Laimiukas nr. 4(54), liepa-rugpjūtis by Nieko rimto

mumių kūrėja i

Tuvei Janson 100 metų!

Tr o l i ų

Skaitykite p. 4–11

Linos Eitmantytės-Valužienės nuotr. iš muziejaus „Trolių mumių pasaulis“ (Muumimaailma), Naantali, Suomija

Literatūrinis žurnalas

Fantazijos salies myletojams KAINA 6,50 Lt

Nr. 4 (54), liepa–rugpjūtis, 2014

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt Šio numerio autoriai: Jurgita Balžekaitė, Renata Česnienė, Junija Galejeva, Naglis Granickas, Gintaras Kaltenis, Kęstutis Kasparavičius, Rokas Nevardauskis, Vaiva Trilupaitytė, Vykintas Valužis, Lina Eitmantytė-Valužienė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 4 (54), liepa–rugpjūtis, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 212 20 61 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 2000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse 2014 m. nr. 5, 6 prenumeruokite Lietuvos pašto skyriuose iki rugpjūčio 22 d. www.post.lt

VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projektui „Meno pažinimo integravimas į vaikų kultūrinį švietimą“ temoms „Garsiausi pasaulio dailininkai“, „Knyga ir iliustracija“, „Dailės kalba“, „Rašytojų gyvenimo istorijos“, „Laimiuko biblioteka“ žurnale „Laimiukas“ 2014 m. skyrė 30 000 Lt paramą.

„LAIMIUKO“ TURTAI: Trumpai apie kalvius, pasagas, arklius..., p. 3 Gyvenimas kaip sala, p. 4–5 Ar matėte trolį, p. 6–8 By the seaside (Prie Jūros), p. 10–11 Grafitis – menas ar nusikaltimas? p. 12–13 Leonardo da Vinčio kodas: Italija, renesansas, p. 14–15 Muzika M. K. Čiurlionio paveiksluose, p. 16–18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–21, 24–26 Mėgintuvėlio nuotykiai. Eksperimentai su vandeniu, p. 22–23 Pasaka apie pasagą, p. 27–31 Dančius, jo gyvenimas ir meilė, p. 32–33 Laimiuko žinios: Laimės avys, Neries švyturys, p. 34–35 Dailininkas, p. 36–37 Naujos katino Matroskino klastos, p. 38–39 Juodai balti ateiviai. Piktas žmogus, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

mpai apie kal u r viu T s, p as

kliu ar

Daugiau skaitykite p. 27–31

Gintaras Kaltenis

ag a

s . .. Istorikai ir kalbininkai sutartinai tvirtina, kad seniausia Europoje pavardė yra Smitas (angl. Smith), mūsiškai – kalvis. Tai populiariausia pavardė pasaulyje įvairiomis kalbomis. Apie 1930 metus paklaustas, ar iš tiesų tiki, kad pasaga, prikalta virš jo durų, suteikia jam laimę, didysis danų fizikas Nilsas Boras (1885–1962), atradęs atomo branduolį, beje, žaidęs futbolą Danijos rinktinėje (gal dabar dalyvautų Brazilijoje, pasaulio futbolo čempionato finale?), rimtai atsakė: „Žinoma, ne, bet esu girdėjęs, kad ji padeda net ir netikintiems“. Yra toks sportas: pasagų mėtymas. Jis populiarus daugelyje šalių, vyksta net pasaulio čempionatai. Per varžybas mėtomos sportinės pasagos, pagamintos iš specialaus lydinio (530 g), metama iš 8 metrų atstumo. Yra ir „palengvintas“, laisvalaikio variantas: plastmasinių pasagų mėtymas. Taisyklė paprasta: užmesti pasagą iš tam tikro atstumo ant į žemę įkalto kuoliuko. Pasaulyje populiarūs pasagų bei kalvystės muziejai, jų yra daugelyje šalių, o Lietuvoje turime bent tris: Vilniaus Užupyje, Klaipėdos senamiestyje ir Niūronyse, ties Anykščiais, Arklio muziejuje. Kolekcininkas Vaclavas Jankauskas 2012 metais yra ant medžio pakabinęs 2012 pasagų, žadėjo kiekvienas metais pakabinti dar po vieną. Londone yra prekybos centras Covent Garden, kuris įsikūręs... buvusių arklidžių pastatuose. Jis yra kelių aukštų, kaip ir buvusios arklidės, o prekybos paviljonai įkurti garduose. Įvairiose šio prekybos centro vietose pastatyta natūralaus dydžio skulptūrų su žirgais, kaustymo vaizdais ir kitokia arklių tematika. Gintaro Kaltenio nuotraukos

