Laimiukas Nr. 5 (58), kovas-balandis, 2015 by Nieko rimto

William Joyce iliu stracija iš „Stebuk lingos skraidančios M oriso Lesmuro kn ygos“ viršelio, leidykla „Nieko rimto“, 2014 m.

Literatūrinis žurnalas

– ga arsa, –5 ė j jos bė, n , p. 3 i g Ma ikimy umas išt ošird nu

o vilk 13 o i 0– in lež i, p. 1 e G ka vai

s iny l a pad 9 o 3 ėjim. 38– b e St YS, p AK

Fantazijos salies myletojams KAINA 1,88 Eur / 6,50 Lt

Nr. 2 (58), kovas–balandis, 2015

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt Šio numerio autoriai: Laima Bačkienė, Jurgita Balžekaitė, Renata Česūnienė, Eglė Devižytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gintaras Kaltenis, Karolina Katinaitė, Indrė Salanginaitė, Jurga Šulskytė, Vaiva Trilikauskaitė, Neringa Vaitkutė Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 2 (58), kovas–balandis, 2015 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 212 20 61 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Prenumeruokite „Laimiuką“ Lietuvos pašto skyriuose arba www.post.lt Keturių numerių (nuo gegužės mėn.) prenumeratos kaina 6,06 Eur / 20,92 Lt Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Knyga – vaiko draugas ir mokytojas“ temoms „Knyga – mano draugas“, „Knyga – mano mokytojas“, „Aš kuriu“, „Skaityti įdomu“ žurnale „Laimiukas“ 2015 m. skyrė 12 ooo Eur paramą.

„LAIMIUKO“ TURTAI: Magijos jėga – ištikimybė, narsa, nuoširdumas, p. 3–5 Daug kultūrų, vienas pasakojimas p. 6–7 Vitaminas VP, p. 8–9 Geležinio vilko vaikai, p. 10–13 Tegyvuoja kojinės!, p. 14–15 Gyvūnas su ietimi kaktoje, p. 16–18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–21 Mėgintuvėlio ir kolbutės nuotykiai. Rankų darbo popierius, p. 22–23 Laimiuko konkursai, p. 24–27 Paslaptingas namas p. 28–29 Kai pagauna įkvėpimas, p. 30–31 Slėptuvė, p. 32–35 Uodas su spygliu. Įvykis miške, p. 36–37 Stebėjimo padalinys Akys, p. 38–39 Kauko namai. Nr. 1, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

Magijos

jega – ištikimybė, narsa, nuoširdumas

Nuotr. iš leidyklos Random House Australia archyvų

Džonas Flanaganas (John Flanagan) gimė 1944 m. gegužės 22 d.

Geriausios knygos parašomos turint aiškų tikslą. Štai bene visų laikų mylimiausias Astridos Lindgren kūrinys atsirado būsimos rašytojos dukteriai paprašius prieš miegą papasakoti apie Pepę Ilgakojinę. Panašiai prasidėjo ir australų rašytojo Džono Flanagano knygų serija „Žvalgo mokinys“. Pirmuosius apsakymus autorius ėmėsi rašyti savo dvylikmečiui sūnui Maiklui, kad sudomintų jį literatūra. Ir sudomino. Praėjus dešimčiai metų, Dž. Flanaganas nusprendė, kad jaunojo žvalgo mokinio Vilio nuotykiai galėtų patraukti ir kitus paauglius. Tad savo apsakymus sūnui pavertė knyga „Gorlano Griuvėsiai“. Vėliau – nuotykinių apysakų serija, gavusia literatūrinių apdovanojimų ir, svarbiausia, sulaukusia didžiulio skaitytojų palaikymo. Pasakyti, jog „Žvalgo mokinį“ su malonumu skaito įvairiose pasaulio šalyse – tai nepapasakoti beveik nieko. Ką reiškia vertimai į daugelį kalbų ar planai statyti filmą, kai knygos gerbėjai važiuoja į renginius, kuriuose persirenginėja knygos herojais, vaidina pasakojimo scenas! „Žvalgo mokinio“ teminių stovyklų dalyviai mokosi sekti pėdsakais, orientuotis miške, pažinti augalus, pirmosios pagalbos, diplomatijos meno, kovoti ir, žinoma, šaudyti iš lanko. Paaugliai su malonumu skaito knygas, o laiką prie kompiuterinių žaidimų iškeičia į pasivaikščiojimus gamtoje, svajodami apie jojimo treniruotes, šaudymo iš lanko pamokas. Fantazija? Ne. Tiesiog Flanagano kūryba puikiai atitiko jaunuolių troškimą pasinerti į nuotykių ir pavojų kupiną pasaulį, kuriame keliami jiems svarbūs klausimai. Kaip elgtis yra garbinga ir teisinga? Kodėl svarbu būti narsiems ir atsidavusiems draugams? Kaip išspręsti tarpusavio bendravimo sunkumus, atrasti konfliktų sprendimo būdus? Ar įmanoma įveikti negandas be magijos, vien tik pasikliaunant savo jėga, vikrumu, aštriu protu? Seriją „Žvalgo mokinys“ sudaro 12 knygų apie pasiaukojimą, draugystę, savo gyvenimo kelio paieškas ir apie našlaitį Vilį, kuris svajojo tapti riteriu. Tačiau koks gi riteris iš smulkaus sudėjimo berniūkščio, kuriam rūpi tik karstytis po medžius ir sienas? Bet Vilio vikrumas, sąžiningumas ir gebėjimas visur prasmukti sudomino išmintingiausią ir paslaptingiausią iš Aralueno karalystės žvalgų, čia vadinamų miškiniais. Holtas pasisiūlė mokyti vaikiną savo pavojingo amato – būti karalystės akimis ir ausimis, stebėti ir saugoti, meistriškai valdyti lanką ir peilį. O kai tampi žvalgo Holto mokiniu, lieka tik viena išeitis – atsisveikinti su ramiu ir patogiu gyvenimu. Naujausią serijos knygą „Šiaurės burtininkas“ leidykla „Nieko rimto“ pristato nuo balandžio mėn.

