Laimiukas Nr. 2 (100), kovas-balandis by Nieko rimto

žurnalas skaitančiam vaikui

Nr. 2 (100) kovas ir balandis 2022

nuotaikingos istorijos

gausu įdomių faktų

Sigutės Ach iliustracija šimtajam „Laimiuko“ gimtadieniui

smagios užduotėlės

3,49 €

Šiame numeryje SKAITYKITE: 100 „Laimiukų“. Interviu su leidyklos „Nieko rimto“ vadovu Arvydu Vereckiu ir dailininke Sigute Ach Diena su vaikų rašytoju Kęstučiu Kasparavičiumi Pirmoji leidyklos „Nieko rimto“ išleista knyga

4–5 psl.

Saulė Paltanavičiūtė. Kolibriai

20-21 psl.

Užduotėlės

22–25 psl.

Renata Šerelytė: „Visi vaikai kada nors suauga, o suaugėliai 6–8 psl. turi progą suvaikėti” 9 psl. Neringa Vaitkutė. „Agata” Šarūnė Baltrušaitienė. „Lobis parke“

„Biplan“ lyderis 10– 11 psl. Maksas Melmanas: Nebylios praeities kalvelės „Scena – puiki vieta pažinti save“ Uršulė Kvedaravičiūtė. Mokslo makaronai. 12–13 psl. „Ilganosė ir Viltė“ Raštas ir spauda 100 pirmųjų Laimiuko Svetimame kailyje su žingsnių. Kūrėjai ir skaitytojai 14–15 psl. Greta Alice ir Virgiu Šidlausku Gidės pasakojimai Marius Čepulis. 16–17 psl. Mūsų planetos ilgaamžiai Neįtikėtini žmonių sugebėjimai Kęstutis Urba: „Iki šiol jaučiu šiltą Astridos Lindgren rankos paspaudimą”

18-19 psl.

Maži Laimiuko juokai

Všį „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“ projekto „100 Laimiuko pirmųjų kartų“ temoms žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose 2021 m. skyrė 17 000 Eur paramą.

26–27 psl. 28–29 psl.

30–31 psl. 32–33 psl. 34–35 psl. 36–37 psl. 38–39 psl. 40–41 psl. 42–43 psl.

Mes jau „Facebook“!

Šio numerio autoriai ir dailininkai: Kęstutis Kasparavičius, Arvydas Vereckis, Sigutė Ach, Greta Alice, Danutė Aniulienė, Šarūnė Baltrušaitienė, Ruslanas Baranauskas, Marius Čepulis, Ieva Juknytė, Saulė Paltanavičiūtė, Uršulė Kvedaravičiūtė, Maksas Melmanas, Viktorija Ošikaitė, Kęstutis Urba, Neringa Vaitkutė, Renata Šerelytė, Gertrūda Šernaitė, Virgis Šidlauskas, Vaidas Šukys, Paulius Uziela, Kornelija Žalpytė. Tekstų redaktorė Eglė Devižytė. Vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas. Dizainerė Kornelija Žalpytė. Edukacinių renginių vadovas Martynas Burneika. Per metus išleidžiami 6 nr. Žurnalą galite įsigyti renginių metu mokyklose, leidykloje „Nieko rimto“, el. knygynėlyje www.niekorimto.lt arba prenumeruodami Lietuvos pašte. © „Laimiukas“, nr. 2 (100), kovas – balandis. 2022. © Leidykla „Nieko rimto“, Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius. Tel. +370 646 19944 El. paštas laimiukas@niekorimto.lt. www.niekorimto.lt Tiražas 3000 egz. Spausdino UAB „Spaudos praktika“

„LAI MIU KO“ ADR ESA S Leidykla „Nieko rimto“ „Laimiukas“, Dūmų g. 3A LT-11119 Vilnius

