Laimiukas nr. 3 (71), gegužė–birželis by Nieko rimto

1 M E T Ų!

LA IMIU

Di p. delė 38 s a –3 kys 9 ,

KAINA 1,88 Eur

La Jap imiu on keli ijo au je, nin p. ka 6– s 7 Da Vil ktar p. niau as A 16 s s isk –1 en au 8 am da ies tyj e, Or p. o ste 22 bu –2 kla 3 i,

Literatūrinis žurnalas

S+

N I E KO R I M

Fantazijos salies myletojams

Nr. 3 (71), gegužė–birželis, 2017

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

„LAIMIUKO“ TURTAI:

laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html

Kur jas matei?, p. 3

Per metus išleidžiami 6 nr.

Karališki norai, p. 4–5

Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. Šio numerio autoriai: Sigutė Ach, Jurgita Balžekaitė, Eidvilė Viktorija Buožytė, Eglė Devižytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gintaras Kaltenis, Vilija Kvieskaitė, Selemonas Paltanavičius, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 3 (71), gegužė–birželis, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Prenumeruokite tris „Laimiuko“ 2017 metų numerius už 4,55 Eur Lietuvos pašto skyriuose arba internetu www.prenumeruok.lt

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Skaitau, nes noriu pažinti pasaulį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2017 m. skyrė 7 000 Eur paramą.

Laimiukeliauninkas Japonijoje, p. 6–7 Dingę perlai, Jonas Basanavičius ir Lietuvos Nepriklausomybės aktas, p. 8–11 Gegužė. Birželis, p. 12–13 Kuo žmonės dirba, p. 14–15 Daktaras Aiskauda Vilniaus senamiestyje, p. 16–18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–23 Trumpa anglų kalbos pamokėlė. Atostogų metas! p. 24–25 Žalias pavasario laiškas, p. 26 Tomo Sojerio nuotykiai (ištrauka), p. 27–29 Pasaka apie vieną jūrą, p. 30–31 Debesų daigai. Gėlininkams mėgėjams. Žvaigždės, p. 32–33 Ką čiulbėjo kieliukė, p. 34–35 Kepyklandija. Obuolija. Meilės sala, p. 36–37 Didelės akys, p. 38–39 Nuotykių kaimas. Tiltas, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

Kur jas matei?

Hansas Kristianas Andersenas 1805–1875

M A Ž IE S IE M S

IE K DA R Š IE K T IE M S ŪGTELĖJUS

Gal šias knygas matei bibliotekoje? Knygyne? „Laimiuko“ žurnale? Kuo jos ypatingos? Balandžio 2 d., per Hanso Kristiano Anderseno gimtadienį, Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje buvo iškilmingai apdovanoti 2016 m. labiausiai nusipelnę vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjai: rašytojai, iliustruotojai, vertėjai. Jie tarsi skaitymo skatinimo olimpiados nugalėtojai. O šios knygos – jų darbo rezultatai, kuriuos atidžiai tyrinėjo ir vertino rimta komisija. Tad jei šias knygas matai pirmą kartą, surask ir paskaityk. Gal ne tik sau, bet jaunesnei sesutei, broliukui. Arba rekomenduok vyresniam broliui ar sesei. Geros kelionės po skaitymo šalį! ŪGTELĖJUS

