KAINA 1,88 Eur
N r. 6 ( 7 4 ) , l a p k r i t i s – g r u o d i s , 2 0 1 7
© Edgaras Straukas
Su programėle „Laimiukas“ išmaniuosiuose įrenginiuose!
n
a!
Literatūrinis žurnalas
au en ji
1
„Laimiuko“ adresas: Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt/apie_14.html
„LAIMIUKO“ TURTAI: Pažaiskime haiku, p. 3–4 Ką daryti, kai... (paklausk rašytojo Virgio Šidlausko“, p. 6–7
P su uslap p i pro apild ai y g „La ramė mu l im iuk ėje as“
Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte.
Haufo pasakų magija, p. 8–9
Šio numerio autoriai ir dailininkai: Jurgita Balžekaitė, Eidvilė Viktorija Buožytė, Lina Eitmantytė-Valužienė, Ilona Ežerinytė, Danguolė Garnienė, Gintaras Kaltenis, Selemonas Paltanavičius, Sigita Sabaitytė, Elena Selenienė, Jurga Šulskytė, Neringa Vaitkutė.
Malborko pilies labirintuose, p. 14–15
Tekstų redaktorė Eglė Devižytė Vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė Tel. +370 674 01 389 Edukacinių renginių vadovas Saulius Valužis Tel. +370 614 85 184 © „Laimiukas“, nr. 6 (74), lapkritis–gruodis, 2017 © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“
Piliakalnių grožio konkursas, p. 10–11 Profesija: pilotas, p. 12–13 Aš – ne Brisius!, p. 16–18 Laimiuko užduotėlės, p. 20–21 Gerų darbų kalendorius, p. 22–23 Apie knygą kitaip!, p. 24–26 Kalėdų kojinė, p. 27–29 Kalėdų dainelės, p. 30–31 Aš ir šios knygos veikėjai p. 32–35 Žalsvai melsvos ugnelės, p. 36–37 Mažoji gamtos enciklopedija. Lapkritis. Gruodis, p. 38–39 Nuotykių kaimas. Žiemos miegas, p. 40–41 Maži Laimiuko juokai, p. 42–43
Prenumeruokite
„Laimiuka“ 2018 metams
Lietuvos pasto skyriuose arba internetu www.prenumeruok.lt
Pirmyn! kaip naudotis?
Kaina 9,50 eur (6 nr. per metus)
kas papildo šių puslapių turinį.
p ro g ra m je
iliustraciją, pamatysite arba išgirsite tai,
Š KO K
ėlė
į puslapio su kepurėle nuotrauką arba
IE
„Laimiu ka s
“
Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „Skaitau, nes noriu pažinti pasaulį“ temoms 2 žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2017 m. skyrė 7 000 Eur paramą.
Nukreipę išmaniojo įrenginio kamerą
Pažaiskime haiku Ilona Ežerinytė
Tie, kas atidžiai seka Laimiuko nuotykius, prisimena, kad pavasarį jis keliavo po Japoniją. Grožėjosi japoniškais sodais, lankė pilis ir šventyklas. Kai kartą pavargęs klestelėjo po žydinčia sakura, pastebėjo netoliese sėdintį senuką. Tas vartė rankoje nedidelę knygelę. Perskaitydavo puslapį, atsidusdavo ir svajingai įsižiūrėdavo į tolį. Juk pažįstate Laimiuką – kurgi jis iškęs neįkišęs nosies į kokią knygą! Tad ir dabar prisislinko prie senuko ir mandagiai pasiteiravo, ką gi tas skaitąs. – Tai haiku, sūneli, – maloniai atsakė senukas. Haiku? Laimiukas kaip gyvas nebuvo girdėjęs tokio keisto žodžio. Jam tučtuojau prireikė išsiaiškinti, kas tai yra. O sužinojęs panoro paaiškinti ir mums: – HAIKU – tai toks ypatingas japoniškas eilėraštis. Jis telpa trijose eilutėse ir turi tik 17 skiemenų. Seniau buvo reikalaujama, kad pirmoje eilutėje būtų 5 skiemenys, antroje 7, o trečioje vėl 5. Bet taip sudėlioti žodžius nėra lengva, tad šiuolaikiniai poetai, pavyzdžiui, poetas Mindaugas Valiukas, laikosi tik trijų eilučių ir 17 skiemenų taisyklės:
Dangus davė, Dangus ir pasiėmė Mūsų besmegenį.
Suskaičiavote skiemenis? 17. Na, o dabar kitas haiku, šįkart poeto Jono Juškaičio: Piliakalniuose Ilgesį požeminį Ūžia ąžuolai.
Patikrinkite šio haiku skiemenų matematiką: 5 + 7 + 5 = 17. Tačiau skaičiuoti skiemenis – dar ne viskas. Haiku turi būti nerimuotas. Dar jame turi būti dvi temos – žmogaus būsenos ir gamtos. Taip pat svarbu, kad turėtų sezoninį žodį, kurį japonai vadina kigo. Aiškiau sakant, haiku turi priklausyti kuriam nors metų laikui, tai ir nurodo kigo.
