N r. 2 (7 6 ), k o v a s – b a l a n d i s , 2 0 1 8
KAINA 1,88 Eur
Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš knygos „Kiaušinių pasakos“
S u p r o g r a m ė l e „ L a i m i u k a s“
Literatūrinis žurnalas
Paklausk poetės ir aktorės Prisipažinkite, kad ir jums atrodo, jog poetai nemiega naktimis, kad vis
svajoja, graužia šratinuko galą ir rašo. Jie viską viską, ką tik mato aplink, gali paversti eilėraščiais: eilinę darbo dieną, artimus žmones ir atsitiktinius praeivius, vazoje vystančias gėles ir net lėkštę sriubos. Daivai Čepauskaitei visai nereikia nei mėlynų tolių, nei romantiškų svajonių. Gyvenimo grožį ji mato čia pat – kiekviename žingsnyje. Ir ima pasakoti kitiems. Anksčiau tik suaugusiems skaitytojams. Dabar suprato, kad vaikų pasaulis dar keistesnis ir įdomesnis. Kad vaikai išmoksta skaityti, o tada turi mokytis gyventi. Kartais net iš knygų. Rašytoja pagalvojo, jog ne pro šalį būtų ir dar viena – „Baisiai gražūs eilėraščiai“. Jie tikrai – ir baisūs, ir gražūs. Vieni sukutena širdį tarsi ja ropotų auksinė skruzdėlė, kiti – kaip reikiant kandžiojasi. Juk visko gyvenime būna, visko ir reikia, nes taip daug įdomiau. Įdomiai gyventi turi ir poetai. Anksčiau poetei Daivai norėjosi būti aktore ir kalbėti scenoje, vėliau parašyti tai, ką kiti aktoriai kalbės scenoje, dar studijuoti mediciną, vedžioti pasivaikščioti milžinišką šunį, sodinti gėles ir daug kitų svarbių ir nesvarbių dalykų. Nes visko visko kada nors prireikia jos knygoms. O dabar užduokime keletą klausimų poetei, kuri nebijo jokių klausimų.
Kokių supergalių turi poetai? Didžiausia poeto supergalia –
iš žodžių sukurti kitą pasaulį, eilėraščio pasaulį, kuris yra įdomesnis nei tikrovė. Eilėraščio pasaulyje gali sutikti nuostabių būtybių ar žmonių, pamatyti pasakiškų vaizdų, gali turėti daug gyvybių, gali numirti ir vėl prisikelti, gali patirti įvairiausių nuotykių, išgyventi tikrus jausmus. Kaip iš Lego kaladėlių galima pastatyti fantastiškus rūmus, taip iš žodžių galima suręsti stebuklingas pilis, šalis ir karalystes, tereikia šiokios tokios supergalios – mokėti tuos žodžius sulipdyti.
Ar bijoti sveika? Taip, labai sveika. Baimė dažnai mus apsaugo nuo pavojų ir išgelbsti nuo mirties. Jei nebijotume naktį eiti į mišką, tai eitume ir pasiklystume. Jei nebijotume aukščio, užsiliptume ant aukščiausio stogo ir galbūt nukristume. Jei nebijotume liūto, tai tampytume jį už ūsų ir veikiausiai jis mus sudraskytų. Galima sakyti, kad baimė – mūsų sargas. Būna tokių baimių, dėl kurių jaučiamės nesaugiai ar nejaukiai. Pavyzdžiui, tamsos baimė, kuri apninka beveik kiekvieną vaiką. Savo eilėraščių knygoje sumaniau aprašyti keletą tokių baimių ir padėti vaikams tą savo baimę išreikšti. Juk dažnai baimė išnyksta ar sumažėja, kai garsiai apie ją kalbi, išsiaiškini, ištrauki ją į dienos šviesą. Galima aprašyti savo baimę ir iš jos pasijuokti. Tą ir stengiausi padaryti knygos skyriuje „Baisūs eilėraščiai“.
