Žurnalas „Laimiukas“ Nr. 6 (50) by Nieko rimto

asaką „Skiltuvas“ p o n se er d n A . K . Naujai atraskite H ijomis! lavo Jerko iliustrac is d la V is m io ab st su nuo mėn.) (Knygos ieškokite

nuo gruodžio

„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt Šio nr. tekstų autoriai ir dailininkai: Sigutė Ach, Gintarė Adomaitytė, Laima Bačkienė, Danguolė Garnienė, Paulius Juodišius, Antanas Kundrotas, Rokas Nevardauskis, Violeta Palčinskaitė, Roberta Railaitė, Lina Eitmantytė-Valužienė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Pristatymo renginių organizatorius Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 6(50), 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 269 66 84 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

Numerio partneris

„LAIMIUKO“ TURTAI: Apie matematiką, rašiusį pasakas, p. 3–4 Pranas Mašiotas „Mano dovanėlė“, p. 5–6 Violeta Palčinskaitė: Jums, mano skaitytojai, p. 7 Violetos Palčinskaitė eilėraščiai, p. 8–9 LDK valdovų rūmai, p. 10–11 Triukšmo tarša, p. 12–13 Didysis lokys, p. 14–15 Klausimai ir atsakymai apie Kalėdas, p. 16–17 Sparnuotis kišenėje arba mažas stebuklas pradedančiajam stebukladariui, p. 18 Kai pakvimpa meduoliais, p. 19 Laimiuko užduotėlės, p. 20–21, 24–26 Mano hobis, p. 22–23 Atokaus priemiesčio istorijos, p. 27 Pagaliniai žmogiukai, p. 28–29 Knygos, atgijusios teatre, p. 30–31 Sekimas prasidėjo, p. 32–33 Paulius Juodišius „Dėžė“ p. 34–35 Selemonas Paltanavičius „Sniego žmogelių žiema“ p. 36–38 Garantuoju: skaityti verta, p. 39

„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projektui „Vaikų kultūrinė edukacija“ žurnalo „Laimiukas“ rubrikose „Rašytojų gyvenimo istorijos“, „Įžymūs Lietuvos žmonės“, „Lietuvos muziejų lobiai“, „Mylėkime savo planetą“, „Tautosakos skrynia“, „Laimiuko biblioteka“, „Mes skaitome“, „Linksmasis žodynas“ 2013 m. skyrė 7000 Lt paramą.

Antanas Kundrotas „Linksmasis žodynas“, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43

2014 m. 6 numerių prenumeratos kaina

31,42 Lt!

Prenumeruokite iki gruodžio 22 d. www.post.lt

Gintarė Adomaitytė

Apie matematiką, rašiusį pasakas Skiriama Prano Mašioto 150 metų jubiliejui

Pranas Mašiotas – mokytojas. Tai – svarbiausieji žodžiai, kuriuos dera apie jį pasakyti. O įdomiausia, kad mokytojauti jam iš tiesų patiko. Buvo vienas iš nedaugelio, jautusių pašaukimą. Nežinau, kur jūs, vaikučiai augot ir kaip augot, – rašo jis savo prisiminimuose. – Tik atsimenu, kad mano mama ir tėvelis buvo geriausi, gyvenamieji namai smagiausi, sodas mieliausias. Pūstelninkai – taip vadinasi ta stebuklinga vieta, kur viskas geriausia. Šis kaimas netoli Šešupės, arčiausias esąs miestelis – Kudirkos Naumiestis. Stebuklų, ko gero, būta ne tiek jau daug... Pranas Mašiotas – iš ūkininkų šeimos, o ūkyje visais laikais reikia daug ir sunkiai dirbti. Kartais žmonės net neberanda laiko savo vaikams. Mašiotų namuose rasdavę. 1863 metai svarbūs Lietuvai ne tik tuo, kad gimė Pranas Mašiotas – vienas žymiausių Lietuvos mokytojų ir rašytojų. Tuo metu būta smarkaus sukilimo: už savo teises kovojo Lietuvos, Lenkijos, Gimė 1863 m. gruodžio 19 d. Pūstelninkuose, Baltarusijos bajorai, kviesdami kartu ir valstieŠakių valsčiuje, mirė 1940 m. rugsėjo 14 d. čius. Jie priešinosi žiauriai, neteisingai Rusijos Kaune caro valdžiai. Sukilimas pralaimėjo; caras uždraudė lietuvišką spaudą: knygos, žurnalai, kalendoriai buvo spausdinami svetimais rašmenimis, mokyklose draudė kalbėti lietuviškai net pertraukų metu. Draudė ir Marijampolės gimnazijoje, kurioje mokslus ėjo Pranas Mašiotas. ,,Mandieraitė“ – taip vadinta tų laikų gimnazisto apranga. ,,Primusas“ – tai pirmūnas. O karceris? Kas tai? Tai siaura ir ankšta patalpa, kurioje kelias valandas praleisdavo nusikaltęs gimnazistas. Neapsakomai griežta buvo tvarka to meto gimnazijose, mokslas – brangus, namai – tolokai, ir vis tiek Pranas Mašiotas net ir slogiausias to meto akimirkas prisimindavo šiltai, atlaidžiai. Nuotraukos iš Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondų.

