Laimiukas nr. 5 (79), rugsėjis–spalis

N r. 5 (79), r u g s ė j i s – s p a l i s , 2 0 1 8

KAINA 1,88 Eur

Alexander Mikhaylov iliustracija knygos „Plėšikas Hocenplocas“ viršeliui, leidykla „Nieko rimto“, 2017

S U P R O G R A M Ė L E „L A I M I U K A S“

Literatūrinis žurnalas

SKAITYKITE

ir ieškokite programėlėje „LAIMIUKAS“: Knygos herojus – mano draugas.

Sodininkas Florencijus, p. 22-23

Konkursas tęsiamas, p. 3 Nuotykis mokykloje, p. 4-5 Paklausk rašytojos ir mokytojos Neringos Vaitkutės, p. 6-7 Plastiko atliekos ir mirštantys vandenynai, p. 8-9 Kai Kaunas buvo Lietuvos sostinė, p. 10-11

Puslapiai su papildymu programėlėje „Laimiukas“

100 metų tiltas: maistas, apranga, p. 12-13

Magiškieji gyvūnai, p. 27-29 Kada tave aplankys... plėšikas Hocenplocas?, p. 30-31 Voro siūlų krautuvėlė, p. 32-33 Mokytoja aiškiaregė.

Būsima diena, p. 34-35 Tai tik pelė, p. 36-37

Apie lietuvių kalbą – linksmai, p. 14-15

Balandis, svajojęs lesinti žmones.

Kaip musės vaivorykštę vogė, p. 38-39

Laimiukeliauninkas Čekijoje, p. 16-17

Laiškas iš butelio, p. 38-39

Obuolių pyragas, p. 18

Ulfo nuotykiai. Ulfas ir rugsėjo 1-oji, p. 40-41

p. 19-21, 24-26

Maži Laimiuko juokai, p. 42-43

Nukreipę IŠMANIOJO ĮRENGINIO kamerą į puslapio su kepurėle nuotrauką arba iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį.

mė

iu aim kas“ „L

lėje

Progra

Laimiuko užduotėlės,

KO K

I

EŠ

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 metų tiltas iš praeities į dabartį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2018 m. skyrė 6 000 Eur paramą.

PIRMYN! KAIP NAUDOTIS?

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Sigutė Ach, Eidvilė Viktorija Buožytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Ilona Ežerinytė, Danguolė Garnienė, Evita Juškaitė, Lina Lukšaitė, Audra Meškauskaitė, Selemonas Paltanavičius, Tatjana Pleskevičienė, Tania Rex, Virgis Šidlauskas, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė, Aurina Venislovaitė, Marius Zavadskis.

Programėlę „Laimiukas“ paruošė Vykintas Valužis. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė.

Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė, tel. +370 674 01 389 „LAI MIU KO“ ADR ESA S: Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis, tel. +370 614 85 184 Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.

2

© „Laimiukas“, nr. 5 (79), rugsėjis–spalis, 2018 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

Prog

„Laimiuka

I E Š KO K

s“

ėlėje ram

DĖMESIO, KONKURSAS TĘSIAMAS!

šio paminklo nuotraukos.

Dorotėjos Pleskevičiūtės piešinyje ir nuotraukoje – paminklas daktarui Cemachui Šabadui Vilniuje

NUPIEŠK, NUFOTOGRAFUOK, APRAŠYK įdomų paminklą ar įžymią vietą savo mieste! Įdomiausi piešiniai ir jų aprašymai bus spausdinami žurnale, o nuotraukos, sujungtos su piešiniais, talpinamos programėlėje „Laimiukas“.

Atsiųsk „Laimiukui“ el. paštu laimiukas@niekorimto.lt Lauksime iki spalio 15 d. Prizai – leidyklos „Nieko rimto“ bloknotai.

sų ir r u k n o k u Daugia o my b i ų la i m i u ko į d a š t y je r la k n i t e n a u ja m

3

tojos Neringos V moky ait r i s ku o j o t tė y š a s r k s u la k Pa

ą K

a i: k , i yt r da

Mokiniai šnara, muistosi

Mokinys nepadaro namų darbų

ir daro dar kažin ką, kad

ir kaip priežastį sukuria vis

tik nereikėtų klausytis

kitokią istoriją...

nuobodžios pamokos temos...