Ar matėte trolį? Gintarė Adomaitytė

Trolis ir be rniukas šv edų dailin ( John Bau inko Džon er) piešiny o Bauerio je, 1915 m .

Smirdėlius

Muminuko mama ir tėtis

Kaip jau minėjau, niekam iki tol negirdėtų neregėtų personažų Tuvė Janson sukūrė net šešiasdešimt, gal ir daugiau... Pats svarbiausias – pagrindinis veikėjas mažasis Muminukas ir, žinoma, abu jo tėvai. Jie tik taip knygose ir tevadinami – Muminuko mama, Muminuko tėtis. Didysis keistumas – tai, kad smulki, nedidelio ūgio Tuvė Janson vieną paskui kitą į pasaulį leido mielus storulius – jie smaguriai, bet... beburniai. Ir uodeguoti. Apvalaini yra ne tik tėtė, mama ir jų vaikas, bet ir koketė freken Snork bei jos brolis, pašėlęs reikalų tvarkytojas, organizatorius. Jį kažin ar pamilsime, bet kai kurie kiti troliai kelia vieną vienintelį norą: prisiglausti... Visi minėtieji troliai jau seniai tapo suvenyrais: žaislais, sagėmis, ženkliukais, puodelių ar marškinėlių puošmenomis... Svarbūs, atpažįstami ir kiti: irzlusis šykštuolis Snifas, išsiblaškėlis kolekcionierius Hemulis energingoji Miumla ir daugybė jos vaikų, Freken Snork Filifjonka

Snifas

Mora

iš kurių bene svarbiausia yra viena. Tai – vos įžvelgiama mažylė, aštriadantė Miu. Itin svarbi baisūnė Mora, pasirodanti tamsią naktį, lyg ir nieko nedaranti, bet savaime skleidžianti siaubą. Liūdesį kelia tvarkingoji šeimininkė Filifjonka. Ji – niekam nereikalinga, atstumta būtybė. Jai nelengva būti plaukiojančio teatro žymaus režisieriaus Filifjonko nuolankia sese...

Pati Tuvė Janson yra prisipažinusi, kad švelnusis Muminukas ir iš visko besišaipanti Miu atspindi ją pačią – jos sudėtingą būdą. O štai knygoje „Stebuklinga žiema“ atsiradusi svajingoji jūreivė Totikė, be abejonės, buvo įkvėpta Tuvės pažinties su drauge Tuulikki. Gimtoji Tuvės Janson šalis ir kaimynai švedai trolius įsivaizdavo visai kitokius nei žymioji kūrėja – dailininkė ir rašytoja. Tos slaptingosios būtybės buvo vaizduojamos barzdotos, ilgaplaukės, apšepusios. Kūrėja ir jos knygos sulaukė priekaištų. Ilgainiui skaitytojai

