Žurnalas „Laimiukas“ 16/5 (67) (rugsėjis–spalis) by Nieko rimto

0 M E T Ų!

LA IMIU

KAINA 1,88 Eur

Literatūrinis žurnalas

S+

N I E KO R I M

Fantazijos salies myletojams 1

Nr. 5 (67), rugsėjis–spalis, 2016

At p. virkš 42 tu –4 ko juo 3 ka

Po lėk pier tuv inia ėli i ai, p. 17 –1 8 Sk dra irtin ug gi, b ai, et p. 27

M p. ėnuli 14 o ž –1 m 6 on ės,

Ny ma kštu na žam kai: rsi e šir kūn dis e ,p – .6 –7

Mariaus Zavadskio iliustr. iš Steve,o Worlando knygos „Popieriniai lėktuvėliai“, leidykla „Nieko rimto“, 2016

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

„LAIMIUKO“ TURTAI:

laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html

Kai grybai ima kalbėti, p. 3–5

Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. Šio numerio autoriai: Jurgita Balžekaitė, Eglė Devižytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Danguolė Garnienė, Gintaras Kaltenis, Nijolė Kepenienė, Elena Launikonytė, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 5 (67), rugsėjis–spalis, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Dėmesio! Prenumeruokite žurnalą „Laimiukas“ 2017 m. Lietuvos pašto skyriuose arba internetu www.prenumeruok.lt

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projektui „Knyga bibliotekai, biblioteka skaitytojui“ žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2016 m. skyrė 7000 Eur paramą.

Nykštukai: mažame kūne – narsi širdis p. 6–7 Pasakoju piešiniais, p. 8 Prarastas daiktas, p. 9–11 Pasidaryk savo gyvūnėlį, p. 12–13 Mėnulio žmonės, p. 14–16 Popieriniai lėktuvėliai, p. 17–23 Laimiuko kryžiažodžiai, p. 24–25 Greiti obuolių pyrago kąsneliai, p. 26 Skirtingi, bet draugai, p. 27 Spyglio ir Rojaus pažintis, p. 28–29 Saulius, p. 30 Tikra draugystė, p. 31–32 Pelėdos ir aklažalčio draugystė, p. 33–34 Kai rodyklės sustoja, p. 36–37 Markizas ir Renė, p. 38–39 Naujas darbuotojas. Nuotykių kaimo biblioteka, p. 40–41 Atvirkštuko juokai, p. 42–43

Danguolė Garnienė

y r b a i g i a K a l k b t i ė a m i

Jei dar nežinojai:

Kai gimęs vaikutis pirmą kartą nusičiaudo (a-a-pči!!!), Fantazijos šalyje, Laimės karalystėje, gimsta laimiukas, kad rūpintųsi jo laime. Kaip? Jis pasodina Laimės karalystės sode vaiko arba suaugusiojo svajonių daigelius, juos laisto, globoja, kol jie užauga ir pražysta. Tuomet svajonės išsipildo.

Buvo šiltas vakaras. Laimiukas, sėdėdamas ant savo mylimiausio akmeninio grybo miesto parkelyje, skaičiavo neskubančius praeivius. Jų buvo vis mažiau, mažiau... „O dabar kaip tik metas man pasivaikščioti ir pafantazuoti...“ – pagalvojo Laimiukas ir striktelėjo nuo grybo kepurės ant žolės. Apsižvalgęs už medžių kamienų Laimiukas kažką pamatė. Pirmoji mintis toptėlėjusi į galvą – grybai! „Hmm... Kaip netikėta. Kodėl anksčiau jų nepastebėjau?“ – Laimiukas pasikrapštė pakaušėlį. „Eisiu pažiūrėti iš arčiau“, – nusprendė Laimiukas ir ėmė žingsniuoti. Trumputė žolė kuteno minkštus Laimiuko padukus. „Gal man griūti ant žolės ir išsivolioti? Būtų labai linksma, bet ar ko nors neišgąsdinsiu? Toks žoliuotas ir susivėlęs... – pabandė įsivaizduoti Laimiukas. Žingsnis po žingsnio Laimiukas priartėjo prie paslaptingųjų grybų. O, tai bent! „Tai ne grybai, o gnomai! Kaip keista, kad jie čia, miestelio centre, prie šviesoforo. Juk gnomai mėgsta gyventi giliai po žeme. Kažin ar šviesoforas netrukdo jiems ištisą dieną mirksėdamas. Paklausiu!“ – Labas vakaras, garbingieji gnomai, ar jums netrukdo šviesoforų mirksėjimas? – pasiteiravo Laimiukas.

