Laimiukas nr. 3 (83), gegužė-birželis by Nieko rimto

N r. 3 (83), g e g u ž ė – b i r ž e l i s , 2 0 1 9

KAINA 1,88 Eur

S U P R O G R A M Ė L E „L A I M I U K A S“

Monikos Mitkutės iliustr. Neringos Vaitkutės knygai „Klampynių kronikos“

Literatūrinis žurnalas

SKAITYKITE ir ieškokite programėlėje „LAIMIUKAS“: Kvapas. Konkurso rašiniai, p. 3–5

Geriausios 2018 metų knygos, p. 22–23

Keturkojės mūzos, p. 6–7

Laimiuko užduotėlės, p. 24–26

Rašytojai apie žodžius, p. 8–9

Prisijaukinti laumžirgį, p. 27–29

Dailininkai apie spalvas, p. 10 –11

Mėlyna pienė, p. 30–31

Žvilgsnis į robotų pasaulį, p. 12–13

Stebuklinga antklodė, p. 32–33

Koks žvėris miške pavojingiausias?, p. 14–15

Tvarkingi robotai, p. 34–35

Skonio reikalas, p. 16–17

Sapnų karvė, p. 36–37

Bičių viešbutis, p. 18

Jonvabalių joninės, p. 38–39

Citrinų limonadas, p. 19

Kaip Cukrius braškes augino, p. 40–41

Piešinių konkursas „Gyvūnas – vienas, autoriai – du!“, p. 20–21

Maži Laimiuko juokai, p. 42–43

Prog

„Laimiuka

I E Š KO K

s“

ėlėje ram

Nukreipę IŠMANIOJO ĮRENGINIO kamerą į puslapio su kepurėle nuotrauką arba iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį.

PIRMYN! KAIP NAUDOTIS?

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Tobulėju skaitydamas ir kurdamas“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2019 m. skyrė 10 000 Eur paramą.

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Eidvilė Viktorija Buožytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gaja Guna Eklė, Ilona Ežerinytė, Julija Davidavičienė, Miglė Dilytė, Saskia Drude, Raimonda Razbadauskienė, Džiugas Kazakevičius, Vilija Kvieskaitė, Lina Lukšaitė, Tatjana Pleskevičienė, Vytautas Puišys, Virgis Šidlauskas, Jurga Šulskytė, Aušra Turskytė, Neringa Vaitkutė, Vilma Varkulevičienė, Marius Zavadskis. Programėlę „Laimiukas“ paruošė Vykintas Valužis. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė, tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis, tel. +370 614 85 184 Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.

© „Laimiukas“, nr. 3 (83), gegužė–birželis, 2019 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAIMIUKO“ ADRESAS: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

Konkurso rasiniai

Kvapų būna visokių. Kaip ir bučinių... Švelnių, skruostus kutenančių. Duriančių, aštrių, skanių, saldžių, šlykščių, sūrių ir t. t. Vaikų klausiu: koks kvapas yra pats skaniausias? Visi susimąsto. Pasirodo, atsakyti nėra lengva. „Rytinės kavos kvapas, kuris pasklinda po mūsų namus“, – po ilgų pamąstymų pirmas prabyla Denisas. Tėja prasitaria, kad gėlių kvapas jai primena pavasarį bundančią gamtą ir artėjančią Mamos dieną. Tą dieną namai skęsta gėlių jūroje, o nosį kutena švelniai svaigūs kvapai. Rokui pats skaniausias kvapas yra mamos kepama pica. Tuomet susirenka visa šeima prie stalo. Ore sklinda sūrio, dešros, pomidorų padažo kvapas ir... juokas! Vaikams sakau, kad mane vilioja naujų knygų kvapas. Negaliu sakyti kitaip, nes esu bibliotekininkė. Vos pravėrus bibliotekos duris visada galima pajausti knygų kvapus. Ypatingą kvapą paskleidžia atkeliavęs naujas leidinys iš spaustuvės, kuris visada vilioja ir traukia. Ta kvepianti dažais knyga įtraukia į visai kitą pasaulį, kuriame apsupa daugybė įvairiausių kvapų. Kvapų būna visokių... LINA LUKOŠIŪNIENĖ, Joniškio Jono Avyžiaus

