nuotaikos Koks buvai mokinys?

Klasės rikiuotėje visada stovėdavau pirmas, tik kitiems kažkodėl atrodydavo, kad aš skaičiuoju ne iš tos pusės. Toks ir buvau mokinys.

Ne visada žiūrėdavau į tą pačią pusę, į kurią žiūrėdavo kiti. Ir pomėgiai mano ne visada būdavo iš „populiariųjų“ sąrašo. Dėl to kiti kartais kreivai mane nužvelgdavo. Mokytis stengdavausi visada. Kartais pavykdavo, kartais ne. Esu turėjęs ne tik dešimtukų, bet ir dvejetų ir netgi vienetą. Kai įžengiau į paauglystę ir smegenys tapo šiek tiek didesnės, supratau vieną dalyką – jeigu nesimokysiu, gyvenime gali atsirasti

6

kur kas daugiau liūdnų dienų negu linksmų. O jeigu mokysiuos, pavyks nuo liūdesio pabėgti. Tad baigiamosiose klasėse mokiausi daug ir mokyklą baigiau su labai gerais pažymiais.

Ko bijojai, kai buvai mažas?

Labiausiai bijodavau dantų gydytojų ir skiepų. Dar bijojau pelių, pipirų sriuboje ir blogos nuotaikos.

Kokias knygas pamėgai vaikystėje? „Ką žmonės dirba visą dieną“, „Toto ir jos bičiulių nuotykiai“, „Mikė Pūkuotukas“, „Mažasis princas“.

Ar verta skaityti knygas?

Taip! Įdomi knyga padeda atsipalaiduoti, pabėgti nuo darbų ir įtampos. Įvairios istorijos praplečia pasaulio vaizdą. Kuo daugiau skirtingų istorijų žinai, kuo daugiau skirtingų knygų perskaitai, tuo lengviau gyvenime bendrauti su skirtingais žmonėmis, lengviau juos suprasti. Be to, knygos lavina iškalbingumą, nejučia „patupdo“ į gavą naujų žodžių, frazių, posakių, kurių po to nebereikia atskirai mokytis. Sutaupai laiko. O ir kalbėti gali įvairiau ir skirtingesnėmis temomis.

Nuotraukos iš Dominyko Vaitiekūno asmeninių archyvų.

Dominykas Vaitiekūnas Juozapo vaidmenyje Keistuolių teatro spektaklyje „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš Keistuolių teatro archyvų.

Kada nusprendei, jog būsi aktoriumi?

Trečioje klasėje, kai atėjau į mokyklos teatro studiją.

Kur slypi teatro magija? Žmoguje ir jo vaizduotėje.

Kokiuose spektakliuose vaidini šiuo metu? Šiuo metu vaidinu tik viename spektaklyje Keistuolių teatre. Tai – „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“. Juozapo personažas – mano pirmasis vaidmuo profesionaliame teatre, tad jau vien dėl to man jis yra ypatingas. Pradėjau Juozapą repetuoti 2007 m., kai mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrame kurse.

Kiti spektakliai, kuriuose vaidinau, atsisveikino su scena, o šis vis dar sveikina žiūrovus sekmadieniais Keistuolių teatre. Manau, kad tai yra geras spektaklis apie draugystę, toleranciją, išdavystę, svajones ir atleidimą. Pati Juozapo istorija yra graži ir prasminga.

Kada ir ką dainavai „Dainų dainelės“ konkurse? Kaip jauteisi? „Dainų dainelėje“ dalyvavau dvyliktoje klasėje. Dainavau lietuvių liaudies dainą „Kūmas aina” ir Dariaus Auželio dainą „Maži jausmai“.

Jaučiausi smagiai. Ypač, kai dainą „Maži jausmai“ atlikau drauge su orkestru Operos ir baleto teatre.

Ką žinai apie slibinus?

Slibinų būna labai įvairių, kaip ir žmonių.

Kodėl esi muzikinės grupės „Liūdni slibinai“ narys? Ką darai šioje grupėje?

Esu grupės „Liūdni slibinai“ narys dėl to, kad drauge su savo draugais tą grupę sugalvojom. Šioje grupėje dainuoju, strakalioju ir kuriu dainas.

Ką Tavo gyvenime reiškia muzika?