Mažoji Miu

Totikė ir jos maudymosi kabina

Lina Eitmantytė-Valužienė

Leonardo da Vinčio portretas, kurį piešė jo draugas Frančeskas Melzis

Leonardo da Vinčio kodas: Italija, renesansas

Kai ištariame Italija, kiekvienam kyla skirtingi vaizdiniai. Vieniems – pica, makaronai! Kitiems – saulė, vynuogės, kalnai, jūra... O tiems, kurie domisi menu, Italija – tai daugybė muziejų, didingos architektūros, skulptūrų, paveikslų! Būtent Italijoje 14–16 a. gimė ir suklestėjo vienas iš nuostabiausių kultūros ir meno stilių RENESANSAS, kuris reiškia ATGIMIMAS. Šio atgimimo centre iškyla Žmogus. Tai – kuriantis, mąstantis, skleidžiantis gėrio ir grožio idėjas Žmogus. Renesanso laikais iš tiesų gimė ir užaugo daug asmenybių, kurių vardai ir darbai nesensta iki šiol. Vienas iš žymiausių – Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci). Kas jis? Mama, paprasta valstietė, jį pagimdė 1452 m. balandžio 15 d. mažame Italijos miestelyje Vinčyje. Likimas lėmė, kad Leonardo tėvas, pasiturintis notaras, pasielgė garbingai ir priėmė auginti berniuką į savo šeimą, nors su jo motina buvo nesusituokęs. Jau vaikystėje Leonardas išsiskyrė smalsumu, vaizduote, pomėgiu kurti. Tėvo dėka jis tapo mylimiausiu įžymaus Florencijos tapytojo Verokjo (Verrocchio) mokiniu. Netrukus mokinys savo gabumais pranoko mokytoją. Tų laikų tapyboje Leonardas da Vinčis sukėlė didžiulį perversmą. Daugiau kaip prieš 530 metų jis jau mokėjo nutapyti tokią erdvę, kurią dabar mes vadiname 3D formatu. Kaip žmogus juda, kvėpuoja, kas palaiko jo gyvybę? Šie klausimai taip pat nedavė ramybės Leonardui. Tais laikais daryti skrodimus buvo baisus nusižengimas, tačiau nieko nepaisydamas menininkas juos atliko. Ne šiaip tyrinėjo žmogus sandarą – viską kruopščiai užfiksavo maždaug 200 popieriaus lapų. Leonardo da Vinčio nupiešti žmogaus organai tokie tikslūs, kad jų paveikslėliai anatomijos vadovėliuose naudojami iki šiol. Vienas iš paslaptingiausių menininko kūrinių – „Mona Liza“ (dar vadinamas „Džokonda“). Apie paveiksle pavaizduotą moterį, jos šypseną ir žvilgsnį iki šiol sklando legendos. Meno gerbėjai, smalsuoliai iš įvairiausių pasaulio kampelių keliauja jos pamatyti į Paryžių, Luvro muziejų. Kalbama, kad ilgiau pabuvus greta paveikslo, pasidaro silpna, Leonardo da Vinčio piešiniai

Mona Liza

o tuo metu, kai „Monos Lizos“ nestebi lankytojai, ji ima blankti. Kas yra Mona Liza? Energijos vampyrė? O gal tai – ne moters, bet įamžintas slaptas paties Leonardo da Vinčio autoportretas? Ar galite įsivaizduoti – Leonardas buvo ne tik genialus tapytojas. Jis – taip pat skulptorius, architektas, poetas, rašytojas, muzikantas, gamtininkas, filosofas, mokslininkas, mokytojas, matematikas, kartografas, inžinierius... Leonardui da Vinčiui priklauso daugybė išradimų. Jis sukonstravo ventiliatorių, monetų kaldinimo mašiną, laiko matavimo prietaisus, įvairius skraidančius mechanizmus, daug karo technikos ir įvairiausių to laikmečio žmonėms nesuvokiamų įrenginių, projektavo užtvankas, kanalus, kėlimo kranus, sudarė itin tikslius ir modernius vietovių žemėlapius, nubraižė sraigtasparnio bei parašiuto, automobilio pavarų brėžinius. Koks Leonardas buvo žmogus? Amžininkai jį apibūdina kaip patrauklų, stotingą vyrą, nepaprastai darbščią ir išsilavinusią asmenybę. Visa jo šeima buvo mokiniai. Kiek žinoma, legendinis kūrėjas buvo vegetaras. Ypač jis žavėjosi paukščiais. Juos ne tik stebėdavo, bet eidavo į turgų, supirkdavo įkalintus narvuose ir paleisdavo į laisvę. Dar vienas pagarsėjęs Leonardo da Vinčio įprotis – mažai miegoti. Per parą jis miegodavo tik keletą valandų, o nusnūdęs vos penkiolika minučių atrodydavo žvalus ir kupinas jėgų. Biografai pripažįsta, kad dailininką tebegaubia daugybė paslapčių. Be abejonės, šis žmogus mintimis ir sumanymais šimtmečiais pralenkė savo laikmetį. Kai kas genijų vadino pamišėliu. Kai kas slapčia ir šiandien tiki, kad menininkas mokėjo keliauti laiku ir daugelį minčių pasiskolino iš ateities... Paskutinius trejus gyvenimo metus Leonardą da Vinčį globojo Prancūzijos karaliaus Pranciškus I. Jis taip susižavėjo menininko darbais, kad pakvietė jį apsigyventi savo šalyje ir netgi padovanojo jam pilį. Pasaulį genialusis kūrėjas apleido sulaukęs 67-erių. Šalia jo buvo artimiausias draugas bei mokinys Frančeskas Melzis (Francesco Melzi). Pastarajam menininkas testamentu skyrė didžiąją dalį savo turtų, tarp jų visas knygas, instrumentus, piešinius ir vertinguosius užrašus apie meno paslaptis. Daugelis šių užrašų parašyti ypatingu stiliumi – iš dešinės į kairę. Juos galima perskaityti pasitelkus veidrodį.

