Žurnalas Laimiukas 16/3 (65) (gegužė-birželis) by Nieko rimto

LA IMIU

a, lus

5 –1

Pr p. ofeso 27 riu –2 s i 9 rb

0 M E T Ų!

Pa pa sauli tyč s b ių, e p. 13

s, na

N I E KO R I M =1

LE p. GO l 8– eg io 9

S+

Literatūrinis žurnalas

Fe iš p niksa ele i, p nų aky , p la . 6 nty –7 s

Remigijaus Januškevičiaus iliustracija iš Kate DiCamillo knygos „Pasaka apie Desperą“, leidykla „Nieko rimto“, 2015

Fantazijos salies myletojams KAINA 1,88 Eur / 6,50 Lt

Nr. 3 (65), gegužė–birželis, 2016

„LAIMIUKO“ TURTAI: Laimiukeliauninkas Helsinkyje, p. 3 Keitė DiKamilo: mano darbas – pasakoti istorijas, p. 4–5 Feniksai, pakylantys iš pelenų, p. 6–7 LEGO legionas, p. 8 –9 Laipiojam ir mums tai patinka, p. 10–12 Pasaulis be patyčių, p. 13–14 Konkursas „Skirtingi, bet draugai“, p. 15 Šv. Gralio ir šv. Velykų paslaptis, p. 16–18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–21, 24–26 Mano knygų lentyna, p. 22–23 Profesorius ir blusa, p. 27–29 Vasara svetainėje, p. 30–31 Aš kuriu! p. 32–33 Seniai seniai tolimoje karalystėje, p. 34–35 Dramblys ir antis, p. 36–39 Nuotykių kaimo biblioteka. Nr. 1, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

Helsinkio Katedra Į Katedrą – miesto simbolį – veda aukšti laiptai. Ir žiemą, ir vasarą čia žmonės mėgaujasi saulės spinduliais. Aikštės panorama Prie Katedros iš viršaus Laimiukeliauninkui atsiveria puikus senamiesčio vaizdas. Ar neprimena jis šiek tiek Vilniaus? Troliai mumiai Keramikos fabriko krautuvėlėje Laimiukeliauninkas sutiko Muminukus – gaila, kad netikrus, nupieštus ant puodelių ir dubenėlių. uostas Helsinkio uoste Laimiukas žvilgsniu išlydi didelius keltus. Linkėjimai vikingų šalių pajūrio miestams! Suomiška pirtis Kiekvienuose Suomijos namuose yra po pirtį, kurią suomiai vadina sauna. Čia Laimiukeliauninkui paklota miegoti. Tegul pailsi po įspūdžių kupino pasivaikščiojimo Helsinkyje.

suomija

Su Laimiuku Helsinkyje vaikĹĄÄ?iojo ir fotografavo Ulrike Richter

Laimiukeliauninkas

h e l s i n kyj e

Gimtadienis: kovo 25 d. (52 metai). Mėgstamiausi: spalva – žalia, gyvūnas – šuo, žaidimas – žodžių loto, patiekalas – pica, hobis – valgyti ir skaityti. Gimė Filadelfijoje, gyvena Mineapolyje, JAV.

Keitė DiKamilo: mano darbas – pasakoti istorijas

„Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“, „Pasaka apie Desperą“, „Fokusininko dramblys“, „Jei ne Vinis Diksis“ – knygos, kurios ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje turi daug gerbėjų. Jų autorė – amerikiečių rašytoja Keitė DiKamilo (Kate DiCamillo). Tačiau, kol pelnė garbingų apdovanojimų už savo knygas, kol jos buvo išverstos į 39 užsienio kalbas, prireikė net 6 metų ir keleto šimtų atsakymų „ne“, kad pagaliau, sulaukus 36-erių, būtų išleista autorės pirmoji knyga. Tai buvo knyga apie mergaitę ir šunį „Jei ne Vinis Diksis“. Vaikystėje Keitė praleido daug laiko namuose ir lauke fantazuodama bei skaitydama. Baigė anglų kalbos studijas universitete. Prieš tapdama rašytoja dirbo įvairius darbus, buvo knygyno sandėlio darbuotoja. Tačiau laisvu laiku rašė istorijas. Didelės kantrybės ir noro rašyti vedama autorė pagaliau gali ištarti: „Manau, man labai pasisekė, kad mano darbas – pasakoti istorijas. Norėčiau padėkoti visiems, kurie tas istorijas skaito.“ Ką dar autorė pasakoja apie rašytojo darbą? Kada nusprendėte rašyti knygas? Vaikystėje svajojau būti veterinare. Studijų metu ėmiau galvoti, kad noriu būti rašytoja, nes niekas kitas man nesisekė. Praėjo nemažai laiko, kol pagaliau pavyko. Kiekviena diena yra iššūkis, jei nori įgyvendinti šį tikslą. Bet kai pavyksta – būnu labai laiminga. Ar sunku rašyti knygą? Rašyti knygą nėra tas pat, kas statyti plytų sieną. Niekad iki galo neišsiaiškini, kaip tai daryti. Kiekvieną kartą pradėdamas turi tik kalbą, idėją ir viltį. Ir viską pradedi iš naujo tarsi pirmą kartą. Kam pirmiausia parodote tai, ką parašėte? Savo šuneliui Henriui, šeimos nariui ar geriausiai draugei? Mano istorijas viena pirmųjų perskaito geriausia draugė Treisė. Tada kūrinį parodau kitiems draugams rašytojams. Henrio tai nedomina.