rasytoju gyv e n i m o istorijos

LDK Valdovu rumai

LDK Valdovų rūmai, Linos Valužienės nuotr.

Dar visai neseniai Vilniaus Senamiesčio centre, šalia Arkikatedros, vartus

atvėrė nauji renesanso stiliaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai. Ar jau buvote pro juos įžengę? Vis dar abejojate, ar verta? Aš irgi ilgai abejojau. Bet vieną šaltą ir rudenišką dieną stovėjau Katedros aikštėje laukdama vėluojančio draugo ir nutariau kaip nors naudingai praleisti laiką – ėmiau ir užsukau pasmalsauti, ką gi čia tokio įdomaus ir vertingo tuose naujuose rūmuose pamatysiu?.. Kažkada, seniai seniai, 16–18 amžiuose, šioje vietoje ištaigingi Valdovų rūmai iš tiesų yra stovėję. Juose kurį laiką gyveno Vytautas Didysis, Žygimantas Senasis, čia dramatiškai klostėsi Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija. Kiekvienas Lietuvos valdovas puošė ir dekoravo juos pagal savo skonį ir to laiko madas. Čia būdavo priimami ir sutinkami Šventosios Romos imperijos, Maskvos, Persijos, Prancūzijos, Ispanijos ir kitų šalių pasiuntiniai, leidžiami LDK įstatymai, rašomi valdovų laiškai, saugomas Lietuvos didžiojo kunigaikščio iždas. Mūsų valdovai rūmuose gyveno maždaug 3 šimtmečius. Tačiau 18 amžiuje Lietuvą okupavo carinė Rusija. Siekiant iš lietuvių atminties ištrinti prisiminimą apie garbingą tautos istoriją, Valdovų rūmus buvo įsakyta iki pamatų sugriauti... Šiandien jie ir vėl stovi. Kiekvienas iš mūsų galime pasivaikščioti po ištaigingas menes ir įsivaizduoti, kaip gyveno didieji Lietuvos kunigaikščiai, kokia prabanga ir meno kūriniai juos supo. Gerokai paklaidžiojusi po prabangias sales supratau, kad Valdovų rūmai – tai ne šiaip sau gražūs rūmai. Jie mums primena, kad Lietuva, nors ir ne kartą okupuota bei niokiota, yra buvusi galinga valstybė, kad ji turėjo didingą praeitį, kuria šiandien galime didžiuotis.

O dabar papasakosiu apie keletą eksponatų, kurie man labiausiai įsiminė. „M a žy tė“ k l a i d e l ė

Gotikinėje sargybinėje eksponuojamas garsaus LDK didiko Kristupo Radvilos Našlaitėlio portretas. Šio portreto istorija tokia: 16 a. Austrijos erchercogas Ferdinandas II Habsburgas nutarė surinkti įvairių kraštų labiausiai pasižymėjusių karo vadų šarvus ir ginklus. Jis išsiuntė į skirtingas šalis savo pasiuntinius, kad jie jam tokių šarvų parūpintų. Pasiuntiniai atvyko ir į Lietuvą, kur jų valdovo kolekciją papildyti sutiko didikai Radvilos. Netrukus Austrijos erchercogo kolekcija buvo surinkta, prie kiekvieno šarvų komplekto jo pilyje kabėjo ir šarvų savininko portretas. Tačiau įsivėlė „mažytė“ klaidelė: Kristupas Radvila Našlaitėlis portrete buvo pavaizduotas su savo tėvo Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvais, o šis – su sūnaus. Tokius juos matome ir mūsų Valdovų rūmų gotikinėje sargybinėje.