3
P
g i o Š i d l a u s ko r i V jo o t y aš r sk u la k a Mama siūlo valgyti pietums tai, ko tu nenori.
Ką dar ti, kai:
už
is
Pirmiausia reikia išsiaiškinti ar tai, ko nenori, yra tikrai taip blogai. Jei iš tiesų blogai, tada prireiks pasiraitoti rankoves ir griebtis atsarginio plano: 1. Išsitraukti iš palovio magiškų triukų knygą. 2. Skrybėlėje, kurioje mėgsta slėptis triušiai, rasti juodąją skylę. 3. Juodosios skylės, kaip žinia, į save sutraukia viską, todėl tikėtina – priglaus ir neskanius pietus. 4. Vienas, du – reikalai sutvarkyti. Tereikia sugalvoti, kur padėti juodąją skylę, jei netyčia nebetilptų atgal į skrybėlę. Žinoma, gali paprasčiausiai nusviesti po lova, bet jei po to netikėtai dings šlepetės, katinas ar kilimas, kažin, kaip visa tai paaiškinsi mamai? Gal tada geriau al sV u suvalgyti pietus? i l u Interviu paruošė
Sa
Draugas tau iškrečia nemalonų pokštą. Virgis Šidlauskas. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo
Na žinai, draugai nemalonių pokštų nekrečia! Todėl gali būti, kad jis visai ne draugas, o dvigubas agentas, turintis kažin kokių slaptų užmačių. Pvz., nori sužinoti, iš kur pas tave po lova atsirado naujutėlaitė juodoji skylė. Šiukštu jam neprasitark apie skrybėlę, iš kurios ją ištraukei, nes gali būti, jog ten slepiasi ir dar keistesnių dalykų. Tiesa, gali būti ir taip, jog draugas tiesiog ne ta koja išlipo iš lovos.
Nusileidi į rūsį paimti bulvių blynams, o ten dingsta šviesa. Nieko baisaus – juk turi telefoną. Pasišviesk su juo. O jei netyčia palikai jį namuose, gerai įsiklausyk. Tau apčiuopomis reikia judėti ne cypiančių pelių ir šikšnosparnių pusėn, o žmonių balsų ir automobilių gaudesio link. Tik judėk atsargiai – juk laukia statūs laiptai viršun.
Skrendi oro balionu ir priešaky pamatai... drakoną! Atsimink – su drakonais reikia elgtis labai apdairiai. Todėl pirmiausia mandagiai pasisveikink, paklausk, kokie orai anapus laukų ir klonių, ar nemaudžia sąnarių prieš lietų ir pan. Tik nieku gyvu jo neerzink. Tada gal ir išneši sveiką kailį. O jei piktai į jį dėbtelėjai ir drakonui tai labai nepatiko, ką gi... tikiuosi, kad turi su savimi kišenėje tą juodąją skylę, apie kurią prieš tai kalbėjome.
6
dėmesio!
Mintyse pasineri į nuotykius iš tavo perskaitytos knygos apie riterius, o mama sako – susitvarkyk stalą. Tada galvoji apie apvaliojo stalo riterius ir apie visus kitus stalus, už kurių jie kada nors sėdėjo, ir tvarkytis pasidaro ne taip jau nuobodu.
Pamatai naktiniame danguje švytint kažką paslaptingo, bet tavimi niekas netiki. Tiesą sakant, įtikinėti kitų ir neverta. Galėtum, žinoma, ateivių paprašyti, kad tuos, kurie tavimi netiki, pamėtėtų skraidančia lėkšte iki parduotuvės – kad jų veidai iš nuostabos ištįstų, bet juk yra ir svarbesnių dalykų. Reikia išsiaiškinti: kuo skiriasi skraidančios lėkštės nuo neskraidančių? Ar būna skraidančių puodukų, samčių, peilių ir šakučių? Todėl imkis tyrimo ir negaišk laiko niekams.
Susiruoši maudytis, išsimuilini, o čia – siurprizas – dingo vanduo, mama parduotuveje, tetis Panevežio kelius remontuoja, šuns neturi, katinas miega... kažkur, o telefoną palikai mokykloje.
I EŠK
p ro
Sudėtinga situacija. Katinas, aišku, nepadėtų, net jei ir nemiegotų – tai faktas. Bet argi nekeista, kur visi taip netikėtai dingo? Ar tik nebus čia kaip reikiant pasidarbavusi juodoji skylė, kiūtanti po tavo lova? Papurtyk ją kaip reikiant, tegul grąžina viską, ką suspėjo iš tavęs nugvelbti (mamą, tėtį, drakoną... em, ne, šito gal nereikia) ir greičiau paslėpk savo magiškoje skrybėlėje, nes tikrai prisivirsi košės. OK
gr
amėlėje
„L
aim
iukas“
a s s ka i to i š tra u k ą i š s a vo k ny go k s u a l d i Š s i g s! Vi r
Laimiuko TV
Ulfas Mulfas, didžiausias Ulfopotamijos išdykėlis, krečia eibes nuo ankstaus ryto iki pat vėlaus vakaro! Visi girdėjo apie jo išdaigas, tačiau jau kuris laikas Ulfo niekur nematyti... Sklinda kalbos, kad Ulfas nepaklausė tėčio ir pasinaudojo stebuklingu skustuvu, nuo kurio išdykusiems vaikams užauga ilgų ilgėliausia barzda. Jei tai tiesa, Ulfui jos atsikratyti padės tik Paslaptingasis Atvykėlis, kadaise išgelbėjęs miestą nuo pražūties. Tačiau rasti jį bus nelengva. Ar palydėsi Ulfą nuotykių kupiname kelyje?