IBBY įkūrėjų iniciatyva Tarptautinė vaikų knygos diena balandžio 2 d. pasaulyje švenčiama nuo 1967 m., Lietuvoje – nuo 1993 m. Pagal įsigalėjusią tradiciją kuris nors IBBY padalinys (skyrius) kasmet prisiima atsakomybę parengti plakatą ir kreipimąsi į skaitytojus – vaikus ir suaugusiuosius. 2015 m. šios idėjos rėmėjas ir organizatorius yra Jungtinių Arabų Emyratų IBBY skyrius. Šio skyriaus pirmininkė Marwa Obaid Rashid Al Aqroubi yra čia skelbiamo kreipimosi autorė, o plakatą sukūrė jauna iliustruotoja Nasim Abaeian.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Urba

p a m o k ė l ė k a l b o s

„Kalbame įvairiausiomis kalbomis, mūsų kilmė labai skiriasi, tačiau pasakojame tokias pat istorijas, tokias pat pasakas.“ Tarptautiniai pasakojimai... liaudies pasakos. Tai vis tas pats pasakojimas, sekamas mums visiems Skirtingais balsais, Skirtingomis spalvomis. Bet jis nesikeičia... Pradžia... Įvykiai... Ir pabaiga... Tai vis tas pats pasakojimas, ta pati pasaka, žinoma mums visiems, mėgstama kiekvieno iš mūsų. Visi ją girdėjome – Įvairias jos versijas skirtingais balsais, Bet ji visąlaik tokia pat. Kiekvienoje – herojus... Princesė... Ir piktadarys. Nesvarbu, kokia kalba, Nesvarbūs vardai Ar veidai. Visada tokia pat Pradžia, Įvykiai Ir pabaiga. Ir tasai herojus... toji princesė... ir tasai piktadarys Jau šimtus metų vis tokie pat, Jie visi mūsų draugai, Jie kažką šnabžda mums, kai sapnuojame, Jie užliūliuoja mus, užmigdo, Jų balsai seniai ištirpo tyloje, Tačiau jie nepalieka mūsų širdžių, Vis suveda mus visus Į paslapčių ir vaizduotės žemę. Štai todėl įvairios kultūros Išsilieja vienu pasakojimu.

a n g l ų

Marwa Al Aqroubi

T r u m p a

DAUG KULTŪRŲ,

Plakato žodynėlis Many – [ˈmɛnɪ] – daug culture – [ˈkʌltʃə] – kultūra one – [wʌn] – vienas a story – [ˈstɔːrɪ] – pasakojimas international – [ˌɪntəˈnæʃənəl] – tarptautinis children – [ˈtʃɪldrən] – vaikai a book – [buk] – knyga a day – [deɪ] – diena April – [ˈeɪprəl] – balandis

Tai įdomu! Daugeliui žinoma, jog kai kurie angliški mėnesių pavadinimai kilo iš lotyniškų. Tačiau ar visi žino, kad romėnai metus skaičiuoti pradėdavo ne nuo sausio, kaip mes, o nuo pirmojo pavasario mėnesio – kovo? Štai kodėl September, October, November ir December pavadinimai reiškia septintą, aštuntą, devintą ir dešimtą metų mėnesius. Šios reikšmės visai nebeatitinka dabartinio skaičiavimo.

