1 M E T Ų!
LA IMIU
=1
KAINA 1,88 Eur
KA
TO
Literatūrinis žurnalas
S+
N I E KO R I M
Fantazijos salies myletojams 1
Nr. 1 (69), sausis–vasaris, 2017
as,
iki m
Do p. van 38 a iš –3 ši 9 rdi es,
M du iesta rel s u ių, ž m p. 30 ažų –3 3
Pe p. lės p 27 rak e
Al po ina – p. licijo rait 16 s p osi –1 rin os 8 ces ė,
La Etn imiu oje keli , p au n . 6 in –7 ka s
Viktorijos Ežiuko iliustr. iš knygos „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“
„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html
Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. Šio numerio autoriai: Sigutė Ach, Jurgita Balžekaitė, Eglė Devižytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gintaras Kaltenis, Vilija Kvieskaitė, Audra Meškauskaitė, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė, Marius Zavadskis Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184
„LAIMIUKO“ TURTAI: Luisas Kerolis, p. 3–5 Laimiukeliauninkas Etnoje, p. 6–7 Ach, tie sapnai..., p. 8–9 Sausis. Vasaris, p. 10–11 Kristijonas Donelaitis: ne metai, o šimtmečiai, p. 12–14 Švęskime vasario 16-ąją, p. 15 Alina – raitosios policijos princesė, p. 16–18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–23 Pasveikink artimuosius su šv. Valentino diena! p. 24–25 Šokoladinis sapnas, p. 26 Pelės prakeikimas, p. 27 Kaip žmones sutaria su Pele, p. 28–29
© „Laimiukas“, nr. 1 (69), sausis–vasaris, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
Miestas už mažų durelių, p. 30–33
„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse
Nuotykių kaimo biblioteka. Svečiai, p. 40–41
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga bibliotekai, biblioteka skaitytojui“ žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2016 m. skyrė 7 000 Eur paramą.
2
Kaimyno palėpės paslaptis, p. 36–37 Dovana iš širdies, p. 38–39 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43
Jurgos Šulskytės iliustr. iš psl. 34–35
Prenumeruokite penkis „Laimiuko“ 2017 metų numerius už 7,58 Eur Lietuvos pašto skyriuose arba internetu www.prenumeruok.lt
Žvėrys mieste ir ne tik, p. 34–35
!
o g imimo dieną – s a j O, mielas vaike, nejučia ą j to us ašy Tu kas minutę augi, io r e m 27 Bet tyros akys paslapčia ki ė in Tau sako: ak, nejaugi? m Ir aidas buvusių dienų Pa Dar ilgis pasakų senų. Ištirpsta veidas migloje Ir juokas užkerėtas. Ar liko tavo širdyje Man truputėlį vietos? Jei panorėsi, kaip kadais, Ir vėlei pasaka ateis. Ji užgimė anuo metu, Kai vasara žydėjo, Kai irklo nuostabiu ritmu Melodija skambėjo. Bet metų bėgsmas pavydus „Pamiršk, – man kužda, – taip nebus.“ Nutilkit, negandų balsai, Gana man širdį virkdyt. Geriau išnykite visai, Nes pasakų negirdit. Žinau, dabar ne tie laikai, Ne tie vaikai. Ne tie vaikai? Anapus vėtrų ir šalnų, Pro baltą sniego kaugę Ugnelė iš anų dienų Vaikystės juoką saugo. Ji neužges, ji vėl spindės Ir vėl iš naujo pakerės. Šešėliai dingusių dienų Ir vėl pas mus atbėga. Kaip žodžiai pamirštų dainų, Kaip spinduliai per sniegą. Ir mūsų metų atskirtis Šiai pasakai – nesutrukdys. Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė
Luisas Kerolis 1832–1898
Š
aunieji Fantazijos šalies mylėtojai, ką tik perskaitėte ypatingą eilėraštį. Tai – kvietimas priimti pasaką. Jums jį siunčia rašytojas Luisas Kerolis (Lewis Carroll), gimęs prieš 185 metus Anglijoje. Jis augo kaimo pastoriaus šeimoje ir turėjo dešimt brolių bei seserų. Tad nuobodžiauti vaikystėje tikrai nebuvo kada. Nenuobodžiavo rašytojas ir užaugęs. Jis studijavo matematiką, domėjosi fotografija, mėgo kurti išradimus, naujus žodžius ir žaidimus, rodyti fokusus, bendrauti su vaikais. Draugystė su Luiso dėstytojo dukra Alisa Lidl ir jos seserimis įkvėpė parašyti knygą.