kai esame maži, laiko beveik nepastebime. Jis tiesiog tipena šalia nedideliais žingsneliais ir stengiasi per daug nesipainioti po kojomis. Jį prisimename nebent vasaros vakarais, kai tėvai anksti kviečia namo ar tuoj tuoj baigsis pamokos ir visą likusį laiką iki tamsos bus galima siausti kieme. Būna, kad jis prailgsta, bet atgal vaikystėje nesidairom. Viskas pasikeičia suaugus. Kuo daugiau praėjusio laiko turi savo kišenėse, tuo dažniau kyla noras peržvelgti viską, ką patyrei, apgalvoti visas padarytas klaidas ir prisiminti smagiausius nutikimus. Tik reikia saugotis, kad turimas nostalgiškų prisiminimų bagažas neužgožtų dabarties, kitaip tuoj pat imsi burbėti, kad anksčiau viskas buvo geriau, net žolė ir dangus buvo ryškesni. Žinoma, pirmi kartai – patys įspūdingiausi, o daugiausia jų patiriame vaikystėje. Štai ir visa paslaptis. Taip pat ir su „Laimiuku“. Šiandien švenčiame nuostabų, neįtikėtinai smagų jubiliejų – šimtąjį numerį! Tačiau dar tikrai turėsime pirmųjų kartų, nes nuolat augame! „Laimiukas“ per savo daugiau kaip 20 egzistavimo metų keitėsi ne kartą. Buvo visoks – patrakęs, mąslus, susikaupęs, smalsus, trokštantis naujų žinių ir siekiantis atrasti pasaulį. Tokie yra ir žurnalą skaitantys vaikai. Pirmieji skaitytojai dabar „Laimiuką“ skaito su savo vaikais ir taip tęsia gražią tradiciją – puoselėti meilę knygoms ir skaitymui. Bet svarbi ne tik tradicija, reikia nepamiršti žengti koja kojon ir su nuolat besikeičiančiu pasauliu. „Laimiuko“ puslapiuose turėjome daug puikių dalykų – šaunių rašytojų, iliustruotojų, kalbinome įvairiausių profesijų atstovus, atradome neįtikėtinų dalykų, skaitėme, žaidėme ir džiaugėmės bičiulyste. Būkime ir toliau kartu! Šįkart apie kūrybą vaikams kalbėsimės su puikiai žinomu vaikų knygų rašytoju ir dailininku Kęstučiu Kasparavičiumi. Sulauksime sveikinimų nuo leidyklos „Nieko rimto“ vadovo Arvydo Vereckio ir vaikų mylimos dailininkės Sigutės Ach. „Biplan“ lyderis Maksas Melmanas atsakys į rimtus ir ne visai rimtus klausimus. „Mokslo makaronuose“ smalsausime, kaip atsirado raštas ir spauda. Virgis Šidlauskas ir Greta Alice pristatydami naują knygą pasvarstys, kas nutiktų, jei atsidurtų kitų profesijų atstovų kailiuose. Apie savo mylimiausias vaikystės knygas papasakos vaikų literatūros puoselėtojas Kęstutis Urba. Marius Čepulis apie mūsų planetos ilgaamžius. Saulė Paltanavičiūtė suintriguos pasakojimu apie mažuosius kolibrius. Neringa Vaitkutė dovanos mums savo rankraščio „Agata“ įžangą. Šarūnė Baltrušaitienė pasidalins paslaptimi apie lobį parke. Daug sužinosime apie nepaprasčiausius žmonių sugebėjimus. Sulauksime smagiausių sveikinimų tiek nuo kūrėjų, prisidėjusių prie žurnalo gyvavimo, tiek nuo skaitytojų. Mėgausimės naujais gidės pasakojimais, smagiais juokais ir šventinėmis užduotėlėmis. O dabar – švęskime! Šimtasis „Laimiuko“ numeris jau jūsų rankose! Ir pradėkime skaičiuoti naująjį šimtuką! Iki! Šidlauskas s riu o V t s i rgis Šidlauska Žurnalo redaktorius ak dVirgis Žurnalo re

Koks gimtadienis smagiausias? Atspėjote! Su bičiuliais ir draugais! Šiandien Laimiukas – laimingiausias iš visų! Jis švenčia neeilinę sukaktį – 100-ojo žurnalo numerio jubiliejų! Bet prieš tai pakalbinkime du labai svarbius žmones, be kurių šis žurnalas neįsivaizduojamas.

YD ARV AS VERECKIS (leidyklos „Ni eko rimto“ vadovas) – didelis ir įspūdingas skaičius. alu? n 100 „Laimiuko“ numerių r u už utis s vaikus pamėgti knygas, jų ska t a i Kas labiausiai įsim l n u a i i č i č b itymą bei inė kvie

Viena įspūdingiausių akimirkų buvo stebėti, kaip buriasi autorių bendruomenė, kuri labai pamėgo žurnalą. Ir norinčių skaityti, aktyviai dalyvaujančių žurnalo veikloje vaikų gausa. 2. Su kokiais ais iššūkiais susidūrėte? didžiausi Kaip vaikus sudominti skaitymu ir skatinti kurti drauge su žurnalo redakcija. Atverti vaikui, kad ne tik pramogos, bet ir skaitymas, piešimas, kryžiažodžiai yra labai įdomu. Ir tai daug labiau lavina vaizduotę nei kompiuteris ar išmanusis telefonas. Kad vaikas iš tikrųjų tai suprastų ir pamiltų, o ne būtų skatinamas per prievartą. 3. Ko palinkėtu ėte žurn m

alo skaitytojams?

Būti smalsiems, nenustoti nuotykiauti, visada turėti po ranka ką smagaus paskaityti ir, svarbiausia, įdomiausius dalykus aptarti su draugais ar visa klase.

