Laimiukas nr. 2 (70), kovas–balandis by Nieko rimto

1 M E T Ų!

LA IMIU

N I E KO R I M =1

Ka šak m tie utė ša s?, ukš p. tai 27 ir –2 9 Ne ap tikri p. ie pil pada 33 iak vi –3 aln ma 5 ius i ,

S+

Literatūrinis žurnalas

La Izr imiu ae ke lyj lia e, u p. nink 4– as 5 Ne p. real 6– ioj 8 i ka rvė ,

Fantazijos salies myletojams 1 KAINA 1,88 Eur

Nr. 2 (70), kovas–balandis, 2017

BALANDŽIO 2-OJI – H. K. ANDERSENO GIMTADIENIS IR TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

Šią dieną pasaulio

Sergejus Machotinas Kai buvau mažas, mėgau iš kubelių ir kitokių žaisliukų statyti namus. O vietoj stogo dažnai panaudodavau knygą – vaikišką, su paveikslėliais. Svajonėse apsigyvendavau tokiame name, atsiguldavau ant lovos iš degtukų dėžutės ir žvelgdavau tai į debesis, tai į žvaigždėtą dangų – nelygu koks paveikslėlis labiau patiko. Nesąmoningai laikiausi kiekvieno vaiko gyvenimo taisyklės susikurti jaukią ir saugią aplinką. Ir vaikų knygos tam labai tiko. Paskui paūgėjau, išmokau skaityti, ir knyga mano vaizduotėje ėmė labiau panėšėti ne į stogą, o į drugelį. Ar netgi paukštį. Knygos puslapiai priminė sparnus ir šnarėjo. Atrodė, kad ant palangės gulinti knyga tuoj tuoj pro atvirą langą išskris į nežinomus tolius. Paimdavau ją į rankas, pradėdavau skaityti, ir knyga nurimdavo. Kartu su ja nusikeldavau į kitas žemes ir pasaulius – ir mano vaizduotė prasiplėsdavo. Koks džiaugsmas laikyti rankose naują knygą! Dar nežinai, apie ką ji. Tramdai save neatsiversti paskutinio puslapio. O kaip skaniai ji kvepia! Ir neįmanoma išskirti, iš ko tas kvapas susideda – iš spaudos dažų, klijų... Taip, tai tiesiog knygos kvapas – jaudinantis, nepakartojamas. Kai kurių puslapių krašteliai sulipę, tarsi knyga dar nebūtų nubudusi. Atsibus, vos pradėsi skaityti. Tu daraisi vyresnis, o pasaulis aplinkui – sudėtingesnis. Kyla klausimų, į kuriuos gali atsakyti ne kiekvienas suaugęs. O juk mirtinai reikia su kuo nors pasidalyti abejonėmis ir paslaptimis. Ir tada į pagalbą vėl ateina knyga. Turbūt daugelis skaitydami esame pagalvoję: čia apie mane parašyta! Ir mylimas personažas staiga pasirodo esąs panašus į tave. Jį kamuoja tie patys rūpesčiai ir jis garbingai ieško išeities. O štai kitas personažas visiškai į tave nepanašus, bet taip norisi būti tokiam kaip jis – tokiam pat drąsiam ir išradingam. Kai koks nors berniukas ar mergaitė sako: „Aš nemėgstu skaityti!“, mane ima juokas. Nes aš jais netikiu. Juk jie ir ledus laižo, ir visokius žaidimus žaidžia, ir kino filmus žiūri. Kitaip sakant, mėgsta malonumus. O juk skaityti yra ne vien darbas, jausmų ugdymas, vaizduotės ir asmenybės turtinimas, bet pirmiausia – didžiulis malonumas. Kaip tik dėl to vaikų rašytojai ir rašo knygas! Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė

vaikų knygų gerbėjus laišku ir plakatu sveikina vis kitos šalies IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos) atstovai. 2017 m. žinutė atkeliavo iš Rusijos. Tekstą parašė vaikų spaudos ir radijo žurnalistas, rašytojas Sergejus Machotinas, plakatą sukūrė dailininkas Michailas Fiodorovas.