Kab in eta s a r b a l d a s?

Nuotr. iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų archyvų

Barokinėje audiencijų salėje, šalia valdovo sosto, stovi įdomus, 17 a. pagamintas, juodmedžiu padengtas, į spintelę panašus baldas, vadinamas kabinetu. Įdomu tai, jog kabinetuose meistrai įmontuodavo daugybę atvirų ir užslėptų stalčiukų, kuriuose baldo savininkas slėpdavo brangenybes, svarbius dokumentus, gal net slaptus meilės laiškus. Šio kabineto viduje muziejininkai suskaičiavo 14 didesnių stalčių, tačiau atvėrus dureles ir nustūmus kelias tapybiniais elementais puoštas dalis, atsiveria dar keletas nedidelių stalčiukų.

Eks p o nata s - sve č i a s

Dar vienas unikalus daiktas – Žygimanto Senojo šedevras – brangenybių skrynutė. Ji pagaminta Europos auksakalystės centre – Niurnberge (Vokietija) iš 6,6 kg sidabro, beveik 700 g aukso, daugiau nei 800 perlų, beveik 370 rubinų, 300 deimantų, safyrų, smaragdų ir įvairių kitų pusbrangių akmenų. Ją Žygimantas Senasis užsakė kaip dovaną-kraitį savo ištekančiai dukrai Jadvygai Jogailaitei. Pabandykite įsivaizduoti, kokius papuošalus turėjo saugoti ši skrynutė, pati tapusi didžiule brangenybe! Šiandien Žygimanto Senojo skrynutė priklauso Rusijos Ermitažo muziejui ir Valdovų rūmuose eksponuojama laikinai – tik iki gruodžio 15 d. Džiaugiuosi, kad suspėjau ją pamatyti.

Apžiūrėjusi menes nusileidau į valdovų lobyno salę. Tikėjausi papasakoti Jums apie tai, kokie lobiai ten saugomi. Tačiau nespėjusi nė dorai apsidairyti, gavau žinutę iš draugo, kurio prieš tai laukiau: „Tu kamštyje, ar ką?! Kiek dar vėluosi?“ Tad, mielieji, jeigu nutarsite užsukti į Valdovų rūmus, žiūrėkite, kad ir Jums taip neatsitiktų. Geriau iš anksto susitikite su draugais ir nueikite į rūmus kartu. Linkiu nepasiklysti menių labirintuose! Iki! Laima Bačkienė

Jeigu vis dėlto neturite galimybės atvykti į Vilnių, ne bėda. Interneto svetainėje www.valdovurumai.lt galima susipažinti su rūmų istorija, savaitės eksponatais, edukacinėmis programomis, renginių galerija. Sėkmės!

Lietuvos Muzieju L ob i a i

REKOMENDUOJA

„Didysis lokys“ (The Great Bear), Danija, 2011, 73 min. Režisierius Esben Toft Jacobsen.

Didysis lokys Animacine fantazija iš Šiaures

„Jei neklausysi, nuvesiu tave į mišką ir paliksiu”, – mėgsta nenuoramas sudrausminti tėveliai. Tačiau jie greitai atsiimtų savo žodžius, pasižiūrėję danų režisieriaus Esbeno Tofto Jacobseno animacinę fantaziją „Didysis lokys“. Milžiniškas, penkių aukštų namui dydžiu prilygstantis lokys išgąsdintų ir patį didžiausią drąsuolį. O gal po siaubūno išore slepiasi jautri ir draugiška širdis? Ne, neužbėkime istorijai už akių ir pradėkime ją nuo pradžių. Vasara. Kaip ir kasmet vienuolikametis Džonatanas traukia atostogauti pas senelį, gyvenantį didžiulės girios pakraštyje. Tik šįkart jam kelionę apkartina mažoji sesutė Sofija. Būti vyresniuoju broliu – ne pats maloniausias užsiėmimas, kai iš paskos sekioja mergaitė, kuriai dar tik šešeri. Atostogauti su ja tikra kankynė, todėl Džonatanas slapstosi kaip išmano. Vieną dieną berniukui pasiseka atsikratyti sesers... rimčiau, negu norėjo. Sofiją pagrobia neregėto dydžio lokys. Nors iš siaubo berniuko širdis nusirita į kulnus, Džonatanas išsiruošia vaduoti sesers iš lokio letenų.