TĖ SIGU ACH (dailininkė)

m s. telis Lietuvoje literatūrinis rnalas vaika 1. „Laimiuka n i n žu s“ – vie traukia akį. r i a j Jo personaž o as intrigu Ar keičiantis ir pačiam Laimiukui teko pasukti galvą, žurnalui kaip jis turė , kad labiau atspindėtų laikmetį? tų atrodyti Mano akyse leidykla „Nieko rimto“ išaugo iš visiškai mažytės į labai brandžią, jau dvidešimtmetį skaičiuojančią leidyklą. Sparnuotą vaikams skirtų knygų šalį. Su leidykla augo visi, kas su ja susiję – leidiniai, jų autoriai ir visi, kas leidykloje dirbo. Tad augo ir „Laimiukas“. Dabar tai – didelės garbės ir dėmesio sulaukiantis leidinys. O jo pavadinimo personažas tampa vis labiau svarbus savo turiniu nei vaizdu. Nes kas gi gali išties pasakyti, kaip atrodo laimė? Norėdama tai paryškinti, nupiešiau personažą, kuris būtų išskirtinis ne savo išvaizda, o laimės jautimu – taip ant jo marškinėlių, pačiame figūros centre, atsirado simbolis su LA raidėmis raudoname apskritime. Visi turime teisę jausti laimę, tai gal net yra pagrindinė sąlyga saviraiškai ir pilnaverčiam gyvenimui. Norėjau tai pabrėžti. Mes visi turime tą „La“, belieka kurti skiemens tęsinį savo gyvenimu. Raudonas Laimiuko laimės kamuoliukas dar ir dalinimosi laime, savo gyvenimo atradimais simbolis. Juk perskaičius gerą knygą norisi dalintis, tiesa? Man tai – laimė... La la la. :) 2. Koks sma risiminimas, susijęs su žurnalu? giausias p

Smagiausia prisiminti, kaip „Laimiukas“ buvo svečiuose. Aš sūpavausi hamake, pasakojau apie sparnuotą savo pasaulį ir buvo tikrai La la la. :) iuko“ skaitytojams? 3. Ko palinkėtu ėte „Laim m

„Laimiuko“ skaitytojams linkiu apčiuopti laimės kamuoliuką savyje ir juo kuo plačiau dalintis. Nes laimė – stebuklingas jausmas, kuo labiau juo daliniesi, tuo jo daugėja. :)

lbį! Ačiū už poka 5

Dailininko ir vaikų rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus pristatinėti nereikia. Kaip ir jo nuopelnų lietuvių vaikų literatūrai. Kęstutį žino ir myli ne tik jaunieji skaitytojai, bet ir jų tėveliai bei seneliai. O paskutinioji kūrėjo knyga „Kalėdos! Kalėdos!“ vos pasirodžiusi knygynuose buvo iššluota iš lentynų. Laimiukas smalsauja, kurgi Kęstučio Kasparavičiaus sėkmės paslaptis? Ar kuriant vaikams skirtą literatūrą tenka prisiminti nuotykius iš savo vaikystės, skolintis siužetus knygoms iš to meto patirčių? Turbūt nepasakysiu nieko naujo – viskas ateina iš ten. Vaikystėje patirti įspūdžiai, nuotykiai ir net iškrėstos šunybės lydi visą žmogaus gyvenimą. Kad ir ką bedarytum, jie vis grįžta. Vis dėlto nė vieno iš patirtų nuotykių ar gyvenimo epizodų tiesiogiai neperkėliau į knygas. Juo labiau kad tai, ką rašau ar nupiešiu, gana stipriai nutolę nuo realybės. Tai daugiau iš vaikystės užsilikę vaizdai, nuotaikos ar pojūčiai, kurie veikia per pasąmonę ir daro įtaką tam, ką rašai ar pieši. Dažnai pats to net neįtari. Ar buvo vaikystėje knygų herojus, į kurį lygiavotės, kuriuo norėjote būti? Ankstyvojoje vaikystėje labiausiai svajojau tapti elektriku, o vienu metu net brakonieriumi. Žinoma, tai niekaip nesusiję su skaitytomis ar vartytomis knygomis. Mūsų šeima tuo metu gyveno kaime ir pas mus, kaip ir visur aplink, dar nebuvo elektros. Ir štai vieną dieną pasirodė jie – elektrikai. Visų pirma jie įkasė ilgą eilę aukštų medinių stulpų. Vėliau, prisitvirtinę prie batų geležinius kablius, prisirišę prie stulpo diržais, kopdavo aukštyn. O ten prisukdavo baltus fajansinius izoliatorius ir ištempdavo laidus. Vieną dieną namie pagaliau nušvito pirmoji lemputė, tada tai atrodė tikras stebuklas. Nes tamsa jau nebebuvo nakties karalienė. Tada galvojom, kad nieko nėra pasaulyje įdomesnio, nei būti elektriku. O dėl brakonierių – jau kita istorija. Mes su abiem broliais daug laiko praleisdavome sename parke ant ežero kranto. Kartą pavasarį, kai prasidėjo žuvų nerštas, pastebėjom žmogų su žeberklu, atsargiai bebraidantį tarp nendrių. Stebėjom jį pasislėpę už medžių, todėl jis mūsų nematė. Tik kartas nuo karto išlipdavo krantan ir įmesdavo nusmeigtą žuvį į krepšį. Žinoma, brakonieriauti yra negerai, bet buvo sunkus metas ir žmonėms tiesiog labai trūko maisto. O mums ta žmogysta su žeberklu atrodė kažkuo panaši į Amazonės indėną, tai buvo labai paslaptinga ir net romantiška.

