N
Su programėle „Laimiukas“ išmaniuosiuose įrenginiuose!
A
UJIEN
A!
Literatūrinis žurnalas
N r. 5 ( 7 3 ) , r u g s ė j i s – s p a l i s , 2 0 1 7
© Rūta Dzin. Iliustracija iš knygos „Peliūnės vasara“
KAINA 1,88 Eur
„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html
Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.
„LAIMIUKO“ TURTAI:
Šio numerio autoriai: Sigutė Ach, Jurgita Balžekaitė, Eidvilė Viktorija Buožytė, Rūta Dzin, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gintaras Kaltenis, Rugilė Kiškytė, Violeta Palčinskaitė, Selemonas Paltanavičius, Sigita Sabaitytė, Neringa Vaitkutė.
Laimiuko TV, p. 5
Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 5 (73), rugsėjis–spalis, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Prenumeruokite paskutinį „Laimiuko“ 2017 metų numerį už 1,52 Eur Lietuvos pašto skyriuose arba internetu www.prenumeruok.lt iki spalio 22 d.
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Skaitau, nes noriu pažinti pasaulį“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2017 m. skyrė 7 000 Eur paramą.
2
Ką daryti, kai..., p. 4–5
Laimiukeliauninkas Italijoje, p. 6–8 Šalis, kur miega 1000 piliakalnių..., p. 9–11 Rugsėjis. Spalis, p. 12–13 Vytinės juostos juosia pasaulį, p. 14–15 Perskaityk tautinę juostą, p. 16–17 Žaidimas „Apie knygą kitaip!“, p. 18–24 Kryžiažodis apie rudenį, p. 25 Makaronai su sūriu ir brokoliais, p. 26 Buvo boba Vilniuj. Tyla. Klausimėlis, p. 27–29 Kam tie draugai? p. 30–31 Laimės obuolys, p. 32–33 Istorijos apie triušį, p. 34–35 Lietuvių–anglų patarlės, p. 36–37 Paslaptinga šviesa dangaus gilumoj, p. 38–39 Nuotykių kaimas. Uk... Merga!, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43
PIRMYN! KAIP NAUDOTIS?
Su šiuo žurnalo numeriu pirmieji išmėginkite programėlę „Laimiukas“, kurią galite nemokamai atsisiųsti iš „Google play “ arba „App store“ internetinių parduotuvių! Kaip naudotis programėle? Žurnale ieškokite puslapių su Laimiuko kepurėlės ženkliuku. Nukreipę išmaniojo įrenginio kamerą į puslapio su kepurėle nuotraukas arba iliustracijas, perskaitysite, pamatysite arba išgirsite tai, kas papildo šių puslapių turinį.
Su programėle „Laimiukas“ žurnalo numeryje rasite:
p. 5: Laimiuko TV – video įrašą, kuriame Kęstutis Kasparavičius skaito savo istoriją. p. 6–8: Laimiukeliauninką Italijoje – užrašus apie tai, ką Laimiukas nuveikė kelionėje. p. 27–29: Violetos Palčinskaitės eilėraščius – dainelių, kurias kūrė ir atliko aktorių trupė „Teatriukas“, garso įrašus. p. 36–37: užduotėlės atsakymus – patarlių paaiškinimų numeriukus.