Pažįstate mane? Esu baltos spalvos, turiu daug dvynių brolių, seserų. Augu močiutės darže, šalia braškių. Sako, kad esu kenkėjų priešas. Jie apeina mane ir šalia augančius augalus iš tolo. Turiu tokių savybių, kurios purios žemės gyventojams tikriausiai sukelia alergiją. Kvapą skleidžiu, kai mane kepa. Vieni sako, kad ypač nemalonų, kai įtrina mane į juodą duoną. Kiti sako atvirkščiai – kvepia visi namai! Mane deda kaip prieskonį į mėsą. Dažniausiai vyrams patinka aštrus maistas, todėl jie mėgsta manęs daug. Kai kurios moterys ir vaikai manęs vengia. Kartą nutiko keistas nuotykis. Buvo šalta ir žvarbi žiema. Žmones valdė gripo epidemija. Martynos tėtis iš pat ryto ėjo į darbo pokalbį. Viso susitikimo metu į jį keistai žiūrėjo šalia sėdėję susitikimo nariai. Pokalbis nebuvo lengvas: klausimai – atsakymai, atsakymai – klausimai. Deja, darbo jis negavo. Grįžo namo ir svarstė, kodėl? Gal tam darbui netiko? Gal buvo daug kitų norinčių? Gal buvo geresnių už jį? Net galvą jam suskaudo nuo minčių. Ir dantį pradėjo mausti. Martynos tėtis pasiėmė dantų šepetuką ir ilgai valėsi dantis. – Supratau! Tik dabar supratau! – sušuko jis. – Šioje istorijoje kaltas tas nenaudėlis česnako kvapas! Juk Martynos tėtis vakar vakare suvalgė visą česnako galvelę, kad nesirgtų gripu. Ir kilo dilema: geriau gripas ar darbas? GVIDAS KUZMICKAS, 3B, Panevėžio „Vilties“ progimnazija, mokytoja Asta Sakalienė

bibliotekos Gataučių filialo vyresn. bibliotekininkė 3

Mes su Laimiuku dažnai kalbamės apie knygas. Štai kartą jis klausia, kas yra dedikacija, ir aš aiškinu, kad dedikacija – tai įrašyti knygos pradžioje žodžiai, sakantys, kam autorius šią knygą skiria. Noriu duoti ir pavyzdį (juk geriausiai moko pavyzdžiai), tad prisimenu pačią mieliausią kažkada rastą vienos autorės dedikaciją: „Skiriu savo kailiniams vaikams“. Kas tie kailiniai vaikai, paklausite jūs? Nagi, spėkite – Laimiukas susigaudė greitai! Žinoma, tai yra gyvūnai, mūsų augintiniai. Tie, kurie žiūri meiliomis akelėmis ir yra visiškai priklausomi nuo mūsų širdies gerumo. Daugiau tokių keistų dedikacijų matyti neteko, bet tikrai žinau, kad ne viena knyga yra įkvėpta šuns, katės ar kokios kitos nežmogiškos būtybės, su kuria rašytojas dalijosi gyvenimu. Visų kailiniuočių čia paminėti nepavyks, tai 6

pakalbėkime bent apie kates, tas keturkojes mūzas. „Net mažiausias kačiukas yra šedevras“, – sakė Leonardas da Vinčis. Jam pritartų visi, kurie mėgsta internete žiūrėti katukų nuotraukas. Teigiama, kad tokie mieli vaizdeliai ramina, o jeigu iš tiesų turi katę – esi laimingiausias žmogus: katės glostytojo smegenys išskiria daugiau malonumo medžiagos oksitocino. Yra net gydymas katėmis – jis vadinamas felinoterapija. Gracingai susirangiusi ant sofos katė suteikia namams jaukumo, o snaudžianti tarytum ir šeimininką kviečia nurimti, neskubėti, prigulti šalia. Katės tylios (hm, tik ne manoji šeštą valandą ryto), todėl labai tinka rašytojams. Štai Edgaras Alanas Po, XIX amžiaus amerikiečių poetas ir siaubo istorijų autorius, sakė, kad gali

rašyti tik tada, kai jo mylima katė Katerina užsiropščia jam ant pečių ir prižiūri visą rašymo procesą. Ernestas Hemingvėjus (1899–1961), garsėjęs rūsčiais romanais apie karą, nepaprastai mylėjo kates, vadino jas „meilės pagalvėlėmis“. Katės, beje, iki šiol gyvena jo muziejuje. Lankytojams net leidžiama jas glostyti. „Kaip katinai uodega peles gaudo“ – šitaip vadinasi poeto Marcelijaus Martinaičio knyga apie savo numylėtinius. Jos dedikacijoje įspėjama: „Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių“. „Pasitaikė gera proga daugiau papasakoti apie katinus, kurių mano gyvenime buvo daugybė: pilkų, rainų, juodų, pūkuotų, meilių, piktų, išdavikų, apsimetėlių, taikdarių, vagišių, paukštelių žudikų, guodėjų, tinginių, kovotojų, skundikų, įkyrių, miegalių, melagių, neklaužadų, ištikimų draugų bei tikrų niekšų, niekintojų, bet vis dėlto mylimų“, – rašo poetas. Ir nors keliuose skyriuose

