LA IMIU
KA
TO
=1
0 M E T Ų!
KAINA 1,88 Eur
Edgaro Strauko iliustr. Air i šu ų vi o m lko ilži gau na di s, p. s: 7– 8 Tra k 30 ai, pe 0 sp Spa nk art rta iak ieč ka ov ių s, ė, ir p. 9– 12 4x 1 Rū 0: žu ta M inte vy eil rvi te, ut u s p. yte u 13 – A –1 uk 5 sin e Sv e Na čiu p. ujoj ose p 16 oje as –1 Ze m 8 lan aor dij ius oje ,
Literatūrinis žurnalas
S+
N I E KO R I M
Fantazijos salies myletojams
Nr. 6 (68), lapkritis–gruodis, 2016
„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius
laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html
Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. Šio numerio autoriai: Sigutė Ach, Jurgita Balžekaitė, Benas Bėrantas, Eglė Devižytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gintaras Kaltenis, Valdas Karužas, Vilija Kvieskaitė, Selemonas Paltanavičius, Taura Šitkauskaitė, Neringa Vaitkutė, Marius Zavadskis. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 6 (68), lapkritis–gruodis, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
„LAIMIUKO“ TURTAI: Apie drąsą rašyti, tylą ir draugystę, p. 5–6 Airių vilkogaudis: šuo milžinas, p. 7–8 Trakai, Spartakas, 300 spartiečių ir penkiakovė, p. 9–12 4 x 10: interviu su Rūta Meilutyte – Auksine žuvyte, p. 13–15 Svečiuose pas maorius Naujojoje Zelandijoje, p. 16–18 Maorių kalbos svarbiausių frazių žodynėlis, p. 19 Anglų kalbos pamokėlė apie Kūčių vakarienę, p. 20 Kai pakvimpa meduoliais, p. 21 Kalėdiniai darbeliai, p. 22–25 Šventiniai saldainiai. Braziliški skanumynai p. 26 Elgeta, p. 27–30 Konkursas „Dovana iš širdies“, p. 31 Draugą pažinsi žiemą, p. 33–34
„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse
2
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projektui „Knyga bibliotekai, biblioteka skaitytojui“ žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2016 m. skyrė 7000 Eur paramą.
Švieselė gūdžioje tamsoje, p. 36–37 Nutikimas apie slibiną, galvas ir piemenaitę, p. 38–39 Bobų vasara. Nuotykių kaimo biblioteka, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43
Lina Eitmantytė-Valužienė
Interviu su rašytoja Sara Lyn (Sarah Lean) Kai galvojate, kuo dirbsite užaugę, tikėkite, kad galėsite ištarti: „Myliu savo darbą!“ Taip, kaip sako britų rašytoja Sara Lyn, o jos balse tuo metu skamba džiugesys. Kol atrado savo mėgstamiausią užsiėmimą, Sara dirbo laikraščio redakcijoje, sode, mokykloje, bet visur jautė, kad turi užsiimti kažkuo kitu. Kol kartą pasiryžo savo pradėtas kurti istorijas apie mergaitę Robę ir jos gyvenime staiga atsiradusį keistą šunį sudėti į knygą. Taip 2012 m. buvo išspausdinta jos pirmoji knyga „Šuo vardu © Nick Lean Benamis“. Ji iškart užkariavo skaitytojų širdis, o autorei įkvėpė pasitikėjimo ir toliau rašyti knygas vaikams. Tuo metu net 15 000 skaitytojų įsigijo knygą ir susijaudinę sekė Kelės bei jos šeimos gyvenimo įvykius šių laikų Didžiosios Britanijos miestelyje. Netrukus knygą ėmė leisti kitų šalių leidyklos. Benamio istorija pasiekė ir Lietuvos vaikus, kai 2016 m. knygą išleido leidykla „Nieko rimto“. Šiuo metu Sara Lyn gyvena nuostabiose Dorseto apylinkėse Anglijos pietuose su vyru, sūnumi ir dviem šunimis. Vienas iš jų, Haris, savo išvaizda primena Benamį, kitas, Koko, panašus į rašytojos knygų „Džekas Pipiras“ ir „Herojus“ keturkojus veikėjus. Autorė labai myli savo augintinius. Tik jiems leidžia būti drauge, kai rašo naują knygą. Meile gyvūnams spinduliuoja ir jos istorijos apie vaikus ir įvykius, kurie jaudina, sukelia daug stiprių jausmų, minčių, nuostabos bei ragina įsiklausyti į supantį pasaulį.