3
Pataria dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius Labai rūpi pabaigti skaityti knygą arba žiūrėti filmą, nors mama liepia eiti ruošti pamokas... Sprendimas paprastas. Reikia paspausti tokį mygtuką savo galvoje „išsaugoti“ (angl. save) ir ta pradėta knyga ar filmas liks tavo atmintyje iki kito karto. Tikrai niekur nedings. Todėl galėsi pratęsti skaityti knygą ar žiūrėti filmą labiau tinkamu laiku. Labai norisi dainuoti ar groti pianinu, bet jau vėlus vakaras, visi miega... Vėlai vakare groti pianinu daugiabučiame name nepatariu. Nebent elektroniniu pianinu užsidėjus ausines. Tada tikrai niekas negirdės. Labai gera dainuoti yra vonioje, palindus po dušu. Bent jau pačiam atrodo, kad niekas tavęs negirdi. Nors nežinia, kaip ten yra iš tikrųjų. Sugenda nuotaika, nes visi aplink užsiėmę, skuba, dirba ir visai nenori pasikalbėti ar pažaisti... Pabandyk įsivaizduoti taip: tu žaidi įdomų žaidimą. Labai labai įdomų žaidimą. Staiga ateina tėtis, mama, brolis ar sesė ir sako: man labai reikia su tavim rimtai pasikalbėti. Kažin ar tokiu atveju sutiktum kalbėtis? Todėl daryk tai, ką tuo metu galima daryti ir džiaukis, kad niekas tau netrukdo. Vis tiek po kurio laiko kažkas ateis pažaisti ar kartu nuveikti ką nors įdomaus. Reikia ką nors skubiai surasti, bet niekaip negali prisiminti, kur tas daiktas yra... Deja, taip jau yra, kad daiktai kartais dingsta. Jeigu kiek paieškojus jų vis dėlto nepavyksta rasti ar prisiminti, kur jie galėtų būti, tiesiog reikia juos trumpam pamiršti. Ir neeikvoti tuščiai laiko paieškoms. Kartais daiktai patys atsiranda, net neieškant. Susipykai su drauge ar draugu... Reikia sukaupti visą savo drąsą ir eiti susitaikyti. Tik nereikėtų labai skubėti. Būtų gerai prieš tai truputį pagalvoti: o gal tu pats buvai kaltas, kad susipykot? O gal abudu? Tada atleisk draugui mintyse, jei vis dar esi ant jo supykęs, ir tik po to eik taikytis. Ir dar labai svarbu susitaikyti su pačiu savimi.
4
Laimiuko TV Kęstutis Kasparavičius, „Juoda diena“, iš knygos „Apie šį bei tą. Trumpos istorijos“, leidykla „Nieko rimto“. Iliustravo ir programėlei „Laimiukas“ įgarsino autorius.
5
Su kokios knygos veikėjais susitiko Laimiukeliauninkas Italijoje? Kas jos autorius? y
Užduotėlė nr. 1!
8
6 p. 2
Atsa k
lį
m
ašyk į kupo ąr nė
13.
salis, ku r m i ega
1000
pi liakaln i u... K as juos pažadins ?
Kas gi tie archeologai ir kodėl neleidžiate miegoti piliakalniams? Tikrai nežinote? Ką mokykloje veikiate? Archeologija – tai istorijos (ne isterijos!) mokslo šaka, tirianti paveldą. Paveldas – tai, ką paveldėjome? Labai tikslus apibūdinimas, jaunuoli! Būtent! Jums dešimtukas! Mes, archeologai, dažniausiai tiriame tai, kas yra po žeme. Ar tikrai Lietuva – kraštas, kuriame yra 1000 piliakalnių? Jų, manau, yra žymiai daugiau, nes ne visi dar atrasti. Gal jūs atrasit? Seniausių mūsų piliakalnių amžius yra 3000–4000 metų. Norime žinoti: žodis „piliakalnis“ kilo nuo žodžio „pilis“ ar nuo žodžio „supiltas“? Aš tikrai manau, kad nuo „supiltas“, nes pilys atsirado žymiai vėliau. Pradžioje piliakalniai buvo natūralios aukštumos ar kalvos, apylinkės centrai, kur statydavo gynybinius įtvirtinimus (gardus). Vėliau jie virto pilimis, dar vėliau
Vykinto Vaitkevičiaus nuotr.