Parengta pagal užsienio spaudą

Ką darote, kai rašyti nesiseka? Turi pradėti jau žinodamas, kad ne visuomet seksis ir teks versti save rašyti. Pavyzdžiui, aš rašau du puslapius per dieną. Ir tie du puslapiai gali būti labai prasti. Bet vis tiek stengiuosi nesustoti ir staiga kliūtys tarsi išnyksta. Kaip nusprendžiate, kad knyga jau baigta? Niekada nežinau, kad jau baigiau. Tiesiog žinau, kada istoriją reikia paleisti. Jaučiu, kad nors ir galiu tekstą taisyti, jį tik sugadinčiau. Turi atsisakyti minties, kad gali istoriją padaryti tobulą. Ji niekada nebus tobula. Ar rašydama galvojate apie savo skaitytojus? Aš galvoju tik apie tai, kaip pateikti istoriją tinkamai. Jaučiuosi atsakinga istorijai, o ne skaitytojams. Kai rašote knygą, ar jaučiatės taip, lyg jos veikėjai būtų šalia? Žinoma! Man atrodo, kad veikėjai jau egzistavo, o man labai pasisekė, kad juos radau. Man jie visi labai tikri. Ar yra kokia ypatinga vieta, kurioje geriausiai sekasi galvoti apie savo istorijas? Apie savo istorijas galvoju visad ir visur. Tačiau rašyti galiu tik prie stalo savo miegamajame. Negaliu rašyti niekur kitur. Kuri jūsų knyga yra mylimiausia? Mano knygos man kaip vaikai. Sunku išsirinkti mylimiausią. Myliu jas vienodai, bet dėl skirtingų priežasčių. Kaip sugalvojate temas knygoms? Visad ieškau idėjų – išplėtusi akis, įtempusi ausis ir atvira širdimi... Į užrašų knygutę užsirašau mintis apie istorijas. Kada pirmąkart pasijutote tikra rašytoja? Kai lėktuve sėdėjau šalia keleivio, kuris skaitė mano knygą „Jei ne Vinis Diksis“. Kas jus įkvepia? Įkvėpimą randu stebėdama pasaulį, atkreipdama dėmesį į žmones. Taip pat skaitydama. Dar mane įkvepia kiti rašytojai. Ar turite kokių nors hobių be rašymo? Man patinka valgyti. Ar tai galima laikyti hobiu? Taip pat mėgstu skaityti ir vaikščioti. Kiek knygų dar parašysite? Rašymas yra tai, kas man patinka labiausiai ir man pasisekė, kad galiu leisti sau tuo užsiimti. Nežinau, kiek knygų dar parašysiu. Žinau tik tiek, kad nenustosiu rašyti. Ar visada mėgote skaityti? Taip. Taip. Taip. Visada buvau skaitytoja. Buvau iš tų vaikų, kurie be galo nori mokytis. Skaitydavau viską, kas pakliūdavo. Ką norėtumėte pasakyti būsimiems rašytojams? Svarbiausi ne jūs, svarbiausia – istorija. Skaitykite ištrauką iš Kate DiCamillo knygos „Pasaka apie Desperą“ psl. 34–35.

