N r. 4 (7 8 ), l i e p a – r u g p j ū t i s , 2 0 1 8
KAINA 1,88 Eur
Tatjanos Pleskevičienės iliustracija
Numerio tema: 20 idėjų, ką veikti laisvalaikiu!
Literatūrinis žurnalas
Ką daryti, kai pritrūksta minčių, kaip leisti laisvalaikį? Pasitarti! Idėjomis, pasiūlymais ir mintimis dalijasi vaikų knygų autoriai, vaikus mylintys suaugusieji ir jūsų bendraamžiai.
Skaitykite ir ieškokite programeleje „Laimiukas“: Atrask savo hobį, p. 3-5
Fantazuok, p. 26
Rašyk pasakas, p. 6-7
Lankyk įdomias vietas, p. 27
Lavink vaizduotę, p. 8-9
Saugok gamtą, p. 28-29
Piešk, p. 10-11
Ieškok 100-mečio ženklų, p. 30-31
Kolekcionuok, p. 12-13
Dainuok, p. 32-33
Kurk įspūdžių knygelę, p. 14-15
Sportuok, p. 34-35
Keliauk, p. 16-17
Pažaisk, p. 36-37
Išmėgink kulinarinius receptus, p. 18
Skaityk ir rekomenduok, p. 38-39
Miklink smegenėles, p. 19-23
Daryk gerus darbus, p. 40-41
Eksperimentuok, p. 24-25
Dalinkis gera nuotaika, p. 42-43
Pirmyn!
ėlė
iukas“
„L
aim
je
EŠ
KO K
I
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 metų tiltas iš praeities į dabartį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2018 m. skyrė 6 000 Eur paramą.
Program
Nukreipę išmaniojo įrenginio kamerą į puslapio su kepurėle nuotrauką arba iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį.
kaip naudotis?
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Sigutė Ach, Eidvilė Viktorija Buožytė, Martynas Burneika, Lina Eitmantytė-Valužienė, Ilona Ežerinytė, Evita Juškaitė, Lina Lukšaitė, Tatjana Pleskevičienė, Sigita Bremberg, Virgis Šidlauskas, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė, Marius Zavadskis, Justina Zigmantaitė. Programėlę „Laimiukas“ paruošė Vykintas Valužis. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė, tel. +370 674 01 389 „Lai miu ko“ adr esa s: Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis, tel. +370 614 85 184
Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. 2
© „Laimiukas“, nr. 4 (78), liepa–rugpjūtis, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
atrask savo hobį
1
Sigutė Ach
Kęstutis ičius v a r a p s a K • Vaikystėje mano šeima gyveno sename
• Dar būdama vaikas labai pamėgau skai-
tyti. Iškeliauti į sukurtus pasaulius ir ilgai ilgai, jau užvertus knygą, gyventi patirtais įspūdžiais. Mėgau rankdarbius – statydavau butus žaisliukams batų dėžutėse, kurdavau jiems baldelius. Žaisliukus pasisiūdavau. Vienas iš jų – 7 cm ūgio Didžpelė Larisa, kuri buvo gudri, talentinga ir gan skandalingo charakterio. Jos nosis – smeigtukas perlamutrine galvute. Larisa vilkėjo ilgą įliemenuotą suknelę ir puošėsi didele skrybėle, pasisavinta iš... d'Artanjano. • Kaip ir vaikystėje, aš lig šiol prisirenku sėklų, akmenėlių, pagaliukų. Pilni dubenėliai šių radinių jau seniai tapo nedaloma mano namų dalimi. Buvo laikas, kai negalėdavau padėvėtų drabužių parduotuvėse palikti žaisliukų, patekusių ten lyg vaikai į vaikų namus. Nešdavausi tokius namo, išpirkusi iš „niekam nereikalingumo“. Tebeturiu juos – mylėtus ir mylimus vėl. • Laisvalaikiu patinka kapstytis savo darže ir gėlyne. Vaikščioti parkais, miškais, kaimo keliukais. Lankytis medelynuose. Myliu augalus nuo vaikystės, net vienu metu žadėjau tapti botanike. Lig šiol nuščiuvusi galiu ilgai stovėti prie medžio, krūmo ar gėlės. Jie – mano mokytojai ir įkvėpėjai.