3
Etna ir Katanijos miestas, BenAveling nuotr., Vikipedija
Mažasis Laimiukas tikras drąsuolis, jis nepabūgo aplankyti didžiausią veikiantį
Europos ugnikalnį Etną!
Etnos išsiveržimas, 2014 m., Angelo T. La Spina nuotr., Vikipedija
Prieš keliaudamas jis pasidomėjo ir sužinojo: Ugnikalnis – tai kalnas su krateriu, pro kurį iš gelmių veržiasi magma (nuo karščio išsilydžiusios uolienos), akmenys, pelenai, dujos. Mongibello (gražus kalnas) arba tiesiog muntagna (kalnas) – itališki Etnos pavadinimai. Viršūnė iškilusi apie 3329 m. Amžius maždaug 500 000 metų. Plotas papėdėje apima apie 160 km (prilygsta Londono miesto dydžiui). Priskiriamas stratovulkanų formos ugnikalnių kategorijai (aukštas status kalnas su nedideliais krateriais, būdingi audringi išsiveržimai). Lava klampi, todėl jos srautai toli nenuteka ir kaupiasi ant šlaitų. Manoma, kad po Etna glūdi apie 30 km ilgio ir 4 km gylio magmos židinys. Tai vienas aktyviausių ugnikalnių pasaulyje. Nepaisant išsiveržimo pavojaus, Etnos šlaituose auginamos vynuogės, įsikūrę miesteliai.
Išstudijuok ugnikalnio brėžinį: 1. Magmos židinys. 2. Pamatinė uoliena. 3. Stemplė. 4. Papėdė. 5. Silė (akloji atšaka). 6. Šoninė stemplė. 7. Ugnikalnio išmestų pelenų sluoksniai. 8. Šlaitas. 9. Ugnikalnio išmestos lavos sluoksniai. 10. Žiotys. 11. Šoninis kūgis. 12. Lavos srautas. 13. Anga. 14. Krateris. 15. Pelenų debesis. MesserWoland piešinys, šaltinis Vikipedija
6
Žvilgterėk į Etnos išsiveržimą 2016 m. gegužės 21 d.
Su Laimiuku į Etną kopė ir fotografavo Vilija Kvieskaitė
7
bukut
Selemonas Paltanavičius is
10
us
io 22 d.
Sa
lapė
Dienos trukmė
8 val. 8 min.
Po Naujųjų metų Lietuvoje iškrinta daugiausia sniego ir užklumpa šalčiai. Sausis visada laikytas šalčiausiu žiemos mėnesiu. Bet dažni šį mėnesį ir atlydžiai, kai temperatūra pakyla, pradeda lyti ir paviršinis sniego sluoksnis sudrėksta. Ežerų žuvys, jei gali, susitelkia giliausiose vietose ar prie įtekančių upelių ir taip sulaukia pavasario. Naktimis į sodus skuba kiškiai. Jie graužia medelių žievę, ieško neaprištų, neapsaugotų vaismedžių – obelų, kriaušių. Sausį išgirstame pirmąją didžiosios zylės giesmę. Ji dar ne tokia skardi kaip pavasarį, bet labai nuotaikinga. Girios paukščiai dabar užsiėmę lesalo paieškom. Diena dar trumpa, todėl jie tam skiria visą laiką. Zylės, lipučiai, bukučiai laupo medžių žievę, apieško plyšius joje ir randa vabzdžių. Mažiausi Lietuvos paukščiai nykštukai skraidydami apie eglių šakas ieško jose žiemoti pasislėpusių vabzdžių. Geniai taip pat kapoja žievę, bet dažniausiai aižo eglių ir pušų kankorėžius. Tam jie naudoja savotišką aižyklą – „genio kalvę“. Į atvirus, neužšalusius vandenis susirenka žiemojantys paukščiai. Lietuvoje jų daugiausia Nemune, prie Kauno elektrinės. Bet galima pamatyti ir kitur, ypač miestuose. Su sausiu atsisveikiname regėdami daug ilgesnę dieną. Bet naktys dar labai šaltos, o vėjas pusto šviežią purų sniegą, neša jį iki pirmos kliūties. Užkibęs, suneštas ten, jis virsta pusnimi arba vėpūtiniu.