4
Kaip ir kada gimė istorija „Šuo vardu Benamis“? Studijavau universitete anglų kalbą ir per vaikų literatūros paskaitą man kilo pagrindinės veikėjos idėja. Tuo pačiu metu domėjausi ir britų rašytoju Deividu Almondu (David Almond), kurio knygos tokios paprastos, bet prasmingos. Parašiau keletą skyrių ir dėstytojas patarė tęsti, nes tekstas pasirodė vertas pilnos knygos. Neturėjau visos istorijos galvoje, tačiau maždaug tuo pačiu metu mūsų šeima įsigijo pirmąjį augintinį, šunį vardu Haris. Kai buvau vaikas, prie manęs prisirišo lauke rasta katytė (mums nebuvo leidžiama laikyti augintinių), kuri palaipsniui ėmė gyventi pas mus. Manau, visi šie prisiminimai padėjo atrasti knygos siužetą. Knygoje dukrą lanko jos mirusi mama. Ar tikite vaiduokliais? Ar matėte jų, kai buvote maža? Netikiu vaiduokliais, bent jau ne tiesiogiai – nemanau, kad juos galima pamatyti. Tačiau būdama maža tikėjau ir dažnai pabusdavau naktį nuo barškėjimo ar girgždančio namo. Dabar tikiu, kad jie būna su mumis labai subtilia prasme, nes mes prisimename ir pasiilgstame tų, kurių nebėra. Knygos veikėja Kelė nustoja kalbėti. Ar kada nors buvote Kelės vietoje, galvojote pasinerti į tylą? Taip! Dažnai galvodavau, kad dalyvauju pokalbyje, bet iš tikrųjų labiau klausau ir stebiu kitus žmones. Nesu drovi, bet abejoju tuo, ką pasakau garsiai. Prieš daugelį metų kuriam laikui buvau tyliai atsitraukusi nuo pasaulio. Man tai paliko didžiulį įspūdį. Daug išmokau apie tai, kodėl mes kalbame, kaip kartais sunku nekalbėti ar pasakyti reikiamą dalyką ir kiek visko įmanoma išsakyti be žodžių. Tai buvo labai pamokanti patirtis. Man lengviau išreikšti mintis ant popieriaus lapo, nes galiu redaguoti žodžius tol, kol įsitikinu, kad jie teisingi. Iš Jūsų knygos sklinda kvietimas bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Ar tai apmąstėte dar prieš sėsdama rašyti? Tai buvo suplanuota. Aš sudarinėjau ilgus sąrašus dalykų, kurie išreiškia bendravimą be kalbos. Tai statulos, paveikslai, fotografijos, gyvūnai, šokėjai, muzikantai ir benamiai, kuriems visuomenė balso neduoda. Šie dalykai įkvėpė Semo ir Džedo veikėjus. Mane
5
– Iš Trakų? Gal gediminaitis, au? – Tikrai ne gediminaitis, Centai. Lietuvos karalius Gediminas valdė 13 a., taigi, po 1400 metų... O štai su Trakais yra šis tas bendro. Manoma, kad senovėje trakų gentys gyveno dabartinės Bulgarijos teritorijoje, jie yra vieni iš mūsų baltų protėvių. Lietuvoje daug pavadinimų su šiuo žodžiu – be senosios LDK sostinės Trakų yra ir Trakėnai, Trakeliai, Trakinė ir t. t. Iš šio žodžio kilo angliškas žodis trek, kuris reiškia žygį. – Tai Spartakas buvo lietuvis? Au? – Lietuvių tokioje žiloje senovėje dar nebuvo. Buvo tik gentys, iš kurių vėliau atsirado tautos. Tačiau gali būti, kad kažkuriame iš mūsų teka Spartako kraujas. Svarbu tai, kad ir trakai, ir dorėnai, ir graikai kalbėjo senąja indoeuropiečių kalba, kurios žodžius ir jų reikšmę išsaugojo tik lietuvių kalba. Tik paklausyk: graikiškas žodis sparta atitinka lietuvišką spartus, greitas. – Ak, Litai, nuo tų laikų praėjo tiek daug metų... – ...bet spartiečius, Leonidą ir Spartaką iki šių dienų prisimena, apie juos kalba, rašo knygas, stato filmus. Nes Drąsa, Ištikimybė, Sumanumas, Išradingumas, Meilė Tėvynei, Šeimai ir Draugams nesensta. Šie žodžiai labai svarbūs mums net praėjus tūkstančiams metų!