IE M S

V Y R E S N IE M S

Karališki norai © Roma Kišūnaitė

Pasikalbėjim

Ežerinyte a n o l I a as su rašytoj

Balandžio 2 d. Vaikų knygos dienos šventės metu kasmet karūnuojamas rašytojas, kurio knyga išrenkama geriausia vaikams ir paaugliams. Šiemet Knygų karaliaus karūna teko jums už knygą „Sutikti eidą“. Ką ketinot nuveikti tapus karaliene, kad ir vienai dienai? Ak, jeigu pasaulyje ką nors galėtų pakeisti vienos dienos karaliai! Kiek gerų darbų jie nudirbtų! Aš buvau pasiruošusi paleisti nuo grandinių visus šunis, išvaduoti iš narvų vištukes, padaryti šukuosenas močiutėms senelių prieglaudose ir išdalinti joms po buteliuką raudono nagų lako, vietoje saldainių vaikams įbrukti džiovintų vaisių, o biurų tarnautojams leisti vieną dieną per savaitę klausytis miško muzikos, ir dar... ir dar.... Deja, mano karūna buvo graži, bet netikra. Nors džiaugsmas ją gavus – tikras. Kas jūs širdyje – rašytoja, mokytoja, smalsi mergaitė, gal dar kas nors? Žmonės sako, kad labiausiai esu svajotoja, ir sako tai suraukę antakius, piktai („Na, ar tu užaugsi kada?!“). Iš pradžių dėl to krimsdavausi, bet dabar tik juokas ima. Esu girdėjusi kur kas rimtesnių profesijų už svajotoją. Pavyzdžiui, turėjau draugą, kuris buvo debesų stebėtojas. Ir ką? Kada supratote, jog prisikaupė minčių, kuriomis norite dalintis su skaitytojais? Manau, minčių prisikaupia mūsų visų galvose. Ir tokių, kurios tikrai gražiai atrodytų sugulusios juodomis raidėmis baltame lape. O štai laiko tas mintis gražiai suguldyti vis neatsiranda, tiesa? Tai kartą nutariau – geriau pati vakare nesiprausiu, nesirengsiu, nesigulsiu, bet tas patrakusias mintis suguldysiu. Ir suguldžiau. Ryte pažiūriu – guli gražiai, nejuda. Smagu pasidarė. Taip ir supratau, kad noriu rašyti. Rašytojai prigalvoja veikėjų, kuriuos tenka kažkaip įvardinti. Kaip atsirado jūsų kūryboje eidas? Žodis „eidas“ ne visai reiškia būtybę, labiau – gryną idėją, bet tai taip nuobodu ir painu aiškinti... O štai pasakyti, kokia būtybė yra eidas – paprasta. Jis geras. Tiesiog. Ir visada. Ar įmanoma parašyti tokią istoriją, kaip „Šunojaus diena“, neturint savo augintinio? Istoriją įkvėpė berniuko, kurio nepažįstu, šuo ir katė, kurių nepažįstu. Be abejo, prisidėjo ir mano šunys ir katės. Neturint augintinio ne tik kad rašyti – tiesiog gyventi neįmanoma! Žmogus būtinai turi dalintis su kuo nors gerumu. Jei nesidalina, gerumas nyksta, nyksta ir visai dingsta. Geriausi gerumo dalinimosi mokytojai yra gyvūnai. Nežinau, kodėl ne žmonės... Gal kad žmonės dažniau sako: „Ne dabar. Dabar neturiu laiko.“ O dėkingi gyvūnai visuomet atkiša nugaras paglostyti ištiestai rankai.

Rašytoją kalbino Lina Eitmantytė-Valužienė

Ar jūsų gyvenime yra ir daugiau tokių ypatingų dienų kaip Šunojaus? Visos dienos yra ypatingos, jei jos mano. Pabundu ryte, pažiūriu – ak, kokia nuostabi mano gyvenimo diena! Jau kaip gyvensiu – iš visų jėgų! Jau kaip džiaugsiuosi! Jau kaip švęsiu gyvenimą! Bet suskamba telefonas, įnirtingai kaip kumščiais ima lapeliais mojuoti darbo kalendorius, žmonės siunčia laiškus, kalba man į ausis visokius reikalus, kiša į akis daiktus, kurių visai nenoriu, ir... pavagia mano dieną. Kai bandau protestuoti, sako: „Toks gyvenimas“. Ar teko sutikti paslaptingų būtybių? Tokių kaip vandeniai ar kalbančios boružės iš jūsų istorijų „Mažas raudonas taškelis“ ir „Atostogos su vandeniais“. Jei klausiate, vadinasi, abejojate? Na, žinoma, kad teko! Galiu pasakyti, kad mieste tų būtybių kiek mažiau. Yra, žinoma, gyvenančių nutekamuosiuose vamzdžiuose ar tarp šaligatvio plytelių, bet, patys suprantate, mieste nesaugu. O štai miške ar kur prie vandens jų tiesiog knibžda. Tam tikrose knygose jie vadinami elementalais, gamtos dvasiomis. Senovės žmonės daug jų pažino, bendravo, žinojo vardus. Jūsų graži pavardė. Ar jaučiate ypatingą ryšį su ežerais? Čia ir bėda – vandenį mėgstu, bet gilyn plaukti bijau: protėvis Ežerinis traukia mane gelmėn, nors tu ką. Pavojingi tokie giminės. O ežerai gražūs. Ypač paviršius – patiestas paveikslas, ne kitaip. Ką vaikystėje labiausiai mėgdavote žaisti? Kadangi dažnai tenka atsakyti į šį klausimą, negaliu meluoti ir sakau vis tą patį atsakymą: mėgau žaisti slėpynių, nors tai pats liūdniausias žaidimas pasaulyje – jei gerai pasislepi, tavęs iš pradžių neranda, o paskui ir nebeieško, taip ir tūnai vienas arba eini pasiduot. Ar buvo keistų, paslaptingų įvykių, kuriuos prisimenate iki šiol? Kartą, kai man buvo kokie šešeri, temstant kažkaip atsidūriau kieme. Palėpės virš tokio sandėliuko durys buvo praviros, ten degė šviesa, prie stalo sėdėjo pelių šeima – visi panašūs į žmones, tik su keistomis kailinėmis kepurėmis. Aš stovėjau apačioje ir žiūrėjau. Ilgai. Paskui papasakojau mamai, ką mačiau. Ir ji atsakė, kad tai buvo sapnas. Sapnas? Stovint? Nepatikėjau. Ir dabar netikiu. Kaip manote, ar vaikai turi stebuklingų galių? O, taip, ir dar kokių! Štai sėdi trys moteriškės ant suoliuko, kalbasi apie ketvirtą, kaip visada kad būna. Atbėga būrelis pyplių, rėkauja, mataruoja rankomis, ir moteriškes kaip pūste nupučia nuo suoliuko. Jos stojasi ir skuba kitur. Maži, o jau tiek galios! Ko palinkėtumėte knygų bičiuliams ir būsimiems rašytojams? Knygų bičiuliai turi bičiuliautis su knygomis, o rašytojai – rašyti. Taigi ir taip aišku, ko dar linkėti? Kad tik ilgai ir laimingai!

