Žurnalas Laimiukas 16/1 (63) (sausis-vasaris)

0 M E T Ų!

LA IMIU

N I E KO R I M =1

Literatūrinis žurnalas

S+

TO

KA

Sp nr. orto 1, ša p. ka 16 Lie –1 tuv 8 oje Ži p. emo 27 s st eb uk las ,

La Ma imiu str kel ich iau te, nin p. kas 4– 5 Vil gy niau va s b s, p. azilis 9– ka 12 s

Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr. iš Claudia,os Rainville ir Riccardo Geminiani knygos „Rafis, baltasis erelis“, leidykla „Nieko rimto“, 2015 m.

Fantazijos salies myletojams KAINA 1,88 Eur / 6,50 Lt

Nr. 1 (63), sausis–vasaris, 2016

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

„LAIMIUKO“ TURTAI:

laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html

Miklioji Monika, p. 3–4

Per metus išleidžiami 6 nr.

Laimiukeliauninkas Mastrichte, p. 5

Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. Šio numerio autoriai: Jurgita Balžekaitė, Eglė Devižytė, Saskia Drude, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gintaras Kaltenis, Valdas Karužas, Selemonas Paltanavičius, Audra Meškauskaitė, Jurga Šulskytė, Audronė Uzielaitė Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 1 (63), sausis–vasaris, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Dėmesio!

Prenumeruokite penkis „Laimiuko“ 2016 metų numerius už 7,57 Eur Lietuvos pašto skyriuose arba internetu www.prenumeruok.lt

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga – vaiko draugas ir mokytojas“ temoms „Knyga – mano draugas“, „Knyga – mano mokytojas“, „Aš kuriu“, „Skaityti įdomu“ žurnale „Laimiukas“ 2015 m. skyrė 12 ooo Eur paramą.

Drakonai iš pasakų ir ne tik, p. 6–7 Vilniaus baziliskas gyvas! p. 8 –9 Pėdsekių Lito ir Cento pastabos iš slaptųjų archyvų, p. 1 0 –11 Blaivus pasiūlymas: „Kvaišalai slibinams“, p. 12–14 Mes – knygasekliai, p. 15 Sporto šaka Lietuvoje nr. 1 ir Jonas Valančiūnas, p. 16–18 Konkursas „Man patinka krepšinis“, p. 19 Laimiuko užduotėlės, p. 20–21, 24–26 Nauji patarlių ir mįslių išaiškinimai, p. 22–23 Laiškas mylimam rašytojui, p. 27 Vaikų pasakos pagal iliustraciją su žirafa, p. 28–31 Ledo gėlės, p. 32–33 Aš sudegsiu dėl jūsų (interviu su daiktais), p. 34–36 Žiemos stebuklas, p. 37 Su kuo susitiko ežiukas, p. 38–39 Kauko namai, nr. 5. Miško sargas, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

Pasakoja Saskia Drude, ištikima Laimiuko draugė nuo pirmųjų jo gimimo metų

Susipažinkite, čia – Laimiukeliauninkas.

Jis labai mėgsta keliauti ir mielai pasidalins savo kelionių įspūdžiais su jumis, „Laimiuko“ skaitytojais.

Iš kur atsirado Laimiukeliauninkas?

Pagal „Laimiuko“ redaktorės Linos aprašymą jį nulipdė Monika (Monique) Mincho. Ši jauna vokietė namuose kuria įvairiausias figūrėles savo nedidelėje bendrovėje „Citrinų pyragaičiai“ (Lemon Cakes). Kai su Monika susipažinome draugų vasaros šventėje, supratau, kad tai ji įgyvendins mano seniai brandintą mintį apie Laimiukeliauninką.

Bet pirmiausia – keletas klausimų Monikai.

Kiek laiko jau modeliuoji, kas paskatino daryti šias figūrėles?

Iš „Fimo“ modelino modeliuoju nuo 2013 m. rugsėjo. Prieš tai bandžiau įvairias medžiagas – modeliavau siūlais (nėriau vąšeliu), vilna (vėliau), audiniais (siuvau), karoliukais ir kt.

Tačiau didžiausias ir seniausias mano pomėgis – piešti. Daug piešiau japonų manga stiliumi. Tokį stilių pritaikiau ir modeliavimui. Iš tikrųjų modelino masę buvau atradusi dar 2011 m., kai man reikėjo kurti brangakmenius vienam kostiumui. Pasibaigus šiam projektui, kurį laiką nieko nemodeliavau.

Vėliau internete netyčia suradau kelių dailininkų darbus iš modelino, kuriais žaviuosi iki šiol. Tai mane ir paskatino vėl imtis šios medžiagos. Dažniausiai darau skulptūrėles arba mažas figūrėles – pakabukus prie apyrankių ir grandinėlių.

Nuotraukos iš M. Mincho asmeninio archyvo

3

Detalė su drakonu iš Paolo Uccello paveikslo, 1456 m.

