© Snapper Films Oy ir Markus Paajala / Design Paajala
Iliustracija iš Marko Leino knygos „Kalėdų istorija“ viršelio, leidykla „Nieko rimto“, 2014 m.
s antiko š i i a i k Posa . 10–11 p laikų,
Literatūrinis žurnalas
jų 31 ii r 8– ka . 2 si iu ai, p m ur ikim M ut n
. teiviai a i t l a ib Juoda sia dovana, Geriau 41 p. 40–
Fantazijos salies myletojams KAINA 6,50 Lt / € 1,88
Nr. 6 (56), lapkritis–gruodis, 2014
„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, prenumeruodami Lietuvos pašte, leidykloje „Nieko rimto“ ir el. knygynėlyje www.niekorimto.lt Šio numerio autoriai: Gintarė Adomaitytė, Laima Bačkienė, Jurgita Balžekaitė, Renata Česūnienė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Gintaras Kaltenis, Kęstutis Kasparavičius, Indrė Salanginaitė, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė, Jolanta Ona Vitkutė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 6 (56), lapkritis–gruodis, 2014 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. (8~5) 212 20 61 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 2000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
„Laimiukas“ pritaikomas kaip papildomo ugdymo priemonė pradinėse klasėse Prenumeruokite „Laimiuką“ Lietuvos pašto skyriuose arba www.post.lt Metų prenumeratos kaina 31,40 Lt / 9,09 Eur VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projektui „Meno pažinimo integravimas į vaikų kultūrinį švietimą“ temoms „Rašytojų gyvenimo istorijos“, „Teatras, kinas, animacija“, „Laimiuko biblioteka“, žurnale „Laimiukas“ 2014 m. skyrė 30 000 Lt paramą.
„LAIMIUKO“ TURTAI: Didieji mažojo Čarlio lūkesčiai, p. 3–5 Nikolia atvirlaiškis iš atostogų prie jūros, p. 6–7 Pirmyn į Tandadriką!.., p. 8–9 Posakiai iš antikos laikų, p. 10–11 Fraktalai. Kas tai? p. 12–13 ...Pasigirdo variklio burzgimas..., p. 14–15 Ar tikrai čigonai vagia arklius? p. 16–17 Žirgas – lietuviškos tapatybės dalis (II), p. 18 Laimiuko užduotėlės, p. 19–21, 25–26 Mėgintuvėlio nuotykiai. Kalėdiniai eksperimentai, p. 22–23 Skraidančios knygos, p. 27 Murmisiukai ir jų nutikimai, p. 28–31 Mėlynos pirštinės liepos viršūnėje, p. 32–33 Ančiamiesčio gyventojai, p. 34–35 Mažasis Karaliukas ir didysis pabėgimas, p. 36–39 Juodai balti ateiviai. Geriausia dovana, p. 40–41 Mažieji Laimiuko juokai, p. 42–43
Gintarė Adomaitytė
Didieji
mažojo Carlio
lukesciai
Čarlzas Dikensas (Charles Dickens) Gimė 1812 m. vasario 7 d. Portsmute, mirė 1870 m. birželio 9 d. Kente
Iliustracija knygai „Deividas Koperfildas“, dailininkas Fred Barnard, 1873 m.
Čarlzo Dikenso portretas, dailininkas Evert A. Duyckinck, 1870 m.