V Y R E S N IE M S

Ū G T E LĖ JU S IE M S

Saloje esančios Icukušimos šventyklos vartai potvynio metu atsiduria vandenyje, todėl ji kartais vadinama plaukiančia šventykla.

Horudži šventyklos Naroje pagoda (daugiaaukštis bokšto formos pastatas), pastatyta 8 a. pradžioje, laikoma seniausiu mediniu pastatu pasaulyje, Tiesa, drakonas prie jos vartų, viena iš keturių Japonijos ir Kinijos mitologijoje pasaulį saugančių būtybių, tikriausiai nėra toks senas.

Su Laimiuku po Japoniją keliavo Mindaugas, Nojus, Silvija, Arūnas

Japoniškas sodas iš arti panašus į samanotą nykštukų pasaulį.

Sakurų žydėjimo laiką galima pasitikrinti tvarkaraščiuose. Gėrėtis susirinko daugybė žmonių ir vienas laimiukas.

Nori pamatyti virš 32 000 raudonų vartų? Keliauk į Fušimi Inari šventyklą Kiote.

Kanadzavos pilis 2001 m. atstatyta naudojant tradicinę techniką ir medžiagas. Vaizdžiai parodytos statymo technologijos ir konstrukcijos. Laimiukas įsitaisė ant geležinės vartų apkaustų detalės.

Pėdsekiai

Litas ir Centas išaiškina:

Gintaras Kaltenis

VII t yrim as

ir Lietuvos

Nepriklausomybės aktas

– Centai, alio! Nežiopsok pro langą – juk ne matematikos pamoka... turiu tau pritrenkiančią naujieną! – O kur žiūrėti? Pavasaris... nėra kas veikti... – Ką tu kalbi! Nėra kas veikti! Štai, ką tik išgirdau naujieną – surastas Vasario 16-tosios AKTAS! – Kas tai? Žinau, mūsų mokykloje yra aktų salė... – Tikrai jau, Centai, esi kvailiukas per visą pilvą! – Pilvą? Kaip tai? Au... – Tai toks posūkis, t. y. posakis. Vasario 16-tosios AKTAS yra mūsų valstybės gimimo liudijimas. Jis buvo dingęs jau 100 metų... O tam, kas ras – pažadėta 1 su šešiais nuliais! Eurų! Milijonas... – Oho, au au! Kiek žaisliukų, išmaniųjų telefonų, delninukų galės nusipirkti!? Traukinukų, čiupa-čiupsų... gal net LEGO... Tai kas gi jį rado? Garsus detektyvas? – Jį rado Mažylis. – Mažylis? Au au, tai bent! Kartu su Karlsonu? Ir Freken Bok? – Centai, tikrai esi paklydęs tarp knygelių. Mažylis – tai Liudas Mažylis, chemikas, profesorius. – Tai jis, au au, gaus tąjį milijoną? – Jis sako – ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad rado, ir dabar Lietuvos Respublika turi savo gimimo liudijimą! – Ir ką dabar? Au au, einam toliau varnų skaičiuoti? – Jei tau nerūpi Lietuvos valstybingumo paslaptys... – Bet, Litai, juk viskas aišku? AKTAS rastas, apie ką daugiau kalbėti? Au au? – Aišku, kad niekas neaišku. Pats pagalvok: tuo metu Lietuvą buvo okupavusi

Karalienė Barbora Radvilaitė, nežinomas 19 a. dailininkas, Lvovo istorijos muziejus