! se uo im nk ri s am ik va os yg kn ų et m 17 20 a uj ši kn yg a da ly va ykla Knygą iliustravo Tania Rex, išleido leid
„Nieko rimto“. 7
ha u f o
Vilhelmas Haufas (Wilhelm Hauff)
er,
18
26
m.
Gimė 1802 m. lapkričio 29 d. Mirė 1827 m. lapkričio 18 d.
hr Be . J . l Dai
g in
Kiekvieno mėgstančio skaityti vaiko
namuose neabejotinai yra knygų lentyna, kurioje gražiai surikiuotos stovi Hanso Kristiano Anderseno, brolių Grimų, Šarlio Pero ar kitos pasakos. Šiandien įdėkime į lentyną dar vieną knygą – vokiečių rašytojo Vilhelmo Haufo „Šaltąją širdį“. Nejaukus pavadinimas, tiesa? Baisu būtų susidurti su žmogumi, kurio šalta širdis nejaučia meilės ir gailesčio. Vis dėlto atsiversti šią knygą verta. Joje neįprastos, dažnai
šiurpios istorijos susipina viena su kita. Štai karavanas keliauja per dykumą. Jam sustojus poilsio, kiekvienas iš keliautojų nuobodžiui išvaikyti turi ką nors papasakoti. Visų pasakojimų pabaigoje paaiškėja, kaip paslaptingai veikėjai susiję... Baugioje Špesarto smuklėje irgi sekamos istorijos – kad besiglaudžiantys joje neužmigtų ir nepakliūtų į rankas galvažudžiams... Haufo pasakos gąsdina ir linksmina, išjuokia ydas ir verčia mąstyti. Ir visada stebina netikėta išmone, beribe fantazija. Vienam iš jūsų patiks šmaikšti istorija apie kalifą, virtusį gandru ir pamiršusį burtažodį, leidžiantį vėl jam tapti žmogumi. Kitas niekaip negalės padėti šonan pasakų apie vaiduoklių laivą ar nukirstąją ranką, nors skaitant ne kartą nugara perbėgs šiurpuliukai... Kažkas gailėsis mažojo žmogaus Muko („Istorija apie Muką“), kas nors manys, kad žiauriam berniukui gera pamoka būti paverstam nykštuku („Nykštukas Nosis“), o kitas gal bandys išsikviesti pildantį norus Stiklo Žmogelį („Šaltoji širdis“) – visos Haufo pasakos tokios skirtingos, tokios keistos, kad net imi abejoti, pasaka tai ar tikras nutikimas, išmoningai perkurtas talentingo rašytojo.
Vilhelmas Haufas gimė 1802 metų lap-
kričio 29 dieną Štutgarto mieste, Vokietijoje. Vaikystėje jam nieko netrūko – nei meilės, nei žaislų, tačiau, kai berniukui buvo šešeri, mirė tėvas. Šeima turėjo palikti prabangų butą ir kraustytis į Tiubingeną pas senelį, mamos tėvą. Čia mažasis Vilis atrado didžiulę biblioteką ir skaitė viską, kas pakliūdavo į rankas, ryte rijo
8
„Šaltoji širdis“, Bertall iliustr., 19 a.
Ilona Ežerinyt ė
pasaku magija romanus apie plėšikus ir riterius, nors tie kūriniai nebuvo skirti vaikams. Istorijos jį taip patraukė, kad, ką įdomaus perskaitęs, vaizdžiai atpasakodavo savo seserims, pridėdamas ir kvapą gniaužiančių detalių. Būdamas dešimties, Vilhelmas perskaitė ką tik išleistą brolių Grimų pasakų knygą, kuri padarė jam stulbinamą įspūdį. Iki tol berniukas nebuvo skaitęs nieko panašaus. Dabar jis tiesiog „užsikrėtė“ pasakomis. Visam gyvenimui.