Saskia Drude

legionas

Nuotr. iš viešo naudojimo OLBC albumų

Kas nežino Lego blokelių, vieno populiariausių žaislų pasaulyje? O kur yra šio žaidimo gimtinė? Danijos miestelis Bilundas (Billund), iš kurio kilęs jų išradėjas Olė Kirkas Kristiansenas (Ole Kirk Christiansen), tapo pasaulio Lego sostine. LEGO firmos pavadinimas taip pat kilęs iš danų kalbos. Žodžiai LEg GOdt daniškai reiškia „žaisk gerai“. Pirmieji blokeliai iš kokybiško tvirto plastiko pradėti gaminti 1949 m. Tuomet jie atrodė kaip paprastos kaladėles. 1957 m. O. K. Kristiansenas juos patobulino, kiekvienoje kaladėlėje įterpdamas vieną ar kelis vamzdelius. Tai leido elementams daug tvirčiau sukibti, o konstruotojams – kurti įvairiausių formų ir netgi judančius modelius. Kasmet Lego asortimentas papildomas naujomis serijomis, figūrėlėmis. Jau 60 metų rieda Lego traukinukai. Pirmieji Lego žmogeliukai, vadinamos „minifigūros“, atsirado 1978 m. 1968 m. Bilunde duris atvėrė pirmasis LEGO pramogų parkas „Legoland“. Dar du tokie parkai Europoje yra Vokietijos Giuncburgo (Günzburg) ir Didžiosios Britanijos Vindzoro (Windsor) miestuose. 2016 metais Jungtiniuose Arabų Emyratuose turėtų atsidaryti jau septintasis „Legoland“ parkas pasaulyje. Kai kurios LEGO detalės specifinės: langai, durys, gyvūnėliai. Yra ir tokių, kurias galima plačiai panaudoti. Tačiau labiausiai vaizduotę skatina paprastieji aštuonių taškų blokeliai. Amerikiečių menininkas Neitenas Savaja (Nathan Sawaya) kuria tikrus šedevrus iš savo mėgstamiausios medžiagos – kampuotųjų LEGO blokelių. Štai šešių metrų ilgio tiranozauro modeliui sukurti jis panaudojo 80 020 elementų. Į Neiteno LEGO dailės parodas „Blokelio menas“ („The Art of the Brick“) plūsta tiek vaikai, tiek suaugę. Tad kur slypi LEGO populiarumo paslaptis? Detalės yra ilgaamžės, retai kada skyla ir lūžta. Tačiau svarbiausia LEGO savybė – leisti fantazuoti ir kurti vis iš naujo. Juk su kiekvienu komplektu nusiperki ne (tik) atskirą žaislą, kurį rūpi pačiam sukonstruoti, bet ir papildai kolekciją bei išpleti galimybes konstruoti savo modelius. Be to, Lego auga kartu su vaiku – nuo pirmųjų Duplo detalių ankstyvoje vaikystėje iki robotinių elementų paaugliams ir suaugusiems. 14-metė Rožė (Rose) gyvena Olandijoje, Mastrichte. Ji seniai žaidžia su Lego kaladėlėmis. Ateityje norėtų būti Lego dizainere. Rožė neseniai tapo Lego konstravimo OLBC klubo Belgijoje nare. Rožė turi ir kitų pomėgių – piešia, neria vąšeliu žaislus ir figūras, važinėja riedučiais, lanko plaukimo pamokas, rūpinasi vištelėmis, kurias augina savo namų kiemelyje. O dabar – keletas Rožės atsakymų į klausimus apie LEGO.

Nuotr. iš Rožės asmeninių archyvų

Ar seniai konstruoji LEGO? Kas labiausiai patinka? Konstruoju kiek save pamenu. Daug metų su broliu gaudavome LEGO dėžutę gimtadienio proga. Dabar mano mėgstamiausios serijos – Creator, Classics, Star Wars, Technics. Pagal instrukciją modelį surenku tiktai pirmą kartą, kai man padovanoja arba nusiperku komplektą. Vėliau pradedu naudoti kaladėles savo sugalvotiems modeliams. Kartais surenku pirminį modelį dar kartą, nes man malonu prisiminti, koks jis buvo šaunus. Kaip pavyksta susigaudyti savo kolekcijoje? Aš viską rūšiuoju. Pagal dydį arba funkciją. Turiu daug dėžių ir dėžučių su Lego. Kai kurios jų – vos 10x10 cm dydžio – skirtos labai specifinėms detalėms. Kokie Tavo mėgstamiausi modeliai? Pats mėgstamiausias modelis man visada būna paskutinis mano padarytas. Labai patikusį išardau tik tam, kad daryčiau dar įdomesnį. Neseniai sukonstravau akrobatinio skraidymo lėktuvėlį, kuriam naudojau daug Lego Technic serijos detalių. Lėktuvas turi įvairių funkcijų, sukama rankenėle judinami jo užsparniai ir uodega. Visa tai sugalvojau pati. Pradėjau nuo propelerio ir toliau konstravau nuo priekio iki galo. Man patinka Lego kaladėlėmis kuo tiksliau atkurti tikrovę. Pernai apsilankėme Vokietijos kaimo buities muziejuje, po to iš Lego pastačiau kaimišką trobą su tvartais, vištide ir visokiais rakandais. Dar atkūriau namelį Lietuvoje, kur mes kas vasarą atostogaujame. Arba darau gyvūnų, žuvų, paukščių modelius, kaip šį ryklį. Konstruoti mėgstu viena. Didysis ryklys – Tavo bilietas į Lego konstravimo klubą? Taip, jį padariau klubo surengtoje parodoje, kur vaikai galėjo konstruoti Lego. Kai pamatė mano ryklį, suaugę klubo nariai mane pakvietė prisijungti. Dėl trumpų plaukų iš pradžių palaikė berniuku, o kai pasakiau, kad aš – mergaitė, dar labiau apsidžiaugė. Sakė, kad klube trūksta Lego gerbėjų mergaičių. Papasakok plačiau apie LEGO klubą OLBC (www.olbc.be). Klubo nariai – ir suaugusieji, ir vaikai. Dauguma vaikų už mane jaunesni. Suaugusieji organizuoja, prižiūri ir tvarko, sprendžia konstravimo problemas. Kartą per mėnesį visi susirenkame bendruomenės salėje Belgijos miestelyje Overpelte. Stalai būna apkrauti Lego kaladėlėmis. Mums duoda temą ir mes kuriame modelius. Neseniai mums davė temą „Gyvenimas už miesto ribų“. Padariau vėjo malūną ir namelį ant ratų. Mūsų modeliai vėliau buvo eksponuoti miestelio bibliotekoje. Taip pat klubas rengia dideles parodas įvairiose Olandijos ir Belgijos vietose. Ten eksponuojami Lego miestai, Friends serijos sodai, ištisos Star Wars scenos ir daugybė kitų dalykų. Kiekvienas klubo narys, nesvarbu, ar šešiametė, ar suaugęs, gali parodyti savo sukurtus modelius. Su Rože kalbėjosi ir interviu užrašė mama Saskia