January – [ˈdʒænjʊərɪ] – sausis February – [ˈfɛbrʊərɪ] – vasaris March – [mɑːtʃ] – kovas April – [ˈeɪprəl] – balandis May – [meɪ] – gegužė June – [dʒuːn] – birželis July – [dʒuːˈlaɪ] – liepa August – [ˈɔːɡəst] – rugpjūtis September – [sɛpˈtɛmbə] – rugsėjis October – [ɒkˈtəʊbə] – spalis November – [nəʊˈvɛmbə] – lapkritis December – [dɪˈsɛmbə] – gruodis

Gintaras Kaltenis, geležinis raitelis

Geležinio vilko vaikai Ką slepia legendos ?

...Seniai seniai karalius Gediminas, medžioklėje besivaikydamas taurą (buvo toks gyvūnas tais tauriais laikais), net nuo senosios sostinės Trakų užklydo į nepaprastą vietą – kalvos, slėniai, dviejų upių santaka... Nukovęs milžiną taurą, pavargęs Gediminas užsnūdo didelio kalno papėdėje... Prisimenate? Ir susapnavo jis pranašišką sapną – kad vilkas, užšokęs ant kalvos, tikrų tikriausiai nepaprastas, geležinis, taip staugė, kaip galėtų staugti koks tūkstantis vilkų... Na, nepasakosiu smulkiai, legenda tikrai visiems žinoma – prabudus Gediminui, visažinis krivis Lizdeika taip išaiškino jo sapną: reiksią šioje

Specialus tyrimas: lietuvių skalikai – karališkieji LDK šunys vietoje miestą, naująją Lietuvos sostinę statyti, ir ji bus tokia garsi, kad garsas apie ją sklis kaip tūkstančių vilkų kauksmas... Kodėl prisiminėme šią legendą? Akivaizdu – sapnas išsipildė, Gediminas pastatė šioje vietoje miestą – pavadino jį Vilniumi (pradžia skamba kaip vilkas). Ir šis miestas tikrai tapo garsiausia visų laikų Lietuvos sostine. Pasak poetų – Pasakų, Meilės ir Stebuklų miestu. Su vilku susijusią miesto įkūrimo legendą pasaulyje turi dar vienas miestas. Tai – Roma, Italijos sostinė. Pamenate: vilkė išmaitino savo pienu dvynukus Remą ir Romulą, kurie išaugę įkūrė irgi garsiausią miestą, buvusios Šventosios Romos Imperijos sostinę. Keistų keisčiausia, kad viena iš lietuvių tautos legendų (lotyniškoji) mus kildina iš senovės Romos (panaši kalba, panašus dievų panteonas, na ir, kaip išsiaiškinome... vilkas ir vilkė). Bet, ko gero, tai kita istorija, kito tyrimo tema. Tad kas gi tas geležinis Vilkas? Kodėl jis kauksmu išpranašavo Vilniaus didybę? Atmeskim mistiką ir pamąstykim racionaliu 21 a. – kompiuterių, išmaniųjų technologijų ir kosmoso užkariautojų amžiaus – protu... Kiekvienoje pasakoje, kiekvienoje legendoje ar mite, kaip tvirtina istorikai ir mitų tyrinėtojai, visuomet yra realus pagrindas, tik gerai užšifruotas... Turėtų būti kažkokia paslaptis ir šioje Vilniaus įkūrimo istorijoje. Pabūsime istorijos detektyvais?

T yrimas nr. 1 – vilkas

Pradėkime nuo vilko. Kas tas vilkas, piktasis vaikystės pasakų herojus? „Pilkasis vilkas (lot. Canis lupus) – stambiausias iš visų laukinių šuninių (Canidae) šeimos, proporcingo sudėjimo žinduolis, visų naminių šunų protėvis.“ Aha! Šunų protėvis... O ar jis moka staugti? „Staugimas padeda vilkams palaikyti kontaktą miškingose vietovėse ar esant dideliems atstumams. Staugimas taip pat gali būti teritorijos gynimo signalas, siekiant atbaidyti kitus konkuruojančius vilkus. Šis elgesys stimuliuojamas, kai gauja turi ką saugoti, pavyzdžiui, neseniai nudobtą grobį. Vilko staugimas priklausomai nuo oro ir vietovės sąlygų gali būti girdimas už 16 km. Staugiama dažniausiai sutemų metu.“ Išvados: grobis, teritorija, vilkas, staugimas... Tęskime tyrimą.

