Laimiukas Nr. 16/2 (64) kovas-balandis by Nieko rimto

0 M E T Ų!

LA IMIU

KAINA 1,88 Eur / 6,50 Lt

Literatūrinis žurnalas

S+

N I E KO R I M

Fantazijos salies myletojams

Nr. 2 (64), kovas–balandis, 2016

–5

Tanios Rex iliustr. iš Olės Lundo Kirkegoro knygos „Raganosis Otas“, leidykla „Nieko rimto“, 2015 m.

Pa p. žiūrė 36 k į –3 m an 9 e,

Ek be skur p. erdv sija į 16 ėl M –1 aiv ars 9 io, ą

er i ką

Ka p. s atr 8– ad 11 o A m

Fė be jos – tg m ali ažo ng os, s, p. 4

Šią dieną pasaulio vaikų knygų gerbėjus laišku ir plakatu sveikina vis kitos šalies IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos) atstovai. Šiemet jų žinutė pas mus atkeliavo iš Brazilijos. Tekstą parašė įžymi brazilų vaikų rašytoja Luciana Sandori. Plakatą sukūrė autorius Ziraldo. Jis ne tik dailininkas. Jo parašytos knygos keliskart vos negavo Anderseno medalio ir yra išverstos į visas Lotynų Amerikos ir kelias kitas užsienio kalbas.

BALANDŽIO 2-OJI – H. K. ANDERSENO GIMTADIENIS IR TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

Luciana Sandroni

BUVO KARTĄ...

Buvo kartą tokia... Princesė? Ne. Buvo kartą tokia biblioteka. Ir buvo tokia mergaitė, vardu Luiza, kuri pirmą kartą užsuko į tą biblioteką. Ji lėtai ėjo tempdama paskui save didžiulę kuprinę su ratukais. Ir dairėsi aplinkui viskuo stebėdamasi: knygų prigrūstos lentynų lentynos, stalai, kėdės, spalvingos pagalvėlės, o ant sienų – piešiniai ir plakatai... – Aš atsinešiau savo nuotraukėlę, – droviai kreipėsi mergaitė į bibliotekininkę. – Nuostabu, Luiza! Tuoj padarysiu tau skaitytojo pažymėjimą. O tu tuo tarpu išsirink knygą. Vieną knygą, kurią galėsi neštis namo, gerai? – Tik vieną? – nusivylusi paklausė Luiza. Staiga suskambo telefonas ir bibliotekininkė paliko mergaitę su labai sunkia užduotimi – išsirinkti vieną vienintelę knygą iš visos tos knygų jūros lentynose. Luiza pasistatė kuprinę ir ieškojo, ieškojo, kol galiausiai surado mėgstamą knygą – Snieguolė. Kietais viršeliais ir gražiai iliustruotą. Su knyga rankoje, kita ranka tempdama kuprinę jau buvo beišeinanti, kai staiga kažkas kepštelėjo jai per petį. Apstulbusi mergaitė vos neišgriuvo: tai buvo ne kas kitas, o Batuotas katinas su savo knyga rankose, tiksliau pasakius, letenose! – Sveika gyva! Kaip laikaisi? – pagarbiai paklausė katinas. – Luiza, negi tu dar ne viską žinai apie princesę, aprašytą šioje pasakoje? Imk mano knygą – Batuotas katinas, – ji kur kas linksmesnė! Sutrikusi, išpūstomis iš nuostabos akimis, Luiza nesumojo, ką atsakyti. – Kas atsitiko? Gal katinas tau liežuvį nukando? – pajuokavo jis. – Ar jūs tikrai esate Batuotas katinas? – Žinoma! Kaip mane gyvą matai! Neškis šią knygą namo ir sužinosi viską ir apie mane, ir apie markizą Karabasą! Suglumusi mergaitė tik pritariamai linktelėjo galvą. Batuotas katinas stebuklingai nėrė atgal į savo knygą, bet kai Luiza jau buvo beeinanti toliau, kažkas vėl patapšnojo jai per petį. O toji kažkas – „balta kaip sniegas, raudona kaip kraujas, o plaukučiai juodi kaip juodmedis“. Atpažinote? – Snieguolė?! – negalėdama patikėti šūktelėjo Luiza. – Luiza, paimk ir mane. Štai šitą knygą, – paprašė toji, rodydama į pavadinimą, – „Perpasakotos brolių Grimų pasakos“. Kai mergaitė jau rengėsi knygą pakeisti, vėl išniro smarkiai perpykęs Batuotas katinas: – Snieguole, Luiza jau išsirinko! Drožk pas tuos savo šešis nykštukus. – Jie septyni, o ne šeši! Ir nieko ji dar neišsirinko! – paraudusi iš pykčio sušuko Snieguolė. Ir abu atsisuko į mergaitę, laukdami, ką ji pasakys. Nelauktai netikėtai įvyko kai kas nepaprasta: iš knygų ėmė ropštis jų veikėjai: Pelenė, Raudonkepuraitė, Miegančio miško gražuolė ir Rapunzelė. Visas pulkas princesių! – Luiza, pasiimk mus namo! – meldė jos viena paskui kitą.