Jei mokinys nepadaro namų darbų, pasiteisinimai visada būna tie patys: „oi, pamiršau“, „aš nežinojau!“ Jau seniai tikiuosi sulaukti kokio nors išradingo ir šmaikštaus pasiaiškinimo, pvz., „mane vakar pagrobė ateiviai“, „ant sąsiuvinio su namų darbais užmigo katinas, o žadinti nekilo ranka“, „pakeliui į mokyklą atšniokštė viesulas ir nusinešė mano kuprinę į dausas“, bet... nesulaukiu.

Reikšmingai nutilti, nutaisyti paslaptingą veido išraišką... (O dabar tai jau bus! Dabar pamatysit neįtikėtiną stebuklą!) Tada palaukti, kol mokiniai susidomėję pakels nosis, giliai įkvėpti ir toliau pasakoti apie fotosintezės procesą.

Pamokos metu kažkas akimirksniu atitraukia visų dėmesį nuo mokslų...

Mūsų gimnazijoje dabar vyksta renovacija, todėl mokymąsi dažnai kelioms minutėms nutraukia įvairūs keisti garsai. Kai už sienos pradėdavo kurtinančiai dardėti perforatorius, rimtu veidu pasakodavau, kad per kabineto sieną graužiasi pabaisa...

6

Mokiniai prašo mokytojos papasakoti kažką visai ne į temą...

O, tai labiausiai paplitusi mokinių gudrybė!

Kam klausytis apie augalų fotosintezę, kada galima pakalbėti apie įdomesnius dalykus, pvz., ar yra gyvybė Marse? Būna, pasiduodu provokacijoms (nes ir pačiai įdomu).

Tada kalbamės apie visatą, paranormalius reiškinius, reklamą, maistą, sniego žmogų, kainas, senovės paslaptis.

Visko nė neprisiminsiu.

Mokiniai prašo pamokos metu paskaityti jūsų knygos ištrauką...

Mokytojai bloga nuotaika...

Yra vienas seniai patikrintas būdas. Plačiai nusišypsoti ir dirbti lyg niekur nieko. Jei mokytojos nuotaika bloga, mokiniai juk niekuo dėti. Dažniausiai...

Mokinys po pamokos neskuba išeiti iš klasės...

Taip būna gana dažnai. Jei nereikia skubėti į posėdį, išklausau visus, kas nori būti išklausytas. Kartais mokiniai per pertraukas aplimpa stalą, nes labai įdomu sužinoti, apie ką naršau internete. Kartais nori tiesiog paplepėti. Kartais pasiskųsti ar pasidalinti džiaugsmu. Jei reikia budėti koridoriuje, kalbamės pakeliui. Jei lėkdami pro šalį nešasi ką nors skanaus, dažnai siūlo paragauti (kartą pasiūlė atsikąsti kebabo!). Kelis kartus taip smagiai užsipliurpėm per pertrauką, kad pavėlavom į pamoką.

Neprašo, ir nežinau, kaip reaguočiau, jei paprašytų. Visų pirma, nemėgstu skaityti garsiai. Visų antra, aš labai griežtai atskyriau mokytojos ir rašytojos gyvenimą. Mokykloje esu tik mokytoja, su visais mokytojoms būdingais trūkumais ir privalumais. Rašytoja virstu namuose, kai prasideda rašymo laikas.

Bet jei koks susikuklinęs mokinukas paprašo autografo, mielai jį išraitau. Juk autografų nereikia garsiai skaityti...

Galvoje gimė mintis naujai knygos istorijai, bet reikia tikrinti pratybų sąsiuvinius...

Ašarodama taisysiu pratybas. Gera mintis niekur neprapuls, o mokiniai, parašę kontrolinį ar savarankišką darbą, labai Dėm laukia rezultatų. Dažnai klausia, ar esio Jum ištaisiau kontrolinius, vos atidavę s Ne ! ring i a š t s rau lapelius. utik k

o pa ą iš ska savo ityt mpy kny i gos nių mėlėj a r Žiūr kron e g ėkit „Laimiu ikos e va “. izdo įraš ą!

7 Pro

„Kla

s“ ka

Monikos Mitkutės piešiniai iš knygos „Klampynių kronikos“, leidykla „Nieko rimto“, 2018

Neringa Vaitkutė

Plastiko atliekos ir

Pasižvalgyk po savo kambarį. Tikrai pamatysi daugybę iš plastiko pagamintų daiktų.

