Žurnalas Laimiukas Nr. 5 (55), rugsėjis-spalis, 2014 by Nieko rimto

„Tai buvo milžiniška kriaušė“,

Jakob Martin Strid iliustracija iš knygos „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“, leidykla „Nieko rimto“, 2014

Skaitykite ir dalyvaukite konkurse p. 36–37

Literatūrinis žurnalas

Fantazijos salies myletojams KAINA 6,50 Lt

Nr. 5 (55), rugsėjis–spalis, 2014

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt Šio numerio autoriai: Sigutė Ach, Laima Bačkienė, Jurgita Balžekaitė, Renata Česūnienė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Danguolė Garnienė, Ona Jautakė, Gintaras Kaltenis, Laurynas Kamarauskas, Judita Korsakienė, Agnė Nananai, Selemonas Paltanavičius, Vaiva Trilikauskaitė, Neringa Vaitkutė, Gabrielė Venckutė, Ieva Vičienė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 5 (55), rugsėjis–spalis, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 212 20 61 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 2000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Paskutinį 2014 m. nr. 6 (lapkritis–gruodis) prenumeruokite Lietuvos pašto skyriuose iki spalio 22 d. www.post.lt VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projektui „Meno pažinimo integravimas į vaikų kultūrinį švietimą“ temoms „Laimiuko biblioteka“, „Teatras, kinas, animacija“ žurnale „Laimiukas“ 2014 m. skyrė 30 000 Lt paramą.

„LAIMIUKO“ TURTAI: Vieną rytą..., p. 3 „Zigzagiški“ nuotykiai su Nono, p. 4–5 Bėgiojanti mašina, kaulakratys ir dvi karvės, p. 6–7 Ką mėgsta žirgai? p. 8–9 Hobis – fotografija, p. 10–11 Stebuklingi paveikslėliai arba mankšta akims, p. 12–13 Mėgintuvėlio nuotykiai. Eksperimentas su vaivorykšte, p. 14–15 Kurrrkiantis dinozauras, p. 16–17 Susipažinkite – kurklys, p. 18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–21, 25–26 Vikingų žaidimas „Kubas“, p. 22–23 Jei negaudysi sapnų..., p. 27 Sapnų gaudyklė, p. 28–31 Tai buvo milžiniška kriaušė, p. 32–33 Žvirblių metai, p. 34–35 Namai, kuriuose murkia, p. 36–37 Katiniški priesakai, p. 38–39 Juodai balti ateiviai. Kai lyja..., p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

Ištrauka iš Shaun Tan istorijos „Tolimas lietus“ knygoje „Atokaus priemiesčio istorijos“, leidykla „Nieko rimto“, 2013

Grafo fon Sivrako sukonstruotas seleriferis, 18 a. pab., šaltinis – Vikipedija.