Vokietija. Iš kitos pusės – piktoji Rusija. Nepamirškim – ir Lenkija manė, kad mes jiems priklausom. Daugelis kėsinosi į mus. Panagrinėkime, kaip mums pavyko? – Pana...au...grinėkime. – Kad suprastume šią painią istoriją, turim persikelti beveik 500 metų atgal į Lietuvos istorijos glūdumas. Visi žinom ar bent girdėjom garsiąją valdovų meilės istoriją, bet šįkart ne visai apie tai. Barbora Radvilaitė, ištekėdama už Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto, atsinešė didžiulį kraitį (Radvilos buvo vieni turtingiausių giminių Europoje). Kraityje buvo ir garsieji perlų vėriniai – ji visoje Europoje buvo vadinama „perlų karaliene“. Tų perlų jai daug kas pavydėjo. Po netikėtos Radvilaitės mirties (jai tebuvo vos 28 metai) visi turtai atiteko, žinoma, jos teisėtam vyrui – karaliui Žygimantui Augustui. – Vėl neteisybė! Va šitaip mūsų Lietuvos turtai iškeliauja svetur! – Ką daryti? Meilė yra meilė. Ji akla ir kurčia. Klausyk toliau. Žygimantas Augustas tapo vienu turtingiausių karalių Europoje. Kaip rašo to meto kronikos, net popiežiaus Pijaus IV pasiuntiniui, viešėjusiam pas Žygimantą Augustą, svaigo galva bežiūrint į nesuskaičiuojamus jo turtus. Pasiuntinys taip ir užrašė: „Tie turtai žymiai didesni nei kitų valdovų, didesni nei paties Popiežiaus.“ Tačiau nieko amžino nėra – mirė ir karalius Žygimantas Augustas. Vaikų jie neturėjo, ir dauguma tų turtų, kad ir kaip skambėtų keistai ir beprotiškai, buvo išgrobstyti. Kas vogė? Tarnai, dvariškiai. Kai kas iš tų turtų buvo paslėpta, kai kas parduota, kai kas dingo. – O kur perlai? Kur mūsų Perlų Karalienės perlai?!? Au au! – Perlai dingo! – Tai ką dabar? Kaip juos rasti? Ir kuo čia dėtas Vasario 16-osios AKTAS? Au au! – Tuoj viską suprasi, Centai. Perlai dingo, bet paliko pėdsakus. Lenkų tyrinėtojai senuose archyvuose rado labai keistą laišką – jame Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta prašo savo tarnų surasti ir nupirkti jai tuos perlų vėrinius! – O ar gražu pirkti vogtus?

Gintaras Kaltenis

Daktaras Aiskauda Vilniaus senamiestyje Daugiau kaip prieš 100 metų Vilniuje gyveno daktaras Cemachas Šabadas. Kodėl toks keistas vardas? Jis buvo žydų kilmės. Gydė gyvūnėlius, padėdavo ir žmonėms. Kartais net neimdamas užmokesčio. Gandas apie jį sklido net už Lietuvos ribų. Manoma, kad jo gyvenimas įkvėpė rašytojus sukurti daugelio vaikų pamėgtas knygas „Daktaras Dolitlis“ ir „Daktaras Aiskauda“. Vilniaus senamiestyje daktarui Šabadui pastatytas paminklas. Aplankykite jį, jei būsite netoli Rūdninkų gatvės skvero. O šiandien susitikime su šių dienų veterinaru Jakovu Šengaut, kurio klinikoje Vilniuje „Jakovo veterinarijos centras“ gydomi šuniukai ir kačiukai. Įdomu, ar jis skaitė knygą apie daktarą Aiskaudą? Laba diena, daktare Jakovai, kaip gyvenate? Ar esate girdėjęs apie daktarą Aiskaudą? Žinoma! Kaip galėčiau negirdėti – juk esame ne tik kolegos, bet ir kraštiečiai: aš irgi gimęs Vilniuje, čia užaugau, čia gyvenu ir dirbu. Ar daug kas pasikeitė veterinarijoje nuo daktaro Aiskaudos laikų? Labai daug kas. Nepasikeitė tik meilė mūsų mažiesiems globotiniams, rūpestis ir atsakomybė. Bet ką čia plepėti, eime, viską apžiūrėsime! Einame paskui veterinarijos gydytoją ir klinikos direktorių poną Jakovą. Štai gydytojų kabinetai, laboratorijos, operacinės su milžiniškais kabančiais prožektoriais, dideli kaip traukinukai kompiuteriniai tomografai, lašelinės, vaistai, švirkštai. Visur vyksta veiksmas. Ką tik išpraustą ir ramių ramiausiai gulintį šuniuką seselė šukuoja ir karpo jam nagučius. Operacinėje su prijungta lašeline miega liūdnų akių šunelis, o garbanotas pudeliukas, matyt, po operacijos, uždarytas kaip naujagimis stiklo dėžutėje, stebisi, kodėl jam neleidžia dūkti. Priimamajame savo eilės laukia dar keli įvairių veislių šunaičiai, pora kačių. Kyla noras padėti tiems ligoniukams...