Vykintas Vaitkevičius. Regimanto Tamošaičio nuotr., šaltinis „Vikipedija“, CC-BY-SA-3.0
Kartais juk pagalvojam, kuo būsim, kai užaugsim? Šie metai paskelbti piliakalnių metais, tad pasikalbėkime su žmogumi, kuris pasirinko archeologo profesiją. Tai – Vykintas Vaitkevičius, Jono Basanavičiaus premijos laureatas, mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius.
9
a a i i k k t t s s y y r r kk e e PP
Kieno varda sle
t
a a t t s s o o aauu u u j j ttiinnee a i k t s y r k e P au ti laumes! laumes!
t
Juostos – viena seniausių lietuvių liaudies audinių rūšių. Jomis juosdavosi ir vyrai, ir moterys. Juostomis puošdavo drabužius, kepures, net batų aulus. Plonesnes juosteles naudodavo parišti indus, lauknešėlius.
Juostas dažniausiai ausdavo jaunos merginos. Pamokytos mamų ir senelių, jos stengdavosi išausti kuo daugiau nuostabių juostų. Darbščiausios audėjos ausdavo net naktimis.
Buvo sakoma, kad joms padeda Pačias gražiausias juostas merginos dovanodavo patinkančiam jaunuoliui arba kraudavo į kraitį.
ee m m e e ŽŽ
ttyyss ŽŽaal l
SSaauul lee
laumes! VVeej jaass
ii
EEggl lee EErr šškkeetti iss tys l a a ŽŽi irrggeel li i a Ž e m Ž e koduodavo raštais. Audėjos juostose savo svajones, maldas, linkėjimus Ornamentais dažniausiai vaizduodavo gamtos jėgas, gyvūnus, augalus.
Juostos tapdavo tarsi šifruotais laiškais ar dokumentais. Pažindami ženklus, žmonės galėdavo juostas perskaityti.
i
Žirgeli a
Er
š
Ei d v i l ė Vi k t o r i j a Bu ožytė
Kieno varda slepia juosta? Pasinaudok šifro lentele!
a t s o au u ti n e j
t
Užduotėlė nr. 2!
Ą
B
C
D
E
Ę
Ė
F
G
H
I
Į
Y
J
K
L
M
N
O
P
R
S
Š
T
U
Ų
Ū
V
Z
A Č
laumes!
e m e Ž
A
Žal
Č
D
Ė
F
Ž i r Ig e l i a K O
S a u l se
t y sĄ
i
y
nė
6 p. 2
Atsa k
ą
lį
m
a i k t s y r k e P
rašyk į kupo
Į L P
B E
Er
G
šketi s
V eŽ j a s
Su ukurk draugais ite savo s Cir užrašykit la e „ausk ptą šifrą ir ite“ kurias Ęjuostas, ga perska lėsite ityti tik jūH l sE !
g e
Y
J
M
N
R
S
17
O BUVO TAIP...
........................... Ženkliuko, kurį norėčiau laimėti, kodas.
O BUVO TAIP...
24
........................... Ženkliuko, kurį norėčiau laimėti, kodas.
Kryžiažodis apie RUDENĮ (Pagal tekstą p. 12–13) 1
y
3
Užduotėlė nr. 3!
4
6 p. 2
Atsa k
ašyk į kupo ąr nė
lį
m
2
5 6
1. Rudenį naktys eina ilgyn, o dienos... 2. Rudakepuriai grybai. 3. Skraido ant vorasiūlių. 4. Skrenda žiemoti antrojoje spalio pusėje. 5. Spalį plaukia neršti. 6. Grybuose knibžda vabalų... 7. Paukščių migracijos kelias „Via... 8. Citrinukai žiemos tarp... 9. Žiemsprindžiai nebijo... 10. Paros metas, kai išskrenda daug paukščių. 11. Įsitraukia lapus į savo urvelius. 12. Taurieji elniai mauroja, riaumoja ir... 13. Gamta prieš žiemą ruošiasi...