Laima Bačkienė

BĖGIOJANTI MAŠINA, KAULAKRATYS IR DVI KARVĖS

Spėju, kad daugelis iš jūsų esate vairuotojai. Ne, ne automobilio, bet kitos patogios ir reikalingos transporto priemonės, kurią gali vairuoti net vaikai. Tai – dviratis. Įdomu, jog šiandien toks įprastas daiktas, kaip dviratis dar visai neseniai (tik prieš šimtą su trupučiu metų!) buvo pramoga, kurią toli gražu ne kiekvienas sau leido. Senovėje žmonės naudojo gyvą traukiamąją jėgą – arklius, asilus, kitus gyvūnus, netgi vergus. 1792 m. Paryžiaus gatvėse pasirodė grafas fon Sivrakas (de Sivrac) su neįprastu daiktu – seleriferiu, arba „bėgiojančia mašina“. Ji – tarsi dviračio proproprosenelė. Ši medinė „bėgiojanti mašina“ buvo gremėzdiška, sunki, neturėjo vairo – tik atramą rankoms. Nebuvo joje ir pedalų, tad važiuojant reikėjo pasispirti kojomis. Norint seleriferį valdyti, posūkiuose tekdavo pakrypti į šoną arba sustojus nulipti ir perkelti priekinį ratą... Nepaisant viso to, seleriferis buvo naujas žingsnis technikos istorijoje. Laikui bėgant dviračiai tobulėjo. Štai vokiečių baronas Dviratis „Bėgiojanti mašina“, fon Dreizas (von Drais) pritaikė dviračiui vairalazdę, kuria 1977 m., Lietuvos SSR. © Šiaulių „Aušros“ muziejus buvo galima sukioti priekinį ratą ir pritvirtino minkštą sė(inv. nr. ŠAM Dv–T 6). dynę. 1817 m. atsispirdamas kojomis nuo žemės jis įveikė 14 km neregėtai greitai – per 60 minučių. Savo išradimą baronas Dreizas užpatentavo 1819 m. birželio 26 d. Jei norite, švęskite tą dieną kaip dviračio gimtadienį! Netrukus medinės dviračio dalys buvo pakeistos metaliniais tuščiaviduriais vamzdžiais, todėl dviratis tapo lengvesnis, patvaresnis. Jam buvo sukurti pedalai ir tai žymiai Namų darbo dviratis, 19 a. pab., Žagarė, Rusijos imperija. palengvino važiavimą. © Šiaulių „Aušros“ muziejus (inv. nr. ŠAM Dv–T 708). Lietuvoje 20 a. pradžioje „velosipedai“ (pranc. velocipede – liet. „greitosios kojos“) buvo tikra retenybė. Dviračių gamyklos Lietuvoje dar neturėjome, tad juos tekdavo atsivežti iš užsienio. Dviračio kaina buvo tokia pat kaip dviejų karvių... Brangu! Tad sumanūs lietuviai juos mėgindavo pasidaryti patys. Kodėl pirmieji dviračiai buvo praminti „kaulakračiais“? Atspėti nesunku – tiek užsienyje pagaminti, tiek Lietuvoje namuose sumeistrauti senoviniai dviračiai neturėjo padanNamų darbo triratukas, gų. Tai bent kratydavosi mediniais arba metaliniais ratais 20 a. pr., Lietuva. © Šiaulių „Aušros“ muziejus važiuojantis dviratininkas! Tarp nuotraukų suraskite „kau(inv. nr. ŠAM Dv–T 7). lakratį“ triratuką, nukaldintą iš geležies 1905 metais Lietuvoje (tik sėdynė ir pedalai padaryti iš medžio). Tikėtina, kad jo užsakovas buvo turtingas miestietis, norėjęs savo atžalėlei padovanoti itin prabangų žaislą.