dvaro pastate, kurį iš visų pusių supo didžiulis parkas prie ežero. Tiesą sakant, man ir dviems broliams niekad nekildavo klausimas, o ką gi veikti? Nes veikti būdavo visko tiek daug, kad tiesiog pritrūkdavo laiko: žvejyba, irstymasis po ežerą bei pro jį pratekančią upę, maudynės, laipiojimas po medžius, palapinių, lizdų medžiuose ir visokių pačių keisčiausių konstrukcijų statybos. Žinoma, kartais gaudavom ir tikro darbo: paganyti mūsų juodmargę karvę ar karštomis sausomis dienomis laistyti daržus, sugrėbti nušienautą parko žolę. Tik kai užeidavo lietingos dienos, laiką leisdavom erdvioje dvaro palėpėje, į kurią įsilipdavome ilgomis drebančiomis kopėčiomis. Bet kaip gera ten būdavo skaityti knygas prieblandoje barbenant lietui į skardinį stogą. • Esu vaikystėje truputį bandęs rinkti pašto ženklus. Suaugęs kolekcionavau muzikos įrašus. Tai priklausė nuo audio technikos vystymosi: magnetinės juostos, vinilo plokštelės, kasetės, CD, MP3. Visų šių laikmenų po truputį atsisakiau, net ir 200 vinilo plokštelių kolekciją išdalinau, nes yra Youtube ir Spotify (jie visiškai neužima vietos ir turi begalinius resursus). Dabar namuose renku savo iliustruotas ir parašytas knygas. Kartu sudėjus jos išleistos 29 kalbomis. Šiuo metu turiu 165 knygų kolekciją, kuri, tikiuosi, dar didės. 3
Neringa Vaitkutė
s Salemona ičius v a n a t l a P •
Užsiėmimų vaikystėje buvo daugybė ir lengviau atsakyti, ko aš nedariau. O tikrai neardžiau variklių, nevažinėjau motoriniu dviračiu (tokius turėti buvo savaime suprantama), nemeškeriojau. Viskas, ką veikiau ir dariau, buvo susieta su gamta, su augalais ir gyvūnais – juos stebėjau, mokiausi. Gyvenime visa tai labai pravertė. O dar daug laiko užėmė paprasti kaimo darbai – malkų ruošimas, šienavimas. Žiemą – sniego kasimas. Visa tai užpildydavo visą mano laiką, bet nuo 6–7 klasės pats sau įsivedžiau tvarką – kas vakarą bent valandą padirbėti „prie rašto“, taigi – kažką rašyti. Nežinia, kur čia užsiėmimai, kur hobis. Gal – viena prasminga veikla... • Mokykloje rinkau vabzdžių kolekciją – ne aistringai, bet domėdamasis, aiškindamasis. Žodžiu, ta kolekcija buvo lyg pagalbinė priemonė pažįstant vabzdžius. Negaliu kolekcionavimu pavadinti savo pomėgio knygoms – paukščiams skirti leidiniai, įsigyti vaikystėje, ir dabar yra mano lentynose... • Laisvalaikio užsiėmimas? O, kad jo būtų... Viskas lyg ir paprasta: fotografija, rašymas, buvimas gamtoje stengiantis ją geriau pažinti. Nežinau, ar tai hobis. Ko gero – ne. Ar darbas? Lyg ir ne... 4
•
Gal tai nuskambės kiek nuobodžiai, bet vaikystėje labiausiai mėgau skaityti. Vos baigusi vieną knygą tuoj stverdavau kitą, o jei nebūdavo galimybės gauti naujų, po kelis kartus skaitydavau senas. „Hobitas“, „Ronja plėšiko duktė“, „Trolis Mumis ir kometa“ buvo taip suskaitytos, kad nušiuro puslapių kampai. Kai neskaitydavau, piešiau. Mama nespėdavo pirkti akvarelės, guašo ir teptukų. Kadangi mėgau piešti smulkias detales, nuolat smailindavau teptuką lūpomis. Išragavau visas vaivorykštės spalvas. Geltona buvo saldžiausia. • Vaikystėje nekolekcionavau. Turint omenyje mano išsiblaškymą, tai visai ne keista. Dabar kolekcionuoju cukraus pakelius (tuos, kuriuos duoda kavinėse). Pririnkau jų pilną dėžę. Draugai tai žino, tad padeda – tai vienas, tai kitas vis įteikia svetimšalį cukraus pakelį. Kažkada po kelionių liko saujelė monetų, pamažu ta krūvelė didėjo, o vėliau pradėjau jų ieškoti blusturgiuose ir prašyti, kad atvežtų svetur išvykę draugai. Dabar turiu jų daug, planuoju pagaliau nusipirkti albumą monetoms. Vis arčiau tikrosios kolekcijos. • Kaip ir vaikystėje, laisvalaikiu daug skaitau. Dar žiūriu pažintinę dokumentiką ir japonų anime serialus. Jei pavyksta nutverti kokį niekam nereikalingą sendaiktį (medžio dėžę, didelę skardinę, kėdę ar spintelę), prikeliu šiuos daiktus naujam gyvenimui – dažau, dekoruoju, klijuoju, gydau ir randu, kur pritaikyti.