Kupranugarių ranča Rančoje siūloma 4 valandų trukmės Saulėlydžio kelionė dykuma kupranugariais. Saulėlydis sutinkamas ant kalno, nuo kurio matomos net keturios valstybės – Jordanija, Saudo Arabija, Izraelis bei Egiptas. Kelionės pabaigoje – vakarienė – pita su sūriu ir saldžia juoda arbata, virta ant laužo.

Raudų siena Raudų siena – sienos dalis Jeruzalėje, ant kurios buvo pastatytos Pirmoji ir Antroji šventyklos. Prie jos pasimelsti plūsta milijonai piligrimų ir turistų iš viso pasaulio. Pavadinimas Raudų siena kilo dėl to, kad žydai čia aprauda sugriautas Pirmąją ir Antrąją šventyklas ir svajoja apie būsimąją Trečiąją šventyklą. Vyrai ir moterys prie sienos rauda atskirai.

Nakvynė dykumoje Dykumoje laikomasi šių taisyklių: jei sustojai, tai atsisėsk (tam skirta daug spalvingų kilimėlių), maistą gamink ant laužo, valgyk bendrai iš vieno indo rankomis, vasarą miegok po atviru dangumi, o žiemą – palapinėse. Vakaro pramoga – filmas, kurio pavadinimas yra „Ugnis“ (laužas). Su Laimiuku po Izraelį keliavo Renata Rimkutė ir Indrė Žilinskaitė

Pagalba medžiams Izraelis labai sausa šalis, tad žalumos joje mažai. Jei mieste auga medis, iki jo būtinai bus nuvesta drėkinimo sistema.

Ein Gedi gamtos rezervatas Tai didžiulė gamtos teritorija su įspūdingais vaizdais, augalija ir gyvūnija (gyvūnus maitinti griežtai draudžiama).

saulĖTEKIS Masadoje Masada – 350 metrų aukščio plynaukštėje virš Negyvosios jūros esantys buvusių rūmų-tvirtovės griuvėsiai. Čia keliautojai pasitinka saulėtekį, nes nuo kalno atsiveria puikūs vaizdai. Užkopti vingiuotu keliuku trunka apie 40 minučių. Tam reikia daug energijos, bet pasistengti verta. Povandeninė observatorija Eilate Įkurta Koralinio rifo pakraštyje maždaug 8 km nuo miesto centro. Buvo pastatyta sausumoje ir tik vėliau panardinta po vandeniu. Jos tikslas – nekenkti natūraliai aplinkai. 12 metrų gylyje lankytojai gali matyti daugiau nei 800 rūšių žuvų, koralų, ryklių, moliuskų, vėžlių ir daug kitų gyvūnų.

Laimiukui neteko giliau panardyti RAUDONOJOJE JŪROJE, bet kad vanduo joje be galo skaidrus, įsitikino ir jis.

Mamulės Mū gerbėjai Saulius (4 m.), Linas (5 m.) ir mama Vilma Staskevičienė

Pažįstu aš daugybę karvių, Gelsvai žalų, rausvai margų, juodai baltų. Tikiu, ir tu turi draugų jų tarpe. O ar pažįsti tu Mamulę Mū? Karvytė Mū – tarsi didžiulis uraganas. Tarsi vulkanas! Ar abu kartu... Čia dviračiu važiuoja, čia jau šokti mokos, O čia, žiūrėk, jau nardo su būriu vaikų. Ir kas neleis jai pažvejoti? Arba sutrypti tango? Kaip šaunu!!! O ar girdėjote, kad karvė knygeles skaitytų? O taip! Tai gali tik Mamulė Mū. Draugužė Varna – kartais pesimistė, Krypuoja galvą, stebis ne juokais, O karvė pasiruošusi su ja skraidyti, Kad jai įrodytų, kad nusiteikusi rimtai.

Jei dar jos nepažįsti – verta paieškoti, Gyvena ,,Nieko rimto“ lankose. Svajoja dūkti ir – tiesiog gyventi, Kai knygą vaikas laiko rankose.

vi dq r raci o jos Sven N

Ili ust

Ir kam mums reikalingos tokios karvės, Kurios nuobodžiai šlamščia žolę visą laiką? Mums reikia super duper Žalmargėlės, Kuri įsuktų savo vėjyje kiekvieną vaiką.