Tekstas ir nuotraukos iš Selemono Paltanavičiaus knygos „Gamtos metų ratas“, leidykla „Nieko rimto“, 2017
lazd yn o ži rg in ia i
rė
eve
rs
ys
v o ve
jo diena?
a rio 2
. 2d
ok, kiek per mėn u i č i a k esį pailgė Su s
Vas
vi
Vasaris nuo seno vadintas pūgų mėnesiu. Šiaip žiema būna gana pastovi, bet vasarį viskas pasikeičia. Įprastą dieną galima matyti šviečiančią saulę, mėgautis jos spindulių šiluma. Gražiai atrodo dangumi skubantys balti debesys. Bet po tokios šviesos dangų staiga gali užplūsti juodi debesys, iš kurių pabyra kruša ir sniegas, o vėjas ima sukti sniego sūkurius. Bet šis pūgos siautulys ilgai netrunka. Vėjas nuščiūva ir pro debesis vėl švysteli saulė. Saulė išvilioja į palaukes žvėris. Sustojusios ar sugulusios saulėkaitoje ilsisi stirnos. Jei sniego daug, jos pavargusios ir stengiasi kuo mažiau vaikščioti. Žiemą stirnos, elniai ir briedžiai maitinasi medžių žieve, šakelėmis ir spygliais. Stirnoms sunku įsiruošti guolį. Kanopėlėmis neįstengdamos nukapstyti sniego ir guldamosi į jį, jos gali peršalti, susirgti ir žūti. Tik briedžiams žiema nebaisi – jie gulasi tiesiai į sniegą ir miega. Rytą, saulei kylant, pradeda giedoti didžiosios ir pilkosios zylės, po jų miške sausa medžio šaka užgroja geniai. Vasario 24-oji – Vieversio diena. Kai kada tokiu metu šie paukščiai sugrįžta, o su jais – pempės, gervės, pilkosios žąsys ir varnėnai. Bet jei žiema snieginga ir šalta, šią šventę tenka sutikti be dirvinių vieversių. Vasario gale gamtoje pasirodo pirmieji žiedai. Neieškokite jų ant žemės, pakelkite akis ir išvysite išspurusius lazdynų žirginius – tai jų žiedynai.
11
Dienos trukmė
10 val. 10 min.
Gintaras Kaltenis
Patyrę ir protingi žmonės sako: nenori dirbti? Tai pasirink mėgstamą užsiėmimą, ir darbas bus kaip amžina šventė. Bet kaip išsirinkti mėgstamiausią profesiją? Juk jų – oho, kiek daug! Tad nusprendėme jus supažindinti su įvairių profesijų atstovais. Pradėsime nuo... policijos!
Alina – raitosios policijos princese Vienas iš stadionų Vilniuje. Tarptautinės futbolo rungtynės. Gilus vakaras, į akis plieskia prožektoriai. Pasibaigus rungtynėms, iš tribūnų į aikštę plūsteli įsiaudrinę sirgaliai. Jie rėkauja, mėto sprogstamas petardas ir šluoja viską, kas pasitaiko pakeliui – kitus sirgalius, atitvarus, reklamos stendus ir apsaugą. Netrukus jie bando šturmuoti futbolininkų rūbines ir susidoroti su neįtikusiais sportininkais, treneriais, teisėjais. Keli budėję policininkai iškviečia specialų kovos su riaušėmis būrį. Ir tada pro stadiono vartus įšuoliuoja raitosios policijos būrys – antiriaušinės liemenės, šalmai, pistoletai, dujų balionėliai, tik vietoj kardų – guminės lazdos. Raiteliai įsimaišo į triukšmautojų minią, joje kyla panika, aršiausieji netrukus sulaikomi, o kiti išsibėgioja... – Alina, kodėl didžiausi chuliganai, kurių nesutramdo net specialiosios policijos pajėgos, išsigąsta ir išsibėgioja vien pamatę raitąją policiją? – klausiame Vilniaus raitosios policijos būrio atsargos komisarės inspektorės Alinos Michnevič.
