N r. 1 (7 5 ), s a u s i s – v a s a r i s , 2 0 1 8
KAINA 1,88 Eur
S u p r o g r a m ė l e „ L a i m i u k a s“
Literatūrinis žurnalas
Li etuv
aš
al i a t
s e av
Lietuva švenčia gimtadienį. O lauke pilka. Jau visai žiemos pakraštys, ir
aš žinau, kad tuoj pavasaris, kad prasikals žolė ir išputojusią ledo plutą pradurs snieguolių ietukės... Bet kol kas – nieko panašaus. Nieko, kas patrauktų akį. Eglutės jau nupuoštos, margučiai dar nedažyti – tai kuo graži ta Vasario 16-toji? Kaip ją švęsti? Ką atnešti dovanų? Lietuva – ne teta ir ne draugas, pyragų jai turbūt neprikepsi, žaisliukais neužžaisi...
Prie namo iškėlėme trispalvę. Žiūrim – ir kaimynai savąją kelia.
Po valandos visa gatvė plaikstosi geltonai, žaliai, raudonai. Ir sniegas nebe toks pilkas. Neblogai būtų susieiti su tais kaimynais kartu švęsti, bet kažkaip nedrąsu – nelabai pažįstami. Todėl radijui užgrojus Tautišką giesmę kieme išsirikiuojame tik mūsų šeima. „...Tegul tavo vaikai eina vien takais dory-ybės...“ – giedam. Ir aš prisimenu gražiausią kada nors matytą Nepriklausomybės dienos šventę vienoje mokykloje. Lygiai vidurdienį visi mokiniai ir mokytojai susirinko mokyklos fojė ir užtraukė valstybės himną. Žmogus prie žmogaus: direktorius prie pirmoko, mokytojas, budėtojas, dvyliktokas. Ranka prie širdies. Viskas. Jokių blizgučių, jokių plakatų, jokių pakilių žodžių. Tik giesmė. Geriau nepasakysi, nei joje pasakyta. Sugiedojo ir išsiskirstė. Nes viskas „vardan tos Lietuvos“. Pamokos irgi.
Kaip švęsti Lietuvos gimtadienį? Siūlau – kasdieniškai. Rytą pradėti geru
žodžiu šalia esančiam – tegul mama ar tėtis, brolis, sesuo, seneliai, auklėtojai ir draugai žino, kaip jie mums brangūs. Jie mūsų Lietuva, tikrai.
4
Agnės Nananai iliustr. iš knygos „Aš augu“, leidykla „Nieko rimto“, 2015
Išvesti pasivaikščioti savo šunį, pašerti katę ir paberti saulėgrąžų vasario zylėms – jos mano Lietuva, taip, taip, ir jos! Ir miškas ten, tolumoje, – jis mano. Nusišypsoti prekybos centro kasininkei ir autobuso vairuotojui – jie šiandien dirba, kai mes švenčiam, ačiū. Ir mintimis padėkoti visiems, kurie stengiasi, kad mes jaustumėmės saugūs ir ramūs. Susėsti pietų. Atriekti pyrago ir nunešti senutei iš daugiabučio. Ji jokiu būdu nesutiko ateiti šventėms pas mus – sakė, jai sunku judėti, o iš tiesų tiesiog... nepatikėjo, kad nuoširdžiai kviečiame. Per daug dažnai jai teko girdėti, kad seni žmonės niekam nereikalingi. Netiesa. Jie irgi mūsų Lietuva. Vakare uždegti ant palangės žvakelę žuvusiems už tėvynės laisvę. Matyti, kaip kaimynų lange irgi sušvinta žiburėlis – gal ne tokie mes ir nepažįstami, ne tokie ir tolimi, juk gyvename vienoje gatvėje. Ir su tais, kurie kitam mieste, kitoj šaly, reikėtų dažniau kalbėtis: tie žmonės – ta pati Lietuva, tik tolimoji. Visai prieš naktį siūlyčiau paimti knygą. Tėčiai ir mamos tepaskaito savo vaikams, vaikai paaugėliai – senelėms ir seneliams. Vyresnieji broliai ir sesės gali užsidaryti savo kambaryje – nieko tokio pabūti vienam su knyga. Taip irgi galima švęsti. O ką šįvakar veiksiu aš? Galbūt rašysiu. Lietuva man davė kalbą. Turiu už ją kaip nors atsidėkoti.
Kaip tu šventi Vasario 16-tąją? Kuo pradžiugini Lietuvą, tą Lietuvą,
Ilo
Ežeriny na
tė
kuri kasdien šalia tavęs – labai labai arti?..
5
Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr.
Paklausk
Ka
daryti, kai:
Atostogos. Iškyla gamtoje. Lendi iš palapinės ir... kaktomuša susiduri su briedžiu!
Jau žinau: ši akimirka išliks tau visam gyvenimui. Net be fotoaparato. Nesibaidyk, geriau pro plyšelį žiūrėk į jį ir džiaukis: ne kiekvienam tokia laimė nusišypso.
Vėlus vakaras. Lauki vienas namuose grįžtančių tėvų. Staiga už lango pasigirsta keistas krebždesys...
Geriausia išjungti šviesą ir pasižiūrėti pro langą – taip tikrai viską pamatysi. Tik neskubėk slėptis, nes ten gal naktipiečiauja tavo kaimynas katinas.
Pakeliui į mokyklą gatvę perbėga juoda katė, virš galvos ima krankti varnos, o iš kišenių pradeda lįsti skruzdėlės... Ir nieko čia baisaus: tiesiog vakar reikėjo eiti miegoti anksčiau.