Erik as Erikas: Kiek teko dalyvauti varžybose, nebuvo nei vieno karto, kad nesijaudinčiau. Varžybose svarbiausia su jauduliu susidoroti. Smagu, kai pavyksta dalykai, kurie atrodo neįmanomi. Pavyzdžiui, buvo trasa, kurioje aukštai užlipus reikėjo padaryti svarbų judesį. Buvo labai baisu. Gaila, tada man nepavyko. Bet paskui buvo kita trasa su panašia vieta ir man pavyko! Labai geras jausmas, kai nugali savo baimes. Dar smagiau, kai iškovoji vietą ir gauni apdovanojimą. Ar jautiesi ypatingas, kad esi laipiotojas? Oskaras: Nelabai apie tai pasakoju ir giriuosi. Iš klasės žino tik keli draugai. Bet kiemo draugai man kartais sako: tu lipi kaip beždžionė. Jie nesišaipo. Taip sako todėl, kad aš galiu ilgai laipioti ir laikytis nepavargdamas. Tadas: Aš pradžioje išvis nežinojau, kad yra toks laipiojimo sportas. Man tiesiog labai patiko laipioti medžiais. Dabar turiu svajonę laipioti kalnuose ant tikrų uolų. Erikas: Kai mokykoje reikėjo daryti prisitraukimus, man daug geriau sekėsi nei kitiems berniukams. Mokytojas pamatė, paklausė, tada pasakiau, kad lankau laipiojimo būrelį. Lankydamas šitą būrelį tapau stipresnis ir sportiškesnis. Man patinka laipiojimas dar ir todėl, kad tai retas ir tikrai išskirtinis sportas. Pokalbį parengė Marija Smirnovaitė

ai „Montis magia“ mokyklos laipiojimo būrelio vaik

Būrio „Pasaulis be patyčių“ vadas Gintaras Kaltenis

Pasaulis be patyciu Naujas judėjimas, nauja banga – Tylos, mokiniai! Imkit rašiklius ir... Tuo metu prasidaro klasės durys ir pasirodo būtybė su rudai auksiniu kuodu ant galvos. Naujokė. – Ryža! – sušuko klasės neklaužada Vytukas. – Kumpanosis, kreivadantis ir atlėpausis, – visai ramiai papylė jam „auksinė“ būtybė ir atsisėdo šalia jo. – Gabija, – ištiesė jam ranką. – O tu kas toks būsi? Pažįstama situacija? Ką daryti su pašaipom ir patyčiom? Kirsti atgal? Apsimesti, kad nematai, negirdi? O gal geriau, kad iš viso jų nebūtų? Mes esame labai skirtingi. Skiriasi ūgis, plaukų ar odos spalva, sugebėjimai. Vieni bijo viešai kalbėti, kitiems tai suteikia džiaugsmo. Vieni žaidžia futbolą, kiti šachmatais, dainuoja ar piešia... Puiku! Juk skirtingumuose ir grožis, ir nauda. Ar stebėjote kada irklavimo varžybas? Yra tokia rungtis – aštuonviečių valčių su vairininku. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai ir juokingai – aštuoni stiprūs aukšti vyrai arba moterys irkluoja, o vienas ar viena jiems rėkia: „Viens du, kartu!“ Tas šauklys parenkamas kuo mažesnis, kuo lengvesnis, kad tiems aštuoniems lengviau būtų irkluoti. Svarbu, skambi gerklė. Jei varžybas laimi, medalius gauna visi. Kokia išvada? Komandoje, siekiant tikslo, dažnai reikalingi labai skirtingi žmonės. Taip, kaip ir gamtoje. Kas būtų, jei būtų tik drambliai? Arba tik žvirbliai? Manau, nekas... Buvo laikai, kai ramybėje nepalikdavo kairiarankių. Mokyklose jiems liepdavo išmokti rašyti dešine. Viduramžiais manyta, kad tokie žmonės apsėsti velnio. Dabar paaiškėjo, kad jie kūrybiškesni, geriau boksuojasi ar žaidžia tenisą. Štai garsūs visų laikų kairiarankiai: Julijus Cezaris, Romos imperatorius, karvedys, rašytojas. Žana d'Ark, prancūzų nacionalinė didvyrė. Leonardas da Vinčis, Renesanso tapytojas, architektas, poetas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas, filosofas. Mikelandželas, dailininkas, skulptorius, architektas, poetas, inžinierius. Napoleonas Bonapartas, karvedys, imperatorius. Liudvikas van Bethovenas, vokiečių klasikinės muzikos kompozitorius. Albertas Einšteinas, vokiečių fizikas, sukūręs reliatyvumo teoriją. Polas Makartnis, vienas iš britų muzikos grupės „The Beatles“ narių. Barakas Obama, 44-asis JAV prezidentas.