Muzika užpildo pauzes. Muzika padeda mąstyti. Muzika padeda sportuoti. Muzika padeda įveikti liūdesį. Muzika padeda bendrauti su žmonėmis.

Ką sužinojai ir patyrei vesdamas laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“?

Sužinojau labai labai daug naujų dalykų, prisiminiau kai kurias primirštas mokslo žinias.

Bet smagiausias ir vertingiausias dalykas, kurį gavau ir gaunu vesdamas šią laidą – tai bendravimas su išsilavinusiais, skaitančiais ir šviesiai į gyvenimą žiūrinčiais jaunais Lietuvos žmonėmis. Be to, buvo įdomu aplankyti daugybę Lietuvos mokyklų, pakeliauti po Lietuvą.

Kokie kiti Tavo pomėgiai, hobis?

Mėgstu keliauti, lankytis įvairiuose renginiuose, muziejuose. Man patinka geras europietiškas kinas, literatūra. Mėgstu pabėgioti. Didelės aistros, kuri būtų už mano profesijos ribų, neturiu.

Mano darbas gana įvairus, kartais jis būna ne tik darbas, bet ir hobis.

Kas Tave labiausiai palaiko, kai nesiseka, kas pakelia nuotaiką?

Blogą nuotaiką stengiuosi ne tik nuvyti šalin, bet ir suprasti, iš kur ji atsiranda. O tada tomis mintimis stengiuosi su kuo nors pasidalinti. Pokalbiai su artimiausiais žmonėmis yra pats geriausias vaistas. Dar liūdesį gydo poilsis, morkų sultys, muzika ir sportas.

Ko palinkėtum vaikams, kurie skundžiasi, kad negauna pakankamai laiko praleisti prie kompiuterinių žaidimų?

Tegu jie pabando pasimėgauti kitais dalykais. Yra daugybė nuostabių ir įkvepiančių dalykų. Tik nereikia bijoti jų išbandyti. Kompiuteris yra ir niekur nedings, visada spėsite prie jo sugrįžti, bet gerą orą, gerą filmą ir gerą draugą galima greitai pražiopsoti. O tada liūdesys bus šiek tiek ilgesnis.

y Atsa k

Kryžiažodžius kūrė Danguolė Garnienė

6 p. 2

Užduotėlė nr. 2!

(Atsakymai pagal tekstą p. 3–5)

HORIZANTALIAI: 1. Donelaitis gyveno Tolminkiemyje prie ... girios 2. ... Donelaičio kūrybą sužinau senovinių žodžių 3. Maro metu išmirė ištisi ...

4. Skaityti Donelaitį tas pats, kas keliauti ... mašina 5. Kuo dirbo Donelaitis baigęs studijas?

6. Atgal, atvirkščiai (Donelaičio žodis) 7. Kas Donelaičio rūpesčiu buvo pastatyta Tolminkiemyje?

lį

Kryžiažodis apie Donelaitį

m

ašyk į kupo ąr nė

VERTIKALIAI: 8. Donelaičio ... „Metai“ 9. Įžymiausias Donelaičio kūrinys 10. Donelaičio vardas 11. Donelaičio kūryba ir ateityje ... suprasti to meto papročius 12. Kas buvo Donelaitis?

13. Gimtoji Donelaičio vieta 14. Kuo domėjosi Donelaitis?

Nr. 2 – – – – – – – – – – – – – – – 1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

Mūšį filmuojant užverda tikra ...

y Atsa k

Būti pastebimu arba ... žmogumi

Eiliuotas tekstas Pagrindinis ...

6 p. 2

Užduotėlė nr. 3!

(Atsakymai pagal tekstą p. 10–11) Teatre ir kine vaidinantis žmogus

lį

Kryžiažodis apie kiną

m

ašyk į kupo ąr nė

Bilietų ...

5

... filmą arba spektaklį Aš šis filmas bus ... įdomus?

1

Vieta, kurioje vaidinama

Kine įmanoma iš ... padaryti dramblį

6

Lietuviško filmo pavadinimas „R...JI“

2

... aktoriui teko labai sunki rolė

Filmų kūrimo P...ENYS

4

3 Daugelis vaikų svajoja ... kine Aktorystės mokytis reikia ... į akademiją

7

Už teisingus kryžiažodžių atsakymus leidyklos „Nieko rimto“ prizas – knyga „Atokaus priemiesčio istorijos“ skiriamas Ūlai Kaminskaitei iš Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijos, 4B klasės ir Aisčiui Gvazdauskui iš Panevėžio „Vilties“ pagr. m-klos, 2B klasės.