Mokytoja nepatiki, kad namų darbų sąsiuvinį sugraužė pelės...
Tikra tiesa – pelė labai maža. Gali būti, kad tavo sesė (ar brolis) turi tokią nenaudėlę žiurkę, kuri viską graužia, kad ji jau sumaumojo tėtės vairuotojo teises ir mamos darbo knygą. Štai ta žiurkė ėmė ir... kas jai sąsiuvinis... Arba prisipažink, kad namų darbų nepadarei.
Valentino dienos proga nedrįsti paduoti atviruko draugei arba draugui, kuris dar pirmoje klasėje krito į širdį...
Įteik kartu su knyga, kokios jis (arba ji) labai norėjo. Juk žinai, kokia tai knyga? 6
rasytojo ir gamtininko Selemono Paltanaviciaus Išsprendi sunkų matematikos uždavinį, o tada atsėlina tavo katinas ir išpila ant sąsiuvinio stiklinę sulčių...
Na ir kas? Uždavinį perrašysi naujame sąsiuvinyje, bus dar gražesnis. O sulietą sąsiuvinį gali padovanoti katinui – tegul pats mokosi matematikos.
Ekskursija. Tiek daug įdomybių. Čiumpi fotoaparatą, o jo baterija – išsikrovusi...
Tik neieškok kaltų. Geriau pagalvok, kaip fotografuosi kitą kartą. Ir kaip pasiruoši kelionei. Beje, fotografuoti galima ir akimis!
Svajoji apie šuniuką, bet tėvai neleidžia jo laikyti...
Svajoti gražu. Bet tu turi žinoti, kad su šuniuku gyventi nebus lengva. Ar esi pasiruošęs prieš pamokas išvesti jį pasivaikščioti? O po to – grįžęs iš mokyklos? Ir dar vakare? Jei tėvams pasakysi, kad visada viską darysi pats ir dar tą patvirtinsi savo garbės žodžiu, gal viskas pasikeis? Pabandyk.
Nuobodu... Norėtum nuveikti ką nors įdomaus, bet nesugalvoji, ką...
I
Laimiuko TV Selemonas Paltanavičius skaito laišką iš girios!
g ra m ė e
Interviu paruošė Lina ir Saulius Valužiai
p ro
lė j
O tu pagalvok, kada žmogui (taigi – tau) būna nenuobodu ir kaip tai atsitinka. Arba paskambink draugui, ir jeigu jam taip pat nuobodu, pasakyk, kad reikia susitikti ir gydytis nuo nuobodulio drauge. KO K Dviese tikrai rasite geriausią sprendimą! EŠ
„Laimiukas “
kaip nukeliauti nuo
zemes gelmiu
Rašytojo gimimo diena – vasario 5 d.
8
Z i u l i s Ga b r ielis Vernas 1828 1905
Iliu s
Žiulis Gabrielis Vernas gimė 1828 vasario 8 dieną Nante – viename iš Prancūzijos uostų. Suprantama, kad berniukas, žiūrėdamas į išplaukiančius ir parplaukiančius laivus, svajojo apie tolimus kraštus. Būdamas vienuolikos, ryžosi savo pirmajai kelionei: parsisamdė junga į vieną laivą, plaukiantį Indijon. Deja, po kelių valandų buvo o Lina Lukš rav t grąžintas namo ir išpertas rykštėmis – geros šeimos geram vaikui nedera būti jūrininku. Tad Žiulis
tė ai
20 000 – būtent toks skaičius sužybsi galvoje, paminėjus Žiulį Verną. Jei kas manote, jog kalbu apie šio prancūzų fantasto romaną „20 000 mylių po vandeniu“, esate teisūs. Nors 20 000 reiškia ir ką kita – tiek ar net daugiau sąsiuvinių sudaro rašytojo užrašyną: studijuodamas astronomijos, geografijos, istorijos, fizikos, chemijos ar geologijos knygas, vartydamas enciklopedijas ir žinynus, Žiulis Vernas kruopščiai užsirašinėjo svarbius faktus, klijavo į tuos sąsiuvinius įdomesnes laikraščių ir žurnalų iškarpas. Rašytoją domino viskas – nuo naujausių mokslo atradimų ir neįtikimų hipotezių iki siaubą keliančių spaudos pranešimų apie paslaptingus įvykius. Ta medžiaga vėliau gulė į romanus, kuriuos kai kas linkęs vadinti pranašiškais – juk, pavyzdžiui, kelionę į Mėnulį Žiulis Vernas aprašė dar 1865 metais, o pirmasis kosminis skrydis į šį Žemės palydovą įvyko tik 1969-aisiais. Arba vėl – XIX a. antroje pusėje laikraščiai mirga nuo sensacijos: vandenyne atsiradusi pabaisa skandina laivus, grobia žmones... Žiulį Verną tai įkvepia parašyti romaną apie povandeninį laivą – tikrovėje toks elektrinis povandeninis laivas sukuriamas tik po septyniolikos metų... Tai kas gi buvo šis žmogus – keliautojas, mokslininkas, svajotojas ar aiškiaregys?
menulio
KO K
p ro g ra m
ėlė
„Laimiu ka
je
iki
I EŠ
s“
Žiulio Verno kelionių laivas mokosi teisės, kaip nori jo tėvas advokatas, tačiau svajoti nenustoja – jam rūpi tapti rašytoju ir nukeliauti visur: po vandeniu, tarp debesų, į negyvenamą salą, į ateitį... Kūrybos kelią Žiulis Vernas pradeda rašydamas pjeses teatrui. Romanai atsiranda vėliau ir iškart pelno skaitytojų dėmesį. Leidėjas reikalauja kasmet pateikti po du kūrinius, ir Žiulis Vernas rašymui skiria visą savo laiką. Juk romanas turi būti įdomus, o tam reikia daugybės nuotykių, detektyvo elementų, ryškių blogų bei gerų veikėjų (ir būtinai – keistuolio mokslininko), gilių kokios nors srities žinių ir, žinoma, kelionės.