Kokie žodžiai patinka poetams? Visokie visokiausi.
Poetams nebūna negražių žodžių. Nes žodžiai negražūs pasidaro, kai mes juos naudojame negražioms mintims reikšti. O jeigu mintys gražios, tai ir žodžiai išgražėja.
Interviu paruošė Audronė Meškauskaitė
Daivos čepauskaitės Ar būna, kad jus persekioja knygų veikėjai? Taip, būna.
Patys įkyriausi žadina anksti ryte, rėkia į ausį – kelkis, kelkis, laikas į darbą! O kai išsigandus pašoku, sako – apgavau, šiandien sekmadienis. Kartais jie pasakinėja, ką reikėtų sakyti kokioje nors keblioje situacijoje. Būna, kad nežinau atsakymo, o knygos veikėjas ima ir padiktuoja kokią tinkamą eilutę iš knygos. Galbūt todėl, kad rašytojas neturi išeiginių? Mintyse jis rašo nuolat, net ir naktį sapnuodamas. Jo galva kaip verdanti puodynė, todėl veikėjai visą laiką ir burbuliuoja ausyse. ės iliustr.
Ar deklamuojate duše? Pasitaiko. Ir duše,
ilait Bab s o Iev
ir blynus kepdama. Būna, kad visokių nesąmonių primaišau: Mano batai buvo trys – Smailas, bukas ir žvairys. Tik nereikia pavydėti, Nežinau, kur žvairį dėti, Nežinau, kaip juos apsiauti, Iš kur koją trečią gauti? Vieną rytą nubundu – Trečias dingo, liko du! Eisiu linksmas sau taku Su smailu ir su buku. I
g ra m
„Laimiuka
s“
Nuotr. iš Daivos Čepauskaitės asmeninio archyvo
Laimiuko TV
p ro
ė e
Mama. Taika. Meilė.
KO K
lė j
Kokie dalykai jums gražiausi pasaulyje?
EŠ
5
IE
ėje
a Š KO K p ro g r m ė l
„Laimiuka
Neringa Vaitkutė
s“
Dvynės Emilija ir Patricija – tikros padūkėlės. Vos nuvažiavę į kaimą pas senelius ir išlipę iš automobilio pradeda eiti galvomis. – Vėl skalbinius numetėt, vištas į daržą įleidot, – nepiktai barasi močiutė. – Jos man visą rasodą iškapstys! Viliau, – pašaukia prie malkinės besisukinėjantį mergaičių tėtį, – nuvesk jas geriau prie stebuklingo šaltinio. – O toks tikrai yra? – Emilija lyg zuikis pastato ausis. – Stebuklingas? – Ir dar koks! – tyliai atsako tėtis. – Pats stebuklingiausias! Tokio gardaus vandens tikrai nesat ragavę, skaniau nei šokoladas. Pats skaniausias vanduo pasaulyje. – Einam tėti, einam, – straksi iš nekantrumo Patricija. Netrukus trijulė jau žengia vieškeliu, danguje čirena vieversiai, o pabaliuose švyti ryškios šalpusnių saulutės. Neužilgo keliauninkai pasie-
kia girą ir jiems virš galvų nusidriekia paslaptingi eglišakių skliautai. Mergaitės kiek prityla, nors prieš tai klegėjo viena per kitą ir net spėjo kelis kartus susibarti. – Kas ten? – išgirdusi spigų garsą Patricija stveriasi tėčiui už rankos. – Koks nors miškinis baisuoklis? – Ne, tai vėjo judinamos šakos trinasi viena į kitą, – nuramina tėtis. – O ten? – sušnabžda Emilija, rodydama į artimiausią eglę, kurios viršūnėje kažkas garsiai ūbauja žemu šiurpulius keliančiu balsu. – Tai tik laukinis balandis, – nuramina tėtis. – Patikėkit, jis mažutis ir visiškai nebaisus.