Virgis Šidlauskas •
Hobiai keitėsi dažnai – tai per dienas šaudydavau su draugais iš lanko, tai krepšinio aikštelėje mėtydavome kamuolį, tai žaisdavom futbolą. Bet labiausiai mėgau piešti. Ant kitos tapetų pusės arba ant daugybės sulipintų A4 formato lapų nusipiešdavau didžiulius plakatus. Iki dabar kažkur turiu apskurusį savo ūgio Robotą policininką, Terminatorių. Taip pat piešdavau komiksus, kurdavau istorijas ir pats jas iliustruodavau. Mokyklos laikais piešiau kažkokiam šokių konkursui plakatą, būdamas 10 ar 11 metų dalyvavau regioninio laikraščio organizuotame karikatūrų konkurse, skirtame rūkymo prevencijai, ir laimėjau trečią vietą. Piešimas buvo labai smagus pomėgis. Gaila, laikui bėgant jį gerokai apleidau. • Kolekcionavau tai, dėl ko buvo pametę galvas visi 90-ųjų vaikai: kramtomos gumos popierėlius, skardines, importinių cigarečių pakelius, superherojus, žurnalus. Kai kuriuos iš tų dalykų vis dar turiu. Saugau juos kaip gražų vaikystės prisiminimą. • Ilgą laiką piešimą atstojo muzika. Ji užimdavo kone visą laisvalaikį. Tačiau dabar be muzikos daugiau dėmesio skiriu ir kitiems dalykams – knygoms, kartais vėl mėginu piešti.
•
Bandau prisiminti, ką veikdavau vaikystės vasaromis... Kankinausi prie jūros (žiauriai nemėgstu degintis, bet tėvams atrodė, kad saulės vonios labai sveika), važinėjausi dviračiu, žaidžiau su kiemo draugais kvadratą arba „bulvę“... Stovyklų nemėgau, senelių kaime neturėjau, tai vasarą praleisdavau mieste. Dažniausiai skaitydavau. O dar turėjau tokį pomėgį iš batų dėžučių daryti namus: iškerpi langus, duris, išdažai vidaus sienas neva tapetais, pakabini miniatiūrines užuolaidas, iš degtukų dėžučių padarai baldus, nupieši net paveikslus ant sienų, kad būtų tikri namai. O tada įsivaizduoji, kad juose kažkas gyvena. • Į kolekcionavimą visada žiūrėjau kreivai, neturėjau noro turėti, kaupti, greičiau atvirkščiai – viską buvau linkusi išdalinti draugėms. Dėl to ir pylos gaudavau. • Pagalvojau, kaip netoli mes nueiname nuo vaikystės – man ir dabar patinka kurti namus: perdažau (žinoma, pati) sienas, senus baldus, keičiu apmušalus, neriu kilimėlius, perdėlioju šį bei tą iš vienos vietos į kitą... Man labai patinka seniems daiktams suteikti antrą gyvenimą. Ko gero, tai mano hobis. Ir rašymas, žinoma.
papasakok apie savo hobi „Laimiuko“ skaitytojams! 5
2
rašyk pasakas
Ką man veikt? Girdėtas klausimas,
ar ne? Jis dažniausiai iškyla per atostogas, o kartais savaitgaliais ar šiaip kokią lietingą popietę, kai kompiuteris ir Sukurk istoriją apie vėją. Pirmiausia telefonas pabosta (taip nebūna? Būna!)... sugalvok VEIKĖJĄ, kuris turi kažkokį Pasiūlyčiau skaityti knygas. Geras būdas ypatingą DAIKTĄ, kurį vieną gražią dieleisti laiką, kodėl gi ne. Ką veiki? Skaitau. ną (ar rytą, ar vakarą, ar naktį) išdykėlis Skamba neblogai. O gal geriau šitaip: Vėjas išplėšia iš rankų (ar kaip kitaip atima) Ką veiki? RAŠAU. Oho! ir nusineša. VEIKĖJAS išeina savo DAIKTO Vaikas, o jau rašytojas! ieškoti, kelias ilgas ir nelengvas (parašyk, kaip Ar tu pasiryžęs pradėti kurti? sunkiai VEIKĖJAS keliauja, kokiomis vietomis Kad būtų lengviau, pridedu keliauja), tačiau galiausiai randa VĖJO namus ruošinukų (instrukcijų).
Pieš
(labai įdomu, kokie jo namai, turbūt kažkokie ypatingi – aprašyk juos). Kai VEIKĖJAS sutinka VĖJĄ, tiesiog labai gražiai jo PAPRAŠO atiduoti daiktą (parašyk tą LABAI GRAŽIĄ VEIKĖJO KALBĄ). VĖJAS jam atsako: – Man labai patiko tavo (čia jis pamini pavogtą daiktą), norėjau jį pasilaikyti, bet kad esi toks malonus ir taip gražiai manęs paprašei, tegul taip ir bus – grąžinu tau tai, ką buvau paėmęs!