O kaipgi paties rašytojo svajonė pamatyti tolimus kraštus? Ji begyva tik mintyse... Tikrovėje Žiulis Vernas pasitenkina neilgomis iškylomis jūra nuosava jachta „Sen Mišelis“ ir vienintele kelione oro balionu, kuri truko viso labo dvidešimt penkias minutes... Tiesa, pasitaikius progai iš Amjeno miesto, kuriame gyvena su šeima (žmona, dviem įdukromis ir sūnumi), jis važiuoja į Paryžiuje rengiamas pasaulines technikos pasiekimų parodas. O senatvėje dėl sužeistos kojos net ir tokios kelionės jam tampa neįmanomos, tad iki mirties 1905 metais rašytojas beveik nebegali judėti. Tiesiog neįtikima, bet didieji Žiulio Verno kelionių šedevrai „Penkios savaitės oro balionu“, „Kelionė į Žemės centrą“, „20 000 mylių po vandeniu“, „Kapitono Granto vaikai“, „Paslaptingoji sala“, „Aplink Žemę per 80 dienų“, „Penkiolikos metų kapitonas“ ir kitos knygos – iš viso daugiau kaip šimtas įvairiausių istorijų – gimė rašytojui kantriai sėdint prie rašomojo stalo...
būsimieji kapitonai, drąsūs or O jūs, eiviai, sm e l i k o n ą ę g ? n J i j e alsūs tyrinėtojai, ar pasiruošę leistis i o t v a ip, atsiver į pa skite Žiu lio Verno knygą ir – pirmyn! I l o n a E ž e r i ny t ė
Pasau l i s ,
kuris atsiveria žvelgiant Kuri mergaitė svajingai nedūsavo stebėdama lengvai plazdenančias balerinas? „Šokti niekada nėra vėlu, svarbiausia – noras“, – sako balerina Neli Beliakaitė, Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro artistė, tarptautinių konkursų nugalėtoja, premijų laureatė, gyvenusi ir šokusi JAV ir 2015 m. įkurtos Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademijos meno vadovė.
Nuotr. autorė Kristina Sereikaitė
Koks buvo pirmasis jūsų vaikystės įspūdis, susijęs su šokiu ar baletu? Man buvo tik dveji–treji metukai, tačiau atsimenu kaip šiandien. Tais laikais mes neturėjome daug galimybių lankytis spektakliuose. Gyvenimas sukosi tarp mokyklos, namų, darželio. Televizija iš Rusijos transliuodavo baleto spektaklius. Kaip dabar prieš akis iškyla tas mano, mažos mergaitės, matytas vaizdas: melsva scena, melsva šviesa ir daug daug baltų ilgų suknelių. Tai buvo spektaklio „Žizel“ ištrauka. Tas vaizdas pavergė, net pati stiebiausi į jį žiūrėdama, klausydama muzikos. Mama sakė, kad nuo tokio amžiaus ir pradėjau namuose striksėti ant puspirščių. Kas yra toji baleto magija, kuri taip traukia ne tik mergaites, bet ir jų mamas? Muzika, suknelės, lengvumo pojūtis... Silfidės – nežemiškos būtybės – įvaizdis... Baltumas, šviesa, grakštumas, muzika... Visa tai tarytum įkūnija tas gražias nimfas, kuriomis visos norėtumėm būti. Ar tiesa, kad baletą reikia pradėti šokti nuo mažens? Niekada nevėlu pradėti šokti. Galima ateiti bet kada, reikia tiesiog užsispyrimo, reikia stropiai lankyti, kad matytųsi pažanga. Žinoma, norint tapti profesionaliu baleto šokėju, amžius turi reikšmės. Koks jausmas būti scenoje? Kaip pirmą kartą ant scenos lipote jūs? Man buvo penkeri. Septynerių jau šokau su puantais ir vykome į gastroles Lenkijoje su „Liepsnelės“ kolektyvu, kuriame tuo metu šokau. Tai buvo didelis įvykis. Ėjimas į sceną yra begalinis jaudulys. Kai esi vaikas, nekreipi į tai per daug dėmesio. Tau smagu, atrodo tarsi pasimaudymas jūroje. Tik vėliau ateina tikrasis suvokimas, atsakomybė už savo mokytojus, tėvus, už savo šalį. Atsakomybė viską scenoje padaryti teisingai. Buvimą scenoje prilyginčiau... šuoliui nuo Everesto! Vaikai – tokie nenuoramos! Kaip juos sudominti, įkvėpti meilę šokiui? Būna, kad pamokose neklaužadas pastatau į priekį, tuomet jos susikaupia. Jeigu tai neveikia, trumpam pasodinu ant kėdės, kad apmąstytų, ką blogai padarė. Ar lengva padaryti špagatą? Kiek reikia treniruotis? Jei kas mano, kad lengva – netiesa. Treniruotis reikia ilgai ir nuobodžiai. Tai gali trukti nuo kiekvienos dienos treniruočių iki dvidešimties metų. 12
Nuotr. autorė Kristina Sereikaitė
Nuotraukos iš Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademijos archyvų
Kas svarbiausia nusprendus pasirinkti balerinos kelią? Svarbu valia, užsispyrimas, geras mokytojas, sveikata ir ištvermė. Viskas yra išugdoma, tačiau svarbiausia yra noras. Jeigu pats nenorėsi, tai už tave niekas nieko nepadarys.