6 6

Gerokai vėliau, jau besimokydamas Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų mokyklos bibliotekoje atradau Žiulio Verno (Jules Verne) knygas. Vis dėlto skaitydamas jas nesilygiavau į vieną ar kitą knygos herojų, o tiesiog leisdavausi drauge su jais į įsivaizduojamą 20 000 mylių kelionę po vandeniu, į Paslaptingą salą ir ne mažiau paslaptingą Patagoniją ar Naująją Zelandiją. Kada supratote turįs pasakotojo talentą? Kas lengviau: pasakoti žodžiais ar vaizdais? Tiesą sakant, nemanau, kad turiu kažkokį išskirtinį pasakotojo talentą. Esu sutikęs keletą žmonių, kurie buvo išties nepakartojami pasakotojai. Galėjai valandų valandas jų klausytis ir niekada nenusibosdavo. Kartais pagalvodavau, kodėl jie viso to neaprašo? Bet dabar manau, kad ne viskas, kas atsitinka, būtinai turi būti aprašyta. Smagu žinoti, kad yra daug dalykų ir istorijų, kurios klajoja kažkur visiškai laisvai, nesugautos ir nesudėtos į jokias knygas. Galbūt prabėgs daug metų, jas kažkas pasigaus ir užrašys į knygas. O gal ir ne. Pats pradėjau rašyti visiškai atsitiktinai ir gana vėlai. Kai man jau buvo beveik 50 metų. Ilgą laiką iki tol buvau tiesiog knygų iliustruotojas ir net negalvojau apie rašymą. Teko kurti iliustracijas labai įvairiems tekstams, nuo vaikų literatūros klasikos iki labai modernių tekstų, įskaitant ir eiliuotus. Save laikiau gana tradiciniu iliustruotoju, kuris per daug nenukrypsta nuo iliustruojamo teksto. Bet turbūt kaip tik dėl to, bėgant laikui, mano galvoje prisikaupė galybė idėjų, kurių niekaip negalėjau realizuoti. Mano pirmųjų parašytų istorijų nevadinčiau tikromis istorijomis. Tos istorijos visų pirma man kildavo kaip vaizdai, kuriuos visų pirma nupiešdavau. O šalia jų atsirasdavo paaiškinamieji tekstai. Taigi galima sakyti, kad tai buvo iliustracijos su paaiškinimais. Nes ne viską, kas vyksta, gali nupiešti. Lygiai kaip ir ne viską, ką matai ar jauti, gali aprašyti. Kuo skiriasi istorijų skaitymas nuo jų kūrimo? O gal vienas be kito – neįmanomas? Skaitymas taip pat yra kūryba. Nesvarbu, ar esi didelis, ar mažas. Kai skaitai tau įdomų tekstą, neri į įsivaizduojamą pasaulį. Ir jis kiekvienam vis kitoks, nepaisant to, kad visi skaitom tą pačią knygą. Galų gale mes juk ir nubundame ryte kiekvienas kitame pasaulyje, nors gyvename tame pačiame mieste, gatvėje ar net name. Turbūt nėra rašytojo, žinančio, kaip jo knygos bus perskaitytos. Bet juk tame ir įdomumas.

Jų dainas žino ir niūniuoja tiek vaikai, tiek maži, tiek dideli. Ir kaip kitaip! Ne per seniausiai atšventusi gražų 25 metų jubiliejų grupė „Biplan“ vis dar puikios formos ir kupina naujų idėjų. Kalbiname grupės lyderį Maksą Melmaną. Tačiau ne vien apie muziką. Taip pat ir apie knygas, skaitymą, burtus bei scenos baimę. Kaip manote, kiek prireiktų gitaros stygų norint nutiesti funikulierių iki mėnulio? Iš tiesų atsakymas labai paprastas. Tik tam reikės šiek tiek aritmetikos. Kiek žinau, nuo Žemės iki Mėnulio – apytikriai keturi šimtai tūkstančių. kilometrų. Jei tiksliau – keturi šimtai penki tūkstančiai. Turint omeny, kad gitaros stygos ilgis maždaug vienas metras – nesudėtinga paskaičiuoti. Reikia tik žinoti, kiek metrų sudaro 405 000 kilometrų. Tiek prireiks ir gitaros stygų. Aš jau žinau! O jūs – paskaičiuokit. Kuo jus žavi gitara? Ar tiesa, kad jos skambesys gali užburti? Tikra tiesa. Mane gitaros skambesys užbūrė, kai buvau dar vaikas. Iki šiol, kai namie ar koncertuose paimu ją į rankas, tai vis dar veikia. Ką galiu pasakyti – esu užburtas. Kiekvieną kartą, kai matote mane scenoje, atsitinka tas pat. Su gitara nesiskiriu jau daugiau kaip 30 metų. Ir tie burtai veikia. Esu gyvas to pavyzdys. Skundžiamasi, kad visą vaikų laisvalaikį suryja išmanieji įrenginiai. Gal tai pasikeistų, jei vaikai gimtadienio proga gautų dovanų gitarą, pianiną ar būgnų komplektą? Nežinau, ar padėtų šimtu procentų, bet bent jau aš tuo šventai tikiu. Būtent dėl šios priežasties mūsų namuose yra ne vienas instrumentas. Ir jie priklauso ne tik man, bet ir dukrai. Juos ji gauna skirtingomis progomis arba prašome, kad atneštų Kalėdų Senelis. Ji turi klavišinį instrumentą, gitarą, fleitą ir netgi smuiką. Muzikos instrumentų mūsų namuose – aibė. Va, tik dėl būgnų komplekto nežinau. Jis tikrai gali padėti, bet ar bus laimingi kaimynai – klausimas. Bet vaikui bus labai labai smagu. Tuo pačiu ir tėvams. Manau, išmanieji įrenginiai ir kompiuteriniai žaidimai irgi nėra blogai, tik jie neturi užimti viso vaikų laisvalaikio. Kokias knygas mėgstate? Ir ar lieka joms laiko? Skaityti labai mėgstu. Būna, kad trūksta laiko, nes vyksta gastrolės, bet visada stengiuosi skirti valandėlę, na, kad ir prieš miegą. Tai kur kas geriau nei lindėti telefone. Geriau perskaityti bent jau dešimt mėgstamos knygos puslapių. Nemažai keliauju tarp Lietuvos ir Vokietijos, nes mano namai ir ten, ir ten, todėl turiu laiko skaityti keliaudamas lėktuvu ar važiuodamas traukiniu. Ir nuo Vilniaus iki pajūrio maždaug trys valandos kelio. Galima nemažai perskaityti. O patinka grožinė literatūra. Kalbant apie knygas vaikams – ne mažiau nei dešimt kartų skaičiau Marko Tveno „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykius“. Tai buvo pirma rimta mano paties išsirinkta knyga. Ir ji man labai patiko. Tarp kitko, visai mielai paskaityčiau dar kartą. Taip pat labai patiko nuostabios A. Konano Doilio istorijos apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną. Štai tokios mano rekomendacijos.

