N r. 1 (81), s a u s i s – v a s a r i s , 2 0 1 9
KAINA 1,88 Eur
S U P R O G R A M Ė L E „L A I M I U K A S“ „Laimiuk
as“
Pro
amėlėje gr
SUŽINO
K, kokios muzik os klauso si loky s.
Dailininkas Rob Parkinson
Literatūrinis žurnalas
SKAITYKITE ir ieškokite programėlėje „LAIMIUKAS“: Piešinių konkursas „Mano Vytis“ p. 3
2019 metų kalendorius, p. 22–23
Kaip rašytojai ir dailininkai semiasi įkvėpimo, p. 4–5
Laimiuko užduotėlės, p. 24–26
Knygų mugė kiekvienam, p. 6–7
Baubai, p. 27
Dovana iš Barselonos – tūkstančiai šypsenų, p. 8–9
Piešinių konkursas apie baubus, p. 28–29
Muzikos instrumentų dirbtuvėlės, p. 10 –11
Pirmyn, uodažmogi, p. 30–31
Žinutės į kosmosą p. 12–13
Istorijos iš pelkinio gyvenimo, p. 32–33
Trijų žodžių žaidimas, p. 14–15
Kieno čia teritorija, p. 34–35
Kaip galingas ąžuolas, p. 16–18
Be galo rimtas žmogus, p. 36–37
Skautiški kelio ženklai p. 19
Visada pirmas, p. 38–39
Valentino širdelė, p. 20
Megzta medžioklė, p. 40–41
Receptas „Varškės pyragiukai“, p. 21
Maži Laimiuko juokai, p. 42–43
Prog
„Laimiuka
I E Š KO K
s“
ėlėje ram
Nukreipę IŠMANIOJO ĮRENGINIO kamerą į puslapio su kepurėle nuotrauką arba iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį.
PIRMYN! KAIP NAUDOTIS?
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 metų tiltas iš praeities į dabartį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2018 m. skyrė 6 000 Eur paramą.
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Sigutė Ach, Eidvilė Viktorija Buožytė, Saskia Drude, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gaja Gune Eklė, Ilona Ežerinytė, Danguolė Garnienė, Lina Lukšaitė, Ni Lutė, Milda Matulevičiūtė, Tatjana Pleskevičienė, Vytautas Puišys, Jūratė Račinskaitė, Tania Rex, Sigita Sabaitytė, Ramutė Skučaitė, Virgis Šidlauskas, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė, Vilma Varkulevičienė, Marius Zavadskis. Programėlę „Laimiukas“ paruošė Vykintas Valužis. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė, tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis, tel. +370 614 85 184 Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.
2
© „Laimiukas“, nr. 1 (81), sausis–vasaris, 2019 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
„LAIMIUKO“ ADRESAS: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
Lietuvos Respublikos herbas yra Vytis. Jame matome baltą šuoliuojantį raitelį su skydu ir iškeltu kalaviju raudoname fone.
Tai vienas seniausių valstybės herbų Europoje, kilęs iš mūsų kunigaikščių portretų, kuriuos 14 a. vaizduodavo ant antspaudų ir monetų.
Šuoliuojantis raitelis su pakeltu kalaviju reiškia valdovą, kuris gali apginti savo kraštą, savo tėvynę.
Vytis – tai raitelis, kurio pasirodymas lemia pergalę. Bet nebūtinai kare.
Šviesus raitelis ant balto žirgo simbolizuoja protėvių karžygio vėlę, išvaikančią piktąsias dvasias.
Raitelio forma, herbo puošnumas bėgant amžiams kito, tačiau simbolio esmė išliko tokia pati.
Herbo pavadinimas 17 a. buvo išverstas iš lenkų kalbos į žodį „Vaikymas“ – priešų išvaikymas, išvijimas.
19 a. viduryje Simonas Daukantas sukūrė naują lietuvišką žodį Lietuvos gynėjui raiteliui apibūdinti „Vytis“.
Vyčio istorinių spalvų ir idėjos atgaivinimas reiškia, kad Lietuva garbingai tęsia senosios Lietuvos valstybės tradicijas.
„Laimiuka
Prog
Formatas A4, atlikimo technika įvairi. Siųskite iki vasario 16 d. adresu „Laimiuko konkursui“, leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 VILNIUS
ėlėje ram
s“
PIEŠINIŲ KONKURSAS „MANO VYTIS“
I E Š KO K
3D Vyčio modeliuko.
PRIZAI – metal iniai ženkliukai-talism anai
.
3
Muzikos
instrumentų dirbtuvėlės Pasakoja dailininkas ir rašytojas Paulius Juodišius
Prog
„Laimiuka
s“
ėlėje ram
I E Š KO K
šio instrumento garso įrašo.