g ra m ėl
Kuo jums ypatinga Lietuva? Mane labai traukia Paryžiaus dvasia ir architektūra. Labai mėgstu žalias salas su tropine imiukas „ La Nuotr. autorius Martynas Aleksa “ beveik negyvenama gamta... Bet Lietuva man ypatinga, nes čia yra namai: mano kalba, mano papročiai, mano kiemas, mano miestas, mano mokykla... Tai viskas, kas mane padarė tuo, kuo aš dabar esu. Ir tai yra ypatinga. e
Ar balerinos skaito knygas? Kokia mėgstamiausia jūsų vaikystės knyga? Skaito. Aš labiausiai mėgstu skaityti biografijas, nes tai – gal kiek pagražinti ir nutylėti, tačiau realūs žmonių gyvenimai, jų istorijos. Iš vaikystės įsiminiau pasaką apie mergaitę ir berniuką, tarp kurių buvo didelis kalnas, užstojęs saulę. Jie ilgai ir sunkiai kopė į tą kalną, kad susitiktų kalno viršūnėje ir abu pamatytų saulę. Kuriate libretus vaikų baleto spektakliams. Apie ką būtų ir kaip vadintųsi knyga, jei ją parašytumėte? Knyga būtų apie tai, kaip mes turime mylėti vienas kitą, kaip turime atleisti vienas kitam, suteikti antrą galimybę. Dažnai mes pykstamės dėl menkniekių, o juk nežinome, ką iš tiesų jaučia ar ką yra patyręs kitas žmogus. Knygos pavadinimas galėtų būti kaip trijų muškietininkų šūkis: „Visi už vieną, vienas už visus!“ Kalbino Irma Čižauskaitė
13
Dailininko Edgar Degas paveikslo fragmentas, 1878 m.
Š KO K p ro
Baleto bateliai – puantai. Atskleiskite pagrindinę šokio su jais paslaptį. Puantai – tai tarsi pačiūžos, tik rėmimosi į pagrindą platforma yra mažesnė. Svarbiausia, kad puantai būtų pritaikyti šokėjos pėdai, todėl pradedančiosioms balerinoms šiuos batelius reikia išsirinkti kartu su savo mokytoju.
ėj
IE
nuo puantų
Dėkis ličyną * – gausi po blyną !
*
a U žg
vė n i ų
kaukė žem
aiti
š ka
i
u žgavėnių žodžio paaiškinimas:
žemė gaunasi iš po žiemos miego. Šėlkim! Šūkaukim! Rėkaukim! Voliokimės sniege! Laistykimės vandeniu! Pagaliau! Pagaliau šurmulingosios Užgavėnės – žiemos išvarymo šventė, pripildyta pramogų ir linksmybių! Tai, kas šiandien atrodo linksma pramoga, senovėje buvo rimta apeiga. Žiemą varė ir pavasario atgimimo laukė mūsų protėviai dar pagonybės laikais. Vėliau ši šventė įsiliejo į krikščioniškąsias tradicijas. Užgavėnių diena tapo paskutine žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Juk reikėjo pasiruošti ilgam Gavėnios laikotarpiui, kuomet pasninkaujama ir laukiama Kristaus prisikėlimo Velykų rytą. Užgavėnės – įvairių Europos šalių šventė. Lietuvoje jos pirmiausia pradėtos švęsti
16
Žemaitijoje. Šimtmečiams keičiantis, ši šventė taip pat keitėsi. Iš kaimų ji persikėlė į miestus. Užgavėnių metu buvo pradėtos rengti mugės. Apeiginis persirengimas tapo karnavalu, kuriame visi yra ir dalyviai, ir žiūrovai. Argi ne šaunu: buriasi blynkepių komandos, organizuojamos įvairios rungtynės, folkloro ansamblių varžytuvės. Užgavėnės persikėlė net į Facebooko paskyrą – dalyviai entuziastingai dalijasi šventės nuotraukomis! Ar galėtume įsivaizduoti Užgavėnes be blynų? Neįmanoma! Smagu blynus kepti, jais vaišinti ir dalintis. Ne menkesnis malonumas pasislėpti po kauke ir visą dieną šėlioti. Kokių tik kaukių žmonės senovėje neprisigamindavo – iš medžio žievės, kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono. Svarbiausia persirengti taip, kad kiti neatpažintų.
M
Z av a d ariaus
skio iliu
str.