Nr. 3 – – – – – – – 1

2

3

4

5

6

7

Eglė Devižytė

SIAUBŲ KARALIUS

VAN LONAS

Ar mėgstate baisias istorijas? O linksmas ir juokingas? Jei taip, tikriausiai jau žinote Nyderlandų rašytoją Paulą van Loną (Paul van Loon).

Gal net teko skaityti jo „Siaubų autobuso“ seriją ar nuotykinę istoriją „Raveleinas“. Ir greičiausiai jums patiko. Nieko čia keista: patiko ir man. „Rašau, nes noriu, kad vaikams būtų smagu skaityti knygas“, – sako van Lonas. Ir jam pavyksta.

Nors van Lonas ir mokėsi dailės akademijoje, norėdamas tapti iliustratoriumi, rašyti jam pasirodė įdomiau nei piešti. Ir tapo rašytoju. Nuo to laiko jau praėjo 30 metų. Per juos Paulas van Lonas parašė daugiau nei 100 gerų ir įdomių knygų, kurias dievina Nyderlandų vaikai ir paaugliai.

Už savo kūrinius autorius kone kasmet gauna po apdovanojimą. Ir kaskart džiaugiasi, lyg tas apdovanojimas būtų pats pirmasis.

Pats van Lonas savo rašymo stilių vadina siaubumoru, mat jo knygos – siaubo ir humoro mišinys. Rašytojas pasakoja: „Man patinka viskas, kas šiurpina ir žadina vaizduotę. Tas susidomėjimas atsirado, kai buvau aštuonerių.

Kai perskaičiau vieną knygą. Tai – knyga „Limburgo legendos“, pilna istorijų apie vilkolakius, vampyrus ir begalves mergeles. Deja, tuo metu beveik nebuvo jokių siaubo knygų vaikams. Tad nusprendžiau pats imti jas rašyti.“ Autoriaus knygose apstu vampyrų, vilkolakių, šmėklų, nuotykių ir pavojų. Tačiau jis bjaurisi prastais siaubo filmais, kuriuose pilna kraujo ir šiurpių vaizdų. Rašytojo nuomone, geras siaubo kūrinys turi būti paslaptingas ir palikti vietos vaizduotei. Paslaptingi ne tik van Lono pasakojimai, bet ir pats autorius, niekada nenusiimantis Knygos „Siaubų autobusas 2“ viršelio iliustr. autorė Camila Fialkowski

Paul van Loon

akinių nuo saulės. Ką jis slepia? Gal jo akys irgi raudonos kaip vampyro Nonvalo iš „Siaubų autobuso“?

Pasitaiko sakančių, jog siaubo istorijos – nevertas dėmesio skaitalas, skirtas tik prasiblaškymui, o iš jų jokios naudos. Tie žmonės yra dvigubai neteisūs. Visų pirma todėl, kad siaubo istorijas vaikai mėgsta ne veltui. Ne veltui ir daugelis liaudies pasakų yra tokios baisios. Skaitydami, pasakodami ar klausydami apie šiurpius dalykus, susiduriame su mumyse glūdinčiomis baimėmis, nerimu ir mokomės visa tai išgyventi. Taip tampame stipresni ir drąsesni.

Dar tėveliai ar mokytojai neretai klysta manydami, jog, jei neskatins vaikų skaityti to, kas jiems įdomu, tai šie ims skaityti tai, kas, jų nuomone, yra „vertinga“. Tiesa ta, jog tuomet vaikai išvis nustos domėtis literatūra. Pasak Paulo van Lono, jei perskaitysi kelias iš eilės nuobodžias knygas, trečios imti gali ir nebenorėti. Rašytojo tikslas – kurti taip, kad vaikai norėtų skaityti dar ir dar.