Muzika

M. K. Čiurlionio paveiksluose

Junija Galejeva, muzikologė

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Senojoje Varėnoje Mirė 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, netoli Varšuvos

Vienas garsiausių pasaulio kompozitorių Volfgangas Amadėjus Mocartas gimė Zalcburge, lietuviškai – „Druskų mieste“. O koks garsiausias lietuvių kompozitorius ir dailininkas gyveno Lietuvos miestelyje Druskininkuose? Tai – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kaip ir Mocarto, jo tėvas taip pat buvo muzikas – vargonininkas, o mama mėgdavo dainuoti lietuvių, lenkų ir vokiečių liaudies dainas. Čiurlionių šeimoje buvo 9 vaikai, visų vyriausias – Mikalojus Konstantinas. Jis gimė Varėnoje. Kai jam buvo treji metukai, šeima persikėlė gyventi į Druskininkus. Dabar Druskininkuose, namuose, kuriuose gyveno Čiurlionių šeima, yra nedidelis jaukus muziejus. Apie gabų vaiką muzikai ir dailei šiandien sakoma – auga būsimas Čiurlionis... Kodėl? Nes Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vienodai genialus savo muzikos ir dailės kūriniais. Bet tai jis pasiekė daug, oi daug mokydamasis. Vaikystėje Kostuką tėvas pamokė skambinti pianinu

PASAKA (PILIES PASAKA). Popierius, tempera, 1909 m.

SAULĖ. Popierius, pastelė, 1907 m.