Kaip jau supratote, Mamulė Mū – sumani ir nutrūktgalviška karvė, kuri mieliau važinės dviračiu ar laipios po medžius nei stovės tvarte ir kramtys šieną. O jos draugė Varna bandys ją nuo to sulaikyti. Šias patrakusias personažes sukūrė švedų autorė Juja Vislander (Jujja Wieslander) su savo vyru Tomu radijo laidoms vaikams. Vėliau jos tapo knygų herojėmis, kurias iliustravo Svenas Nordkvistas (Sven Nordqvist), mūsų skaitytojams gerai žinomas iš jo knygų serijos apie Petsoną ir Findusą. Štai ką apie Mamulę Mū ir Varną pasakoja autorė Juja. Kaip Mamulė Mū ir Varna susipažino? Mamulė Mū ir Varna susitinka ežero pakrantėj. Mamulė Mū randa Varną gulinčią ant žemės. „Oi, vargšas miręs paukštelis“, – sako ji. Bet Varna greitai supykusi atsistoja. Ji nėra negyva! „Aš nesu negyva ir aš nesu mažas paukštelis! Aš pati tikriausia Varna!“ – atrėžia. O karvė atsako: „Labas. O aš pati tikriausia Mamulė Mū.“ Tada Mamulė Mū sužino, kad Varna liūdi dėl savo gimtadienio, nes galvoja, kad niekas neateis į jos vakarėlį. Taip ir prasidėjo jų draugystė. Kodėl Mamulė Mū nedėvi rūbų? Ji yra karvė! Karvės paprastai rūbų nevilki. Kai ji mokėsi važiuoti dviračiu, pievoje buvo labai daug vandens. Ji paskambino savo draugei Linai ir paklausė, ką daryti. Lina atsakė, kad reikia užsimauti neperšlampamas kelnes, bet jas reikėjo prakirpti, kad tilptų uodega. Apie tai galite paskaityti pirmojoje knygoje „Mamulė Mū ir Varna“. Ar Mamulė Mū turės vaikų? Nemanau. Ji pati labiau primena vaiką, net jeigu ją vadiname Mamule. Kiek metų Mamulei Mū? Nežinau, niekad jos neklausiau. O kaip jūs galvojate? Kur Mamulės Mū tėvai? Galbūt kitoje pievoje?

Aino Havukainen ir Sami Toivonen

Iš suomių kalbos vertė Akvilė Giniotaitė

ao ch

nas c

in itr

ukas

1. KURIS drugelis išsiris iš šio vikšro? Pažymėk. rp

o až

sfin

ėl

žvirb

ylė oji z

lis

2. Koks paukštelis gyvena šiame inkile? Nuspalvink pagal nuotrauką ir užrašyk ant inkilo jo pavadinimą.

lin

el ė

Puslapį iškirpk ir siųsk „Laimiukui“. Loterijos būdu už teisingus atsakymus bus skiriamas leidyklos „Nieko rimto“ ženkliukas. Išsirink gražiausią ženkliuką www.niekorimto.lt/zenkliukai_14 ir parašyk jo kodą bei pavadinimą: ...................................................................

Kryžiažodis apie PILIAKALNIUS (Pagal tekstus p. 33–35)

Kryžiažodį kūrė Dovilė Valužytė, 7A, Vilniaus Tuskulėnų gimn.

horizontaliai: 1. Kurioje epochoje ant Kryžių kalno stovėjo pilis Kula? 2. Ką supykęs Perkūnas svaidė į žemę? 3. Tikima, jei pastatysi kryžių ant Kryžių kalno, sulauksi ... 4. Kas liepė žemės plyšį užpilti moliu? 5. Viena iš stipriausių Šiaulių krašto pilių. 6. Kokios milžinų šeimos tėtis buvo Meškys? 7. Milžinų vaikas, kuris mėgo kapstytis po žemę.

y Atsa k 1

s au ari

va Za

ki ds

liu oi

6 p. 2

Užduotėlė nr. 2!

vertikaliai: 8. Kur buvo pastatytas Jurgaičių kaimelis? 9. Iš žemės pradėjo lįsti gyvatės, šliužai, vabalai ir ... 10. Krikščionių ženklas. 11. Kaip buvo vadinamas žmogus, kuris labai mėgo medų? 12. Piliakalnis Šiaulių mieste. 13. Kokio tikėjimo žmonės garbino Perkūną?