Eglė Devižytė

Talentingi ginklakaliai, darbštūs kalnakasiai, stiprūs ir drąsūs kariai, puikūs kalviai, kruopštūs juvelyrai ir neblogi gydytojai – apie nykštukų tautos dorybes ir pasiekimus galima kalbėti ilgai. Šie tiesmukiški, nuoširdūs, kartais grubūs, tačiau iš tiesų geraširdžiai žmonių giminaičiai visada atras laiko kaip reikiant pasilinksminti – padainuoti, papuotauti, papokštauti, draugiškai pasiginčyti, gal net susipešti ir vienas kitam nesmarkiai vožtelėti. Šiaip sau, dėl juoko. Su nykštukais negali būti nuobodu. Na, nebent elfams – šioms jautrioms inteligentiškoms būtybėms tiesus nykštukų būdas bei ne visada draugiški pokštai dažnai atrodo nemandagūs ir netašyti. Kaip ir tarp žmonių – poetai su kalnakasiais ir kariais ne visada iškart randa bendrą kalbą. Tačiau tai nereiškia, kad pasistengus vieniems kitus perprasti jų negali sieti tvirta draugystė. Nykštukus išsamiai aprašė Dž. R. R. Tolkinas „Žiedų valdovo“ trilogijoje ir jos priešistorėje „Hobitas“. Tolkino nykštukai, nors maži, stiprūs ne tik kūnu, bet ir dvasia. Juos sunku sutrikdyti, palaužti ar palenkti blogio pusėn, jie nenoriai persigalvoja ir visada laikosi žodžio. Netgi priešų burtams ir apžavams jie šiek tiek atsparūs. Tik keletą silpnybių turi – kartais godūs ir pasipūtę. Mielai eina kariauti dėl aukso ir nenoriai atleidžia tiems, kurie kažkada juos įžeidė ar skriaudė. Vaikų literatūroje nykštukai dažniausiai vaizduojami kiek švelniau – ne pasiutę, kartais kiek godūs ir netašyti darbininkai ir kariai, o draugiški besišypsantys ir linkę pagelbėti seneliukai. Kodėl seneliukai? Nejau nebūna jaunų nykštukų? Žinoma, būna. Tačiau kartais susidaro toks įspūdis, kad Autorius BrokenMachine86, šaltinis Vikipedija

daugelis jų jau gimsta su barzdomis (žinoma, tik vyriškos giminės nykštukai). O jaunas barzdočius iškart atrodo truputį vyresnis. Dažnai nykštukai pasirodo pagrindiniam veikėjui prireikus pagalbos ar draugijos. Kaip Nykštukas Nilsas Karlsonas iš to paties pavadinimo Astridos Lindgren knygos arba juokingi linksmuoliai iš brolių Grimų pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Turbūt simpatiškiausi nykštukai gyvena Tonio Volfo knygelių serijoje „Miško pasakos“. Jiems skirtas visas leidinys pavadinimu „Nykštukai“. Čia šios linksmos būtybės pažindinasi su miško gyventojais, pačių pasigamintais batiskafais neria į gilumas, gesina miško gaisrą ir sumaniai sprendžia iškylančias problemas. Tačiau mėgsta jie ir košės privirti. Štai Kristinės Niostlinger knygoje „Nykštukas galvoje“ šis veikėjas apsigyvena Anos – taip, atspėjote iš pavadinimo – galvoje ir ne tik aiškina mergaitei, kaip elgtis, bet dar ir grasina ją paliksiąs, jei ši neklausys. O kas norėtų prarasti tokį išskirtinį draugą? Taip Ana pakliūva į daugybę keblių ir juokingų situacijų, mėgindama ir elgtis kaip norisi pačiai, ir nykštuko nesupykdyti. Nykštukai, kaip ir žmonės, nėra tobuli. Tačiau pasimokyti iš jų darbštumo, nuoširdumo, garbingumo ir šviesaus požiūrio į gyvenimą tikrai galime. Tai maža, tačiau didi rasė.

Autorius Colibri1968, šaltinis Vikipedija

Pasakoju PIEŠINIAIS Nusišypsok ir tu šiam draugiškai žvelgiančiam vyriškiui. Vaikystėje jam gerai sekėsi ir matematika, ir anglų kalba, ir piešimas. Tačiau universitete mokslo studijas jis pakeitė į meninių įgūdžių tobulinimą. Paauglystėje pirmosios jo iliustracijos buvo išspausdintos žurnale. Užaugęs Šonas Tanas (Shaun Tan) tapo ne kosmonautu, kaip svajojo vaikystėje, bet dailininku. Gimęs 1974 m. ir gyvenantis Australijoje, jis yra įvertintas už savo kūrybą daugeliu garbingų apdovanojimų. Ar teko girdėti apie Nobelio premiją? Ne, Šonas šios garsiausios mokslininkams skiriamos premijos negavo. Bet jam buvo paskirta Astridos Lindgren premija, kuri meno pasaulyje prilygsta įžymiajai Nobelio premijai. Šiuo metu Šonas yra žinomas ir mėgstamas autorius įvairiose pasaulio šalyse. Jo knygos stebina ir džiugina. Daugelį jų jis parašė ne žodžiais, bet... piešiniais! Dailininkas mėgsta įvairias piešimo priemones – pieštukus, pastelę, dažus. Kartais jis tapo, kartais spausdina nespalvotus grafikos darbus arba papildo juos koliažo detalėmis. Šis margaspalvis pasaulis ypač originaliai atsiskleidžia knygoje „Atokaus priemiesčio istorijos“ – nuo pasakojimų apie keistus šunis iki atvykėlių iš kitų planetų. Paveikslėlių knygoje „Prarastas daiktas“ Šonas kviečia pasinerti į fantastinį miestą, kurio gatvėse susitinka berniukas ir vienišas vaikščiojantis daiktas. Ar išdrįsite pasivaikščioti drauge su jais keistomis ir šiek tiek baugiomis gatvėmis? Šono Tano knygas Lietuvoje išleido leidykla „Nieko rimto“.