ir muzikuoti vargonais. Vėliau Plungėje jis mokėsi orkestro mokykloje groti fleita. 19-os metų Čiurlionis įstojo į Varšuvos muzikos institutą. Ten mokėsi skambinti fortepijonu, studijavo muzikos istoriją, lankė choro bei muzikos komponavimo klases. Taip pat jis mokėsi gamtos mokslų, astronomijos ir filosofijos. Varšuvoje Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sukūrė pirmąją savo simfoninę poemą „Miške“. Čiurlionis laiške bičiuliui rašė, kad jo naujas kūrinys „prasideda tyliais, plačiais akordais, tokiais, kaip kad tylus ir platus yra lietuviškų pušų ošimas“. Ši poema – Čiurlionio dovana Lietuvai, jos gamtos grožiui. Įgijęs kompozicijos specialybės diplomą Varšuvoje Čiurlionis vis dar norėjo mokytis. Muzikos, istorijos, psichologijos studijas jis pratęsė Leipcige, kur baigė Leipcigo konservatoriją. Ir... tai dar ne viskas! Laisvalaikiu jis daug piešdavo, tad pagaliau nusprendė, kad jam vertėtų pasimokyti piešimo ir tapybos. Čiurlionis grįžo į Varšuvą ir ten baigė piešimo mokyklą, o vėliau – dailės mokyklą. Tuo laiku į Varšuvą atvažiavo mokytis ir Čiurlionio broliai, tad Mikalojui Konstantinui, kaip vyresniajam, teko jais pasirūpinti. Todėl jis BIČIULYSTĖ. ne tik mokėsi, bet ir dirbo, mokytojavo. Popierius, pastelė. 1906 m. Per atostogas visi susirinkdavo Druskininkuose. Tačiau ir namuose Mikalojus Konstantinas nesiilsėjo, bet kūrė muziką, piešė, tapė. Po dailės studijų Varšuvoje Mikalojus Konstantinas atvažiavo į Vilnių. Vadovavo chorui, drauge su bendraminčiais organizavo pirmąsias tapybos parodas. Susipažino su gražia ir protinga panele Sofija Kymantaite, įsimylėjo ir ją vedė. Anuo metu Čiurlionio paveikslai buvo eksponuojami Varšuvoje, Krokuvoje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Rygoje, Minske, Kijeve, Paryžiuje. Šiomis dienomis pasaulyje Čiurlionis vertinamas kaip įžymiausias Lietuvos

Kryžiažodis apie tuvę janson ir jos herojus y

Užduotėlė nr. 2!

11.

6 p. 2

Atsa k

lį

ašyk į kupo ąr nė

HORIZONTALIAI: 1. Baisūnė, skleidžianti siaubą 2. Irzlusis šykštuolis 3. Janson vardas 4. Janson atsiskyrė nuo tėvų sulaukusi dvidešimt ... 5. Tuvės tėtis buvo ... 6. Jansonų šeimą sudarė ... asmenys 7. Klajoklis vienišius 8. Tie, kurie .... visas Janson knygas, pamėgo jos sukurtus herojus. 9. Išsiblaškėlis kolekcionierius

vertikaliai: 10. Miestas, kuriame Tuvė Janson gyveno ir kūrė 11. Trolių Mumių vaikas 12. Svajingoji jūreivė 13. Barzdoti, ilgaplaukiai, apšepę Švedijos ... 14. Mąstytojo Kanto vardas 15. Mažoji ... 16. Muziejus po atviru 8 dangum „Trolių Mumių ...“ 17. Trolis ... 18. Kiek Tuvei Janson šiemet sukaktų metų?

14.

10. 4. 13. 12.

5. 6.

15.

16.

18.

17.

7 1

Kryžiažodį kūrė Dovilė Valužytė, 4C, Vilniaus Prano Mašioto prad. m-kla

9. 9

Nr. 2 – – – – – – – – – 1

Užduotėlė nr. 3!

Kryžiažodį kūrė Jovilė Januškaitė, 3B, Priekulės Ievos Simonaitytės gimn., Priekulė ie Knygutes p

10.

6 p. 2

Atsa k

lį

Kryžiažodis apie KNYGAS

s asparavičiu šė Kęstutis K

1. 10

ašyk į kupo ąr nė

3. 8.

VERTIKALIAI: 6. Naudojama klasėje žodžiams ir skaičiams užrašyti 1 7. Geriausias knygos draugas 8. Baltos lankos, juodos ... 9. Knygų tekstas dažniausiai yra ... spalvos 10. Knygoms irgi reikia ...

HORIZONTALIAI: 1. Knygos papuošalai 2. Knygos mama arba tėtis 3. Kur perkamos knygos? 4. Knygų namai 5. Knyga, iš kurios mokomės pamokoje

Nr. 3 – – – – – – – – – – 1

Atsakymai

Kryžiažodis su angliškais žodžiais

Užduotėlė nr. 1

(Žodžius rasite p. 11–12)

Užduotėlė nr. 2

Užduotėlė nr. 3

Užduotėlė nr. 4

.............................