ėE
id
ilė
v
6
Vi k
tor ij a Bu ožy tė
Rašytojos
Ilonos Ežerinytės patarimai
Jeigu saulė visiškai išdžiovino fantaziją, tau tiks būtent ši užduotis. Prisimeni pasaką apie Pelenę? Žinoma, prisimeni! Tai papasakok ją kitaip. Įvykiai ir jų eiga tegul lieka ta pati, bet veikėjai... Įsivaizduok, kad visi veikėjai yra a) baldai senoje svetainėje; b) indai močiutės indaujoje, c) kepiniai mažytėje prancūziškoje kepyklėlėje. Nagi? „Gyveno kartą...“ O dabar atsidaryk kokį nors stalčių, kur rečiausiai kiši nosį. Neabejoju, kad rasi daiktą, kuris galėtų tapti tavo istorijos herojumi. Šaukštas? Puiku! Segtukas? Irgi gerai! Dantų krapštukas, nagų karpiklis, siūlų ritė ar trintukas – visi jie verti nuotykių istorijos. Pabandyk aprašyti LIŪDNĄ to daikto kasdienybę, o tada STAIGA į savo kūrinį atvesk KITĄ VEIKĖJĄ, kuris išmokytų tavo liūdnąjį daiktą džiaugtis gyvenimu ir nebijoti iššūkių. Užrašyk tos keistos draugų porelės nuotykius. Nepamiršk laimingos pabaigos: „Ir nuo šiol kiekviena jų diena buvo įdomesnė už praėjusią, o išauštantis rytas žadėjo naujus džiaugsmus.“
Perkurti gali ir kitas žinomas pasakas. Argi tau negaila slibino, kuriam nukertama galva vien už tai, kad buvo alkanas ir mito (ką jau padarysi) jaunomis mergelėmis? O jei sudėliotum istoriją taip, kad niekas nenukentėtų šitaip žiauriai, bet visi gautų tai, ko nusipelnę?
Taigi, ką tau veikt? Rašyt!
Laimiukas laukia trumpų tavo rašinėlių el. paštu laimiukas@niekorimto.lt Įdomiausi rašinėliai bus spausdinami žurnale, o jų autoriams skiriami prizai – ženkliukai.
7
3
K
lavink vaizduotę
iekvienas iš jūsų – stebuklas ir paslaptis. Kiekvienas – unikalus, nepakartojamas kūrėjas. Nebūtinai paveikslų. Kurkite meilę, gerus darbus, geras mintis. Ir sukursite pasaulį. Su dar daugiau Gerumo. Nuo ko pradėsime? Nuo žiūrėjimo ir mėginimo įsivaizduoti! Patikėkite – vaizduotė – galingas instrumentas. Ji lengvai atsako į klausimą „ką veikti“, tuoj pat atitraukdama savo šeimininką nuo žydrųjų ekranų ir picerijų staliukų. O kaip ją lavinti? Kartais užtenka tiesiog nustoti skubėti, įjungti ramią muziką ir paleisti žvilgsnį pasiganyti toliuose... Tegul akis suranda tai, kas stebina. Gal tai spalva, garsas? Ar jaučiate, kaip pasipuošia širdis? Tuomet pats laikas atsiverti kūrybai. Aš, kažkada pasinėrusi į kūrybos vandenis, atradau vaizduotės žaidimus liedama akvarelės dėmeles. Dabar vilioju ir jus – pamėginkite. Pirmiausia – keletas patarimų. Akvarelės liejimui būtinai reikia akvarelinio popieriaus. Jis turi dvi puses – lygią ir
8
gruoblėtą. Būtent gruoblėtoji pusė ir yra skirta akvarelei. Teptukus, dažus, popierių geriau pirkti specialiose dailės reikmenų parduotuvėlėse. Štai ant stalo jau išdėlioti teptukai, paletė, akvarelė, indelis su vandeniu ir daug mažų akvarelinio popieriaus lapelių. Pradėkime. Ant popieriaus lapelio išliekite vandeniu mažą balutę. Drėgną lopinėlį. Tada įmerkite teptuką, tik patį galiuką, į akvarelę ir braukite ant šlapios vietos popieriuje. Svarbu, kad akvareliniai dažai būtų atskiesti vandeniu. Todėl į paletės duobutes įlašinkite vandens ir į jį teptuku įliekite dažų iš akvarelės dėželės arba buteliuko. Paletėje pasiruoškite įvarios koncentracijos ir skirtingų spalvų dažų. Jei akvarelė labai atskiesta vandeniu, piešinyje ji bus skaidri, permatoma. Jei mažai atskiesta, bus tamsi, sodri, ryški. Įsivaizduokite, kokie esate burtininkai, kai braukiate šlapiu teptuku per drėgną popierių, kuris iš tiesų yra medis, augalas... Na, o spalvos – mineralai. Spalvoti Žemės stebuklai. Piešimas – tai ritualas. Vanduo įdėmiai klauso jūsų jausmų tėkmės. Spalva liejasi? Puiku, paimkite ir kitą spalvą. Na štai, tegu džiūsta. O dabar imkite kitą popierėlį, dar kitą, ir dar. Akvarelė ypatinga savo skaidrumu. Mėginkite tai pajausti liedami akvarelės dažų sluoksnius: ant visiškai išdžiūvusios dažų dėmelės dar kartą liekite pasigamintus dažus, bet palikite ir