Demesio – konkursas! Susipažinkite su Šono Tano knygos herojumi Prarastu daiktu ir pamėginkite parašyti savo atsakymus į šiuos klausimus: Kaip vadinasi šis daiktas? Kam jis priklausė? Kokia jo paskirtis? Koks jo likimas? Įkvėpimui sužadinti pažiūrėkite animacinį filmuką (angliškas pavadinimas „The Lost Thing“), už kurį Šonas Tanas 2011 m. pelnė „Oskaro“ apdovanojimą.

Jis nieko daug neveikė.

Tik stovėjo ir atrodė

lyg ne savo vietoje. Atsakymų filmuke nesužinosite. Todėl Laimiukas laukia jūsų sugalvotų. Įdomiausi bus spausdinami žurnale ir apdovanoti paslaptinga Šono Tano knyga „Prarastas daiktas“. Siųskite el. paštu laimiukas@niekorimto.lt

Suglumau.

z o m i l o u n n es e M

n, šaltinis Free stock photos Altman d r e G ius tor u A

Gintaras Kaltenis

Vidurnaktis, žemai virš miesto šviečia milžiniška pilnatis. Vaikų kambaryje miega Petriukas ir jo sesė Barborytė. Staiga Petriukas atsisėda lovoje – prisimerkęs, keista veido išraiška – pasimuisto, atsistoja ir eina balkono link. Jis atsidaro duris, išeina į balkoną ir... užlipa ant turėklų. (Butas devintame aukšte.) Paėjęs turėklais lietvamzdžiu užlipa ant stogo. Žygiuoja pačiu pakraščiu. Jį stebi tik pilnatis, snaudžiančios palėpėje katės, prie kamino susigūžę balandžiai ir milijardai mirksinčių akučių danguje. Bet ši garbi kompanija, atrodo, nė kiek tuo nesistebi – matė dar ne tai... Netrukus Petriukas, mėnulio pilnaties šviesos lydimas, niekur neužkliuvęs, be jokio garso tuo pačiu keliu grįžta į savo kambarį. Šmurkšteli į lovą, ir kaip niekur nieko miega toliau. Rytas. Barborytė pastebi praviras balkono duris ir basų kojų pėdsakus. Skuba pas mamą. Jos abi šnabždasi, linguoja galvas ir suokalbiškai mirkteli viena kitai. Kažką sumanė? Viskas bus gerai!

Nuo senų seniausių laikų mėnulis (lotyniškai luna) – didžiausias naktinis šviesulys mūsų dangaus skliaute – žmonėms kėlė pagarbią baimę. Tai jis mums rodosi kaip pilnatis – didelis šviečiantis blynas, tai – jaunatis ar delčia, tarsi tą blyną būtų atkandęs paslaptingas kosminis žvėris. Ne mažiau keisti reiškiniai yra mėnulio sukelti potvyniai, atoslūgiai ar mėnulio užtemimai. Tačiau už juos dar keistesnis reiškinys yra lunatizmas – tai žmonių vaikščiojimas per miegus. Lietuviškai tokie vaikštinėtojai vadinami nakvišomis. Kiek paslaptingų istorijų pasakojama apie nakvišas! Sako, kad miegodami žmonės gali keliauti pastatų stogais, be vargo užsikarti į aukščiausią varpinės bokštą, nueiti į darbą ar mokyklą, padirbėti, tada grįžti sėkmingai namo ir miegoti toliau nieko neprisimindami. Kas tai per keistenybė? Gal taip juos veikia mėnulio šviesos trauka? Gal hipnotizuoja pilnatis? Juk normalioje būsenoje normaliam žmogui nebūdinga kaip kokiam cirko artistui ar kaskadininkui karstytis stogais. O gal tai tik babyčių pasakos vaikams pagąsdinti: „Kas po vakarienės neis miegoti – tas taps nakviša!“ Bet geriau apie tai pakalbėkime su patyrusiu gydytoju Jonu Stetofonendoskopu. Daktare, Jūsų tokia įmantri pavardė... Kokia Jūsų tautybė? Jūs gydytis atėjote, jaunuoli, ar niekų klausinėti? Tautybė čia niekuo dėta, tai – mano pravardė. Pamenu, ech, seniai tas buvo, per patį pirmąjį egzaminą profesorius paklausė: „O kaip vadinasi tas prietaisas, skirtas pacientus iš vidaus pasiklausyti?“ Jaunas, kvailas ir nepatyręs buvau – užsikirtau: ste... to... fo... ne... ne... dos... kino-skopas! Šiaip ne taip ištariau. Tai nuo to laiko mane taip ir pravardžiavo. Koks kitas klausimas? O Jums su nervais viskas gerai? Jei kas, galiu padėti... Su nervais, ačiū, daktare, gerai ir su vardais gerai... Bet labai noriu paklausti: ką Jūs, daktare, žinote apie nakvišas? Taip. Yra tokie. Lunatikai. Sonnambula – lotyniškai. Tai išties paslaptingas ir mažai tyrinėtas reiškinys. Aišku viena – jautriems žmonėms, dažniausiai vaikams, ypač berniukams, tai nutinka. Ypač per pilnatį. Vėliau dažniausiai išauga. Tai beveik normalu. Kartais padeda hipnozė. Bet dažniausiai – tėvų meilė ir rūpestis. O tai pavojinga – būti nakviša? Svarbiausia jų nežadinti, jei pamatai ant stogo ar ant balkono turėklų! Prabus – nukris. Reikia pamažu, ramiai palydėti į nakvynės vietą. Aplinkiniams nepavojingi – vaikšto vieni, jiems draugų nereikia.