Iliustr. šalt. Vikipedija
Trumpai:
12
Spartiečiai save kildino iš milžino stipruolio Heraklio. Gražiausia Senojo Pasaulio moteris Elena (Helena), dėl kurios kilo Trojos karas, buvo Spartos karalienė. Pats trumpiausias atsakymas: kartą priešų karalius parašė Spartos karaliui: „Pasiduokite, nes jei mes laimėsime, jums bus blogai.“ Spartos karalius atsakė: „Jei“. Spartietės lydėdavo karius į mūšį sakydamos: „Su arba ant skydo“. Tai reiškia, sugrįžk arba gyvas, arba garbingai žuvęs (žuvusius parnešdavo ant skydų, o prarasti skydą – didžiausia negarbė). Spartą valdė vienu metu du karaliai – jei vienas kare, kitas valdžioje. Panašiai kaip mūsų broliai didieji kunigaikščiai Kęstutis ir Algirdas. „Spartan“ – Lietuvos oro pajėgų lėktuvas. Pirmoji moteris, dalyvavusi olimpinėse žaidynėse, buvo iš Spartos (kovos vežimų lenktynėse). Gintaras Kaltenis
Nuotr. iš Rūtos Meilutytės asmeninio archyvo
4 x 10: interviu su Rūta Meilutyte – Auksine žuvyte
Vardas, pavardė: Rūta Meilutytė. Gimimo data: 1997 m. kovo 19 d. Titulai: Lietuvos, Europos, pasaulio ir olimpinė čempionė Vaikai! Atitraukim trumpam pavargusias akis nuo telefono, kompiuterio, televizoriaus, mikrobangės, mokyklinės lentos. Padėkim į šalį rašiklius, liniuotes, sąsiuvinius, žaislus, saldainius ir užduokime keturis kartus po dešimt klausimų Rūtai.
Apie vaikystę
1. Ar turi kaimą? Ar dažnai jame lankaisi? Kaimą turiu, mano močiutės tėviškė – Skriaudžių bažnytkaimis, kažkur pusiaukelėje tarp Kauno ir Marijampolės. Vaikystėje su broliais ir močiute ten praleisdavome daug laiko, ypač vasarą. Būdavo labai smagu gaudyti varles tvenkiny, o grįžus gerti arbatą ir valgyti obuolių sūrį. 2. Kokia pasaka vaikystėje labiausiai patiko? Turėjau labai daug mylimų pasakų. Tikriausiai didžiausią įspūdį paliko „Eglė žalčių karalienė“. 3. Ar turėjai daug lėlių? Kitokių žaislų? Lėlių turėjau labai mažai. Žaisti su lėlėm man atrodydavo nuobodus užsiėmimas, daug labiau patiko žaisti su brolių mašinėlėmis arba tiesiog karstytis po medžius kieme. 4. Ar mėgai manų košę? Ir dar kaip mėgau! Su cukrumi ir cinamonu. 5. Ar berniukai netampydavo už kasų? Tampydavo...