nuotr. Mantas Daškevičius

Maksas Melmanas

r. R

ytis

Šešk

aitis

Su grupe „Biplan“ muzikuojate jau daug metų. Kurį kūrybinį etapą smagiausia prisiminti? Atsakymas slypi pačiame klausime. Nes jau 27 metus esame scenoje ir būtų sunku išskirti vieną etapą. Visi 27 metai kartu mums yra labai brangūs. Puikus etapas yra ir dabar. Visada su šypsena galvoju apie tai, kaip ilgai esame kartu, kiek laiko grojame, kiek esame draugai, tikri draugai. Ir tikiuosi, kad tai truks dar ilgai – dar bent 25 metus. Ko palinkėtumėte nedrįstantiems, bet labai norintiems scenoje atsidurti vaikams? Yra drąsesnių žmonių, be baimės lipančių į sceną, ir yra tų, kuriems nėra lengva ten būti žinant, kad visų akys nukreiptos į juos. Gal tai net nėra baimė, labiau jaudulys. Jis visą laiką bus. Ir mane jis lydi iki šiol. Jei jo nebūtų, nebūtų ir prasmės lipti į sceną. Bet tą jaudulį reikia nukreipti teisinga linkme. Reikia ėjimą į sceną priimti kaip smagų žaidimą. Aš taip ir darau. Scenoje gali kvailioti, būti visiškai kitoks nei gyvenime, vaidinti. Ir tai labai padeda. Dar labai smagu, kad gali valdyti žmones. Vadinasi, scenoje esi tikras valdovas. Bet negalima eiti vien pakvailioti. Tai yra ir atsakomybė gerai atlikti savo dainą ar vaidmenį, jei vaidini spektaklyje. Scena – puiki vieta pažinti save, nes galbūt net neįsivaizduoji, koks esi ar gali būti. Todėl visiems palinkėčiau drąsos, kurios tikrai reikia, bet ne tik jos – taip pat kūrybingumo, nebijoti atsiskleisti, būti kitokiam, netgi juokingam. Nes juokas ir šypsenos džiugina visus.

itis

;) lbį. a k o p Ačiū už ka

nuotr. Mantas Daškevičius

Istorijas pasakoti galima ir dainomis. Kuri iš jūsų kūryboje nuskambėjusių istorijų jums mieliausia? Oi, tikrai taip. Ir tie pasakojimai gali būti tiek muzika, tiek dainų tekstais. Kadangi patys rašome dainas, kiekviena jų – asmeniška mūsų istorija, išgyvenimai, jausmai. Išrinkti vieną dainą būtų ne visai sąžininga kitų atžvilgiu, nes visos istorijos skirtingos. Bet man pačiam labai svarbi daina „Amore“, į kurią įdėjau beveik šimtą procentų savęs ir savo išgyvenimų.