20 a. pradžioje dviračių gerbėjai išrado dar vieną dviračių rūšį – velomobilį (lot. „greitai judantis“). Kuo velomobilis yra pranašesnis už dviratį? Velomobilio rėmas žemas, o vietoje balnelio įmontuota sėdynė. Važiuojant juo kyla mažesnis pasipriešinimas orui, todėl sunaudojama mažiau energijos. Minti pedalus pusiau gulomis patogiau, nes nuDviratis tandemas „Universal“, 1984 m., Lenkija. gara remiasi į standžią sėdynės atramą. Todėl taip mažiau © Šiaulių „Aušros“ muziejus pavargstama ir greičiau važiuojama. Palyginkite: vidutinis (inv. nr. ŠAM Dv–T 439). dviračio greitis – apie 15–20 km/h, o velomobilio – 20–30 km/h. Tarp nuotraukų pamatysite tandemą – dviejų sėdynių dvivietį dviratį. Priekinis keleivis mina ir vairuoja, o sėdintis gale – tik mina pedalus. Tokiu dviračiu puiku keliauti ne tik vaikui su tėčiu ar mama. Važiavimo malonumą gali paDviratis velobolui tirti ir tandemu keliaujantis neregys ar kitas sunkiau vaikšžaisti ir figūriniam važiavimui, 1986 m., tantis žmogus. Čekoslovakija. O dabar – apie dviračių futbolą. Taip taip, dviračiais ga© Šiaulių „Aušros“ muziejus lima ne tik keliauti, lenktyniauti, bet ir žaisti futbolą! Žai(inv. nr. dimas vadinasi velobolas. Velobolą žaidžia dvi komandos ŠAM po du žaidėjus. Kamuolys smūgiuojamas priekiniu arba Dv–T 154). galiniu ratu, kūnu arba galva. Rungtynes sudaro du kėliniai po 7 minutes. Kiekvienas dviratininkas yra ir žaidėjas, ir vartininkas vienu metu. Velobolas atsirado daugiau kaip prieš šimtą metų Austrijos-Vengrijos imperijoje. Pirmasis velobolo pasaulio čempionatas buvo surengtas 1930 metais. Velobolo dviračiu naudojasi ir figūrinio važiavimo sportininkai. Ši sporto šaka panaši į dailųjį čiuožimą: skambant muzikai (klasikai, rokui, net repui!) dviratininkas demonstruoja šešių minučių meninę akrobatinę programą. Figūrinis važiavimas ypač populiarus Vokietijoje. Panašiais dviračiais akrobatai atlieka ir triukus cirko arenoje. Tiek apie dviračius. Tikiuosi, sužinojote apie juos kažką naujo. Patiems gudriausiems pateikiu 3 klausimus: 1. Koks menininkas genijus savo brėžiniuose pirmasis nupiešė dviračio prototipą? 2. Kas ir kada pirmą kartą apvažiavo dviračiu aplink pasaulį? 3. Kokiame Lietuvos mieste pirmą kartą buvo surengtos velobolo varžybos? Už „Laimiukui“ atsiųstus teisingus atsakymus loterijos būdu leidykla „Nieko rimto“ dovanos atšvaitus su dviračiu! P. S. Jeigu sudomino dviračių istorija, apsilankykite Dviračių muziejuje Šiauliuose (Vilniaus g. 139). Įvairius dviračius iš šio muziejaus galite apžiūrėti ir internete, virtualioje parodoje „Dviratis ir Lietuva“.

Piešinuko autorė Luka Va

Velomobilis „Šiauliai“, 1985 m., Lietuvos SSR. © Šiaulių „Aušros“ muziejus (inv. nr. ŠAM Dv–T 165/1).

Hobis – fotografija

Fotografijų konkurso „Žirgas – lietuvio tapatybės dalis“ I etapo nugalėtoją jaunimo grupėje (iki 13 metų) Simoną Baroną iš Panevėžio kalbina vienas iš konkurso organizatorių, raitelis ir fotografas Gintaras Kaltenis

G. K. Simonai, kaip Tu manai – kodėl fotoaparato objektyvas yra apvalus, o kadrai gaunasi stačiakampiai? S. B. Gal dėl to, kad daugiau vaizdų telpa į apvalų ir, jei objektyvas būtų stačiakampis, tai kaip tada jį pasukti… G. K. Dabar rimčiau: tavo fotografija „Mamos ir vaikai“ ne tik laimėjo pirmąją vietą jaunimo grupėje, bet buvo išgirta žiuri komisijos. Papasakok, kaip gimė ši fotografija. S. B. Kai buvau kaime, pastebėjau, kad netoliese laikoma daug arklių. Man leido juos apžiūrėti. Kumeliukai taip prašėsi dėmesio, kad buvo sunku išlaikyti fotoaparatą. Aš tiesiog juos stebėjau ir fotografavau, taip ir pavyko tas kadras. Buvo labai įdomu su arkliais susipažinti ir juos glostyti. G. K. Dalyvauji įvairiuose fotografijų konkursuose. Ką dar esi laimėjęs? S. B. Esu dalyvavęs konkursuose Azerbaidžane, Japonijoje, Kinijoje, Prancūzijoje, taip pat Lietuvoje ir Panevėžyje. Kai kada mano darbus pastebi ir atrenka į parodas. Kai kuriuose konkursuose laimėjau – National Geography Lietuva 2 vietą, Panevėžys mano miestas 1 ir 2 vietas, Elektroninio mokinio pažymėjimo spec. prizą, du kartus Japonijos Nagojos Universiteto specialųjį prizą. G. K. Kur mokeisi fotografuoti? Gal turi fotografą autoritetą? S. B. Mano pirmoji mokytoja buvo mama, vėliau – fotografas Gediminas Kartanas. Mama vis tiek yra didžiausias autoritetas. Mėgiamų fotografų neturiu, nors labai patinka žiūrėti ir stebėti fotografijas. G. K. Ką labiausiai mėgsti fotografuoti? Ar planuoji surengti savo darbų parodą? S. B. Labiausiai mėgstu fotografuoti detales bei gamtą, nes tai labai gražu ir įdomu.