Įdomios žinutės apie Svetainėje www.paperplanedepot.com rasite įdomių vaizdo įrašų su popieriniais lėktuvėliais

po pi er i n i us lėktuvė li us

Popierinių lėktuvėlių varžybas paprastai sudaro trys rungtys: kuris toliausiai nuskris, ilgiausiai išsilaikys ore ir atliks daugiausiai akrobatinių triukų. Toliausiai nuskrido Džo Ajubo (Joe Ayoob) paleistas lėktuvėlis, kurį išlankstė Džonas Kolinsas (John Collins) 2012 m. JAV karinių oro pajėgų bazėje. Jis įveikė 69,14 m. ilgio atstumą. Ilgiausias popierinio lėktuvėlio skrydis truko 29,2 sek. Šį rekordą pasiekė japonas Takuo Toda 2010 m. Fukujamos mieste, Japonijoje. Didžiausią popierinį lėktuvą 2013 m. išlankstė Braunšveigo technikos universiteto Vokietijoje studentai. Bendras jo sparnų ilgis 18,21 m. Konstruodami lėktuvą 14 žmonių praleido 1200 valandų. Paleistas nuo 2,47 m. aukščio platformos lėktuvas nusklendė 18 metrų.

Lėktuvėlius piešė Marius Zavadskis

Aukščiausias taškas, iš kurio paleistas popierinis lėktuvėlis, buvo helio balionas, pakilęs į 29,45 km aukštį. Lėktuvėlį 2014 m. sukonstravo 12–18 metų Civilinės oro saugos kursantai Ilinojaus valstijoje, JAV. Pasiekęs šį aukštį balionas sudegė, o lėktuvėlis pasiekė žemę po 2 val. skrydžio. Skrydį fiksavo prie lėktuvėlio pritvirtinta kamera.

Australų rašytojo Styvo Vorlendo (Steve Worland) knyga „Popieriniai lėktuvėliai“ – apie dvylikametį Dilaną, kuris netikėtai supranta, kad geba lankstyti ypač toli skrendančius lėktuvėlius ir galėtų dalyvauti lėktuvėlių čempionate Japonijoje. Rašytoją įkvėpė realūs asmenys, iš tiesų dalyvavę lėktuvėlių varžybose ir pasiekę laimėjimų. Bet prieš parašydamas knygą, autorius sukūrė scenarijų filmui (originalus pavadinimas Paper Planes), kuris buvo pastatytas iki knygos išleidimo 2015 m. Australijoje. Čia galite pamatyti filmo anonsą:

patarimai Ką svarbu prisiminti lankstant ir leidžiant p opierinius lėktuvėlius 1. Skrydis susideda iš trijų dalių: sklendimo (jam padės lėktuvo konstrukcija), varomosios jėgos (tavo tvirtos rankos) ir pasipriešinimo (kitaip tariant, priešpriešinio vėjo). Šiuos dalykus būtina kuo geriau įvaldyti. 2. Skrendantį lėktuvėlį traukia žemės traukos jėga. Todėl užlenk sparnus aukštyn, kad žiūrint iš galo lėktuvėlis atrodytų kaip Y raidė. Tai padės jam pakilti aukščiau, kur traukos jėga silpnesnė, ir išlaikys stabilumą. 3. Pasirūpink, kad briaunos būtų kuo aštresnės, klostės glotnios ir standžios – taip sumažinsi oro pasipriešinimą. 4. Atsistok šonu, atsuk skrydžio kryptimi tą ranką, kuri neleis lėktuvėlio. Sulenk kelius, iškelk ir atsivėdėk ranka, kuria leisi lėktuvėlį, ir neužmiršk jį paleidžiant staigiai mostelėti riešu pirmyn. Sviesk ne per stipriai, bet grakščiai. Niekada nebijok pabandyti dar kartą, jeigu iš pirmo sykio nepavyktų! 5. Pirmą kartą lėktuvėlį paleisk švelniai. Lėktuvėlis turi tolygiai nusileisti ant grindų. Jeigu taip neatsitiktų, tau teks jį šiek tiek pataisyti. 6. Jei lėktuvėlis nosimi neria tiesiai į žemę – truputį užlenk į viršų sparnų galus. Net ir nedidelis užlenkimas daro didelę įtaką skrydžiui, todėl nepersistenk! 7. Jei nosis pirma šauna viršun, o paskui lėktuvėlis ima kristi – palenk sparnų galus žemyn. 8. Kai jau patobulinai savo lėktuvėlį tiek, kad jis tolygiai nusileidžia ant žemės, – gali bandyti jį paleisti smarkiau ir toliau! 9. Tobulink savo gebėjimus, išbandyk naujas lėktuvėlių formas ir naujas vietas, kuriose juos leistum. Tik paskui nepamiršk jų surinkti – niekas nemėgsta šiukšlintojų! Parengta pagal knygą „Popieriniai lėktuvėliai“, kurioje rasite ir daugiau patarimų bei įsimintinų įspūdžių, susijusių su popierinių lėktuvėlių skraidinimu.