S K A R DA M U Š I S
Kuo tavo sugalvoti instrumentai skiriasi nuo parduodamų parduotuvėse? Naudojant šiuolaikines medžiagas, skirtas statyboms ir remontui, arba įvairius daiktus iš namų, nebrangu ir lengva pasigaminti savo muzikos instrumentus. Pavyzdžiui, metalinį vamzdelį fleitai galima pakeisti plastikiniu vamzdeliu. Svarbiausia suprasti, kodėl instrumentas skamba, tada sugalvoti, kuo pakeisti jo formą ir medžiagas. O naudodami akrilinius dažus ir lipnią plėvelę, instrumentus mėginkite puošti. Ir tuomet jūsų dirbinys bus vienintelis toks pasaulyje.
Koks buvo pirmasis tavo pasidarytas instrumentas? Pirmasis buvo būgnas, kurį pasidariau vaikystėje. Kaip tik kaime pasipainiojo sutrešęs rąstas. Ir pagalvojau, kad išeitų iš jo puikus būgno korpusas. Išgremžiau jam vidų, o ant viršaus užtempiau seną odinę striukę. Atrodė įspūdingai. Skambėjo, aišku, prastokai, nes striukės oda netinka būgnui. Bet man buvo taip smagu, kad nekreipiau į tai dėmesio ir būgnijau be sustojimo tarsi prisukamas zuikis.
Kas labiausiai patinka vaikams, kurie dalyvauja tavo muzikos instrumentų kūrimo dirbtuvėlėse?
Piešė ir fotografavo Paulius Juodišius
10
Išbandyti nematytus muzikos instrumentus. Kai kurie taip įsijaučia, kad renginiui pasibaigus kai kada tenka instrumentus paslėpti, nes vaikai grotų dar kelias valandas ir neišleistų manęs namo. Linkiu vaikams kuo dažniau bandyti įvairiausius muzikos instrumentus. Ir ne tik vaikams. Juk tai tikrai smagu.
mb Daugiau: www.bu
am.weebly.com
Kokią muziką geriausia atlikti šiais tavo instrumentais? Kaip juos pavadinai? Jie puikiai tinka groti ritmiškus pasikartojančius garsus. Ir tam nereikia ypatingų įgūdžių. Bet galima groti ir sudėtingas melodijas, tik reikia daugiau pasitreniruoti. Pavadinau juos Skardamušiu, Švilpiavamzdžiu ir Bombonuliu. Bet kadangi dažnai pamirštu vardus, tai kaskart sugalvoju vis kitokius pavadinimus. Arba man padeda vaikai. Štai vienas mano trimitą pavadino raudonojo drakono dantimi. Gražu!
ŠV I L P I AVA M Z D I S
Prog
I E Š KO K
šio instrumento garso įrašo.
s“
Skardamušį padovanočiau pasakų riteriui, nes puikiai tiktų prie jo geležinių šarvų, kad įveiktų priešus skardžiais garsais, o ne kardais. Švilpiavamzdį padovanočiau elfų gražuolei, nes jo garsai labai paslaptingi. Sėdėtų ji sidabrinio medžio viršūnėje ir grotų žvaigždėms. O Bombonulį dovanočiau pasakų pabaisai. Nebe- mėlėje „Laimiuka ra reikėtų jai net riaumoti. Tik subumbsėtų savo Bombonuliu ir net patys drąsiausi I E Š KO K plėšikai ant žemės parvirstų. šio instrumento Arba pradėtų šokti garso įrašo. pasiutpolkę! Prog
„Laimiuka
s“
Jei sutiktum pasakų veikėjus, kuriuos kuriems iš jų padovanotum?