Eglė Devižytė

Iš pasakų žinom, kad drakonas – tai šiurpi, skraidanti ir ugnimi spjaudanti būtybė, laisvalaikiu mėgstanti kaupti lobius ir grobti princeses.

Kartais ir kokio ūkininko avį nusineša į savo olą – pietums.

Kas gi mėgs tokį nedorėlį?

Ne veltui pasakų princai ir nekilmingi jaunikaičiai vis mėgino drakonus, slibinus ir kitus panašius žvynuotus ir nedraugiškai nusiteikusius padarus išgalabyti ar bent jau iš savo karalystės žemių išvaryti.

Atrodo, pabaisos tie drakonai, ir tiek, ką čia bekalbėsi. Tačiau iš tiesų sunku nesižavėti šiais didingais ir išmintingais kalnų ir padangių karaliais. Kažkas magiško yra jų jėgoje, didybėje, per amžius sukauptoje išmintyje ir net drakoniškame žiaurume, kuris, regis, kyla iš to jų įsitikinimo, kad būtent jie yra patys svarbiausi padarai žemėje, o ne kokie niekingi žmogiūkščiai su savo kaprizais. Tokie tie drakonai – derėtų jų prisibijoti, galima jų nekęsti, tačiau nesigrožėti jais neišeina.

Mėgo juos ne tik senovės pasakoriai, bet ir šių dienų kūrėjai – dailininkai, rašytojai, juvelyrai, kino filmų, kompiuterinių žaidimų kūrėjai. Visur tų drakonų apstu – tik spėk atsirinkti, kurie iš jų tau labiausiai patinka.

Ko gero, artimiausi nusistovėjusioms normoms, kaip turi atrodyti ir elgtis tikri siaubūnai, yra Dž. R. R. Tolkieno (J. R. R. Tolkien) vaizduojami drakonai. Ar skaitėte „Hobitą“? Verta. Net jei jau matėte filmą. Istorija, kaip vienas hobitas su tuntu nykštukų keliavo nugalėti apylinkes terorizuojančio drakono ir susigrobti jo lobių ne veltui jau laikoma klasika.

Japonų dailininko Hokusai sukurto drakono fragmentas, 1844 m.

Beje, ar žinojote, kad drakonai žiaurūs, pikti, negailestingi siaubūnai griaunantys miestus ir šlamščiantys princeses yra tik mūsų, europiečių ir kitų vakarų gyventojų, folklore? Štai rytuose, Azijoje, į juos žvelgiama visai kitaip – su pagarba, susižavėjimu ir draugiškumu. Regis, ir jų drakonai į tokį požiūrį ir mandagų žmonių elgesį atsimoka rytiečiams gerumu – neša turtus, laimę, sėkmę ir pakilią nuotaiką.

Kaip kokie aitvarai, tik dar įspūdingesni.

Tokių geraširdžių drakonų retkarčiais užklysta ir į mūsų, vakariečių, kuriamas knygas. Pavyzdžiui, laimės drakonas Fuchuras iš Michaelio Endės „Begalinės istorijos“.

Laimės drakonai negali pasipuikuoti išskirtine jėga, galiomis ar dydžiu, tačiau iš visų kitų būtybių jie išsiskiria ypatinga, nepamainoma sėkme, kuri lydi juos ir jų pamėgtus žmones kiekviename žingsnyje. Jei kada sutiktumėt kokį laimės drakonėlį, šiukštu neskriauskit jo. Jie nuostabūs draugai.

Rašytojai dažniausiai būna perskaitę kalnų kalnus knygų ir neretai puikiai išmano mitologiją ir kitų autorių kūrinius. Ir kartais nusprendžia sukurti kažką visai kitaip, nei įprasta – kad skaitytojai nustebtų, juoktųsi ir žavėtųsi. Viena tokių išdykauti su mitais ir skaitytojų lūkesčiais mėgstančių rašytojų – italė Silvana De Mari. Kas skaitė jos „Paskutinį elfą“, žino, kad ši knyga ne tik apie paskutinį elfą, bet ir apie paskutinį drakoną! O tas drakonas – nepaprastas. Netgi labai stipriai netipinis... Iš pradžių elfas Joršas nustemba: kaip gali drakonas bijoti skersvėjo, aimanuoti dėl kiekvieno nieko, slėptis nuo visų ir dar reikalauti, kad jam skaitytų sentimentalias istorijas apie karalaites ir princus?! Pasirodo, tam būta svarbių priežasčių. Kokių – neatskleisiu. Paskaitysite patys. Prižadu, kad bus įdomu ir gal net šiek tiek juokinga.

Kad jau prakalbom apie juokus... Ko gero, juokingiausią drakoną aprašė Saimonas R. Grynas (Simon R. Green) knygoje „Kylantis mėlynas mėnulis“. Panašu, kad autorius nusprendė apversti aukštyn kojom visas nusistovėjusias fantastinių kūrinių taisykles ir kartu pasišaipyti iš visų šiose knygose sutinkamų personažų.