R nuotr.

s yti

Še

Žmonės savo smalsumu kartais lenkia katinus. Šiaip ar taip, juk įdomu sužinoti, kaip mums sektųsi, jei tektų bent dienai ar valandai apsimainyti su kuo nors gyvenimais arba profesijomis. Tik dažnai apie kai kurias iš jų turime labai miglotą supratimą. Prireikus paaiškinti, ką ir kaip daro kai kurių amatų atstovai, ko gero, nežinotume tikslaus atsakymo. O kas, jei pradėjus svetimą sau darbą nereikėtų braukti prakaito iš jaudulio nežinant, ko griebtis, o tiesiog pafantazuotume, kas būtų, jei būtų? Laimiukas į šią linksmą avantiūrą įtraukė du gerai vaikų literatūroje žinomus kūrėjus – dailininkę, iliustruotoją Gretą Alice ir vaikų knygų rašytoją Virgį Šidlauską. Autoriai netrukus žada pristatyti naują drauge kurtą knygą „Savanos istorijos“. O mes pasidomėkime, ar jų fantazija kibirkščiuos taip pat ryškiai pamėginus įlįsti į kitų profesijų atstovų kailius. Pirmyn!

ktuvo pilotė, Jei būčiau lė pirmiausia atsikėlusi ryte nustatyčiau tikslų laiką laikrodyje ir žvilgtelėčiau pro langą į debesis.

tramdytojai geri bičiuliai, bet aš jų vietoje tikrai leisčiau jiems jaustis Nežinau, ar l iūtai ir liūtų savimi – laisvais ir laimingais, o pati paieškočiau kito darbo. eo au arch loge, nedvejodama pradėčiau domėtis, kur rasti pačią nubusči šilčiausią aprangą, kad tinkamai pasiruoščiau ekspedicijai po ledynus.

Jei vieną rytą

Būdama kas kadininke, nieku gyvu nepamirščiau, kad bijai to, ko nežinai. Pradėjusi iliuzionistės

karjerą, būtinai pasirūpinčiau, kad mano kišenės ir rankovės būtų

labai labai plačios, o batai dideli ir ryškūs. Nes kodėl gi ne? 14

Jei b ūčiau stiklo pūtikas, pirmiausia atsikėlęs ryte pasidirbčiau naują puodelį kavos, nes senas

greičiausiai būtų sudužęs. O tada visą dieną pūsčiau indus, vazas, čiuožyklas, permatomas spintas, dušo kabinas, kiaurai perregimus autobusus ir daugybę kitų naudingų dalykų. Nežinau, ar zoologijos sodo priž iūrėtojas ir gyvūnai geri bičiuliai, bet aš jo vietoje tikrai bent trumpam atrakinčiau narvus ir leisčiau visiems pasidžiaugti laisve. Tik tuo metu ant vartų

derėtų nepamiršti užkabinti lentelę, kad lankytojai nepriimami. Jei vie rytą nubusčiau alchemiku, nedvejodamas pradėčiau eksperimentus, o filosofiniais ną

akmenimis ir nemirtingumo eliksyrais namuose būtų nukrautos visos lentynos. Būdama s astro

nautu, nieku gyvu nepamirščiau pasiimti deguonies balionų ir gal kokį stalo žaidimą, nes kosmose ne per daugiausia pramogų. Gal tik bėda, kad stalai ten irgi neskraido.

Pradėjęs skulptoriaus karjerą , būtinai pasirūpinčiau, kad statulos nestovėtų šalia lentynų,

kuriose būdamas alchemiku laikiau stebuklingus skysčius, ir atgijusios neišeitų, kitaip užsakovai baisiai pyktų.

lis

ep u

sČ u i r Ma

Šimtojo „Laimiuko“ numerio proga pakalbėkim apie ilgaamžius šimtamečius. Na, turbūt žinote, kad šiuo metu seniausias Žemės žmogus yra 119 metų japonė. Taip pat ne paslaptis, kad elfai gali išgyventi iki 250 ar net 300 metų. O kiek gi gyvena kiti gyvi organizmai? Ar yra tokių pat ilgaamžių? Bakterijos gyvena nuo vos kelių minučių iki keliolikos valandų – kol kas nors nesuryja ar pati bakterija nepasidalina į dvi naujas. Tačiau mokslininkai yra suradę bakterijų, kurios sau šiltai parpė net 100 milijonų metų senumo nuogulose! Sunku įsivaizduoti organizmą, kuris gyveno pačiu dinozaurų klestėjimo metu ir juos „matė“. Šnekant apie šimtamečius, būtina paminėti augalus. Juk kai kurie medžiai sulaukę 100 metų dar tik pasiekia brandą. Ąžuolams pora šimtų metelių tėra vėlyva jaunystė, o mūsų senolis Stelmužės ąžuolas jau pametė skaičių 1000 metų sulaukęs. O štai Amerikoje auga gajoji pušis, sulaukusi net 5000 metų, o Švedijoje vienos eglės šaknų sistema pradėjo dygti prieš 10 000 metų. Nerealu, ar ne? O kaip su gyvūnais? Patys primityviausi jūrų gyviai, pasirodo, gali irgi gyvuoti tūkstančius metų. Yra pinčių, kurių amžius gali viršyti 5000 metų. Taip pat randama ir tūkstantmečių koralų. Seniausias dvigeldis moliuskas buvo sulaukęs net 507 metų. Dar vienas ilgaamžis gyvis, plaukiojantis šaltuose Arkties vandenyse, – grenlandinis ryklys. Mokslininkai galvoja, kad jie irgi gali išgyventi 500 metų. Grenlandinio ryklio kolega grenlandinis banginis – ilgaamžiškiausias žinduolis. Jie šaltuose vandenyse gali sulaukti ir poros šimtų metų.