............................. (Vardas, pavardė, metai, mokykla, klasė, tel. nr.)

y Atsa k

Užduotėlė nr. 4!

6 p. 2

.............................

lį

.............................

ašyk į kupo ąr nė

7. 1. RODYKLĖ 2. DRAUGAI 3. SALA

Leidyklos „Nieko rimto“ prizas už teisingai užpildytą kuponėlį!

4. ĮLANKA 5. TILTAS 6. PAPLŪDIMYS 7. UPĖ

Nr. 4 – – – – – – – 1

Leidyklos „Nieko rimto“ prizas už teisingus kryžiažodžių atsakymus iš „Laimiuko“ nr. 3 (53) – knyga „Brėmeno miesto muzikantai“ – skiriamas Benui Pijui Davainiui, 8 m., Latavos km., Anykščių raj. ir Nojui Škėmai, 7 m., Rukainiai, Vilniaus raj.

Pasaka apie pasagą

Gintaras Kaltenis

Pasakos sekamos, Pasagos segamos.

(Mitologas Dainius Lazauskas)

Žemė kėlė žolę, Žolė kėlė Rasą. Rasa kėlė pasagėlę, Pasagėlė – žirgą. Žirgas kėlė balną, Balnas kėlė raitą. Raitas kėlė kepurėlę, Prieš seną močiutėlę. (Lietuvių liaudies daina)

Laimingas kaip pasagą radęs – sako liaudyje. Kodėl? Dėl dviejų priežasčių. Pirma – pasaga yra dirbinys iš geležies, o senovėje ji buvo brangi. Antra – žmonės tikėjo, kad pasaga ne tik žirgui – ir žmogui laimę neša. Tad ne veltui prie durų, ant klėties sienos ar kur kitur kaldavo pasagą. Ar pastebėjote, kad pasagos kabinamos dviem būdais – „rageliais“ į viršų arba žemyn. Jei atviroji pasagos pusė nukreipta viršun, į dangų (juk pasaga ir atrodo kaip kišenė ar maišelis, kuriame patogu kaupti gėrybes), žmonės tiki, kad į ją pribyrės įvairių gėrybių – sėkmė, laimė, sveikata, gerovė, turtas. Na, o apvertus pasagą tos gėrybės palengva srovens namo šeimininkams, nešdamos laimę ir gerovę į namus... Tad verta nepatingėti ir kartais pasagą apversti... Tikėjimus ir burtus šiek tiek atidėję į šalį pažiūrėkime, kaip pasagos yra naudojamos ir kam išties laimę, sėkmę neša... Istorikai, archeologai tvirtina, kad pasagos imtos naudoti daugiau kaip prieš du tūkstančius metų senovės Romoje. Dažniausiai svarbūs išradimai, technologijos atrandamos ir pirmiausia pritaikomos karyboje. Senovės Roma, ėmusi vykdyti tolimus karo žygius, pagrindinei to meto transporto priemonei – žirgams – stengėsi patobulinti „batus“. Tuo metu jiems uždėdavo kažką panašaus į vyžas ar kaliošus iš odos, karnų, meldų. Žinoma, toks „apavas“ labai greitai susinešiodavo. Kas žino, gal būtent romėnų

Istoriją para šė Naglis Gran ickas, 7 m., Eduard o Balsio menų gimnazija, Klaipėda

Danč i u s, jo gyve n i mas ir meilė Kai jis gimė, mama išsigando. Kūdikis turėjo daugybę burnų. Visos jos rėkė. Be to, kūdikis turėjo daugybę dantų. Visi jie kando. – Jo vardas – Dančius, – pasakė mama. Dančius augo greit. Darželinukai jo prisibijojo. Kartą jis suvalgė visų vaikų pusryčius, ir tuomet jį išvarė į mokyklą. Mokykloje visi paišė. Dančius graužė pieštukus. Visi rašė. Dančius gėrė rašalą. Mokiniai pyko, bet prisibijojo Dančiaus. Dančius turėjo draugą, su kuriuo

Vaivos Trilikauskaitės iliustr.