16
Nuotr. iš Alinos Michnevič asmeninių albumų
– Na, mes išties atrodome grėsmingai, – juokiasi Alina, regis, liauna ir trapi mergina, – šarvuoti žirgai, kovinė apranga. Mūsų būrys veikia vieningai ir ryžtingai. Vienas policijos raitelis gali susitvarkyti su 12 ir daugiau riaušininkų. Padauginkit mus iš 10 ar 15... – Kaip tavo gyvenime atsirado žirgai? – Augau nuostabiame Suvalkijos krašte, Vilkaviškio pakraštyje. Čia gyveno ir mano seneliai, ir proseneliai. Gyvenom ūkiškai, bet arkliuko neturėjom, – pasakoja savo istoriją Alina. Jos balse vis dar girdisi suvalkiečių tarmė. – Nors aš nuo mažens svajodavau apie žirgus ir net juos sapnuodavau, tėvai mane nuo jų saugojo. O atradau juos... kine. Man buvo gal 10 metų, visa klasė žiūrėjom filmą: karas, raiteliai... Šalia manęs sėdėjęs klasiokas garsiai komentavo: „Ne taip joja, ne taip krenta.“ Tad aš jam piktokai riktelėjau: „Užsikimšk! Leisk ramiai filmą žiūrėti, jojimo specialiste.“ Bet vėliau paaiškėjo, kad jis lanko jojimo treniruotes žirgynėlyje visai netoli mūsų namų. Netrukus ir aš ten jojau! Neklauskit, kaip išprašiau iš tėvų leidimą – turėjau ir gerai mokytis, ir indus plauti, ir tvarkytis. Buvo netgi šiek tiek ir bado streiko. Iš pradžių, jei atvirai, joti nepatiko – labai kratė, negalėjau žirgo suvaldyti, teko ir nukristi. Tėvams sakydavau, kad nuo dviračio. Tačiau vėliau žirgai tapo mano gyvenimo dalimi. – O kaip tapai policininke? Baigusi mokyklą, studijavau Žemės Ūkio Akademijoje, vėliau dirbau dėstytoja, mokytoja. Ir visuomet jojau – sportavau ir treniravau vaikus. Dažnai būdavau vienintelė mergina treniruotėse ar varžybose. O vieną dieną išgirdau, kad Vilniuje kuriamas raitosios policijos būrys – nedvejodama nulėkiau ir pareikalavau mane ten priimti! Vadas pakraipė galvą... ir priėmė! Taip 20 metų tarnavau šiame būryje. Pradėjau nuo eilinės policininkės stažuotojos, baigiau garbingai: komisarė inspektorė.
17
Kryžiažodis apie ETNĄ (Pagal tekstą p. 6)
Nr. 2 – – – – – – – – 1
2
3
4
5
6
7
8
7
1
8
7
2
1
3
8
10 9
6
11 12 4
6
2
20
Kryžiažodį kūrė Lina Eitmantytė-Valužienė
5
5
HORIZONTALIAI: 1. Didžiausias veikiantis Europos ugnikalnis. 2. Nuo karščio išsilydžiusios uolienos. 3. Ugnikalnio apibūdinimas pagal formą. 4. Itališkas Etnos pavadinimas. 5. Ugnikalnio išsiveržimo vieta. 6. Išsiveržimo pliūpsnis būna audringas ir ... VERTIKALIAI: 7. Skylė krateryje 8. Uoliena ugnikalnio apačioje vadinama ... 9. Kam išsiveržus iš angos matome degančios upės srautą? 10. Vulkanas arba ... 11. Dangus virš kraterio išsiveržimo metu skęsta dujose ir ... 12. Akloji ugnikalnio atšaka
Vilijos Kvieskaitės nuotr.