Tikra tiesa, kad knygos – tai malonus laisvalaikio praleidimo būdas. Kad pradėtum mėgautis jomis ir skaitytum vis daugiau, reikia įtraukiančių, jaudinančių ir sudominančių istorijų. Būtent tokias ir rašo siaubų karalius Paulas van Lonas iš Nyderlandų Karalystės. Būtent dėl jo pasaulio vaikai išjungia kompiuterius ir televizorius – kad su malonumu panirtų į stebuklingą knygų pasaulį.

Knygų serija „Siaubų autobusas“, Paul van Loon, leidykla „Nieko rimto“

Carlo Collodi, 1826 –1890

Enrico Mazzanti iliustr. pirmajam „Pinokio nuotykių“ leidimui 1883 m.

Italų autoriaus Karlo Kolodžio (Carlo Collodi, tikroji pavardė Lorenzini) knygai „Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija“, daugelio filmų, spektaklių, komiksų ir muzikos įkvėpėjai, pernai sukako 130 metų. Ši nuotykių pasaka išversta į daugiau kaip 200 pasaulio kalbų, o kiek knygų buvo parduota ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje, dabar jau neįmanoma suskaičiuoti.

Ar autorius jos dėka sulaukė pripažinimo ir sėkmės? Pasakojama, kad Karlas vaikystėje garsėjo kaip talentingas pasakininkas, juokdarys ir išdaigininkas. Keletą metų pasimokęs kunigų seminarijoje, jis pasirinko žurnalisto kelią, dalyvavo Italijos nepriklausomybės kare, dirbo valstybinėje tarnyboje bei teatre, kol ėmėsi pasakų vertimų bei rašymo. „Pinokio nuotykiai“ tapo labiausiai skaitoma autoriaus knyga, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų tarpe. Manoma, kad daug savo berniukiškų bruožų Karlas įkūnijo Pinokio paveiksle. Deja, jo gyvenimo pabaiga nebuvo tokia laiminga kaip Pinokio istorijos pabaiga. Sulaukęs 63 metų Karlas Kolodis mirė 1890 m. būdamas vienišas ir be šeimos.

Kaip sekėsi garsiąją istoriją apie medinuką iliustruoti dailininkui Kęstučiui Kasparavičiui? Ar ši knyga po 130 metų vis dar įdomi šiuolaikiniams vaikams? Apie tai pasakoja dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius.

Kęstutis Kasparavičius ir Pinokis Mano iliustracijų piešimas „Pinokiui“ turi ilgą istoriją.

Esu iliustravęs dvi visiskai skirtingas knygas apie Pinokį. Pirmajai sukūriau dideles spalvotas iliustracijas, o antrajai, kurią 2002 m. išleido leidykla Tyto Alba, nupiešiau mažas juodai baltas iliustracijas.

Pirmąjį „Pinokio“ variantą nupiešiau 1993 m. Jį išleido vokiečių leidykla Coppenrath Verlag iš Miunsterio. Tai buvo 48 puslapių knyga su sutrumpintu Karlo Kolodžio tekstu iš knygų serijos „Vaikų Literatūros klasika“.

2002 m. ta pati leidykla išleido šios knygos mini variantą, maždaug delno dydžio knygelę.

Kęstutis Kasparavičius, nuotr. iš asmeninio archyvo

Kęstučio Kasparavičiaus iliustr. iš knygos „Pinokio nuotykiai“, leidykla „Nieko rimto“, 2014

2005 m. Coppenrath Verlag leidykla išleido naują „Pinokio“ leidimą. Tai buvo gana prabangios išvaizdos knyga su ornamentuota aksomine nugarėle. Šiai knygai nupiešiau naują viršelį, dvi dideles iliustracijas ir keletą mažesnių. Tekstas šioje knygoje buvo šiek tiek ilgesnis.

Lygiai po 20 metų šis mano „Pinokis“ pasirodė ir lietuviškai. Tik šį kartą tai knyga, kurioje panaudotas pilnas originalus Karlo Kolodžio tekstas. Todėl knyga išaugo iki 144 puslapių. Lietuviškajam variantui man teko nupiešti dar keturias dideles iliustracijas ir penketą mažų. Nebuvo lengva knygą vis papildyti naujais piešiniais, nes per 20 metų mano piešimo stilius gerokai pasikeitė.