– Man tereikia lovos, kad gaučiau trupučiuką pamiegoti, – nusižiovavo Miegančioji gražuolė. – Nieko sau „trupučiuką“ – kokį šimtą metelių, – nusišaipė Batuotas katinas. Tada prabilo Pelenė: – Galėčiau išblizginti tavo namus, bet naktį man reikėtų vykti į puotą pilyje... – Pas princą! – šūktelėjo visi vienu balsu. – Pintinėje turiu luistelį pyrago ir butelaitį vyno. Gal kas norėtumėte? – pasiūlė Raudonkepuraitė. Tada pabiro dar daugiau veikėjų: Bjaurusis ančiukas, Mergaitė su degtukais, Alavinis kareivėlis ir Šokėja. – Luiza, gal ir mes galėtume eiti su tavimi? – paklausė Bjaurusis ančiukas, kuris buvo visai ne bjaurus. – Mes – Anderseno pasakų veikėjai. – O ar pas tave namie nešalta? – parūpo Mergaitei su degtukais. – Ak, jeigu tavo namuose būtų krosnis, mes įsitaisytume kur nors šalimais... – kone kartu ištarė Alavinis kareivėlis ir Šokėja. Ir tada nelauktai netikėtai visiems priešais išdygo didžiulis pasišiaušęs aštriadantis vilkas. – Piktasis vilkas!!! – Vilke, kokie dideli tavo dantys! – iš įpročio sušuko Raudonkepuraitė. – Aš tave apginsiu! – narsiai atstatė krūtinę Alavinis kareivėlis. Kaip tik tada piktasis vilkas pražiojo savo milžiniškus nasrus ir… Visus suėdė? Ne. Jis tik nusižiovavo, nes buvo pavargęs, ir taikiai prabilo: – Nusiraminkite. Aš tik noriu kai ką pasiūlyti. Luiza galėtų pasiimti knygą Snieguolė, o mes visi sulįstume į jos kuprinę. Juk ji tokia didžiulė – visi sutilptume. Išties, gerai buvo jo sumanyta. – Ar galima, Luiza? – drebėdama iš šalčio paklausė Mergaitė su degtukais. – Žinoma! – atsakė ši ir atvėrė kuprinę. Pasakų veikėjai išsirikiavo ir jau ruošėsi vienas paskui kitą nerti vidun. – Pirmiausia princesės! – pareikalavo Pelenė. Paskutinę akimirką pasirodė ir brazilų pasakų veikėjai: vienakojis Sasis, išdykėlis tamsiaodis Kaipora, plepioji skudurinukė Emilija, kvailas berniūkštis, mergaitė su geltonu rankinuku, paskui dar viena mergaitė, prisilipdžiusi sau ant kūno prosenelės portretą ir mažas, mėgstantis įsakinėti karalius. Visi jie irgi sulindo vidun. Kuprinę vos buvo galima pakelti. Tie pasakų veikėjai tokie sunkūs! Luiza panoro namo pasiimti knygą Snieguolė, ir bibliotekininkė užrašė kortelėje jos pavadinimą. Po kiek laiko mergaitė laiminga įžengė į namus, o jos mama pro atdaras duris šūktelėjo: – Tu jau namie, brangioji? – Taip, mes visi jau namie! Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Urba

Televizijos bokštas Tai pats aukščiausias pastatas Vokietijoje – net 368 m. Iš viršaus gali apžiurėti visą miestą. Gal žinai, ar šis bokštas aukštesnis už Vilniaus televizijos bokštą? Pasaulio laikrodis Gal rūpi sužinoti, kiek dabar valandų Paryžiuje arba Pekine? Nėra problemos! Eik į Aleksandro aikštę ir žiūrėk, ką rodo pasaulio laikrodis. Bet būk atidus: šitas laikrodis neskiria vasaros ir žiemos laiko. Brandenburgo vartai Šie senoviniai vartai yra Berlyno centre. O kodėl ne miesto pakraštyje? Nes 18 a. pabaigoje, kai vartai buvo pastatyti priemiestyje, Berlynas buvo kur kas mažesnis ir dar ne sostinė. ŠPRĖ Upė Berlynas turi upę Šprė. Jos kanalais galima iš sostinės laivu nuplaukti į Baltijos arba Šiaurės jūrą. DešrelėS su aštrIais prieskoniais Tai – mėgstamas berlyniečių patiekalas. Jo garbei Berlyne įkurtas dešrelių muziejus. Aišku, eksponatus valgyti draudžiama, bet gatvėse gali rasti daug dešrelių pardavėjų.

Su Laimiuku Berlyne vaikščiojo ir fotografavo Jürgen Buch

Sophie Gengembre Anderson (1823–1903)

Fėjos–

mažos , bet galingos

Warwick Goble (1862–1943)

Eglė Devižytė

Fėjos – gražios, grakščios, stebuklingos ir labai galingos merginos ir moterys. (Pasitaiko ir fėjūnų, tik jie sutinkami rečiau.) Paprastai jos dar ir skraido bei sužavi visus, kam tik pasiseka jas pamatyti. Ir dar – jos užsienietės. Atvyko iš germanų tautų ir senųjų anglų folkloro. Netgi angliškas žodis „pasaka“ kilo iš žodžio „fėja“ (angl. fairy – o kaip šį žodį tarti, žinote iš vieno indų ploviklio reklamos). Mūsų pasakose ir mituose fėjų nėra, turbūt artimiausios joms – laumės ir gerosios burtininkės. Tačiau tai nereiškia, kad ir mes negalime fėjomis žavėtis. Pasakojimai apie šias būtybes prasidėjo nuo istorijų apie stebuklingas fėjų žemes, kurias jos nuo paprastų mirtingųjų saugo ir į kurias retas gali pakliūti (kažką panašaus pasakodavo ir apie elfus – panašu, kad šios tautos šiek tiek giminingos). Fėjos siejamos su iliuzijomis, apžavais ir viskuo, kas paslaptinga, stebuklinga ir yra truputėlį kitaip, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Neretai žmogus turėdavęs pasitepti akis stebuklingu tepalu, kad galėtų matyti šias gražuoles. Škotų folklore fėjos skirstomos į priklausančias dviem skirtingoms šeimoms. Vienos šeimos fėjos – paslaugios, geraširdės, linkusios visaip pagelbėti aplinkiniams. Kitos šeimos fėjos – priešingai, be galo mėgsta pokštauti ir kartais tyčia kenkia žmonėms – tiesiog norėdamos pasilinksminti. Sutikęs fėją, niekad nežinai, katrai šeimai ji priklauso, mat išvaizda jos labai panašios. Tad senovės škotai dėl viso pikto patardavo fėjų vengti ir jų netrukdyti. Fėjų ūgis gali būti įvairus. Vieni aprašo jas esant žmonių ūgio, kiti – kaip smulkutes, delne telpančias būtybes. Tačiau jos visada būna grakščios, žavios ir paslaptingos.