Pirmąjį plastiką 1856 m. viduryje susintetino anglų chemikas Aleksanderis Parkesas. Plastikas gaminamas iš naftos, akmens anglies ir gamtinių dujų. Tai lengva, patvari ir pigi žaliava, todėl žmonės iš jo gamina žaislus, butelius, pakuotes, šukas, stalo įrankius, indus, vamzdžius, net automobilių kėbulus! Nuo 1964 metų plastiko gamyba padidėjo dvidešimt kartų ir dabar per metus pagaminama 343 milijonai tonų įvairių rūšių plastiko.

Ar žinojai, kad

šiuo metu perdirbama tik penki procentai plastiko atliekų, o devyniasdešimt penki procentai virsta šiukšlėmis ir lėtai nuodija mūsų planetą?

Ar žinojai, kad

keturiasdešimt procentų plastiko atliekų patenka į vandenynus? Jei niekas nepasikeis, iki 2050 metų pasauliniame vandenyne plastiko atliekų bus daugiau nei žuvų. Sugalvojęs keliauti po pasaulį ir aplankyti pačias atokiausias salas, visur pamatytum žmonių veiklos pėdsakų. Plastiko atliekas bangos išmeta į kiekvieną pakrantę, jo randama net Arkties vandenyno lede.

Ar žinojai, kad

kasmet 100 000 paukščių, jūros vėžlių, banginių ir ruonių uždūsta, įsipainioję plastiko atliekose? Dar daugiau gyvūnų žūva, nes palaiko ryškaus plastiko atliekas maistu ir jas praryja. Tai ypač pavojinga jūrų vėžliams. Plūduriuojančius pusiau permatomus plastiko maišelius vėžliai supainioja su medūzomis, kuriomis minta.

Ar žinojai, kad

albatrosai painioja plūduriuojančias plastiko granules su žuvų ikrais ir maitina šiomis granulėmis savo jauniklius?

Vargšai jaunikliai žūva iš bado. Jų skrandžiuose randamas ne maistas, o plastiko atliekos.

Ar žinojai, kad

veikiamas bangų mūšos bei saulės plastikas pamažu suyra į mažas

nuodingas daleles? Jei ryte vietoj įprastų pusryčių lėkštėje pamatytum susmulkintą plastiką, tu jo tikrai nevalgytum. Pasibaisėjęs atstumtum lėkštę. Deja, vandenynuose gyvenantys organizmai neturi pasirinkimo: jie praryja plastiko mikrodaleles, todėl mitybos grandinėse pamažu kaupiasi nuodingos medžiagos.

Ar žinojai, kad Hendersono sala nutolusi

nuo sausumos penkis tūkstančius kilometrų, tačiau jos pakrantėse guli kone aštuoniolika tonų atliekų? Šiukšlės dengia 68 procentus šios atokios salos paviršiaus. Net jei suaugęs taptum mokslininku ir rastum būdą išvalyti salą, tau tektų giliai nusivilti – vandenyno tarša tokia didelė, kad po poros mėnesių saloje prisikauptų tiek pat atliekų.

Ar žinojai, kad

Ramiajame vandenyje plūduriuoja milžiniškas atliekų kilimas? Didžioji šio šiukšlyno dalis – plastikas. Atliekos plūduriuoja kelių metrų gylyje, sudarydamos ištisą šiukšlių visatą. Plastiko buteliai, maišeliai, indai, kamšteliai yra į mažesnes daleles. Švarus vandenynas pamažu virsta nuodingų plastiko dalelių sriuba. Pasak mokslininkų, žmonija bankrutuotų, jei bandytų iškuopti šį plūduriuojantį sąvartyną.

Ką tu gali padaryti, kad plastiko atliekų būtų maž ia

u?

Pradėk nuo paprastų dalyk ų!

Atsisakyk plastikinių kokteil ių šiaudelių ir vienkartinių plastiko indų .

Vietoje plastiko maišelių pa sisiūk ir naudok medžiaginius maišeliu s.

Mesk plastiką į plastiko atliekų konteinerį, nes kuo daugiau plasti ko perdirbama, tuo mažiau jo paten ka į vandenyną.