Nr. 2 – – – – – – – – –

lį

ašyk į kupo ąr nė

. str

2017 m. vasario 13 d. Laimiukeliauninkas užkopė ant Salduvės piliakalnio su savo draugais iš Šiaulių Gegužių progimnazijos 4D klasės! Laimiuko draugai ne tik palydėjo jį ant piliakalnio, bet ir papasakojo daug padavimų apie Salduvę ir kitus Šiaulių apylinkių piliakalnius. Laimiukui ypač patiko tie, kuriuos vaikai patys sukūrė.

DĖMESIO! Gal ir jūsų klasė norėtų pasikviesti Laimiukeliauninką aplankyti piliakalnį jūsų apylinkėse, drauge nusifotografuoti ir papasakoti savo sukurtų padavimų? Parašykite el. paštu: laimiukas@niekorimto.lt

f av o o gr a nė t o f ir ie iz av o Markūn n a g or atė Žygį to ja Jūr y mok

Salduvė arba Salduvės kalnas, Šiaulių piliakalnis, Žuvininkų piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis Šiaulių mieste, 5 km nuo miesto centro. Iš atsitiktinių radinių spėjama, kad ant šio kalno 9–13 a. stovėjusi medinė pilis, jis buvęs aplinkinių genčių slėptuvė, vėliau alkakalnis – pagoniška šventykla, o galbūt ant jos stovėjusi kryžiuočių pilis.

Ignas Stankevičius, 4D, Šiaulių Gegužių progimnazija

Salduvės piliakalnis Vieną kartą gyveno žmogus, kurį visi vadino saldžialiežuviu, nes jis labai mėgo medų. Pastarasis turėjo medaus prisikrovęs visur: po lova, spintoje, sandėlyje, rūsyje. Ėjo laikas, žmogelis paseno ir numirė. Po daugelio metų į jo namus atėjo kareiviai ir norėjo išsinešti visą medų. Medaus buvo tiek daug, kad kareiviai nepajėgė jo išsinešti, todėl sudėjo į vieną vietą, kol padarė didelį kalną. Benešant kai kurie indai sudužo, medus išbėgo. Tai užuodė bitės. Jos visos susirinko prie to medaus ir nebeskrido rinkti naujo. Bitininkai supyko. Ilgai galvoję, ką daryti, sumąstė tą medaus kalną užversti žemėmis. Ilgai jie darbavosi, kol užvertė visą medaus kalną. Nuo tada ten ir stovi kalnas, kurį mes vadiname Salduvės piliakalniu.

neringa vaitkutė

Šiemet pavasaris nusprendė neskubėti: saulė kilo vis aukščiau, dienos ilgėjo, tačiau žemę kasryt padengdavo pikta dygi šarma, žolės ir medžiai tebemiegojo giliu žiemos miegu. Agata, jaunėlė Smiltė ir Aringas vis tikrino gėlių lysvę, gal jau lenda drąsūs krokų ir snieguolių daigai, gal netrukus išsiskleis pirmieji žiedai, bet rasdavo tik pilkus sužvarbusius grumstelius ir aštrias šerkšno adatas. Negana to, kad pavasaris užtruko, tai dar ir prasidėjo keistenybės – iš tankaus netoli namų augančio miškelio vakarais atsklisdavo klaikūs garsai. Kažkas tarsi įsiutintas katinas, klykė, cypė tankmėje nesavu balsu ir nuščiūdavo tik sutemus. – Į mišką atsikraustė pasiklydęs baublys, – spėjo Aringas, vėl išgirdęs gūdžias spigias dejones, plaukiančias apšarmojusių medžių viršūnėmis. – Ar jis neturėtų baubti? – paklausė Smiltė. – Pažįstu kelis baublius, visi baubia. – Tai gal į mišką atsikraustė pasiklydęs cyplys? – sukikeno Agata, o paskui surimtėjusi pridūrė, – bet ir bjaurūs garsai, net šiurpai per nugarą... Kai po kelių dienų gailus cypimas ir klaikios dejonės nenuščiuvo, vaikai nusprendė suruošti tiriamąją ekspediciją ir sužinoti, kas gi slepiasi pilkšvoje tankmėje, kas drumsčia miestelio gyventojų ramybę. Labai rimtai pasiruošę (Aringas prisikimšo pilnas kišenes saldainių, Agata pasiėmė termosą su arbata, o Smiltė – patį drąsiausią pliušinį meškiuką), nieko nesakę tėvams, glaudžiu būreliu patraukė į regimai pavojingą ir didelius nuotykius žadantį žygį. Nematomas cyplys jau pradėjo savo vakarinį pasirodymą: tarp skystų žiemos nualintų eglaičių, išdidžių plikas šakas išskėtusių klevų ir mieguistų ąžuolų aidėjo spigios sielvartingos dejonės. Po padais traškindami ragan sušalusius pernykščius lapus, vis sustodami įsiklausyti vaikai pamažu leidosi į klonį, kur tekėjo mažas skaidrus upeliukas.