„Dangaus karalius“ (Sky King) Lėktuvėlio, išsilaikiusio ore net 29,2 sek., lankstymo pavyzdžiai

1. A4 formato lapą sulenk per pusę ir lenk kampus iki vidurio linijos.

2. Lenk lėktuvo priekį nurodyta kryptim, palik iki krašto 2–2,5 cm.

5. Dar kartą lenk per pažymėtas linijas.

6. Lenk galiuką, kad raudoni taškai susiliestų ir atlenk atgal.

3. Atlenk kampus kaip parodyta brėžinyje.

7. Sulenk lėktuvėlį per pusę.

4. Lenk kampus iki trečiame žingsnyje pažymėtų punktyrinių linijų.

8. Užlenk galiuką.

Brėžinius ir nuotraukas paruošė Vykintas Valužis

13. Atlenk sparnus. 9. Praskleisk galiuką ir suspausk.

14. Užlenk 1,5 cm abiejų sparnų galus.

10. Lenk kaip parodyta nuotraukoje.

15. Sparnų galus truputį įspausk į viršų.

11. Taip pat lenk ir į kitą lėktuvėlio pusę.

12. Baigtas galiukas. 16. Lėktuvėlis paruoštas skrydžiui.

Kryžiažodis apie LĖKTUVĖLIUS y

Užduotėlė nr. 1!

6 p. 2

Atsa k

ašyk į kupo ąr nė

lį

Kryžiažodžius kūrė Lina Eitmantytė-Valužienė

(Pagal tekstus p. 17–19)

HORIZONTALIAI: 1. Knygos „Popieriniai lėktuvėliai“ autoriaus pavardė. 2. Dilanas suprato, kad gerai ... lankstyti popierinius lėktuvėlius. 3. Studentai iš Vokietijos sukonstravo ... popierinį lėtuvą. 4. Viena iš skrydį sudarančių dalių. 5. Kokiai šaliai atstovavo Dilanas pasaulio popierinių lėktuvėlių jaunių čempionate? 6. Kokios turi būti popierinių lėktuvėlių briaunos?

VERTIKALIAI: 7. Japono rekordininko Takuo pavardė. 8. Lėktuvėlį reikia paleisti daug ..., kad išmoktum jį gerai skraidinti. 9. 29,2 sek. – popierinio lėktuvėlio skrydžio ore ... 10. Turi būti pakelta, kad paleistų lėktuvėlį. 11. Kokioje šalyje vyko tarptautinis čempionatas, aprašytas knygoje „Popieriniai lėktuvėliai“? 12. Į 29,4 km aukštį 2014 m. popierinį lėktuvėlį pakėlė helio ...

Nr. 1 – – – – – – – – – – – – 1

Kryžiažodis apie NYKŠTUKUS (Pagal tekstus p. 3–7)

HORIZONTALIAI: 1. Nykštukai yra ... ūgio. 2. Požemių nykštukų pavadinimas. 3. Nykštukai yra darbštūs ... 4. Astridos Lindgren sukurto nykštuko pavardė. 5. Tautosakos kūrinys, kuriame gali būti pasakojama apie nykštukus. 6. Kiek nykštukų draugavo su Snieguole?

VERTIKALIAI: 7. Knygos „Nykštukas galvoje“ veikėjos vardas. 8. Akmeninio nykštuko su žibintu vardas. 9. Kam su nykštukais būna nuobodu? 10. Dž. R. R. Tolkino knyga, kurioje aprašomi nykštukai. 11. Nykštukas, kurio barzda apžėlusi samanėlėmis. 12. Kartais nykštukai būna išpuikę arba ...

Užduotėlė nr. 2!