Kokį herojų buvo sunkiausia pavaizduoti? Baisųjį Žveją-Jūrų Pabaisą, kurį matote „Laimiuko“ žurnalo viršelyje. Jis gana tiksliai aprašytas tekste ir todėl teko laikytis autoriaus įsivaizdavimo. Taip pat nelengva buvo sugalvoti, kaip atrodys pagrindinis knygos personažas Pinokis. Tada, prieš 20 metų, aš net buvau išsidrožęs iš medžio Pinokį–lėlę. Padariau jį su judančiomis kojomis ir rankomis ir aprengiau spalvotais drabužėliais, kad būtų lengviau piešti apžiūrint iš visų pusių. Vėliau šią lėlę „sužaidė“ iki šipuliukų mano vaikai. „Pinokio“ leidėjas iš Vokietijos tuo metu buvo atvykęs į Vilnių ir keletą dienų viešėjo mūsų namuose. Jis stebėjo ir komentavo mano eskizus „Pinokiui“, kol galų gale patvirtino galutinį knygos eskizų variantą. „Pinokis“ sudomino jau ne vieną vaikų kartą. Manau, kad šiuolaikinius vaikus ši knyga taip pat sudomins. Man atrodo, kad tai viena geriausių visų laikų knygų vaikams ir ne tik vaikams. Nes tai istorija apie nerūpestingo vaiko virtimą atsakingu už savo veiksmus žmogumi. O juk visi žinome, kaip sunku įveikti šį pasikeitimą. Kai kuriems žmonėms tai trunka visą gyvenimą.

Italų kino režisierius Federikas Felinis (Federico Fellini) ne kartą yrą sakęs, kad būtent Pinokis yra pats mėgstamiausias jo literatūrinis personažas. O juk šis pasaulinio garso režisierius kūrė filmus ne vaikams, bet suaugusiesiems.

Taip Laima lėmė Animacinio filmo gimimas Kitą kartą buvusios laimės. Tai jos kiekvieną žmogų, tuoj užgimusį, palaimindavusios. Kartais, kūdikiui užgimus, išgirsdavę po langu balsą: – Lai bus toks, kokia aš dabar esu!

O tos laimės kasdien mainydavusios: vienądien turtinga, kitądien vidutinė, dar kitądien suvis nieko neturėdavusi. Tai tas žmogus tokiu ir būdavęs lig numirštąs, kokia būdama laimė jį palaimindavusi. Todėl ir dabar sakoma: – Taip laimė lėmė!

Arba: – Kiekvienam yra laimė duota, bet ne visi tegal ją atrasti.

(Iš lietuvių liaudies mitologinių sakmių.)

„Deivė Laima ir kūdikis“, Jūratės Leikaitės piešinys. Jis tapo svarbios filmo „Taip Laima lėmė“ scenos pagrindu. Filmo kūrimo istoriją Jūratė pristato gausiai iliustruotoje knygoje su DVD „Taip Laima lėmė. Animacinio filmo gimimas “. Knygą išleido studija „Filmų štrichai“ kartu su leidykla „Išmintis“, 2013.

Jūratės Leikaitės eskizai filmui „Taip Laima lėmė“.

Gimimo deivė Laima arba likimo lėmėja Laimė atkeliavo pas mus iš senolių sakmių. Kai kada mūsų protėviai ją vaizdavo paukščio pavidalu – gegutės, gulbės, anties. Sakmėse pasakojama, kad vieniems Laima šypsosi kaip jauna mergelė, kitiems pasirodo kaip surūgusi senė. Su Laima artimai susijusios ir jos pagalbininkės laumės. Buvo tikima, kad Laima lyg siūlų kamuolį verpia kiekvieno likimą ir prižiūri, kad jis išsipildytų. Kartais ji nulemdavo ką tik gimusio kūdikio mirtį.

Bet būta tikėjimo, jog įmanoma Laimos lemtį pakeisti. Šitaip manė ir bernelis animaciniame filme „Taip Laima lėmė“, kurį sukūrė dailininkė animatorė Jūratė Leikaitė. Autorė kviečia pasinerti į gyvųjų piešinių pasaulį. Jos vaizduotės sukurta Laima įtraukia į magiškus gyvybės ir mirties ritualus. Šis animacinis filmas trunka tik 14 min, bet per tą laiką prieš žiūrovų akis prabėga daugybė vaizdų. Savo kūrinyje dailininkė sujungia grafiką, tapybą, tekstą, šokį, pantomimą, fotografiją, muziką ir garsą. Kad visa tai taptų filmu, prireikė net dvejų metų! Kaip vyko jo kūrimas?