Kol kas pasakysiu tik tiek, kad gelbėti princesę nuo pikto slibino išsiruošusiam jaunuoliui netrukus paaiškėjo, kad veikiau jau reikia nuo princesės gelbėti patį slibiną...

Atrodo, kuo toliau, tuo daugiau pasaulyje draugiškų ir simpatiškų drakonų.

Na, pavyzdžiui, žaismingas ir kiek kačiuką primenantis Bedantis iš animacinių filmų „Kaip prisijaukinti slibiną“. Panašu, kad šie buvę siaubūnai visgi nusprendė su žmonėmis nekariauti, o mėginti sutarti draugiškai. Manau, tai puikios naujienos. Ir aš norėčiau prisijaukinti kokį slibinėlį. O jūs?

7

Pėdsekiai išaiškina:

Litas ir Centa

Gintaras Kaltenis

s

Vilniaus Baziliskas gyv as! s

a m i r II ty

8

– Labas, Centuk, kur buvai dingęs? Gal „Laimiuką“ skaitei?

– Labas! Iš kur žinai? Juk, au, pasislėpęs skaičiau, au... Tikras pėdsekys tu!

– Chi chi, juk ir taip aišku – apie mus rašo! Bet, klausyk, kai ką sužinojau! Siaubas, neįtikėtina! Tik ar tau sakyti – tu mažas dar, išsigąsi...

– Tai draugas, au! Juk sutarėm: viską kartu – tai kartu! Taip drąsiau... au...

– Na, gerai, laikykis, sakau: Vilniaus Baziliskas gyvas!

– Kokios dar Baziliškės, au? Kas tai? Kaip Karoliniškės? Sereikiškės? Ir kas čia baisaus? Gal ten, au au, vaidenasi?

– Paklausyk, Centai, Vilniaus baziliskas toks garsus ir žinomas, kaip Geležinis vilkas! O tu sakai – vaidenasi!

– Lituk, tikrai nežinau tokio Vilniaus rajono... au.

– Centai, baziliskas – ne rajonas, o drakonas, tik daug baisesnis.

– Drakonas? Vilniuje? Skambinam greitai kinologams! 112, au... policijai, auanti-au-teroristinei grupei su au-au-automatais...

– Gerai būtų, jie viskas būtų taip lengva ir paprasta... Bėda ta, kad jo, to bazilisko, niekas nematė jau daug šimtų metų... Klausyk atidžiai. Žinai Vilniuje bastėją?

Dabar dailiai restauruotą, prie Subačiaus vartų? Tai va: senais laikais rusų kazokams sudeginus Vilnių (pasak senų metraščių, miestas degė 17 dienų), iš mūsų pasididžiavimo – gynybai skirtos bastėjos – liko tik griuvėsių krūva. Kaip tais laikais buvo įprasta, o ir dabar pasitaiko, miestiečiai ėmė ten pilti šiukšles. Per keletą metų susikaupė didžiulė krūva, kuri baisiai dvokė (smarvė sklido net iki Valdovų rūmų). Netrukus kažkur po ta krūva, požemių smirdalynėje, po Vilniaus budelio nameliu, gimė pabaisa – siaubūnas slibinas. Tai – gaidžio ir driežo hibridas (genų inžinerija?). Nemiegi, Centai, klausaisi?

– Nee, au, aš drebu, au... mano labai laki vaizduotė...

– A, tuoj tau padėsiu su vaizduote. Jis, tas baisūnas, buvo kelių metrų dydžio, alsavo ugnimi, o aukas žudydavo žvilgsniu. Tik pažiūri – ir negyvą auką nusitempia į požemius. Įsivaizduoji? (Toks būna matematikos mokytojos žvilgsnis prieš kontrolinį...) O, kaip žinoma, visą Vilnių yra išraizgę požemiai. Sakoma, egzistuoja antras, požeminis miestas, tai ten slibinui erdvės – kaip greitkelyje Vilnius–Klaipėda.

– Au au, tikrai! Pats mačiau, kaip žmogus su akvalangu vidury gatvės į kanalizacijos šulinį lindo...

– Centai, tu matei miesto komunalinio skyriaus darbuotoją, kuris taisė dujotiekį ar kanalizaciją, arba tiesė laidus. Aš kalbu apie tikrus požemius po bažnyčiomis,

po visu senamiesčiu, su paslėptais lobiais ir paslaptimis. Kur ir dabar, tikėtina, gyvena tas siaubūnas baziliskas ir visa tai saugo.

– Kodėl dar, au, gyvena? Iš kur au-vai vai-au, žinai?

– Todėl, kad Žygi...

– Žygis? Mūsų kaimynas? Jis matė baziliską? Va tai tau, au au...