T yrimas nr. 2 – šuo

Kaip vykdavo senais laikais karališkos medžioklės? Trimitų ir ragų gaudesys... Medžiotojai ant žirgų (aišku, tai – žemaitukai), lydimi būrio šunų... STOP! Šunys, kaip jau skaitėm – prijaukinti vilkai! „Šuo (lot. Canis lupus familiaris) yra šuninių šeimos žinduolis, prijaukintas maždaug prieš 14 000–15 000 metų. Šiuo metu išvesta tūkstančiai šunų veislių, pasižyminčių stebinančia įvairove. Skirtingų veislių šunų ūgis siekia nuo kelių centimetrų iki beveik metro, kailio spalva gali būti nuo baltos iki juodos, įvairių rudų ir pilkų atspalvių. Šunys lengvai treniruojami.“ Išties labai įdomu – piktasis žvėris vilkas, virtęs šunimi, tapo ištikimiausiu žmogaus draugu, beatodairišku jo, namų ir turto gynėju. Štai kaip: iš priešo – geriausias draugas.

17 a. medžio raižinys su vienaragiu

Gyvūnas su ietimi kaktoje Nuo seniausių laikų žmonės domėjosi paslaptingais sutvėrimais. Drakonai, vilkolakiai, milžinai... Nejučiom ima kirbėti klausimas – o gal kažkur kažkada jie iš tiesų egzistavo? Juk apie būtybes, kurias šiandien vadiname mitinėmis, kadaise rašė, pasakojo ir jas vaizdavo įvairiausių pasaulio šalių žmonės. O tais laikais nebuvo interneto nei greitojo pašto. Tad iš kur lyg susitarę europiečiai ir azijiečiai tvirtino, jog yra matę tuos pačius neįtikėtinus gyvūnus? „Atrodė, kad Šilkavilnė bando įžiūrėti mano sielos gelmes. Mėgina išskaityti visas paslaptis ir sielvartus. Ji buvo tokia ryški, kad man užgniaužė kvapą. Aplink ją susidarė plazdanti skaidrios šviesos aureolė, kurią beveik iki skausmo norėjosi paliesti. Aš ištiesiau virpančią ranką...“ Spėkite, apie ką šioje ištraukoje rašo lietuvių autorė Neringa Vaitkutė knygoje „Tamsa, kuri prabudo“? Apie vienaragę... Pažvelkite į senovinio gobeleno detalę, kurioje pavaizduota mergelė ir vienaragis. Tai – vienas iš labiausiai paplitusių vienaragio atvaizdų, atkeliavęs iš 15 amžiaus. Buvo tikima, kad vienaragiai yra ne tik be galo jautrūs, gražūs, išdidūs, bet ir mirtinai pavojingi gyvūnai, prie kurių niekas negali prisiartinti, tik... skaisti mergelė. Tik jai vienintelei ant kelių vienaragis padeda galvą ir leidžiasi glostomas. Bet jei medžiotojas jį tuo metu užklups, vienaragis, prieš žūdamas nuo jo ieties, pervers savo ragu mergelės širdį. O medžiotojai tais laikais žūtbūt siekė sumedžioti vienaragį. Mat jo ragas turįs stebuklingų galių. Iš rago padarytoje taurėje užnuodytas vanduo ar vynas užverda, įspėdamas negerti. Iš rago miltelių pagaminti vaistai išgydo sunkiausias ligas. Tvirtinama, kad didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis turėjęs net tris vienaragio ragus. 15 a. pab. –16 a. pr. gobeleno detalė su mergele ir vienaragiu.

Lina Eitmantytė-Valužienė 19 a. graviūra su narvalu

Iš kur – paklaustų tie, kurie netiki vienaragių egzistavimu? Yra atsakymas ir jiems. Manoma, jog viduramžiais vienaragio ragu galėjo būti narvalo iltis. Ar teko girdėti, jog Arkties ir šiauriniuose Atlanto vandenynų gelmėse iki šių dienų nardo banginių šeimos žinduoliai su ragu, kurio ilgis siekia net tris metrus? Iš tiesų tai yra narvalo patino dantis. Jo išvaizda atitinka vienaragio rago aprašymus – smailėjantis, padengtas spiralinėmis gijomis. Žydų pasakojimuose sakoma, kad senų senovėje, besiruošiant gelbėtis nuo didžiojo biblinio tvano, Nojus į savo laivą priėmęs ir vienaragių porą. Bet šie buvo tokie aikštingi ir reiklūs, kad juos teko išmesti iš laivo. Tačiau vienaragiai nenuskendo. Jie arba išplaukė ir apsigyveno saloje, arba pavirto narvalais. Vakarų šalyse įprasta manyti, jog vienaragis – arklio arba ožio kūno gyvūnas su liūto uodega. Kitose šalyse vienaragiai aprašomi ir vaizduojami visiškai kitaip. Šiaurės Amerikos indėnai tikėjo, kad vienaragis buvo gyvatė Oniontas, kuri savo ragu gali pramušti kalnus ir atneša sėkmę kare bei medžioklėje. Indų mitologijoje aprašyta Džhaša – gigantiška žuvis su ragu kaktoje. Ji nuo didžiojo potvynio išgelbėjo žmonijos protėvį. Kinų vienaragis Cilin – vienas iš keturių gėrį nešančių gyvūnų (kiti – drakonas, feniksas ir vėžlys). Tai ir patelė, ir patinas viename. Šio vienaragio išvaizda – vilko, elnio ir arklio mišinys. Jo pasirodymas lemia gerus, teigiamus įvykius. Japonijoje žinomi dviejų pavidalų vienaragiai: kirin, panašus į Cilin, ir sinju, primenantis liūtą. Musulmoniškajame pasaulyje vienaragį vadina karkadanu. Savo išvaizda jis primena bulių, elnią, arklį, antilopę arba kitą gyvūną, kartais turi sparnus. Karkadano ragas toks aštrus ir didelis, kad ant jo gali užsisodinti net dramblį. Senovės graikų istorikai vienaragį vaizduoja panašų į indų raganosį. Romėnai vienaragį apbūdino taip: „Elnio galva, dramblio kojos, uodega kiaulės. Likusi kūno dalis primena arklį. Jis šiurkščiai mūkia.“ Ko gero, fantastiškiausiai vienaragį apibūdino senovės persai – trikojis, šešiaakis, devyniaburnis su auksiniu ragu. Stovi jis viduryje vandenyno ir savo stebuklingu ragu valo bangas nuo bet kokios taršos. Tačiau visuose vienaragio aprašymuose bendra tai, kad jis turi ragą ir magiškų galių. O jei pagailo vienaragių, kuriuos žudė medžiotojai, nenusiminkite – vienaragiai prisikelia ir vėl gyvena. Taip, kaip gyvena iki šių laikų mituose, meno kūriniuose ir... nuostabiose knygų istorijose. Vienaragio atvaizdas heraldikoje