Naglio Granicko piešinukai

mušdavosi. Draugo vardas buvo Bubis ir jis daug dainavo. Bet kartą Bubis suvalgė ledų dėžę ir jau nebegalėjo dainuoti. Ką daryti?! Reikia gelbėti mokyklos chorą. Tada uždainavo Dančius. Jis klykė, dūsavo, operavo (tai yra, dainavo operiniu balsu) ir bliovė. Bet... buvo gražu. Paskui Dančius įsimylėjo, bet niekaip negalėjo pamatyti mergaitės veido, mat jį dengė plaukai. Kartą Dančius pasikvietė mergaitę į kalnus, bet ji ant galvos užsidėjo kibirą. Kitą kartą Dančius pasikvietė mergaitę prie jūros, bet ta užsidėjo ant galvos maišą. Ką darys Dančius, pasakė mergaitei, kad ją myli, o ši nusibraukė plaukus. Dančius apsidžiaugė. Ji taip pat turėjo labai daug dantų. Paskui jie pabaigė mokyklą ir susituokė. Dančiaus tėvai paseno. Jis labai juos mylėjo. Vėliau Dančius su Plauke susilaukė vaiko. Jo vardas buvo Dantplaukis.

LAIMĖS AV Y S 1538–1603 m. datuojamas sero Lava Koro Dibilgugho dienoraštis atskleidžia, kad į laimiukus panašios būtybės iš tiesų egzistavo. Dibilgughas buvo nežinomos kilmės keliautojas, tuometinio Anglijos monarcho įšventintas į serus už nuopelnus diplomatijos ir ryšių su kitomis šalimis bei tautomis srityse. Dienoraštyje rašoma: „1578 m., gegužės 3–20 d. Aš, išsilaipinęs Amazonės [upės] pakrantėje patekau keistų padarų globon. Jie buvo labai linksmi ir draugiški, bet, deja,

kalbėjo kita kalba. Kurį laiką bendravome ženklais. Netrukus supratau, kad padarėliai (jie buvo nedidukai) nori, kad aš pasilikčiau. Pas juos viešėdamas pramokau jų kalbos ir kultūros. Pasirodo, jie neturi religijos, bet yra nepaprastai laimingi ir linksmi. Jų pagrindiniai bruožai – trumpas rudas kailiukas, žmogiškas, gana vaikiškas veidas ir visada nešiojamos raudonos kepuraitės su dviem žaliais kutosėliais. Jie moka nusimegzti savo kepures iš džiunglių augalų, gražiai piešia, statosi dviaukščius būstus iš molio ir nuolat šypsosi. Lakinukai*, kaip jie save vadina (jų kalba tai reiškia „laimės avys“, todėl aš jiems daviau fortuna oves pavadinimą), nori užmegzti ryšius su Europa. Jie galėtų

Žinias parengė ir iliustravo Vykintas Valužis, 7A, Vilniaus Tuskulėnų vid. m-kla

pasidalinti savo būstų brėžiniais ir atskleisti laimės būsenos receptus. Taigi su manimi į Europą išvyksta viena lakinukų šeima kaip visos genties atstovai...“ Deja, šiais laikais šios būtybės daugiau niekur neminimos, tik žurnale „Laimiukas“. Todėl lieka paslaptis, ar fortuna oves egzistuoja tikrovėje. *„Luck“ angl. k. reiškia „laimė“, taigi lietuviškai „lakinukai“ (luckynuks) reikštų „laiminukai“ arba „laimiukai“.