– Žygimantas Augustas, Centai, Lietuvos ir Lenkijos karalius, gyvenęs Vilniuje, neapsikentęs gyventojų skundų, pats būdamas aistringas medžiotojas, apsuptas lietuviškų skalikų ir žemaičių apsaugos, bandė nupilti tą pabaisą. Sakoma, net sidabrinėmis kulkomis... Veltui. Kur tu jį pagausi! Tada sugalvojo tokią gudrybę – liepė patiems drąsiausiems medžiokliams nusileisti į bastėjos požemius ir mėtyti į pačias tamsiausias bedugnes krepšius su baisiausiais nuodais – žaliomis rūtomis. Jos, pasirodo, mirtinos slibinams...

– Ir ką? Rūtos, au, padėjo?

– Matyt, ne iki galo, nes baziliskas retai, bet visgi pasirodo – kai tik koks karas, šiukšlės, netvarka – viens, ir išlenda nasrai, neįtikėtina smarvė ir stingdantis driežo žvilgsnis. Ima dingti žmonės...

– Litai? O Dinas Zauras? Vilniaus universiteto studentų išmislas? Ar giminaitis tam baziliskui?

– Šaunuolis! Pagaliau ėmei mąstyti – negalėdami pagauti tikrojo slibino, studentai tampo po miestą jo iškamšą, tartum sakydami: miestiečiai, susitvarkykit, nešiukšlinkit, jei tik nenorit pasimatyti su tikru bazilisku... O, tu, Centai, žinai 3D technologiją?

– Žinau, žinau, kuo tu mane laikai. 3D – tai juk trys draugai iš 3d klasės: Darius, Dalius ir Dainius... Jie ištobulino naujausią nusirašinėjimo nuo lubų technologiją...

– Centai! Su tokiais draugais daug nepasieksi – kas šiais laikais nusirašinėja? Tik beviltiški atsilikėliai. Juk ką išmoksi – tas pravers. O aš pagalvojau apie 3D (trijų erdvinių matmenų) spausdintuvą – juk juo galima būtų atsispausdinti tikrą baziliską ir įdarbinti šiukšlyne – jis pasižiūrėtų į šiukšlių kalną – ir nebėr... Jam tiktų viskas: nepūnantys ir neirstantys maišeliai, senos padangos, mašinų kėbulai, cheminės ir statybų atliekos. Kodėl Vilniaus baziliskas turi be darbo sėdėti? Nori būti vilniečiu – tegul užsidirba...

– Litaaai, aš irgi kai ką sugalvojau. Jei galima baziliską, tai gal galima ir Geležinį vilką, au, atsispausdinti? Tupėtų ant Vilniaus kalvos, kauktų nesvietišku balsu ir saugotų mus nuo priešų. Chuliganus išgaudytų. O gal ir su bazilisku susidraugautų, au? Tai bent kompanija būtų!

– Puiku, ruoškis, eisim 3D spausdintuvo ieškoti!

Baziliskas, 17 a. m

edžio raižinys

Pokalbius užrašė Gintaras Kaltenis

Sporto šaka Lietuvoje nr. 1 ir...

Verpstė, žingsnis, apgaulingas judesys ir galingas kamuolio dėjimas į krepšį iš viršaus – tai firminis Jono Valančiūno veiksmas tiek NBA, geriausioje pasaulio lygoje, tiek Europos ar Pasaulio krepšinio taurės finale.

Kai Lietuvos rinktinė 1937 ir 1939 m. laimėjo Europos krepšnio čempionato aukso medalius (nors prieš dvejus metus, 1935 m., mūsų rinktinė pralošė latviams 10:123), krepšinis Lietuvoje tapo sporto šaka Nr. 1, taip pat politikos, kultūros dalimi. O kai Kauno „Žalgirio“ krepšninkai 1986 m. nugalėjo rusų kariškių CASK klubą (šiame klube buvo surinkti geriausi SSSR krepšininkai), Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, kurio dėka atgavome nepriklausomybę.

Nuo pat 1937 m. Lietuvoje atsiranda krepšinio žvaigždžių. Tai Pranas Lubinas (Atlanto nugalėtojai Darius ir Girėnas taip pat žaidė krepšinį), Modestas Paulauskas, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis. Ne veltui geriausi mūsų krepšininkai vadinami Lietuvos ambasadoriais – juos žino ir pažįsta įvairiuose pasaulio kampeliuose: pasakyk Sabonis, iškart išgirsi – Lietuva.

Daugelis žavisi šiais mūsų didvyriais, stengiasi būti panašūs į juos. Kur Lietuvos krepšinio paslaptis? Kaip tokia gyventojų skaičiumi nedidelė šalelė žaisdama sugeba nugalėti daug didesnes šalis? Daugelį metų?

Geriausia atsakymus sužinoti iš tų, kurie arčiausiai šių reikalų. Tad kreipiamės į Romualdą Brazauską, garsų tarptautinės kategorijos teisėją, LKL lygos generalinį direktorių.