Rašyti, skaityti, geografijos, istorijos ir
gamtos mokslų vaikai anuo metu buvo mokomi namie, į mokyklą Vilhelmas pradėjo eiti būdamas penkiolikos. Berniukai iškart jį pamėgo už linksmą būdą, gerą širdį, sąmojį ir, žinoma, puikų gebėjimą pasakoti. Deja, mokytojai nebuvo taip juo sužavėti – lotynų, graikų ir senosios žydų kalbos žinios buvo prastokos. Šeima vertėsi sunkiai, ir motina patarė Vilhelmui tapti dvasininku – studijuojant teologiją nereikėjo mokėti už mokslą ir pragyvenimą. Taip Haufas tapo Tiubingeno universiteto studentu. Nors tvarka šioje mokymo įstaigoje buvo griežta, jaunuoliai pramogų prasimanydavo. Vilhelmo draugai save vadino „fakelininkais“ ir dėvėjo raudonas kelnes, tai būsimajam rašytojui kilo mintis raudonai nudažyti kojas ir akmeninei šv. Jurgio statulai, stovinčiai ant aukštos uolos virš miesto... Būtent tuo metu buvo sukurti ir pirmieji Haufo kūriniai. Jie iškart sulaukė pasisekimo. Ypač pasakos. Kad galėtų daugiau laiko skirti kūrybai, rašytojas nepasirinko pastoriaus „Kalifas gandras“, 19 a. litografija
tarnybos, o tapo vieno turtingo pono vaikų mokytoju. Išleidęs pasakas ir dvi knygas suaugusiesiems, Vilhelmas Haufas gavo tokį honorarą, kad tuoj pat metė darbą ir leidosi į kelionę po Europą. Keliaudamas vis rašė, rašė ir rašė. Grįžo į tėvynę jau įžymus. „Aš neapsakomai laimingas“, – prisipažino jis viename laiške. Jam patikimas redaguoti žurnalas. Naujas romanas, novelės ir pasakų rinkinys pelno jam šlovę. Mylima mergina atiduoda ranką ir širdį, jiedu laukiasi vaikelio. Galvoje bręsta kitos istorijos ir prašosi būti užrašomos. Haufas dirba, dirba kaip pašėlęs. Deja, 1827 metų lapkričio 18 dieną miršta, nesulaukęs savo dvidešimt penktojo gimtadienio, kūrybai tepaskyręs trejus paskutiniuosius gyvenimo metus, bet per juos parašęs tiek kūrinių, kad jie vos telpa į 36 storiausias knygas. Regis, neįtikėtina! Vis dėlto didžiausias Vilhelmo Haufo pasakų stebuklas yra tas, kad jas skaityti galima kartu su tėvais – suaugusieji „Šaltąją širdį“ mėgsta nė kiek ne mažiau nei vaikai. Netikit? Išbandykit!
aud
t Airlines lėkt lane uvo Ai r
20 p A3
ilotas
Juozas R
Sm
P a ll
pi lotas s bu
ys –
Profesija:
Gruodžio 7 d. – tarptautinė civilinės aviacijos diena.
Kuo norėjote būti užaugęs? Sunkvežimio vairuotoju. Vėliau inžinieriumi, o galiausiai – pilotu. Ko reikia, norint tapti pilotu? Daug noro, geros sveikatos, teisingo mąstymo, nusiteikimo ir šiek tiek sėkmės. Ar jaudinotės prieš savo pirmąjį skrydį? Mano pirmo savarankiško skrydžio metu nejaučiau jokios baimės, tik buvau labai susikaupęs, kad viską padaryčiau taip, kaip priklauso. Kas Jus labiausiai žavi šiame darbe? Nuolatinis judėjimas ir tobulėjimas savo srityje. Būna labai sunkių ir ilgų dienų. Būna sunkių skrydžių dėl įvairių apribojimų, oro sąlygų. Tačiau visus sunkumus atperka skraidymas gražiomis, saulėtomis dienomis, kuomet galima mėgautis pasaulio vaizdais. Kodėl jums patinka skraidyti? Dėl laisvės ir nepriklausomybės pojūčio. Taip pat dėl bendravimo su skraidančiais kolegomis. Ar įmanoma pilotuojant lėktuvą paskaityti knygą? Kai lėktuvo pilotavimas patikimas autopilotui, o pilotai tik prižiūri situaciją ir sistemas, įmanoma paskaityti knygą. Tačiau dažniausiai tuo metu pildome skrydžio dokumentus. Kokias knygas skaitote? Dažniausiai skaitau su aviacija, technika, investavimu ir ekonomika susijusias knygas. Labai retai – grožinę literatūrą. Ko palinkėtumėte vaikams, svajojantiems tapti pilotais? Palinkėčiau patikėti savimi ir patikėti, jog įmanoma viskas, apie ką svajojate.