Nr. 2 – – – – – – – – 1

6 p. 2

Atsa k

lį

ašyk į kupo ąr nė

Saulius Baigėsi pamokos ir mes su draugais išėjome į kiemą pažaisti. Spardėme kamuolį, supomės, bėgiojome, kol netikėtai pamatėme nepažįstamą berniuką. Mano draugas Jonas jį užkalbino. Paklausė, ką šis čia veikia ir kur gyvena? Mūsų nuostabai, berniukas nieko neatsakė ir nubėgo. Pagalvojome, kad jis nenori bendrauti, todėl daugiau su juo nebekalbėjome. Kieme jis visada būdavo vienas ir liūdnas. Vaikai iš jo tyčiojosi, vadino nebyliu, atlėpausiu... Aš jį iš tolo vis stebėdavau ir vieną kartą pamačiau, kad jis su savo mama bendrauja rankomis, o ne žodžiais. „Ir kaip taip gali būti?“ – pamaniau. Kartą grįždamas iš mokyklos sutikau tą berniuką ir jo mamą. Mama mane užkalbino ir papasakojo, kad jo vardas Saulius ir jis negirdi, dėl to kalba gestų kalba. Man tai buvo nepažįstama, nes nebuvau sutikęs tokio vaiko. Saulius pakvietė mane į svečius, rodė savo kambarį, žaislus. Jis taip nuoširdžiai su manimi bendravo. Man net pasidarė gėda, kad aš ir draugai su juo taip negražiai elgėmės. Saulius man pasakojo gestais, tačiau aš nieko nesupratau. Tada nedrąsiai paklausiau jo mamos, ką tai reiškia. Ji man pradėjo aiškinti, ką kiekvienas gestas reiškia. Buvo sunku viską prisiminti, tačiau po truputį įsiminiau pagrindinius žodžius. O ko nežinojau, klausdavau jo mamos. Mes taip susidraugavom, kad net kiekvieną vakarą kartu leisdavome laiką. Mano kiemo draugai kviesdavosi mane į kiemą pažaisti, bet aš skubėdavau pas Saulių. Jie nežinojo, kokia didelė to berniuko širdis. Vieną gražią dieną nusprendėme eiti su Sauliumi į lauką pažaisti. Tačiau tik išėjus į lauką sutikome mano kiemo draugus. Jie pradėjo visi tyčiotis, apkalbinėti Saulių. Saulius labai nusiminė, akyse pasirodė ašaros. Man pasidarė skaudu, kad jie taip su juo elgiasi ir aš nusivedžiau jį toliau. Mes pradėjome šnekėtis gestų kalba. Pastebėjau, kad tuo metu visi kiemo draugai mus įdėmiai stebi. Mes žaidėme, juokėmės. Saulius man rodė karatė triukus. Ir netikėtai priėjo vienas kiemo draugas. Jis paprašė ir jį pamokinti karatė veiksmų. Visi trys pradėjome sportuoti, ristis. Buvo taip smagu. Po truputį prisijungė ir kiti vaikai. Saulius gestais pasakojo, o aš vaikams žodžiais pasakojau. Visi buvo labai susidomėję. Nuo tos dienos Saulius susirado daug draugų. Aš dažnai prisimindavau, kaip mes iš pradžių su juo negražiai elgėmės ir man pasidarydavo nejauku. Dabar aš džiaugiuosi, kad iš jo niekas nebesityčioja, visi jį priima tokį, koks jis yra. Saulius – mano geriausias draugas.

Ugnius Gapšys, 4 D, Šiaulių Gegužių progimn.

Tikra draugyste Vieną gražią ir saulėtą pavasario dieną obelyje kilo didelis triukšmas. Čirškė neklaužados žvirbliai, karksėjo juodaplunksnės varnos, ulbėjo pilkasermėgiai balandžiai. Visi jie stebėjosi nematytu žaliašvarkiu paukšteliu ir iš jo juokėsi. Ne tik juokėsi, bet taikėsi ir už kuoduko pačiupti. Neiškentė paukščiukas patyčių ir purptelėjo ant žemės. Tuojau prie jo prisistatė didelis ir storas pilku kailiu, didelėmis gintarinėmis akimis katinas. – Kas tu toks? – paklausė jis. – Kodėl neskrendi nuo manęs tolyn? Visi paukščiai šiame kieme manęs bijo. – Aš esu papūga Žiedė. Pabėgau nuo negerų vaikų, kurie manęs neprižiūrėjo ir skriaudė. – O mano vardas Runcė. Norėčiau su tokia drąsuole draugauti. Pažadu tave apginti nuo visų nedraugiškų šito sodo paukščių. Žiedė labai apsidžiaugė nauju gauruotu bičiuliu. Kiekvieną dieną jie kartu pliuškenosi balose, dalijosi maistu. Vakarais katinas grįždavo namo, o Žiedė tūpdavo ant šakos pasnausti. Runcė labai norėjo išmokti skraidyti. Papūgėlė pažadėjo išmokyti. Liepė jam užlipti ant garažo stogo, šokti žemyn ir kojomis plasnoti kaip sparnais. Katinas labai stengėsi, bet jam nepavyko.