Dalinkis šia žinute su draugais ir šei ma.

mirĹĄtantys vandenynai

9

P

Turbūt Kaune teko lankytis, o gal jame gyveni. Šiandien jis yra antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, nes didžiausias, aišku, Vilnius – mūsų sostinė. Manau, girdėjai, kad Kauną kartais vadina laikinąja sostine. Kaip čia taip? Dvi sostinės? Taip, taip, Kaunui prieš šimtą metų teko pavaduoti Vilnių, nes šį iš mūsų dvidešimtmečiui buvo nukniaukusi Lenkija. Visiems mūsų valdininkams, verslininkams, mokslininkams ir kitiems lietuviams reikėjo skubiai kraustytis iš Vilniaus į Kauną ir ten tęsti savo darbus. Tik Kaunas tada dar buvo visai nedidelis ir skurdus. Nebuvo čia nei tinkamų rūmų Prezidentui ir jo ministeriams (taip tada juokingai vadino ministrus), nei universiteto studentams, nei pakankamai mokyklų vaikams, nei kur gyventi atvykėliams. Į darbą žmonės kaukšėdavo mediniais šaligatviais, jei jau važiuodavo – tai akmenimis grįstomis gatvėmis. Ir gana lėtai, nes ne autobusais, o arklių tempiamais vežimais. Pasitaikydavo net kokį rytą pamatyti dabartine Laisvės alėja į ganyklas genamas karves! Visi suprato, kad sostinei toks vaizdas niekaip netinka. Ji turi būti švari, graži ir kvepianti. Tai supratę senieji ir naujieji kauniečiai atsiraitojo rankoves ir kibo į darbą.

Pirmiausia miesto centre nugriovė varganas senas trobeles ir jų vietoje sustatė naujoviškus, stiprius, gražius ir didelius namus – ministerijas, mokyklas, parduotuves, kino teatrus, kavines, muziejus, paštą, universitetą, daugiabučius...

Daugelis jų stovi iki šiol ir savo grožiu vilioja turistus iš viso pasaulio.

10

ja ko a as

Aurina Venislovaitė

Kaunas apie 1930 m.

Kuo toliau, tuo labiau Kaunas darėsi panašus į tikrą sostinę. Gatvėmis ėmė važinėti tiek automobilių ir autobusų, kad jau ir avarijų pasitaikydavo. Vyrai metė į šalį skurdžius drabužius, pagal Europos madą maukšlinosi skrybėles, vilkosi solidžius kostiumus su kišeniniais laikrodukais ir išdidžiai ramstėsi lazdelėmis. Moterų spintos taip pat prisipildė skrybėlių ir madingų suknelių, tik vietoj lazdų jos nešiojosi mažus šuniukus, kuriuos visai kaip šiandien puošė spalvingais apdarais ir kvėpino prancūziškais kvepalais. O vaikai? Vaikai pagaliau paragavo itališkų ledų, pieniškų kokteilių, karštų į bandelę įkištų dešrelių ir net egzotiškų vaisių. Tiesa, jų tada buvo labai sunku gauti. Lietuvos valdžia norėjo, jog tautiečiai valgytų daugiau obuolių ir kriaušių, o ne pirktų svetimšalių siūlomus skanėstus. Štai bananai buvo tokie brangūs, kad žmonės juos pirkdavo po pusę...

Kaunas ėmė sparčiai augti, plėstis, ir centre visi nebeišsiteko. Todėl greitai Žaliakalnyje, kuriame iki tol gyveno tik medžiai ir voverės,

Prog

„Laimiuka s“

ėlėje ram

I E Š KO K

Dabartinės Įgulos bažnyčios nuotraukos

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, tarpukaris.

O kai vanduo atslūgdavo ir į Kauną ateidavo vasara, Nemunas prisipildydavo įvairaus dydžio laivelių. Jais kauniečiai plaukdavo atostogauti – į Birštoną, Panemunę, Kulautuvą, Kačerginę.

Tai štai kaip kadais gyveno sostinę pavaduojantis Kaunas. Ir to šiek tiek keisto, šiek tiek paslaptingo laiko ženklų mieste vis dar apstu, tereikia gerai paieškoti. Jei neturi progos atvykti į Kauną, paklausinėk savo močiutės ir senelio, kaip seniau atrodė tavo miestas. Esu tikra, išgirsi ne mažiau įdomių dalykėlių.