12
Interviu paru
ut aR v i a oš ė V
itė ka s kau
Rokas Kostiuškevičius – Pasaulio jaunimo oro balionų sporto čempionas
Koks buvo jūsų pirmasis skrydis? Gana įsimintinas. Man buvo šešeri ar septyneri. Skridome trise – aš, tėvas ir instruktorius. Buvo stiprus vėjas, o tėvas dar tik mokėsi pilotuoti oro balioną, todėl besileidžiant trenkėmės į žemę taip stipriai, kad aš iškritau iš krepšio. Balioną vėjas vilko maždaug 100 metrų, kol jis pagaliau sustojo. Pilnas ašarų ėjau baliono link ir rinkau iškritusius prietaisus. Po to skrydžio prie baliono nesiartinau dvejus metus. Ko reikia, norint tapti oro baliono pilotu? Reikia daug dirbti. Kad ir kaip smagu būtų skraidyti, reikia daug mokytis ir tai tikrai ne visada smagu. Turi išlaikyti daug egzaminų ir daug kartų skristi kartu su instruktoriumi, kol pagaliau pradedi savarankiškus skrydžius. Ar sunkus šis darbas? Balionas – ne automobilis. Jei ištiks bėda, nesustosi kelkraštyje ir nepalauksi, kol atvažiuos pagalba. Esi ore ir esi atsakingas už didžiulį balioną virš galvos, o ypač – už visus keleivius, kurie tavimi pasitiki. Kartais tenka keltis labai anksti ryte. To tikrai nekenčiu, bet viską atperka žmonių šypsenos ir tas nenusakomas jausmas, kai esi ore – tartum pakilęs virš kasdienybės.
Kokia šalis, į kurią skridote, paliko didžiausią įspūdį? Teko skristi virš šešių pasaulio žemynų. Visgi nieko nėra geriau, nei skristi virš Lietuvos.
Ar mėgstate skaityti? Labai daug skaitau – elektronines knygas ir audioknygas. Knygas, kurios man padeda tobulėti kaip žmogui ir kaip profesionaliam pilotui.
Ko palinkėtumėte vaikams, kurie mojuoja lėktuvams ir oro balionams? Lėktuvų pilotai ir keleiviai jūsų, ko gero, nespėja pamatyt. Tai mojuokit oro balionams – mes jus ir matom, ir girdim, jeigu neskrendam per aukštai.
„ La
imiukas “
Linos Eitmantytės-Valužienės nuotr.
I
virš Vilniaus!
je
oro balionu
KO K p ro g ra m ė
lė
Pakilk skrydžiui
EŠ
13
Ši pastraipėlė – iš labai jautrios istorijos „Brisiaus galas“, kurią tavo prosenelių laikais sukūrė rašytojas Jonas Biliūnas. Ją perskaičius, kyla daug liūdnų minčių. Bet jei po to užsuksi į svetainę www.neBrisius.lt, šypsena sugrįš! Nes šioje svetainėje laukia daugybė akimirkų, sustabdytų fotografijose, kuriose – laimingos istorijos apie laimingus augintinius ir jų šeimininkus.
„Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juokties? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, sumojuoti uodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios karčios ašaros...“
Kam kilo šis sumanymas? Organizacijai „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (www.ggi.lt). Jos įkūrėja Beatričė Vaitiekūnaitė ilgą laiką savanoriavo gyvūnų prieglaudose, kol drauge su bendražygiais nusprendė dar aktyviau darbuotis, kad kenčiančių gyvūnų būtų kuo mažiau, o žmonių, norinčių jiems padėti, – kuo daugiau. NeBrisius.lt – vienas iš GGI projektų. Jį įkvėpė JAV projektas „This wild idea“ („Ši laukinė idėja“). Lietuviško projekto dalyviai – žmonės su augintiniais iš prieglaudų, gatvės ar išgelbėtais kitais būdais. Svetainėje neBrisius.lt talpinamos jų nuotraukos ir gyvenimo istorijos, kurios – organizatoriai tikisi! – paskatins žmones labiau pasirūpinti nuskriaustais gyvūnais ir neleisti, kad jiems taip nutiktų. Dalis nuostabių projekto nuotraukų yra atspausdintos ir jų paroda keliauja po Lietuvos bibliotekas.
ios
n Ta
Gal ir tavo namuose gyvena toks augintinis? Gal pažįsti šeimą ar draugus, turinčius išgelbėtą gyvūną? Pasitaręs su tėvais, projekte gali dalyvauti ir tu. Drauge užsiregistravę neBrisius.lt susipažinkite su taisyklėmis, užpildykite anketą, aprašykite savo augintinio istoriją ir laukite žinutės, kada atvyks fotografas, kuris surengs fotosesiją jūsų istorijai iliustruoti. Arba tiesiog pasidalink šia žinute su draugais!
xi Re . str
liu
16
Aš – ne Brisius!
Istorijomis ir fotografijomis dalijasi projektas „NeBrisius.lt“
Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Gintarės Urbaitės nuotr.