13
Pirmasis europiečių ir maorių susitikimas. 1642 m. piešinys, sukurtas Abelio Tasmano dailininko, kuris drauge su juo pasiekė Naujosios Zelandijos krantus.
Kodėl Naujoji Zelandija yra naujoji? Jei tau irgi iškilo šis klausimas, štai atsakymas. Kai 1642 m. nyderlandų keliautojas Abelis Jansonas Tasmanas (Abel Janszoon Tasman) priplaukė nežinomus krantus, jis galvojo, kad tai pietinės Amerikos žemės. Atradimui pagarsėjus nyderlandų kartografai suprato, kad Abelis nuvingiavo ne į tą pusę – atrado naujas salas. Pagal gautus gyvūnijos ir augalijos aprašymus ir salų formą buvo nuspręsta, kad šios žemės panašios į Nyderlanduose esančią Zelandijos provinciją. Teliko pridurti – „naujoji“, ir pavadinimas prigijo. Tačiau prieš Abeliui atsibeldžiant salose šeimininkavo ne tik gyvūnai. Čia jau buvo įsikūrę maoriai. Dėl neįprastos išvaizdos vietiniai palaikė Abelį ir jo įgulą šmėklomis, kurios grobia moteris ir vaikus. Trumpai tariant, svečiai buvo išprašyti. Kitas maorių ir europiečių susitikimas įvyko daugiau nei po 120 metų. Dabar Naujojoje Zelandijoje gyvena beveik 4 500 000 žmonių, iš kurių penkiolika procentų yra maoriai. Nors jie ir sudaro mažumą, šalyje greta anglų bei naujazelandiečių gestų oficiali kalba yra ir maorių. Pavyzdžiui, maoriškai Naujoji Zelandija yra Aotearoa, o tai reiškia „Ilgo balto debesies žemė“.
16
BENAS BĖRANTAS Whakarewarewa. Autoriaus nuotr.
Metas apsilankyti viename iš kaimų, kuris vadinasi Whakarewarewa. Jei manot, kad šis pavadinimas ilgas ir sunkiai įsimenamas, štai jums nesutrumpinta versija – Te Whakarewarewatanga O Te Ope Taua A Wahiao. Sunkiau išmokti negu „Eglutė skarota“. Šiame kaime jau daugiau nei 200 metų gyvena Tuhourangi Ngati Wahiao gentis. Atvykus su tavimi pasisveikins Kia ora. Pažodžiui tai reiškia „būk sveikas“, o ši frazė priklausomai nuo situacijos turi ne vieną reikšmę. Nors ir atrodo grėsmingai – stambūs, nuožmių bruožų, tatuiruoti – maoriai draugiški ir svetingi. Bet jei būsi nemandagus, jie parodys tau pūkaną – grėsmingą veido išraišką: baltuojančias akis ir tįsantį liežuvį. Jei taip nutiks, gero nelauk ir spruk kuo toliau. Senovėje maoriai rodydavo pūkaną šokdami kovinį haka šokį. Tokiu būdu ne tik apšildydavo raumenis, bet ir priversdavo priešininkus dėti į kelnes – suprask, būsit suėsti gyvi. Tačiau bandant atsakyti į pasveikinimą tau kvapą veikiausiai užgniauš supuvusių kiaušinių tvaikas. Ne, tai ne šeimininkės kaltos. Ir šalia besišypsantis bedantis dėdulė nepagadino oro. Aplink esančiose terminėse zonose nuolat išskiriamas vandenilio sulfidas, todėl mieste ir kaimuose šis smarsas juntamas nuolat. Vietiniai tik gūžtelės pečiais – nieko panašaus jie neužuodžia, nes paprasčiausiai yra įpratę. Kartu su maorių vaikais galėsi pasivaikščioti po apylinkes. Pirmiausia pastebėsi didžiulį ežerą. Ežeras ir Rotorua miestas plyti veikiančio ugnikalnio krateryje. Nors ugnikalnis nebuvo išsiveržęs tūkstančius metų, manoma, kad žemės pluta čia ploniausia.