Elena Launikonytė

– To jau per daug! – vieną ankstų rytą sušuko bibliotekos direktorius. Jau ne pirmą rytą atėjusį į darbą jį pasitikdavo bejėgiškai skėsčiojančios rankomis bibliotekininkės: naktį kažkas graužė Šekspyro sonetus, o vaikų skyriuje iš „Pepės Ilgakojinės“ liko tik keli apkramtyti puslapiai. Pro padidinamąjį stiklą apžiūrėjęs aštrių dantukų žymes direktorius iškart sumetė, kad tai – pelių darbas. – Markizai, greičiau ateik čionai! – šūktelėjo jis nekantriai. Direktoriaus kabinete miegantis storas katinas pūsta uodega nustebęs pravėrė vieną akį. Jis nebuvo pratęs prie įsakmaus tono, juo labiau tokią ankstyvą valandą. – Markizai, – tarė jam direktorius, – ilgus metus aš tave maitinau geriausiomis sardinėmis ir gardžiausiais kačių kroketais. Atėjo metas tau, brangusis, parodyti, ko esi vertas. Mūsų biblioteką užpuolė pelės. Šiąnakt paliksiu tave jos saugoti ir žiūrėk man, kad iki ryto visos pelės būtų išvaikytos! – Pelės? Lyg ir esu kažkur girdėjęs tokį žodį, – Markizas pasikrapštė letena pūkuotą ausį ir tik tada suvokė, ką iš tiesų pasakė direktorius. – Likti bibliotekoje naktį? Išvaikyti peles? – pašiurpo Markizas. – Visų pirma, pelių aš nesu akyse regėjęs, visų antra – jos platina ligas ir apskritai aš bijau tamsos! – kniaukė jis. Bet veltui skundėsi. Vakare direktorius paliko katinui kačių kroketų ir dubenėlį vandens. Tada ilgu raktu užrakino bibliotekos duris ir išėjo, o Markizas liko vienas tamsios ir tuščios bibliotekos tyloje. Jis susirangė kamputyje bandydamas nuvyti baimę ir susikaupti... Ko gero katinas jau buvo spėjęs jau gerokai numigti, kai jį pažadino krebždėjimas. Jis bailiai pravėrė akį ir išvydo keistą būtybę ilga uodega, įžūliai uostinėjančią jo dubenėlį. Markizui kaipmat visi miegai išlakstė. – Štiš, – sukniaukė Markizas, – šalin nuo mano vakarienės! Padarėlis krūptelėjęs atsisuko ir įsmeigė į jį dvi apskritas kaip karoliukai akis. – Matyt būsite apsirikęs, – cyptelėjo jis oriai, – manęs nedomina tamstos vakarienė. Daug labiau aš norėčiau sužinoti, ką veikiate mano bibliotekoje? – Ta-ta-vo bibliotekoje? – nuo tokio įžūlumo Markizui net kvapą užgniaužė. – Nagi tykau pelių, kurios graužia bibliotekoje esančias knygas. Markizas labai nustebo, kai keistoji būtybė prapliupo kvatoti. – Kas gi taip juokinga? – suglumęs paklausė katinas. – Juokinga tai, kad, matyt, aš ir būsiu tas, kurio jūs tykote. Tik dabar Markizas sumetė, kad prieš jį stovi tikrų tikriausia pelė, būtent tokia, kokią jis kartą matė nupieštą knygoje. – Na ir ką dabar darysite, meldžiamasis? – šaipydamasis paklausė peliūkštis. – Nežinau, – sutrikęs atsakė Markizas, – ko gero, turėčiau tave sumedžioti...

ės tor au

– Neįsižeiskite, bet tamsta man menkai primena medžiotoją. – sukikeno peliūkštis. – Leiskite prisistatyti, aš vardu Renė. Ir, jei malonėsite, kviečiu jus vakarienės! Markizas nusekė jam iš paskos sukdamas galvą, kuo gi tokią valandą tuščioje bibliotekoje Renė galėtų jį pavaišinti. Kiek pasisukiojęs tarp aukštų lentynų Renė sustojo užsienio literatūros skyriuje ir tarė: – Paragaukite šios raudonos knygelės, didesnio delikateso visame pasaulyje nerasite... – Ir nieko nelaukęs pats krimstelėjo pirmą seno romano puslapį. Markizas išpūtė akis, primygtinai raginamas nedrąsiai krimstelėjo jam atkištą puslapį ir susiraukė. Popierius vėlėsi aplink liežuvį, buvo sausas ir sprangus, anaiptol ne koks gardumynas... – Nežinau, – nedrąsiai tarė katinas,– neįsižeisk, bet esu ragavęs ir skanesnių dalykų... – Pavyzdžiui kokių? – susidomėjo Renė. – Na, tarkime, kačių kroketų, sardinių arba olandiško sūrio... – užsisvajojo Markizas ir pajuto kaip sugurgė tuščias pilvas. – Kaip įdomu, – susidomėjęs tarė Renė, – nagi, papasakokite daugiau. – Mielai, – sutiko Markizas, – su sąlyga, kad daugiau nebekramtysi knygų. Vietoj to aš pažadu kiekvieną dieną tau atnešti gabaliuką sūrio. Taip Markizas ir Renė tapo draugais bei bendrininkais. Bibliotekos direktorius buvo patenkintas, nes nei tą rytą, nei kada nors vėliau jis neberasdavo apkramtytų knygų. Markizas buvo patenkintas, nes jam daugiau nebereikėjo naktimis pasilikti bibliotekoje. O Renė buvo laimingiausias iš visų: nors jam ir teko atsisakyti mėgstamo delikateso, jis rado draugą, o be to, kasdien gaudavo sūrio. – Ko tu toks susirūpines, mielasis? – vieną dieną paklausė bibliotekos direktoriaus žmona. – Ar vėl pelės pagraužė bibliotekos knygas? – Ne, – atsakė jai bibliotekos direktorius, – tačiau turiu kitą problemą: niekaip Ilius nesuprantu, kur iš mūsų tra cij šaldytuvo tokiais kiea kiais dingsta olandiškas sūris...

Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“

Kartografo kronikos. Lenktynės iki pasaulio krašto Autorė A. L. Tait, viršelį kūrė Jeremy Reston. Karalius Orelas paliepė surasti dešimt gabiausių berniukų ir išmokyti juos kartografijos meno. Kvinas Frymanas – jauniausias iš šešių brolių. Vienintelis, kurį mama išmokė skaityti. Netikėtai Kvinas atrenkamas į ypatingą kartografų mokyklą. Bet ūkininkų sūnūs nelanko mokyklos. Mokykla skirta kilmingiesiems. Sunkia širdimi Kvinas palieka gimtuosius namus ir išvyksta į mokymus. Po jų tris geriausius berniukus pasirinks į Didžiąsias lenktynes. Laivo kapitonas, parvežęs karaliui tiksliausią pasaulio žemėlapį, laimės tai, ko labiausiai trokšta. Tai lenktynės, kurios pakeis pasaulio suvokimą. Lobių sala Autorius Robert Louis Stevenson, iliustravo Robert Ingpen. Dvylikametis Džimas nesitikėjo, kad netrukus patirs didžiausią savo gyvenimo nuotykį – išvyks ieškoti paslėpto piratų lobio! Ką rinktumeisi tu, jei tavo rankose atsidurtų senas paslaptingos salos žemėlapis su nurodymais ir keistu X ženklu, kuris greičiausiai žymi vietą, kur užkastas legendinio pirato Flinto lobis?.. Negi liktum sėdėti namie?.. Džimui abejonių nekyla. Laikraščių berniukas Autorius Vince Vawter, viršelį kūrė Jonas Liugaila. Gerbiami skaitytojai apie tai ką išgyvenau liepos mėnesį spausdinu dėl visai rimtos priežasties. Negaliu kalbėti. Mikčioju. O dar pažadėjau Tetai niekam neplepėti apie tai kas nutiko mano geltonkriauniui peiliui. Viskas prasidėjo kai pasisiūliau nešioti už savo draugą laikraščius kad jis galėtų paviešėti pas senelius. Kaip tik tada ir susipažinau su tiek naujų žmonių ir patyriau visus tuos keistus dalykus. Jūsų pavaduojantis laikraščių nešiotojas. Kodėl šis berniukas rašo be kablelių? Perskaityk ir sužinok!

ISSN 1392-9674

9 771392 967004

Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų Autorė Vaiva Rykštaitė, iliustravo Viktorija Ežiukas. Ar pažįsti deivę Tūtū Pelę? Ne? Nieko keisto: ji nuo seno gyvena ir viešpatauja labai toli – Ramiojo vandenyno salose, Havajuose. Jos dėka ir atsirado ta pasakiško grožio vieta. Būk atsargus ir nesupykdyk Pelės, mat deivei įniršus jos ugnies raudonumo sijonas užsiliepsnoja ir iš ugnikalnių kraterių pasipila iki tūkstančių laipsnių įkaitusi lava. Bet jei apie Tūtū Pelę kalbėsi pagarbiai, galbūt pavyks su ja susipažinti, o gal net tapti jos draugu. Paklausk ugnikalnio muziejaus darbuotojo Džono, jis deivę gerai pažįsta ir mielai apie ją papasakos ne vieną paslaptingą istoriją. Dėdė Fiodoras eina į mokyklą Autorius Eduard Uspenskij, iliustravo Jurgita Rancevienė. Jeigu seniai lankėtės Rūgpienių kaime, nenustebkite ankstų rytą neradę dėdės Fiodoro namuose. Ir laiškų teks palaukti iki vidurdienio. Taip taip, dėdė Fiodoras dabar kasryt eina į mokyklą, o kartu su juo – ir paštininkas Pečkinas. Juk niekad nevėlu pradėti mokytis iš naujo! Paštininkas atjaunėjo, išgražėjo ir, nepatikėsit, panašu, kad įsimylėjo! Kasdien laukia atvykstant paslaptingos viešnios iš interneto. O Šarikas skaičiuoti mokosi, Matroskinas mokslinėse konferencijose spurgas valgo... Žodžiu, pas mus vienos permainos! Tik internetu daržų ravėti dar neišmokome. Pabaisų akademija Autorius Martin Widmark, iliustravo Marius Zavadskis. Vieną dieną Nelės gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis. Su tėvais nuvykusi į svečius pas dėdę Hanibalą, gyvenantį pilyje, mergaitė netikėtai sužino, kad dėdulė yra slaptas pabaisų akademijos agentas. Ši keista ir itin slapta organizacija tvarkosi su viso pasaulio pabaisomis ir vaiduokliais, o Nelė kviečiama tapti jos agente! Tačiau ar gali dešimtmetė mergaitė imtis tokios sunkios ir galbūt pavojingos užduoties? Nelei teks išlaikyti Vampyro sudorojimo egzaminą. O be sumanumo, humoro ir linksmų šiurpuliukų čia niekaip neapsieisi!