Dailininkės Sigutes Ach patarimai
neužlietų plotelių. Vėl džiovinkite. Jautriai užliekite kitą sluoksnį. Kai dėmelės išdžiūsta, apžiūrėkite, tarsi stebėtumėte debesis danguje ar šešėlius. Jei nieko nematote, gal per arti žiūrite? Ištieskite ranką, piešinuką apsukite, pažiūrėkite ilgiau. Vaizdus pamatyti reikia įprasti. O dabar metas piešti žodžiais. Yra dalykų, kurių linija nupiešti neįmanoma, geriau brūkštelėti pavadinimą. Pavyzdžiui, „Aukštai danguje kvepia apelsinais“. Žodžiais piešia poetai ir rašytojai. Išlavinta vaizduotė leidžia panirti į parašytą tekstą, patirti, pažinti. Tad nesumenkinkit šio savo gebėjimo, jis labai svarbus ugdant kūrybiškumą ir vaizduotę. Nutieskite žodžių tiltus tarp savęs ir pasaulio. Vaizduotės proveržiui patirti nebūtina tuoj pat išryškinti pamatytas
asociacijas. Noras tą padaryti gali sugluminti, nes piešimo įgūdžiai įgaunami ilgai piešiant, lygiai kaip kasdien ir daug šokant išlaisvinami judesiai. Jei pažvelgę į rausvą abstrakčią akvarelės dėmelę pagalvojote „braškių uogienė“, tai – tikrai puiki pradžia. Užrašykite šiuos žodžius po dėmele ir imkite stebėti kitą spalvotą lopinėlį. Išlavintos vaizduotės žmogui nebūtina mokėti piešti, svarbu pažvelgus į apsiniaukusį dangų gebėti įsivaizduoti saulę virš debesų. Įsivaizduoti taip, kad lūpose pražystų vidurvasarį gimusi šypsena.
9
4
piešk
u kompi
terio
prie do. nusibo i k u s? e v u n ka cia
Kviečia A rte mi j
Ti chon ov
jau zin au! Skaitysiu
klausysiu o s muzik o s.
knyga.
M
an 12 metų. Aš gyvenu Vilniuje, mokausi Barboros Radvilaitės progimnazijoje, 5 klasėje. Laisvalaikiu mėgstu piešti, skaityti knygas, klausytis muzikos, lankau kikbokso treniruotes. Man labai patinka piešti, nes piešdamas galiu fantazuoti ir kurti. Domiuosiu vieno animatoriaus kūryba, bandau piešti tokiu pačiu stiliumi, tačiau naudoju ir kitokias piešimo technikas. Mėgstu knygas, skaitau skirtingą literatūrą: grožinę, mokslinę, techninę. Keturis kartus mokykloje gavau metų skaitovo
„Laimiuko“ skaitytojams A rte mi j linki būti kūrybingiems, nebijoti svajoti, atrasti skaitymo džiaugsmą ir tikėti savimi ir stebuklais! k o nst-
pasivaiksci o siu
ru o siu.
su suniuku.
s u s it iksiu
su dr au ga is. . vazinesiu o s.
u? t o apdovanojimą. Draugams rekomenduočiau perskaityti Žiulio Verno kūrinius, K. Randel knygą „Stoglaipiai“, D. Valjamso „Didysis senelio pabegimas“, N. Vaitkutės trilogiją „Tamsa, kuri prabudo“. Baigęs mokyklą labai norečiau būti animuotoju, iliustruotoju arba interneto dailininku.
11
5
kolekcionuok
Kolekcionuoti kviečia Salako girininkas Mindaugas Ilčiukas
Lietuvoje sklinda žinia apie jūsų paukščių plunksnų kolekciją. Kokie dar laisvalaikio pomėgiai Jus džiugina?
Gamta domino mane nuo mokyklos laikų. Skaičiau Tado Ivanausko „Lietuvos paukščius“, Ričardo Kazlausko „Lietuvos drugius“. Tai paskatino gamtą ne tik stebėti, bet ir kolekcionuoti įvarius jos dalykus. Penktoje klasėje pradėjau rašyti tiriamuosius darbus apie paukščius ir drugius. Surinkau drugių kolekciją. Paukščių plunksnų kolekcijoje, kurią renku nuo 2002 metų, yra daugiau kaip 1600 vienetų plunksnų. Nuo mažens mėgau piešti. Šiuo metu piešimui laiko nebelieka, tačiau pamėgau fotografuoti gamtą. Kiti laisvalaikio pomėgiai taip pat susiję su gamta – žvejyba, medžioklė. Ar buvo mintis Lietuvos 100-mečio atkūrimo proga surinkti 100 skirtingų Lietuvos paukščių plunksnų?
Taip. Pradžioje trūko apie 10 paukščių rūšių plunksnų. Tačiau surasti naujas gana sunku. Šiuo metu iki užsibrėžto tikslo trūksta dviejų paukščių rūšių plunksnų. Kur radote pirmąją kolekcijos plunksną?