Kai Čarliui buvo dešimt metų, pasaulis atrodė įdomus ir viliojantis. Jis pats apie save manė taip: niekuo neišsiskiria, rūpesčių nekelia. Jo nebaugino mokykla – rašyti ir skaityti sekėsi puikiai. Knygos teikė daug džiaugsmo. Jose – nuotykiai, tolimos kelionės ir visada gėris kaunasi su blogiu. Kai Čarliui buvo dvylika, jis iš tiesų patyrė, kas yra gėris, o kas blogis. Paaiškėjo, kad jo tėvas turi daug skolų. Tiek daug, kad nebežinojo, kaip atsiskaityti su skolintojais. To meto Anglijos įstatymai buvo griežti. Ir neapsakomai keisti. Ar įsivaizduojate kalėjimą, kuriame bausmę atlieka daugybė skolininkų? Ir ne tik jie... Į kalėjimą keliaudavo... visa šeima. Na, beveik visa. Tie vaikai, kurie galėjo patys save išlaikyti, likdavo laisvėje. Čarlis galėjo. Buvo tik dvylikos, o jau dirbo batų tepalo fabrike. Vyresnioji sesuo Roza studijavo muzikos akademijoje. O mama, tėtis ir mažesnieji broliai bei sesės kantriai gyveno nelaisvėje. Čarlis ir Roza juos aplankydavo sekmadieniais. Jei sakytume, kad darbas fabrike buvo sunkus, tai... nepasakytume beveik nieko. Darbas buvo tiesiog kraupus. Po fabriką siautėjo žiurkės. Ir ne tik jos... Žmonės kartais būna žiauresni ir įkyresni už gyvūnus. Net už graužikus. Kad Čarlis moksliukas, buvo matyti iš tolo. Jis skyrėsi nuo kitų fabriko berniokų, gerokai paprastesnių, nė neragavusių mokslo. ,,Mažasis džentelmenas“ – tokia buvo jo pravardė. Sakytum, maloni... Tačiau skambėjo ji pašaipiai, užgauliai. Tie besityčiojantys žmonės neįtarė, kad kartu su jais vargus vargsta būsimas rašytojas, kuriam
Nikolia atvirlaiskis iš atostogų prie jūros
Beribė dangaus mėlio jūra ir balto balto smėlio paplūdimys, nusėtas it grybai po lietaus pūpsančių skėčių nuo saulės. Nikolia net nustėro pamatęs tokį reginį pro savo viešbučio langą. Jūra! Pagaliau jis atostogauja prie jūros Pietų Prancūzijoje! Kartu – jo linksma šeimyna: labai elegantiška, kiek griežtoka mama, jau pliktelėjęs geraširdis tėtušis ir močiutė. Močiutė tiesiog dievina bučinukus. Už kiekvieną bučinuką duoda po saldainį. Tačiau Nikolia tėtis ne itin mėgsta močiutę, o ir močiutė jam meile netrykšta, nes vis dar prisimena žavingąjį Džordžą, už kurio taip ir neištekėjo Nikolia mama. Kaip ten bebūtų, Nikolia greitai susiranda tuntą draugų. Tiesa, kai kurie... keistoki. Štai vienas yra neįprasto maisto gurmanas. Jis su pasimėgavimu praryja medžio kamienu šliaužiančią sraigę, išgeria gyvatės kiaušinius ar net įsimeta į burną gumą, kurią jau gerokai pakramtytą kažkas prilipino persirengimo kabinoje. Fui... Kitas vyrukas visą laiką žliumbia: kai bijo, kai nesiseka, kartais – šiaip sau. Tačiau visi jau susitaikė su šiuo jo pomėgiu ir nekreipia į tai nė mažiausio dėmesio. Bet kuriuo atveju, spalvinga berniūkščių šutvė smagiai atostogauja iki to nelemto vakaro, kai Nikolia susipažįsta su Izabele ir jos šeima. Vaikinui nugara nueina pagaugais vien į ją pasižiūrėjus. Izabelės akys jam atrodo kaip zombio. Visą vakarą jie neprataria nė žodžio, tačiau vogčiomis vis dirsčioja vienas į kitą. Tai nepraslysta pro tėvų akis, kurie netrunka pasigėrėti: „Kokia graži pora. Kodėl gi jūsų po kurio laiko neapvesdinus?“
Dėmesio! Prisiminkite vasarą ir aprašykite savo
įsimintiniausią–linksmiausią–gražiausią atostogų nuotykį! Prizai – „Karlsono kino“ kvietimai į filmą apie Nikolia atostogas arba leidyklos „Nieko rimto“ atvirlaiškiai. Nuotykių aprašymus siųskite el. paštu laimiukas@niekorimto.lt iki lapkričio 27 d.