www.skalvija.lt

Pakeliui jo laukia ne vienas netikėtumas, ne vienas susidūrimas su girioje knibždančiais pasakiškais sutvėrimais. Vieni padės berniukui, kiti, linkėdami gero, patars apsisukti ir grįžti namo. Bet argi galima paklausyti tokio patarimo? Nieko nebodamas Džonatanas žengs per painius brūzgynus ir kemsynus, kops į kalnų viršūnes, nuklotas sniegynų ir ledynų, laviruos virš bedugnių, tarpeklių. „Norėjau sukurti šiaurietiškos tradicijos pasaką, o didysis lokys kaip tik įkūnija tai, kas ją atspindi. Tai, kas vienu metu ir vilioja, ir gąsdina, ir stebina savo mastu. Kurdamas siekiau to magijos pojūčio, kuris justi gamtoje, tos mistinės galios, kuri slepiasi Šiaurės uolose, miškuose, čia gyvenančiuose žvėryse. Norėjau ją apčiuopti ir paversti gyva“, – pasakoja filmo režisierius E. T. Jacobsenas, filmą kūręs net ketverius metus. Būtent lokio figūra filme tampa niekam nepavaldžios gamtos simboliu. Pasak režisieriaus, milžiniškas filmo lokys – nei geras, nei blogas. Tai gamtos sutvėrimas, kuris, kaip ir pati gamta, yra neprognozuojamas, gyvenantis pagal tik jam vienam težinomus dėsnius. Tai mitinis gyvūnas, legenda, jau tūkstantį metų neatsiejama nuo šios girios. Nenuostabu, kad pagaliau akis į akį su lokiu susidūręs Džonatanas nustemba. Jis sužino kai ką netikėto. Tuomet berniuko tikslas pasikeičia – dabar jis turi stengtis ne tik išgelbėti sesutę... Kaip jam pavyks, „Skalvijoje“ kviečia žiūrėti „Karlsono kinas“ šeimoms su vaikais skirtoje filmų programoje gruodžio, sausio ir vasario mėn. Beje, pernai Europos šalių kino forume „Scanorama“ rodytas filmas „Didysis lokys“ sulaukė ovacijų iš jaunųjų žiūrovų!

Pasidomėkite šių metų „Scanorama“, kuri vyks lapkričio 7–24 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Pasufleruosime – nepraleiskite filmo „Nono, berniukas zigzagiukas“ (The Zigzag Kid), Nyderlandai, 2012, 95 min. Režisierius Vincet Bal.

Lenkimo linija

Sparnuotis kišenėje arba mažas stebuklas pradedančiajam stebukladariui Būrimo priemonės:

Užbrūkšniuotą plotą nukirpkite

pieštukas, žirklės, popieriaus skiautė. Stebuklas įvyks, kai, užrašę ant sparno keletą šiltų žodžių, patupdysite angelėlį į artimo žmogaus delną.

Nuotr. iš Sigutės Ach asmeninio archyvo

Tešlai reikės: pusės stiklinės cukraus, stiklinės medaus, 1 šaukšto kakavos, 250 g gero sviesto, 200 g grietinės, sumaišytos su 1 arbatiniu šaukšteliu kepimo miltelių, 4 kiaušinių, 2 šaukštų meduolių prieskonių, Glajui: miltų. pusės vieno kiaušinio baltymo, 2 stiklinių cukraus pudros, pusės vienos citrinos sulčių, vanilės.

Tešlos gaminimas:

Medų, cukrų, sviestą šildydami maišome, kol susimaišo. Įdedame prieskonius ir kakavą. Kai atvėsta, įdedame grietinę su kepimo milteliais ir kiaušinius (pusę vieno kiaušinio baltymo pasiliekame). Viską gerai išmaišę, beriame miltus, kol tešla nelips prie rankų. Tešlą kočiojame, formelėmis pjaustome meduoliukus ir kepame iki 200 ˚C įkaitintoje orkaitėje.

Meduoliukų puošimas:

Atvėsusius meduoliukus pasiruoškime puošti glajumi. Baltymą, cukraus pudrą, citrinos sultis ir vanilę rūpestingai maišome, kol masė virs takiu glajumi. Glajų ant meduoliukų patogu lieti pro nupjautą polietileninio maišelio kampą.