Pirmoji plunksna buvo rasta gimtinėje Užpalių apylinkėse. Tai buvo graži kėkšto sparno dengiamoji plunksna. Tuo metu net negalvojau, kad mano plunksnų kolekcija šitaip išaugs ir taps žinoma Lietuvoje. Kaip ieškote plunksnų?
Aš miškininkas, mano darbas yra miške, kur visuomet galima kažką surasti ir taip papildyti kolekciją. Įvairios paukščių rūšys gyvena skirtingose buveinėse, todėl nuvykus prie ežero galima rasti vandens paukščių plunksnų, miške ar pievoje – kitų paukščių.
ėlė ram je
„Laimiuk
“ as
Pro g
Kaip dažnai randate plunksnų?
I E Š KO K
na
p a u k š č i o, rio ši plunk s ku
Kartais naujos plunksnos nerandu ištisus mėnesius, kartais randu keletą per dieną. Tai priklauso nuo sezono ir sėkmės. Paukščiai daugiausiai meta plunksnas vasaros viduryje, nes ruošiasi migruoti ir atnaujina savo apdarą. Tuo metu gausu pavienių plunksnelių. Radus vieną plunksną kartais sudėtinga apibūdinti, kieno ji. Labiau pasiseka suradus plėšriojo paukščio ar žvėrelio maitinimosi vietą, kuomet randamos beveik visos
.
paukščio plunksnos. Kartą žvejojant vėjo pučiama plunksna pati atplaukė prie manęs iš ežero platybių. Reikėjo tik pasistengti ją sugauti meškere. Tai buvo ausuotojo krago plunksna. Kuo Jums ypatinga ši kolekcija?
Ši plunksnų kolekcija yra unikali Lietuvoje, todėl atsiranda vis daugiau norinčių susipažinti su paukščių įvairove. Pristatydamas kolekciją vedu edukacinius užsiėmimus apie paukščių prisitaikymą prie aplinkos, jų rūšis. Kolekcijai ribų nėra, nes renku ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio paukščių plunksnas. Didžiausia plunksna jūsų kolekcijoje – baltojo gandro, mažiausia – paprastojo nykštuko. Kurios dar ypač brangios?
Iš Austrijos Alpių kalnų atsivežtos ir paties surastos uolinės žvyrės ir alpinės kuosos plunksnos – neįkainojami eksponatai. Brangios ir vertingos reto paukščio vapsvaėdžio, jūrinio erelio plunksnos. Vieną jų padovanojo uošvis, kitą – surado žmona. Kaip plunksnas pateikiate?
Visas plunksnas klijuoju į albumus. Pateikiu pagal paukščių šeimas ir rūšis, pagal savo vietą ir funkciją (sparno – plasnojamoji, uodegos – vairuojamoji). Plunksnas klijuoju ant storesnio popieriaus lapų su lipnia juosta. Ant lapelio užrašau informaciją: kokia paukščio rūšis, kada ir kur buvo rasta. Tai padeda rinkti duomenis, kokiose vietovėse kokios paukščių rūšys sutinkamos. Didesnės plunksnos klijuojamos po vieną arba po kelias, o mažų viename lape gali tilpti ir penkiasdešimt.
Nuotraukos iš Mindaugo Ilčiuko archyvų
Nuo ko pradėti vaikams, susidomėjusiems plunksnų kolekcionavimu?
Patarimas paprastas – žinių apie gamtą gilinimas ir laikas, praleistas gamtoje. Pasidomėjus, kokios paukščių rūšys kokiose buveinėse gyvena, galima rasti kuo įvairesnių plunksnų. Svarbu atsiminti, kad negalima trikdyti paukščių, eiti prie jų lizdų ar kitaip juos baidyti. Radus plunksną lengviausia atpažinti, kieno ji, pagal paukščių nuotraukas internete arba knygose, o tada reikėtų sudaryti jos aprašą.
13
6 KURK ĮSPŪDŽIŲ KNYGELĘ Laimiukas yra didis keliauninkas, kas to nežino! Kadangi tokiai mažai būtybėlei nereikia dug daiktų, į kelionę jis imasi nediduką krepšelį. Jame – užrašų knygutė. Manai, paprasta knygutė? Jokiu būdu! Tai KELIONĖS ĮSPŪDŽIŲ knyga. Jei mėgsti keliauti, gali ir pats pasidaryti tokią. Pirmiausia tau reikia susisegti kaip sąsiuvinuką perlenktus popieriaus lapus ir apgaubti juos storesniu lapu – viršeliu. Žinoma, gali raštinės prekių parduotuvėje tiesiog įsigyti bloknotą užrašams, bet pačiam pasidaryti gal smagiau?