padejuoja, kad koks katinas tik katinams būdingu būdu „pasirašė“ ant kūrybos lapų, taip išreikšdamas savo nuomonę apie jo poeziją, prisipažįsta, kad katino, tupinčio ant rašomojo stalo, vaizdas yra įkvėpęs ne vieną eilėraštį. Turbūt nieko keista, kad knygos, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka katėms ar katinams, greitai randa kelią į skaitytojo širdį. „Diujis. Katinas, apvertęs pasaulį aukštyn kojom“, „Devyni katino Diujo gyvenimai“ (autoriai Vicky Myron ir Bret Witter), „Katinas, kuris atėjo per Kalėdas“ (Cleveland Amory), „Katinas Bobas“ (James Bowen) – tai tik nedidelė dalis tikrų istorijų, kurias įkvėpė murkliai. O kiek dar paveikslėlių knygų, pasakų ar net fantastinių romanų! Tik imk ir skaityk, jeigu... jeigu leidžia katė – paprastai ji sumano susirangyti tarp tavęs ir knygos būtent tada, kai atsiverti įdomiausią puslapį... Iliustravo Lina Eitman tytė-V aluž ien ė

KOKIA SPALVA JŪSŲ MĖGSTAMIAUSIA? KUR JOS DAUGIAUSIAI RANDATE?

TORIJA

EIDVILE VIKBUOZYTE

BALTA spalva. Daugiausia baltos spalvos būna žiemą. Baltai švyti apsnigti laukai, miškai, miestai. Bet labiausiai baltą spalvą mėgstu žuvėdrų plunksnose bei tą, kurią matau užsimerkusi, atsukusi veidą į saulę.

Mylimiausia BALTA ir ant jos krentantys įvairiaspalviai atspalviai, kuriose susirandu savo herojus. O randu ją Akvarelės lape ir tyloje, kai pakyla rūkas arba krenta šviežias sniegas.

Man patinka GELTONA spalva. Šilta, kaip bananai, kartais rūgštesnė,

kaip citrinos. Dėl to namuose visuomet turi būti bananų kekė, ar, blogiausiu atveju, bent vienas mažas bananiukas ir citrina šaldytuve. Ir man būtinas mano geltonasis puodelis nuo ryto iki vakaro. Ir arbata, ir kava, ir sultys, ir net vanduo skanesni geltoname puodelyje. Lietingą rudens dieną labai linksma pamačius žmogų su geltonu apsiaustu nuo lietaus. Na o vasarą visur po kojomis ir prieš akis geltonuoja kiaulpienės. Lekiant autostrada pro akis slysta geltonai žydintys rapsai ir pagaliau danguje visada šviečia... geltona saulė!

EDGARAS STRAUKAS Sudėtinga išskirti vieną spalvą. Jos visos šalia – mėlyna ir šalta žalia gaivina vasarą, gelsvi švieži atspalviai pradeda kvepėti pavasarį, žiemos vakarais tamsos nebijo purpurinės, raudonos ir blizgančios mėlynos. Spalvos mano gyvenime – gyvas sutvėrimas, laikui bėgant savo chameleoniškomis pėdomis paliekantis žymes kūriniuose. Šiuo metu ir sąlyginai laikinai patinka sodri, apelsinu kvepianti ORANŽINIAI GELTONA. Kaip bebūtų keista, tačiau ši spalva mano aplinkoje nedominuoja ir net užuominų sunku būtų rasti. Keletas atsirinktų kitų kūrėjų darbų ir įsimintinos nuotraukos tūno „skanių spalvų“ rinkinyje epizodiškai įkvėpimui padidinti.

LINA LUKSAITE MĖLYNA yra pati puikiausia spalva! Ar gali kam nepatikti vasarinė dangaus mėlynė su vienu ar dviem vatos minkštumo debesėliais? O gaivios mėlynės, užpiltos pienu? Net geriausio draugo akių mėlynumas gali labai džiuginti apniukusią dieną! Kai pritrūkstu mėlynos spalvos, nusilakuoju nagus taip ryškiai mėlynai, kad kartais pati išsigąstu. Kartais užsimanau mėlynų kambario sienų. Užsimerkiu ir nusidažau. Be galo gražu! Žydras nuotraukų rėmelis su piešinėliu, artimu sielai. Mėlynai dryžuotos kojinės. Mėlynas rankinukas, pilnas daiktų, kurių ne visada reikia. Mėlyniausias puodelis su nosį kutenančia arbata. Visi šie dalykai praskaidrina kartais niūrias, nuobodokas ar niekuo neišsiskiriančias nuo vakar dienas.