Ka
„
Nikolia širdis nubėga tiesiai į kulnus. Nė už ką! Dabar jo ir draugų užduotis bet kuria kaina išvengti numatomų jungtuvių. Pirmas bandymas: įtikinti Izabelės tėvus, kad Nikolia šeima skendi skolose ir priversti juos atsisakyti tokios negarbingos sąjungos. Deja, ne viskas taip paprasta. Antras bandymas: surasti nuodingąją angį, kad ši įkąstų Izabelei. Deja... Ir vėl nepavykus, berniūkščiai ryžtasi išguiti Izabelę ir jos šeimą iš viešbučio gana drastišku būdu. Ir čia... tik įpusėja nuotykių kupinas filmas! „Mažylio Nikolia atostogos“ – tarsi saulėtų atviručių kaleidoskopas. Čia nuolat pilna veiksmo, juokingų situacijų, netikėtumų. Viso to, kuo pasižymi prancūziškos komedijos apie atostogas – lengvos tarsi vasaros lietus ir šiltos lyg paplūdimio smėlis. Pats tas, kai į langą beldžiasi žiema, o į saulėtą paplūdimį gali nukeliauti nebent mintimis. Filmas sukurtas remiantis populiaria „Mažylio Nikolia“ knygų serija. Jos autorius – garsus prancūzų rašytojas Rene Goscinny. Filmo „Mažylio Nikolia atostogos“ premjeros „Skalvijos“ kino centre lapkričio 2 d. (14 val.), 8 d. (13 val.), 29 d. (14 val.). Apie kitus seansus ieškokite www.skalvija.lt.
ja R e ko m e n d u o
„Mažylio Nikolia atostogos“. Komedija visai šeimai, Prancūzija, 2014 m. 97 min. Režisierius: Laurent Tirard
rl s
ono
kinas“!
7
Apie fraktalus pasakoja ir jų pavyzdžius pateikia Vykintas Valužis, 7A, Vilniaus Tuskulėnų vid. m-kla
Iliustracijų šaltinis Vikipedija
F raktalai. KAs tai? Kartą naršydamas internete radau keletą paveikslėlių, kuriuos sudarė spalvingi ir keisti ornamentai. Susidomėjau. Taip atradau FRAKTALUS. Keistas jų pavadinimas. Bet sužinojęs, kad lotyniško žodžio fractus reikšmė – susiskaldęs, kai ką supratau. Tai – ne šiaip ornamentas. Moksliškai tariant, tai – „sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs, identiški visumai arba kitiems fragmentams“. Paprasčiau – šis paveikslėlis yra geometrinė figūra, kurios atskiros priartintos arba nutolintos detalės yra panašios arba visiškai tokios pat, tik skirtingo dydžio. Nuostabu tai, kad fraktalas yra panašus... į save! Tad žiūrint lyg ir galima mėginti skaičiuoti jo vienodas detales. Bet tai neįmanoma, nes jų yra begalybė! Fraktalų geometrijos idėja atėjo iš 19 a., kai matematikai kūrė figūras – taškų aibes. Pasirodo, tai yra matematika, tik gražesnė, ar ne? Juk ji išreikšta spalvomis ir formomis. Geometrinių formų pasikartojimus tyrinėjo jau senovės graikai. Tokios formos randamos senovės afrikiečių ornamentikoje. Pirmuosius fraktalų pavyzdžius ranka nupiešė mokslininkai matematikai 20 a. pradžioje (žiūrėkite p. 25). Jie piešė pagal tikslias jų sukurtas geometrines taisykles ir formules. Šiais laikais fraktalai programuojami kompiuteriu. Fraktalais sukurti peizažai matomi fantastiniuose filmuose, kompiuterinio meno kūriniuose. Neseniai svarbūs fraktalų geometrijos taikymai buvo panaudoti tokiose srityse kaip medžiagotyra, populiacijų biologija, žmogaus fiziologija ir netgi psichologija. Matematiniai fraktalai skirstomi taip: Tikslus savipanašumas. Šio fraktalo dalys visada panašios į save nepriklausomai nuo mastelio (Kocho snaigė). Apytikslis. Šis fraktalas panašus skirtinguose masteliuose (Mandelbroto aibė). Silpnas. Jis beveik neturi panašių detalių.