Pirmiausia Jūratė ėmėsi ieškoti įvairiausių žinių apie Laimą ir laumes, artimas Laimos pagalbininkes.

Po truputį ėmė ryškėti mintis, kaip, kas, po ko ir kada turi būti vaizduojama filme. Ji buvo užrašyta ir daug kartų perrašyta filmo scenarijuje. Tada atsirado filmo scenų piešinių eskizai. Daug eskizų. Tik keletas iš jų buvo nupiešti vienumoje: daugumą dailininkė piešė paskaitose su studentais, verdant sriubą, žaidžiant su mažuoju sūneliu ar geriant rytinę kavą.

Leidyklos „Nieko rimto“ naujienos!

Kodėl gerai būti ragana? Po šimts žydinčių pypkių! Juk tuomet gali gauti eilėraščius rašantį vaiduoklį paštu, užmerktomis akimis sutvarkyti mokyklą ar sumažėti iki nykštukės dydžio. Taigi, būti ragana – vienas malonumas. Na, nebent pasisvečiuoti atvyksta siaubinga tetulė... Tačiau Vinė pasirengusi viskam: išvaduoti Vilburą iš gėdingo viušiuko pavidalo, susidurti su rūsčiomis mokyklos sekretorėmis, išmaudyti vonioje senus drabužius drauge su savimi... Abrakadabra – ir Lauros Owen bei Korkio Paulo knygoje „Vinė ir vaiduoklis paštu“ visame pasaulyje pamėgtos raganėlės išdaigos tęsiasi! Keturios iki kauliukų linksmos istorijos apie raganėlę Vinę ir jos katiną Vilburą, iliustruotos šmaikščiais paveikslėliais, prajuokins ir įkvėps smagiems pokštams. Pudingo kempine, netikite?

Tai paskaitykite!

Skaitytojai, kurie mylite gyvūnėlius, susipažinkite – Reksiukas. Šis mielas, drąsus ir protingas šunelis pakvies jus į kelionę po mišką.

Ten sutiksite guvias smailiaauses sesytes, grėsmingą padarą drakono dantimis ir gyvą spygliuotą kamuoliuką. Kas jie ir kaip jiems pavyko susidraugauti, pasakojama Marijos Szarf knygoje „Nuotykis miške“.

Susitikite su Reksiuku ir animaciniuose filmukuose. Jūsų tėvelių vaikystės herojus Reksiukas gyvena 65 serijų animaciniame seriale, kurį prieš 47 metus ėmė kurti lenkų animatoriai. Interneto paieškoje įveskite žodį REKSIO – taip skamba šunelio vardas lenkų kalba – ir aptiksite daug nuorodų į serialo filmukus. Manote, kad nesuprasite, kaip jis kalba? Nesijaudinkite, tarptautinę šunų kalbą supranta kiekvienas žmogus. O Reksiuko – ypač. „Kam kometoms uodegos?“ – klausdavau aš mamos. Ji man atsakydavo, kad uodega padeda kometai išlaikyti kryptį, kaip katinams – pusiausvyrą.

O Arnui jo mama Mirjam pasakojo, jog kometos išpildo slapčiausias svajones. Arnas jaučiasi laimingas su mama Mirjam ir mažuoju broliuku Brunu. Tačiau jis turi slaptą troškimą – kad namo grįžtų tėtis, kurio Arnas nėra matęs. Jam visai ne prie širdies, jog mamai meilinasi pasiturintis miestelio kepėjas. Ne, Arnas nepaperkamas bandelėmis kaip jaunėlis brolis, nieku gyvu! Žinodamas, kad danguje netrukus pasirodys kometa, jis širdyje pasiruošia norą, kurį kometa turi išpildyti. Sykiu su kometa miestelyje pasirodo nepažįstamas vyras, kuris tvirtina, kad moka auginti kometas. Ar taip gali būti? Ar šie sutapimai atsitiktiniai? Angelos Nanetti knyga „Žmogus, kuris augino kometas“ – tai jauki istorija vyresniesiems svajokliams.

El. knygynėlyje – geresnės kainos!

ISSN 1392-9674

9 771392 967004