Atsa k
Užduotėlė nr. 2!
6 p. 2
3
ašyk į kupo ąr nė
lį
m
y
4
Popierinis rotokopteris – lėktuvėlis. Jis skrenda žemyn sukdamasis aplink savo ašį. Kodėl? Kai rotokopteris leidžiasi žemyn, jo menteles, nulenktas į priešingas puses, ima veikti oro pasipriešinimo jėga. Dėl to mentelės šiek tiek pasikreipia ir oras, jas stumdamas, ima sukti rotokopterį ratu aplink vertikalią ašį.
1
tga
l
Len į priekį kti
Lenkt ia
Kirpti
Kirpimo linija Lenkimo linija
Kirpti
Kirpti
1 2
3 Galiuką užlenkti ir užklijuoti lipnia juostele
2
3
A g n ie tė B a l č iū n a itė
Ledo miestas
Rašinėlių autoriai 4D mokiniai iš Šiaulių Gegužių progimn., mokytoja Jūratė Markūnienė
Praverkime mažas dureles. Išvysime nuostabų miestą. Tai – Ledo miestas. Šio miesto grožis neapsakomas. Kur tik pažvelgsi, visur stovi šerkšnu padengti medžiai. Ant ledu sukaustyto ežero šaltis išpiešė nuostabiausius žiemos piešinius. Visi namai tik iš ledo, suoleliai ir žibintai taip pat tik iš ledo. Gatvės tapo čiuožyklomis. Visur vien tik ledas ir sniegas. Čia visada temperatūra žemiau - 40 0C. Namus saugo seniai besmegeniai su šluotomis rankose, kibirais ant galvų ir morkomis vietoje nosies. Ledo miesto gyventojai dirba labai įdomius darbus ledo kasyklose. Ledų fabrike gamina fantastiško skonio ledus. Tačiau yra vienas dalykas, kurio miesto gyventojai labai bijo. Tai – karšta saulė. Bijo, kad ji išlįs iš po debesėlių ir visus ištirpdys. Ledo miesto gyventojai labai mėgsta žaisti, iškylauti, mėtytis sniego gniūžtėmis, važinėtis rogutėmis. Į Ledo miestą labai dažnai atvyksta turistai. Mieste galima pamatyti milžiniškas ledo ir sniego skulptūras. Čia gyvena lediniai drakonai, jūros pabaisos. Labai norėčiau gyventi tokiame Ledo mieste, nes kasdien sninga ir galima prisigalvoti įvairių žiemos pramogų.
A i stė Ru d y tė
Popieriaus miestas Praverkime mažas dureles. Išvysime nuostabų miestą. Tai – Popieriaus miestas. Mašinos, gatvės, namai, gyventojai – visi iš popieriaus. Namai statomi iš spalvoto popieriaus. Šio miesto ypatybė – kad gyventojai niekada niekur
30
neskuba, todėl visus darbus atlieka iki galo. Visi miesto gyventojai dirba fabrike – lanksto origamius. Miestelėnai labai bijo lietaus, nes viskas sušlaps. O žmonės – permirks, ištiš ir susirgs. Juos džiugina saulės spinduliai, šiluma. Šį Popieriaus miestą pasaulyje garsina tai, kad visi gyventojai yra draugiški ir nuoširdūs. Aš norėčiau gyventi tokiame mieste. Lietaus nebijočiau, nes turėčiau patį didžiausią skėtį.
