Laimiukas Nr. 4 (90) liepa-rugpjūtis

N r. 4 (90), l i e p a – r u g p j ū t i s , 2 0 2 0

KAINA 1,88 Eur

S U P R O G R A M Ė L E „L A I M I U K A S“

Marijos Smirnovaitės iliustracija V. Šidlausko knygai „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“

Literatūrinis žurnalas

SKAITYKITE ir ieškokite programėlėje „LAIMIUKAS“: Vaikų knygos kelias (4)

4–5 psl.

Diena su vaikų rašytoju Tomu Dirgėla

6–7 psl. psl.

6–7

Slaptieji katino Erkės užrašai Eksperimentas Tapk dresuotoju

Neįprasti muzikos instrumentai Vasariškas receptas Mokslas ir žaidimas kartu

Skaičiavimo sistemos

24–25 psl.

Gidės pasakojimai

26–29 psl.

„Lora ir du žali“

30–33 psl.

8–10 psl. Vainiaus Bako eilės 11 psl. Žemės lopšinė

34–35 psl.

36–37 psl.

12–13 psl. Knygų rekomendacijos 14–15 psl. Komiksas

38–39 psl.

16–17 psl. Maži Laimiuko juokai 18–19 psl.

42–43 psl.

40–41 psl.

je ėlė

„Laimiukas“

Prog ra

Nukreipę IŠMANIOJO ĮRENGINIO kamerą į puslapio su Laimiuko ikonėle nuotrauką arba iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį.

m

Kryžiažodžiai apie miško gyvūnus 20–23 psl.

IEŠKO

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Atrakink paslaptingą knygų pasaulį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2019 m. skyrė 9 000 Eur paramą.

K

PIRMYN! KAIP NAUDOTIS?

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Greta Alice, Danutė Aniulienė, Vainius Bakas, Eidvilė Viktorija Buožytė, Eglė Devižytė, Miglė Dilytė, Tomas Dirgėla, Justina Džiuvytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, Asta Gricė, Paulius Juodišius, Ingrida Lankelienė, Dainora Kaniavienė, Vladas Nefas, Vytautas Puišys, Edgaras Straukas, Ramunė Šė, Virgis Šidlauskas, Neringa Vaitkutė, Girmantė Zolubaitė. Programėlę „Laimiukas“ paruošė Vykintas Valužis. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Brigita Bukialytė.

Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika.

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 4 (90), liepa–rugpjūtis, 2020 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAI MIU KO“ ADR ESA S: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

Labas, dar tik porą kartų užsiropštei ant riedlentės, nė karto miške ant ežio, neišbandei, kiek žirnių telpa burnoje, nesužinojai, ar būna bloga suvalgius kalną braškių ir arbūzų, gal net nespėjai nulėkti prie jūros ar tapti kiemo ledų valgymo čempionu, o jau liepa. Siaubinga neteisybė, ar ne? Laikas vasarą lekia gerokai greičiau. Laimė, dar liko du gražūs mėnesiai, per kuriuos gali nuveikti beprotiškai smagių ir linksmų dalykų.

O kaip gerai praleisti laiką – tikriausiai kiekvienas atsakytų skirtingai. Gali leistis į smagius nuotykius, keliauti, Virgis Sidlauskas skaityti knygas, piešti, žvejoti, sportuoti, žaisti su draugais, maudytis, žiūrėti mėgstamiausius filmus, savanoriaudamas padėti beglobiams gyvūnams, tamsiais vėjuotais vakarais pasakoti bičiuliams šiurpą keliančias istorijas, juoktis, kol ims skaudėti pilvą, ir taip iki begalybės. O dar šauniau, jog visada, kas bebūtų, tavęs lauks ištikimas bičiulis – Laimiukas.

Kol ilsėjaisi, jis nesnaudė ir paruošė tau daug puikių istorijų ir pokalbių. Skiltyje „Vaikų knygos kelias“ sužinosi, jog be dizainerio ir korektoriaus prisilietimo knygos atrodytų be galo liūdnai. Apie savo įprastą dieną papasakos linksmasis vaikų rašytojas Tomas Dirgėla. Galėsi išmokyti savo šuniuką keleto paprastų komandų.

Pajusti malonius šiurpuliukus su katinu Erke tykodamas paslaptingojo šešėlio.