Įvairiai išdidintos Mandelbroto aibės detalės
12
Marso paviršius. NASA nuotr., 2012 m.
Brokolis. Jon Sullivan nuotr., 2004 m.
Ledo kristalas, Pogobuschel nuotr., 2011 m.
Žaibai. Edward Aspera Jr. nuotr., 2004 m.
Natūralios fraktalų formos aptinkamos ir gamtoje. Tai upių vagos, augalai, žaibai, plunksnos, snaigės, kalnų ožių ragai, kriauklės, planetų paviršiai. Apsižvalgykite ir pamatysite jų dar kur nors.
Kryžiažodžius iliustravo Indrė Salanginaitė
K ry žia žo di s su pa sa ku ve ik ej ai s (I)
Kryžiažodį kūrė Simonas Černiauskas, 3B, Panevėžio „Vilties“ pagr. m-kla
10.
7. 1.
2. 6.
8.
3.
4. 9.
5.
y
Atsa k
Užduotėlė nr. 2!
Nr. 2 – – – – – – – – – – 1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
6 p. 2
20
m
ašyk į kupo ąr nė
lį
1. Pinokis arba ... 2. Trečias ... Jonas 3. Indijos gyventojas 4. Kas yra Maja iš Valdemaro Bonzelso knygos? 5. Maža mergaitė iš Anderseno pasakos 6. Paukštis, kuris išperėjo bjaurųjį ančiuką 7. Roberto Stivensono „Lobių ...“ 8. Daiktas, kurį mėgo nešiotis Merė Popins 9. Pagal indų pasaką sukurtas animacinis filmukas „Auksinė ...“ 10. Neįtikėtinas įvykis 11. Gruodis – pirmasis žiemos ...
y
Užduotėlė nr. 3!
K ry žia žo di s su pa sa ku
6 p. 2
Atsa k
lį
m
ašyk į kupo ąr nė
uris us, k vėje g o Žm ba kal dir Jū Ka ro ra sk lia ar us ala žm itė on a
edė Kas v ę? n Pele
ve ik ej ai s (II )
no Malūninkas savi
Kryžiažodį kūrė Neda Miltinytė, 12 m., Šiauliai
io
dydž o i l Co gytė mer
, gaitė ama r e M os m kuri si miru
eris, Mot anti mok urti b
,
Skraid
o ant
s iuka Bern inukas med
šluot os
tingi o r p i a oli Du br ias – ... o treč
Netikra našlaitės mama
Kas ojo miegnio? ir ant ž
Nr. 3
pura e k n udo
jo Ra
elbė s išg
Ka
elę?
sen itę ir štol
i tė kr ame
itę?
urpa inę k
Kas p
21
a ant l o J
itkutė V a On
Gimtadie
Visi rožiniai drambliai išskrido į pietus, nuvyto zuikių ausys ir atėjo geriausias metas susipažinti su murmisiukais. Jų yra penki: Ausy Žirklelė, Teta Mūza, Magiukas Troleibusas, Džinsiukas Lopelis ir Siaubas Varveklis. Gyvena jie labai draugiškai ir išradingai. Džinsiukas Lopelis tiesiog dievina važinėti „Formule–1“ Vilniaus gatvėmis tuo metu, kai ten pilna sausakimšų troleibusų. Teta Mūza gaudo įkvėpimą linksmiems eilėraščiams rašyti besisūpuodama užrištomis akimis sūpuoklėse. Ausy Žirklelė mėgsta vedžioti krokodilą už žalio pasaitėlio ir žaviai mirksėti sutiktiems pasakų princams. Magiukas Troleibusas – tikras išradėjas, tad pritaisė savo kompiuteriui kojytes ir žaidžia su juo gaudynių. Mėgstamiausias Siaubo Varveklio užsiėmimas – gąsdinti vaikus. Gaila, kad vaikai niekad neišsigąsta, bet užtai išsigąsta jų tėveliai.