Ar mi na s G r ig a s
Molio miestas Praverkime mažas dureles. Išvysime nuostabų miestą. Tai – Molio miestas. Nuostabaus grožio ir pilnas gyvybės miestas. Namai čia visi nudrėbti iš molio. Gatvės, gatvelės ir šaligatviai tebedailinami moliu, kurį šio miesto gyventojai kasa nesustodami. Visi miesto svečiai stebisi gyventojų išradingumu ir fantazija, kad jie taip išradingai viską lipdo ir stato. Kiekvienas miesto gyventojas turi darbo – daro molio dirbinius: indus, puodus, net baldus iš molio. Visi džiaugiasi gyvenimu šiame mieste, bet yra vienas dalykas, kurio bijo. Didelio ir stipraus lietaus, kuris gali ištirpdyti visą miestą. Tačiau visi labai džiaugiasi, kad miestas pastatytas tokioje pasaulio vietoje, kur lietūs lyja labai retai. Norėčiau ir aš nuvykti į tokį miestą apžiūrėti visus jo gražumus. Tačiau gyventi nenorėčiau, nes man patinka lietus. Patinka žvejoti, maudytis, o ten tikriausiai vandens labai mažai. K ami l ė Ku l ik au sk a itė
MeduoliU miestas Praverkime mažas dureles. Išvysime nuostabų miestą. Tai – Meduolių miestas. Šiame mieste viskas pastatyta iš meduolių. Namai meduolių formos, o gatvės iš meduolinių trupinių. Po miestą vaikšto meduoliniai žmogeliukai. Jų drabužiai rudos spalvos su baltomis sagomis. Šis miestas išsiskiria iš kitų miestų tuo, kad jo gelmėse užkasta meduolinė širdis.
31
Agnietė Balčiūnaitė, 4D, Šiaulių Gegužių progimn.
Mano pati didžiausia svajonė – turėti kačiuką. Tačiau tėveliai pasakė šiai svajonei griežtą „ne“. Vieną gražią ir saulėtą vasaros dieną mūsų kieme nežinia iš kur atsirado maža ir labai labai liesa katytė. Pasirodo, ši rainiukė ne bailiukė – drąsiai priėjo prie manęs ir pradėjo glaustytis apie kojas bei murkti. Jos akutės buvo nuostabiai žalios, bet labai liūdnos. Greičiausiai šią murkliukę kažkas išmetė kaip nereikalingą daiktą, kuomet ji atsibodo. Man jos labai pagailo. Pasiėmiau katytę į glėbį ir parsinešiau namo. Tikėjausi, kad tėveliai leis ją pasilikti, bet jie pasakė, kad apie tai negali būti nė kalbos. Vis dėlto leido katytę pamaitinti. Dar tokio išalkusio gyvūnėlio nebuvau mačiusi. Pamaitinus katytę, teko ją išnešti laukan. Bet ji niekur nebėgo, o soti susirangė po balkonu ir ramiai užsnūdo. Kitą dieną atėjusi su pieno dubenėliu ją radau toje pačioje vietoje. Ji pakėlė galvytę ir labai meiliai į mane pažiūrėjo, tarsi sveikindamasi. Nuo tos dienos katytę lankiau ir maitinau kasdien. Ji prie manęs tiek priprato, kad pamačiusi atbėgdavo pasitikti, pasiglaustydavo aplink kojas. Savo murklę pavadinau Pūkute, nors ji visiškai nebuvo panaši į tokią. Mano tėveliai priprato prie mūsų draugystės ir dažnai net patys nunešdavo Pūkutei ko nors skanaus. Taip ir draugavome visą vasarą. Iš sulysusios, liūdnos katytės ji tapo linksma ir žaisminga. Nušiurusią uodegytę pakeitė puiki ir išsipūtusi kaip voverytės uodega. Pasirodo, ne veltui ją pavadinau Pūkute. Atėjo ruduo, prasidėjo mokslo metai, pamokos, namų darbai, tad su savo rainiuke galėjau žaisti vis mažiau. Tačiau ji visuomet manęs ištikimai laukdavo. Prasidėjo žvarbūs, šalti rudeniniai vėjai, stiprūs lietūs. Pūkutę rasdavau po balkonu susigūžusią, sušalusią ir apie tai pasakiau tėveliams. Netikėtai vieną vakarą tėtis pasiūlė katytei padaryti namelį. Aš labai nustebau ir su džiaugsmu sutikau. Mes su tėčiu iš kartoninės dėžės padarėme namelį, į vidų įdėjau pagalvėlę, kad būtų minkščiau ir nunešėme po balkonu. Pradžioje Pūkutė nesuprato, ką su šiuo daiktu reikia veikti, tačiau ilgai laukti nereikėjo. Palakusi šilto pienuko ji susirangė ant pagalvėlės. Taip ir sulaukėme žiemos. Artėjo Kalėdos. Su džiaugsmu puošiau kalėdinę eglutę, kabinau girliandas ant langų. Labai laukiau Kalėdų Senelio. Likus savaitei iki Kalėdų, kaip visada, nuėjau aplankyti ir pamaitinti savo Pūkutės. Labai nustebau jos neradus savo guolyje. Palikau maisto ir nutariau, kad ji kažkur išėjo pasivaikščioti, todėl nepagalvojau nieko blogo. Kitą dieną grįžusi iš mokyklos nubėgau pas katytę, tačiau
38
Audronės Uzielaitės iliustr.