I
EŠ
KO K
p ro
g ra m ė lė
Danguolė Garnienė
je
„Laimiukas“
Užgavėnių šventės dalyviai – persirengėliai – liaudyje buvo vadinami „žydukais“. Tačiau persirengėlių personažų būta kur kas daugiau. Tai Meška, Briedis, Ožys, Avinas, Arklys, Raitelis, Gervė, Gandras, Giltinė, Daktaras, Juodas Kudlotas, kitos „ličynos“ (kaukės): ubagai, vengrai, čigonai, velniai, raganos, kareiviai, vestuvininkai. Šėlionių pabaigoje – persirengėlių Lašininio ir Kanapinio kova bei Morės deginimas. Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – apvalainas storulis, kartais su kiaulės galvos kauke, kramsnojantis lašinius. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Užgavėnių pabaigoje Kanapinis su Lašininiu stumdosi, grumiasi, kol galiausiai nugali... kas? Kanapinis! Tai reiškia – sotaus gyvenimo teks atsisakyti per visą ilgą gavėnios laiką. Morė – didžiulė skudurinė lėlė. Ją gamindami kaimo gyventojai ant jos sukabindavo arba į vidų prikimšdavo skudurų arba šiaudų ir taip atsikratydavo to, kas nereikalinga. Paskui Morę sudegindavo, įmesdavo į eketę ar nustumdavo nuo kalno. Šiuo veiksmu buvo užtvirtinama – žemė atsigaus po žiemos miego. Pamėklė buvo vadinta įvairiai: Žemaitijoje – More, Kotre, Šiuore, Magde; vidurio
l šmok Užgavėnių dainą!
Lietuvoje – Čiučele, Pelenų Diedu; šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvoje – Gavėnu. Šiais laikais labiausiai pritapo žemaitiškas jos vardas – Morė. Senovėje kaimuose buvo nerašyta taisyklė – persirengėlius įsileisti į namus ir pavaišinti. Jei kažkas nepaklusdavo, užsitraukdavo nemalonę – jų duris užremdavo. Ne juokai! Juk mobiliųjų telefonų nebuvo – nepaskambinsi draugui, kad atskubėtų išlaisvinti. Priimant ir vaišinant persirengėlius būdavo pagerbiamos dvasių pasaulio būtybės, su kuriomis žmonės stengėsi sugyventi taikiai. Tad ir kaukės buvo skirtos ne pasityčioti, bet pabrėžti, kad jas nešiojantys yra iš kito, paslaptimis apgaubto pasaulio. Šiandien greta tradicinių veikėjų atsiranda ir nauji personažai. Nes viena iš šiuolaikinių Užgavėnių prasmių – pasijuokti iš dabartinio gyvenimo negerovių. O jūs jau sugalvojot, kokią kaukę užsidėsit per Užgavėnes? Kokią Užgavėnių dainą išmoksit? O gal sukūrėte savo blynų receptą? Jei ne, pats laikas ruoštis. Užgavėnės – tinkama proga ne tik pasilinksminti, prisivalgyti, bet ir pakalbinti mergaitę ar berniuką, prie kurio ne visuomet drąsu prieiti... Su kauke – kur kas paprasčiau. Senieji papročiai Užgavėnių dieną drausdavo verpti, malti girnomis, vyti virves, nes tikėta, kad tuomet visus metus nebus poilsio ir darbai nesibaigs. Hm, gal tai reiškia, kad tą dieną ir į mokyklą nereikia eiti? Tikrai ne! Juk naujųjų laikų Užgavėnės įsiveržė ir į mokyklas! Juk linksmų vaikų būrys geriausiai žino, Vasario 13 kaip dūkti ir varyti d. žiemą iš kiemo! U gavė
nės (47 dienos iki Velykų)
17
K iekvienas U žgavėnių persirengėlis turi savo veiksmų planą. Kas ką veikia?
Daktarai, vengrai diagnozuoja ligas, išrašinėja receptus, gydo ir už tą gydymą reikalauja susimokėti. Žydai siūlo pirkti šeškenų, silkių galvų, tarpusavy barasi. Čigonai dainuoja, šoka, buria ateitį, nešiojasi „vaiką“ ir prašosi įsileidžiami į namus jo pervystyti. Viršininkai renka mokesčius, žiūri tvarkos. Ubagai prašo išmaldos, kelia ubagų vestuves, barstosi pelenais. Kareiviai, vokietukai marširuoja, siūlo pirkti nudvėsusią kumelę dalimis: galvą – žibintui, koją – lazdai ir pan. Gervė žnaibo, u? bent s i lesa, apžiūrinėja puodus. Ožys puldinėja žmones, badosi. Giltinė Ba ! Ne e ms švaistosi dalgiu, persekioja, lenda prie žmonių, kurie, norėdami n ... ai a ie s jos atsikratyti, turi ką nors duoti. Juodas Kudlotas („nei meška, nei s i V m čiam vilkas, didele galva, visas kudlotas“) – mistinė miško dvasia, kuri ku i a baugina, atlieka apeigas prieš deginant Morę. Velniai surašinėja v žmonių nuodėmes, bando pasmeigti šakėmis...
O dabar – laikas kepti blynus! 20 blynelių iš dviejų produktų!
sutrinkit
e
Reikės: 1 didelio banano (arba 2, jei bananai ma i) 2 kiaušinių.
Viskas!