Piešiniai konkursui „DAKARO LENKTYNĖS“ 1. 1. Melita Vanagaitė, 3B, Panevėžio „Vilties“ pagr. m-kla 2. Adomas Gatulis, 3B, Panevėžio „Vilties“ pagr. m-kla 3. Deivydas Pilipavičius, 3B, Panevėžio „Vilties“ pagr. m-kla 4. Simona Petrauskaitė, 3B, Panevėžio „Vilties“ pagr. m-kla 5. Emilija Čižaitė ir Vilius Jonėnas, 4B, Klaipėdos Liudviko Stulpino progimn. 6. Adrijus Verikas, 4E, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimn. 7. Jokūbas Rinkevičius, 4D, Molėtų prad. m-kla

8. Domas Damalakas, 4E, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimn. 9. Kostas ir Juras Barauskai, Širvintų raj., Užušilių kaimas.

3. 4.

sesijai su ! o t o f ų vietim anagu Laukite k ku Benediktu V nin lenktyni 7.

9. Tiems, kurie mėgsta kurti, fantazuoti ir norėtų pasidalinti savo parašytomis istorijomis su „Laimiuko“ skaitytojais (o jų yra tikrai nemažai!), tęsiame konkursą

„Aš kuriu“.

Siųskite savo trumpus literatūrinius kūrinėlius „Laimiukui“. Patys įdomiausi ir originaliausi bus iliustruojami profesionalių dailininkų ir spausdinami žurnale, o jų autoriai galės išsirinkti sau dovanų leidyklos „Nieko rimto“ knygą!

Garantuoju: skaityti verta! Laukiame perskaitytų knygų rekomendacijų. Prizai – leidyklos „Nieko rimto“ atšvaitai-ženkliukai.

Kitame numeryje pasidalinsime skaitytojų atsiųstomis įdomiausiomis istorijomis apie paslaptingus draugus ir įsimintiniausius atostogų nuotykius. Kūr ybą siųskite el. paštu laimiukas@niekorimto.lt

Slėptuvė

Jurga Šulskytė

uto racijos a rės t s u Ili

– O! Tu irgi žaidi slėpynes? Gal ir aš galiu čia pasislėpti? – kažkoks dar nematytas, susijaudinęs vaikis šmurkštelėjo spintos gilumon tarp tirštai sukabintų mamos suknelių. – Aš Antanas, – prisistatė ir apakintas žibintuvėlio spingsojo apvaliomis, dangaus spalvos akimis. Toks neregėtai įžūlus įsibrovimas atėmė Sofijai žadą. „Kaip jis galėjo pamanyti, kad aš žaidžiu tuos vaikiškus žaidimus?“ Sofija neatitraukė žibintuvėlio ir tylėdama toliau spigino įsibrovėliui į veidą. O berniukas palaikė tylą pritarimo ženklu ir paslėpęs apžlibintas akis po dryžuotu sijonu sustingo. Taip ir sėdėjo abu tylomis. Sofija spaudė prie krūtinės knygą nukreipusi žibintuvėlio spindulį į įsibrovėlį. Jos šventas skaitymas buvo grubiai nutrauktas ir ji nežinojo, kaip elgtis. Niekas, žaisdamas jų namuose slėpynių, spintoje neieškodavo – visi žinojo, kad ten tūno niūri ir keista Leono sesuo su žibintuvėliu ir krūva knygų. Nežinojo tik šis berniukas. Tikriausiai brolis pamiršo naujam draugui pasakyti, kad spintoje slėptis negalima. Sofija širdo – ir kiek tam broliui reikia naujų draugų? Po kiek laiko dryžuotas sijonas sujudėjo ir pakuždomis išbėrė: – Koks tavo vardas? Kodėl čia tiek daug knygų? Beveik kaip bibliotekoje! Tu čia skaitai? Juk čia puiki vieta slėptis, ar ne? Sofija užsispyrusi tylėjo. Vis tiek nebūtų žinojusi, į kurį klausimą atsakyti. O berniukas iš