nio gaud
ynės
Vieną die ną murm isiukai nu nepakank sprendė, a paprast kad jiems ų gimtad dar vieną ienių ir ji , papildom e sugalvo ą bendrą atsitiktin jo pasiga murmisiu ai ėjusį p uti kų gimta ro šalį. G įvairius d d imtadien ienį, aiktus ir is ėmė bė t r u k d g y t damas m i, mėtyda Iš pames urmisiuk tų šukų iš mas ams jį vy augo miš išsiėmusi tis. ka s , b et A žirkleles, usy Žirkl mišką su Troleibus elė, karpė ir v as įkrito ijosi tolia į kompiu kibiriuką u. Magiu terį, o Te iš paskos ka s t a M , ū b z et niekaip a įmetė nes užstr igo DVD negalėjo Magiuko diskelis. D užburtoje išsemti, žinsiukas pievoje, k L o p u e rioje siau lis pasikly kojomis i tėjo rūka r visokie do s, fėjos, t burtai... raškesiai po
28
O Siaubas Var v eklis nusprendė gimtadienį išgąsd Vaipydamasis g inti. rėsmingai suurz gė ir pabandė jį drugeliams gaud pričiupti tinkleli yti. Tris kartus p u ag av o kairę gimtadien du kartus – deši io ausį, nę, vieną kartą n et užmovė tinkle ant galvos vieto lį gimtadieniui j kepuraitės. Be t g im ta d ie nuskrido toliau. nis tik šyptelėjo ir – Tikriausiai dar neatėjo gimtadie nio laikas, – nusp Mūza, – dar tek rendė Teta s mažumėlę pal aukti.
i e l e l k r i Ž y s ambint. ambučiai Au
Sk
prašė jai pask ų is v ir ą n fo le jį te sipirko mobilų lbe pabėrė: a u k n a it lė le re k g ir ir Ž o li sy as . Au ėnu skambino iš m alnio išsiveržim a ik p n s g li u k e io v r in a d V la s ko Siauba akis, neria į le! Čia vyksta šo le ir k s ir si Ž u a , sy s u si A o , šo n – Alio, alio šas koladas užkim šo s m e as šokolado la ri št u k k in i, m ja to m n ia e č v a y p an Mėnulio g sigelbėti. O m r įmanoma a iš , i ti m y a k d sa rė a o p n li , a s al g limonado upe girdi mane? G r a , le le k ir Ž … sies ?… nutūpė ant no o lašą nulaižyti d la o k siukas Lopelis: šo in tą ž D u k s u ę li in a p g rū io susi sti… liežuv kur negaliu ra o paskambino ie ri a N b ? m ių a č k e p o e it šl k o man Tada iš ijusi čiaudo šn le, ar nematei le rk k še ir p Ž a a sy n u ie A v , jei – Klausyk usy Žirklelė, – šlepetes ten, A ė jo p ė d ie a il p ts i a a g – , in tvark – Kurgi tu rasi rkaitėje… – ir o si u v a it a k ra a sup ilo šaldytuve, o kit ji dalyvauja mu d … a ti k ū , b ė k tų iš rė re a tu p ir kur jos ir ino Teta Mūza b m a sk a p s io n Po to iš vo ulai aži muilo burb aržybose. m v u o D m y – . id a z ra ū sk ta M burbulų ia tos, – šaukė Te ie v io k burbulas netyč y o įv il u iš m šu s e ta n o ra lv P a – s sp etukais. Dideli p še tų n a d su a susidūrė pusę. skristi nežinom io ė ž d m ė ro ir id e lų v u ą it rb bu perskrido į k po prie vieno iš li ri p ti a p a z ū Staiga Teta M šnibždėjo teta si u in d u ja si su ?– kr yptimi: , ką man dar yti ikė Magiuko le re le ri k p ir ir Ž , ia le Č le . k ė – Žir rgesn tų kartą būti atsa ą it k Teta Mūza galė jo ė d d a a k ž , a p to u ir ši a z ra a ū M op lefonu valdom a murmisiukai. n te e v o y st g ra je iš o ri so u u k šalį, Troleib ynę – mažytę is rm u M į ti is saugiai nusile