KESTUTIS KASPARAVICIUS

Aš mėgstu visas spalvas, įskaitant net rožinę. Būna, kad kažkuriuo metu labiau patinka vieni spalvų deriniai nei kiti, bet ne atskiros spalvos. Taigi šiuo metu labai patinka gilios TAMSIAI RAUDONOS spalvos derinys su tokia pat gilia TAMSIAI ŽALIA. Jį labai dažnai galima sutikti senojoje kinų architektūroje.

M A R IU S Č EP U LI S. Iš kn ygos „V IS – Taip, aš nuodinga, bet mano nuodai šilpni. Jūš nešat mano grobiš. Ir jei kąšiu, tik kai ginšiuoš. Aš tikrai nešu pavojingiaušia. Ir aš ne žvėriššš.

– O aš čia kodėl? Na, yra buvę atvejų, kai gindamasis užpuoliau. Pagąsdinau, ir tiek. Vos tik jus užuodžiu, uodega tekšt į vandenį ir neriu gilyn. – Taip, aš turiu didelius ragus, tačiau jie skirti kautis dėl patelių ir gintis (kai nespėju pabėgti) nuo plėšrūnų. Aš bijau žmonių ir sprunku, vos pajuntu tą bjaurų kvapą.

A TI ES A A PI E G YV Ū N U

S“

– Na, ką žinau, jei tu būsi tiek kvailas, kad eisi prie mano vaiko ir bandysi jį liest savo smirdančiom rankom – taip gausi iš kanopos, kad maža nepasirodys. O šiaip visada traukiuosi tau iš kelio, jei tik spėju pastebėti.

– Juokauji? Aš pavojingiausias? Čia dėl to, kad jūs jaučių bijot? Taip, aš iškart nebėgu. Pasižiūriu, pagalvoju ir tada jau sprunku. Visada sprunku. Kad jūs, dvikojai, neprognozuojami!

– Spėju, bijai, kad aš tavęs ant savo ilčių nepamaučiau? Visų pirma kuilio (nes jis turi iltis) miške sutikti tau nepavyks. O jei lįsi prie mano vaikų, jei mane sužeisi, jei matysiu, kad man grasini – aš ginsiuos ir savo vaikus ginsiu (nors vos tave užuodžiu, iškart sprunku). Tikrai ne aš pavojingiausia.

Ilius tr

tė

o Miglė Dily av

– Na, kur tokia graži rudakailė bus pavojinga. Taip, sergančios pasiutlige mano giminaitės gali pridaryti bėdos, bet jei jau matai, kad link tavęs artėja keistai besielgiantis nušiuręs žvėris, žinok, kad su juo kažkas negerai. O šiaip tik tavo vištoms esu pavojinga.

– Aha, aš jūsų tykau medžiuose ir, kai tik einat prošal, puolu ir užmurkiu negyvai. Nežinau nė vieno atvejo per visą ilgą savo giminės istoriją, kad kuri iš mūsų būtų bandžiusi jums ką blogo padaryt. Jūs man per dideli, per daug pavojingi, o iš kvapo spėju, kad neskanūs. Jums išvis pasiseka, jei mane pamatot, o aš jus dažnai matau, daug dažniau, nei manot.

– Aš esu pavojingas tavo gyvuliams, tavo šunims, o tavęs bijau už viską labiau. Dar galiu arčiau prieiti prie moterų ar vaikų, nuo vyrų tai jau laikausi kuo toliau, nors ir žinau, ar jie šiaip vaikšto, ar manęs ieško. Seniai pasibaigė tie laikai, kai puldavau žmones, labai seniai. Pro

„Laimiuk

I E Š KO K

viktorinos apie žvėrelius.

“ as

amėlėje gr

– Jei labai norėčiau, būčiau pavojingas, bet nenoriu ir visomis išgalėmis stengiuosi jūsų nesutikti. Ir iš jūsų krašto pasprukau, nes per daug dažnai jau jus sutinku. Nebėra man čia ramių užkaborių, kur galėčiau vaikus auginti. Tad dabar tik retkarčiais čia užklystu. Užuodžiu ir girdžiu jus iš toliausiai ir visada stengiuosi pasprukti.