Fėjos ir istorijos apie jas itin išpopuliarėjo 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. Tuometiniai pasakų sekėjai ir dailininkai ėmė jas romantizuoti. (Ne veltui tas laikotarpis vadinamas romantizmu.) Įsivaizdavo jas vis gražesnes ir geresnes, vis dažniau pripiešdavo joms drugelių ar vabzdžių sparnus. Galiausiai jos tapo savotiškomis gerosiomis burtininkėmis. Tokia geroji burtininkė, miela ir rūpestinga tarsi mama, yra žydraplaukė Fėja iš Karlo Kolodžio (Carlo Collodi) „Pinokio nuotykių“. Ji moko padykusį medinuką, skatina jį gražiai elgtis, nemeluoti ir gelbsti jį iš bėdų. Ir netgi galiausiai... ne, verčiau nesakysiu, ką padaro galiausiai. Patys paskaitykit. Spėju, jau žinote vieną garsiausių ir smagiausių knygų apie fėjas – „Piteris Penas ir Vendė“. Istoriją apie išdykusį skraidantį berniūkštį ir nuotykius Niekados šalyje Džeimsas Metju Baris (J. M. Barrie) parašė prieš šimtą metų. Tiksliau – prieš šimtą dvylika. Bet knyga tokia populiari ir mėgstama, kad pagal ją iki šiol stato spektaklius ir kuria filmus. Ar pats Piteris Penas yra fėja? Sunku pasakyti. Greičiausiai jis tiesiog šiek tiek nepaprastas ir labai patrakęs berniukas, kuris moka skraidyti ir niekad neužauga. Tačiau jo draugė Din Dilin – kuo tikriausia fėja. Tačiau ne visai tokia, kokias mes jas įpratę matyti – dideles, geraširdes stebukladares. Din Dilin yra iš kitų fėjų giminės, jos angliškai vadinamos pixies (vienaskaita – pixie, reikėtų tarti ['piksi]). Jos mažučiukės ir labai išdykusios. Mėgsta visiems krėsti pokštus, o supykusios gali ir keršyti. Tokia ir Din Dilin. Manau, kad apie išdykusius personažus skaityti dar įdomiau – jie nuolat prisigalvoja visokių paikysčių ir dažniau įsipainioja į linksmus nuotykius nei geriečiai. Neabejoju, rasite ir daugiau kūrinių apie fėjas, jei tik nuspręsite daugiau pasidomėti šiomis puikiomis būtybėmis. Tačiau jos kaip buvo, taip ir išlieka paslaptingos ir sunkiai perprantamos. Jei imsite skaityti knygas ir straipsnius apie jas, pamatysite, kaip įvairiai jos aprašomos, kiek daug skirtingų jų rūšių ir netgi kiek daug kitų fantastinių būtybių laikomos artimomis ar tolimomis fėjų giminaitėmis. Regis, jos pačios nenori būti iki galo pažintos ir sudėliotos į lentynėles. Tai kas tos fėjos – pavojingos nedorėlės, linksmos išdykėlės ar nenuilstančios stebuklingos padėjėjos? Turbūt jos visokios po truputuką. Kaip žmonės – vieni malonūs ir linksmi, kiti pikčiurnos. Tačiau visuose pasakojimuose apie fėjas sutariama – jos iš tiesų turi stebuklingų galių. Ir dar kiek! Fėjų kolekcijos šaltinis – Vikipedija

John Bauer (1882–1918)

J. A. Ch. Fitzgerald (1819–1906)

Pėdsekiai

s a m i r II ty

Litas ir Centas

Gintaras Kaltenis

išaiškina:

Kas atr ad o A merik ą?

Amerikos atradimai

– Centai, atsakyk, kas atrado Ameriką? – Ėė, lengvas klausimas, au! Tai juk šitas... Visi žino, net pirmokai... – Neskubėk atsakyti! Kaip sakoma: gilyn į mišką – daugiau medžių. Mažiau šunų – daugiau vilkų. – Litai, au-nesupratau – ar mes Lietuvos istorijos tyrinėtojai, ar jau nebe? Ameriką atrado juk ne lietuviai? – Šioje painioje istorijoje yra ryškus lietuviškas pėdsakas. Sekam juo? Bet apie viską iš pradžių. Pasakyk, kas buvo patys pirmieji Amerikos gyventojai? – Jei Lietuvoje – lietuviai, au, Latvijoje – latviai, au, tai Amerikoje – amerikiečiai, au au! – Tie pirmieji amerikiečiai vadinami indėnais... Manoma, kad jie prieš 14 000 metų iš Azijos sekdami paskui mamutus, bizonus ir elnius per Beringo sąsiaurį atkeliavo į Amerikos žemynus ir pamažu pasklido juose. Kai Kolumbo ekspedicija priplaukė nežinomą žemyną, pamanė, jog tai Indija. Taip atsirado žodis „indėnai“– Indijos gyventojai. – Au, au, žinau! Vinetu, Sakalo Akis, vigvamas, tomahaukas, taikos pypkė... Taigi Kolumbas, au, atrado am-Ameriką? Au, juk sakiau! – Kolumbui Amerikos atradėjo laurai atiteko todėl, kad netrukus prasidėjo Didieji Geografiniai atradimai, taip pat aktyvus europiečių persikėlimas į Naująjį Pasaulį. Šiuos didžiulius žemynus – Šiaurės ir Pietų Ameriką – geografai pavadino Amerigo Vespučio vardu. Jis pirmasis suprato ir aprašė, kad tai ne Indija. – Aš irgi, au, atrasiu ką nors, ką pavadins mano vardu! – Tavo vardu jau pavadintas lietuviškas pinigas, Centai, gali tuo didžiuotis! Bet grįžkim prie Amerikos.