Pūkana. Autoriaus nuotr.
Jei norėsi daugiau sužinoti apie šią įdomią tautą, turėsi nukeliauti į Rotorua. Miestas ne veltui neturi angliškojo pavadinimo – čia daugiausiai maorių šalyje, o apylinkėse nuo seno įsikūrę jų kaimai. Šiuolaikiniai maoriai vilki mums įprastais drabužiais, valgo greito maisto užkandinėse, o kišenėse nešiojasi išmaniuosius telefonus. Tačiau jie labai saugo ir gerbia savo kultūrą, etnografiniuose kaimuose bent trumpam įkūnydami protėvius (įsivaizduok pagal senus papročius apgyvendintas Rumšiškes).
17
Eglė Devižytė
Ar turite draugų užsienyje? O gal Kalėdų proga laukiate tolimų svečių? Tikėtina, kad jie nešvenčia Kūčių – arba švenčia, bet vadina jas visiškai kitaip. Kalėdų išvakarės minimos ne visame pasaulyje, o jų tradicijos ir patiekalai skiriasi. Argi ne įdomu būtų paklausti apie jų tradicijas ir kartu papasakoti savas? Christmas Eve [ˈkrɪs.məs iːv] Kūčios (pažodžiui: Kalėdų išvakarės) Do you celebrate Christmas Eve? [du ju: ˈsel.ə.breɪt ˈkrɪs.məs iːv] Ar jūs švenčiate Kūčias? How do you celebrate Christmas Eve? [haʊ du ju: ˈsel.ə.breɪt ˈkrɪs.məs iːv] Kaip jūs švenčiate Kūčias? What do you eat for Christmas Eve supper? [wɒt du ju: iːt fɔːr ˈkrɪs.məs iːv ˈsʌp.ər] Ką valgote Kūčių vakarienės? Dish [dɪʃ] patiekalas (šis žodis taip pat reiškia indą – tik ne Indijos, o indaujos gyventoją) Twelve dishes [twelv ˈdɪʃɪz] dvylika patiekalų Fish [fɪʃ] žuvis Bread [bred] duona Herring [ˈher.ɪŋ] silkė Herring with carrots [ˈher.ɪŋ wɪð ˈkær.ətz] silkė su morkomis Herring with mushrooms [ˈher.ɪŋ wɪð ˈmʌʃ.ruːmz] silkė su grybais Herring with potatoes and onions [ˈher.ɪŋ wɪð pəˈteɪtəʊz ænd ˈʌn.jənz] silkė su bulvėmis ir svogūnais Sauerkraut [ˈsaʊə.kraʊt] rauginti kopūstai Cooked sauerkraut [kʊkt ˈsaʊə.kraʊt] tušinti kopūstai Dumplings with mushrooms [ˈdʌm.plɪŋz wɪð ˈmʌʃ.ruːmz] virtinukai su grybais Dumplings with sauerkraut [ˈdʌm.plɪŋz wɪð ˈsaʊə.kraʊt] virtinukai su raugintais kopūstais Poppy milk [ˈpɒp.i mɪlk] aguonų pienas Christmas wafer [ˈkrɪs.məs ˈweɪ.fər] kalėdaitis (tik veikiausiai teks draugams paaiškinti, kad šis Kalėdų vafliukas iš miltų ir vandens yra ne saldumynas, o Kristaus simbolis) Kissel [ˈkɪsəl] kisielius (greičiausiai teks paaiškinti arba duoti paragauti, kad svečias suprastų, kas tai) Cranberry [ˈkræn.ber.i] spanguolė Apple [ˈæp.əl] obuolys Kūčiukai neturi vertimo į anglų kalbą! Tačiau galima draugams paaiškinti, kas jie tokie ir kaip jie pagaminti. They are small pastries made from dough and poppy seeds. ustr. [ðeɪ ɑːr smɔːl ˈpeɪ.striz meɪd frɒm dəʊ ænd ˈpɒp.i siːdz] ės ili t i a k es s Kvi Tai nedideli kepinukai iš tešlos ir aguonų grūdelių. Vilijo 20 Have a nice Christmas Eve! [hæv ə naɪs ˈkrɪs.məs iːv] Gražių Kūčių!