po alkūnės išsitraukęs knygą pradėjo susidomėjęs vartyti. Tada Sofija išjungė žibintuvėlį. Dabar jie sėdėjo aklinoje tamsoje. – Gerai padarei, jie galėjo pamatyti šviesą ir mus surasti, – nesupyko Antanas. „Visiškai aišku, kad teks ieškoti naujos, saugios vietos“, – niūriai mąstė Sofija nė nesiteikdama leistis į kalbas. Už spintos durų seniai viskas nurimo, o ir berniūkštis nutilo. Sofija tamsoje girdėjo tik tolygų kvėpavimą. Ji pašvietė į spintos kampą – ne... Bet tai neįtikėtina – jis užmigo! Sofijai teko negrabiai iškrapštyti apdujusį bernioką. – Ir kad daugiau čia nesirodytum! – kiek įmanoma pikčiau pagrasino nustebusiam žydraakiui. – Gal dar susitiksim, – berniukas nepastebėjo pikto jos balso, – aš turiu labai įdomią knygą, tu būtinai turi perskaityti, kitą kartą atsinešiu. Bet Sofija užtrenkė spintos duris neišklausiusi iki galo. – Iki pasimatymo! – pasigirdo duslus atsisveikinimas ir vaikis pagaliau nutrepsėjo. „Na ir įkyruolis, tokio dar nemačiau.“ Kol tas Antanas rabždinosi iš spintos, jai galvoje kilo puiki idėja – nauja slėptuvė bus po lova! Ji žinojo, kad brolis bijo ten lįsti dėl šiurpių pabaisų, pasislėpusių dulkėtoje prieblandoje, apie kurias Sofija kažkada jam prikūrė siaubo istorijų. Ir dabar Leonas visuomet įspėdavo draugus apie tas pabaisas – jis nenorėjo, kad juos prarytų – su kuo tada žaistų? Sofija patenkinta savimi šypsojosi. Aišku, ten matėsi dulkių gumulų, kabojo voratinkliai, mėtėsi smulkios šiukšlės (vargšė mama nespėjo tvarkytis namuose, ji stengėsi kiek įmanydama, kad jie su broliu turėtų ką valgyti). Taigi, nubraukusi voratinklį, mergaitė su knyga po pažastimi nuropojo palovin. Hm, aišku, čia ne taip patogu, kaip spintoje, kur buvo susisukusi lizdelį iš mamos kailinių, bet nupūtus dulkes ir ką nors minkšto paklojus ant grindų turėtų būti ne taip ir blogai. Be to, palovin pakliūna šiek tiek saulės spindulių ir nereikės taip dažnai keisti baterijų žibintuvėlyje. Taip ir įsikūrė Sofija po lova. Ilgainiui jai ten taip patiko, kad vis rečiau ir rečiau