Idėjomis pasidalino ir jas pavaizdavo

Gretos hobis – piešimas ir apyrankės Aš esu Greta. Man 12 metų. Gyvenu Antazavės kaime, netoli Zarasų. Mokausi Antazavės Juozo Gruodžio vidurinėje mokykloje. Piešti pradėjau turbūt kaip ir visi vaikai – nuo ankstyvos vaikystės. Esu nupiešus daugybę piešinių – portretų, gamtovaizdžių. Kartais piešiu modelius. Labiausiai patinka piešti portretus su paprastu pieštuku. Iki šiol meno mokyklos aš nelankiau, pradėjau tik nuo šių mokslo metų. Dėl to džiaugiuosi, nes žinau, kad įgausiu daugiau meno žinių. Apyrankes ėmiau daryti būdama 9–10 metų. Iš pradžių apyrankes vėriau, o vėliau pamėginau rišti siūlais, ir pavyko tikrai neblogai. Apyrankių esu pridariusi labai daug. Kai mama nupirko staklytes kurti apyrankėms iš karoliukų, labai nudžiugau, nes žinojau, kad išmoksiu kitokio stiliaus darbelių. Sekėsi gana gerai. Dabar dažniau piešiu, negu darau apyrankes, bet, kai draugės paprašo, imuosi jų su mielu noru. Juk smagu padaryti rankų darbo dovanėles. Tikiuosi, kad kas nors susidomės mano hobiu ir pasidalins savo patirtimi.

MANO H O B IS

Leonardo hobis – žaislų meistravimas Mano vardas Leonardas. Man 10 metų. Mėgstu meistrauti. Ką meistrauju? Priklauso nuo nuotaikos, nuo to, ką neseniai mačiau, skaičiau ar tiesiog tai, ko reikia mano susigalvotam žaidimui. Taip atsirado lankas ir strėlė, kardas ir skydas, timpa ir kirvelis, žaislai triušiukas, laivelis. Daugeliui jų pagaminti man tereikėjo medžio atliekų, virvelių, gumelių, vinučių. Plaktuko nenaudojau. Timpai pasigaminti suradau tinkamą storą šaką ir ją nužievinau. Savo surinktas giles panaudojau svaidymui į pasižymėtus taikinukus iš medžio pagaliukų. Šį žaidimą pavadinau „Kiek numuši“. Dar vienas „senoviškas“ mano žaidimas „Pagauk tošinuką“. Nužievinau medžio pagaliuką, prie jo pririšau virvutę, jos gale pritvirtinau beržo malkos atpjovą. Išėjęs kieman išsiūbuoju virvutę ir pagaliuku siekiu trinktelt per atpjovą. Taip mokausi taiklumo, vikrumo. Su pasidaryta strėle bei lanku žaidžiu žaidimą „Kuri nuskries toliau“. Lankui padaryti panaudojau eglės šaką ir gumą. Šį kartą šakos nenužievinau, nes labai norėjau išbandyti, kaip skris strėlė. Ją su antgaliu jau turėjau pasidaręs anksčiau. Skydą ir kardą naudoju, kai žaidžiu kovas (sakoma, kad visi berniukai kovoja). Šiam darbui buvo reikalingos vinys. Bet pavyko sukalti be plaktuko. Kirvelį pasidariau (kotą net pagražinau) po to, kai perskaičiau lietuvių liaudies pasaką „Vargšas ir besotis“. Jam sukalti panaudojau net tris vinutes, nes su dviem jis sulūžo.

paaiškinti žodžius iešk p i ok p. 40! Ka

1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 1. Laive geriamas vynas 2. Roką mėgstantis kiškis

Užduotėlė nr. 3!

6 p. 2

Atsa k

lį

ašyk į kupo ąr nė

3. Medžio dalis 4. Senas miesto gyventojas 5. Už sienos gyvenantis žmogus 6. Lėktuvas, raižaintis dangų 7. Palangos gyventoja

Įrašyk a tsakymą ir suž

aigo. d š i i s u inosi, kas yra išaug

Nr. 3 – – – – – – – 1

Iliustravo Roberta Railaitė

Kryžiažodis „Žodžių paaiškinimai“

Viktorina pagal H. K. Anderseno pasaką „Skiltuvas“ Išrink teisingą atsakymą. Skaičius parodo, kuri pasirinkto žodžio raidė reikalinga užduotėlei atlikti.

Užduotėlė nr. 4!