Tešlai reikia: Glajui: pusės stiklinės cukraus, pusės vieno kiaušinio baltymo, stiklinės medaus, 2 stiklinių cukraus pudros, 1 šaukšto kakavos, pusės vienos citrinos sulčių, 250 g gero sviesto, vanilės. 200 g grietinės, sumaišytos su 1 arbatiniu šaukšteliu kepimo miltelių, 4 kiaušinių, 2 šaukštų meduolių prieskonių, miltų.
Gaminimas: Medų, cukrų, sviestą šildydami maišome, kol susimaišo. Įdedame prieskonius ir kakavą. Kai atvėsta, įdedame grietinę su kepimo milteliais ir kiaušinius (pusę vieno kiaušinio baltymo pasiliekame). Viską gerai išmaišę, beriame miltus, kol tešla nelips prie rankų. Tešlą kočiojame, formelėmis pjaustome meduoliukus ir kepame iki 200˚C įkaitintoje orkaitėje. Baltymą, cukraus pudrą, citrinos sultis ir vanilę rūpestingai maišome, kol masė virs takiu glajumi. Juo dekoruojame atvėsusius meduoliukus. Glajų ant meduoliukų patogu lieti pro nupjautą polietileninio maišelio kampą.
21
Reikia: • 300 g migdolų • 2–3 plytelių šokolado • 1 indelio kondensuoto pieno • priedams – pagal skonį: džiovintų apelsinų, kokoso drožlių, marcipano, kavos ir pan. Migdolus nuplikyti vandeniu, nulupti odeles ir sumalti kavamale. Šokoladą sutarkuoti. Sudėti viską į dubenį ir išmaišyti su kondensuotu pienu. Gauname pagrindinę saldainių masę. O tada jau formuoti rutuliukus ir dėti skirtingus priedus. Pagamintus saldainius apvolioti kakavoje.
Reikia: • Indelio kondensuoto saldinto pieno • ~60 g kakavos • ~50 g sviesto • 2–3 šaukštų pieno • Pabarstukų (gali būti šokoladiniai arba spalvoti, tinka ir kokoso drožlės) • Trupučio aliejaus • Mažų popierėlių keksiukams (tačiau skanumynus galima ir tiesiog išdėlioti lėkštėje) Į puodą supilti kondensuotą pieną, kakavą. Gerai išmaišyti. Įmaišyti pieną, sviestą ir apie 40 min kaitinti nuolat maišant. Masę supilti į lėkštę ir palikti atvėsti. Kai masė atšąla, kabinti ją šaukšteliu, dėti į šiek tiek aliejumi pateptus delnus ir formuoti rutuliukus. Tada juos galima apvolioti pabarstukuose. Į rutuliukus galima įspausti ar juose paslėpti kokią uogą ar džiovintą vaisių.