Melita Vanagaitė

Uodas su spygliu

Seniai, labai seniai, gyveno uodas. Kartą jis nutūpė į kryklės krūmą. Jam įsisegė spyglys. Tupi uodas ir verkia. Eina pro šalį ožka. Uodas ir sako jai: – Ožkele, suėsk spyglį, jis man duria. – Oi, koks tu paikas! Kam man tavo spyglys, jei man užtenka sultingos žalios žolės? – Gerai, apskųsiu tave vilkui, – pagrasino uodas ir nulėkė pas vilką. – Vilke, vilke, suėsk tą nenaudėlę ožką. – Eik sau, kvaily, kam man tavo ožka, jei man užtenka riebių avių? – Palauk tu man, piktadary, paskųsiu tave medžiotojui, – išpyškinęs uodas nulėkė pas medžiotoją. – Gerasis medžiotojau, nušauk piktąjį vilką, – maldauja uodas. – Ne, uodeli, aš labiau mėgstu kurapkas ir putpeles. – O aš prikalbinsiu pelę, kad ji tau sugraužtų šautuvo dagtį! – sušuko uodas lėkdamas pas pelę. – Miela pelyte, – maldauja uodas, – sugraužk medžiotojo šautuvo dagtį. – Brangusis uode, ar verta man dėl dagties atsisakyti džiovintų vynuogių ir migdolų? – Tai aš pasakysiu katei, kad ji tave pagautų! – sušuko uodas ir nuskrido pas katę. – Ei, katyte, pagauk pelę, – prašo jis. – Žiū, ko užsimanė. Paliksiu aš mat savo šiltą pagalvę ir skanėstus nuo žmonių stalo ir gaudysiu kažkokią peliūkštę! Dink man iš akių! – Na palauk tu man, aš pasiskųsiu šuniui! – sušuko uodas ir nulėkė. – Brangus šuneli, – maldavo jis, – pavaikyk tą bjaurią katę. – Eik tu, kvailas uode, skrisk šalin, – sako šuo. – Kam man mesti kaulus ir vejoti katę? – Matai, koks tu! Aš paprašysiu vaikų, kad tau kailį išpešiotų. Ir nuskrido uodas pas vaikus, kurie žaidė kieme. – Vaikai, vaikai, išpešiokite tam šuniui kailį. – Tai gal tu manai, kad mes mesime žaidę čyžą* ir vaikysimės šunį? – Jei taip, aš pasiskųsiu vėjui, jis išnešios jūsų lazdas ir baigsite žaidę čyžą! Uodas apsiašarojęs nulėkė pas vėją. Pagailo vėjui uodo, papūtė iš visų jėgų ir pakėlė į orą vaikų lazdas. Vaikai nusivijo šunį, šuo gainiojo katę, o toji pagavo ir suėdė pelę. Tos pelės bičiulė iš baimės sugraužė medžiotojo šautuvo dagtį. Medžiotojas šovė į vilką, tasai spruko, vydamasis ožką, o ši tuojau pribėgo prie uodo ištraukė spyglį. Taip uodas išsivadavo. Po kelių dienų jis suprato, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Tel. pasiteiravimui 8 614 85184,

*Lietuvių liaudies žaidimas su lazdomis arba pagaliukais. www.niekorimto.lt

ivykis miske

Orestas Pilaitis

Atėjo atostogos. Aš su šeima išvažiavau į kaimą. Ten labai gražu ir gera, grynas oras. Vieną dieną su močiute išėjome pasivaikščioti po mišką. Einu ir girdžiu – kažkas šnabžda! Ištempiu ausis ir girdžiu seno ąžuolo kalbą: – Aš esu pats geriausias ir tvirčiausias medis. Iš mano medienos žmonės gamina tvirtus laiptus ir suolus. O iš mano gilių vaisių moterys verda kavą. Žengiu žingsnį toliau ir girdžiu, kaip beržo lapeliai sušlama: – Žmonės mane vertina, nes mano malkų ugnis labai kaitri. O pavasarį visi geria mano sulą. Einu mišku toliau ir pamatau uosį. Man pasidaro įdomu, ką jis papasakos. Tada prieinu arčiau, apsikabinu uosį abiem rankom, priglaudžiu prie kamieno ausį. Pasigirsta ramus balsas: – Mane žmonės naudoja baldų, slidžių gamybai, o senų senovėje net strėles gamino. Einu toliau ir galvoju, kokie naudingi mums visi šie medžiai. Įdomu, ką aš dar išgirsiu? Netrukus ir išgirdau ploną, drebantį balselį: – Mano mediena svarbiausia, nes iš manęs gamina degtukus, be kurių žmonės neišsiverstų. Taip pat mano mediena naudojama valčių ir laivų gamyboje, nes mano medienos gaminiai nebijo drėgmės. Nepažinau šio medelio, todėl nubėgau paklausti močiutės. Ji pasakė, kad šis medis yra drebulė. Nukeliavęs į pačią miško gilumą, išvydau daug žaliaskarių eglių. Jos visos šaukė: – Mes pačios svarbiausios žmonėms, nes be mūsų nepraeina nei viena Kalėdų šventė! Man pasidarė baisu. Bėgdamas nuo tų balsų pats ėmiau garsiai šaukti: – Jūs visi esate naudingi žmonėms! Močiutė nustebusi pažiūrėjo į mane, su kuo aš čia kalbu. Teko viską jai papasakoti.

Pasakėl li es i

rav ust

Pasakėles kūrė 3B mokiniai iš Panevėžio „Vilties“ pagr. m–klos, mokytoja Asta Sakalienė

Sig utė Ach

Iliustravo Edmond Davis, 2012. Autorius Dan Green.