Šventas Kristoforas

– Kolumbas ieškojo jūrų kelio į Indiją. Jis pamėgino plaukti ne pro Afriką, bet iš kitos žemės rutulio pusės. Tik nepagalvojo, kad žemė tokia didelė, o kelią užtvers Amerika... – Supratau, au, Ameriką atrado daug kas, bet mums, au, svarbiausia, kad Kolumbas! Kodėl? – Pradėkim tyrimą iš Lietuvos. Centai, kas yra Vilniaus globėjas?

Iliustracijų šaltinis Vikipedija

– Apie Vilnių viską žinau, au! Globėjas? Tai – šventas, au, kaip ten jis... Šviesoforas! Šventas Šviesoforas! O ką?! Gal Kolumbas buvo vilnietis? – O-jo-joi, Centai... Ne, ne vilnietis ir ne šviesoforas, o šventas Kristoforas. Keliautojų, ypač jūrininkų, globėjas. Taigi, ir Kolumbo vardas Kristoforas! O kas įkūrė Vilnių? Geležinis Vilkas, sapnas... pameni? – Gediminas! Visi, au, tai žino! – Taip, Didysis kunigaikštis Gediminas. Artėjam prie svarbiausios sensacijos – užsirašyk – Kolumbas buvo gediminaitis! Ir dar Alšėnas! – AU! NE-ME-LUOK! – Klausyk, Centai, dabar papasakosiu Didžiąją Paslaptį. Labai mažai kas ją žino.

Jogaila (1348–1434)

Jogailos sūnus VladislOvas III Sėdam į laiko mašiną (modelis L(itas)+C(entas) 001) ir persikeliam į tolimus laikus – 1424 metus, kai mums, europiečiams, Amerika buvo dar nežinoma. Lenkijos Karaliui Jogailai (tais laikais visi Lenkijos karaliai buvo lietuviai) ir karalienei Sofijai Alšėniškei gimė sūnus. Sūnų pavadino Vladislovu (nuo lietuviško žodžio valdovas). Po tėvo Jogailos mirties jis tapo Lenkijos, o vėliau ir Vengrijos karaliumi Vladislovu III. – Au, kaip viskas painu su tais karaliais. Mūsų, jūsų... Kodėl mūsų karaliai pabėgo į Lenkiją? Ten pigesnis maistas, au? – Jie savų neturėjo, tai mūsiškius kvietė... Bet pasakoju toliau: tuo metu bent pusę Europos buvo užgrobę musulmonai turkai-osmanai. Romos Popiežius katalikus pakvietė į Kryžiaus žygį – apginti Europą. Jame dalyvavo ir Vladislovas III. – Mūsų karalius, au? Vaje, koks narsus! – Jam buvo tik 20 metų... Jungtinė kariuomenė buvo belaiminti mūšį su turkais, kai turkai panaudojo seną karinį triuką – apsimetė bėgantys (panašiai kaip ir Vytautas Didysis Žalgirio mūšyje). Jaunasis karalius puolė persekioti priešą, bet... netrukus sukrito į užmaskuotą, pilną aštrių kuolų griovį... Visi žuvo nuo turkų kalavijų. Mūšis buvo pralaimėtas. – O varge, au, aš verkiu, au! Koks negailestingas likimas! Vargšas karalius, vargšė Europa! Au au... – Šis mūšis įvyko 1444 m. netoli Varnos miesto, Bulgarijoje. Bulgarai žuvusiam jų gynėjui, mūsų karaliui, mūšio lauke pastatė paminklą, pagrindinį miesto prospektą pavadino jo vardu, o Vladislovas III buvo pavadintas Varniečiu. – O kada tęsi pasakojimą apie Kolumbą? – Minutėlę, Centai! Sekame toliau karštais pėdsakais.

Vladislovas III (1424–1444)

Kolumbas (1451–1506)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. R. Dačkaus nuotr. iš Prezidentūros archyvų.

Interviu apie pareigas, vai kystę, bites ir knygas su Lietuvos Respublikos Prezidente

Dalia Grybauskaite

„Laimiuko“ skaitytojų vardu interviu parengė Gintaras Kaltenis

Dalia Grybauskaitė atkurtoje Lietuvos Respublikoje (atkurta 1990-03-11) yra ketvirtoji iš eilės, užimanti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Ilgoje Lietuvos istorijoje turėjome daug karalių, kunigaikščių ir prezidentų. Tarpukario Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) turėjome šešis prezidentus. Tačiau visi jie – vyrai. Ne visiems ir ne visada pavyko apginti mūsų kraštą. Du kartus okupavus priešams, Lietuva buvo pasmerkta ilgiems ir sunkiems nelaisvės metams. Dalia Grybauskaitė – pirmoji moteris Lietuvos istorijoje, užimanti tokį aukštą postą. Dabar 20 a. – kompiuteriai, kosminiai laivai, išmanusis gyvenimas. Ar svarbu, kas – vyras ar moteris – už valstybės vairo? Svarbiausia, kaip vairuoja! O Prezidentė Dalia vairuoja puikiai – ilgus metus Prezidentės reitingai tarp aukščiausių (o juk eina antroji kadencija), jos klauso Seimas, Vyriausybė.