Iliustrav oi
e
kit
rs
ve
ap
vidalino pipa L ra
ukšaitė aL in
18
te
šyki
mai
maišykite
Kaip gaminti:
Bananą nulupkite, sutrinkite trintuvu arba šakute. Kiaušinius gerai išplakite. Į juos sukrėskite trintus bananus ir maišykite, kol gausite vientisą masę. Įkaitinkite keptuvę su trupučiu aliejaus ir kepkite blynelius. Nepamirškite apversti. Blyneliai pakankamai minkšti, bet neplyšta.
te
šyki
mai
ai
ger
e
kit
la išp
Sujunk koordinates ir su inok, kokia U gavėnių kaukė čia slepiasi
Ats a k y m a i ............................. Atsakymas nr. 1 (psl. 19)
............................. Atsakymas nr. 2 (psl. 24)
............................. Atsakymas nr. 3 (psl. 24)
............................. ............................. ............................. ............................. E10–F9 F9–F7 F7–G6 G6–G4 G4–H3 H3–H4 H4–G5
H3–F4 F4–G2 G2–I2 I2–H1 H1–G1 G1–F2 F2–E4
E4–D2 D2–C1 C1–B1 B1–A2 A2–C2 C2–D4 D4–B3
B3–B4 B4–C5 B3–C4 C4–C6 C6–D7 D7–D9 D9–D10
Atsakymas nr. 1
............................. ............................. ............................. (Vardas, pavardė, metai, mokykla, klasė, tel. nr.)
Prizas!
Jei blynai patiko, išspręskite uždavinį:
1 didelis bananas + 2 kiaušiniai = 20 blynelių. Kiek bananų ir kiaušinių reikia, kad iškeptumėte 40 blynelių? Leidyklos „Nieko rimto“ prizas – knyga „Elė Laplandijoje“ – už teisingus „Laimiuko“ Nr. 6 (74) užduočių atsakymus skiriama Mėtai Viburytei, 2C, Vilniaus Simono Stanevičiaus progimn., Eglei Raščauskaitei, 4B, Anykščių Antano Vienuolio progimn. ir Ugnei Tamošaitytei, 4B, Ariogalos gimn.
19
Kryžiažodis apie Žiulį Verną pagal tekstą psl. 8–9
1.
2.
3.
4. 5.
Atsakymas nr. 2
O
S
I
I
6.
K
S
1. Knygos, kurias rašė Žiulis Vernas. 2. Jų ieškojo ir užsirašinėjo, kad panaudotų savo istorijose. 3. Knyga „... į Žemės centrą“. 4. Gimtasis Žiulio Verno miestas. 5. Šalis, į kurią ketino plaukti vienuolikametis Žiulis. 6. Povandeninis ...
Tanios Rex piešinukai iš knygos „Ulfas ir stebuklinga barzda“
rebusas Atsakymas nr. 3
24
IE
vasario 4 dieną būtų minėjęs savo 75-tąjį gimtadienį.
Jis iškeliavo amžinybėn, bet paliko daugybę
eilėraščių, kurie yra gyvi
knygose, mintyse, dainose. Kas yra Baltasis Niekelis? Poeto nebepaklausime. O gal jis būtų prašęs
jūsų nuspręsti, kas ta tyros širdelės būtybė – vaikelis, suaugęs žmogeliukas, mažasis riteris...
e
Poetas Sigitas Geda
g ra m ėl
ėj
Š KO K p ro „ La
imiukas “
Baltojo Nieko dainelė Aš esu Niekas, Baltas berniukas, Ne, ne berniukas, O kamuoliukas. Aš esu Niekas, Povo plunksnelė. Ne, ne plunksnelė, Beržo šakelė. Aš esu Niekas, Vėjų mergele! Tu ne mergelė, O balandėlė. Kokia raudona Tavo sermėgėlė! Šermukšnio uogelių, Smėlėtų kriauklelių Pasiuvo motulė Man sermėgėlę! O aš virš saulelės, Ties papartėliu, Guliu ir stoviu, Kalbu ir tyliu.
27
Argi ne šaunu, kad vieną Lietuvos galą nuo kito jau galima pasiekti telefonu? O kur dar telegramos, atvirlaiškiai ir šūsnys lietuviškų laikraščių!
Ech! Nusimato smagus subatos vakarėlis! Per naktį dainuosim sutartines, o jau šokdami kepurinę kaip raitysim kulnus – net dulkės rūks!
Arkliais pakinkyti vežimai – pagrindinė transporto priemonė, tačiau miestų grindiniais jau važinėja ir dailios, prašmatniai spindinčios mašinos.
30
Gaila, kad yra tokių pikčiurnų, kurie neleidžia klausyti vakarietiškų radijo stočių. Kaip sakoma – upės neužtvenksi. Užtai į pirmuosius televizorius pažiūrėti susirenka visi kaimynai.
Kokia graži gegužinė! Kaip linksma! Visai nusivarėm nuo kojų. Gaila tik, kad vietoj fejerverkų aidėjo šūviai tarp partizanų ir stribų...
Vilniaus ir Kauno gatvėmis ima siūti ūsuoti troleibusai, į tolimesnes keliones visi darda autobusais, o mašinų atsiranda tiek, kad net prireikia šviesoforų ir zebrus primenančių pėsčiųjų perėjų.
Visi, net tie, kurie nejaučia ritmo, šoka lambadą. Kai kurie jau net ir breiką. O svarbiausias šokių aikštelių atributas – disko kamuolys.
Kol kas dar yra tų, kuriems geriausia susisiekimo priemonė – tankas, vis daugėja važinėjančių mopedais, dviračiais, riedlentėmis ar netgi (tikra fantastika!) užsienietiškomis mašinomis.
Išmaniaisiais telefonais ir socialiniais tinklais galima bendrauti su visu pasauliu. Vaizdo skambučiai ir liečiami ekranai nebe fantastika, o dronai skraido virš galvų kaip tikrų tikriausios varnos.
Didžėjai raižo skaitmenines plokšteles, leidžia muziką išmaniaisiais grotuvais, o šokiai kartais primena plūduriavimą kosmose nežinant, už ko nusitverti.