ėlėje ram
BOMBONULIS
11
VIRGIS ŠIDLAUSKAS
ex
JEI paklaustume jūsų, ar žinote, kaip iš kosmoso atrodo mūsų planeta, visi iki vieno atšautumėte, jog labiausiai ji primena kamuolį. Taip ir yra. Bet ne visą laiką žmonės buvo tuo tikri. Pavyzdžiui, ilgą laiką mūsų proseneliai ir promočiutės manė, jog Žemė plokščia ir laikosi ant trijų dramblių nugarų. Aišku, drambliams nepatogu – nei pamankštinsi nutirpusias kojas, nei pasirąžysi. Betgi niekas jų nuomonės neklausė. Tikriausiai, kai kildavo koks didelis žemės drebėjimas, visi tais laikais manydavo, kad vienam iš dramblių panižo ausį ar mėšlungis sutraukė koją. Tačiau astronomams išrandant vis galingesnius teleskopus, dauguma teorijų subliuško kaip ant kaktuso prisėdęs balionas. Lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas vietoje teorijos, sakiusios, jog visi dangaus kūnai sukasi aplink Žemę, iškėlė idėją, jog būtent Saulė lyg lempa palubėj kabo centre ir apšviečia visas planetas, o šios sukdamosi aplink savo ašį dar įsigudrina judėti ir aplink Saulę. Taigi mūsų žinomo pasaulio centru R ia n tapo ne Žemė, o šis a ėT r o šviesulys. ut ių a n i š Pie ŽINIA, išjudinti minios mąstymą kartais pats sudėtingiausias dalykas. Todėl apsiprasti su naujomis idėjomis prireikė kelių ATEIVIŲ ĮVAIZDIS mūsų galvose labiauamžių. Iki tol, kol žmonija pagaliau buvo pasiai įsitvirtinęs iš fantastinių Holivudo filmų, sirengusi pasižvalgyti už savo gimtų namų kurie šiuos humanoidus dažniausiai pateikia slenksčio, praėjo nemažai laiko. Tačiau vos kaip piktus grobikus, siekiančius užvaldyti pirmasis žmogus pakilo į kosmosą, žmonija mūsų planetą. Dažniausiai tai didžiagalviai ėmė svarstyti, kokią žinutę pasiųsti kitoms sutvėrimai (tai nusako jų didesnes protines mąstančioms būtybėms, kurių, galimas dagalimybes) lėkštės didumo akimis, žalios lykas, knibždėte knibžda už mūsų žinomo arba blyškios pilkos spalvos, šiek tiek mažespasaulio ribų. ni už vidutinio ūgio žmones. Mus pasiekia skraidančiomis lėkštėmis arba kosminiais laivais, kurių technologijos toli pralenkusios mūsų išradimus. 12
TAČIAU aprašomi ir kitokie humanoidai: gerokai už žmones didesni sutvėrimai kastuvo formos galvomis, goblinus primenantys ateiviai, savo išvaizda artimi driežams reptiloidai, taip pat vabzdžius, šikšnosparnius ar visai nematytas gyvybės formas atstovaujantys atėjūnai. O kur dar mums visiškai nesuvokiama ar akimis nematoma gyvybė, kuriai pažinti mūsų turimų penkių pojūčių per maža? Tačiau viena aišku – su ateiviais verčiau draugauti, o ne pyktis.
TODĖL ŽMONIJA, norėdama rasti būdą bendrauti ir parodyti save kaip protaujančią, nusprendė žinią apie savo technologinius, kultūrinius ir kitokius pasiekimus sudėti į specialius įrašus ir išsiųsti į kosmosą tarsi kokį antspauduotą paštą butelyje, pranešimą kitoms gyvybės formoms, o gal net ateities kartoms.
Auksinis diskas, pritvirtintas ant Voyager 1.
Prog
„Laimiuka
s“
ėlėje ram
MOKSLININKŲ KOMANDA, beveik metus rinkusi įvairius gamtos, gyvūnijos garsus, muzikos, dailės, fotografijos pavyzdžius, juos sudėjo į auksinius diskus, kurie patalpinti zonduose Voyager 1 ir Voyager 2 keliaujančiuose per kosmoso platybes. Voyager 1 zondas jau paliko mūsų Saulės sistemą ir keliauja tolyn. Tad jei kada keliaudami asmeniniu kosminiu laivu pro šalį turėsit progą jį pamatyt, išsitraukit savo tolimųjų bangų skenerį ir būtinai perklausykit bei peržiūrėkit, ką žmonija apie save norėjo parodyti kitoms būtybėms prieš keliasdešimt metų. Galbūt kai kas net jums pasirodys gerokai netikėta ir nauja.
I E Š KO K
nuotraukų iš Voyager 1 auksinio disko.
Nuotraukos iš viešo naudojimo NASA archyvų.
Dru de
14
Iliustravo aitytÄ— Sigita Sab
15 15
Vy avo graf Foto
ti s Š
uli nsk as
Skautų įstatai NELAUK iš kitų nieko, bet visada duok pats, ką gali. GYVENK Tėvynei ir žmonijai, būk gamtos bei gyvūnų draugas. BŪK riteris, neturtingųjų ir silpnųjų gynėjas, tiesaus kelio sekėjas. STIPRINK savo kūną ir sielą ir šviesk protą. TEBŪNIE tavo valia kaip templė tampriai įtempta. SEK skautų globėju šv. Jurgiu: naikink pikta pasaulyje, o pirmiausia – pačiame savyje. TEBŪNIE tavo pirmoji mintis apie kitus, o tik antroji apie save. AUK į viršų kaip galingas ąžuolas ir nesilenk žemyn lyg verkšlenąs gluosnis. BŪK rytoj geresnis, negu šiandien buvai ir negu vakar buvai. TURĖK Dievą širdyje ir atmink savo šūkį – „Budėk“! 16
ja skautininke Pokalbis su Lietuvos skautijos vyriausią IEVA BROG IEN E
Kaip galingas ĄŽUOLAS! Skautai – toks neįprastas žodis. Iš kur jis kilęs, ką reiškia? Šis žodis yra kilęs iš anglų kalbos žodžio scout, kuris reiškia žvalgas, o lietuvių kalbos žodyne reikšmė vienintelė – skautų organizacijos narė(-ys).