26
Jean-Francois Kieffer
27
Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr. iš knygos „Tukas lieka vienas“
32
Ką daryti netikėtai supratus, kad likai vienas? Ypač jei esi tik mažas triušelis, kurį mylintys šeimininkai per klaidą paliko kaimo sodyboje... Tačiau Tukas – nepaprastas triušelis. Net didžiausi iššūkiai jam – ne kliūtis. Juk rūpesčiais ir džiaugsmais jis dalijasi su tikru draugu peliuku naujoje Selemono Paltanavičiaus knygoje „Tukas lieka vienas“ (leidykla „Nieko rimto“, 2016)
Selemonas Paltanavičius
Drauga pazinsi ziema! I š k n y g o s „ Tu k a s l i e k a v i e n a s “
Sniegas, iškritęs tą naktį, taip ir nenutirpo. Baltas jo patalas kieme, ant stogų ir medžių šakų, vis storėjo ir peliukas, žvalgydamasis ant palangės, tik lingavo galvą. Kas čia bus, jei sniegas uždengs jų trobos langus, o galiausiai paslėps ir pačią trobą? Tai kas, kad sniegas baltas ir pūkinis, kad jame gali voliotis ir žaisti. Bet jis šaltas, lenda peliukui už megztinio apykaklės, į rankoves. – Tukai, ar tu įsivaizduoji, – susimąstęs klausia peliukas, – kas būtų nutikę mūsų moliūgui, obuoliams ir morkoms, jeigu būtume palikę juos lauke? – Taaaip… – Tukas krauna prie krosnies malkas, ką tik atsivežtas rogelėmis. – Nebeturėtume jų. Juk ką ten po sniegu berastum. Oi oi oi! – Kas? Gal leteną įsidūrei, kad taip šauki? – Ne, ne… Kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau… – palingavo galvą Tukas. – Sėskis, turime labai svarbų reikalą. Susėdo jiedu priešais traškančią krosnį, o Tukas ir klausia: – Ar jau pusryčiavai? – Dar ne! – suspigo peliukas. – Ko taip paikai klausi? – Necypsėk, ir aš dar nepusryčiavau. Bet tuojau mudu susėsime… – Tai sėskime, nes pilvukas gurgia. Aš norėčiau… – Palauk, peliuk. Pusryčiai niekur nedings, netrukus mudu susėdę ramiai sau kramsnosim. O kai kam dabar labai šalta, kai kas neturi nei obuolių, nei morkų ir kavos kas rytą negeria… – Na, tu vis savo… Neturi, tai ir negeria! Pamanyk – o mums kas? – Peliuk, peliuk… – Tukas kepštelėjo jam letenėle. – Koks tu negeras… Šiandien vakarienei prašom iškepti keturis obuolius. – Gerai, iškepsiu, – susiraukė peliukas. – Bet jeigu taip išlaidausime, iki pavasario neišgyvensime… Gerai jau, gerai, Tukai, aš tik šiaip… Tu juk žinai – mes, pelės, labai taupios, mėgstame grūdą prie grūdo dėti… Visą dieną jiedu vis ką nors veikė. Peliukas kažkelintą kartą perkratė lėlių spintą, paskui ruošėsi virtuvėje, viską plovė ir šlavė. Triušiukas rogelėmis vežė malkas, kieme nukasė taką, o vakare grįžo vidun visas apkibęs šiengaliais. – Tukai! – tarpdury pasitiko jį peliukas. – Nusipurtyk kailinius, nes visą trobą prišniaukši. Juk žinai, kiek triūsiau ir tvarkiau. Gal tu ant šieno miegojai? – Šitokiam šalty? Brrr… – vien nuo tokios minties nusipurtė Tukas. – Aš šieną kroviau…
33
40
Nuotykio autorė Gita (Jurgita Balžekaitė)
41
Knyg a – mano drau g a s! naujienos! Leidyklos „Nieko rimto“
Dinozaurai ir priešistoriniai laikai Autorius Sam Taplin Iliustravo David Hancock Serija „Pirmoji enciklopedija“
Jei be vargo atpažįsti daugelį gyvūnų, o zoologijos sodas kelia žiovulį, tai ženklas persikelti į priešistorinius laikus ir pasidomėti kuo nors neįprastu. Ar žinai, koks didžiausias planetoje gyvenęs dinozauras? Kaip medžiodavo mėsėdžiai dinozaurai? Kodėl jie išnyko? Kas vadinama ledynmečiu? Atsakymus į šiuos ir daugybę kitų įdomių klausimų apie priešistorinį pasaulį rasite šioje pirmojoje enciklopedijoje.
Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą Autorius ir iliustruotojas Torben Kuhlmann
Ar kada svajojai išmokti skraidyti, pakilti aukštai virš miesto ir keliauti į tolimą šalį? Net ir pats mažiausias peliukas to trokšta. Jo draugai bėga į Ameriką išsigandę pavojingų pelėkautų, kurių pilna žmonių namuose. Kaip pasivyti savo draugus? Smalsusis peliukas nenuleidžia nosies ir sugalvoja neįtikėtiną planą: nieko nelaukdamas jis ima kurti pirmuosius savo sparnus... Tai, kad pelės neskraido, šiam smalsuoliui visiškai neatrodo kliūtis.
Reimė
Autorė Kate DiCamillo Viršelio dailininkė Rūta Dumalakaitė Reimei Klark pasaulis anaiptol ne toks, kaip jai norėtųsi. Vieną rytą tėtis palieka namus ir Reimė supranta, kad jau niekas nebebus kaip anksčiau. Ji turi žūtbūt sugalvoti genialų planą, priversiantį tėtį grįžti, net jei teks atlikti šimtą gerų darbų, išmokti sukti lazdelę ir tapti „Centrinės Floridos padangų“ mažąja mis. Tačiau dažnai net ir genialiausi planai klostosi ne taip, kaip numatyta. Reimė įsivelia į ilgą nuotykių grandinę kartu su svajokle Luiziana ir stačioke Beverle, kurios irgi mano, kad pasaulis į vėžes sugrįžti gali tik jų pastangomis.
Kalėdų giesmė
Autorius Charles Dickens Iliustravo Robert Ingpen
Tai knyga, kurioje rasite net du pasakojimus, rašytus Anglijos karalienės Viktorijos laikais, kada buvo sugrąžintas paprotys švęsti Kalėdas. Tada šeimos ilgais ir tamsiais žiemos vakarais besišildydamos prie židinio skaitydavo šias Čarlzo Dikenso istorijas. Tiek „Kalėdų giesmė“, tiek „Kalėdų eglutė“ – klasika tapę kūriniai, net didžiausią skeptiką įtikinantys, jog Kalėdos – stebuklų metas, kai nutinka patys netikėčiausi dalykai: pas šykštuolį Ebenezerį Skrudžą atskrieja Kalėdų dvasios, o ant Kalėdų eglutės sukabinti ir po ja sudėti žaislai atgyja ir pasakoja paslaptingus nutikimus.
Holtas pavojuje
Autorius John Flanagan Serija „Žvalgo mokinys“, 9-oji knyga Vilis, Holtas ir Horacijus pasiryžo galutinai sustabdyti apsišaukėlį Pašaliečių pranašą Tenisoną ir jo sektą, sukurtą paprastų žmonių turtams išvilioti. Tačiau Tenisonas moka ne tik slapstytis, bet ir gintis. Žvalgai – narsūs, išradingi ir sumanūs. Jie nebijo sunkių užduočių ir noriai imasi to, kas kitiems atrodo neįmanoma. Tačiau šįkart legendiniam žvalgui Holtui iškyla rimtas pavojus. Ar tai gali būti paskutinė Vilio mokytojo ir globėjo užduotis? O gal dar ne viskas prarasta?
Įsibrovėliai
Autorius John Flanagan Serija „Brolija“, 2-oji knyga
Garnių brolijos nariai padarė baisią klaidą ir neapsaugojo Andomalo, svarbiausios skandų relikvijos, nuo plėšikaujančių piratų. Už tai gimtajame krašte jų laukia tik panieka. Jei nori apginti savo garbę, telieka viena – atitaisyti praeities klaidas. Helas kartu su bendražygiais pasiryžo žūtbūt susekti brangenybės grobikus, kad ir kokie pavojai ir sunkumai lauktų.
ISSN 1392-9674
44
9 771392 967004