Mes įpratę, kad visokie vabzdžiai ir vorai gyvena gana trumpai, bet ir čia yra rekordininkų. Mūsų drugelis citrinukas gyvena ne kelias dienas, o beveik metus. Termitai ir kai kurie vorai gali sulaukti net 40–50 metų. Kaip tokiems mažiems padarėliams – tikrai nuostabu. Iš sausumos stuburinių ilgiausiai gyvena lėtieji vėžliai. Seniausias iš jų netrukus švęs 190 metų jubiliejų. O ar tikrai krankliai išgyvena šimtus metų? Tikrai ne. Ilgiausiai gyvenęs juodvarnis nelaisvėje sulaukė 44 metų. Laisvėje išgyvena perpus trumpiau. Ilgaamžiškiausi paukščiai (sulaukę daugiau nei 100 metų) yra didžiosios papūgos – aros ir kakadu. Žinoma, vėlgi tos, kurios gyvena nelaisvėje. O kiek gyvena sausumos žvėrys? Nuo kelių iki kelių dešimčių metų. Čia mes su savo genialaus proto sukurta medicina pirmaujame, nes taip apsisaugodami nuo natūralios atrankos pratęsėm savo amželį net 2–3 kartus. Ir tik kai kurie drambliai gali prilygti mums ir išgyventi 60–70 metų. Tai linkiu „Laimiukui“ sulaukti Švedijos eglės amžiaus.

Kę s

tut is

Urba

Vaikų literatūra Lietuvoje neatsiejama nuo literatūrologo, vertėjo Kęstučio Urbos pavardės. Kęstučiui esame dėkingi ne tik už daugybę jos tyrimams pašvęstų metų, kantrų literatūros puoselėjimą ir skatinimą domėtis, bet ir už daugybės klasikinių kūrinių vaikams bei paaugliams vertimą į lietuvių kalbą, žurnalą „Rubinaitis“. Tačiau šį kartą kalbėsime ne apie Kęstučio vaikų literatūros lauke paliktus pėdsakus ir apdovanojimus, o apie šiltus prisiminimus, mylimiausias vaikystės knygas ir įsimintiniausius herojus. VAIKYSTĖS PATIRTYS BE GALO SVARBIOS, FORMUOJANČIOS PASAULĖŽIŪRĄ, VERTYBES. BŪTENT TADA IŠRYŠKĖJA MEILĖ KNYGOMS. KOKIOS BUVO JŪSŲ VAIKYSTĖS KNYGOS? GALBŪT VIS DAR GRĮŽTATE PRIE JŲ, SKAITOTE IŠ NAUJO, MĖGINATE PRISIMINTI PIRMUOSIUS ĮSPŪDŽIUS, MINTIS, KURIAS JOS SUKĖLĖ?

Augau kaime, vienkiemyje. Namuose knygų turėjome labai nedaug, vos keletą. Tačiau buvo nesunkiai pasiekiama kaimo biblioteka, iš kurios nešdavausi knygas ne tik sau, bet ir seneliui bei kaimynui. Todėl vaikystėje, mokydamasis pradinėje mokykloje, perskaičiau nemažai ir gana įvairių knygų. Iš tikrųjų, tada ir išryškėjo meilė knygoms, matyt, ir nulėmusi, kad po mokyklos Vilniaus universitete studijavau literatūrą. Likimas lėmė, kad tame universitete likau dirbti ir kelis dešimtmečius studentams kalbėjau būtent apie vaikų literatūrą. Taigi savo vaikystės knygas turėjau progos perskaityti iš naujo ir ne po vieną kartą. Būdavo labai naudinga palyginti suaugusiojo įspūdį ir vaikystės prisiminimą. Tų prisiminimų daug, gaila, kad tik keletą jų galiu čia atgaivinti. Nežinau, kaip mūsų namuose atsirado Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis“ su Domicelės Tarabildienės iliustracijomis, tačiau tikrai ją skaičiau ne vieną kartą, bandydamas įsivaizduoti jūros gelmėse stūksančius paslaptingus gintaro rūmus. Veikė ir to kūrinio skambesys, melodija. Ausiai malonios buvo ir Kosto Kubilinsko eiliuotos pasakos. Jo „Varlės karalienės“ pradžią įsiminiau visam gyvenimui: „Visos varlės kvarkia, / Visos varlės verkia, / Kad varlytė / Kurkulytė / Už karaliaus teka…“ Bene trečioje klasėje Vytauto Petkevičiaus apysaką-pasaką „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ gavau dovanų iš Senelio Šalčio (taip mano vaikystėje vadino Kalėdų Senelį) ir perskaičiau ją neatsitraukdamas jau kitą rytą po švenčių. Labiausiai įsiminiau, kaip Žirnelis aukojosi už išdykėlį Gilę… Astridos Lindgren knygą „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ skaičiau du kartus iš eilės, be jokios pertraukos. Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“ ne tik skaičiau, bet ir vaidinau naujametiniame mokyklos vaidinime. Vinco Pietario pasaką „Lapės gyvenimas ir mirtis“ mums su broliu garsiai skaitė tėtis, o paskui ir aš pats. Na, ir negaliu nepaminėti, kad labai didelį įspūdį darė „Rusų liaudies pasakos“.