7 8 9 10 11 12 13
Nr. 3 – – – – – – – – – – – – – 1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
Leidyklos „Nieko rimto“ prizas – knyga „Surask Joną. Užduotys jūroje“ – už teisingus „Laimiuko“ Nr. 4 (72) užduočių atsakymus skiriama Rapolui Tidikiui, 11 m., Panevėžys ir Eimantui Petravičiui, 9 m., Vilnius.
13
25
ATSAKYMAI ............................. ............................. .............................
Reikia: • Dėžutės lydyto sūrelio • 200 ml pieno • 300 g mėgstamų makaronų • Pusės brokolio • 200 g tarkuoto sūrio • Druskos, pipirų, česnakų granulių, maltų bazilikų, kalendros
Užduotėlė nr. 1
............................. Užduotėlė nr. 2
............................. Užduotėlė nr. 3
............................. ............................. ............................. ............................. (Vardas, pavardė, metai, mokykla, klasė, tel. nr.)
Prizas už teisingai užpildytą kuponėlį!
26
Išvirti makaronus, nupilti vandenį. Puode ant ugnies sumaišyti lydytą sūrelį, pieną, prieskonius, 100 g tarkuoto sūrio. Kaitinti, kol pasidarys vientisa masė. Brokolį nuplauti, supjaustyti mažomis šakelėmis. Makaronus sumaišyti su sūrio mase, pilti į kepimo indą. Ant viršaus išdėlioti brokolius, apibarstyti likusiu tarkuotu sūriu. Kepti 200 °C orkaitėje apie 30 min. c Re
to ep
ot ir n u
raukos autorė Rugil ėK i šk ytė
Sk ai t yk ir k lau syk
p ro g r a m ėl ėj e „ L a i m i u k a s “ !
Violeta Palčinskaitė
BUVO BOBA VILNIUJ Avinėliai švelniavilniai, Sako, buvo boba Vilniuj?
Pasiklauskite manęs! Aš turiu visas žinias.
Boba – molinukė. Skara – baltapūkė...
Boba molinukė? Skara baltapūkė?
Čirškė žvirblis kamine – Gal ir buvo, gal ir ne.
Molinukai jos vaikai Laukė Vilniuje ilgai?
Buvo, buvo, kaip nebuvo! – Ten atgal kregždutė siuvo.
Peteliškių gatvėj Bobos nesimatė.
Pirko dūdą su verba, Margą audeklą. Arba
Šarka ją sutiko Skersgatvyje Stiklių.
Jei nebuvo, tai nepirko, Anei margo, anei pilko.
Avinėliai švelniavilniai, Kaip – ar buvo boba Vilniuj?
O paskui – po langu tyliai Cyptelėjo kiemo zylė:
27
Istoriją kūrė Dovilė Valužytė, Vilniaus Tuskulėnų gimn. 8 A kl.