Istoriją iliustra vo Eidvilė Vikto rija Buožytė 10
– O staugia tai kaip didelis, – niurna Emilija ir dėl viso pikto pradeda žingsniuoti greičiau. Tėtis ir mergaitės eina ilgai – per mišką, kur tankų eglyną pamažu pakeičia išlakūs beržai, pro upės skardį, kur gyvena lapių šeimynėlė, vėl grįžta į laukus ir apsukę platų lanką atsiduria klevais ir liepomis apaugusios kalvos papėdėje. Iš vamzdžio į gelsvo smėlio duburį čiurlena sidabrinė vandens srovė, tyška į rusvus akmenėlius ir virtusi siauru upeliu nuvingiuoja didelės upės linkui. – Ė, taip negražu, – susiraukia Emilija, – tu mus apgavai! – Kodėl? – klausiamai pakelia antakius tėtis.
– Čia gi tas pats šaltinis, iš kurio mes į namus nešamės vandenį, – įsiterpia Patricija. – Va už to miškelio mūsų sodyba. Argi jo vanduo pats skaniausias pasaulyje? – O jūs paragaukit, – tėtis išsitraukia puodelį iš plačios striukės kišenės, išvalo megztuko skvernu ir paduoda dukroms. Ištroškę mergaitės geria ir niekaip negali atsigerti. Kiekviena išmaukia po pusantro puoduko ir tik tada gražina jį tėčiui. – Tikrai skanu! – pastebi Patricija. – Ir aš žinau kodėl! Nes kai ilgai keliauji ir esi ištroškęs, visas vanduo – stebuklingas. Visas visutėlis vanduo!
Posakiai
apie kiaušinius Kiaušinio lukšto nevertas (niekam tikęs).
Kiaušinis moko vištą (apie tariamą jaunimo išprusimą).
Ar kiaušinį įkepei? (sakoma labai skubančiam). Kiaušinį išprašytų iš gyvatės (apie atkaklų prašytoją). Kiaušinis nenukristų nuo galvos (apie lėtą ėjimą). Iliustravo Jurga Šulskytė
Tik iš kiaušinio išsiritęs (neprityręs, jaunas). 18
Kryžiažodis
Kryžiažodį kūrė Dovilė Valužytė
apie Velykas pagal tekstą psl. 14–16
9 10
11
4 3 2
6
5
7
1
8
Atsakymas nr. 1 _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11
1. Velykos krikščionims – Kristaus ... šventė. 2. Viena dažniausių Velykų margučių spalvų. 3. Ką darydavo su kiaušiniais, kad tais metais būtų geras derlius? 4. Laikui einant Lietuvoje susipynė krikščioniškos ir ... Velykų tradicijos. 5. Kokio paukščio vardu pavadintas antrasis pavasario mėnuo? 6. Kas, buvo tikėta, žadina gyvybę? 7. Kada reikia prisiminti žmogų, su kuriuo mušei pirmąjį margutį? 8. Kokį metalą simbolizuoja kiaušinio baltymas? 9. Varpai skelbia Velykų rytą: mirtį nugalėjo ... 10. Kiaušinio simbolis – gyvybės ... 11. Kas, pasak senolių, buvo Paukštė, kuri siųsdavo į mūsų kraštą paukščius? 12. Ko linkima dovanojant margutį? 13. Jei sukant margutį jo smaigalys atsisuks į pietus, koks bus pavasaris? 14. Velykos neįsivaizduojamos be kvietinių miltų ... 19
darbo eiga 1. Išsikirpk kvadratus ir perkirpk juos pusiau per kirpimo liniją. 2. Perlenk per lenkimo liniją. 3. Suklijuok dalis pagal raides (A su A, B su B ir taip toliau). 4. Lankstyk, lankstyk, lankstyk! Kirpimo linija
Lenkimo linija
Kęstučio Kasparavičiaus piešiniai
22
Kęstučio Kasparavičiaus piešiniai
A
B
1
4
2
C
D 23
Pasakojimai
apie kiauš inius
Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas kiaušinis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis. Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi Žemė ir Saulė, iš baltymo – vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto – Dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės – pragaras, iš gemalo – debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta.