Potvynis Kaune, Maironio gatvėje 1931 m. balandžio 15 d.

oL

u ina L kšaitė

Iliustr av

pridygo dailių medinių namelių. Juose gyventi buvo smagu, nes pro langus galėjai grožėtis puikiais vaizdais. Tik bėda, kad žalias kalnas aukštas ir užkopti į jį nelengva. Kol užsirioglindavo namo grįždami, jau ir kojų nebepavilkdavo, ir kvapą sunkiai beatgaudavo. Gerai pamąstę ir pasidairę po užsienius kauniečiai netruko rasti sprendimą – pastatė funikulierių: tokį mažą traukinuką, kuris užkeltų juos viršun ir nudardentų apačion. Funikulierius, nors jam jau beveik devyniasdešimt metų, dar nepavargo ir puikiausiai kilnoja kauniečius aukštyn žemyn iki šiol.

Atsirado Žaliakalnyje ir kitų gerų dalykų. 1938 metų vasarą žymiausias Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas čia įkūrė pirmąjį Lietuvoje zoologijos sodą. Atidarymo dieną smalsių vaikų laukė 40 žvėrelių: 5 lapės, 1 taurusis elnias, 3 briedžiai, šernas, baltasis gandras, pilkasis garnys, ereliai, pelėdos, danieliai, 2 vilkai iš Latvijos, meškėnai, baltieji šeškai, grifai, asilas ir kažkoks paslaptingas anglų parko galvijas. Šiandien jame galime pamatyti jau 232 rūšių 2166 gyvūnus!

Tas Žaliakalnio aukštis kartais visai praverčia, nes gyvenant jame nebaisūs jokie potvyniai.

O jie Kaune seniau būdavo kaip reikiant – Nemuno vanduo pavasarį pakildavo net iki 8 metrų, ir žmonėms centre bei senamiestyje tekdavo plaukioti valtelėmis. Jei tik tokių turėjo... Vytauto bažnyčios, stovinčios ant Nemuno kranto, papėdėje vis dar gali rasti pritaisytą specialią liniuotę, kuria matuodavo vandens lygį potvynių metu.

11

OBUOLIŲ PYRAGAS

ke a Ples R e c e p t ą u ž r a š ė i r i l i u s t r a v o Ta t j a n

vičien

ė

Ingredientai

3–4 obuoliai 1 stiklinė miltų 1 stiklinė cukraus 3 kiaušiniai 10 g sviesto

1. Obuolius supjaustyti skiltelėmis, sudėti į sviestu išteptą ir miltais pabarstytą skardą.

Pro

4. Tešlą pilti ant obuolių, pašauti į iki 180–200 laipsnių įkaitintą orkaitę.

Kepti apie 40 min.

„Laimiu

s“ ka

Kaip gaminti

mėlėje gra

I E Š KO

K obuoli ų pyrag o nuotra ukos

2. Kiaušinius išplakti su cukrumi, įberti miltus ir maišyti, kol masė taps vientisa.

18

3. Tešla turi būti grietinės tirštumo.

u to r

Vi

ėl ė

sa

k to

Užduot

r i j a B u ož y

tė

PUSLAPI IŠKIRPK IR PASIDARYK PELEDZIUKE!

ė Eidvi

lė

19

POMĖGIAI Rožės ir medus.

CHAR AKTERIS Malonus ir draugiškas, bet sudėtingose situacijose gali būti drąsus ir ryžtingas.

GYVENAM OJI VIETA Pastovios gyvenamosios vietos neturi.

Laisvai samdomas sodininkas.

VAR DAS, PAVAR DĖ Sodininkas Florencijus

DIDŽIAUSIA SVAJ O N Ė ARBA N O RAS Išauginti visiškai naują nekenksmingą Juodųjų Rožių veislę.

ĮGŪDŽIAI ARBA YPATIN G I G E BĖ J IMAI Sodininkavimas.

Be gimtosios lietuvių dar moka 10 užsienio kalbų: italų, vokiečių, anglų, korėjiečių, kinų, lenkų, kroatų, vengrų, ukrainiečių, rusų.

IŠSKIRTINĖS I Š VAIZ D O S Ž YMĖ S Rudas ir gauruotas, dažniausiai su ilga prijuoste ir šiaudine skrybėle.