Toli nuo didelių miestų ir žmonių, žaliuojančio miško gilumoje, gyveno mergaitė Amarilė kartu su savo seneliais. Jie turėjo nediduką namelį ir buvo laimingi. Kartą pas juos užklydo mergina. Amarilės seneliai pakvietė ją prisiglausti namelyje. Mažajai anūkei buvo labai smalsu pamatyti žmogų iš didžiojo pasaulio, kuriame nėra buvusi. Taigi, kai keliautoja įsikūrė ir prisėdo ant suolelio lauke, Amarilė nubėgo su ja pasikalbėti. Bet priėjusi arčiau Amarilė pamatė, kad merginos veidas ašarotas. – Kas nutiko, kodėl verkiate? – susirūpino mergaitė. – Pasaulyje už šio miško yra labai daug liūdesio, – atsakė keliauninkė. – Bet kodėl? – nesuprato Amarilė. – Žmonės nesutaria vieni su kitais, o tada pradeda liūdėti. Mergina vėl pravirko, o Amarilė tiesiog nežinojo, ką daryti, nes pati verkdavo labai retai ir tik tada, kai ką nors užsigaudavo. Mergaitei buvo sunku suprasti, kodėl žmonės liūdi. – Kuo jūs vardu? – paklausė Amarilė. – Medina, – blyškiai nusišypsojo mergina. – Kuo vardu tu? – Aš Amarilė, – patenkinta prisistatė. Nors Medina jai nusišypsojo, šypsena po akimirkos dingo. Amarilei dėl to pasidarė neramu. Todėl ji nuskubėjo pas močiutę, kuri visada išmintingai patardavo. – Kodėl žmonės liūdi? – paklausė sode mezgančios močiutės. – Nes jie neturi, kas juos paguostų, – ramiai atsakė senolė. – Tai Medina liūdi, nes norėtų, kad ją paguosčiau? – pasitikslino mažoji Amarilė. – Teisingai, brangioji, teisingai, – paglostė anūkės garbanas močiutė. – Bet kaip tai padaryti? Aš niekada nesu liūdėjusi. – Žinai, dažnai žmones pradžiugina dovanos. Ir ne bet kokios, o kuo įdomesnės, – gudriai šyptelėjo močiutė. – Manau, dovana pralinksmintų ir mane. Bet ką gi galėčiau padovanoti Medinai? – Miško proskynoje netoli mūsų namelio yra vaismedžių sodas. Jame auga
32
str .
galybė obelų. Ir kiekvienais metais ant vienos jų užauga auksinis obuoliukas. Mano mama sakydavo, kad tie, kas jį pamato, kaipmat pradeda juoktis. Anūkė atidžiai išklausė, kur rasti vaismedžių sodą, ir išsiruošė ieškoti auksinio obuoliuko. Amarilė rado obelis, bet nors ir labai atidžiai ieškojo, niekaip nepastebėjo to laimės obuolio. Mergaitė pati nepajuto, kaip skruostais pradėjo riedėti ašarėlės. Tai buvo pirmas kartas, kai ji nuliūdo. Ir štai... įvyko stebuklas! Kai Amarilė dar kartą pažvelgė aukštyn, pamatė ant artimiausios obels auksu švytintį obuoliuką. Tik jis nebuvo iš aukso. Obuoliuką apšvietė vakarinės saulės spinduliai ir jis spindėjo tarsi auksinis. Amarilė labai apsidžiaugė, o kai saulutė pradėjo kutenti jai veidą, nusijuokė. Kitos dienos popietę Amarilė išsiuntė Mediną ieškoti to paties auksinio obuoliuko. O vakare grįžusi mergina jau šypsojosi. Tuomet susirinko daiktus ir prieš iškeliaudama pritūpė prie mažosios Amarilės: – Ačiū, kad padėjai man suprasti, jog laimė slypi paprastuose dalykuose.