Senovės indų mite apie pasaulio kūrimą pasakojama, jog pradžių pradžioje nebuvo nieko. Tik tyvuliavo bekraščiai vandenys. Anksčiau už kitus kūrinius iš nejudančio chaoso glūdumos išsiskyrė vandenys. Vandenys pagimdė ugnį. Galingoje jos šilumoje atsirado Aukso Kiaušinis. Tada dar nebuvo metų, nes nebuvo kam skaičiuoti laiko, bet tiek laiko, kiek tęsiasi metai, Aukso Kiaušinis plūduriavo bedugniame ir bekraščiame okeane. Po metų iš Auksinio gemalo atsirado Praamžis Brahma (hinduistų Dievas Kūrėjas). Jis sudaužė Kiaušinį, šis perskilo pusiau. Iš viršutinės jo dalies atsirado Dangus, iš apatinės – Žemė, o tarp jų, kad atskirtų vieną nuo kito, Brahma įtaisė oro erdvę. Jis įtvirtino Žemę tarp vandenų, ir sukūrė pasaulio šalis, ir jis pradėjo laiką. Taip iš Aukso Kiaušinio buvo sukurta visata. 28
Romėnų filosofas ir istorikas Plinijus veikale „Gamtos istorija“ minėjo druido (keltų žynio) kiaušinį, vadindamas jį anguinum. Jis rašė, kad tai apvalus talismanas didumo sulig obuoliu, pasak legendų, susidaręs iš įširdusių gyvačių seilių. Krūvelės kiaušinio formos amuletų, daugmaž atitinkančių Plinijaus aprašymą, rastos Škotijoje, nors niekas neįrodė, kad tai iš tiesų druido kiaušiniai.
Ju vo tra us Ili lskytė rga Šu
Kartą Amerikos atradėjas Kolumbas buvo pakviestas į svečius pas įžymų kardinolą Mendozą. Svečių prašymu prie stalo jis kalbėjo apie savo kelionę į Naująjį pasaulį (Kolumbo manymu – į Indiją). Kažkuris iš svečių, labai pasitikintis savimi, gūžtelėjęs pečiais tarė: „Taip viskas paprasta.“ Kolumbas paėmė virtą kiaušinį ir padavė jam sakydamas: „Pastatykite kiaušinį ant smaigalio.“ Visi bandymai buvo nesėkmingi. „Tai neįmanoma“, – tarė pašnekovas. Kolumbas atsakė, kad nėra nieko paprastesnio, ir trinktelėjo kiaušinį smaigaliu į stalą sakydamas, kad nors tai ir paprasta, bet reikia sugalvoti. Dažnai sakoma „Kolumbo kiaušinis“ – tai nelauktos išeities iš sudėtingos padėties, paprasto sunkių klausimų sprendimo simbolis.
29
O
I EŠK
K
p ro g
r
am
„L a i
Selemonas Paltanavičius
as“ iuk
ėlėje
m
Čirrr... čirrr... Kas čia? Paukščio nesimato, iš dangaus byra snaigės. Po akimirkos sniegas paslėps juodus kupstus ir žalias pakeles. Čirr... „Džiaugsmas! Šventė!“ – skelbia kažkas iš padangės. Būk geras, pasirodyk, pasakyk ir mums, kodėl tau taip linksma. „Ar gali būti kitaip? – staiga pamatom sparneliais plazdantį vieversiuką. „Aš namo parskridau! Pavasarį jums parnešiau.“ Su vieversiuku taip kalbamės švento Motiejaus dieną (vasario 24-ąją), o visos jo giesmės žodžiais nepakartosi, raidėm neužrašysi – dirvinio vieversio giesmelė labai vingri ir sudėtinga. Jis tai kildamas padangėn, tai leisdamasis į dirvą gieda visą pavasario dieną, o jo pati tarp kupstų bėginėja, lizdui vietos ieško. Ji mato ir girdi savo vieversėlį, jis regi ją. O mes žiūrime, klausomės ir ne visada žinome, kam vieversiukas čiulba. Žinokite – jis gieda tikrai ne mums, o savo vieversienei. Ir dar kitiems vieversiams, kad jie žinotų, kur yra jo namai. Kai ateis vabaliukų skraidymo metas, vieversiai susuks lizdą ir perės. Po to dar ir dar – bent tris kartus per vasarą.