Atrasi begalę dar negirdėtų ir nematytų muzikos instrumentų. Pasigaminsi gaivų ir lengvą morenginį desertą. Vaivorykštę stiklinėje. Pamatysi muziejų, stulbinantį keisčiausiomis optinėmis iliuzijomis. Suprasi, kokiu būdu kompiuteriai geba bendrauti su mumis. Su gide pakeliausi po Suvalkiją. Susipažinsi su pietietiško temperamento skardžiabalse papūga Lora ir dviem mielais kaktusiukais. Galėsi mėgautis jaukiomis vasariškomis eilėmis, paslaptinga žemės lopšine ir rasti bibliotekininkių rekomenduojamas knygas.

Todėl džiaukis vasara, šėlk ir nepristik geros nuotaikos. Nepamiršk mums rašyti laiškus ir pasidalyti istorijomis, kokių nuotykių patyrei. Smagios vasaros!

Ir iki naujų pasimatymų!

Tapk dresuotoju

Au to

rė Ramunė Šė

Jei auginate šuniuką, turbūt pastebėjote, kaip jis noriai mokosi atlikti įvairias komandas. Maži šuniukai – uolūs mokiniai, tad galite pradėti jų dresūrą vos parsivežę namo. Kad šunį galima dresuoti tik nuo pusės metų – mitas. Kuo šis mažesnis, tuo lengviau išmokyti. Paprastas testas, ar augintinis pasiruošęs pamokoms – mesti kamuoliuką. Jeigu šuo juo domisi arba atneša su džiaugsmu – išmokyti keletą pagrindinių komandų tikrai nebus sunku.

Pateikiu keletą naudingų patarimų, o norėdami sužinoti apie sudėtingesnes komandas ar pagerinti šuns elgesį kreipkitės į profesionalų kinologą.

• Dresuokite būdami geros nuotaikos. Šunys tam jautrūs, tad jei būsite įsitempę ar pikti, greičiausiai nepavyks.

• Pamokos turi būti trumpos ir malonios. Maži šuniukai greitai praranda koncentraciją, todėl geriau kasdien surengti po kelias penkių minučių pamokas nei vieną ilgą.

• Mokykitės be trukdžių. Pradėkite pamokas tylioje aplinkoje. Kai šuo atliks užduotis, įtraukite ir juos, kad jūsų komandų įprastų klausyti įvairioje aplinkoje.

• Mokymas grindžiamas atlygiu. Tam naudokite šuniuko mėgstamus skanėstus, žaislus ir pagyrimus. Kai šuo supranta, kaip atlikti komandą, valgomą atlygį pakeiskite žaislais arba kasdieniu ėdalu.

• Smagi treniruotės pabaiga. Visada pamoką užbaikite pakiliai paprašydami atlikti pratimą, kuris šuneliui sekasi geriausiai.

. .

K o m an da „ SE dE t! “ • Paimkite skanėstą ir parodykite jį šuniui.

• Kai šis parodys susidomėjimą (o taip tikrai bus!), seks jį nosimi ir bandys pačiupti.

• Laikykite skanėstą šuniui virš galvos, kad žiūrėtų viršun, ir pastumkite jį link nosies, kad užverstų galvą aukštyn.

• Vienintelis būdas jam pasiekti gardėsį – atsisėsti ant grindų.

• Kai tik šuo atsitūps, duokite gardėsį ir džiaugsmingai pagirkite.

• Šuo greitai supras, kaip gauti skanėstą, todėl į komandą „Sėdėt!“ reaguos greičiau.

• Kai augintinis tai perpras, sakykite „Sėdėt!“ kaskart, kai atsitūps, kad išmoktų susieti šį žodį su veiksmu.

• Kai suvoks komandą, šuo išmoks atsitūpti paprašytas „Sėdėt!“, o ne suviliotas skanėstu.

Greta Pupelytė su savo 2 metų augintiniu Gordu padės jums išmokti pagrindines komandas.

12

K o ma nda

.

„ Gul Et! “

• Laikykite skanėstą taip, kad šuo matytų.

• Parodykite šuniui ir padėkite ranką delnu žemyn ant grindų, juo uždengdami skanėstą. Šis kaip įmanydamas stengsis jį pasiekti!

• Uždengę skanėstą laukite, kol šuo atsiguls. Kai tai padarys, duokite jį ir būtinai pagirkite.

• Veiksmą kartokite, kol šuo suvoks, kad ranka ant grindų reiškia komandą „Gulėt!“ Tada pridėkite žodinę komandą „Gulėt!“, kai tik jis atsiguls ant grindų.

• Pasitreniravęs šuo atsiguls ir be skanėsto.

Prog ram

K om a n da „ St o . vEt!“

ėlė

a je „L

imiukas“

IEŠKO

• Laikykite skanėstą taip, kad šuo matytų.