Pėdsekiai

Litas ir Centas

Gintaras Kaltenis

išaiškina:

šv. Gr alis ir šv. Velyk ų s a m i r paslaptis IV ty

– Aš žinau, kur yra šventasis Gralis! – vieną rytą sušuko Litas. – Koks grilis? Kepsninė? Kur, au au? – užbėrė klausimais istorijų tyrinėtoją skaliką Litą jo geriausias draugas ir kolega mišrūnas Centas. – Ką kepsim? – Gralis, mielas Centai, tai taurė, iš kurios per Paskutinę vakarienę gėrė Jėzus Kristus su apaštalais, Dievo sūnus. – Paskutinę? Kodėl paskutinę? Au au, kodėl daugiau nebevalgė? – Vienas apaštalų, Judas, išdavė Jėzų romėnams... – Žinau-au! Judas yra išdaviko vardas, au au. – Taip, Centai, Judo vardas tapo išdaviko sinonimu. – Mūsų kaimynystėje, au au, nėra judų... Tai kaip buvo toliau-au, au? – Romėnai, bijodami žydų sukilimo, nukryžiavo Jėzų. – Siaubas-au-baubas, na ir laikai buvo-au! Kokie žiaurūs papročiai! Pas mus, kai baudžia, au, tik dvejetą parašo... – Apaštalas Juozapas kelis lašus Jėzaus kraujo įlašino į šią taurę. Jėzus mirė, tačiau po trijų dienų prisikėlė. Tą įvykį minime per šv. Velykas. Tai buvo beveik prieš 2000 metų, Jeruzalėje, ant Golgotos kalno. – Au, aišku. Bet kodėl imamės šios istorijos? Gal Jėzus kaip ir Kolumbas buvo lietuvis? Ar kad pavasarį švenčiame Velykas? Margučiai, zuikučiai... – Taip, Velykoms prisiminti. Ir dar todėl, kad aš žinau, kur yra šv. Gralis!

Šventojo Gralio istorija

– Pritūpk, Centai, tai labai labai sena istorija. Vieni sako, kad Gralio taurė pagaminta iš Vyriausiojo Dangaus Angelo karūnos didžiojo smaragdo, kiti – kad ji siųsta tiesiog iš Dangaus... Viena aišku – ši taurė turi stebuklingų galių: geba išgydyti ligas, padeda praturtėti, suteikia žmonėms laimę ar netgi nemirtingumą. – Au, Litai, au, tai tik pasakos! Taip būti negali, au, nes taip negali būti. – Centai, įsivaizduok, jei mes Jėzaus laikų žmonėms parodytume tavo išmanųjį telefoną, jie irgi pasakytų – taip negali būti! – Taip, au au, o dar internetas, lėktuvai, mano pulteliu valdomas traukinukas. – Ir dar šv. Gralis... Tai neįtikėtina, bet juk mes esame tyrėjai! O gal tai koks nežinomos, labai išsivysčiusios civilizacijos pamestas daikčiukas aparačiukas? Kaip tavo išmanusis. Tik taurės formos. Galime sužinoti, jei rasim! – Tai valio, au, lekiam ieškoti! Pamokas vėliau paruošim, au au!