ra
mėlėje
p ro
g
Pau ks ci u
s“ uka mi
„La i
I EŠK
OK
30
Sako, kad juos pirmukart visada pamatydavo per šventą Kazimierą (kovo 4-ąją). Tada juodi, žvilgančiom plunksnom kovai parskridę braidydavo po sniegą ir palesę ant kelio pabirusių grūdų, skrisdavo į miestelį, sutūpdavo pulku medžiuose ir klegėdavo. Nesudėtingas kovo balsas. Tačiau pavasarį jis moka kliaugėti, karksėti, giedoti. Ar matei, koks kovo snapas? Apie jo pamatą plunksnų nėra, tik plika oda, nes paukštis snapą kaišioja į žemę, traukioja sliekus arba žmonių pasėtas sėklas, grūdus. Kovų lizdai nebūna pavieniui, o vienas prie kito, kolonijoje. Koks gyvenimas ten verda sukant lizdus – visi neša šakas, žolės kuokštus, plunksnas. Jeigu kuris palieka nesaugomą lizdą, žiūrėk – kaimynas iš jo statinio jau velka šakeles. Kyla triukšmas, kolonija verda. Nutyla ji tik naktį. Atgis ir vėl šurmuliuos tekant saulei.
„L a i
„Gyvi! Ar visi gyvi! – pralėkdama sveikinasi pempė. Ji labai graži – tamsia nugara, balta kūno apačia, o ant galvos – stačias smailas plunksnų kuodelis. „Gyvi gyvi“ yra jos balsas, kuriuo paukštis pasveikina mus, o paskui taip kalba visą vasarą. Pempės diena – šventasis Juozapas (kovo 19-oji), taigi – Juozinės. Sako, kad kažkada tą dieną dar būdavo žiema ir sugrįžusios pempės atrodydavo labai drąsios. Tačiau jos surasdavo lopinėlius plikos žemės, palesiodavo ir taip sulaukdavo tikrojo pavasario. Didelės juodos pempės akys ypatingos, paukštis neblogai mato naktį. Todėl vėlyvas keleivis, eidamas lauko taku naktį, gali girdėti pempių sparnų skrebėjimą (tokį garsą jos skleidžia skrisdamos) ir tą patį pasveikinimą: „Gyvi! Gyvi!“ Balandžio pradžioje pempės žemės paviršiuje išrausia duobutę, ją iškloja žolelėm ir sudeda keturis didelius kiaušinius. Jie rusvi, su dėmėm – taip išmarginti kiaušiniai nesiskiria nuo aplinkos. Net varnos jų nepamato. O jeigu jos nusileidžia lizdo ieškoti, visos pempės puola iš oro, veja varnas šalin. Pempiukai tokie patys – margi, nematomi. Iki birželio jie užauga ir pradeda skraidyti. “ ukas mi
I EŠK
OK
p ro
g
ra
mėlėje
d i enos
IE
e
Nuotraukos autoriaus
ėj
Kovo 25-ąją – Gandrinės! Ar per jas mus pasveikins gandrai? Dažnai jie suspėja. Kol kas lizde stovi tik vienas, baikštus – pamatęs žmones ištempia kaklą ir klapteli snapu: pavojus! Dabar gandras iš lizdo niekur neskrenda – stoviniuoja, snapu taiso O K p ro g ra m ė l peržiem pastirusius žagarus. Tačiau daugiausiai laiko jis žiūri į tolį. ŠK Ko jis laukia? Pagaliau... Ne visi matė, kaip pavasarį susitinka iš Afrikos parskridę gandras ir jo gandrienė. Jiedu žiemojo skirimiukas“ „ La tingose vietose, todėl nesimačius pusę metų susitikimo džiaugsmas neapsakomas: paukščiai užvertę galvas kalena