Knygoje „Žmogaus kūno fabrikas“ daug darbininkų pluša, kad visi mechanizmai veiktų įvairiuose padaliniuose: variklio, transporto, virtuvės skyriuose, jėgų atgavimo centre ir kitose slaptose vietose. Kaip tai vyksta, suprasti padės išsamūs paaiškinimai ir šmaikščios iliustracijos. Iš anglų kalbos vertė Karina Juodelytė-Moliboga. Išleido leidykla „Nieko rimto“, 2014

Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“

Ar girdėjote apie šalį, kurioje dirbti griežtai draudžiama? Tai vienintelė vieta, kur tortai dygsta kaip grybai miške, o ledai noksta ant medžių it obuoliai. Kitur tenka pačiam pasiruošti vakarienę. Negirdėtas įžūlumas! Tinginių šalyje už perdėtą darbštumą griežtai baudžiama. Kaip patekti į šią nuostabią vietą? Keliaukite su trimis tingėjimo meistrais Murkliu, Snaudaliumi ir Kniaukliu ir sužinosite! Keliaujant nepavargti linki knygos „Tinginių šalis“ rašytojas ir dailininkas Kęstutis Kasparavičius. Timis – ne pagal amžių išmaningas katinas, Simonas – itin išvaizdus šermuonėlis, o broliai Džasperas ir Kasparas – matematiką dievinantys paršeliai. Štai tokia spalvinga komanda narsuolių ryžtasi gelbėti Elisandrijaus miestą, kai kažkas imasi vogti žmonių ir gyvūnų vaikų juoką. Kam ir kokių galų prireikė mažųjų kikenimo ir krykštavimų? Ar čia tik nebus įsivėlęs šiurpus mėlynasis kiškis? Ar pavyks šauniajai ketveriukei tapti geraisiais nindzėmis ir išgelbėti vaikų juoką? Knygos „Nindzė Timis ir pagrobtas juokas“ rašytojas ir dailininkas Henrikas Tamas (Henrik Tamm) įtraukia jaunuosius skaitytojus į nuotykių kupiną įstoriją nuo pat pirmųjų puslapių. Sveiki, bičiuliai! Aš esu Jonas. Ketinu leistis į nepaprastą kelionę po stebuklingas šalis. Manęs laukia skraidančių kilimų kraštas, nykštukai, undinės, kraugeriai vampyrai, linksmi apsirijėliai ir požemių slibinai. Ar keliausi su manimi? Tuomet atsiversk Martino Handfordo (Martin Handford) sukurtos knygų serijos „Surask Joną“ trečią dalį „Nepaprasta kelionė“.

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Paprastas berniukas Gosas vieną dieną savo lovoje rado... vaiko mumiją. Ir tada viskas apsivertė aukštyn kojom. Ne taip lengva naujajam draugui, miegojusiam kelis tūkstančius metų, papasakoti, kaip pasikeitė pasaulis. Arba paaiškinti, kaip elgtis galima, o kaip – ne. Ir kaip pačiam kalbėti su mokyklos vaikais, kad jie nesužinotų, kas išties yra Dumis? Toska Menten – viena šmaikščiausių šiuolaikinių nyderlandų rašytojų. „Mumija Dumis ir aukso skarabėjas“ – pirmoji lietuviškai leidžiama jos knyga iš gimtojoje šalyje apdovanotos knygų serijos apie mumiją Dumį. Knygos leidimą remia Nyderlandų literatūros fondas. Ketverius metus! Tiek laiko Nonvalas tūnojo Kitoje Tikrovėje ir mokytojo Žako kompiuteryje, o vaikai realybėje galėjo ramiai skaityti siaubo istorijas ir naudotis kompiuteriais. Tačiau tos ramios ir saugios dienos jau praeityje – Nonvalą budina nežinia kokia baisinga jėga! Ką jis dabar sugalvos, kiek vaikų įvilios į savo siaubo pinkles? Šįkart jis ypač išradingas. Ar įstengs kas nors pasipriešinti Nonvalo kėslams? Sužinosite garsiosios nyderlandų rašytojo Paulo van Lono (Paul van Loon) serijos „Siaubų autobusas“ penktojoje knygoje. Rašytoja Neringa Vaitkutė kviečia į paskutinę kelionę su skrajojančiu burlaiviu knygoje „Šnabždesiai bedugnėje“. Herojai iš ankstesnių knygų „Vaivorykščių arkos“ ir „Titnago plunksna“ – skrajūnas Rudis, nuotykiautoja Ida, pranašas Emas, pasiutėlė Vejisa ir kiti – jau paūgėję ir užgrūdinti patirtų išbandymų. Kartu su naujaisiais draugais jie susiburia, kad atskleistų po pasaulį plintančių siaubingų šnabždesių paslaptį. Tačiau šįkart priešininko, apraizgiusio Pasaulio medžio šaknis, nugalėti, regis, neįmanoma. Ir vis dėlto giliausioje bedugnėje lyg stebuklinga žvaigždė kartais sužiba viltis...