Vasarą būdavo taip smagu jame pasiturkšti, pagulėti vėsiame duburyje stebint, kaip įdegusia oda mirga žalsvi lapų šešėliai, tačiau dabar upelis atrodė liūdnas ir sužvarbęs. Jis vangiai šliaužė per smėlį, laižydamas apledėjusius krantus. – Žiūrėkit, – pašnibždomis pasakė Smiltė, – kažkas stovi po ąžuolu! Tai jis, klastingas miško cyplys! – Nagi, prieikime arčiau, – karingai, drebančiu balseliu paragino Aringas, – pažiūrėsim, kas jis per vienas! Baugščiai prisiartinusi trijulė sustingo iš nuostabos pražiotomis burnomis. Baugusis cyplys pasirodė esąs ne kas kitas, o kaimynų sūnus Pauliukas. Berniūkštis pasmakrėje spaudė rusvą žvilgantį smuikelį, gailiai šniurkščiojo nuraudusia nosimi, o jam perbraukus stryku per stygas, mišku nuvingiuodavo dar viena graudi dejonė. – Pauliau! – pagaliau sušuko Agata. – Ką tu čia darai? Vienas, miške! Su smuiku! Jau vakaras ir taip šalta! Kodėl tu... Paulius giliai atsiduso, nuleido smuiką ir pažvelgė į trijulę didelėmis liūdnomis mėlynomis akimis. – Kiekvieną pavasarį aš ir tėtis ateidavome į šitą klonį. Tėtis grodavo smuiku, kad pažadintų iš snaudulio gėles ir medžius. Dabar mano tėtis išvažiavo į gastroles, pavasaris vėluoja, tad nusprendžiau pats juos pabudinti, bet... – Pauliaus akyse sužibo ašaros, – bet aš visiškai neturiu klausos! Čirpinu smuiką visą savaitę ir nieko! Jau pačiam to spiegimo baisu... – Ei, nereikia graudintis! – sukruto Smiltė, – geriau prisėsk, išgerk arbatos. Tu visas sustiręs! Ir suvalgyk saldainį, Aringas turi pilnas kišenes. Kai vaikai susėdo ant apsamanojusio rąsto ir paeiliui išsiurbė po puodelį kvapios karštos arbatos, o Paulius vis dar giliai sielvartingai dūsavo ir nė kiek nepralinksmėjo, Agata pamatė prie kairiojo bato kažką mėlynuojant. Kumštelėjo Paulių į šoną ir parodė drąsiausią pasaulyje žibuoklę, keliančią galvelę iš rusvų lapų patalų. – Žiūrėk, – pasakė tyliai, – padėjo! Pavasaris ateina visada! – Padėjo, – bemat nušvito berniukas. – Padėjo! – sušuko visu balsu ir vos neišliejo arbatos. Pasirąžė, sumirksėjo žibuoklių spalvos akimis ir tyliai palaimingai pridūrė: – Pavasaris ateina visada. Visada ateina!

Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“

Nevala Bertis. Bučkis!