Konkurso rašinėlis
ir vėl neradau, o vakarykštis maistelis buvo nepaliestas. Labai išsigandau. Parbėgusi namo apie tai pasakiau ir tėveliams. Jie bandė mane raminti, kad niekur Pūkutė nedings, bet ir patys ėmė nerimauti. Visą savaitę kasdien eidavau jos lankyti, bet namelis vis buvo tuščias. Vieną vakarą mama paklausė manęs, kokių dovanų norėčiau iš Kalėdų Senelio. Aš pradėjau verkti ir pasakiau, kad man nereikia jokių dovanų, noriu tik kad grįžtų Pūkutė. Mama sunkiai ir liūdnai atsiduso, paglostė man švelniai galvą. Turbūt pagalvojo, kad rainiukei kažkas atsitiko ir ji nebegrįš. Žiemos naktys tapo labai šaltos ir žvarbios ir aš labai pergyvenau, kad Pūkutė alkana ir gali sušalti. Kalėdų rytą mane pažadino durų trinktelėjimas. Iššokau iš lovos ir nulėkiau prie durų tikėdamasi pamatyti ten Kalėdų Senelį, tačiau ten stovėjo mama. Labai nustebau, kad mama labai keistai ir linksmai šypsosi ir kažką laiko užantyje. Ji atsargiai atsegė kelias palto sagas ir iš ten išlindo pražuvėlės Pūkutės nosytė. Aš suspigau iš džiaugsmo. – Susipažink su nauju šeimos nariu. Saugok, mylėk ir globok šią išdykėlę, nes ji yra tavo kalėdinė dovana, – tarė mama. Mama švelniai išėmė katytę ir padavė ją man. Pasirodo, Pūkutę mama ryte rado prie lauko durų. Tai pati geriausia dovana, kokią esu gavusi. Gavau ne tik išsvajotą katytę, bet kartu ir nuostabiausią draugę. Mes viską darom kartu. Ir žaidžiam, ir valgom, ir miegam, net ir namų darbus ruošiam. O kur buvo dingusi ši išdykėlė, turbūt ir nesužinosim. Kaip tėveliai sako, jei nebūtų prapuolusi, jie taip ir nebūtų supratę, kokia Pūkutė brangi ir svarbi mums visiems.
39
40
Nuotykio autorė Gita (Jurgita Balžekaitė)
41
Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“
Tarpgalaktinis gidas Autorė Carole Stott Iliustravo Lisa Swerling, Ralph Lazar
Kodėl gravitacija erzina? Kas nutinka, kai netyčia priskrendi per arti juodosios skylės? Kaip elgtis sutikus ateivį? Kad sužinotum atsakymus, turėsi leistis į kelionę po Visatą. To daryti vienam tikrai neteks – darbštieji Smegenukai jau viską paruošę. Atostogauk Marse, pradėk lankyti Kosmoso mokyklą ir stebėk, kaip gimsta nauja žvaigždė. Jei būsi budrus, pamatysi didįjį sprogimą, žvaigždžių spektaklį, dujų ir dulkių debesis. ČIA TAI BENT!