av oL aur a
Liubi naitė
Kokio amžiaus tampama skautais? Vadovų prižiūrimi ir palapinėse vieni jaunesnieji skautai miega jau nuo 6 metų. Mes 6–10 metų amžiaus grupę vadiname „vilkiukais“. O jeigu prikalbinsi mamą ir tėtį tapti skautų šeima, tai kartu su jais galės stovykloje dalyvauti ir jaunesni negu šešerių šeimos nariai.
f gra o t Fo
Nu otr au ka
iš a smeninio archyvo
Ar skautai skiriasi savo išvaizda, turi aprangą, ženklus? Skautą atskirsi iš tolo. Mes turime kaklaraiščius ir uniformas, ant kurių gali pamatyti tiek mūsų vardus, gimtuosius miestus, tiek stovyklas, kuriose esame buvę, tiek skautiškas specialybes, kurias įgijome. Dėl to su skautu visad lengva pradėti kalbą ir surasti bendrų pomėgių. Mes dar dėvime skautiškus kaklaraiščius, kurie yra skirtingų spalvų. Spalvos priklauso nuo amžiaus, o jų gama labai įvairi: geltoni, oranžiniai, mėlyni (tik merginoms), violetiniai (tik vaikinams), žali (tik vadovų), pilki, tamsiai raudoni. Jūrų skautai dėvi dar kitokių spalvų – mėlyni arba juodi su baltais apvadais, žydri, tamsiai mėlyni su gintariukais (tik merginoms) arba tamsiai mėlyni su baltais apvadais (tik vaikinams) ir kt. Ar vaikams patinka būti skautais? Vaikams visad patinka būti su kitais vaikais! Čia jie gauna progą ne vien tik pasibūti, o taip pat kartu žaisti, kurti ir mokytis komandinio darbo.
Ar yra priėmimo į skautus ritualų? Atėjus į pirmąjį susitikimą, mūsų vadinamą sueiga, jokie įšventinimo ritualai nelauks. Bet pirmojoje stovykloje dažniausiai duodamas jaunesniojo skauto įžadas, kuris reiškia, kad pasižadi mylėti Dievą, Tėvynę, kasdien padaryti po gerą darbelį ir stengtis būti geram. Pasižadama matant ir girdint draugams, kad, jei pamirštum, jie tavo atsakomybę primintų. Fotog rafavo Andre
s Morales Jamboree
22
II
II
I
V
III
2 9 16 23 30
IV
VII
VI
VII
3 4 5 10 11 12 17 18 19 24 25 26 31
V
VI
3 4 5 6 10 11 12 13 17 18 19 20 24 25 26 27 31
IV
Gegužė / May
2 9 16 23 30
III
1 6 7 8 13 14 15 20 21 22 27 28 29
1 7 8 14 15 21 22 28 29
I
Sausis / January II
III
IV
V
VI
II
III
IV
V
VI
1 3 4 5 6 7 8 10 11 12 13 14 15 17 18 19 20 21 22 24 25 26 27 28 29
I
Birželis / June
1 2 4 5 6 7 8 9 11 12 13 14 15 16 18 19 20 21 22 23 25 26 27 28
I
Vasaris / February
2 9 16 23 30
VII
3 10 17 24
VII II
I
1 8 15 22 29
II
2 9 16 23 30
IV
V
IV
V
VI
2 9 16 23 30
VI
VII
3 10 17 24 31
VII
3 4 5 6 7 10 11 12 13 14 17 18 19 20 21 24 25 26 27 28 31
III
Liepa / July
III
1 4 5 6 7 8 11 12 13 14 15 18 19 20 21 22 25 26 27 28 29
I
Kovas / March
IV
V
VI
II
VII
III
IV
V
2 9 16 23 30
3 4 10 11 17 18 24 25 31
VI
VII
3 4 5 6 7 10 11 12 13 14 17 18 19 20 21 24 25 26 27 28
III
Rugpjūtis / August
II
2 9 16 23 30
1 5 6 7 8 12 13 14 15 19 20 21 22 26 27 28 29
I
I
1 8 15 22 29
Balandis / April
II
III
IV
V
VI
VII
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30
I
Rugsėjis / September II
1 7 8 14 15 21 22 28 29
I
2 9 16 23 30
III
V
VI
VII
3 4 5 6 10 11 12 13 17 18 19 20 24 25 26 27 31
IV
Spalis / October II
III
IV
V
1 4 5 6 7 8 11 12 13 14 15 18 19 20 21 22 25 26 27 28 29
I
2 9 16 23 30
VI
Lapkritis / November 3 10 17 24
VII
II
III
IV
a Lukšait ė Lin
VII
VI
V
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31
I
Gruodis / December
Iliustra vo
ATSAKYMAI:
........................