Tu. Aš. Mes. Mes, žmonės, esam patys pavojingiausi žvėrys miške. Mūsų visi bijo ir bijo smarkiai. Žvėrys išmoko gyventi sutemose, jie nesirodo dieną, nes bijo mūsų. Nes mes esam neprognozuojami, nes mes galime vienu įkvėpimu sunaikinti jų namus, išžudyti jų šeimas, užnuodyti vandenį. Žvėrys seniai mus laiko pačiais pavojingiausiais – ir ne veltui. Miškas jau seniai nebėra mūsų namai. Mes ten esame svečiai. Tai ir būkime geri, mandagūs svečiai. Ne naikinkim, o saugokim, ne bijokim, o gerbkim.

Saskijos Drude nuotrauka

Prog

„Laimiuka

I E Š KO K

vaizdo įrašo su bičių viešbučiu.

s“

mėlėje ra

MAN IR SESĖMS PATIKTŲ, jei mums sumeistrautum viešbutį! Nuo ko pradėti? PIRMIAUSIA SURASK sausos kietos lapuočių medienos, pavyzdžiui, obels ar ąžuolo, trinkelę ar kamieno dalį. Su suaugusiojo pagalba įgręžk į ją 4–8 mm pločio skyles iš žievės pusės (tarp viešbučio kambarių palik 2 cm atstumą). KAI KURIOMS IŠ MŪSŲ ypač patinka alyvų šakelės. Kitoms – nendrių ryšulėliai, gervuogių stiebai. Nupjauk galiukus lygiai ir švariai, kad mes lįsdamos nesusižeistume. PATOGIAUSI BUS vienodo (nei storėjančio, nei ankštėjančio) diametro kambariai. MUMS PATINKA net nedideli sraigių kiautai (tiesa, jie tinka tik kai kurioms mūsų rūšims, todėl kiautus padėk arčiau žemės po kokiu dideliu akmeniu). Tinka ir kankorėžiai arba beveik bet kuri natūrali, neužteršta ir neapdorota medžiaga su skylėmis ar ertmėmis, į kurias galėčiau įlįsti. KAI VISA TAI PASIRUOŠI, belieka surasti ar sumeistrauti medinį rėmą ar negilią dėžę ir padalinti ją skyreliais. Į juos sudėk įvairius kambarius ir apartamentus. Gali panaudoti truputį klijų. Svarbu, kad kambariai neišbyrėtų. Viešbutį uždenk stogeliu nuo lietaus ir sniego. Gražumėlis! PAMIRŠK apie viešbučio fojė, registraciją arba liftą. Svarbiausia – balkonai, nes kiekvienas kambarys turi būti lengvai pasiekiamas iš priekio. PAKABINK viešbutį sausoje vietoje, užuovėjoje, prie pastato sienos. Įsikūrusios kambariuose greičiausiai iškabinsime lentelę „Prašome netrukdyti“, nes norėsim ramiai dėti kiaušinėlius. Žinoma, stebėti viešbutį iš saugaus atstumo galima. GALI BŪTI, kad tavo viešbutyje šiltai ir saugiai apsigyvensime visai žiemai. PO METŲ patikrink, ar mūsų kambariai švarūs, nesupuvę, nes joks svečias apleistame viešbutyje neapsistotų.

ta t ė i

r i l i u s t ra v o V

ilija

Kv ie

ai tė

Karštą dieną taip norisi gaivių vėsių burbuliukų… Štai čia į sceną ir pakvieskime poną Naminį limonadą – vasariškose iškylose jis nepakeičiamas! Naminis limonadas gerokai pranašesnis už savo giminaičius iš parduotuvės – sveikesnis, gardesnis, o ir paruošiamas labai paprastai. Jei šaldytuve turėsite citrinų sirupo atsargų, limonadą pasigaminsite per kelias minutes.

ris ąp

SIRUPUI REIKĖS: • 300 g cukraus • 130 ml verdančio vandens • 375 ml šviežiai spaustų citrinų sulčių (maždaug 6–7 citrinos) • 2 šaukštų tarkuotų citrinų žievelių 1 L LIMONADO REIKĖS: • 200–250 ml citrinų sirupo • 700–800 ml gazuoto nesūraus mineralinio vandens • ledukų • citrinos skiltelių, šviežių mėtų lapelių