29
A n č ia m i e sč i o gyvento ja i Ančiukas Antanas pro langą ilgesingai spokso į užtrauktas gražiosios antytės Rudės užuolaidas. Nelengva sužavėti mylimos damos širdį, ypač kai nesi ypatingas gražuolis. Bet štai iš dangaus pradeda leistis baltos snaigės, ateina žiema ir Ančiamiesčio upė pasidengia blizgančiu ledu. Ei, antytės ir ančiukai, čiupkite pačiūžas ir skubėkit į čiuožyklą! Skubėk ir tu, Antanai, gal dabar pasiseks patraukti gražiosios antytės dėmesį. Kęstutis Kasparavičius – apie keletą Ančiamiesčio gyventojų iš savo naujausios paveikslėlių knygos „Drebantis Riteris“, kurią išleido leidykla „Nieko rimto“. Rudagalvės antys Šios dvi Rudagalvės antytės knygos „Drebantis Riteris“ iliustracijose net nepasirodo, nors savaime suprantama, jos irgi buvo čiuožykloje ant užšalusios upės. Pagrindinė priežastis yra ta, kad jos (kaip ir visos kitos Rudagalvės antys) yra labai kuklios. O be to, jos šioje istorijoje tiesiog nebetilpo. Ir kaip gali sutalpinti visas norinčias pakliūti į iliustracijas antis, kai jų Ančiamiestyje tokia daugybė? Gerai, kad yra knygos priešlapiai, kuriuose tas netilpusias galima pamatyti.
Naminės antys Apie šią porelę knygoje štai ką parašiau: „Raudonų plytų namelyje, tame pačiame upelio krante kaip antytė Rudė, gyveno naminių ančių pora. Tai nereiškia, kad visos kitos Ančiamiesčio antys gyveno ne namuose, o urvuose ar krūmuose. Ne, tiesiog šios labiau nei kitos mėgo pasėdėti namie, užuot be jokio reikalo slankiojusios lauke. Jos buvo labai gražios – baltos baltutėlės kaip sniegas.“
34
Juodasis Gražuolis ir Dryžiagalvė Dryžiagalvė labai norėjo čiuožti drauge su Juoduoju Gražuoliu. Ir ne tik ji viena. Tačiau Juodukas, išskyrus save, nieko daugiau aplink nematė. Nei Dryžiagalvės, nei jos puošniosios gėlėtos suknelės. Jam rūpėjo tik jis pats ir tai, kaip čia prieš visus kitus ir kitas geriau pasirodyti. Tačiau tą dieną ledas buvo net ir jam per slidus ir... truputį per plonas.
Smailiauodegė ir Pilkoji Ši scena greičiausiai vyko pačiam knygos gale. Kai šlapias ir nelaimingas Juodasis Gražuolis, slėpdamasis nuo šalčio ir gėdos, nuskuodė namo. O Rudė tempte nusitempė Antaną pas save namo apdžiūti ir sušilti. Tuo tarpu Smailiauodegė su Pilkąja, ką tik svajojusios pavergti Juodojo Gražuolio širdį, kaipmat jį pamiršo ir šoko sau toliau vienos. Ir kam reikalingas tas pasipūtęs pamaiva, kai ledas toks slidus, snaigės krenta taip gražiai ir taip smagu, kad net svaigsta galvos.