KRYŽIAŽODIS APIE SKAUTUS (pagal tekstą psl. 16–18)
NR. 1
1
........................ 2
........................
3
........................
4
........................
5
NR. 2
6
........................
7
........................
NR. 3 ........................
........................
8 9 10
NR. 4
........................
........................
........................
........................ (Vardas, pavardė, metai, mokykla, klasė, tel. nr.)
PRIZAS!
26
11 12 13 1. Kalba, iš kurios kilęs žodis „skautas“. 2. Skautų yra įvairiose pasaulio ... 3. Ant skauto uniformos gali perskaityti jo ... 4. Skautas brolis, skautė ... 5. Skautiški kelio ... 6. 6–10 metų skautų grupės nariai. 7. Skautų įžadas duodamas draugams girdint ir ... 8. Jūrų skautų kaklaraiščio spalva. 9. Dėvi žalios spalvos kaklaraiščius. 10. Skautų susibūrimas miške. 11. Viena iš skautų ledų sudedamųjų dalių. 12. Skautų susirinkimas. 13. Gėlė, kurios žiedlapiai yra skautų ženkle.
ATSAKYMAS NR. 4: SVEIKINAME! Leidyklos „Nieko rimto“ prizas – knyga „Šuo vardu Kalėdos“ – už teisingus „Laimiuko“ Nr. 6 (80) užduočių atsakymus skiriama Agotai Granatauskaitei, 4C, Druskininkų „Atgimimo“ m-kla, Martynui Riekašiui, 3D, Gargždų „Kranto“ pagr. m-kla, Eligijui Kleinui, 4V, Klaipėdos Gedminų progimnazija ir Augustui Laurynaičiui, 2B, Tauragės Martyno Mažvydo progimnazija.
Ramutė Skučaitė
Tada ir pasakė baubai: Per daug nesidžiaukit, siaubai!
Vėliau – ir siaubai, ir baubai Vaikams įkyrėjo... Labai!
č
Siaubus visur vadina, Siaubai visur vaidina – Ekranuose siaubai Ir knygose siaubai. O baubus apskritai užmiršo, Tai baubai užmiršti įniršo.
Dvi valandas truko derybos, Bet liko neperžengtos ribos, Baubai savo įniršį laikė Ir su siaubais susitaikė.
i
k ns
ait
ė
Ra
Į madą atėjo siaubai (Jūs žinot). Jiems baisiai pavydi baubai (Nežinot).
J ū ra t ė
Štai kaip viskas atsitiko, Nors ir nieko neįvyko:
Atleiskit už viską siaubams, Jie kartais įtinka vaikams! Išvis čia peštynės netinka – Baubai mums taipogi patinka! Mes prašom išgirsti vaikus – Geriausias sprendimas – taikus!
Piešė
Nesigąsdinkit labai – Buvo septyni siaubai. Ir įspėti jus skubu – Buvo trylika baubų.
Mus užmiršo, Mes įniršom, Bus peštynės, Bus muštynės! Vaikai, išsigandę labai, Atėjo ir tarė: – Baubai!
27
Kie
r o i j a t ? i r e t a i no č
Pi e š ė L i n a E it m a
n tytė
- Va l u ž
Danguolė Garnienė
ienė
N
uslinko snaiges išbėręs mažas debesėlis. Prūdas pasidengė puriu sniegu. Pašvietė saulė ir ledas sužvilgo lyg apibarstytas cukrumi. Toks saldus... Prūdo pakrašty apsigaubę šerkšno skara žvalgėsi meldai, išdidžiai iškėlę rudas galvas. Tuo pat metu ant ąžuolo šakos įsitaisė kėkštas Gudas. Jis buvo ką tik papusryčiavęs ir grožėdamasis blizgančia prūdo baltuma įsisvajojo. „Ech, įdomu, ką sapnuoja mano draugas varliukas Izadoras? Tikriausiai ramiai miegos iki pavasario. Hmm, o kai antys sugrįš su savo vaikais, kažin ar pažinsiu juos? Visi bus sutvirtėję, suaugę. O gal patrauks į kitus vandenis, nes...“ Staiga akies krašteliu kėkštas pastebėjo įtartiną šešėlį. „Prieš akimirką jo tikrai
34
nebuvo“, – sunerimo Gudas. Bet iš netikėtumo neįstengė pajudinti sparnų. Jie tapo sunkūs lyg akmenys. Net plunksnų galiukais jautė, kad šešėlis keičiasi ir grėsmingai artėja. – Tai ką, išsigandai? Nepaskrendi gilių prisikimšęs? – kažkas smagiai nusikvatojo. Kėkštui pagaliau pavyko šiek tiek pasukti galvą ir jis pamatė katiną Miaukį. Jei sąžiningai, kėkštas nežinojo jo tikrojo vardo, bet katinas taip dažnai kniaukdavo prie namo durų, kad kėkštas pavadino jį tiesiog Miaukiu. Nelabai kėkštui patiko katinas.