SIRUPO GAMYBA: Į puodą suberiame cukrų, užpilame verdančiu vandeniu ir pakaitiname ant nedidelės ugnies nuolat maišydami, kol cukrus visai ištirps. Paliekame atvėsti. Į atvėsusį cukraus sirupą supilame citrinų sultis, sudedame žieveles ir gerai sumaišome. Supilame į stiklainį ir laikome šaldytuve iki savaitės. LIMONADO GAMYBA: Į ąsotį supilame citrinų sirupą, sudedame citrinos skilteles, mėtas, ledukus ir, prieš pat patiekdami, supilame gazuotą vandenį – burbuliukai dar pasilaikys gerą valandėlę. Taigi, jei iškylai norite linksmai šnypščiančio gėrimo – patiekite jį mažesnėmis porcijomis – kai ąsotėlis limonado išgertas, jūs vėl paruošite naują. 19

Užpildyk lentelę skaičiais nuo 1 iki 8 taip, kad eilutėse vertikaliai ir horizontaliai skaičiai nesikartotų. Parašyk atsakyme pažymėtų langelių skaičius.

ATSAKYMAS NR. 1:

ATSAKYMAS NR. 2:

tė l i ų a u t o r

či

t Ta ja

Užd

ATSAKYMAS NR. 3:

P l e s ke

ATSAKYMAS NR. 4:

Vytautas Puišys

Monika – protinga mergaitė, gyvenanti namuose, pilnuose technikos naujovių. Ji smalsi ir mėgsta žaisti su žaislais, bet mergaitei viskas gana greitai pabosta. Vieną dieną tėvai parnešė namo naujausią išradimą – tai buvo Tvarkingasis Robotas. Jis mokėjo daryti beveik viską! Tvarkingasis Robotas turėjo keturis mažus spalvingus robotukus, kurie padėjo atlikti įvairias užduotis: siurbti, valyti langus, virti maistą ir net laistyti augalus. Bet svarbiausia Roboto užduotis – padėti tėvams kovoti su dukters netvarkingumu. Monika labai nemėgo tvarkytis žaislų. Ji manė, kad tvarkymasis yra laiko švaistymas. Kodėl ji turi leisti laiką tvarkymuisi, jei gali tiesiog žaisti savo kambaryje su aplink ją besimėtančiais žaislais? Kai Monika nuėjo miegoti, naujieji robotai suskubo darbuotis jos kambaryje. Rytą pabudusi mergaitė pamatė,

kad kambarys sutvarkytas... net per daug! Dabar Monika nebegalėjo rasti savo mėgstamų žaislų. Jai prireikė išties daug laiko ir pastangų, kad viską surastų ir išmėtytų ten, kur patogiausia pasiimti. Kitą rytą Monika vėl išvydo sutvarkytą kambarį. Šį kartą ji pastebėjo, kad keletas žaislų visai pradingo iš kambario. Atėjus nakčiai, Monika apsimetė mieganti, kad pašnipinėtų naujuosius robotus ir išsiaiškintų, kur šie deda jos žaislus. Mergaitė labai nustebo pamačiusi, kad kai kuriuos žaislus robotukai išneša iš kambario. Ryte vos pabudusi mergaitė skubėjo viską papasakoti tėvams. Ji bandė įtikinti, kad robotukai yra sugedę, ir reikalavo grąžinti juos į parduotuvę. Bet Monikos tėvams patiko Tvarkingasis Robotas, o ypač jo gamintas maistas. Jie jokiu būdu nenorėjo atsisakyti tokio išmanaus roboto ir jo pagalbininkų.

Monika skundėsi tėvams kasdien, kol vieną dieną robotukai, nugirdę mergaitės skundus, nusprendė jai atiduoti visus paimtus žaislus. „Atsiprašau, Monika. Aš nežinojau, kad tau tai nepatinka“, – pasakė Tvarkingasis Robotas, kol keturi mažieji bičiuliai slapčia stebėjo pokalbį. „Kaip tu galėjai!“ – šaukė mergaitė. „Mano padėjėjai rado pernelyg ilgai paliktus daiktus ant grindų, tad mes apskaičiavome, kad tau jų nereikia. Mes planuojame surinkti visus nepageidaujamus daiktus ir išsiųsti tiems, kam jie bus reikalingi.“ Nejučia Monika susigėdo. Mergaitė suprato, kad iš tikrųjų trūkstami žaislai jai nieko nereiškė. Pasaulyje buvo daug daugiau vaikų, kurie juos vertintų ir elgtųsi su jais pagarbiai...

aut ija c a str Iliu

Dar ji suprato, kad tie maži spalvingi robotukai visai nesugedę, o labai gerai suprogramuoti. Nuo tada ji žinojo, kaip svarbu tvarkytis kambarį ir kaip svarbu saugoti ir mylėti savo žaislus. Nuo šiol ji padės robotukams rasti naujus namus visiems mažiau reikalingiems daiktams!