• Parodykite šuniui ir padėkite ranką delnu žemyn ant grindų, juo uždengdami skanėstą. Šis kaip įmanydamas stengsis jį pasiekti!

• Uždengę skanėstą laukite, kol šuo atsiguls. Kai tai padarys, duokite jį ir būtinai pagirkite.

• Veiksmą kartokite, kol šuo suvoks, kad ranka ant grindų reiškia komandą „Gulėt!“ Tada pridėkite žodinę komandą „Gulėt!“, kai tik jis atsiguls ant grindų.

• Pasitreniravęs šuo atsiguls ir be skanėsto.

K

13

Genio skanėstai Užduotėlės iš Linos Eitmantytės-Valužienės knygos„Kryžiažodžiai apie miško gyvūnus“ („Nieko rimto“, 2015 m.)

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

1.

2.

3.

4.

5.

6.

NUO TUKSENIMO GENIUI ... NESKAUDA. GENIAI MĖGSTA KAPOTI V YŠNIŲ ...

TUK TUK TUK! GENYS ...

GENIO STIPRUS SNAPAS IR ... NAGAI. GENIO BŪSTAS. GENIO PATINĖLIS ANT GALVOS TURI ... SPALVOS PLUNKSNŲ.

7. KARTAIS GENIAI KALA SKYLES MEDINĖSE NAMŲ ...

_______

1: .

R N S MA AT S A K Y

1

2

3

4

5

6

7

G

EN

YS.

NTI VYŠNIAS I V L A P S .

K I A PA B

SU

JUN

AU K SK T Ą YLUTES IR UŽINOSI, K S

1

4

12

6 7

17 16

8

K SA

O

18 15

9 2

3

5 10

11

13

14 21

Aut orė Asta Gricė

Viename mieste, kurio pakrantes skalauja Viduržemio jūra, yra triukšminga gatvė – La Rambla. Čia sutiksi smalsių turistų, išvysi neįprastais kostiumais apsirengusių gatvės aktorių. Eilėmis rikiuojasi saldumynų ir suvenyrų kioskeliai, augalų palapinės, stebinančios įvairiausiais kaktusais.

Vieni ramiai snaudžia, kiti tyliai šnibždasi tarpusavyje, treti smalsiai dairosi ir dalinasi naujienomis.

Geltonoje palapinėje gyveno mažas spygliuotas Pablito ir gražuolė Lupita, panaši į pūkų kamuolėlį. Augdami šalia jie tapo gerais draugais. Vieną rytą Lupita apsidairė ir susirūpinusi tarė: – Manyčiau, kaktusams, gyvenantiems kitose lentynose, pasisekė labiau.

– Aš nesiskundžiu, man ir čia gerai, – mirktelėjo kaktusiukas. – Kuo prasta ši vieta?

– Žmonės apžiūrinėja artimesnes lentynas, džiaugiasi, perka, o mūsų nepastebi. Čia taip ramu ir nuobodu, – atsiduso Lupita. Abu nutilo, susimąstė.

– Trrrumpam nutūpsiu! Gerrai nusileidau, – kažkas sučiauškėjo šalia. – Ei, judu, maži žali, su kuo kalbu?! – 30

piktinosi trumpakojis ryškiai žalias paukštukas nagais tvirtai spausdamas gabalą batono. Atsargiai padėjęs jį šalia burbtelėjo: – Čia tiek balandžių ir papūgų, kad turiu slėptis, kai kažką nugvelbiu. Kurr matyta!

– Sakykite, kas jūs? – mandagiai pasiteiravo Lupita. – Mes dar nepažįstame miesto gyventojų.

– Aš – Lora! – šaižiai sučiauškėjo.

Pasikrapščiusi kojele snapą išdidžiai pridūrė, – iš kaltų giminės. Mūsų daugiausia šiame mieste.

Draugai susižvalgė ir pagarbiai tylėjo.

Paukštis pataršė batoną ir skardžiai nusijuokė: – Papūga aš, pa-pū-ga. Nuostabios žalios spalvos!

– O mudviejų spalva ne tokia pat? – nustebo Pablito.

Lora žvilgterėjo į kaktusus, pakreipė galvutę ir sutarškėjo: – Spalva panaši, norrrs... ne tokia žavi kaip mano. Galėsime bendrauti.

Užsuksiu pas jus kurią dieną papusryčiauti, tuo pačiu ir miesto naujienų apčiauškėti.

– Gal aptarti? – patikslino Lupita.