Štai knygelę jau turi. O ką į ją rašyti? Ką tokio, kad ji iškart skirtųsi nuo paprastų užrašų knygelių? Pirmame puslapyje Laimiukas pataria užsirašyti savo vardą ir būtiniausią informaciją, pavyzdžiui, mamos, senelio, auklėtojos ar geriausio draugo telefono numerį, jei kelionėje netyčia ištiktų bėda, o mobilusis telefonas pamestas ar išsikrovęs. Būk supratingas ir į knygelę nerašyk to, ko svetimi žmonės (jei dingtų pati knygelė) neturėtų apie tave žinoti. Antrą puslapį skirk būtinų daiktų sąrašui. Net pamirštas apsiaustas nuo lietaus gali tapti rimta problema keliaujant. Gerai apgalvok, ko gali prireikti. Visus kitus puslapius skirk įspūdžiams: užrašyk vietovę, kur esi; pasidomėk, kiek kilometrų ją skiria nuo tavo namų; kuo ta vieta ypatinga; ką joje pamatei, patyrei, kaip jauteisi.
14
Kelionių knygutės nėra vien tik aprašymai. Teksto jose gali būti visiškai mažai! • Įklijuok įspūdingą nuotrauką. • Nupiešk (čia pat, šratinuku) vaizdą, kuris tave sužavėjo, žmogų, kurį sutikai. Manai neturįs gabumų piešti? Ne bėda! Knygutė TAU turės priminti kelionės įspūdžius. TU, o ne kas kitas, juoksies iš linksmo savo piešinuko, kuriame pavaizdavai įžūlų balandį, nugvelbusį iš tavo lėkštės paskutinį skaniausio pyragėlio kąsnį. Supratai? Taigi piešk drąsiai!
Savo kelionių įspūdžių knygelėmis dalijasi dailininkai Jolita
Česonytė ir Raimondas Gnižinskas
Fiksuok viską! Po pusmečio kelionėje nutrintos kojos jau bus užgijusios, bet skaitydamas tikrai prisiminsi, kaip zirzei visą kelią ir koks nelaimingas ar laimingas jauteisi.
Ėjai į muziejų ar kino filmą? Įklijuok bilietą. Važiavai autobusu kitame mieste? Įklijuok talonėlį. Su šeima pietavote kavinėje? Prisek prie savo puslapio sąskaitą. Kažkoks patiekalas tau labai patiko arba nepatiko? Aprašyk jo skonį! Būk atviras ir išradingas („ledai buvo šlykštūs – ko čia į juos deda, gal guašo?“) Buvai užsienyje? Įklijuok smulkią tos šalies monetą ar prisek mažytį maišelį su smulkiu pinigu. Užrašyk kelis svetimos kalbos žodžius – juk išmokai bent porą frazių? Ką žinai, gal dar kada čia atkeliausi ir tavo užrašų oho, kaip prireiks! Manai, likimas tave nuskriaudė, vietoj tolimų kraštų pasiūlęs kelionę po Lietuvą? Visiškai ne – tavo kelionių knygutė pasipildys istorijos ar geografijos žiniomis, kurios pravers mokykloje. Tikrai. Bet nepulk užsirašinėti visko, ką pasakoja gidas. Knygutė maža. Skirk jai tik pačius įdomiausius faktus.
Galbūt netiki, tačiau kelionių knygą galima pildyti ir... niekur nekeliaujant. Atostogos pas senelius sodyboje? Aprašyk, kaip pasikeitė sodas; nupiešk riebų močiutės katiną; įklijuok jo pamestą ūsą ar gražią vištelės plunksną; parašyk – atvirai, juk pats sau – kaip jautiesi šiandien, eilinį savo – neeilinio žmogaus – gyvenimo penktadienį. O kada nors, kai būsi didelis didelis ar net senas senas, tavo kelionių knygutės tau bus brangesnės už pačias įdomiausias bibliotekos knygas. Pažadu!
Ilona Ežerinytė 15
Vieną dieną susitikau Laimiukeliauninką. Pasišnekučiavome apie jo keliones po platųjį pasaulį, o aš jam papasakojau, kad ketinu keliauti į Italijos salą Sardiniją. Ir spėkit, ką jis sumanė? Nieko nelaukęs pasišovė keliauti kartu! Netrukus sukūrėme kelionės planą. Ypač mus sužavėjo vietovė pavadinimu Velnio balnas. Pradžioje buvo nejauku žingsniuoti į vietą tokiu pavadinimu. Bet netrukus Laimiukeliauninkas įsidrąsino ir nuskuodė vingiuotu taku, nes jam labai knietėjo kuo greičiau ant to Velnio balno užsilipti. Laimiukeliauninkas išsiaiškino šios vietos legendą: senų senovėje prie pietinių Sardinijos krantų susidūrus angelams ir puolusio angelo Liuciferio demonams, šis kovos įkarštyje nukrito nuo arklio ir pametė savo balną. Balnas taip stipriai trinktelėjo į žemę, jog kalno reljefas tapo balno formos. Šios vietovės įlankai žmonės davė Angelų įlankos pavadinimą. „O kodėl čia pilna įvairių griuvėsių?“ – susidomėjo Laimiukeliauninkas. Nes čia gausu senovės istorijos ženklų – kartaginiečių ir romėnų cisternų, ispanų statyto bokšto ar net finikiečių jūreivių deivės Astartės šventyklos griuvėsių. Gerai apsidairius netoli bokšto išvydome ir antrojo pasaulinio karo laikų forto likučius. Apžvelgę Velnio balno augmeniją ir ištyrinėję istorijos pėdsakus su Laimiukeliauninku įsitaisėme ant kalno krašto ir iš viršaus grožėjomės Angelų įlankos pakrante. Dar ilgai kalbėjomės apie kelionių metu išgirstas legendas. O kaip tau atrodo – legendos tiesa ar pramanai? 16
Su Laimiukeliauninku keliavo Martynas Burneika
„
ėlėje
iukas“
m
KO K E Š miuko Lai iuko l 3D
I
keliauk
Progra
7
im La
s de mo rdinijo a . S e l su liavė vė
i ta
s a rd i
li
ja
ni ja
Sardinijos paplūdimiai labai įvairūs – smėlėti arba uolingi.