Apie pareigas

Gerb. Prezidente, mes, žurnalo „Laimiukas“ skaitytojai, esame smalsūs ir žingeidūs, mums viskas rūpi! Todėl norime paklausti – ar labai sunku būti LR Prezidente? Kuo ypatingas Jūsų darbas, kas įkvepia ir palaiko? Prezidento pareigos – tai visų pirma atsakomybė už Lietuvą ir jos žmones. Turi nuolatos jausti įvykių pulsą šalyje ir pasaulyje, priimti sprendimus, ginti valstybės interesus. Prezidentas visus darbus turi atlikti atsakingai, įsigilinti ir suprasti, todėl lengvo kelio čia nėra. Įkvėpimo šaltinis – susitikimai su vaikais, bendravimas su šalies žmonėmis. Kur praėjo Jūsų vaikystė? Gimiau ir užaugau Vilniuje. Kartu su kiemo draugais tyrinėdavome senamiesčio kiemus, viduramžiškus rūsius. Požemiuose žaisdavome slėpynių. Kas vaikystėje Jums pindavo kasas? Kol buvau maža, plaukus sutvarkydavo mama, vėliau pati. Kas skaitydavo pasakas? Kokia pasaka labiausiai patiko, ar atsimenate ją? Kai buvau vaikas, pati labai mėgau skaityti. Visos pasakos patiko. Ar Jūsų tėveliai buvo griežti? Ar stovėjote, ponia Prezidente, pvz., kampe? Vaikystėje buvau aktyvi, iškrėsdavau įvairių pokštų. Kartais tekdavo apginti silpnesniuosius. Tėvai paaiškindavo, jei ką negerai padarydavau, kartais pabardavo, tačiau į kampą nereikėdavo stotis. Kokias šventes šeimoje švęsdavote? Kokią labiausiai patikusią dovaną gavote nuo Kalėdų Senelio? Kalėdos iki šiol man yra gražiausia metų šventė. Vaikystėje Kalėdų papročius puoselėjo mama. Gyvenome kukliai, todėl ir dovanos buvo kuklios, bet jos labai džiugindavo – didelis apelsinas ar saldainiai, kuriais papuošdavome eglutę. Ar prisimenate savo pirmąją dieną mokykloje? Kokia ji buvo? Pirmoji diena mokykloje išlieka visam gyvenimui. Ji kupina jaudulio, vilčių, noro sužinoti ir pažinti. Taip pat išlieka prisiminimai apie naujus draugus, kuriuos sutinki atėjęs į mokyklą. Mokėtės seniausioje Vilniuje Salomėjos Nėries mokykloje (pernai jai sukako 100 metų). Ar prisimenate savo mokytojus? Ar susitinkate su jais? Brangiausi mokyklos metų prisiminimai – mokytojai ir klasės draugai. Esu dėkinga anglų kalbos mokytojai Stefanijai Kasiulaitienei už žmogiškumą ir šilumą. Mokytoja po 50 darbo metų jau atsisveikino su mokykla, tačiau ryšį palaikome iki dabar. Kuri pamoka labiausiai patikdavo? Man patiko mokytis, sužinoti naujų dalykų. Ypač mėgau geografijos ir istorijos pamokas. Turbūt mokėtės tik gerais pažymiais? Ar esate gavusi baisųjį dvejetą? Visko buvo... Rugsėjo 1-oji Salomėjos Nėries mokykloje. Būsimoji Prezidentė – kairėje. Nuotr. iš asmeninio Prezidentės archyvo.

Kęstučio Kasparavičiaus iliustr.

Apie vaikystę

„Curiosity“. NASA, nuotr. šaltinis Vikipedija

Benas Bėrantas

San Pedro gatvelė. Autorius Fflemingl, nuotr. šaltinis Vikipedija

Ekskursija į Marsą be erdvėlaivio

Pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau užmojų pirmuosius žmones į Marsą nusiųsti per artimiausius trisdešimt metų. O jei visada svajojai aplankyti raudonąją planetą ir nenori tiek ilgai laukti? Tuomet gali keliauti į Marsą Žemėje – Atakamos dykumą. Tiesa, tai irgi ne taip paprasta. Nors erdvėlaivio ir nereikės, lėktuvu iš Lietuvos į Čilę, kurioje plyti dykuma, teks skristi aštuoniolika valandų ir įveikti 13 355 km. Bet juk tu pasiryžęs savo akimis išvysti Marso kraštovaizdį, ar ne? Atakamos dykumoje dėl palankių sąlygų vykdomi įvairūs kosminiai eksperimentai ir net pats marsaeigis „Curiosity“ buvo išbandytas joje. Čia įsikūrusi observatorija ALMA, kurioje stovi šiuo metu galingiausias egzistuojantis teleskopas. Pirmiausia atvyksi į „kosminę stotį“ – San Pedro miestelį, vadinamą vartais į dykumą. Jame turėsi praleisti bent kelias dienas, kol organizmas prisitaikys prie pasikeitusių sąlygų. Atakamos dykuma – sausiausias Žemės kampelis. Kai kuriose vietose metų metus nėra iškritęs lietus. Debesys čia renkasi itin retai, o ozono sluoksnis taip pat gerokai plonesnis. Pasiruošti kelionei dykumoje tau reikės: 1. Specialaus kostiumo: plonų rūbų ilgomis rankovėmis ir klešnėmis bei stipraus kremo nuo saulės. Taip pat plačiabrylės skrybėlės – tu juk atradėjas; 2. Daug vandens. O kad nebūtų sunku pačiam tempti, geriausia pasitelkti nešulinę lamą. Tik nepamiršk ir jos pagirdyti; 3. Deguonies, nes aukštose vietose jo ima trūkti.

Žemiškajame Marse yra ką aplankyti. Pirmiausia išsinuomojęs dviratį gali nuvykti į Velnio gerklę. Tau reikės minti dešimt kilometrų smėlėtu keliu, kelis kartus kirsti seklią upę. Ilgainiui keliukas vis siaurės ir ves tarp uolų. Kalvos papėdėje palikęs dviratį ir lamą pailsėti turėsi kopti viršun. Čia labai pravers vanduo ir deguonis. Nuo kalvos atsiveria įspūdingi uolynai, dėl kurių vieta ir gavo tokį pavadinimą. Turbūt velniui angina, kuri tęsiasi dar nuo praėjusio ledynmečio. Velnio gerklė (kairėje), Beno Bėranto nuotr.