Daktare, mes irgi norim gydyti ir padėti augintiniams. Ką reiktų daryti? Kaip to išmokti? Kūno kultūrą, muziką, matematiką ir kryžiažodžius suprantame! Būti geru daktaru, veterinarijos gydytoju – ilgas ir sunkus kelias. Skirtas tik tiems, kurie be to negali gyventi. Jei nuspręstumėt būti veterinarais, vasarą įsiprašykite padirbėti į kokią veterinarijos kliniką. O gal nepatiks? Taip nepadarysit klaidos. O jei vis tiek noras nepraeina, reikia, visų pirma, gerai mokytis – ypač biologijos, chemijos ir anglų kalbos. Šie mokslai mums, gydytojams, labai svarbūs. Pabaigę mokyklą stokite į Vilniaus kolegiją. Ją pabaigę tapsite veterinarijos gydytojo padėjėjais (beje, šioje kolegijoje ir aš mokau jaunimą). O gydytojo mokslai trunka šešerius metus Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Ir tai ne pabaiga – savarankiškai mokaisi visą gyvenimą. Kaip jūs to pasiekėte? Nuo kada galvojote apie šią profesiją? Gal ir keista – gimiau vidury miesto, nebuvau artimai susipažinęs nei su žemės ūkiu, nei gyvūnais, kol kartą nepabuvau kaime. Jis mane užbūrė! Kadangi ten daugiausia mačiau karvių, nutariau tapti karvių gydytoju. Baigiau mokyklą, tada aukštąją. Dirbau su tomis karvėmis, kol supratau: labiausiai noriu gydyti mažuosius mūsų draugus ir augintinius. Įkūrėme kliniką. Pamažu keitėme pasenusį visuomenės požiūrį į mūsų mažuosius draugelius – jie juk išties yra tokie kaip mes, tik nemoka kalbėti. Bet kiek juose meilės, draugystės, jausmingumo, ištikimybės. Duokdie kitiems žmonėms tiek... Jei mes tokie panašūs, tai kodėl nebūna gyvuliukų su, pavyzdžiui, akiniais? Su akiniais ne, bet su lęšiais yra. O su dantų kabėmis? Su kabėmis yra. Ir dantis taisome, kaip žmonėms, ir akis gydome.

Gintaro Kaltenio nuotraukos

Atostogų metas!

Eglė Devižytė

Artėja mėgstamiausias metų laikas – atostogos! Jų metu galima veikti ką tik norisi: karstytis medžiais, žaisti kompiuterinius žaidimus, važinėti dviračiu, gulėti pievelėje ir skaityti knygas, kurių nėra jokiuose privalomos literatūros sąrašuose, kasdien maudytis ir valgyti daug ledų. Ir, žinoma, apie viską, ką nuveikei, papasakoti draugams. Gal pamėgink angliškai? holidays [ˈhɒl.ə.deɪs] atostogos to climb the trees [tuː klaɪm ðə triːs] laipioti medžiais to climb the mountain [tuː klaɪm ðə ˈmaʊn.tɪn] kopti į kalną to ride a bike [tuː raɪd ə baɪk] važiuoti dviračiu to play video games [tuː pleɪ ˈvɪd.i.əʊ ɡeɪms] žaisti kompiuterinius žaidimus to read a book [tuː riːd ə bʊk] skaityti knygą to swim [tuː swɪm] plaukti to eat ice cream [tuː iːt ˌaɪs ˈkriːm] valgyti ledus to travel [tuː ˈtræv.əl] keliauti to have a picnic [tuː həv ə ˈpɪk.nɪk] iškylauti to lay on the grass [tuː leɪ on ðə ɡrɑːs] gulėti ant žolės to go for a walk [tuː ɡəʊ fɔːr ə wɔːk] eiti pasivaikščioti iliu

st r.

to sleep in a tent [tuː sliːp ɪn ə tent] miegoti palapinėje

a sea [ə siː] jūra a ball [ə bɔːl] kamuolys a camp [ə kæmp] stovykla a campfire [ə ˈkæmp.faɪər] laužas

s ka Kv i e jos

a forest [ə ˈfɒr.ɪst] miškas

Vili

a beach [ə biːtʃ] paplūdimys

i tė s

to draw [tuː drɔː] piešti

y Atsa k

Užduotėlė nr. 4!