„Buvau įsitikinusi, jog dėl savo gyvenimo būdo ir profesijos tikrai negalėsiu turėti šuns. Visgi tai nepasitvirtino. Armanis pas mane atkeliavo per Viktoriją ir Edvardą iš „Trijų paršelių“. Jis be galo mielas ir švelnus šuo, norintis būti šalia manęs. Anksčiau gyveno prie būdos ir buvo mušamas pirmųjų šeimininkų – taip teigė antrieji, iš kurių namų šuo pabėgo. Taip pat pasakojo, kad jo nesivesdavo į namus, nes jis bijodavo ateiti. Šiandien kartu jau esame apkeliavę pusę Lietuvos, jį man leidžia atsivesti į darbą šeštame aukšte, į kurį kylame liftu. Daugybę baimių abiem reikėjo įveikti tokiems žygdarbiams įgyvendinti. Išsigydėme rimtą ligą, pasiskiepijome, susičipavome, pradėjome lankyti dresavimo mokyklą. Man be galo jautru ir gera žiūrėti, kaip šuo keičiasi, kaip mokosi žaisti, vis arčiau ateina prie manęs, net pabučiuoja, ko iš pat pradžių labai bijojo. Tik vis dar bijo aplinkinių, kad nemuštų.“
I
a rm
ir A r m a n is
2
6
10
Nu sipink A dvento vainiką
Pasiru oš k žieminį megztu ką
Padaryk tvarką
1
5
9
Saldžiai iš simiegok
Pasikv iesk draugu s arbatos
Pasipu ošk namu s
11
7
3
arba eilėrašt į
Išmok kalėdinę dainą
Su ku rk Kalėdinę pasaką
Nu lipdyk arba nu piešk s niego senį
Lau k Kalėdų su meškučiu Cu kriu mi!
12
8
4
A pkabink brangiu s žmones
Sugalvok pokštą
Su sitaikyk, jei esi su ku o su sipykęs
Sugalvok kalėdinį norą
Pažiū rėk kalėdinį filmą
Grąžink skolas
13
17
21 22
18
14
Su dary k kalėdinį gro jaraštį
Perskaity k kalėdinę istoriją
Užrašyk sveikinimų atv iru ku s
23
19
15
Pradėk ru oštis kūčių vakarienei
Praleis k dieną su artimaisiais
Palesink pau kštu ku s
Pasikabink Kalėdų ko jinę
Iškepk medu olių
Papu ošk eglutę
Cu krių kūrė Vilija Kv ieskaitė
24
20
16
„Tamsos valdytoja“, „Neregimybės šaltinis“
Eimantas: Šią knygą man labai patiko skaityti, nes joje buvo pėdsekių, vienaragių. Man dar patiko, kad pastatas buvo „L“ formos. Aš rekomenduoju perskaityti šią knygą, nes ji tikrai įdomi.
32
Aš ir šios knygos veikėjai
Skaitytojai pavadino:
Akvilina Budreikaitė, 5 D, Klaipėdos „Versmės“ progimnazija
– Labanakt, mam! – palinkėjau mamai labos nakties ir nuėjau miegoti. Užsimerkiau. Gerti norisi. Nueisiu į virtuvę vandens, pagalvojau. Geriau būčiau užmigusi, nes... Vos tik pravėriau kambario duris, išvydau labai ryškią šviesą, kuri spigino į akis. Vangiai įžiūrėjau žmogaus siluetą. Kas tai buvo, nežinau. Matėsi tik, kad žmogus (greičiausiai – mergina) turėjo trumpus plaukus ir buvo be batų (kodėl?). – Ei! Kas ten?! – surikau. Žinau, žinau, kvailai pasielgiau. Jis (arba ji) atsisuko. Dabar jau matau – tai maždaug keturiolikos metų mergaitė trumpai kirptais plaukais. Hm... Kažką ji man primena, tik neprisimenu, ką. – Aš Jorė Amarilė. Kažkur girdėtas vardas. Tik kur? – Noriu pranešti, jog greit jus gali užplūsti Neregimybė. Jums reikia kuo greičiau iš čia išvykti. Ne, tas jausmas nenori išeiti iš mano galvos – kurgi aš tai girdėjau? Ryški šviesa pradėjo tamsėti ir viskas tarsi lydėsi. Netrukus aš stovėjau tamsoje. Tik pro langą sklido silpna šviesa. Lange kažkas šmėstelėjo. Pradėjo dužti stiklas ir... Aš atsidūriau savo lovoje su atversta knyga „Tamsa, kuri prabudo“. Tai štai ką man priminė šis... sapnas? Taip. Užsiskaičiau truputį, hm. O juk rytoj anksti į mokyklą keltis.
„Pabaisų agentai“, „Stebuklingas apsilankymas pas dėdę Hanibalą“, „Nelė Rap Nr. 10“,
Gabija: Man šita knyga patiko, nes mergaitė su savo šuniu buvo geriausi draugai ir kovojo išvien. Eimantas: Man ši knyga patiko. Ji buvo įdomi ir juokinga. Esu ją skaitęs du kartus.