Ne dėl jo aštrių nagų, bet kad visuomet pasipūtęs, o dar tas miaukimas visai ne prie širdies. – Miaukiau, negi šeimininkas išvarė iš namų už tinginiavimą? Tau tik skanėstai dubenėlyje ir šiltas guolis rūpi, – jau atitokęs Gudas nesusilaikė nepasišaipęs iš katino. Kėkštas buvo darbštus, visą rudenį skabė ąžuolo giles ir slėpė žiemai. Prisikaišiojo visur. Tiesa, užėjus šalčiams ne visas pavyksta surasti... Bet paskui kokie gražūs ir tiesūs ąžuoliukai iš jų išdygs! Gudas buvo ramus, jis puikiai žinojo, kad skanėstų žiemai užteks. – Visų pirma, mane vadina katinu Puikiuoju. Aš esu ypatingos veislės. Ir manęs niekas niekur neišvarė. Pats savo noru išėjau apžvelgti savo teritorijos, – papūtęs ūsus išdidžiai paaiškino katinas. – Savo? Sprogsiu iš juoko, – iš nuostabos išsižiojo kėkštas. – Juk čia visų kiemas! – Nori pasakyti, kad man irgi reikės iš juoko sprogti, kai pamatysiu tave sprogstantį?
Šis kiemas yra MANO! O katinas visada vaikšto vienas ten, kur nori ir kada nori. Nežinojai? Štai imsiu ir pažymėsiu pėdutėmis savo teritoriją. Ir niekas tenedrįsta jos pažeisti. Be to, aš čia gražiausias ir vyriausias, – net nesuglumo Miaukis. Žalios katino akys tapo dar ryškesnės, o kailis pasišiaušė besigėrint savimi. – Gerai, sutinku. Tavo teritorija žemai, o mano aukštai. Bet jei nepatinka, eikš pas mane, apskriskim – koks šeimininkas savo teritorijos neapžiūri, – vėl neiškentė nepasišaipęs Gudas. – Manai, labai man reikia tavo aukštybių? Vis tiek jose mano pėdsakų nesimatys, kad visi suprastų, jog čia praėjo nuostabusis Puikuolis, – atšovė katinas. Ir išdidžiai pakelta uodega nužingsniavo skersai prūdo. – Netrepsėk kaip dramblys, prižadinsi prūdo gyventojus, – šūktelėjo pavymui Gudas. Bet katinas Puikuolis nesiteikė pažvelgti į kėkštą. Snaigės ramiai krito, kol mažų pėdučių atspaudus uždengė purus sniegas. – Na va, nepraėjo nė penkios minutės, o katino teritorijos kaip nebūta, – šyptelėjo kėkštas ir nuplasnojo pietauti.