snapais, plazda sparnais, vienas kitam tvarko plunksneles. O po to kyla ir lekia pabalin, kur bandys surasti kokio nors lesalo: slieką, varlytę, pelę, kirminiuką. Tačiau namo į lizdą negrįš tuščiomis – snapuose neš šakas, žolių kuokštus. Balandį lizdo gūžton bus sudėti trys ar keturi balti kiaušiniai, juos gandrai perės visą mėnesį, o paskui dar du su puse mėnesio augs jaunikliai. Prieš akis – laimingiausias jų gyvenimo metas. 31
Ilona Ežerinytė
„Nedrįsk!“, „Šiukštu!“, „Draudžiu!“, „NEGALIMA!“ – ko jau ko, bet draudimų augdami mes prisiklausome iki soties. Kam patinka draudimai? Niekam. Bet jie irgi turi savo prasmę – taip žmonės bando apsaugoti save ir kitus nuo pavojingų, kenksmingų ar tiesiog negražių dalykų. Pasaulyje pasitaiko keisčiausių draudimų, pavyzdžiui, Aliaskoje uždrausta žadinti miegančius lokius, Alabamoje – berti ant geležinkelio bėgių druską, Kolorade – rinkti lietaus vandenį... Kas vienija visus – net kvailiausius – draudimus? Galia. Draudžia tas, kas turi daugiau galios. Štai viena valstybė (žinoma, didelė) gali ką nors uždrausti kitai (žinoma, mažai). 1795 metais Lietuva pateko į Carinės Rusijos imperijos sudėtį. Bandydama išsilaisvinti, bruzdėjo, kėlė sukilimus. Deja, jie buvo žiauriai numalšinti, o nerami tauta tramdoma vis griežtesniais draudimais. 1864 metais uždraudžiama lietuviams turėti savo raštą, tai yra rašyti lotyniškomis raidėmis. Nuo šiol maldaknygės su „Tėve mūsų!“ metamos
o i š e n g Kny diena
6 Kovo 1
adskis
38
s Zav o Mariu v a r t s u Ili
į ugnį ir spausdinamos naujos – su „Тeвя мусу!“ – lietuviškais žodžiais rusiškais rašmenimis. Taip manyta pamažu tautą surusinti: pripras prie svetimo rašto, paskui prie svetimos kalbos ir pamirš savąją. O pamiršęs kalbą jau tikrai nebežinosi, kas esi – lietuvis ar nelietuvis... Tačiau šį gudrų nutautinimo planą įgyvendinti sutrukdė KNYGNEŠIAI – žmonės, kurie suprato rašto ir knygos vertę. Jie sugalvojo, kaip kovoti su spaudos draudimu: ėmė leisti lietuviškas knygas užsienyje (Rytų Prūsijoje) ir slapta gabenti jas į Lietuvą. Tai padaryti nebuvo lengva – sieną saugojo kareiviai, knygnešius gaudė žandarai.
– Ką veži, valstieti? – teiraujasi pasienio sargybinis. – Silkes, – atsako valstietis ir atidengia patikrai pilną vežimą statinių. Kareivis pradaro vieną, kitą – nagi tikrai silkės. – Praleisti! – rikteli įsakmiai prie užkardos budinčiam pasieniečiui. Vežimas darda tolyn, o valstietis šluostosi išrasojusią kaktą – šį kartą pasisekė, prasmuko: jei kareiviai būtų tikrinę visas statines, būtų radę ir tą, prikimštą lietuviškų knygų bei laikraščių, o tada jau bėdos neišvengtum: už spaudos draudimo nepaisymą grėsė piniginė bauda, kalėjimas, tremtis į Sibirą ar net mirties bausmė.