Tamplierių ordinas ir Kryžiaus karai – Neskubėk, pirmiausia paklausyk. 1119 m. devyni prancūzų riteriai įkūrė Tamplierių ordiną, kad gintų maldininkus, vykstančius į Šventąją Žemę (Palestiną ir Izraelį). Apie tamplierius iki šiol sklinda legendos, rašomos knygos, statomi filmai. Šio ordino nariai tapo labai turtingi. Šventojoje Žemėje ir kitur jie kaupė turtus. Jie pagrobė arba supirko senovės civilizacijų – Babilono, Šumero, Mesopotamijos, Egipto – lobius. Manoma, kad ir Gralio taurė atiteko jiems. Tačiau, kaip dažnai būna, sėkmę pakeičia nesėkmės. Velnio gerklė (kairėje), Beno Bėrantoiš nuotr. Tamplieriai buvo išstumti Jeruzalės ir Sirijos (dabar ten vėl karas) ir grįžo į Prancūziją. Turtus ir paslaptis parsigabeno su savimi. Tačiau turtai visada sukelia pavydą. Prancūzijos karalius pareikalavo Tamplierių ordino paklusti jam. Jie nepakluso. Todėl 1307 m. tamplieriai buvo užpulti ir išžudyti, jų turtai išgrobti. Leidimą davė pats Romos popiežius. Vyriausiasis ordino magistras Paryžiaus katedros aikštėje buvo viešai sudegintas. – Kokia baisi istorija! Nejaugi negalima gražiuoju susitarti? Gyventi taikiai ir laimingai? Na, ir turtingai... au. – Ak, Centai, neišeina žmonėms gražiuoju gyventi. Juk ir tamplieriai savo turtus ne gražiuoju kaupė. O „šventieji“ kryžiaus žygiai – kiek žmonių ir tautų pražudė! Prisiminkim kovas su kryžiuočiais. Išnaikinti prūsai, jotvingiai, kitos gentys. Toliau šioje istorijoje, kaip ir jos pradžioje, – vienos paslaptys. Kalbama, kad tamplieriai savo turtus laivais nuplukdė į Airiją ar Angliją, o gal Ameriką (nors ji dar nebuvo oficialiai atrasta) ir paslėpė inkų piramidės požemiuose. Bet viena aišku – tie turtai ir surinktos priešistorinės paslaptys dingo. – Dingo? Au, bet juk sakei, kad žinai, kur tas Grilis, oi, Gralis?

Prieš 1000 metų anglijoje – Gerai, Centai, pasiruošęs istorijai, kaip buvo iš tikrųjų? Sėdam į Laiko mašiną ir persikeliam tūkstantį metų atgal į senovės Angliją, ties Lamanšo sąsiauriu. – Au, gerai, kad mokiausi angliškai! O kur tas La-au-man-šas? – Lamanšas – jis skiria Angliją ir Prancūziją. Anglų karalius Haraldas II-asis ruošiasi atremti priešą – ką tik išsilaipino į krantą vikingų kariuomenė (tuo metu vikingai buvo užgrobę daugiau nei pusę Europos). Staiga padangėje pasirodo Halio kometa – artėjančių nelaimių pranašas. Karalius supranta dangaus perspėjimą ir liepia savo dviems sūnums bėgti. Sūnūs iškeliauja, karalius žūsta, vikingai užgrobia Angliją. Bet Haraldo II-ojo vaikai iškeliauja ne tuščiomis. Jie vežasi karaliaus turtus. Tarp jų, Litai, buvo ir Gralio taurė. – Kaip ji Anglijoje atsidūrė, au? Pasak kai kurių istorikų, ši taurė, laikoma šv. Izidoriaus bažnyčioje ispanų mieste Leone, yra šventasis Gralis.

Kryžiažodis apie RAŠYTOJĄ Keitę DiKamilo

Kryžiažodžius kūrė

Pagal tekstą p. 4–5 horizontaliai: 1. Kur dirbo Keitė prieš tapdama rašytoja? 2. „Pradėdama rašyti turi kalbą, viltį ir ...“ 3. „Pasaka apie ...“. 4. Geriausios Keitės draugės vardas. 5. Vienas iš rašytojos pomėgių.

vertikaliai: 6. Autorės šuns vardas. 7. „Jei ne ... Diksis“. 8. Gimtasis rašytojos miestas. 9. Vaikystėje Keitė svajojo būti ... 10. „Svarbiausia ne jūs, 10. svarbiausia – ...“

9. 5.

5 1.

8 3.

7. 4. 2.

Užduotėlė nr. 2!

Nr. 2 – – – – – – – – 11

6 p. 2

Atsa k

lį

ašyk į kupo ąr nė

Dovilė Valužytė

Kryžiažodis apie feniksus 8.

6 10.

12.

8 2.

6 p. 2

Atsa k

lį

ašyk į kupo ąr nė

Užduotėlė nr. 3!

9. 3.

Pagal tekstą p. 6–7

11.

2 3

4 6.

9 5.

horizontaliai: 1. Ką primena ugnies paukštės? 2. Fenikso žaizdos savaime ... 3. Juan-ču arba „... paukštis“. 4. Feniksai minimi egiptiečių, graikų, kinų ir ... mitologijoje. 5. Egipto fenikso pavadinimas. 6. Kieno dievas yra Ra?

vertikaliai: 7. Ką piešė senovės dailininkai feniksams virš galvos? 8. Dumbldoro fenikso vardas. 9. Iš kokių šakelių lizdą susinešdavo Egipto feniksai? 10. Feniksai yra ... būtybės. 11. Afrikos paukščiai, įkvėpę feniksų mitą. 12. Paukštis, į kurį panašus egipto ir romėnų feniksas.