– Aš taip ir sakau – apčirškėti, – papūga gurktelėjo paskutinius trupinius. – Oi, vos nepamiršau! Gal žinote, kuri šiandien diena? Neįsimenu pavadinimų, prieš porą dienų buvo ketvirtadienis... – pasikrapštė kojele snapą. – Atia, skrendu, – nesulaukusi atsakymo šaižiai šūktelėjo ir nuplasnojo.

Praėjo diena, antra. Gyvenimas kaktusų palapinėje klostėsi įprastai, niekas jų nelankė. Lupita ėmė nerimauti: – Kada Lora pasirodys, gal pamiršo?

– Skraido patenkinta su kitais paukščiais. Kam mes jai? – tarė kaktusiukas.

Staiga miesto garsų jūroje pasigirdo skardus čirpimas, primenantis pavojaus signalą. Šaižus garsas artėjo, augo, kol staiga – šlept! Šalia lentynos bumbtelėjo susivėlęs žalias kamuoliukas. Atrodė apgailėtinai: pašiauštos plunksnos, keistai Iliu

stravo E idvilė Viktor ija Buožytė

besivelkanti uodega, juodi mažučiai akiniai, dengiantys akis.

– Vargšė Lora! Lorrai nesiseka! Kur matyta, nebegalima nugvelbti nė mažo mango gabalėlio... tave pagauna ir tąso už plunksnų. Ir dar kas – gorila. Nebėra tvarkos šiame mieste, oi nebėra, – skundėsi papūga. Ji kilstelėjo akinius ir pamačiusi, kad kaktusai klausosi, tęsė: – Netekau gražiausių uodegos plunksnų, šonai išpešioti, po akimi mėlynė. Mara sakė – nekišk snapo, nekišk! – toliau tarškėjo.

– Sakykite, o kas ta Mara? – pasidomėjo Lupita.

– Mar-ra – mano draugė. Gyvena netoliese.

– Tuomet kodėl jos nepaklausėte?

– Kodėl, kodėl?! Kam peštis su balandžiais dėl kiekvieno trupinio, kai zoologijos sode visada rasi skanėstų, – sučirškė. Tačiau pamačiusi, kad kaktusams nėra aišku, papasakojo, kas nutiko.

Nuskridusi į B. miesto zoologijos sodą, viename aptvare Lora išvydo vaisių krūvelę. Snapą kuteno sultingų persikų, bananų ir mangų kvapai.

Papūga apsuko kelis ratus. Buvo ramu.

31

Aut orė Da ra Kaniavienė in o

Miško properšoje plytėjo šlapžemė. Vandeniu permirkusi žemė vakarais dainuodavo lopšines. Žemės dainų nuščiuvę klausėsi visi miško paukščiai.

Tačiau užvis atidžiausiai žemės lopšinių klausėsi pilkoji žvirblio pusseserė lakštingala.

Dienomis ji mėgo žaisti su vyresniuoju pusbroliu žvirbliu. Šis gyveno mieste, tad buvo apsukrus, vikrus ir įkyruolis, priešingai nei gerokai lėtesnė miško lakštingala. Atskridęs svečiuosna, jis mėgo pasididžiuoti baltąja juostele ant sparnų. Lakštingala žavėdavosi ir ja, ir tauškalais apie peštuko žygius mieste. Žvirblio kelrodė pas lakštingalą buvo miško tankmės properšoje skambanti melodija. Už miesto, pasiekęs krūmokšnių šabakštyną, kuriame tekėjo sraunus upeliokštis, skrisdavo į priešingą pusę, negu anas teka. Pamažu upelio šniokštimas pritildavo, ir miško ūksmėj pasigirsdavo tylutėlė melodinga lopšinė. Miško properšoje žvirblis pasiekdavo plytinčią šlapžemę. Netoliese, gluosnyje, gyveno jo pusseserė lakštingala.

Tačiau kelintą dieną besitęsianti sausra džiovino upeliokštį. Žabokšniuose žvirblis vos įžiūrėdavo menką srovelę, o miške suvis ją pamesdavo iš akių.

Išdžiūvo ir šlapžemė. Žemei nutilus, žvirblis dažnai blaškydavosi po mišką. Neradęs lakštingalos, skrisdavo atgalios miestan.

Ilgėjosi žvirblio ir lakštingala. Bet dar labiau negu vikruolio tauškaliaus ilgėjosi žemės lopšinės vandenims. „Gal primiršo žemė ją?“ – svarstė paukštė. Vieną vakarą, kai miško paukščiai čirškė ir ūbavo kaip kas išmanė, lakštingala, iki tol droviai tylėjusi, pradėjo švelniai čiūčiuoti besiskleidžiantiems alyvų žiedams tiek kartų girdėtą

36

aistringąją žemės vandenų dainą.