Šuniškos dienos
Autorius ir dailininkas Kęstutis Kasparavičius Daugiau jokių grandinių, jokio lojimo! Šuniškas Amsiaus gyvenimas nuo šiol pasikeis. Kodėl jis turėtų vargti ir šalti, užuot smagiai leidęs laiką šiltuose namuose? Tegul nuo šios dienos šeimininkas perima kiemsargio pareigas, o Amsius nešios kostiumus, eis į darbą ir valgys bulvių traškučius! Juk žmogiškos pareigos – smagios ir viliojančios, o šeimininkui pakvėpuoti grynu oru tikrai nepakenks. Tik ar apsikeisti gyvenimais taip paprasta? Nepamėginęs nesužinosi. Au!
Tatai ir Patai, prie stalo!
Autoriai Aino Havukainen ir Sami Toivonen Vadovas visiems, kurie yra kada nors valgę, šiuo metu kaip tik valgo arba ketina valgyti Valgyti, atrodo, taip paprasta. Tačiau kiek daug klausimų! Iš kur atsiranda maistas? Kodėl būtina valgyti? Kas nutinka maistui jį nurijus? Šmaikštuoliai broliai Tatas ir Patas paaiškina skaitytojams, kas ta nepastebimalota, atskleidžia, kas yra Darbštošiai Makalošiai ir pateikia dvidešimt dvi pateisinamas priežastis tučtuojau nepasirodyti prie stalo, kai esi kviečiamas. Keistuvoje viskas įdomu!
44
ISSN 1392-9674
9 771392 967004
Nihonijos imperatorius
Autorius John Flanagan, Serija „Žvalgo mokinys“, 10-oji knyga Horacijus, nuvykęs į tolimąją Nihoniją, neišvengia nuotykių. Imperatorius Šigeru siekia, kad jo žmonės gyventų saugiau ir geriau, tačiau tai patinka ne visiems. Šaliai gresia sukilimas ir perversmas. Horacijus nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į kovą – koks jis būtų riteris, jei nemėgintų padėti teisiesiems? O Vilis, Holtas, Alisa ir Evanlina, nesulaukdami grįžtančio draugo, taip pat ruošiasi į kelionę. Nuotykių ir pavojų tikrai netrūks ir šioje Johno Flanagano nuotykių serijos paaugliams „Žvalgo mokinys“ knygoje.
14–14
Autoriai: Silène Edgar, Paul Beorn Viršelio dailininkas Rimantas Juškaitis Kada paskutinį sykį rašei popierinį laišką draugui? Turbūt seniai, juk internetu ar telefonu vieni kitus pasiekti galime daug greičiau. Adrianas taip pat nenudžiugo mamai liepus parašyti popierinį sveikinimą pusbroliui. Tad labai apsidžiaugė, kad kažkas bent jau pastatė naują pašto dėžutę prie pat jo namų – nereikės per sniegą pėdinti iki senosios. O tas pusbrolis toks arogantiškas – jo pirmasis atsakymas nieko gera nežada, vienos pagyros! Tačiau po kelių laiškų ima aiškėti, kad jie ne tokie ir skirtingi – sunkumai su tėvais, iššūkiai draugaujant su mergaitėmis, bėdos mokykloje... Tačiau jaunuolių neapleidžia jausmas, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo. Ar tikrai juos skiria tik atstumas? Ar įmanoma laiką tarp praeities ir dabarties sujungti viename taške? Spėliok drauge su knygos herojais!
Didysis Neitas rizikuoja
Autorius ir dailininkas Lincoln Peirce Istoriją apie 38-osios mokyklos karikatūristų klubą (kuriam, be abejo, priklauso Neitas su draugais) amerikiečių autorius Linkolnas Persas (g. 1963) pasakoja tekstu ir piešiniais. Kyla virtinė netikėtų nemalonumų, kai Neito mokyklą uždarius remontuoti tenka mokytis su taip nekenčiamais Džefersono mokyklos mokiniais. Bet Džefersono vidurinė mokykla VISUOMET laimi. Tą įrodyti Neitas nusprendžia bet kokia kaina. Tik ar jis atlaikys įtampą?