Beveik visi kur nors rieda. Riedžiais, paspirtukais, elektromobiliais arba visureigiais. Tas, kas sugalvojo ratą, apsilankęs šių dienų pasaulyje neatsidžiaugtų, jog jo išradimas taip plačiai pritaikytas.
Iliustravo Marius Zavadskis
Vis dar romantiška rašyti laiškus, skambinti iš telefono būdelės, o jei į namus čirkštels koks prasikaltęs draugas – tėvai pasirūpins tavęs nepakviesti prie ragelio.
31
N
uskambėjo skambutis. Visi susimetė daiktus į kuprines ir nurūko namo. Visi, išskyrus Gabrielių. Išeidama klasės pirmūnė Ugnė dar kažko paklausė, bet Gabrielius neišgirdo ir iš suolo kilo nenorom. Ne, jam ne itin patiko tie sunkūs matematikos uždaviniai. Tam buvo paprasta priežastis – žiemą mokyklos kiemas virsdavo tikru mūšio lauku, iš kurio ištrūkti sausam nebuvo jokių šansų. Ypač Gabrieliui, kuris per kūno kultūrą visada atbėgdavo paskutinis. Paskutinis jis išėjo ir iš mokyklos, tik šįkart pirmas ir nesistengė būti. Vėžlys, ir tas būtų greičiau apsivilkęs striukę. Uždavinys: peštukai po pamokų kieme per 20 minučių išmėto 240 sniego gniūžčių. Kiek gniūžčių turės išvengti Gabrielius, jei iš mokyklos išėjo praėjus 19 minučių? „Turbūt nebedaug“, – pagalvojo berniukas.
34
Lauke atrodė ganėtinai ramu. Tolumoje aidėjo pergalingi peštukų šūksniai, bet jie vis tilo. Šalia didelėje pusnyje aplipęs sniego gumbais gulėjo leisgyvis Ramūnas. – Ei, viskas gerai? – paklausė Gabrielius akies krašteliu dairydamasis į šalis. Kaip klydo galvodamas, kad arčiau mokyklos yra saugiau. – Dar truputį, tuoj kelsiuos, – lyg per miegus sumurmėjo Ramūnas. Gabrielius įtraukė kaklą, žemiau užsismaukė kepurę ir sparčiu, bet atsargiu žingsniu pasuko autobusų stotelės link. Aplink buvo tylu. Veikiausiai visi jau džiovinasi užpakalius. Berniukas lengviau atsipūtė. TIK STAIGA – TŽ TŽ TŽ! Iš visų pusių ėmė varpyti sniego kulkos. Viena, dvi... dvylika. Gabrielius parkrito į sniegą. Jautė, kaip pro striukės apačią į mamos megztą megztinį sunkiasi drėgmė.
Be
nas
B ė r a nt a s
u st r Ili
avo Sigi
ta St
r az
d i en ė
Išgirdo, kaip girgždėdami atbėga užpuolikai. Dabar tai bus. Išmaudys visiems metams į priekį. Užsidengė rankomis veidą. Bet... girgždėjimas nutilo. Pasigirdo... juokas? Pala, mergaitės juokas? Pro pirštus išvydo... Ugnę! – Pagaliau pasirodei, – nusijuokė ši. – O tavo dėmesį nelengva atkreipt. Klausiau, gal padėt su matematikos namų darbais. Kelias akimirkas Gabrielius dar bandė suprasti, kas įvyko. Paskui linktelėjo. Mergaitė parodė sekti iš paskos. Atsistodamas Gabrielius pasėmė sniego ir susikišo į kišenę. Atsilygins pačiu netikėčiausiu metu. Ugnės namuose kvepėjo cinamonu ir apelsinais. Vizgindamas uodegą pasitiko airių seteris Šermukšnis. Gabrielius žvalgėsi į visas puses ir mirksėjo kaip fotoaparatas. Šeimininkė pasiūlė apžiūrėti jos knygų lentyną, o pati šlepetėmis nučiūžavo į virtuvę išvirti arbatos. Rusva kasa kaip arklio uodega švystelėjo už kampo. Atradęs keletą savo mėgstamų knygų Gabrielius šyptelėjo. Gal ta Ugnė visai nieko.
Kai ji grįžo nešina dviem dideliais puodeliais čiobrelių arbatos, abu susėdo ant grindų ir kibo į matematikos namų darbus. Šuo Šermukšnis irgi stengėsi padėti kaip galėdamas. – Uždaviniuose dažniausiai būna keli paprasti matematikos veiksmai. Kaip kokios durys. Kai atrakini vienas, tada bandai kitas, – įsijautusi aiškino Ugnė, o Gabrielius klausėsi. Ir skaičiavo strazdanas ant jos veido. – Ai, ir nepyk dėl to užpuolimo. Mama sakė, kad norint susidraugauti kartais reikia padaryt kažką netikėto. Gal persistengiau. Pažadu niekam nepasakot. – Sutarta, – atsakė Gabrielius. Neaišku, kiek laiko praėjo. Žiemą greitai temsta. Aišku buvo tik tai, kad Gabrielius jautėsi geresnis matematikas nei bet kada anksčiau. Eidamas namo negalėjo patikėti tuo, kas įvyko po pamokų. Dar niekada nebuvo lankęsis svečiuose pas mergaitę. Staiga kai ką prisiminė ir įkišo ranką į striukės kišenę. Sniegas buvo seniai ištirpęs. Bet gal ir gerai.