Lakštingalos giesmę išgirdo miške klaidžiojantis žvirblis. Atskuodęs prie išdžiūvusios šlapžemės, negalėjo patikėti pusseserės giesmės grožiu. Pritardamas jai, šaižiai čirškė.

Lakštingala krūptelėjo ir nutilo. Lietaus lašais pasileido vandenys, norėdami darkart išgirsti melodingąją lopšinę. Lijo ir lijo, kol visai permirko žemė. Vanduo užpildė samanas, per medžių šaknis tapo lapais, subrandino miško uogas. Vanduo sugrąžino gyvybę išdžiūvusiam miškui.

Iliu s

trav o Greta

Alice

37

IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ!

Agnieszka Stelmaszyk

Iliustravo Marta Kurczewska

E. B. White

Kačių šeimynėlės smagios išdaigėlės

Visi žino – katės ne tik labai meilios, bet ir gudrios bei išdykusios. Net viena katė gali prikrėsti tiek išdaigų, kad užteks visai šeimai.

O kai namuose pūkuotos nenaudėlės net septynios? Ohoho!

Kai Kšysius priglaudžia tris mažus kačiukus, jie labai greitai susidraugauja su šeimos katėmis Pilke ir Pūke bei dar dviem Pūkės mažyliais.

O tada prasideda tokios linksmos ir pašėlusios išdaigos, kokių niekas nesitikėjo.

Pasirodo, šios katės – ne šiaip murklės, o išties ypatingos būtybės. Jos ne tik moka kalbėti, bet ir nuolat krečia įspūdingas išdaigas. Kartu su kačių šeimynėle nuobodu tikrai nebus!

Ed Clarke

Iliustravo Ben Mantle

Paslaptingas drakonas

Marija – tikra mokslininkė. Nesvarbu, kad jai dvylika. Na, rugsėjį sueis dvylika. Amžius – tik smulkmena, kur kas svarbiau tai, ką gali nuveikti ir sužinoti! Marijai labai patinka fosilijos. Kur kas labiau nei žmonės ar gyvūnai. Bet vieną kartą ieškodama fosilijų ji randa... kuo tikriausią drakoną!

Linksmas ir įtraukiantis pasakojimas apie svajojančią tapti mokslininke Mariją, jos gyvūnus mylintį draugą Dilaną ir labai paslaptingą drakoniuką sudomins visus, kam patinka moksliniai tyrimai, fantastinės būtybės ir, žinoma, nuotykiai.

ISSN 1392-9674

44

9 771392 967004

Iliustravo Lina Dūdaitė

Šarlotės voratinklis

Kartais, kad mūsų norai išsipildytų, reikia stebuklo. Kartais tikra, nuoširdi draugystė gali tapti tuo stebuklu, kuris net sunkiausią valandą padrąsins ir parodys, ką daryti. Tai literatūros klasika tapęs jaukus pasakojimas apie tikrą draugystę ir stebuklus, kuriuos galime padaryti vieni dėl kitų.

Mažasis Vilburis – jaukus rausvas paršelis, kurį išgelbėjo drąsi mergaitė Fernė. Tačiau Fernė negali viso gyvenimo praleisti tvarte kartu su Vilburiu, jai reikia ir į mokyklą, ir pas kitus vaikus.

Paršelis ima jaustis vienišas – kas taps jo draugu?

Tai nuostabi istorija visai šeimai apie tikrą draugystę, galinčią ne tik pakeisti gyvenimą, bet ir išgelbėti gyvybę.

Kristina Ohlsson

Hester Hilo paslaptis

Švedų rašytoja Kristina Ohlsson – tikra paslaptingų, šiek tiek (bet ne per daug) šiurpių ir labai įtraukiančių istorijų meistrė. Šįkart ji kviečia įminti ypatingą namo, kuriame vaidenasi, paslaptį.

Vasaros atostogos sename name su daugybe paslaptingų kambarių tiesiog negali būti nuobodžios – tuo įsitikina dvyniai Megė ir Frankas. Keisti dalykai ima dėtis vos tik atvykus: paslaptingas šimto metų senumo dienoraštis, neįprasti garsai naktimis ir keistas žinutes sudėliojantis uždraustas žaidimas palėpėje. Gali būti, kad tie, kurie name gyveno anksčiau, vis dar iki galo neišsikraustė...