NERIES ŠVYTURYS

Neseniai Valstybiniame archyve atrastas unikalus dokumentas „Lietuvos Respublikos sostinės Vilniaus gynybinių įtvirtinimų

aprašai“ (LRSVGĮA). Jis surašytas 1919 m. sausio 25 d. Dokumente nurodoma, kad prie Neries upės Vilniuje yra stovėjęs švyturys! Šį faktą iliustruoja dokumento priedas – pakankamai geros kokybės nuotrauka. LRSVGĮA rašoma: „... tačiau prireikus Gedimino pilies bokštą taip pat būtų galima panaudoti [kaip gynybinį įtvirtinimą]. Kariuomenė dislokuosis ant kalno, patogioje vietoje. Iškirtus medžius bus sudarytos palankios sąlygos oro aviacijos atakai. Be to, kadangi netoli yra švyturys, numatykime ir laivų karinę paramą.“ 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, švyturyje veikė slaptoji prekių importo direkcija. Ji buvo atsakinga už pogrindinį ginklų pristatymą vandens keliu į Vilnių. Dėl vokiečių, vėliau lenkų karinių išpuolių postas buvo apleistas ir po kurio laiko dėl neaiškių priežasčių sugriuvo.

Leidyklos „Nieko rimto“ naujienos! Dolfas – paprastas berniukas, gyvenantis geriausio draugo Timio šeimoje. Savo tėvų jis nepamena, bet čia jaučiasi laimingas ir mylimas. Vieną dieną jam sueina septyneri... ir viskas pasikeičia. Kaip nuslėpti, kad per mėnulio pilnatį virsti vilku? Kad tau užauga kailis ir atsiranda nasrai? Kaip susivaldyti nekrimstelėjus geriausio draugo mamai? Kas suvalgė kaimynę ir ką jos vaiduoklis veikia prie durų? Kas atsiuntė atviruką su vilku? Kas tas keistas nepažįstamasis parke, kuris, atrodo, viską žino? Jei tiesa išaiškėtų... Dolfas tikriausiai netektų šeimos ir geriausio draugo. Įveikęs daugybę sunkumų, berniukas netikėtai suvokia, kad būti vilkolakiu gal nėra taip ir blogai... „Vilkolakiukas Dolfas“ – pirmoji knyga iš serijos, kurią jauniesiems skaitytojams parašė garsusis siaubo istorijų meistras olandas Paulas van Lonas (Paul van Loon), iliustravo Hugas van Lokas (Hugo van Look). „Jokio šuns! Laikyti šunį vaistinėje nehigieniška. Tai neįmanoma.“ Kuris iš vaikų nėra girdėjęs panašaus nuosprendžio? Todėl įsivaizduokit Makso džiaugsmą, kai jųdviejų su tėčiu namuose galiausiai apsigyveno šuo Belas! O jo atsiradimas lyg tyčia sutapo su keistos senos ponios vizitu, kurio metu ji Makso tėčiui padovanojo eliksyro butelį. Eliksyras veikia ne tik kaip itin stipri trąša, bet ir keičia augalo rūšį. O jo paragavęs Belas netikėtai pavirsta... žmogumi! Čia ir prasideda tikrieji nuotykiai! Garsus vokiečių rašytojas Paulis Maras (Paul Maar) kuria istorijas, kuriose ypač svarbu draugystė, meilė, pagarba. Jose taip pat nepamirštama ir pasijuokti. Ne išimtis ir šio autoriaus knyga „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“, iliustruota nuotaikingais Utės Krauzės (Ute Krause) piešiniais. Miškiniai – patys geriausi Aralueno karalystės žvalgai. Jie dirba nematomi ir negirdimi, šaudo iš lanko taikliau už visus, o pro jų akis nepraslysta niekas. Vilio gyvenimas pasikeitė, kai žvalgas Holtas pasirinko jį savo mokiniu. Iš nepasitikinčio savimi paauglio jis pamažu virsta tikru herojumi. Daugelio pasaulio skaitytojų pamėgto australų rašytojo Džono Flanagano (John Flanagan) antrojoje knygoje „Degantis tiltas“ Vilio laukia ypatinga užduotis. Vargu ar jis pats nutuokia, kad yra slaptasis karalystės ginklas, kai išsiaiškina tikrąsias Lietaus ir Nakties kalnų valdovo Morgarato užmačias. Šįkart nuo Vilio bei jo jaunųjų bičiulių priklausys Aralueno karalystės likimas karo akivaizdoje. ISSN 1392-9674

9 771392 967004