Ir vis dėlto drąsuolių, kovojusių už lietuvišką spausdintą žodį, radosi daugiau nei trys tūkstančiai. Vieni rašė lietuviškus kūrinius, kiti rūpinosi leidyba, treti gabeno per sieną, ieškojo silpniau saugomų vietų, brido per pelkes, kemsynus, ketvirti paimdavo perneštas knygas iš sutartos vietos (medžio drevės, šieno kaugės ar atokios sodybos daržinės) ir atnešdavo į kaimą patikimam žmogui, kuris platindavo spaudą toliau. Visi rizikavo savo galva ir šeimos gerove – trobose dažnai buvo daromos kratos, ieškant draudžiamos literatūros.
p
IE
je
Kova truko 40 metų. 1904 metų gegužės 7 dieną spaudos draudimas panaikintas. Ši data iki šiol minima kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. g ra m ė l ė Na, o Knygnešiams pagerbti ro K O ŠK pasirinkta kovo 16-oji: vieno iš jų, Jurgio Bielinio, vadiu k i a s m “ ai namo knygnešių karaliumi, „L gimimo diena. Jurgis Bielinis 31 metus gabeno slaptą spaudą. Apie jo sumanumą, sprunkant nuo persekiotojų, sklido legendos. Už šio žmogaus – kaip kokio didžiausio nusikaltėlio – galvą buvo pažadėta 500 rublių premija. Dėl ko jis ir kiti knygnešiai rizikavo savo gyvybe? Dėl lietuviškos knygos. Vertėtų tai prisiminti, stovint tarp sausakimšų lentynų knygyne ar bibliotekoje. Skaityti ir rašyti gimtąja kalba – vertybė, kurios galėjome netekti.
Atpažink
! a g kny
Perskaityk knygos aprašyma. Kuris kurios knygos viršelis? Atsakyma pasitikrink programeleje „Laimiukas“. Jie skuba namo! Kvinas, Zeinas, Aiša ir visa „Laisvės“ įgula. Lenktynių metai eina į pabaigą, o komandai svarbu ne tik parvežti geriausią pasaulio žemėlapį ir įspūdingų lobių, bet ir suskubti grįžti pirmiems. Tai ne taip paprasta, kai pakeliui laukia daugybė kliūčių ir nuotykių! Be to, kas žino, kokie netikėtumai gali laukti grįžus?
OK
gr
amėlėje
aim
Ekskursija po Maču Pikču? Puiku! Bet klasės draugų penketukas žino, kad Maču Pikču galima patirti ne tik linksmų, bet ir pavojingų nuotykių. Pasirodo, kad pilotas, skraidinantis vaikus ir mokytoją Simoną į ekskursiją virš dykumos, turi savų kėslų. Nė patys to nežinodami, vaikai įsipainioja į sudėtingą kriminalinių nusikaltėlių suėmimo operaciją. Ir tik nepaprasta vaikų drąsa ir ištvermė jiems padės nepražūti klastingose džiunglėse.
iukas“
„L
I EŠK
p ro
Jei netyčia gyventum viduramžiais, tai pritrūkus pinigų krautuvėlėje galėtum atsiskaityti sagomis – tokios jos buvo vertingos. O jei būtum labai labai turtingas, įstengtum įsigyti veidrodį. Gal liktų pinigų ir tam neįprastam įrankiui su trim dantukais – šakutei, su kuria, sako, reikia maistą iš lėkštės kabinti... Prie savo kasdienių daiktų priprantam lyg prie nuosavų rankų ir kojų. Niekam nė motais, kad kiekvienas iš jų turi ką papasakoti!
ISSN 1392-9674
9 771392 967004