Antanas ir Rudė Gali kilti klausimas, kada gi šis juokingas Rudei ir nelabai juokingas Antanui epizodas nutiko. Ar prieš prasidedant istorijai, aprašytai knygoje? Ar jai pasibaigus? Mat knygoje tokio nutikimo nėra. Vis dėlto atidesnis skaitytojas turbūt iškart pastebės, kad Antanas čia užsimovęs nebe medines, bet metalines pačiūžas. Taigi atsakymas gali būti tik vienas: visa tai nutiko jau pasibaigus knygai. Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos
Jurga Šulskytė
Mažasis Karaliukas
ir
p a b s e i g s i y m d as i D Karaliukas stebėjo mišką. Patrepsėjo šąlančiom kojom ir pasitaisęs žiūronus dar įdėmiau įsispoksojo. Tikrai, miške Kažkas vyko! Nėra jokių abejonių. Čia, pačioje pilies viršūnėje, pūtė žvarbus vėjas, bet jam tai nerūpėjo. Giliai įkvėpęs šalto oro, jis toliau stebėjo sujudimą tolumoje. – Jūsų Didenybe! Tučtuojau lipkite žemyn! Mirtinai sušalsite! – pro vėją atskriejo silpnas, drebantis auklės balselis. Čiupusi savo kietais pirštais už kailinės raudono paltuko apykaklės, ji nusitempė mažąjį Didenybę tiesiai į sostą. – Toks šaltis, tik ir lauk ligos, – kalbėjo auklė povo plunksnų šluotele švarindama auksinę karūną ir rišdama gydomąjį kompresą Karaliukui ant kaklo. – Tai neteisinga! Man nuobodu. Aš noriu nukeliauti į Mišką, susipažinti su žvėreliais! Aš mačiau, kaip jiems smagu! O čia visada tik nuobodu! – išrėkė mažasis Didenybė. Jam jau iki gyvo kaulo buvo įgrisusi ramybė, šiluma ir saugumas, kuriuos nežinia kodėl taip vertino visi dvariškiai. Auklė nė nesiteikė atsakyti, tik paniekinamai sušnypštė: – Žvėreliai? Meldžiamasis! Tie žvėreliai su didžiausiu malonumu sudraskys Jus į skutelius! Jie baisiausiai nemėgsta Karaliukų! Bet Karaliukas nesiklausė. Juk girdėjo tai kiekvieną mielą dieną – pasaulis pilnas pavojingų žvėrių, vos žengsi už pilies vartų, prarasi galvą, ir tik pilyje gyvenimas saugus. Šiandien Karaliukui buvo ypatingai liūdna. Gal todėl, kad Kažką pamatė miške? Kažką... linksmo? Jam atrodė,
36
Bet kadangi Karaliukas gyvenime nebuvo žengęs žingsnio už vartų, nežinojo, kad Pilis stovi ant stataus kalno. Nespėjęs pasidžiaugti pabėgimu, vos už kelių žingsnių keliauninkas nugarmėjo nuo šlaito. Virsdamas kūlio dar spėjo pagalvoti: gal jis ir klydo dėl Kelionės, – ir paskutinį kartą apsivertęs ore plumptelėjo į pusnį tarp eglių giliai giliai pilies papėdėje. Maišas kaip patrankos sviedinys smigo sniegan šalia. Visa tai matė Vilkas Pilkas, išsiruošęs į medžioklę. Ir kai sunki auksinė karūna nuo Karaliuko galvos atriedėjo tiesiai jam į letenas, Vilkas nedvejojo. Jis nusitraukė nuo galvos raudoną apšiurusią kepurę, kurią sumedžiojo iš kažkokio seneliuko prieš metus ir, užmetęs ant Karaliuko, dingo tarp medžių. Pramerkęs akį mažasis nelaimėlis pirmiausia pamatė sidabrinį pjautuvą virš galvos. Buvo taip gražu... Po to pajuto šaltį ir suprato, kad guli sniege tarp aukštų juodų medžių. Jam virptelėjo lūpa. Čia buvo daug tamsių bauginančių šešėlių. Gal ten tūno žvėrys, pasiruošę jį sudraskyti? Jis dar kiek pagulėjo laukdamas. Bet buvo tylu, ramu. Tuomet Karaliukas pasičiupinėjo keistai lengvą galvą. Vietoje karūnos ant jos buvo šilta, minkšta kepurė, o tai tikrai daug geriau už šaltą metalą. – Nieko nesuprantu, bet apie viską pagalvosiu grįžęs namo. Ten, kur saugu ir šilta. Šiai dienai nuotykių pakaks, – sumurmėjo Karaliukas. Šiaip ne taip išsitraukęs iš pusnies maišą, užsimetė jį ant pečių ir nuklampojo į tą pusę, kur manė esant pilį. Deja, pasirinko ne tą kryptį. Ilgai ilgai klampojo Karaliukas gilyn į mišką. Pradžioje buvo baugu ir jokio smagumo. Vėliau jis mirtinai pavargo. Ir kai jau atrodė, kad pargrius, pamatė kažką boluojant tarp juodų medžių kamienų. Širdis ėmė pašėlusiai daužytis nežinodama, kas laukia – linksmybė ar siaubas. – Kalėdų Senelis!!! Karaliukas iš baimės suakmenėjo. Jis pamatė, kaip priekyje prasiskyrė šakos, atidengdamos jaukią ugnį, morkas ir raudonas uogeles sukabinėtas ant eglutės šakų. Tuomet pasirodė kažkokie žvėrys, kurie, beje, irgi atrodė ne mažiau nustėrę. Šakos užsivėrė. Karaliukas norėjo bėgti, bėgti kuo toliau, kol dar nepasirodė tas Kalėdų Senelis, kurio bijojo net ir žvėrys, bet kojos tarsi įaugo į sniego pusnį. Norėjo tik vieno – gulėti savo lovoje ir iki gyvenimo pabaigos mirtinai ir saugiai nuobodžiauti.