– Sveikas, Romai, tai iš kur tas Lietuvos krepšinio populiarumas?

– Išties, po legendinių auksinių 1937 ir 1939 m. Lietuvos krepšinis nemažina greičio. Tuo metu per rekordinį laiką laikinojoje sostinėje Kaune pastatytoje sporto halėje Europa stebėjo lietuvių triumfą. Matyt, tai – krepšinio infekcija, kuri jau beveik 80 metų krečia Lietuvą.

– Bet kodėl mes? Kodėl būtent Lietuva yra krepšinio šalis?

– Manau, atsakymas glūdi lietuvio būde, psiRomualdas Brazauskas chologijoje. Krepšinis yra komandinė sporto šaka, jam būdingi deriniai, susižaidimas, pasitikėjimas.

Juk ir Žalgirio ir kitus mūšius laimėjome, nes buvome vieningi. Mes esame vienintelė šalis Europoje, kurioje krepšinis yra sportas Nr. 1.

– Jau šis tas aiškėja. O vis tik ar nenutiks taip, kad gerėjant gyvenimui, populiarėjant elektroninėms pramogoms pranyks Lietuvoje krepšinio dvasia?

– Viskas vaikų rankose. Jei nesumažės sporto salėse vaikų, nepritrūksime ir sporto žvaigždžių.

Juk pasitraukus iš aikštelės Saboniui, Marčiulioniui, Kurtinaičiui, pasirodė kitos, naujos žvaigždės, kurių viena ryškiausių yra...

16

Pokalbius iliustruoja Gintaro Šiupario nuotraukos

J o n a s

Valančiūnas Gimė 1992 m. gegužės 6 d. Utenoje.

Ūgis 213 cm, svoris 111 kg. Europos jaunučių (iki 16 m.) ir jaunių (iki 19 m.) čempionas, pasaulio jaunių (iki 19 m.) čempionas, Europos suaugusiųjų vicečempionas, NBA – stipriausios pasaulio krepšinio lygos „Raptors“ komandos centro puolėjas.

Vaikai, užduosime keletą klausimėlių ir Jonui? Kadangi Jonas Valančiūnas NBA komandoje „Raptors“ (buvo tokie dinozaurai) žaidžia 17 numeriu, paklausinėkime jį tiek pat kartų. Tad pradedam.

1. Sveikas, Jonai, linkėjimai nuo Lietuvos vaikų. Kas gero?

Sveiki, viskas gerai. Gydausi lūžusį per rungtynes pirštą ir bandau greičiau grįžti į aikštelę.

2. Kai buvai mažas, kokias knygas skaitei? Kokias dabar skaitai?

Kai buvau mažas, skaičiau knygas apie Harį Poterį. Šiuo metu skaitau knygą apie krepšininką Šarūną Jasikevičių.

3. Ką dar mėgsti be krepšinio? Piešti, karpyti, lipdyti, fotografuoti?

Mėgstu žvejoti, būti gamtoje.

4. Jei tu – prisiekęs žvejys, kokią didžiausią žuvį esi pagavęs?

Didžiausia žuvis buvo lydeka, virš 3 kg svorio.

5. Žinome, kad esi piešęs ant Lietuvos sporto universiteto Kaune sienos? Gal esi grafitistas?

Ne. Tiesiog Akimirka iš rungtynių su serbais, 2015 m. pasitaikė puiki proga pabandyti ir neatsisakiau.

6. Kaip atsidūrei krepšinyje? Į pirmą treniruotę mane nuvedė mama, kai man buvo 9 metai.

O žaisti pasiūlė bendraklasiai, nes buvau aukšto ūgio.

17

Kryžiažodį kūrė Gintaras Kaltenis

Kryžiažodis apie baziliską Pagal tekstą p. 8–13 horizontaliai: 1. 1665 m. jie sudegino Vilnių.

2. Įrengiami po namais ir bažnyčiomis.

3. Gaidžio ir driežo hibridas.

4. Lietuvos sostinė.

5. Vartai, buvę prie Vilniaus bastėjos.

vertikaliai: 6. Gynybinis įrenginys Vilniuje.

7. Karaliaus, kuris liepė nunuodyti baziliską, vardas.

8. Ant kalvos staugia geležinis ...

9. Iš šiukšlių krūvos sklido siaubinga ...

10. Slepiami požemiuose.

3

Užduotėlė nr. 1!

6 p. 2

1.

Atsa k

y

m

ašyk į kupo ąr nė

lį

10.

2

8.

7.

Baziliskas, detalė iš 17 a. vario raižinio

2.

7

6.

3.

4

8 9.

4.

1

6

5.

20

5

Nr. 1 – – – – – – – – 1

2

3

4

5

6

7

8

Kryžiažodis apie LAIMIUKELIAUNINKĄ 13

Pagal tekstus p. 3–5 10

12

Kryžiažodį kūrė Lina Eitmantytė-Valužienė

2

9

2 8

14

8

9

3

3 1

5

7

11 4 Saskios Drude nuotr.