Skirtingai nei Marse, Atakamos dykumoje organizuojamos ekskursijos mikroautobusais. Jei įšoksi į vieną iš jų, pirmas sustojimas bus Mirties slėnis. Tai viena iš sausiausių dykumos vietų, joje nėra jokios gyvūnijos ar augalijos. Tikriausiai dėl to slėnis taip grėsmingai ir vadinamas. Tačiau yra manančių, kad šią vietą atradęs vyrukas norėjo pažymėti kraštovaizdžio panašumą su Marsu, tačiau prastokai mokėjo ispaniškai. Kita stotelė – Kari apžvalgos aikštelė. Įvažiuojant teks sumokėti mokestį vietiniam atakamiečiui, kuris yra teisėtas žemių gyventojas, o jo protėviai indėnai į šias vietas atsikėlė maždaug V a. po Kristaus.

Žvilgsnis į Mirties slėnį. Autorius Frodosleveland, nuotr. šaltinis Vikipedija

Teleskopas Atakamos dykumoje. Autorius ESO, nuotr. šaltinis Vikipedija

Kartais smagu išmokti žodžių, kurių retai kada būna vadovėliuose. Pavyzdžiui, žodžių iš pasakų ir mitų. O argi šios istorijos gali apsieiti be neregėtų šiurpių, keistų ar stebuklingų būtybių? Anglų kalboje netgi pats žodis „pasaka“ atsirado susijungus žodžiams „fėja“ ir „pasakojimas“. Argi ne gražiai skamba: „Pasek man fėjų istoriją, močiute?“ Tad šįkart Laimiuko žodynėlyje –

Pasakų ir mitų būtybės

pamok ė l ė kalbo s an g l ų T r u mpa

Pamokėlės ir kryžiažodžio autorė Eglė Devižytė

O IC

fairy [ˈfeə.ri] fėja tale [teɪl] pasakojimas fairytale [ˈfeə.ri.teɪl] pasaka elf [elf] elfas orc [ɔːk] orkas mermaid [ˈmɜː.meɪd] undinė vampire [ˈvæm.paɪər] vampyras phoenix [ˈfiː.nɪks] feniksas unicorn [ˈjuː.nɪ.kɔːn] vienaragis ghost [ɡəʊst] vaiduoklis dragon [ˈdræɡ.ən] drakonas angel [ˈeɪn.dʒəl] angelas devil [ˈdev.əl] velnias werewolf [ˈweə.wʊlf] vilkolakis sphinx [sfɪŋks] sfinksas

Vienaragis. Medžio raižinys, autorius Edward Topsell, 1658 m.

witch [wɪtʃ] ragana wizard [ˈwɪz.əd] burtininkas magic [ˈmædʒ.ɪk] burtai, magija magic wand [ˈmædʒ.ɪk wɒnd] burtų lazdelė

Iliustracijų šaltinis Vikipedija

O AG

GHOST

Kryžiažodis apie pasakų ir mitų būtybes anglų kalba 1 2 3 4 5 6 Atsa k

Užduotėlė nr. 4!

6 p. 2

ašyk į kupo ąr nė

lį

10 Įrašyk žodžius anglų kalba: 1. Elfas 2. Undinė 3. Vampyras 4. Vienaragis 5. Fėja 6. Vaiduoklis 7. Drakonas 8. Angelas 9. Vilkolakis 10. Sfinksas

Nr. 4 – – – – – – – – – – 1

Nijolė Kepenienė

Šilti, išdykę vėjai atpučia gandus, pasakas visokias – senus dalykus.

Raganos seselės Elžbieta ir Milė Brolius šiuos aplankė. Iš gūdžiosios girios

Jei dabar sakytum: – Aitvarą pažįstu, – Niekas netikėtų. Argi kas išdrįstų

Sesės jau senokai miestan išsikėlė. Turi ten kirpyklą. Oi, ne vieną vėlė

Užmarštin nuklydusius aitvarus šaunuolius prisiminti šiandien. Ogi šie gražuoliai

ir ne vieną kirpo, dažė ir šukavo... Kalvon užsiropštę, štai ką jos dainavo:

Ir dabar gyvena ant aukštos kalvos. Debesų – 11. Kiek ten prabangos!..

– Broliai sakalėliai, aitvarai drąsuoliai, kilkite į miestą, dirbti teks jums uoliai.

Trys nugriuvę bokštai, Išdaužti langai, dar varlių ir sraigių nutūpti takai.

Gatvės dūmuos dūsta, žmonės mat važiuoja, reikia ar nereikia, vis ką nors vairuoja.

Aitvarai ten geria vakarais arbatą, kalba apie seną linksmą – gerą metą,

Jos ilgai rypavo, sriūbavo ir verkė. Aitvarai miegaliai plačiai atsimerkė.

kai turtus jie sėmė iš žilų pilių, kai žmonėms dalijo... O dabar – šiukštu!

– Gal man spūstį pulti kardu ar špaga? klausia senas aitvaras, riteris gal. – Ką

Niekas lai nedrįsta tų laikų minėt. Aitvarai vis verkia... Kaipgi jiems padėt?

su šia rapyra doro aš nuveikčiau?! – Taptum reguliuotoju. Aš tave prakeikčiau... –

juokias senas kūtvėla; rankoj batuta. – – Ak, svajonės miršta... Gaila. Niekada jau nediriguosiu paukščiams, vėjams, ūkui, sėkmė nuo mūs, broliai, žiauru, nusisuko!.. Aitvaras Piratas (kuo gi jis vardu?) verkė, mosikavo brauningu senu. Pykšt! Ir muilo putos Trykšta. Net graudu, – niekas nebebijo prakeiksmų piktų. Aitvaras Puošeiva nieko nepasakė, garbanas juodžiausias apmaudžiai pakratė. Aitvaras Mušeika piktai nusispjovė, pro dantis tik iškošė: – Eikit. Ko čia norit? Elžbieta ir Milė gal kiek ir supyko, bet, plačiai šypsodamos, vis tiek pasiliko. Jos išbūrė stalą, O ant stalo tortą, kavos ir arbatos, šokolado kortų... Tris paras puotavo, šulinį išgėrė, kol nubudo mintys... Šias ir vėl suvėlė...