6 p. 2

lį

Įrašyk atsakymus anglų kalba

ašyk į kupo ąr nė

(Pagal tekstą p. 24)

7 8 3

4 6

Nr. 4 – – – – – – 1

1. Laikas ilsėtis nuo darbų ir mokslų 2. Transporto priemonė be variklio 3. Didžiulis vandens telkinys 4. Darbuotis pieštuku 5. Medžiaginis namas 6. Smėlėta pajūrio pakrantė 7. Apvalus, skirtas žaisti 8. Uždegamas stovyklavietėje 9. Vieta, kurioje auga daug medžių

Pasaka apie viena jura

Eidvilė Viktorija Buožytė

Iliustracija autorės

Yra pasaulyje jūra. Gili, šilta ir tamsi kaip vasaros naktis. Joje kasdien ir kasnakt plauko žuvys, šmirinėja krevetės, o mažučiai burbuliukai supasi ant jūros žolių. Tačiau šiąnakt virš jūros prasivėrė dangus ir pradėjo lyti žvaigždėmis. Jos skriejo dangumi viena paskui kitą ir netrukus pats mažiausias dangaus perliukas pliumptelėjo vandenin. Spindinti žvaigždelė grimzdo gilyn, o žuvys stebėdamosi ją lydėjo. Pagaliau pasiekusi giliausią jūros daubą švieselė nutūpė snaudžiančiam jūrų drakonui Karondui ant uodegos galiuko. Drakonas plačiai atmerkė akis. Pamatęs būrį susirinkusių jo dauboje, apsižvalgė ieškodamas, kas patraukė jų dėmesį. Pastebėjęs žvaigždelę Karondas šyptelėjo. Jis buvo senas jūrų žynys – suprato, kas įsitaisė jam ant uodegos.

Atsispyręs žvynuotomis letenomis nusiyrė tolyn kartu su žvaigždele. Plaukė uodega šukuodamas dumblius, nagais šiaušdamas dugno smėlį. O žiburėlis įsisegęs į uodegos galą sekė iš paskos. Žvaigždės šviesa vilnijo vandeniu liedama jūros dugną spalvomis. Pasirodė mėlyni koralai, geltonos aktinijos, taškuotas aštuonkojis ir galybė žėrinčių žuvų. Paskui Karondą ryškėjo povandeniniai miškai ir pievos, kurių grožį iki šiol slėpė tamsa. Drakonas nešiojo žvaigždę po visą jūrą. Klojo spalvų spindulius tarp žolių, koralų ir uolų, kol žvaigždelė pamažu ištirpo. Apžvelgęs įvairiaspalvę jūrą žynys plačiai nusišypsojo.

Susirado jaukią slėptuvę tarp minkštų lapų, įsitaisęs užsimerkė ir vėl paniro į gilų miegą. Dabar šiltosios jūros dugnas mirga visomis spalvomis, o žuvys kasdien ir kasnakt išpūtusios akis jomis gėrisi.

Kepyklandija Kepyklandija yra labai graži šalis. Jos sostinė – Saldainiamiestis. Jame yra Šokolado ir Kakavos ežerai, Saldainių iškyšulys, Marmeladinos ir Kokteilinos upės. Kokteilina yra pati ilgiausia Kepyklandijos upė, ji tęsiasi beveik per visą šalį. Ji teka per Zefyraniją pro didįjį Zefyrkalnį, per didžiausią ir ilgiausią miestą – Spurgyną, pro Cukrakalnius ir galiausiai išsišakoja Keksų miesto bei Vatamiesčio link, kur teka per Cukravatės prerijas. Marcipanijoje Kokteilina įteka į Šokoladinių putėsių jūrą. Saldainiamiestis pragyvena iš šokolado, kakavos, saldainių ir marmelado. Zefyranijos žmonės pardavinėja zefyrus, nes tai vienintelė vieta Kepyklandijoje, kur jų galima gauti. Marcipanija yra Kepyklandijos kurortas, ten atvažiuoja daug žmonių, nes visi nori pasimaudyti Šokoladinių putėsių jūroje. Spurgyne yra Cukrakalniai, todėl ten važiuoja alpinistai. Cukrakalniai tokie aukšti, kad jų viršūnėse yra daugybė cukraus pudros. Cukraus pudros reikia visiems miestams, o ypač Keksų miestui. Keksų miestas didžiuojasi savo Keksakalniu. Šiame mieste daug kepyklų. Jie kepa ne tik keksus, bet ir duoną, tortus, pyragus ir sausainius. Per visą Vatamiestį driekiasi Cukravatės prerijos. Vatamiesčio žmonės yra labai dideli smaližiai. Jie tik suka aplink pirštą cukraus vatą ir apie nieką daugiau negalvoja. Tai štai kokia nuostabi šalis yra Kepyklandija. Gal norėtum joje apsilankyti? Ignas Stankevičius, 4D, Šiaulių Gegužių progimnazija