38
Iliustracijos autorės
Leidyklos „Nieko rimto“ naujienos! Nykštukėlis Vilė nori pradžiuginti Kalėdų Senelį. Tačiau kaip? Likus dvylikai dienų iki Kalėdų, Vilė nusprendžia iki didžiosios Korvatunturio miestelio šventės Kalėdų Seneliui kasdien įteikti po dovaną: „Dvylika staigmenų. Tai bent bus smagu!“ Nykštukas imasi darbo. Ir visai nesvarbu, kad ne visada viskas klojasi kaip suplanuota... Suomių rašytoją Maurį Kuną (Mauri Kunnas) žino daugybė vaikų visame pasaulyje. Visai kaip ir Kalėdų Senelį, apie kurį rašytojas ir iliustruotojas kuria istorijas. „Dvylika dovanų Kalėdų Seneliui“ – tai viena iš šio autoriaus paveikslėlių knygų – spalvinga, džiaugsminga ir kupina netikėtų staigmenų. Kaip tikros svajonių Kalėdos! Gali būti, kad Elė įsimylėjo, bet Patriui atrodo, kad bučiuotis labai kvaila. Gali būti, kad valgant svarbiausia, jog žuvų piršteliai nesiliestų su bulvių koše. Gali būti, kad mokykla yra valdoma ateivių, kurie ruošiasi suvalgyti protingiausius vaikus. Gali būti, kad tai tik eilinė diena pašėlusioje klasėje... Visa tai ir dar daugiau – antrojoje „Elės ir draugų“ dalyje. Knygos „Elė ir pašėlusi klasė“ autorius suomis Timas Parvela (Timo Parvela) savo patirtį mokytojaujant pavertė šmaikščiomis istorijomis apie padykusių pradinukų klasę. Jis dar kartą įrodo, jog pasaulis vaikų akimis atrodo kupinas paslapčių ir nuotykių. Jų vaizduotės nesustabdo nei mokytojas, nei autorius. „Mielas skaitytojau, būk atsargus. Piterio Peno šypsenai atsispirti sunku, o ir iš Niekados šalies norėtųsi niekados nesugrįžti, bet nepamiršk ir kitų herojų. Pavyzdžiui, mergaitės Vendės, kuri tapo rūpestinga mama septyniems berniukams. Ir fėjos Din Dilin, kuri pavydėjo Vendei Piterio dėmesio. Ir baisiojo kapitono Huko, kurio nemylėjo vaikai. O labiausiai – mamos ir tėčio bei niūfaundlendės Nanos, kurie atvėrę langą laukia, kada tu šią knygą perskaitysi iki galo.“ Šiais žodžiais į skaitytojus kreipiasi garsus škotų dramaturgas ir rašytojas Džeimsas Metjus Baris (James Matthew Barrie). Naujausias jo knygos „Piteris Penas ir Vendė“ leidimas papuoštas įspūdingomis australų dailininko Roberto Ingpeno (Robert Ingpen) iliustracijomis. ISSN 1392-9674
9 771392 967004