Autorius Alan MacDonald Iliustravo David Roberts Bertis nuolat patenka į juokingas arba ne visai linksmas situacijas (bent jam taip atrodo). Problemos kyla ne tik namuose, bet ir mokykloje. Kaip ir šįkart, kai Bertis stengiasi išvengti meilės pinklių, prižiūrėti klasės žiurkėną ir groti orkestre.

Nindzė Timis ir baltojo beždžiono paslaptis Autorius ir dailininkas Henrik Tamm

Valdytojas Baltasis beždžionas nusiteikęs rimtai – pagaliau išsipildys tai, apie ką svajojo metų metus: jis taps svarbus. Pagaliau bus gerbiamas. Visi jo bijos. Bet rimtai nusiteikę ir nindzės: katinai Timis ir Flora, šermuonėlis Simonas, lemūrė Isė ir mergaitė Matilda. Jie padarys viską, kad sutrukdytų piktiems Valdytojo kėslams, net jei reikės kautis su žiauriausiais piratais, brautis per pavojingų džiunglių tankmę ir kliautis tais, kuriais protas nepasitiki. Kas laimės: tiesa ar galia ir godumas?

Vilkolakiukas Dolfas. Vilkolakių paslaptys Autorius Paul van Loon Iliustravo Hugo van Look

Atostogos! Dolfas su Timiu ir Noura išvyksta į kelionę! Bet kai tu vilkolakis, niekada negali būti ramus ar atsipalaidavęs – Ardėnuose apstu paslaptingų dalykų. Pavyzdžiui, iš pažiūros apleistas namas. Arba atsivejantys vilkai. Arba keistas akmuo, taip sudominęs tėtį. Kartais per atostogas sužinai daugiau nei per mokslo metus – netgi ir apie save!

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Paskutiniai užkeikimai 1 knyga Autorė Silvana De Mari

Daligaro valdovė Rozalba turi tris nepaprastus vaikus. Tačiau mažajam Joršui nesiseka viskas, ko tik imasi. Vieną dieną jį aplanko pranašingas regėjimas: nykštukų giminei gresia pavojus. Kaip įtikinti visus, kad nykštuko Inskajaus balsas – ne vaikiškos vaizduotės pramanas, o besipildanti senovinė pranašystė? Taip prasideda nuotykių, paslapčių ir senovinių užkeikimų kupina istorija apie tai, kad net iš pirmo žvilgsnio mažiausias ir silpniausias gali tapti didis. „Paskutinių užkeikimų“ trilogija pratęsia įvykius, nutikusius knygose „Paskutinis elfas“ ir „Paskutinis orkas“, bet tai jau visai kita istorija, kurią galima skaityti ir atskirai.

Akmeniniai angelai

Autorė Kristina Ohlsson Viršelio dailininkas Gediminas Skyrius Išvykus tėvams, Simona nusprendė savaitgalį praleisti Ohiuse su močiute. Močiutė viena gyvena dideliame, sename name, kurio kieme yra keturios didelės akmeninės statulos – neaišku kieno, neaišku, iš kur. Netrukus paaiškėja, kad su statulomis susijusios keistos paslaptys. Be to, jos sugeba keisti padėtį. Kartu su draugais Bile ir Aladinu Simona ne tik sužinos netikėtų dalykų apie savo šeimą, bet ir dar kartą įsitikins, kad visų paslapčių atskleisti iki galo neįmanoma.

Surask Joną Holivude

Autorius Martin Handford Iliustravo Martin Handford Sveiki, bičiuliai! Kaip nuostabu, išsipildė mano sena svajonė. Pagaliau esu Holivude! Džiaugiuosi ne mažiau nei tąkart, kai lankiausi senovės Egipte – juk čia filmuoja nutrūktgalviškus filmus apie piratus, muškietininkus, astronautus ir ne tik! Tik pažiūrėkit į aktorius, režisierius ir kitą personalą – visi sukasi kaip vijurkai. O aš ketinu pasivaikščioti tarp statistų, pasidairyti po užkulisius. Gal net pavyks netikėtai nusifilmuoti kokiame nors filme! Ar surasit mane? Iki susitikimo – Jonas.