Audronės Uzielaitės iliustracija ir Naglio Granicko (9 m.) piešiniai

O kai jas išlygino ir gyvent paleido, – šios sukūrė miestą! Visai kito veido!!! Daugiaaukštės pilys tiltais susisiekia, dangum keliai draikos, toli nusidriekia. Šitiek debesėliuos ten mielų vietelių: ir sūpynių, sodų, teatrų, net turgelių, kur gali už dyką gauti riešutų, voveres jais šerti – čia, virš debesų... O paskui su vėjais dviračiais lenkčių gali takais leistis naktį tarp žvaigždžių... Šilti, išdykę vėjai atpučia minčių... Jei kokią sugausi, tu garbės žodžiu mano patikėki – Aitvarą surask... Kuo aną vaišinti, pats jau susiprask.

Audronė Meškauskaitė

Pažiūrėk Į MANE

Kai žmogus prieina prie veidrodžio ir įremia į jį atidų žvilgsnį, mato visai ne veidrodį, o save. Veidrodžiai yra naminiai miražai, sudaryti iš atspindžių. Tik Jurgio veidrodis tuščias – jau kelerius metus jis atspindi baltą lygią viengungio buto sieną, o pats žurnalistas geriausiu atveju tik kas antrą dieną pasirodo. Mėgstamiausias jo šukuosenos stilius – susivėlęs. Visus kitus veiksmus jis jau moka mintinai. Na, gerai... Meluoju. Iš tiesų priežastis visai ne ta. Jurgis tiesiog bijo artintis ir sudaužyti veidrodį. Kartą jis sumosavo rankomis, numetė jį ir čia pat prisiminė rūstų senelės balsą: „Nežiūrėk į sudaužytą ar įskilusį veidrodį, nes prisišauksi nelaimę ir išvysi velnią!“ O, siaube! Šukės nejudinamos gulėjo septynerius metus, kol Jurgis nusprendė butą parduoti. Bebaimiai žmonės nusipirko kartu ir šukes. Kažin, kaip jiems sekėsi?.. Bet šiandien Jurgis sukaupęs visą drąsą stovi priešais veidrodį ir kažką jam prisimerkęs murma. Turi paruošęs keletą svarbių klausimų. – Sakykite, kaip galima neišprotėti, jei visą laiką į tave spokso, bet iš tiesų nemato, išdarinėja kvailiausias grimasas, repetuoja asmenukes ir krapštosi dantis? Man net sunku įsivaizduoti, ką žmonės dar daro prieš veidrodį. – O, ne. Net nemėginkite iškvosti. Prisiekėme viską, ką matėme, nusinešti su savimi amžinybėn. Tačiau naudodamasis proga noriu kreiptis į mielus skaitytojus ir paprašyti elgtis bent kiek padoriau. – Taip, be jūsų būtų sunku. Nepasakyčiau, kad aš negalėčiau ištverti dienos kitos, bet mergaitės savo atvaizdą tikrina aršiau nei troleibusų kontrolierės bilietėlius. Ir, keista, niekada nepavargsta.

Aleksandrijos švyturys. 19 a. prancūzų graviūra

– Be mūsų – neįmanoma! Tada, kai veidrodžių dar nebuvo, žmonės žiūrėjo į vandens atspindį. Ir nepasakysi, kad visi buvo narcizai. Bet kadangi balos nėra labai patikimas reikalas, dar priešistoriniais laikais kažkas sugalvojo nupoliruoti vulkanines uolienas. Įdomu, ką apie savo atspindį pagalvojo pirmas priešistorinis kaltūnuotas žmogus? Gal ir gerai, kad veidrodžiai tada neduždavo. Manau, vaizdas jam turėjo baimės gerokai įvaryti. – O iš ko tada veidrodžius gamino, jei jie neduždavo? – Švino, vario, bronzos, sidabro, aukso... Kas po ranka papuldavo. Žinoma, daugiausia Egipte ir Romoje, kur buvo sukrauti didžiausi turtai. Aleksandrijos švyturiui – tokiam septintajam pasaulio stebuklui, tikram gigantui – egiptiečiai brangiųjų metalų tikrai nepagailėjo. Jame buvo įrengti milžiniški nupoliruoti bronziniai veidrodžiai, kurie dieną atspindėdavo saulę, o naktį – ugnies šviesą. Švietė taip, kad už 50 kilometrų jūreiviai neturėjo jokių šansų pasiklysti ir nuskęsti. Geriau nei lazeriai! – Įdomu, kodėl mūsų veidrodžiai dūžta? Per juos vieni nemalonumai. – Jūreiviams, aišku, bronzinių veidrodžių pakako, bet gražuolėms – niekaip. Jos prašė ir prašė viduramžių meistrų, kol šie pagaliau sutiko ir pagamino keistų, labai sunkių veidrodžių iš smėlio. Jis, žinoma, nebuvo labai švarus, todėl ir veidrodžiai vaizdus rodė ne per geriausius – kaip purvinoje baloje. – O, ne. Taip pykdyti moteris niekam nepatartina... – Nežinau, ką jos padarė netikusiems meistrams – tikiuosi, laiku susitvardė. Bet visai netrukus Florencijoje buvo išrastas švinu ir gyvsidabriu dengtas veidrodis. Pagaliau visi save pamatė aiškiai ir ryškiai, džiūgavo ir plojo katučių. Savimi susižavėję dailininkai puolė tapyti autoportretus. Tik ar vertėjo stengtis – paveikslai tada kainavo gerokai mažiau nei tokio pat dydžio veidrodis. Jie apskritai kainavo beprotiškus pinigus. Galėjai nusipirkti nediduką dvarelį arba veidrodį. Galima buvo, žinoma, ir dvarą, ir veidrodį, bet daugiau niekam kitam pinigų nebūtų užtekę. – Negali būti! – Gali, jei nesi karalius.