Kaljaris – Sardinijos sostinė
„Laimiuka
Prog
s“
ėlėje ram
I E Š KO K Nuotraukos su Velnio balno vaizdu.
Laimiukeliauninko atradimu apie Sardinija! 1. 2. 3. 4. 5.
Sardinija – antra pagal dydį Italijos sala. Sardinijos herbas Jos gyventojai kalba sardų kalba. Kai kurie mokslininkai mano, kad Sardinija – vienintelė išlikusi dingusios Atlantidos dalis. Sardinija – vietovė, turinti daugiausiai pasaulyje gyventojų, sulaukusių 100 metų. Sardinija viena iš penkių vietų pasaulyje, pasižyminti geriausiomis klimato sąlygomis žmogaus sveikatai. 6. Sardinija turi tradicinį sūrį, kurio gamyba draudžiama dėl pavojaus žmogaus sveikatai. 7. Sardų vėliavos kilmė liko paslaptimi iki šių dienų. 8. Sardiniją kasmet aplanko 10 milijonų turistų. 9. Asinara – Sardinijos sala, kurioje gyvena 250 miniatiūrinių albinosinių asilų. 10. Sardinijos gyventojai mėgaujasi vidutiniškai 135 saulėtomis dienomis per metus.
17
8
išmėgink kulinarinius receptus Re c
Ingredientai 4 asmenims: Bananai 3 vnt. Avietės arba kitos uogos 200 g Natūralus jogurtas 150 g Medus 20 g Avižiniai dribsniai 50 g
ep tu d alijas
nė e i č i kev i Tatjana Ples
Sveikuolių kokteilis
papuošti avietėmis!
Paruošti produktus – nuplauti uogas ir vaisius. Palaukti
18
Viską sudėti į plakimo indą ir suplakti iki vientisos masės.
kol dribsniai suminkštės.
atsakymas nr. 1
Rebusą sudarė ir piešė Tatjana Pleskevičienė
miklink smegenėles
9
19
Atpažink Prog r
m „Lai iuka
s“
ėlėje am
! a g kny
Perskaityk ištraukas. Iš kuriu knygu jos yra?
Pasitikrink www.niekorimto.lt arba programėlėje „Laimiukas“:
I E Š KO K knygų,
iš kurių yra šios
ištraukos, viršelių.
Vieną dieną stovėjome šešėlyje su Kanduole vienudu ir ilgokai šnekėjomės. Ji norėjo sužinoti, kaip buvau augintas ir mokytas, tad pasipasakojau. – Na, – tarė ji, – jei mane būtų taip auginę, gal ir aš būčiau tokio gero būdo kaip tu, bet dabar nemanau, kad kada nors tokia būsiu. – Kodėl? – paklausiau. – Nes mane augino visai kitaip, – atsakė ji. – Nebuvo nė vieno, nei arklio, nei žmogaus, kuris būtų buvęs man geras ar malonus, nes mane, vos nujunkytą, atskyrė nuo motinos ir apgyvendino su daugybe kitų kumeliukų. – Matot?! Neturim tiek smirdalų bombų, kad visus išvaikytume, todėl stebėsim toliau. Užtruks. Bet elgsimės PROTINGAI. Tada greit pagriebsim numylėtinį ir linksmai švilpaudami grįšim pas bosą. Likusieji baisūnai sutartinai linktelėjo ir įsitaisė laukti. Tai galėjo užtrukti keletą dienų, net savaičių, toks jau šis darbas – gaudyti numylėtinius. Ir savo darbą baisūnai išmanė puikiai. Antraip būtų nepatikę bosui. Netrukus ant šieno krūvos stovėjo nedidelis tamsus padaras. Tolstantys rimti pradėjusios perkūnijos žaibai jį nutvieksdavo ryškia elektrine šviesa, tačiau negalėjau įžiūrėti nei padaro veido, nei drabužių, net odos spalvos. Jis stovėjo ir žvalgėsi. Atrodė, kad netikėtai pažadintas ir dabar užsimiegojęs nežino ko griebtis.
ISSN 1392-9674
9 771392 967004