oria

A ušra Turskytė Kažkur toli, paslaptingoje Indijoje, tarp neįžengiamų girių, stūkso miestelis, kuriame gyvena žmonės – paprasti, neturtingi, tačiau nuolat besišypsantys. Toks buvo ir mažasis Manišas. Manišas labai mėgo karstytis po medžius, žaisti su kiemo vaikais, bet labiausiai – klausytis vakarais mamos sekamų pasakų, kurios nejučia nunešdavo į keistą sapnų pasaulį. Taip nutiko ir šįkart. Manišas atsidūrė keistoje kosminėje platybėje. Šalimais dunksojo didžiulis kalnas. Bet geriau įsižiūrėjus paaiškėjo, kad tai visai ne kalnas, o karvė! Manišas nedrąsiai priėjo prie didžiulės gyvulio ausies ir tarė: – Atsiprašau! Karvė lėtai pramerkė akių vokus ir pažvelgė į nekviestą svečią. – Atsiprašau! – vėl pakartojo Manišas. – Kur aš esu?.. Ir... ir kas tu esi? – Tu esi sapne, – lėtai atsakė karvė, nepakeldama galvos, ir atsidūsėjo. Ji atrodė labai pavargusi. – O aš... aš esu Sapnų karvė. Žinai, kodėl žmonės po nakties ryte pabunda? Nes aš jų sielas iš kosminės kelionės parnešu namo. Tačiau dabar susirgau gripu ir nebegaliu parnešti sapnuojančių žmonių atgal į žemę. Taip pat – ir tavęs. Pasveikčiau tik nuo vieno dalyko – banginių sriubos iš Apelsinų ežero. Ją atgabenti gali tik drąsus ir doras vaikas, toks, kaip tu. Ar padėsi man? Manišas susidrovėjęs sušnibždėjo: – Taip, jei tik sugebėsiu... – Sugebėsi! O tavo pagalbininkas bus greitasis Ropliagalvis. 36

Ir tą pat akimirką iš kažkur išdygo tikras keistuolis. Tai buvo pusiau zebras, pusiau iguana. Ropliagalvis atsisuko į Manišą. – Žmonių berniuk, koks tavo vardas? – Manišas, – nedrąsiai tarė berniukas. – Na, Manišai, sėskis man ant nugaros ir lekiam prie Apelsinų ežero! Berniukas užsiropštė Ropliagalviui ant nugaros ir būtybė pasileido bėgti. Lėkė ji tarsi viesulas pro žalias kosmines džiungles, pilkas mėnulio dykynes ir didžiulius kraterius. Galiausiai šuoliuojant per mėnulio miškų tankynę, pasimatė žvaigždžių šviesa ir Manišas su Ropliagalviu atsidūrė pakrantėje. Apelsinų ežeras! Turbūt nesunku atspėti, jog jame plaukiojo daugybė oranžinių vaisių. Tačiau labiausiai stebino jo viduryje plaukiojanti milžiniška sofa ir televizorius, per kurį rodė filmą. O ant sofos drybsojo du dideli banginiai. – Šūktelkim! – pasiūlė Ropliagalvis ir garsiai iš visų plaučių suriko: - Banginiaaaaai! Banginiai sukluso ir ėmė dairytis, kol pastebėjo keliauninkus. Išjungę televizorių išsiropštė iš patogios sofos ir atplaukė iki kranto.

Pro

sapnų pasaulio atgal į žemę! Bet pirmiausiai parnešiu tave, Manišai. Manišas apsidžiaugė, užsiropštė karvei ant kupros ir pamojavo Ropliagalviui. Karvė atsispyrusi nuo žemės ėmė skristi. Tik kelios akimirkos ir... Manišas pabudo savo lovoje. „Koks keistas sapnas“, – pagalvojo Manišas ir atsisėdęs lovoje pažvelgė pro langą. Tačiau tai, ką jis išvydo, visai neatrodė kaip jo gimtas miestelis – aplinkui stūksojo keistų formų namai, danguje skraidė ne paukščiai, o žuvys, krateriuose žvaigždžių šviesoje deginosi šunys. Staiga į kambarį įbėgo balta katė ir, užšokusi Manišui ant kelių, prašneko: – Manišai, Sapnų raganosis serga! Mums būtinai reikia jį išgelbėti! Na ir galvos skausmas!