Nr. 3 – – – – – – – – – 11

Giedrė Rakauskienė

DRAMBLYS ANTIS

Gyveno kartą dramblys ir antis. Dramblys gyveno ant kranto, kaip drambliams įprasta, o antis vandenyje, nes taip irgi įprasta. Dramblys dažnai ateidavo atsigerti prie vandens, kaip, beje, drambliams įprasta. O antis, kaip įprasta, sprukdavo kuo toliau tokį didžiulį žvėrį pamačiusi. Bet vieną dieną atsitiko tai, kas nebuvo įprasta. Atėjus drambliui atsigerti antis ėmė ir nepaspruko. Drambliui tai pasirodė labai keista. Kol jis gėrė, antis sukinėjosi aplinkui. Kuo ilgiau dramblys gėrė, tuo arčiau sukinėjosi antis. Galiausiai dramblys nebeištvėrė: – Manau, kad elgiesi kiek neįprastai, – pasakė jis ančiai. – Žinau, – atkirto antis, – bet elgtis įprastai yra baisiai nuobodu. – Sutinku, – pritarė dramblys ir apsisukęs nuėjo. Kitą dieną dramblys atėjo anksčiau. Antis priplaukė pasisveikinti: – Tu šiandien atėjai anksčiau nei įprastai!? – Nusprendžiau nebūti nuobodus, – atsakė dramblys. Antis plačiai nusišypsojo. Dramblys jai atsakė tuo pačiu. Kitą dieną dramblys atsigerti atėjo du kartus, po savaitės – tris, o po mėnesio dar dažniau. Gimė nuostabi draugystė: dramblys džiugino antį vandens fontanais, o antis drambliui rengdavo smagius plaukimo vandenyje pasirodymus. Vėliau jie kartu kalbėdavo arba tylėdavo, dainuodavo arba stebėdavo, džiaugdavosi arba liūdėdavo... Kol vieną dieną dramblys ėmė ir nepasirodė. Ir antrą dieną nepasirodė. Atėjo trečią dieną, atsigėrė ir išėjo. O ketvirtą dieną jam atėjus antis nebeištvėrė: – Tu nepasisveikinai su manimi, kaip įprastai, – tarė ji. Dramblys nieko neatsakė. Antis priplaukė arčiau:

– Sakau, tu su manimi nepasisveikinai! – išrėkė ji. Dramblys nustojo gerti ir pasižiūrėjo į antį: – Mūsų draugystė neįprasta. Drambliai su antimis nedraugauja, – tarė jis. – Kas taip sakė? – paklausė antis. – Visi tai žino. – Tai tu daugiau su manimi nebedraugausi? – liūdnai paklausė antis. – Turbūt ne, – dar liūdniau atsakė dramblys. Bėgo dienos... Dramblys, kaip drambliams ir priklauso, ateidavo atsigerti, o antis, kaip joms ir priklauso, laikėsi nuo jo atokiau. Laikėsi neilgai. Vieną dieną priplaukė ir paklausė: – O jeigu aš būčiau dramblys, ar mes galėtume draugauti? Toks klausimas prajuokino dramblį, bet jis susimąstė ir atsakė: – Manau, galėtume. Bet tu – ne dramblys, – jau liūdniau pridūrė jis. – Aš galėčiau juo būti, jeigu tu man padėtum, – džiugiai pareiškė antis. Dramblys apsisuko eiti ir grįžtelėjęs tarė: – Ryt manęs lauk kaip įprastai. Rytojaus dieną atėjęs atsigerti dramblys su savimi atsinešė ilgą sąrašą dalykų apie dramblius. Perskaitė jį ančiai po kelis kartus, kad tik ko nepraleistų. Daug tų dalykų antis nesuprato, nemažai tiesiog negirdėjo, tačiau pačius svarbiausius įsidėmėjo: didelės ausys, ilgas straublys ir išdidumas. Vos tik dramblys nuėjo, antis ėmė ruoštis. Kitą dieną atėjęs atsigerti dramblys išvydo patį neįprasčiausią vaizdą: antis stovėjo ant kranto su didžiuliais lapais prie galvos šonų ir ilgiausia liana, styrančia iš snapo. Dramblys taip užsikvatojo, kad net atsisėdo. Antis žiūrėjo sumišusi, o jis vis kvatojo ir kvatojo, žodžio pratarti negalėjo. – Turbūt atrodau nelabai išdidi? – paklausė antis.