23 23

Nuotrauka iš leidyklos „Nieko rimto“ archyvų

Apipavidalino Lina Lukšaitė

Kęstutis Kasparavičius vaikystėje mokėsi groti pianinu, dainuoti ir diriguoti chorui, bet pasirinko ne muzikanto, o dailininko kelią. Pradžioje jam teko nudažyti keletą sienų Vievio paukštyne, vėliau ėmė piešti atvirukus. Pirmoji iliustruota knyga buvo žemės ūkio darbų vadovėlis. Dabar Kęstutis ne tik daugybės spalvingų ir nuotaikingų knygelių, išleistų ir pamėgtų įvairiausiose pasaulio šalyse, dailininkas, bet ir jų tekstų rašytojas. Kasparavičiaus Sodininkas Florencijus į Lietuvą grįžo po 10 metų klajonių. Paskutinė jo lankyta šalis – Vokietija, kurioje jis laimėjo knygų apie sodininkystę konkurso vaikų kategorijoje II-ąją premiją.

APIE AUTORIŲ

ANT KOJYTES KEPURYTE – KAS? Ar daug grybų pavadinimų žinai? Nagi, pažiūrėkime!

Surask ir išbrauk lentelėje išvardintus grybų pavadinimus, o tuos, kurie liks neišbraukti, atpažink ir parašyk apačioje po nupieštu grybu.

Valgomi grybai pažymėti žaliai, o nuodingi – raudonai.

RAUDONVIRŠIS PUMPOTAUKŠLIS

24

KAZLĖKAS

ŽALIUOKĖ

TRIMITĖLIS

LEPŠIS

BOBAUSIS

PIEVAGRYBIS

PLAUŠABUDĖ RUDMĖSĖ

Užduotėles kūrė ir iliustravo Evita Juškaitė

T K AŠKUS N U J U S

ATSAKYMAS NR. 2

25

imiuka s „La

Prog r

“

ėlėje am

Dangaus muse

KL

AUSYK

musės dangaus balso.

Vieni keisčiausių gyvūnų yra dangaus musės. Tai arklio, paukščio ir avino arba ožkos hibridai.

Jie būna baltų, raudonų spalvų, turi avino galvą su arklio kūnu, kuris padengtas storom plunksnom, su snapu ir sparnais. Patinėliai turi avino ragus, o patelės – ožkos. Šie gyvūnai gali tempti net 300 kg krovinį 10 valandų be poilsio. Dangaus musės, spyrusios savo kanopomis, bet kokį daiktą paverčia deimantais, auksu, sidabru ir bronza. Jos spjaudosi ugnimi, kurią galima uždaryti stiklainyje. Ant ugnies užpylus persiko sunkos, ugnis pasidaro skysta. Ji dedama į stipriausius tiesos, gyvybės, nuodų ir kitus eliksyrus. Magijos pasaulio kalviai mėgsta kardų ašmenis padaryti su dangaus musių plunksnomis, nes sakoma, kad jos neša sėkmę.

USTA Autorius: AU G

28

S FIODOROVAS

Man 11 metų. Gyvenu Vyčiuose, Panevėžio rajone, mokausi Velžio gimnazijos 5-oje klasėje. Mėgstu skaityti knygas, žaisti kompiuteriu.

2-oje klasėje sugalvojau parašyti žodžius dainai. 4-oje klasėje mokytoja pagyrė už gražiai parašytą rašinėlį ir tai mane paskatino rašyti toliau.

Sukūriau 10 istorijų apie magiškus gyvūnus ir augalus. Juos parašyti įkvėpė J. K. Rowling. Be jų esu parašęs dar keletą istorijų. Mano mylimiausios knygos – visos apie Harį Poterį, D. Walliamso knygos, E. Cline „Oazė: žaidimas prasideda“, A. Lindgren, P. van Loonas ir dar daug kitų autorių. Baigęs mokyklą norėčiau studijuoti programavimą.

Vaikams linkiu niekada neprarasti vaizduotės.

Pr

og

ramėlėj

SY

os b

K

rūn

„Laim i

as“ uk

KLAU

rak a

e

also

.

Rakaruna

Rakarūnos – miško sargai. Jos yra milžiniški dygliatriušiai su bebro uodega ir glotniu kailiu.

Gyvūnai moka užkerėti nukirstus medžius, kad jie ataugtų vos per savaitę. Bet svarbiausia, Rakarūnos vaikosi brakonierius ir paveikia jų protą taip, kad jie galvoja, jog juos vejasi policija. Tada kiekvienam išrašo 5 000 eurų (ar bet kokių toje šalyje pinigų) baudą. Šių padarų uodegos turi ledo jėgą, su kuria gali gesinti gaisrus. Tai mačiusiems žmonėms atrodo, kad vietoj jų ugnį gesina būrys gaisrininkų. Rakarūnos gyvena Europos miškuose iki 150 metų.