Aš ir šios knygos veikėjai
Skaitytojai pavadino:
Kartą eidama gatve sutikau mokytoją Ievą Pievą. Pasakiau jai: – Laba diena, ponia Ieva Pieva. – O! Sveika, Goda, kaip tik tavęs ieškojau. Turiu tau rimtą misiją. Sek paskui mane. Mes nuėjome į didelę patalpą. Iš kažkur ant sienos pasirodė skaidrės. Apie kiekvieną skaidrę Ieva Pieva vis kažką pasakodavo. Staiga PYKŠT! Dingo elektra. Aš čiupau telefoną ir įjungiau švieselę. Netrukus pasigirdo ČIRKT! Kažkas mus užrakino. Ieva Pieva išsigando, bet aš ją nuraminau. Netikėtai prieš mane nušvito dideli balti dantys. Tai buvo dantistė Šaknis iš knygos „Demonė dantistė“. Ir ji rankoje laikė reples! Аааа! Tikriausiai ji nori man ir Ievai Pievai išrauti visus dantis. Bet aš nepasimečiau. Čiupau iš kišenės saldainius ir mečiau juos į dantistę. Ji sušuko ir išnyko. Elektra vėl atsirado, o durys atsirakino. Aš išgelbėjau savo ir Ievos Pievos gyvybes. Ieva Pieva pasakė: – Puiku! Tu dar labiau pasiruošusi agentės misijai. Goda Bartninkaitė, 4 A, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija
Goda: Ši knyga yra įdomi ir linksma. Man patiko ją skaityti. Tikiuosi, Nelei pavyks įvykdyti jos sukurtą planą, kaip sudoroti vampyrus!
33
Ne r i ng a
Va i t k u t
ė
i a v s l a Z
me lsvos
u gneles Paskutinį lapkričio savaitgalį broliai Ąžuolas ir Rapolas važiuoja aplankyti senelio. Susideda į kuprines pačius būtiniausius daiktus, sulipa į autobusą ir ilgai rieda Lietuvos keliais keleliais, kol vakarop pasiekia gražų vienkiemį, stūksantį tarp miškų ir pievų. Laisvalaikiu senelis lieja žvakes, todėl vos peržengus slenkstį nosis sukutena vaško aromatas, ant krosnies burbuliuoja verdančios bulvės, o židinyje smagiai traška oranžinė ugnis. Po sočios ir labai skanios vakarienės visi susėda pasakoti istorijų. Anūkai tauška apie mokyklą, išdaigas, krečiamas su draugais, o kai pavargsta, tada prabyla senelis. Jis pasakorius kokių reta: daug žino apie laukinius augalus ir gyvūnus, paslaptis slypinčias tamsiuose miškuose, kaukus gyvenančius svirne ir paupiuose
36
sutartinai taukšinčius skalbinius velėjančių laumių kultuvus. Kai senelis pasakoja, niekada nesuprasi, juokauja ar kalba rimtai. Veidas rimtų rimčiausias, bet akyse šokinėja linksmos kibirkštėlės. – Meluoji, seneli! – sušunka Rapolas, išgirdęs apie kurpes, kurias kipšai nakčia įmetė šulinin. – Kipšų nebūna, – pritaria jaunėlis Ąžuolas dėl viso pikto atsitraukdamas toliau nuo gūdžiai tamsuojančio lango. – Ot nustvers jus vakare jaujoj už pakarpos, pribers pelų už apykaklės, tada nesakysit – kipšų nebūna, – senelis šypsosi į ūsą. Tai tikit manim? – Na nelabai... – netvirtai vienu balsu atsako anūkai. – Tada eiva, kai ką jums parodysiu. Renkitės striukes, aukitės batus ir įsimeskit saldainių, teks lašiuką pamaknoti.
Lauke tamsu, ant šarmotos žolės gražiai gula pro virtuvės langą krintanti šviesa. Senelis veda anūkus takeliu, per seną sodą, pavasario laukiančius tuščius daržus, pro kiemo vartelius ir plačias gelsva žole nugulusias pievas. Prie tyliai čiurlenančio upelio trijulė sustoja. Senelis švelniai stumteli anūkus ir parodo kitapus upelio tamsuojančio miško gilumon. Ten, tarp medžių, viena po kitos žiebiasi žalsvai melsvos ugnelės. Kybo virš šiekštų, be garso mirguliuodamos tamsoje, lyg ko lauktų. – Čia gi žaltvykslės, – Rapolas stengiasi atrodyti abejingas, nors kinkos virpa. – Čia ne šiaip žaltvykslės, – sako senelis. – Tai ruduo degioja žvakeles, kad žiema rastų kelią, nepaklystų keliaudama į mūsų kraštus. – Vadinasi, ryt ateis žiema? – klausia Ąžuolas.
– Vadinasi, ateis, jei ruduo kviečia. – Niekai, – nesutinka Rapolas, – aš klausiau orų prognozę. Sakė, kad sniego iki pat sausio nesulauksime. – Pagyvensim – pamatysim, o dabar grįžkim į trobą, nes aš sustirau. Kitą rytą anūkai pabunda nuo keisto jausmo. Sutartinai pašoka iš lovų. Atbėgę į virtuvę sustoja lyg įbesti. Užuolaidos atitrauktos, o iš pilko dangaus dideliais pūkuotais kąsniais lėtai krinta pirmasis sniegas. Takeliai jau boluoja, baltas ir malkinės stogas. – Na, tai kas melavo, – klausia senelis, tiesdamas anūkams arbatos puodelius, – rudens ugnelės ar orų prognozė? – Orų prognozė... – iškvepia Rapolas, neatitraukdamas nuo lango džiugiai blizgančių akių. – Bet kipšų tai tikrai nebūna! – išpoškina ir apsidairo per petį. O jei kipšai jį nugirdo, ims keršyti ir pripils saują pelų už apykaklės?