6

4

6 horizontaliai: 1. Mastrichtas įkurtas prie ... upės.

2. Kaimyninė Olandijos šalis.

3. Vienas seniausių Olandijos miestų.

4. Populiarus Olandijoje pieno produktas.

5. Jungia upės krantus.

6. Laimiukeliauninko figūrėlės autorės vardas originalo kalba.

7. Įrengtas bažnyčios pastate.

VERTIKALIAI: 8. Iš modelino įdomu ... įvairias figūrėles.

9. Monikos sumodeliuotas gyvūnėlis.

10. „Fimo“ masė.

11. Pastatė pirmąjį tiltą per Maso upę.

12. Įdomu rasti ir ... senus radinius.

13. Ar patinka Laimiukeliauninko figūrėlė Lietuvos ...?

14. Priešistoriniai gyvūnai, gyvenę prie Maso upės.

Nr. 2 – – – – – – – – – – 22

33

44

55

66

7

6 p. 2

Užduotėlė nr. 2!

7

11

ašyk į kupo ąr nė

lį

m

y

10

Atsa k

5

1

8

9

10

11

12

21

Istorija

28

Tikrąją iliustracijos istoriją sužinosite kitame „Laimiuko“ numeryje.

Vaikų sukurtos istorijos pagal iliustraciją. Jų autoriams leidykla „Nieko rimto“ dovanoja pasirinktas knygas iš svetainės www.niekorimto.lt

AŠ KURiU!

apie zžieminukus

Išaušo saulėtas rytas. Daliukas išėjo pasivaikščioti su savo drauge žirafa Dara. Tolumoje jie pamatė keistą miestelį. Artėjant draugams prie jo, darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Įžengus į miestelį, žirafą ir Daliuką užpuolė žieminukai ir pagrobė juos į nelaisvę. Netrukus Dara susirgo sloga. Daliukas susirūpino ir pradėjo draugei megzti šaliką. Pas žieminukus nelaisvėje buvo ir katinas Juodis.

– Aš padėsiu jums išsilaisvinti, – tarė Juodis.

Daliukas ir Dara sutiko. Juodis pradėjo pasakoti savo planą: – Jeigu nors vienam žieminukui pasidaro šilta, atitirpsta visas miestelis. Žieminukai bijo šilumos. Jie tada slepiasi savo nameliuose. Todėl reikia Daros šaliku apvynioti ir sušildyti vieną žieminuką. Kol jie slėpsis savo nameliuose – mes ir pabėgsime.

Dailininkė Jurga Šulskytė

Viskas įvyko pagal Juodžio sumanymą. Sėkmingai pabėgę Daliukas, Dara ir Juodis tapo geriausiais draugais.

Draugeė

Ignas Stankevičius, 3D, Šiaulių Gegužių progimn., mokytoja Jūratė Markūnienė

isš Meduoliuų miestelio

Kartą buvo mergaitė vardu Džinė. Ji neturėjo draugų, nes gyveno Ramybės miestelyje. O kadangi Ramybės miestelyje labai ramu, tai jame gyventi gali tik keli žmonės. Bet Džinei nepasisekė, nes tie žmonės neturėjo vaikų.

Na gerai, ji turėjo kelis draugus, bet ne žmones – kažkokius keistus padarus ir dvi kates, bet jos nemokėjo net kalbėti, tad nekreipdavo į ją dėmesio. Netoliese skraidydavo dvi varnos, o gretimame medyje gyveno lapė su keturiais lapiukais, bet ir jie užsiimdavo savais reikalais.

Vieną žiemos dieną per televizorių ji pamatė, kad kažkokiam Meduolių miestelyje draugijos nori žirafa Dėmelė. Mergaitė žinojo, kad tas miestelis tolokai, bet dėl draugų nors ir visą pasaulį apkeliauk. Taigi Džinė į savo kuprinę įsidėjo: 1. DEŠIMT SUMUŠTINIŲ SU KUMPIU. 2. DEŠIMT SUMUŠTINIŲ SU SALOTOM. 3. LITRĄ GAZUOTO VANDENS. 4. LITRĄ PAPRASTO VANDENS. 5. RŪBŲ TRUMPOM RANKOVĖM. 6. RŪBŲ ILGOM RANKOVĖM. 7. ROŽINES IR MĖLYNAS BASUTES. 8. GUMINUKUS IR VIENĄ PORĄ ŠILTŲ BATŲ. Štai ir pasiruošė kelionei. Džinė užsėdo ant savo motorolerio ir nuzvimbė tiesiai į miestelį. Ji vos atsispyrė saldumynų pagundai. Kai pagaliau surado zoologijos sodą, mergaitė susitarė su zoologijos sodo prižiūrėtoja, kad žirafą pasodins priekaboje, tą priekabą prikabins prie jos motorolerio, o ji toliau galės daryti, ką norės. Kai prikabino priekabą, mergaitė žirafos paklausė: – Gal norėtum sumuštinio su salotom?