Gyvūnai kartą per mėnesį iš savo pėdų išskiria auksinę sėklą.

Dar būtina paminėti laiko keliavimo gėralą. Pirmiausia į šaltą vandenį įmeskite Rakarūnos auksinę sėklą ir ant ugnies palaikykite trisdešimt sekundžių. Tada įpikite truputį drakonuogės sunkos, keletą lašų Rakarūnos paveikto žmogaus kraujo ir Rakarūnos ūsą. Pamaišykite vandenį du kartus pagal laikrodžio rodyklę. Pabaigoje įdėkite Dangaus musės plunksną ir Rakarūnos plaukelį. Tada ant ugnies maišykite eliksyrą tol, kol jis pasidarys šviesiai rudas.

Iliustratorė: RO

Man 17 metų. Esu vokietė, gyvenu Mastrichte, Olandijoje, lankau Porta Mosana mokyklą. Laisvalaikiu labai mėgstu konstruoti lego, žiūriu filmukus „Youtube“ arba piešiu. Dar domiuosi gamtine žemdirbyste, nes man labai svarbi ekologinė aplinka. Kartais bandau piešti tik realistiškus gyvūnus arba žmones su taisyklinga anatomija. Kartais mėginu iliustruoti išgalvotas mintis arba scenas. Kas mane įkvepia? Gyvūnai, žmonės iš filmų, anime. Mano mėgstamiausios knygos yra „Sonny Boy“ ir „Giljotina“. Abi knygos apie istoriją, viena yra apie Pirmąjį pasaulinį karą, kita apie Prancūzijos revoliuciją. Norėčiau studijuoti ką nors susijusio su žemės ūkiu, žemės ir vandens tvarkymu. Vaikams linkiu: mąstykit apie savo aplinką, mes turime tik vieną pasaulį.

SE JŪRATĖ KOETH

Selemonas Paltanavicius

Voro siulu krautuvele

Pievoje voras neseniai atidarė siūlų krautuvėlę – visai nedidelę, besiglaudžiančią tarp smilgų ir kiečių, po rūgštynės lapu. Kaip jis tą sugalvojo? O, tai dabar madinga, dabar visi mokosi verslo ir... todėl dabar čia gyvena, čia priima savo pirkėjus.

Gražu žiūrėti, kai voras darbuojasi – štai jo nėra, štai jis brūkšt, nusileido iš palubės, kur po lentynas dėliojo savo turtus.

– Jums kokių? – klausia jis, ant priekinės kojos vyniodamas siūlo galą.

– O kokių turite? – teiraujasi jo boružė. – Man reikėtų stiprių...

– Jūs kaip tik čia užsukote! – linksmai čiauška voras. – Mano krautuvėje tik tokie siūlai, kitokių nebūna. O jums kokių? Čia jis šnekina jau kitą pirkėją, uodienę. Ji atzyzė garsiai, nusileidusi atsiduso: laikas kiaušinėlius dėti, išsiritę vaikai norės žaidimų. O kur jiems geriau dūkti, jei ne pakibus ant siūlų...

– O jis saugus? Patikrintas? – susirūpinusi ji žiūri į voro brukamus siūlelius.

– Na ką jūs! Ką jūs... – voras jai į smilgos lapelį susuka pirkinį ir žvilgsniu palydi

nuskrendančią. Jei jis neturėtų krautuvėlės, tie uodai čia nezyztų... „ Štai ką iš manęs padarė verslas... – likęs vienas apie savo dalią mąsto voras. – Kažin, ar voras, tokios mažos krautuvėlės savininkas, gali tapti turtingas? Arba net labai turtingas? O gal labai labai? O..? “ Kas ten žino, ką dar jis būtų sugalvojęs ir kaip plėtęs savo siūlų prekybos verslą. Bet čia plastelėjo kielė, beregint snapu sugraibė visus voro siūlelius ir nuskrido savo lizdo sukti.

– Še tau, kad nori! – voras baikščiai žvelgė iš po rūgštynės lapo. – Teisingai man vorai kalbėjo : nieko gero iš tos siūlų prekybos nebus. Iš kur jie tą žinojo?“ Kitas gal būtų nusiminęs, koja į visus verslus numojęs. Tik ne voras...