Primename, kad fotokonkursas „Žirgas – lietuvio tapatybės dalis“ vyks iki šių metų pabaigos. Dalyvaukite, siųskite nuotraukas – prizų ir dovanų tikrai visiems užteks! Jus kviečia konkurso organizatoriai raitelis Gintaras Kaltenis, VŠĮ Foto Sąjūdis, Asociacija „Laisvieji raiteliai“, Žemės ūkio ministerija, žinių portalas alfa.lt ir žurnalas „Laimiukas“.

Simono Barono nuotraukos

Nors ir nedidelę, bet savo parodą jau turėjau prieš dvejus metus mokykloje. Labai patinka galvoti, kaip ir ką fotografuoti, kad atitiktų konkurso temą, tada darau daug bandymų, iš kurių atrenku, mano manymu, geriausius kadrus. G. K. Mokaisi Dailės mokykloje. Kas joje labiausiai patinka? S. B. Dailės mokykloje mokomės įvairių meno šakų, bet būsimam baigiamajam darbui pasirinkau grafikos specialybę , nes ji man labiausiai patinka. G. K. Kaip sekasi mokslai mokykloje? Esi tiksliukas ar humanitaras? Kokia disciplina labiausiai „veža“? S. B. Mokykloje sekasi pakankamai gerai. Nesu nei tiksliukas, nei humanitaras, visi dalykai sekasi panašiai. Labiausiai man patinka anglų kalba, dailė, bet ir kitos pamokos yra kažkuo įdomios. G. K. Kuo būsi, kai užaugsi? S. B. Dar rimtai apie tai negalvojau – gal fotografu, gal dailininku, nors, kai mažas buvau, norėjau būti keramiku. G. K. Ar mėgsti keliauti? Kur toliausiai esi buvęs? S. B. Kasmet su šeima kur nors keliaujame, stebime gamtą, tyrinėjame miestus, lankome muziejus. Esu keliavęs po Europos šalis, Tunisą, Turkiją. Galbūt toliausiai ir buvo Tunisas ar Portugalija. Šiais metais su mama atostogavome Prancūzijoje ir Ispanijoje, o su seneliais buvome prie Baltijos jūros. Keliauti man labai patinka, nes patiriu daug įspūdžių ir nuotykių. Visuomet pasitaiko puikių progų pamatyti kažką gražaus ir nufotografuoti.