– Žinoma, – atsakė Dėmelė. Kol jos parvažiavo namo, žirafytė sušalo ir apsirgo. Džinė labai rūpinosi Dėmele ir numezgė jai šiltutėlį šaliką. Kai žirafytė pasveiko, jos daug žaidė kieme, o kai iš darbo grįžo Džinės tėtis, jis žirafytei įrengė kambarį ir visi ilgai ir laimingai gyveno. Gal ir dabar tebegyvena?

Lauryna Bukytė, 10 m., Biržų „Atžalyno“ pagr. m-kla

29

Audronė Meškauskaitė

Daili

ninkė

Jurg

a Šul

skytė

Aš sudegsiu

dėl jūsų

„Nagi! Pasirodykit! Juk turėjote išlikti bent vienas. Žinau, kad maži daiktai tyčia į kokį plyšį įkrenta ir laukia, kol juos suras“, – žurnalistas Jurgis lakstė po namus ieškodamas bent vieno užsimetusio degtuko. Pilvas riaumojo kaip liūtas ir, jei negaus ko suvalgyti, įsisiautės dar labiau. Žurnalistai turi gerai maitintis ir visur suspėti, todėl nėra kada taikyti pirmykščių būdų ugniai įskelti. Taip, Jurgis yra girdėjęs, kad galima vieną į kitą trinti medinius pagaliukus, skelti titnago kibirkštis arba stiklo šuke gaudyti saulės spindulius.

Tik tam visai nėra laiko. O kas dabar turėtų kantrybės saugoti uždegtą ugnį moliniame ąsotėlyje su anglimis, kaip anksčiau? Teisingai – niekas!

Jurgis dar valandėlę pasiblaškė po namus, o tada prisiminė, kad ilgiausiai ieškomi daiktai būna įsitaisę tiesiog panosėje. Taip ir yra, paskutinis degtukas tyliai tūnojo kelnių kišenėje. Ten, kur ir visada.

– Negaliu patikėti... Tai, galima sakyti, įžūlumas.

– Manai, kad gali dabar mane imti ir paprasčiausiai supleškinti?

Paskutinį rūšies atstovą namuose!

– Na, taip. Argi ne toks tavo gyvenimo pašaukimas – sudegti kitų labui?

34

Džonas Volkeris (John Walker), 1781–1859, Anglija

– Bet gyventi juk visiems norisi. Bent keliomis valandomis ar net minutėmis ilgiau. Kiek mūsų jau paaukojo savo trapias gyvybes! Milijardai! Tikslesnio žuvusiųjų skaičiaus nieks nepasakys, nes nuo 1805 m., kai mus išrado, niekas neskaičiavo. Ir nors tada degtukai buvo keistoki, mirkomi sieros rūgšties tirpale, kad užsidegtų, juos vis tiek priskaičiuojame prie aukų. Tiesa, gal jų ir nebuvo labai daug, nes naudotis buvo taip pavojinga ir brangu, kad reikėjo kuo greičiau išrasti sausesnių.

– Taip, kam patiktų visą laiką su savimi tampytis buteliuką sieros rūgšties.

– Va, todėl naujiems degtukams įžiebti užteko ir švitrinio popieriaus, kuris buvo pridedamas prie metalinių degtukų dėžučių. Ant jų galvučių vaistininkas Džonas Volkeris (John Walker) užtepė sunkiai suprantamo stibio sulfido, bertoleto druskos ir akacijų sakų mišinio, kuris bjauriai smirdėjo. Gal todėl išradėjas jokių turtų nesusikrovė. Nors tikriausiai žmonėms dar labiau nepatiko tai, kad ugnies tumulai nuo šių degtukų krito ant prabangių kilimų, šilkinių suknelių ir pleškino juos kaip sausą šieną.

– Oho, kiek mokslininkų vargo dėl tokio mažo daiktelio. O, atrodo, pagaliukas, ir tiek...

– Cha. Taip tik atrodo. 1830 m. degtukai pagaliau tapo panašūs į mane ir mano gimines. Dar visai jaunutis chemikas Šarlis Soria (Charles Sauria) išrado balto fosforo degtukus. Nežinau, ar jie tamsoje švietė, kaip visas fosforas, bet visai lengvai užsidegdavo patrynus į bet kokį kietą paviršių,

Nuotykio autorė Gita (Jurgita Balžekaitė)

41

Knyg a – mano drau g a s! naujienos!