35
Gaja Guna Eklė
Ponas Dudlas buvo be galo rimtas žmogus. Kiekvieną rytą jis atsikeldavo lygiai 6 valandą ryto. Jei žadintuvas kartais nesučirkšdavo – Dudlas, atsikėlęs įprastu laiku, anam primindavo apie pareigas ir atskaitydavo ilgą, rimtą ir labai nuobodų moralą. Ir laikrodis nebepramiegodavo bent jau artimiausias tris savaites. Iš lovos rimtuolis niekada nešokdavo. Atsikeldavo ramiai, nepaprastai kruopščiai pasiklodavo patalus ir eidavo į vonią ruoštis. Iš pradžių trimis skirtingais būdais nusiprausdavo veidą, dviem pastomis išsišveisdavo savo akinamai baltus dirbtinius dantis, o galiausiai kruopščiai susišukuodavo savo plikę. Apsivilkęs puikų vilnonį kostiumą ir užsirišęs pilką kaklaraištį Dudlas sėsdavosi pusryčiauti. Kiekvieną rytą jis valgydavo tą patį. Pasišildydavo pieno puodelį ir į jį įsipildavo šlakelį kavos. Tuomet susitepdavo du sumuštinius jau galvodamas apie savo būsimus dienos darbus. Todėl vienas sumuštinis išeidavo su riešutų sviestu ir dešra, o antras su šokoladiniu kremu ir pomidorais. Prieš išeidamas į savo labai rimtą darbą Dudlas minutei sustodavo prie veidrodžio. Apžiūrėdavo, ar ant kostiumo nematyti nė menkiausios dulkelės. Jo darbas buvo iš tiesų labai rimtas, todėl jame turėjo atrodyti kuo padoriausiai. Visa bėda ta, kad dirbo labai nerimtoje įstaigoje. Ponas Dudlas buvo „Apverstagalvių“ cirko buhalteris. Jis skaičiuodavo
36
pinigus, o tai labai rimta. Padalindavo juos visiems artistams, o tai dar rimčiau. Ir žiūrėdavo, kad cirkui pinigų niekada nepritrūktų, o tai, be abejo, pats rimčiausias dalykas. Didžiavosi savo darbais Dudlas tikrai ne veltui. Cirkui puikiai sekėsi – bilietų žmonės prie kasos laukdavo bent po keturias dienas, o pasirodymai vykdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Rimtuolis kiekvieną rytą eidamas į darbą matydavo kelis ryžtingiausius cirko gerbėjus, kurie net miegodavo prie bilietų kasos. Taip labai jie norėjo patekti į cirką pirmieji. Kiekvieną kartą Dudlas mintyse pasišaipydavo iš tokių kvailių. Nors daug metų dirbo cirke, niekada nesuprato, kuo jis gali kam nors patikti. Juk tai klaiku! Vos Dudlas pradėdavo skaičiuoti, daryti sudėtingus atimties, sudėties, dalybos ir daugybos veiksmus, dalinti pinigus į skirtingas krūveles, kalnelius ir lygumas, tuoj pasigirsdavo siaubingi garsai. Klounai cypdavo, akrobatai žviegdavo, žiūrovai kvatodavosi, o po cirko arena gyvenusios pelės imdavo traukti romantiškas arijas. Niekas, visiškai niekas nepagalvodavo apie vargšą Dudlą ir jo rimtus darbus. O juk be jų sugriūtų pasaulis! Cirko neliktų! Kurgi tada eitų laiko švaistyti visi tie keistuoliai? Taip mąstydavo Dudlas ir tuojau pradėdavo niršti. Pykdavo taip stipriai, kad po truputį pradėdavo raudonuoti. Tuomet piestu pasistodavo visi kūno plaukeliai. Tik galvos travo Edgaras Straukas Ilius
ne, nes ten jau seniai nė vienas neaugo. It beužverdantis arbatinukas Dudlas pratrūkdavo. Jis iš savo kabineto išbėgdavo į cirko areną ir imdavo šaukti: – NE NE NE. Nutilkit! NUTILKIT JŪS VISI! Baisu. Neapsakomai baisu! Ką jūs darot? Ar proto neturit? Aš tik dirbu dirbu dirbu, nuo ryto iki vakaro dirbu dirbu. O jūs? O JŪS? Nė minutėlės ramybės! – šiuo metu Dudlas pradėdavo smarkiai šokinėti ir mosikuoti rankomis – AŠ DIRBU. AŠ RIMTAS ŽMOGUS! Ir tokios netvarkos daugiau nepakęsiu, negi negalit tyliai ir ramiai čia pasibūti? – paniekinamai tęsdavo Dudlas: – Jūs! Jūsss! JŪSSSS visiškai nevertinat rimtų dalykų. BAISU. KLAIKU. Išprotėti galima! Aš jums dar parodysiu! Po tokių ir panašių tiradų Dudlas neaprimdavo. Kur tau! Jis piktindavosi dar labiau, todėl pridarydavo dar daugiau nesąmonių. Atsistodavo ant rankų, o paskui laikydavosi vien ant smilių, imdavo maskatuoti kojomis ir persikreipęs lakstyti po cirko areną. Net padarydavo tris salto ir sušokdavo čia čia čia ir polkutę su ragučiais. Mažiausiai du kartus Dudlas užsikardavo ant akrobato nugaros ir ilgu lynu
ragindavo jį bėgioti it kokį arklį. Galiausiai po viso to dusdamas ir springdamas sušukdavo ploti pradedančiai publikai: – Va! Va, kaip jūs atrodote. Juokingi ir apgailėtini. Kad jus kur galas! Susirinkusieji jau ne prunkšdavo, o stačiai žvengdavo, plodavo ir iš pasitenkinimo švilpdavo. Po pykčio protrūkio Dudlas pasitraukdavo į savo kabinetą, pasitaisydavo kaklaraištį, nusišluostydavo prakaitą ir palinkdavo prie savo rimto darbo. Turbūt manote, kad Dudlas buvo nelaimingas žmogus. Piktas, pagiežingas ir nelabai išmintingas? Tiesą sakant, Dudlas jautėsi esąs labai laimingas, nors to nė už ką niekam neprisipažintų. Toks rimtuolis kaip Dudlas net sau nedrįsta prisipažinti, kad darbas cirke jam labai patinka, o sena svajonė būti klounu nėra tik kažkada užklupęs košmaras. Lydimas ovacijų Dudlas į savo kabinetą eidavo išsišiepęs. Nuo ausies iki ausies. Tik niekas to nematydavo. Net jis pats.