s ytė t i a Sigitos Sab
ili
u
PASLAPTINGA
Neringa Vaitkutė
šviesa dangaus gilumoj
Rudens naktys pačios gražiausios ir labai paslaptingos – virš galvos atsiveria begalinė dangaus platybė, o Paukščių Takas ryškus lyg ant juodos staltiesės palietas pienas. Todėl Simonas ir jo geriausias draugas Rokas kiekvieną šeštadienio vakarą užsidaro kambaryje ir teleskopu (Simono gimtadienio dovana) stebi ryškiai mirgančias žvaigždes. – Na, kaip sekasi būsimiems astronautams? – klausia mama, atnešusi į kambarį sausainių. – Mes ne astronautai, o ateivių stebėtojai, – griežtai suraukęs antakius atsako Simonas. Rokas taip pat suraukia antakius ir oriai linkteli. – Ir daug ateivių pastebėjote? – su šypsena klausia mama. – Palauk, tuoj patikrinsiu stebėjimų žurnalą, – rimtai paprašo sūnus. Jis ilgai varto storą languotą sąsiuvinį, paskui pakelia galvą ir pareiškia: – Kol kas nė vieno... Bet tai laikinas nesusipratimas, prisiekiu! Mama vėl šypteli, pakedena išeidama iš kambario šviesius vaikų viršugalvius, o berniukai vėl prilimpa prie nukreipto į aksominį dangų teleskopo. Netrukus prisikimšęs šviežių sausainių ir užgėręs juos pieno stikline Rokas pradeda knapsėti nosimi ir užmiega, jaukiai susirangęs fotelyje. Simonas tik atsidūsta, bet lieka prie teleskopo. Sukrimtęs sausainį ir porą gabaliukų šokolado, kad palaikytų jėgas ir nuvytų aplink galvą besisukiojančius sapnus, berniukas pasitrina akis ir pažvelgia pro langą. – O! – sušunka pamatęs rytiniame pakraštyje ryškią baltą švieselę, skrendančią skersai Paukščių Tako ir netrukus dingsiančią už tankaus eglyno viršūnių. – Čia jau šis tas įdomaus! Gal lėktuvas? – Simonas priglunda prie teleskopo. – Tuoj sužinosiu! Ne, nepanašu! Rokai, kelkis! – kumšteli parpiantį draugą, – Pažiūrėk!
38
Vykinto Valužio nuotr.
– Kas? Ką? – pašoka bičiulis ir užkabinęs alkūne nustumia ant fotelio ranktūrio pastatytą sausainių lėkštę. Tarkšt! Garsiai sudūžta lėkštė, sausainiai išsilaksto po kampus, o kai Rokas pažvelgia pro langą, paslaptingos švieselės daugiau nematyti. Tik iš už eglių viršūnių dar blyksteli skaistus mėlynas spindulys, o tuomet lieka tik įprasta dangaus juoduma ir nebyliai mirgančios žvaigždės. – Ir ką rašyti į žurnalą? – nunarina nosį Simonas. – Trūksta įrodymų, kad patvirtintume teritoriją apie danguje pastebėtus ateivius! – Gal teoriją? – pataiso Rokas ir paguodžia draugą. – Rytoj nueisim į eglyną, išnaršysim skersai išilgai. Jei tai buvo ateiviai, rasim krūvą įrodymų, pamatysi! Sekmadienio rytą, vos saulei patekėjus, berniukai iškurna iš namų, pasiėmę tyrinėjimui būtinus daiktus – lupą, pincetą, tris polietileno maišelius ir gumines pirštines, su kuriomis Simono mama šveičia vonią. Ilgai ėję gelsvais spygliais nuklotu takeliu, išnaršę pakrūmes ir upelio pakrantę, sušlapę kojas rasoje, bet nieko įdomaus neradę, nusiminę berniukai pasuka atgal į namus. Kiūtindami miestelio link, susitinka nepažįstamą seneliuką, apsirėdžiusį ilgu pilkšvu lietpalčiu, vediną didžiuliu juodu it smala šunimi. Berniukai mandagiai pasilabina, seneliukas kilsteli skrybėlę, o kai jie prasilenkia, seneliukas atsisuka ir ilgai ilgai lydi berniukus žvilgsniu. Žvelgia jiems pavymui akinančio mėlynumo akimis, kokių neturi nė vienas žemėje gyvenantis žmogus.
39
Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“
Robotuko Robio išdaigos
Autorius Thomas Christos Iliustravo Barbara Scholz Protingiausias pasaulyje robotas Orbis sugrįžo pačiu laiku! Jo geriausiems draugams Linusui ir Frederikei žūtbūt reikia pagalbos. Vaikams ramybės jau kurį laiką neduoda padaužų gauja – nedorėlių ketvertas užgrobė žaidimų aikštelę, maža to, jie sulaužė naująjį Linuso robotuką Robį. Sumaniojo Orbio dėka mažasis robotas Robis atgyja ir tampa ištikimu trijulės draugu. Jis kaip įmanydamas stengiasi jiems patikti ir visai nenoromis krečia linksmas eibes. Tačiau vieną dieną, kai iš kalėjimo į laisvę paleidžiami plėšikai Edis ir Kralė, robotukui Robiui iškyla rimtas pavojus...