35
Su Laimiukeliauninku keliavo Miglė Dilytė
Smarkūs vėjai vos nenupūtė, užkopus į Karpatų kalnus. Bet atsivėrę vaizdai buvo verti nuovargio ir pastangų.
laimiukeliauninkas Kijevo širdis Maidanas – Nepriklausomybės aikštė. Tarsi angelas 68 metrų aukštyje ant kolonos Ukrainą laimina merginos skulptūra. Nors šis paminklas pastatytas tik prieš 17 metų, jis mena ne tik džiugius įvykius, bet ir skaudų Maidano revoliucijos laikotarpį.
40
ukrainoje Kijeve daug gražių skulptūrų. Sakoma, jei nori, kad tave mylėtų, apkabink šią Pjero skulptūrą. Laimiukeliauninkas stengėsi, bet jo letenėlės per mažos...
Tokiu gūdžiu laiku geriausia lindėti namie, susisupus į šiltą antklodę, ir skaityti d e t e k t y v ą , – burba Laimiukas, vaikščiodamas iš kampo į kampą ir retsykiais pasišluostydamas nosine varvančią nosį. – Bet mano knygų lagaminėlyje, kaip tyčia, tokio nėra! Jokio pasakojimo apie tai, kaip, pavyzdžiui, iš vienų prabangių namų dingsta itin svarbus dokumentas, policija nežino, ko stvertis, tad šeimininkai pasamdo seklį, kuris... kuris... Laimiukas bando suregzti pasakojimą, bet šiandien jam visai nesiseka – matyt, bus kalta sloga... Staiga apniukęs mažylio veidelis nušvinta: – Vaikai, o gal jūs sukurtumėte man d e t e k t y v ą ? Tai padaryti visai nesudėtinga: reikia sugalvoti nusikaltimą arba paslaptingą įvykį (tik prašom be kraujo ir negyvėlių, nes aš iš prigimties nesu drąsuolis), pakviesti jį tirti kokį už visus gudriausią žmogų (o gal gyvūną) vardu... na, juk jūs sugalvosite jam tinkamą vardą, tiesa? Tas gudriausias veikėjas randa įvykio vietoje kelis keistus daiktus, detektyve vadinamus įkalčiais. Susitarkime, kad tai bus VIENAS RAUDONAS BATRAIŠTIS, DVI KAVOS PUPELĖS IR... fu, nemalonu sakyti, bet... KATĖS NAGAS. Tada jis ima vynioti galimą nusikaltimo (ar paslaptingo įvykio) scenarijų. Atsiranda įtariamųjų – kiekvienas iš jų gali būti nusikaltėlis, todėl reikia kruopščiai patikrinti jų alibi (alibi – tai nekaltumo įrodymas, kad įtariamasis nusikaltimo metu buvo kitur), juk vienas iš jų akivaizdžiai meluoja. Be abejonės, tiesa išaiškėja, bet žingsnis po žingsnio atrišant visus paslapties mazgelius. Man patinka, kai rašytojas kiek pavedžioja skaitytoją už nosies, neleidžia iškart atspėti, kas kaltas. Anaiptol – gerame detektyve nusikaltėlis būna tas, ką mažiausiai galima įtarti, o paslaptingi dalykai galiausiai paaiškėja esą visai paprasti! Beje, žodis „detektyvas“ lotynų kalba ir reiškia „atidengimas“. Labai laukiu jūsų kūrinių iki vasario 28 d.! Siųskite el. paštu laimiukas@niekorimto.lt Įdomiausias istorijas spausdinsiu „Laimiuke“, o jų autorius apdovanosiu dviejų detektyvinių knygų apie seklius Lasį ir Mają komplektu! Raud on
Ka
t
traištis
vos
pup
e
lė
Ka
ba
nagas
s
ės
a
Konkursą sugalvojo Ilona Ežerinytė
– Brrr, kokie tamsūs žiemos vakarai, uhuhu, kokios šaltos ir ilgos naktys!
s
Atpažink
! a g kny
Perskaityk ištrauka. Kuris kurios knygos viršelis? Atsakyma pasitikrink programeleje „Laimiukas“.
?
Tai buvo švelnus padarėlis mielu juokingu jauniklio snukučiu ir kiek per ilgomis jo kūnui kojelėmis. Per viržynę Dikenas nešėsi jį glėbyje, buteliukas jam žindyti styrojo iš kišenės su vovere. Kai Merė, atsisėdusi po medžiu, pajuto ant kelių susirangiusią gležną šilumą, užiejo toks keistas džiaugsmas, kad ji neteko žado.
?
Toli susirengėte, kolumbai samanoti? Amsterdaman? Niujorkan? Kvala Lumpūran? Ooo, nesupratau – gal man akyse keturgubinasi? Jūs vienodi! Gal klonuoti? Bet... palaukite, jūs – kaip ir aš... Šimtas pėdų po kiliu... Ką tai reiškia? Jūros velniukai, KO K ro g ra m ė p EŠ jūros arkliukai ir... šimtas pėdų po... po... I
lė
?
Pasigailėjau, nesurezgusi jokio gelbėjimo plano. Na taip, ryžto man užteks, tik kur jį dabar nukreipti? Juk neturiu supratimo, kur tas miesto sąvartynas ir kaip ten patekti. Niekada nesusimąsčiau, kur nukeliauja mums nebesvarbūs daiktai. Užsimerkiau, įsikibau į kuprinės diržus abiem rankom. Ji atrodo tokia lengva ir tuščia, kai joje nėra Pyplio.
je
„Laimiukas“
ISSN 1392-9674
9 771392 967004