41 Nuotykio autorė Gita (Jurgita Balžekaitė)

Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“

„Vieną dieną laiptinėje pasklido gandai, kad į butą pirmame aukšte atsikraustė nauja gyventoja. Tik niekas nežinojo nei iš kur ji atsirado, nei kuo vardu. Vis dėlto tie, kurie jau spėjo ją pamatyti, vieningai sutarė: – Ji tiesiog žavinga! Ne veltui sakoma, kad kaimynų nepasirinksi. Tačiau ką daryti, jei esi labai smalsus triušis Rausvanosis, bet neįtikėtinai bijai gyvačių, kurių nei esi girdėjęs, nei regėjęs?.. Sprendimas vienas – susipažinti su naująja kaimyne, kuri vis pradingsta už kampo! Apie tai – naujausioje dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus knygoje „Kaimynė už kampo“. AAA! Kam gali patikti eiti pas dantų gydytoją? Kartais teprisimeni burną vandeniu praskalauti – ir viskas. GANA. Užtai LĖKTUVU skristi! ŠNAI! Kiek ten visko įdomaus! Tik tėčiui, keistuoliui, kažkas neįtinka. O Berčiui ir draugams įtinka LEDAI. Ypač KARŠTĄ dieną. Ypač jei pavyks išsmukti iš mokyklos nepamačius mokytojai... Su knyga „Nevala Bertis. Dantys“ pradedama rašytojo Alano Makdonaldo (Alan McDonald) ir iliustruotojo Deivido Robertso (David Roberts) knygučių apie Nevalą Bertį serija. Smagaus ir lengvo skaitymo! Mažame ramiame miestelyje ne taip paprasta aptikti sensacijų. Ypač jei esi toks drovus ir kuklus kaip ponas Tibė. Laimei, jaunajam laikraščio žurnalistui į pagalbą ateina nepaprastoji Minusė – žavi, be galo panaši į katę panelė, kuri nukrenta tiesiog iš... medžio viršūnės! Ji ne tik moka murkti bei vikriai laipioti stogais, bet dar ir gali laisvai šnekėti kačių kalba. Greitai Minusė ir visas šimtas Kilendorno kačių pradeda naujienų tarnybos darbą, o ponas Tibė vos spėja spausdinti miestelį stulbinančius straipsnius. Kokius? Apie tai – įžymios nyderlandų rašytojos Anės M. G. Šmidt (Annie M. G. Schmidt) knygoje „Minusė“. ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Be mamos Kelės gyvenimas pasikeitė. Atrodo, kad niekuomet nebebus taip linksma, kaip anksčiau. Tačiau vieną dieną mama sugrįžta. Ir ne viena, o su didžiuliu sidabriškai pilku šunimi. Jis šuoliais įsiveržia į Kelės pasaulį ir apverčia jį aukštyn kojomis – paslaptingi įvykiai nušviečia mergaitės gyvenimą naujomis spalvomis. Kai šuo pasirodo, prasideda Kelės draugystė su kurčnebyliu berniuku Semu ir benamiu Džedu, kuris žino kur kas daugiau nei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir netikėtai grąžina džiugesį į mergaitės namus. Britų autorė Sara Lyn (Sarah Lean) knygoje „Šuo vardu Benamis“ pasakoja nuostabią istoriją apie ilgesį ir tikrą draugystę, atsirandančią tada, kai mažiausiai tikiesi. Knygos puslapiais skaitytoją lydi dailininkės Linos EitmantytėsValužienės pavaizduotas airių vilkogaudis. Garsios švedų rašytojos Marijos Gripe (Maria Gripe) knygoje „Vabalas skrenda temstant“ – nepaprasta Anikos, Juno ir Davido istorija. Vieną vakarą išsiruošę pasivaikščioti jie užklysta į seniausią kaimo sodybą – Selanderių namus. Nuo pat pirmųjų akimirkų aišku, kad šių namų istorija ir viskas, kas su jais susiję, apipinta paslapčių ir mistikos. Mįslingas ponios Joranson pokalbis, nematomo žmogaus šešėlis ir Juno padarytas įrašas, kuriame girdisi keisti šnabždesiai. O kiek dar paslapčių užtiks vaikai, sutikę prižiūrėti sodybą, kol ponia Joranson bus išvykusi?.. Kokia istorija nutiko šiame name XVIII amžiuje? Ką slepia „Vasaros kambarys“ ir kodėl savininkams tokios svarbios šių namų gėlės?.. Legendinės serijos „Žvalgo mokinys“ rašytojas australas Džonas Flanaganas (John Flanagan) pristato naujos knygų serijos „Brolija“ I-ąją dalį „Atstumtieji“, kurioje veiksmas vyksta atšiauriojoje Skandijoje. Jei nori čia išlikti, visų pirma turi būti geras karys. Tokiu tapti siekia ir šešiolikmetis Halas. Prieš savo valią paskirtas „Atstumtųjų“ brolijos vadu, jis kartu su savo komandos nariais turės įveikti visus išmėginimus ir jėga, narsa ir sumanumu įrodyti, kad yra verti tapti tikrais skandų kariais. Šiandien jie – atstumtieji. Tačiau galbūt rytoj taps didvyriais.