Dr. Renata Česūnienė

Megintuvelio nuotykiai

Mėgintuvėlį nupiešė Ieva Vičienė

Eksperimentas su vaIVORYKŠTE

Mėgintuvėlis su Kolbute mėgdavo vaikštinėti palei ežerą ir šnekučiuotis apie nuveiktus darbus laboratorijoje. Vieno pasivaikščiojimo metu juos netikėtai užklupo lietus. Pliaupė kaip iš kibiro, nors danguje švietė saulė. Ir staiga netikėtai pasirodė ji – nuostabioji vaivorykštė, žydrą dangų nudažiusi savo spalvų tilteliu. – Žinai, – kreipėsi Kolbutė į Mėgintuvėlį, – kai kuriose šalyse sakoma, kad vaivorykštė – tai tiltas į dangų. – O kitose ją vadina „Dangaus vartais“ arba „Laumės juosta“, – nusijuokė Mėgintuvėlis. – Gal norėtum sužinoti, kas tai yra iš tiesų? – Labai norėčiau! – sušuko nustebusi Kolbutė. – O tu žinai? – Kaip galėčiau nežinoti, juk tai moksliškai paaiškinamas reiškinys. – Nejaugi? – nustebo Kolbutė. – Mieloji Kolbute, jei tu laboratorijoje paimtum prizmę... – Kas yra prizmė? – pertraukė Kolbutė. – Tai – piramidės formos stiklas. Taigi, jei su ja sugautum saulės spindulį, jis išsiskleistų kaip margaspalvė vėduoklė, – tęsė Mėgintuvėlis. – Sekundėlę – tuoj pasakysiu vėduoklę sudarančias spalvas, – šūktelėjo Kolbutė ir žvelgdama į dangų ėmė vardinti: – Raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė. – Šaunuolė! O dabar atidžiai paklausyk: kai tuo pačiu metu lyja ir šviečia saulė, mes galime stebėti unikalų gamtos reiškinį – vaivorykštę. Ją pamatysi tada, kuomet saulė yra už tavęs, o tu žiūri ta kryptimi, kur lyja. Sušvintančios per lietų saulės šviesa sklinda per lietaus lašelius. Jie tarsi mažutės prizmės suskaldo šviesą skirtingomis spalvomis. Tos spalvos danguje sudaro vaivorykštę. Raudona visada viršuje, o violetinė – apačioje. Gal paeksperimentuokime, pasidarykime savo vaivorykštę? – pasiūlė Mėgintuvėlis. – Mielai, – sutiko Kolbutė. – Kokių priemonių mums reikia? www.megintuvelis.lt

eksperimentuokime drauge!

• plastikinio buteliuko • kojinės ar rankšluosčio skiautės • lipnios juostos • gumytės • žirklių • valgomųjų dažų • indų ploviklio • glicerino (nebūtina) • vandens

eksperimentO APRAŠYMAS Į indelį įpilkite vandens ir indų ploviklio (galite šiek tiek įpilti glicerino, kad geriau pūstųsi burbulai). Pasiruoškite vamzdelį, kuriuo pūsite burbulus. Vamzdelį gaminkite iš plastikinio butelio. Jo apatinę dalį nupjaukite, o visą likusią dalį apvyniokite lipnia juosta, kad vamzdelis būtų tvirtesnis. Rankšluosčio skiautę arba kojinę užtempkite ant nupjauto butelio galo ir pritvirtinkite gumyte. Vamzdelį įmerkite į tirpalą tuo galu, ant kurio yra rankšluostis ir ištraukę pūskite per butelio kakliuką. Išlenda burbulų juosta. Norint gauti burbulų vaivorykštę, pamirkius tirpale vamzdelį ant rankšluosčio užlašinkite įvairiausių spalvų valgomųjų dažų ir vėl pūskite. Vaivorykštė bus tokių spalvų, kokius užlašinsite valgomuosius dažus. Jei dažų neturite, įsižiūrėkite į kiekvieną burbuliuką saulėje – tikrai pastebėsite juose nuostabias spalvas! Dar daugiau Mėgintuvėlio nuotykių ir eksperimentų bei jų paaiškinimų dr. R. Česūnienės ir L. Česūno knygoje „Mėgintuvėlio kelionės“, leidykla „Nieko rimto“, 2014.