37
IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Virgis Šidlauskas
Slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija
Tikriausiai žinote rašytoją Virgį Šidlauską bei jo nuotaikingas istorijas „Ulfas ir stebuklinga barzda“ arba „Ugnikalniukas ieško draugų“? Dabar jūsų laukia naujas nuotykis kartu su trimis rupūžiais ir peliuku nuostabiame povandeniniame laive pavadinimu „Kornelijus van Drebelis“. Rupūžiai ramiai gyventi visai nenori – jie svajoja užkariauti pasaulį. Kaip jiems seksis ši užmačia? O ką apie tai sako rašytojas Virgis? „Pasaulio užkariautojų niekada netrūko. Didelė jų dalis nuo pat mažų dienų svajojo užvaldyti kitų širdis, sielas ir protus, pelnyti simpatijas ir pagarbą. O kai kurie net įžūliai tvirtino, kad „pasaulis toks jau daiktas, nori nenori turi jį užkariauti – antraip negalėsi paskui ramiai naktį bluosto sudėti. Užtai ne kiekvienam užtenka drąsos tiesiog gyventi pasaulyje nieko iš jo nereikalaujant. Kas stipresnis – noras griauti ar kurti? Noras valdyti ar meilė ir rūpestis? Tą ir mėgins išsiaiškinti mano knygos herojai.“
Otfried Preußler
Katherine Rundell
Plėšikas Hocenplocas ir mėnulio raketa
„Gerai, Kaspariuk, sutinku. Policijai reikia padėti. Mes sugausime plėšiką Hocenplocą! – pareiškė Zepukas ir piktai pridūrė: – Bet žinok, man labai nepatinka, kad jis pasprunka kaip tik tada, kai aš atsigulu snustelėti! Aš jį pasiųsčiau į mėnulį!“ Plėšikas Hocenplocas ir vėl paspruko, todėl niekam negalima kelti kojos iš namų! Ir kaip tik tada, kai Zepukas snaudžia, o močiutė ruošiasi Kaspariuką su Zepuku pasiųsti į mišką grybauti? Grybienė pati neišsivirs! Bet plėšikas Hocenplocas į daboklę pats irgi negrįš. Tačiau Kaspariukas su Zepuku jau žino, ką daryti. Otfriedas Preußleris – vienas linksmiausių ir mėgstamiausių vaikų rašytojų, mylimas ir gimtojoje Vokietijoje, ir visame pasaulyje. Knyga „Plėšikas Hocenplocas ir mėnulio raketa“ pirmą kartą leidžiama lietuvių kalba. O. Preußleris iš pradžių šią istoriją buvo parašęs kaip pjesę lėlių teatrui.
Vilkų mergaitė
„Vilkai nesibeldžia. Jeigu jie nori patekti vidun, jie įšoka pro langą, nesvarbu, ar jis atvertas, ar ne.“ Rusijos glūdumoje, tarp miškų, kur siaučia pūgos ir naktimis girdisi vilkų staugimas, trobelėje gyvena mergaitė su mama. O šalia jų gyvena vilkai. Tie vilkai čia ne šiaip sau – tai buvę didikų numylėtiniai, išvežti ir palikti likimo valiai. Kad galėtų išgyventi laukinėje gamtoje, ir patys vilkai turi vėl išmokti būti laukiniais žvėrimis. Būtent tai ir daro mergaitė Feodora su mama – moko vilkus vėl pažinti laukinę savo prigimtį. Bet Rusijos glūdumoje nėra saugu ir ramu gyventi, net jei vilkai ir tavo pusėje. O vilkų laukintojų veikla ir po apylinkes lakstantys pavojingi žvėrys patinka tikrai ne visiems. Britų rašytoja Katherine Rundell Lietuvos skaitytojams pažįstama iš knygos „Stoglaipiai“.
ISSN 1392-9674 ISSN 1392-9674
9 771392 967004 9 771392 967004