iu Il

ac tr

ija

autorės

mėlėje gra

„Laimiuk

as“

– Sveiki, atvykėliai, kuo galime jums padėti? – Sapnų karvė susirgo! – atsakė Manišas. – Ji prasitarė, jog jūs mokat virti gydančią sriubą! – Taip, mes verdame tokią sriubą, – linktelėjo vienas banginis. – Jei Sapnų karvė serga, reikia pradėti tučtuojau! Banginiai apsisuko ir nėrė gilyn į dugne esančią virtuvę. Manišas skaidriame lyg stiklas vandenyje aiškiai matė, kaip abu banginiai pjausto vaisius, barsto prieskonius ir galiausiai viską supila į didelį kunkuliuojantį puodą. Netrukus sriuba buvo išvirta. Banginiai išniro ir padavė Manišui stiklinį rutulį, į kurį buvo supilta sriuba. – Ačiū! Sapnų karvė jums bus amžinai dėkinga! – tarė Ropliagalvis ir kuo skubiau kartu su Manišu pasuko į džiungles. Atgal jiedu tiesiog parskriejo. Manišas padėjo sriubos rutulį karvei prieš nosį ir stebuklingasis rutulys padidėjo kone dešimtkart! Karvė atsimerkė ir pauosčiusi sriubą ėmė ją valgyti. Vos tik dubuo liko tuščias, karvė atsistojo, pasipurtė ir jos pilkas kailis sušvito mėlynai, o liūdnos akys suspindo ir pražvalėjo! – Ačiū jums, Manišai ir Ropliagalvi! Dabar esu sveika! Galėsiu ir vėl nešioti žmones iš

KLAUSYK

indiško I S s melodij os.

IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Ally Kennen

Jerzy A. Wlazło

E. B. White

Viršelio dailininkas Chris Jevons

Iliustravo Grażyna Rigall

Iliustravo Kristina Moriakinaitė

Universalioji mašina

Paikas Funius

Gulbės trimitas

as blogo gali nutikti, kai į berniuko Olio, jo brolio Stivio ir programišės vyresniosios sesers Birdės rankas per klaidą pakliūva slaptas ir galingas 3D spausdintuvas, galintis atspausdinti beveik VISKĄ? Trijulei tenka susidurti su slaptąja žvalgyba, gelbėti populiaraus kompiuterinio žaidimo „MAZZO“ planetą, apsaugoti žmoniją nuo visų duomenų sunaikinimo ir patirti dar daugybę linksmų nuotykių. Ally Kennen (g. 1975 m.) – daug apdovanojimų pelniusi Didžiosios Britanijos vaikų ir paauglių rašytoja bei nenugalima moterų rankų lenkimo čempionė. Ši knyga – tai naujas, kvapą gniaužiantis skaitymo virusas. Netikėtumų kupinoje istorijoje pasakojama apie mažus ir didelius norus, šeimą palikusio tėčio ilgesį, pašėlusius nutikimus.

iekvienuose namuose gyvena daugybė keistų padarėlių, kurie nuolat stengiasi visaip pagelbėti žmonėms. Vieni pradangina kojines, kiti padeda atrasti pamestas sagas, dar kiti vaiko paukščius ar sergantiems vaikams įnirtingai varo nuobodulį. Tik vienas Funius dar nerado savo pašaukimo. Nuotaikingoje istorijoje pasakojama, kaip mažasis Funius ieškojo, kuo galėtų būti naudingas žmonėms. Lenkų rašytojas ir žurnalistas Jerzy A. Wlazło myli kates ir vėžlius, mėgsta klausytis muzikos, gerti grūdų kavą su kardamonu ir lankytis muziejuose. Knygą spalvotomis iliustracijomis papuošė lenkų dailininkė Grażyna Rigall. Kai netapo, ji gamina lėles ir taip pat labai myli kates.

ulbiukas Lujis išsirito gulbių giesmininkių šeimoje. Tačiau jis neturi balso ir negali trimituoti kaip kitos gulbės. Jis negali išreikšti savo emocijų su muzika, kaip likę jo šeimos nariai. Ypač sunku tampa, kai Lujis pamilsta gražiąją gulbę Skaistę. E. B. White'as (1899–1985) – daugeliui žinomų filmais virtusių istorijų „Stiuartas Litlis“ ir „Šarlotės voratinklis“ autorius. Knygoje „Gulbės trimitas“ rašytojas meistriškai piešia laukinės gamtos peizažus ir žaviai bei su humoru pasakoja apie žmonių ir gyvūnų gyvenimus. Knygą puošia švelnios pastelinių spalvų lietuvių dailininkės Kristinos Moriakinaitės iliustracijos.

ISSN 1392-9674

9 771392 967004