Nuotraukų autorė Renata Česūnienė

eksperimentui „Burbulų vaivorykštė“ reikia: • nedidelio indelio

ip s u

k r l y u k s – e t i k n i ž a

Gyvūnas: vabzdys (lot. Gryllotalpa gryllotalpa). Vardas: paprastasis kurklys. Dar vadinamas: parplys, turklys, sausumos vėžys. Išvaizda: stambus, tamsiai rudos spalvos kūnas, kone triskart už krūtinę ilgesnis pilvas, stiprūs dantys. Galva didelė, apsaugota chitininio šarvo. Didelės sudėtinės akys ir ilgi ūsai. Priekinės galūnės puikiai pritaikytos rausti žemę. Turi sparnus. Užauga iki 6 cm. Gyvenamoji vieta: po žeme. Maistas: šaknys, šakniavaisiai, vabzdžiai. GebėjImai: geras skrajūnas – kartais gali nuskristi net iki 8 km. Kurklys birželio vakarais traukia savo meilės serenadas. Patinai kurkia ar čirpia – „virr virr“, garsą išgaudami savo antsparniais. Neblogai bėgioja ir plaukia. Gyvenimo būdas: gyvena žemėje rausdamas urvus ir žalodamas požemines augalų dalis. Kenkia daržovėms, šakniavaisiams,

Nuotraukos autorius Böhringer Friedrich, šaltinis Vikipedija, kurklį pristatė Danguolė Garnienė

daigynams. Žiemą miega iki 2 metrų gylio urve, dažniausiai mėšlo krūvoje. Pavasarį atšilus orams pakyla į paviršių. Dirvoje, 10–20 cm gylyje suformuotame lizde kurklienė padeda apie 200–500 kiaušinių, iš kurių po 2–3 savaičių išsirita į suaugėlius panašūs kurkliukai. Priešai: gyvatės, kurmiai, skruzdės, žiogai, katės. Svarbūs patarimai: daržo žemėje atsirado piršto didumo skylės, ėmė vysti daržovės, mėtosi augalai nukąstomis šaknimis? Panašu, kad apsigyveno nekviesti svečiai... Taip, tai – kurkliai. Jie greitai ir patogiai įsitaiso, sukuria dideles šeimynas ir manosi esą tikri šios vietos šeimininkai. Atsikratyti šiais vabzdžiais nelengva. Bet kurkliai bėgs labai toli, jei užuos silkinių žuvų kvapą. Jų gabaliukus reikia užkasti žemėje. Tiesą pasakius, pabuvojusi žemėje žuvis mažai kam kvepėtų... Taip pat kurkliai nemėgsta česnakų ir serenčių kvapo.

Kryžiažodis apie gamtą ir rudenį Kryžiažodį kūrė Danguolė Garnienė

y Atsa k

Nr. 1 – – – – – – – – – – – – – 2

6 p. 2

Vertikaliai: Užduotėlė 9. Rausia žemę nr. 1! 10. Pilka su ilga uodega 11. Gėlė, atsigręžusi į saulę 12. Rudenį auga miške 13. Praverčia apsisaugoti nuo lietaus 14. Maži veršiukai mėgsta ... 15. Mėgstamiausias sodo vaismedis 16. Rudenį dažnai ... 17. Mezga tinklą

Horizontaliai: 1. Aikštelė prie namo 2. Žalia ir šokinėja 3. Pievų grybai 4. Vandens lelijos spalva 5. Augalas ir vardas 6. ... – vilko pusė 7. Baltas, didelis vandens paukštis 8. Vaikai mėgsta lauke ...