Trolių Mumių slėnio staigmenos Autorius Tittamari Marttinen Iliustravo Jukka Murtosaari
Trolių Mumių slėnyje kiekvieną vasaros dieną lydi žygiai, paslaptys bei netikėti atradimai! Su Muminuku ir jo draugais čia išmoksi ieškoti jūros dugne nuskendusių brangakmenių, padėsi Snifui išsigelbėti iš sudužusio laivo, susipažinsi su naujuoju Hemulio augintiniu ir galėsi patyrinėti prosenelio lobių skrynią. Na, o jei pavargai ir praalkai – tavęs laukia rekordinė tūkstančio bandelių puota! Tik neskubėk kramtyti!
Nevala Bertis. Žiurkės! Autorius Alan MacDonald Iliustravo David Roberts
ŽIURKĖ! Na, ne žiurkė, tik mažas mielas peliukas! Deja, mamai atrodo kitaip... Juk tikrai nieko nenutiks, jei peliukas kartu nukeliaus į mokyklą? Berčio nuotykiai tęsiasi. Sužinosi, kaip Berčiui sekėsi saugoti namuose apsigyvenusį peliuką, bėgioti ilgus nuotolius per lietų ir padėti savo šuniui Smirdžiui nepersiėsti. Liūdna tikrai nebus!
44
Mumija Dumis ir Achnetuto kapas
Autorė Tosca Menten Iliustravo Jonas Liugaila Ką daryti berniukui, kuris jau daugiau nei keturis tūkstančius metų nebuvo namuose? Mumija Dumis bet kokia kaina susiruošia važiuoti į gimtąjį Egiptą. Tiesa, šiandien ten viskas neatpažįstamai pasikeitę, todėl jis žūtbūt stengiasi surasti tėvo kapą ir išsiaiškinti, koks jo likimas. Tačiau tai padaryti nebus taip lengva, kaip galėjo pasirodyti. Mumija Dumis ir jo draugas Gosas patiria vis naujų išbandymų. Bet ar jiems pavyks surasti tai, ko ieško?
Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą
Autorė Kimberly Brubaker Bradley Viršelį iliustravo Goodname Studio Ar galite įsivaizduoti mergaitę, nemačiusią žolės? Dešimtmetė Ada, evakuota iš Londono II-ojo pasaulinio karo metu, pirmą kartą išvysta žalią pievą. Negana to, ji nemoka skaityti ir sunkiai vaikšto. Bet Ada anaiptol ne kvaila. Ji stipri ir drąsi, be to, jaučiasi atsakinga už savo jaunesnį broliuką Džeimį. Netrukus ji jodinės poniu ir net sučiups nacių šnipą. Žingsnis po žingsnio Ada supras, kad karas ne tik naikina, bet ir gelbėja žmones...
Brolija. Sokoro vergai (4)
Autorius John Flanagan Viršelio dailininkas Jeremy Reston Helas ir jo brolija jau spėjo užsitarnauti pagarbą. Su pagarba ateina ir atsakomybė – Garniai gavo užduotį aštuonis mėnesius saugoti Aralueno krantus. Regis, nuobodu nebus – neilgai trukus žvalgas Gilanas atjoja pranešti apie slaptą karaliaus užduotį. Tačiau tuo pat metu gretimą kaimą užpuola piratai. Jie grobia ir veža parduoti vergijon Aralueno darbininkus. To leisti negalima – Garniai visada pirmiausia apgins nekaltuosius. Karaliui teks palaukti.
ISSN 1392-9674
9 771392 967004