ulskyt

rga Š nkė Ju i n i l i a D

Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“

Dolfas – Paulo van Lono knygų serijos apie vilkolakiuką herojus. Knygoje „Vilkolakiukas Dolfas. Vilkolakių miškas“ jis eina į mokyklą, per pilnatį bėgioja miške, ten susitinka su seneliu... Na, senelis ten gyvena. Jis juk irgi vilkolakis. Grįždamas namo, Dolfas nugirsta, jog kažkokie vyrai ketina kirsti mišką! Tai – grėsmė ne tik miškui, bet ir seneliui vilkolakiui, ir dar daugiau! Ką reiškia „dar daugiau“? Ššš! Tai Vilkolakių miško paslaptis! Atskleiskite ją skaitydami šią knygą ir žiūrėdami Hugo van Loko iliustracijas.

Norėdamas pasipuikuoti prieš naujokę, Kristupas nusiveda ją į apleistas statybas. Jie turėjo kiek paėjėti tamsiu tuneliu ir grįžti atgal. Tačiau atsitiko šis tas netikėta. Žibintuvėlis sudužo ir... vaikai išvydo šviesą kitame tunelio gale. Išėję iš jo suprato esą... senovės Romoje! Kaip seksis išdaigininkui Kristupui veikti išvien su klasės naujoke? Ar jie susikalbės su Romos gyventojais? Ar pavyks Kristupui su Laura rasti kelią namo? Juk už kiekvieno kampo tyko pavojai! Skaitykite Domo Ausčio knygoje „Mergiotė ir mirusi kalba“, kurią iliustravo Laurynas Kamarauskas.

Kai esi vienišas, dienos tampa liūdnos ir nuobodžios. Taip mano Linusas, ką tik atsikraustęs į naują miestą. Kol kieme jis aptinka Orbį, protingiausią pasaulyje robotą, pasprukusį iš laboratorijos. Jie tampa pačiais geriausiais draugais. Todėl Orbis nė už ką neskris į kosmosą! Jis trokšta likti žemėje, daryti gerus darbus, būti laisvas ir pažinti pasaulį. Tačiau visi tik ir ieško pabėgusio robotuko pėdsakų... Graikų kilmės rašytojo, dramaturgo Tomo Kristos bei vokiečių dailininkės Barbaros Šolc duetas knygoje „Robotuko Orbio pabėgimas“ nepalieka abejingų.

Sako, kadaise dievai užsirūstinę užleido žmonėms ant galvų nesibaigiantį lietų, mat lietuviai su žemaičiais amžinai riejęsi. Prabėgę daug metų. Lietuviai su žemaičiais nesantaikos priežastį jau mažne pamiršę, bet kariauti niekaip nesiliovę! Lyja – žemaičių kunigaikščio Stuobrio dukra, gimusi ir užaugusi lietui merkiant, tėvo nelaukta, pilies vyrų auginta. Žaltys – našlaitis lietuvis, atėjęs į pasaulį lietui pliaupiant, žynio augintas. Šiam mirus tarnavęs Žarnos pilyje. Juodu abu susitinka su nelabuoju Velinu. Kažin kokių kėslų skatinamas jis įstabius dalykus rodo, paslaptis atskleidžia? Sužinokite knygoje „Lietaus žemė“, kurią parašė ir iliustravo Jurga Lago.

„Nindzė Timis ir kelionė į Sansoriją“ – antroji švedų autoriaus Henriko Tamo knyga apie šauniuosius katinus Timį ir Florą, paršelius Džasperą ir Kasparą, šermuonėlį Simoną ir kitus. Šioje knygoje jų vėl laukia pavojinga užduotis. Mokslo ir žinių miesto Sansorijos imperatorių Istradijų užvaldė keista jėga. Imperatorius paverčia visus gyventojus nemąstančiais vergais ir įsako jiems, prižiūrimiems zvimbiančių metalinių robotų, statyti aukštą bokštą. Maža to, iš didžiausios pasaulyje bibliotekos dingsta visos knygos. Kaip pasipriešinti kerams ir grąžinti miestui tvarką? Skaitykite ir sužinosite. Knyga iliustruota įspūdingais autoriaus piešiniais. ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Jorė Amarilė galėtų būti paprasta impulsyvi paauglė, tačiau jai paklūsta tamsa, o įgyti nepažįstamų žmonių pasitikėjimą nereikia jokių pastangų. Ir dar tie keisti septynių vaikų balsai galvoje... Turbūt ne veltui Komitetas stengiasi ją sugauti ir panaudoti Jorės galias savo užmačioms. Tačiau drąsi mergina turi ne tik puikių bendražygių, bet ir didelių užmojų. Pirmiausia – sužlugdyti Komitetą ir išgelbėti visus nekaltuosius, kuriuos ši organizacija nuskriaudė. O jei tuo pačiu pavyks įminti ir savo keistųjų galių paslaptį ir sužinoti, iš kur ji kilusi – tuo geriau. „Devynetas tamsos nešėjų“ – trečioji, paskutinė Neringos Vaitkutės trilogijos apie mistiškąją tamsą knyga, kurioje atskleidžiamos Ovariono miesto paslaptys ir išaiškėja tikroji Jorės Amarilės istorija. Istorijos pradžia ir tęsinys knygose „Tamsa, kuri prabudo“ ir „Miestas be padangės“.