lį

ašyk į kupo ąr nė

Neringa Vaitkutė

Iliustracija autorės

Namai, kuriuose murkia

Rikutis išvydo pasaulį didelio miesto rūsyje, šiltoje jaukioje kartono dėžutėje. Mama katė jį labai labai mylėjo. Grįžusi iš naktinės medžioklės murkdavo ir prausdavo jį šiurkščiu liežuviu, o prieš užmingant pasakodavo ilgas istorijas apie miestą. Prisiglaudęs prie jos, Rikutis jautėsi labai mylimas ir laimingas. Tačiau vieną dieną mama negrįžo. Tris ilgas dienas ir naktis Rikutis ją šaukė – alkanas, išsigandęs, vienas tamsaus drėgno rūsio labirintuose, kol jį aptiko pikti žmonės ir išmetė lauk į lietaus plaunamas gatves. Rikutis ilgai klajojo, nežinodamas, kur jam prisiglausti. Nusilpęs, išsigandęs, sulipusiu kailiuku, kiaurai merkiamas lietaus šuorų jis pagaliau rado užuovėją po vieno namo balkonu. Kai lietus liovėsi, stojo neapsakomas šaltis. Dangus nugiedrėjo, sužibo tolimos žvaigždės, tarsi žėrintys ledo krisliukai, patekėjo mėnuo – baltas, plikas it kaulas. Rikutis verkė ir verkė, o žmonės abejingai ėjo pro šalį, skubėjo susirūpinę savais reikalais, aižydami padais traškų ledą užtraukusį balutes. Niekas nepastebėjo nei Rikučio sidabro spalvos kailiuko, nei didelių išsigandusių akių, kupinų maldavimo ir baimės. Mažo vienišo kačiuko širdelė taip pat suledėjo, sustiro nuo to baisaus abejingumo. Bet vieną šaltą vakarą įvyko stebuklas – pavargusį ir užkimusį nuo verkimo, visiškai praradusį viltį, sergantį ir drebantį kačiuką pakėlė dvi šiltos gardžiai kvepiančios rankos. Ilgai keliavęs užantyje, vos paleistas ant grindų Rikutis išrietė

nugarą ir grėsmingai sušnypštė. Maudomas ir šluostomas bandė persisukt, kibti dantukais į tvirtai laikančias rankas. Jis buvo įpratęs nepasitikėti žmonėmis, manė niekada nieko gero iš jų nesulauksiąs. – Koks tu nelaimingas laukinukas, – raminančiai kalbėjo rusvaplaukė strazdanė. – Koks balsingas! Jei nebūtum toks mažas, manyčiau priglaudusi miškinį tigrą! Toks liesutis, matyt, seniai jauteisi sotus. Pakentėk dar truputėlį, tuoj būsi pamaitintas. Išpraustas, papuręs lyg debesis Rikutis išsyk pasijuto geriau. Tačiau prie kaupino dubenėlio puolė skubiai ėsti tik tada, kai mergaitė paliko jį virtuvėje vieną. Staiga kažkas sukikeno Rikučiui už nugaros. Atsisukęs jis pamatė prietemoje ryškiai žibančias pašaipias akis. Kaip paklaikęs kačiukas spruko šalin, įsibruko į patį tamsiausią, nuošaliausią kampą ir ten pasislėpė nuo visko. Rikučio neišviliojo nei gardus kvapas, atsklidęs iš virtuvės, nei pilamo į dubenėlį pieno čiurlenimas. Širdelę vis dar kaustė šaltis. Aplink dunksėjo garsūs žingsniai, kaži kas garsiai šnypštė, paskui kažkur ėmė barbenti krintantys lašai. Galop šviesos užgeso, stojo gili snūdi tyla. Nors pilvo daugiau nediegė iš alkio, o kūnelio nevarstė ledinio vėjo šuorai, Rikutis vis tiek jautėsi nelaimingas. Tyliai, tarsi šešėlis iškicenęs iš palovio, kiek pasisukinėjęs po nepažįstamus namus, vėl išvydo prietemoje ryškiai žėrinčias pašaipias akis. – Aš – Rubis, šių namų katinas, grietinėlės laižytojas, garsus murkėjas, miego sergėtojas, jaukumo dovanotojas, – iškilmingai pareiškė didelis pūkuotas rainys. – Dabar tu gyvensi su mumis. Na, ko taip susišiaušei? Suprantu suprantu... tau baisu ir vieniša. Bet, gerai pagalvojus, kiekvienas katinas žino, kaip reikia nuo to gelbėtis. – Man reikia mamos? – nedrąsiai paklausė Rikutis. – Tau reikia šeimininkės rankų, – išdidžiai atsakė Rubis, krestelėjo uodegą ir be garso dingo šešėliuose. Kiek pasisukinėjęs po kambarius, pavaikęs dulkių gumulėlius, užkrimtęs šio bei to virtuvėje, Rikutis taip ir nenusikratė širdelę gniaužiančio nerimo. Lovoje tyliai šnopavo rusvaplaukė, įsisukusi į gražią dygsniuotą antklodę. Rikutis ilgai dvejojo, o paskui atsistojęs ant užpakalinių letenėlių priekines padėjo ant priegalvio. Tyliai sušiuršeno patalai, sugirgždėjo lova. Viena ranka lengvai pakėlė Rikutį nuo grindų ir po akimirksnio, garsiai besidaužančia širdimi, jis gulėjo po šilta antklode. Pirštai švelniai pakuteno paausį, paglostė tarp menčių. Kvepėjo miegu, žolynais ir rudeniu. O kai rusvaplaukė plačiai atsimerkusi pažvelgė tiesiai Rikučiui į akis, jis ūmai suprato sutikęs savo žmogų. Visos baimės išsisklaidė, visas ledu širdelę kaustęs nerimas trakštelėjęs subyrėjo. Pirmąsyk gyvenime Rikutis pasijuto esąs namuose. Ir pradėjo iš pradžių tyliai, po to vis garsiau ir garsiau, net springdamas murkti.