6 p. 2

Atsa k

lį

1. Įrankis ugniai įžiebti (4): a) tabokinė b) skiltuvas c) verpstė

ašyk į kupo ąr nė

2. Pagrindinis pasakos „Skiltuvas“ veikėjas (2): a) kareivis b) barsukas c) kaminkrėtys 3. Skiltuvo pagalba kareivis iškviesdavo (4): a) žaibus b) šunis c) drakoną

5. Pasakos pabaigoje aštuonias dienas truko (7): a) pasivaikščiojimas b) vestuvės c) atostogos

4. Karalaitė keliaudavo ant šuns (1): a) valgydama b) miegodama c) šokdama

Dėmesio! Viktorina „Ar pažįsti Vilnių?“ tęsiama. Ieškokite klausimų svetanėje www.niekorimto.lt/naujienos_15.html, siųskite atsakymus el. paštu laimiukas@niekorimto.lt ir laimėkite drobinį leidyklos „Nieko rimto“ maišelį su Vilniaus piešiniu!

Nr. 4 – – – – – 1

dėžė

Paulius Juodišius

Bum, bum, bum – tamsią naktį pabeldė kažkas į žmogelio vardu Žmogelis langą. – Kas ten? – paklausė Žmogelis. – Dėžė, – atsakė balsas už lango. – Kokia dar dėžė? – nesuprato Žmogelis, bet niekas jam nepaaiškino, todėl jis padėjo ant stalelio knygą atsikėlė iš lovos ir atidarė duris. Tarpdury plačiai šypsodamasis stovėjo paštininkas Anulėnas su žalia dėže. – Ar tai tikrai man? Niekas man nežadėjo siųsti jokių dėžių, – sunerimo Žmogelis. – Galite net neabejoti. Tokia dėžė gali būti tik jums, – labai tvirtai patikino paštininkas Anulėnas. – O kas jūs toks būsit, kad taip viską gerai žinot apie dėžes? – Na, aš esu kažkas, labai panašus į paštininką Anulėną. – Tikrai labai panašus, – sutiko Žmogelis. – Na matot, – neaiškiai paaiškino paštininkas, linktelėjęs galvą. Ir ištirpo lyg braškinių ledų porcija. Liko tik balutė kvepianti apelsinais. – Keistenybės. Paštininkai tirpsta net neatsisveikinę, – suburbėjo Žmogelis, pažiūrėjo į mėnulį ir uždarė duris. Užsidegęs šviesą svetainėje užtiesė ant stalo naują staltiesę ir užkėlęs ant viršaus dėžę pradėjo ją tyrinėti. Ant dangtelio buvo gražiomis auksinėmis raidėmis užrašyta: „Žalia dėžė. Jokiu būdu neatidaryti“. Išsigando Žmogelis ir greitai įkišo tą dėžę į spintą, spyną pakabino, o pats po lova palindo. Bet nuobodu gulėt po lova. – Kodėl aš turiu gulėti dulkėtam palovyje? Juk tai mano namai! – supyko jis. Išsikepurnėjęs iš po lovos, čiupo šluotą, iššlavė palovį ir vėl atgal įlindo. Bet net švariam palovy neįdomu gulėti. – Kas čia šeimininkas, aš ar dėžė? Štai imsiu ir ją atidarysiu! – sušuko jis ir ištraukė iš spintos dėžę. Bet užrašas ant dėžės labai jau griežtas. O kas, jei dėžėj koks slibinas tupi? Tik ir laukia, kol dangtelį

Gal tu žinai, kas buvo dėžėje?