Ilius
Elena travo
Selen
a 37
K al ė dinių knygų l ent y nėlė! Meškelionė (lapkričio naujiena)
Kalėdozauras (lapkričio naujiena)
Meškinų šeima ketina aplankyti lokių giminaičius, gyvenančius atokiausiuose Žemės kampeliuose. Jie užsuks pas baltuosius lokius Šiaurės ašigalyje, meškėnus Šiaurės Amerikoje, koalas Australijoje, pandas Kinijoje. Ir tai – dar ne visi, kuriems reikia perduoti Kalėdų Senelio linkėjimus ir dovanas. Kelionei pasibaigus Meškučiai Angeliukai ir Žvaigždžių Lokiai pakvies išmokti dvi kalėdines daineles. Meškelionės skrydį galėsite sekti pasaulio žemėlapyje.
Niekas neabejoja, kad Šiaurės ašigalyje gyvena Kalėdų Senelis ir jo pagalbininkai elfai. Dovanas išvežioja skraidančiomis rogėmis, kurias traukia šiaurės elniai. Juk taip rašo knygose, o knygos nemeluoja. Ši knyga irgi nemeluoja, nes joje elfai per Kalėdas paruošia ir išdalina dovanas visiems vaikams... bet tik geriems! Viljamas Trandlis – geras vaikas. Ir jis labai mėgsta dinozaurus. Kaži, jei jis Kalėdų Seneliui parašys laišką ir paprašys dovanų dinozauro... kas nutiks?!
Autorius ir dailininkas Kęstutis Kasparavičius
Autorius Tom Fletcher Iliustravo Shane Devries
Kalėdų giesmė
Meilės kontrolinis (gruodžio naujiena) Autorius Ulf Stark Iliustravo Rūta Dzin
Pačią rūsčiausią Antrojo pasaulinio karo žiemą Fredas ir jo mama laukia išvykusio tėčio. Fredui visai nešalta. Jis kalėdines eglutes pardavinėja, matematikos uždavinius geriausiai klasėje sprendžia, mamai sriubos išverda ir visokių pokštų prasimano. Pavyzdžiui, mokyklos spintoje esančiam skeletui priklijuoja fiurerio ūsus. Vis dėlto labiausiai Fredą šildo jausmai klasės draugei Elsai. Žinia, tokios situacijos visada pareikalauja aukų. Bet meilė – ne bailiams, kaip sako Fredo tėtis.
Elė Laplandijoje (gruodžio naujiena)
Autorius Timo Parvela Iliustravo Agnė Nananai
Elė, bendraklasiai ir jų mokytojas su žmona keliauja į Laplandiją. Bet vos atsidūrus oro uoste, klasės mokytoją pasitinka daugybė nemalonumų. Tai jam tenka susirangyti ant bagažo juostos, tai batu daužyti lėktuvo pilotų kabinos stiklą. Bet tikrasis išbandymų metas prasideda, kai pagaliau atvykus į Laplandiją išaiškėja, kad mokytojas – „Kalėdų Senelio sūnelis“. Ar tai reiškia, kad ir įpėdinis? Kaip mokytojas susidoros su šia naujiena? Ar besugrįš jis su vaikais namo?
Autorius Charles Dickens Iliustravo Robert Ingpen
Šioje knygoje du pasakojimai, rašyti Anglijos karalienės Viktorijos laikais, kai buvo sugrąžintas paprotys švęsti Kalėdas. Tiek „Kalėdų giesmė“, tiek „Kalėdų eglutė“ – tai istorijos, kurios patvirtina: Kalėdos – stebuklų metas, kai nutinka netikėčiausi dalykai: pas šykštuolį Ebenezerį Skrudžą atskrieja Kalėdų dvasios, o ant Kalėdų eglutės sukabinti ir po ja sudėti žaislai atgyja ir pasakoja paslaptingus nutikimus.
Kalėdų istorija
Autorius Marko Leino Viršelio iliustracija Snapper Films Oy
Ar įmanoma per vieną naktį apdovanoti visus pasaulio vaikus? Siekiant šio nepaprasto troškimo žvejo sūnui Mikalojui teks pažinti daugybę žmonių, paslapčiomis gaminti žaisliukus piktojo staliaus Izaoko dirbtuvėje, rogėmis apkeliauti užpustytus Suomijos kaimelius ir netgi prisijaukinti pulkelį laukinių elnių. Šio sunkaus kelio gale laukia neišmatuojamas džiaugsmas – juk visos tyros svajonės galų gale išsipildo, o vienišas, mažas berniukas tampa visame pasaulyje mylimu Kalėdų Seneliu.
ISSN 1392-9674
9 771392 967004