Leidyklos „Nieko rimto“ naujienos! Ar žinote, kad Kęstučio Kasparavičiaus sukurtų ir nupieštų istorijų mėgsta klausytis ne tik vaikai, bet ir daiktai, kurie gyvena dailininko namuose? Bet kai tą pačią istoriją klausaisi daugybę kartų, ji gali įgristi iki gyvo kaulo. Taip nusprendė Kęstučio batas ir pasiūlė parašyti naują istoriją apie... pūkuotą padarą, kuris moka kniaukti ir nuolat šlaistosi aplink namą! „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“ – tai rinktinė, kurioje sutiksime ne tik kates, šunis, bet ir pelikaną, pingvinus, kurmį ir dar daug kitų Kęstučio Kasparavičiaus draugų iš jo knygų „Kvailos istorijos“, „Trumpos istorijos“ ir „Braškių diena“. Pamatysite – net toks mažas ir lėtas gyvūnėlis kaip sraigė gali būti ne mažiau svarbus už didelį baltąjį lokį! Aralueno karalystės slaptasis ginklas – žvalgai, dar vadinami miškiniais. Tai neįtikėtinai narsūs ir sumanūs kariai, kuriems lankas – beveik kūno dalis, o pastabumas ir gebėjimas maskuotis išlavinti taip, kad paprasti žmonės juos laiko burtininkais. Jaunasis žvalgo Holto mokinys Vilis, skaitytojams pažįstamas iš pirmųjų dviejų australų rašytojo Džono Flanagano (John Flanagan) nuotykių serijos knygų „Gorlano griuvėsiai“ bei „Degantis tiltas“, jau spėjo tapti karo didvyriu. Tačiau, atskleidę užpuolikų planus, trečiosios knygos „Ledo šalis“ herojai Vilis su Evanlina pakliuvo nelaisvėn. Kartu su skandų kariais jie plaukia į tolimą ledo šalį, kur laukia nauji pavojai. Ar jiems pavyks pasprukti iš vergijos? Ar Holtas keliaus į nesvetingąją Skandiją anapus jūros ieškoti dingusio mokinio, kurį brangina tarsi sūnų? „...Nonvalas pastato kėdę atgal. Pažvelgia į savo rankas. Pirštai pasidarę ilgesni. Lygiai kaip ir dantys. Jo dantys ilgesni nei normalaus žmogaus. O delnai apžėlę plaukais. Ir antakiai vešlesni. Nonvalas šypteli. Vilkiškas šypsnys. Velniška šypsena...“ Kaip Nonvalas tapo vilkolakiu? Kas yra tas šiurpusis Ferliucis, verčiąs drebėti vampyrus, zombius ir visokio plauko pamėkles? Kaip atsirado Siaubų autobusas? Visa tai – primirštos paslaptys, tačiau „Siaubų autobusas 0“ leis žvilgtelėti į apdulkėjusią praeitį ir papasakos bauginančią Nonvalo vaikystės istoriją, kurią sukūrė įžymusis siaubo istorijų meistras olandas Paulas van Lonas (Paul van Loon). ISSN 1392-9674

9 771392 967004