Tu manai, kad jis įsigijo naują siūlų krautuvę? Ne! Tikrai ne! Dabar jis iš siūlų mezga tinklus ir tyko musių bei uodų. O didžiausia jo svajonė – numegzti tinklą, kuriuo būtų galima sugauti kielę. Va čia tai būtų! Čia tai būtų! Čia tau ne siūlus ringuoti!

ar žinai?

Pasakoja Selemonas Paltanavičius

Ru de nį v ora i ga mina s k ra ida nčius s iūl us , k ur ie y ra 2 0 0 ka rtų plone s n i už plauką.

Jie la ba i l e ngv i, ir pučia nt ne t s il pna m v ė je l iui neša voriukus .

V o r o t i n k l e b ū n a 3 0 – 4 0 g i j ų r at ų .

K a i k u r i e v o r a i g a u d o g r o b į n e t i n k l u , b e t t y ko d a m i i r n u t v e r i a š o k d a m i a n t j o . Ž i n o m a , s iūlus jie ga minti mok a , ne s s uga utą va bzdį a ps uk a s iūl u, pa ra ly žiuoja nuoda is ir s uv irš kina.

S odinio v oro k ry žiuočio pate l ė iš 7 pilv e lio ga le e s ančių karpučių išskiria s ky s tį ir ga mina 7 s k irtingus s iūlus .

Jie nevienodo storio, lipnumo. Mezgant tinklą, šie siūlai naudojami pa ga l p a s k irtį – v ie ni ta mpa tinklo pa gr indu, k ita is iš pina mi tinkl o ratai.

K a i kurie v ora i s av o tink l us iš k l oja a nt že mė s . Ta ip va dina mi v ora i piltuvininka i s av o ta nka us tink l o k il imo v idury tur i pil tuv ė lio for mos va mzde l į, į k ur į pate nk a ant tinklo pa kliuv ę va bzdžiai. Pats v ora s ty ko va mzde ly je . ėl no Paltan avičiaus

nuotr.

Pro

K A S A P S I L A N K Ė V O RO T I N K L E ?

„Laimiuk

as“

Selemo

am ėje gr

ŽIŪRĖK

va izd o įra šą su v o ro ti n k lu .

33

ATPAŽINK

Prog r

m „Lai iuka

s“

ėlėje am

Pasiti krink w

ww.ni

!

A G KNY

ekorimt o.lt arba programėlėje „Laimiukas“:

I E Š KO K KNYGŲ

VIRŠELIŲ, IŠ KURIŲ YRA

ŠIOS

Narvas buvo padarytas iš surūdijusios tinklinės vielos. Stogą atstojo medžio plokštė, o tinklinės durys buvo užrakintos trimis spynomis. Narvo viduje tigras, kaip ir tą kartą, kai Robas jį pirmąkart pamatė, žingsniavo pirmyn ir atgal, lyg niekada ir nebūtų liovęsis ir lyg Robas nė nebūtų nuo jo pasitraukęs.

– Oi, – aiktelėjo Siksta tokiu pat balsu, kaip išvydusi Robo drožinius. – Koks gražus!

– Neik per arti, – įspėjo Robas. – Jam gali nepatikti.

Draugai stumtelėjo duris ir ūmai visa jų narsa išgaravo. Ant grindų mėtėsi išdraskyti Alfredo žaislai, knygos ir prietaisai. Indauja ir knygų lentynos gulėjo išvartytos, užuolaidos nuplėšytos, spintelių stalčiai ištraukyti ir iškratyti. Panašiai atrodė ir kiti kambariai. Spinta su stebuklingaisiais priedais buvo sudaužyta, o šimtai mažų stalčiukų išversti. Sėklos, gėlės, grybai ir šaknys dryksojo išsklidę po kambarį, sumišę su miltais, prieskoniais, druska ir cukrumi. Net kabriliatorius, automatinė vertyklė, sudaužytas riogsojo tarp žaislų.

– Kojine, prisiekiu, prarysiu varlę, jei pro šias duris nepatenkama į ketvirtadienį, – tarė Pašiauša, bedė į grietinėlės tortą pirštą ir ištraukusi jį pasigardžiuodama nulaižė. – Ir prisiekiu, kad prarysiu varlę, jei Terlius išnėrė ne pro šitas dureles.

– Niam niam, – čepsėjo Galvočius, laižydamasis smilių, ištrauktą iš saldžiosios grietinėlės kalno.

IŠTRAUKOS.

ISSN 1392-9674

9 771392 967004