.w e

Parašyk ir nupiešk istorijos tęsinį. Įdomiausi tęsiniai bus talpinami svetainėje

praversi. Tada iššoks, pūstelės ugnim ir sudegins namą. Arba puodus pavogs. Kaipmat Žmogeliui visa drąsa išgaravo. Čiupo jis knygą ir apsimetė, kad skaito. – Oi, kokia įdomi knyga. Kokie gražūs sakiniai. Neįmanoma atsitraukti. Nieko nematau aplink. – O pats stebi dėžę. Bet dėžė tupi sau ramiai ant stalo ir nė krust. – Na, kas per nelaimė... Nekruta. Jei būtų slibinas, tikrai taip ramiai nesėdėtų. Slibinai labai nervingi. Nors nei vieno nesu sutikęs, bet tvirtai tai žinau. Aha, tuoj aš ją išgąsdinsiu, – nudžiugo Žmogelis, nusprendęs, kad dėžėj nėra slibino. Užsikepurnojo ant stogo ir pradėjo ūbauti į kaminą. Taip baisiai ūbavo, kad net pačiam šiurpuliukai nugara pradėjo lakstyti. Bet nusileidęs į kambarį rado dėžę ramiai sau gulinčią ant stalo. – Mat kokia drąsi, – nusistebėjo Žmogelis. – Eik iš čia. Eik namo. Put put put, štiš! Oi, koks aš kvailas... Na kaip ji išeis iš čia, juk neturi nei kojų, nei sparnų, – nusijuokė žmogelis ir iškirpęs iš kartono 20 kojyčių priklijavo prie dėžės. Bet dėžė net nemano niekur eiti. – Na, nenori eiti, tai ir gulėk čia. Kas man darbo. Labai čia man reikia tave atidarinėt, – pasakė jis. Bet neramu jam, taip knieti sužinoti, kas gi ten viduje. Nemiega žmogelis, nagus griaužia, ramybės neranda...

Jų autoriams skirsime Pauliaus Juodišiaus užduočių knygelę „Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama“.

L AIMIU 35 KO BIBLIOTEKA

Leidyklos „Nieko rimto“ naujienos! Kas įdomaus šiandien nutiko Elei ir jos bendraklasiams mokykloje? Neeilinis dalykas! Griežtasis klasės mokytojas gauna paslaptingą laišką ir visas persimaino – net mokinių išdaigos jam neberūpi. Vaikai iš karto supranta priežastį – juk taip keistai elgiasi tik persekiotojų aukos! Elės ir draugų pareiga – demaskuoti blogietį ir sugriauti piktus jo kėslus. Klasės gyvenimas neaprimsta nė minutei, o mažieji padaužos kasdien sugalvoja naujų išbandymų savo mokytojui. Ar atlaikys jo nervai iki mokslo metų pabaigos? Trys linksmos istorijos apie Elės, jos klasės draugų ir mokytojo nuotykius knygoje „Elė ir draugai“ prajuokins tiek mažus, tiek didelius skaitytojus. Ne veltui jų autorius – suomių rašytojas Timas Parvelas (Timo Parvela) – šešerius metus dirbo mokytoju! Kartą velnias sumanė su žmogumi pasigalynėti. Pagriebęs kumelę, jis nusinešė prie ežero ir išsižiojęs timpino aplinkui tris sykius. O žmogus jį lengvai nurungė – kumelę įsispendęs į tarpukojį, apnešė net šešis sykius! Ar kvailam velniui suprasti, kad žmogui įprasta ant arklio joti... Apie tai papasakota vienoje iš buitinių lietuvių liaudies pasakų, sudėtų knygoje „Aukso kirvukas“. Jose žmogui tenka ir su milžinais imtynių eiti, ir velnius pergudrauti, ir nuo piktų karaliaus pinklių išsisukti. Stebuklai, juokai, melai keičia vienas kitą, o ten, kur susitinka gėris ir blogis, nuo pavojų gelbsti drąsa, išmintis bei šmaikštumas. Taip vargšai pralobsta, našlaičiai randa namus, na, o kas lieka – tai jau „ilgai, gražiai ir laimingai“. Knyga iš serijos „Pasakų skrynia“. Pasakas iliustracijomis papuošė dailininkė Marija Smirnovaitė. Kalėdų kaimelyje likus savaitei iki Kalėdų visi ima kraustytis iš proto. Tuo metu Kalėdų Senelis neturi laiko svajonėms apie vasarą. Tą savaitę jis net ir sirgti neturi kada! Bet šįkart Kalėdų Senelį užpuola liga. Negana to, atrodo, kad kažkas tyčia kaišo koją ir krečia išdaigas visur, kur tik jis pasirodo. O bėdų ir rūpesčių Kalėdų Seneliui juk ir taip per akis! Štai į Kalėdų kaimelį atkeliauja labai keistas laiškas. Jame nupieštas noras, kurio pats Senelis iššifruoti negali, todėl jam nelieka nieko kito, kaip tik kreiptis pagalbos į savo ištikimus pagalbininkus nykštukus. O tada ir prasideda tikros įdomybės, kurias sugalvojo ir nupiešė knygoje „Kalėdų senelis ir šamano būgnas“ įžymus suomių autorius Mauris Kunas (Mauri Kunnas). ISSN 1392-9674

El. knygynėlyje – geresnės kainos! 9 771392 967004