Leidyklos „Nieko rimto“

Danų rašytojo Olės Lundo Kirkegoro knygos „Raganosis Otas“ neįmanoma nepamėgti. Nors knygoje apstu bėdų, kurios kyla, kai ant sienų apmušalų Toperis nupiešia didžiulį raganosį ir prasideda virtinė netikėtumų, kai nupieštas raganosis atgyja. O kai neįprastas ir alkanas augintinis ima žiaumoti viską iš eilės, tuomet tiesiog turi perskaityti, kas vyko toliau! Knygą žaismingai iliustravo lietuvių dailininkė Tania Rex. „Ką tu tada darei, tėti?“ – paklausė susijaudinęs Muminukas. „Negalėjau kliautis niekuo kitu, tik savo paties nuovoka, nemenka jūreivio patirtimi ir, aišku, Muminuko mama, kuri tuo metu saldžiai parpė apačioje. Taigi sprendimą turėjau priimti pats.“ Spalvingoje suomių autoriaus Juhos Rusuvuorio knygelėje „Trolių Mumių slėnio nuotykiai“ – šeši pasakojimai, kuriuose šiurpulinga Muminuko tėčio istorija, piratai, keisti garsai pelkėje, pyragai, ir, visų svarbiausia, tikri draugai: Muminukas, freken Snork, Snifas, Snusmumrikas ir kiti. Tik skaitydami nepamirškite šiltų vilnonių kojinių – niekada nežinai, kada prireiks! „Barbora sukuždėjo: – Tie naujieji gyventojai turi kūdikį geltonais dryžiais, įdegusia uodega, žaliu liežuviu ir baltomis ausimis. Jis mėgsta slapstytis klozete!“ Suomių rašytojos Sinika ir Tina Nopolos su iliustruotojais Aino Havukainen ir Samiu Toivonenu pristato dar vieną padūkusią istoriją apie puikų būgnininką berniuką Beną „Benas Būgnelis ir Makaronplaukė“, kai kuriems skaitytojams pažįstamą iš knygos „Pirmyn, Benai Būgneli!“ Antrojoje knygoje į Beno kaimynystę atsikrausto mergaitė Nelė makaroniniais plaukais, o keistas laiškas pakliūva ne į tas rankas. Dėl jo Benui teks užsimaskuoti ir leistis į pavojingas dingusio kačiuko paieškas.

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

„Pasaka apie Desperą“ – istorija apie neįprastai mažą peliuką su didžiulėmis ausimis ir tokia pat didele širdimi. Vos gimęs Desperas tampa šeimos gėda, negana to, įsimyli žmonių princesę ir už tai patupdomas į požeminį kalėjimą. Prasideda mažojo peliuko nuotykiai su žygdarbiais, išdavystėmis, neįmanoma meile ir niekuomet neišeinančia iš mados riteriška drąsa. Amerikiečių rašytoją Keitę DiKamilo pamėgo daugelio šalių skaitytojai. Jei esate jos sukurto porcelianinio triušio Tiuleino draugai, jums, be abejonės, patiks ir ši autorės knyga, papuošta nuostabiomis lietuvių dailininko tapytojo Remigijaus Januškevičiaus iliustracijomis. Žmonių pasauliui gresia pavojus: pavojingos orkų gaujos puldinėja kaimus ir miestelius. Iš šių pabaisų gailesčio nėra ko laukti, telieka bėgti. Berniuko Rankstrailio tėvai irgi kadaise spruko nuo orkų, palikę namus. Sau jis pasižada: užaugęs taps kariu ir gins visus nekaltuosius – kol paskutinis orkas žemėje prašys jo pasigailėti. Tačiau karys turi klausyti valdovo įsakymų. Suaugusiam Rankstrailiui liepta palikti orkus ir vytis elfą su drakonu, kurie neva kalti dėl visų pasaulio negandų. Tačiau ar jie iš tiesų tokie blogi, kaip žmonės pasakoja? Italų rašytojos Silvanos De Mari knyga „Paskutinis orkas“ – knygos „Paskutinis elfas“ tęsinys, kurį galima skaityti ir atskirai – čia veikia kiti herojai ir pristatomas visai kitas požiūris į pirmosios dalies įvykius.

Ką tik išsivadavusį iš lukšto ereliuką Rafį pasitiko nuostabi pasaulio šviesa. Tada jis dar nežinojo, kad gyvenimas jam pateiks daugybę netikėtumų ir skaudžių išbandymų. Nes jis buvo ne toks kaip kiti.

Gamtos klaida. Vienintelis baltas erelis ir dar nemokėjo skraidyti.

Tačiau vieną rytą netekusį namų, sužeistą, apimtą begalinio liūdesio girios glūdumoje jį aptiks pelėda Čiūka. Nuo tada Rafio gyvenimas ims keistis. Ir jo istorija taps legenda, kuri per amžius sklandys tarp kalnų paukščių. Šią Klaudijos Rainvil ir Rikardo Geminiani sukurtą legendą piešiniais iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė, o muzikos garsais kompaktinėje plokštelėje, kuri pridedama prie knygos, – žymus kompozitorius ir atlikėjas Saulius Petreikis.