Obuolija

Obelija – šalis, kurioje gyveno daug žmonių ir ten visą laiką būdavo vasara. Bet jei žmonės užlipdavo ant plonos šakos, tai nukrisdavo į pasaulio kraštą. Staiga vieną dieną pradėjo pūsti labai smarkus vėjas ir visa šalis subyrėjo. Iš jos liko tik vienas obuolys. Tačiau šalis išliko. Ji pasivadino Obuolijos šalimi. Ten prasidėjo dar aktyvesnis gyvenimas negu anksčiau. Plėtėsi miestai, didėjo ežerai, upės. Žmonės galėjo gyventi nebebijodami smarkaus vėjo. Visi dirbdavo. Vieni augino obuolius, kiti tiesė obuolines gatves, šaligatvius. Ilsėtis važiuodavo į kurortą. Ten buvo Cukrinė jūra, sanatorija ir labai daug pramogų. Miestų buvo išties daug – net dvylika. Šalies gyventojai atskleidė pavadinimus man, bet neleido niekam sakyti. Tai – paslaptis. Na, bet jei atkreipsit dėmesį į žemėlapį, tai paslapties raktas yra ten. Bet to nesakykite obuoliukams (šalies gyventojams), nes tada jie ant manęs supyks. O ar jūs žinote, kad Obuolijos šalyje nėra nakties? Taip, iš tiesų jos nėra. Ir tai labai gerai, nes jie niekada nenori miego. Dar toje šalyje nėra saldainių. Juk žinome, kad juos valgyti nesveika. Obuolijoje auga tik obuoliai ir visi juos valgo.

36 Konkursas žemėlapių mėgėjams tęsiamas!

Bet ar jiems neatsibosta? Pusryčiai, pietūs, vakarienė – vien tik obuoliai. Bet šios šalies gyventojai teigia, jog tai sveika ir suteikia energijos. Tai va, kodėl tie žmonės nenori miego. O ką galite pasakyti jūs? Aš jiems pritariu. Ši šalis niekad neišnyks, nes miestai, upės, ežerai platėja ir didėja. Aš tikrai noriu ten gyventi! Kad ir nėra saldumynų, bet priprasčiau. Tikrai! Galbūt ir tu? Šiai šaliai linkiu sėkmės! Kamilė Kulikauskaitė, 4D, Šiaulių Gegužių progimnazija

Meilės sala Meilės saloje gyvenimas tekėjo įprastai. Rūpesčio mieste visi vieni kitais rūpinosi. Gerumo mieste visi buvo geri. Draugystės mieste visi draugavo. Širdies mieste visur buvo pilna širdučių. Juoko mieste visi nuolatos juokėsi. Bučinių mieste visi bučiavosi. Laimės mieste visi buvo labai laimingi. Tačiau kartą salos gyventojai išgirdo keistą garsą. Netrukus pamatė, kad į salą atplaukia kaimyninės Pinigų salos gyventojai. Žmonės išsigando, bet Meilės salos karalienė Rožė juos nuramino, sakydama, kad nėra ko bijoti. Pinigų salos gyventojai gavo leidimą apsigyventi Meilės saloje. Maždaug po savaitės Meilės salos gyventojai labai pasikeitė. Jiems neberūpėjo meilė, rūpestis, draugystė, gerumas. Visi galvojo tik apie pinigus. Tai pamačiusi, karalienė Rožė labai susirūpino. Ji pranešė atėjūnams, kad jie jau pakankamai pasisvečiavo, todėl turi vykti namo. Tačiau Pinigų salos gyventojai visiškai nereagavo ir nė neketino kažkur vykti. Neturėdama kitos išeities, Karalienė pasamdė didelę armiją karių. Jie išvarė Pinigų salos gyventojus iš Meilės salos. Po kelių dienų viskas grįžo į savo vietas. Gyventojai elgėsi kaip įprastai. Karalienė buvo labai patenkinta. Po metų Meilės sala buvo pripažinta gražiausia ir geriausia sala iš visų. Lėja Kazlauskaitė, 4D, Šiaulių Gegužių progimnazija Prizas už žemėlapius ir jų aprašymus –

leidyklos „Nieko rimto“ knyga „Kartografo kronikos. Lenktynės iki pasaulio krašto“. Siųskite Į leidyklą „Nieko rimto“ iki gegužės 19 d.

Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“

Valteris. Pasakojimas apie draugystę ir išmintį Autorė Barbara Wersba Iliustravo Donna Diamond

Ką žinote apie žiurkes? „Paprastoji žiurkė yra neapsakomai bjaurus padaras. Jos prigimtyje nėra jokio mandagumo nei padorumo.“ Nuo tokių žodžių Valteris net apsiverktų, nes jis – ypač tvarkingas ir protingas žiurkinas. Laisvalaikį mėgsta leisti... skaitydamas knygas! Ir būtent todėl Valteriui apsigyventi ponios (rašytojos) Pomroi namuose – tikras džiaugsmas. Tik ar nesusipyks žiurkinas su namų šeimininke? O gal tai kaip tik keistos draugystės pradžia?..

Elzė ir senojo dvaro paslaptis

Autorė Ignė Zarambaitė Iliustravo Jonas Liugaila Koks pats netikėčiausias dalykas gali nutikti keistuolei mergaitei paslaptingame sename dvare? Tvarkydama apleistą sodą Elzė randa slaptais ženklais pažymėtą raktą nuo tunelio. Netrukus paaiškėja, kur jis veda – 150 metų atgal į praeitį! Kitoniškame pasaulyje Elzė turės atrasti drąsos ir nugalėti iššūkius. Ši istorija kupina stebuklų – nuo atgyjančio paveikslo iki amžinos sielų draugystės, nugalinčios visas kliūtis ir net... laiką!

Mergiotė ir įkalinta saulė

Autorius Domas Austis Iliustravo Rimantas Juškaitis Klasės draugai – Laura, Kristupas, Sandra, Benas ir Diana – skrisdami lėktuvu į tarptautinį konkursą net pamanyti negalėjo, kad peržengs laiko ribas ir atsidurs Maču Pikču – paslaptingame mieste Inkų imperijoje, kurios imperatorius paimtas į nelaisvę, o vietiniai renka auksą ispanų konkistadorams. Kaip seksis vaikams susirasti draugų ir įveikti pavojus? Kas laukia paslaptingos Saulės įkalinimo šventės metu? O svarbiausia – ar pavyks grįžti į dabartį namo?..

Kartografo kronikos. Juodojo vanago kalinys (2)

Autorė A. L. Tait Viršelio dailininkas Jeremy Reston Jaunojo kartografo Kvino kelionė laivu tęsiasi. Priešaky – keistos žemės, grėsmingi padarai ir netikėti pavojai. Ar Kvino bendražygei Aišai, apsimetusiai berniuku, kad patektų į laivą, pavyks išsaugoti savo paslaptį? Ar kapitonui Zeinui pavyks laimėti lenktynes ir atgauti laisvę? Ar ypatinga Kvino atmintis ir gebėjimas greitai mąstyti padės įveikti iššūkius? Lenktynėse iki pasaulio krašto visuomet turi išlikti budrus.

Stoglaipiai

Autorė Katherine Rundell Iliustravo Terry Fan Vienerių metukų Sofiją knygius Čarlis po laivo katastrofos rado jūroje, violončelės dėkle. Keistuose Čarlio namuose mergaitė auga apsupta tyros meilės ir nesuvaržyta visuomenės normų. Bet po dvyliktojo Sofijos gimtadienio užgriūva bėdos. Pabėgę į Paryžių, Čarlis su Sofija stengiasi aptikti mergaitės mamos pėdsakus. Atsitiktinai susipažinusi su Paryžiaus stoglaipiais, ji atranda stulbinantį benamių vaikų pasaulį. Jame Sofija susiduria su savo baimėmis ir mirtinais pavojais. Tik ar lemta išsipildyti jos didžiausiam troškimui?

Lobių ieškotojai. Nefertitės lobio paslaptis Autorė Agnieszka Stelmaszyk Iliustravo Marius Zavadskis ir Jacek Pasternak

Archeologų vaikams Anei ir Bartekui Ostrovskiams nėra nieko įdomesnio už istorinių mįslių gvildenimą. Kietu riešutėliu Ostrovskių šeimai tampa Egipte plėšikų nusiaubta kapavietė X ir slaptas Nefertitės lobis. Paslapčiomis ieškoti deivės brangenybių vaikams padeda ištikimi draugai – neklaužados dvyniai Džimas ir Martinas bei jų gudrioji sesuo Merė Džeinė, tačiau bičiulių kelyje gausu pavojų. Ar pavyks vaikams pasiekti tikslą, kai ant kulnų lipa pavojingi lobių plėšikai?

ISSN 1392-9674

9 771392 967004