AR BUVO TOKIŲ KNYGŲ, KURIOS VAIKYSTĖJE VARĖ NUOBODULĮ, O SUAUGUS – ATSIVĖRĖ VISAI KITAIS HORIZONTAIS? IR ATVIRKŠČIAI: VAIKYSTĖJE STULBINO, O DABAR VISAS JŲ ŽAVESYS DINGO?

Visos paminėtos ir dar kitos įsiminusios knygos puikios, tokias knygas vadiname literatūros klasika. Tiesa, dabar jau žinau, kad Astrida Lindgren po „Kalio Bliumkvisto nuotykių“ parašė dar įdomesnių kūrinių, tik mano vaikystėje jų dar nebuvo. Na, o nuobodžių knygų aš arba neskaičiau, arba visiškai jų neprisimenu. Nebent Luiso Kerolio „Alisa Stebuklų šalyje“ man liko nesuprantama, tik jau suaugęs suvokiau, koks tai įdomus kūrinys. KURIS VAIKŲ LITERATŪROS PERSONAŽAS JUMS ĮSIMINTINIAUSIAS?

Dabar vieno personažo niekaip negalėčiau išsirinkti. O iš vaikystės – galbūt Čipolinas iš Džanio Rodario „Čipolino nuotykių“, tas berniukas svogūnas, be galo mylėjęs savo tėtį ir siekęs jį išlaisvinti. Beje, turėjau ir tokį žaislą vartiklį – ant rutulio stovintį Čipoliną. TURĖJOTE BEGALES KELIONIŲ, LANKĖTĖS DAUGYBĖJE KONFERENCIJŲ, SUSITIKOTE SU GAUSYBE AUTORIŲ. KURIE KŪRĖJAI IR JUOS ĮKVĖPUSIOS VIETOS PALIKO DIDŽIAUSIĄ ĮSPŪDĮ?

Iš tikrųjų, kaip vaikų literatūros specialistui teko aplankyti tokias tolimas šalis kaip Pietų Afrikos Respublika, Japonija, Pietų Korėja, Naujoji Zelandija, Meksika. Ten vykusiose konferencijose dalyvaudavo ir rašytojų, tik su jais tiesiogiai pabendrauti beveik nepavykdavo. Vienintelė autorė, su kuria šiek tiek susidraugavome, buvo amerikiečių rašytoja Katerina Paterson, ji rašo šiek tiek vyresniems skaitytojams, paaugliams. O didžiausią įspūdį paliko 1993 metais Stokholme, Švedijos vaikų knygos institute sutikta Astrida Lindgren. Apsikeitėme keliais linksmais ir maloniais sakiniais, iki šiol jaučiu šiltą jos rankos paspaudimą. Pamilau ir Astridos Lindgren šalį – Švediją, po kurią teko šiek tiek pakeliauti. ŠIUO METU VAIKŲ LITERATŪRA LIETUVOJE IŠGYVENA PAKILIMĄ. KAIP MANOTE, AR UŽAUGUSI IŠMANIOJI KARTA Į SKAITYMĄ ŽIŪRĖS SU TOKIA PAT MEILE, AR VISGI VIRTUALYBĖ IMS VIRŠŲ?

Mikė Pūkuotukas iš Aleno Aleksanderio Milno knygos (dar vienas mano mėgstamas herojus) turbūt pasakytų: „Vieni skaitys, kiti neskaitys. Ir viskas“. Aš į knygos ateitį stengiuosi žiūrėti optimistiškai ir manau, kad skaitančiųjų, ypač vaikų, visada bus. Ir visada skaitantieji bus pranašesni už neskaitančius.

į! Ačiū už pokalb

Užduotėles kūrė V Ant rankų – pui iktorija k Ošik katinas Patrik usis aitė. as!

Ne visos istorijos skaitytojus pasiekia iškart, vos rašytojai jose padeda paskutinį tašką. Kai kurių knygų rankraščiai taip giliai įsirausia stalčiuose, kad autoriai juos netgi pamiršta. Vienas iš tokių nebaigtų pasakojimų – istorija apie paslaptingą mergaitę Agatą. Jos įžangą „Laimiuko“ skaitytojams dovanoja kritikų ir skaitytojų mylima, ne vieną literatūros apdovanojimą pelniusi rašytoja Neringa Vaitkutė. Nekantriai laukiame šios knygos! O jūs? sto Tek

autorė Neringa Vaitkutė

Iliustravo Greta Alice

Automobilis lėtai važiavo lietaus merkiamu Savanorių prospektu Vilniaus centro link. Agata, susigūžusi sėdynės kamputyje, vogčiom žvilgtelėjo į mamos nugarą ir vėl nuleido akis. Tėvai nesikalba. Tyla tirštės, pasiekus kliniką bus tokia tąsi, kad lipant į žvarbų rudens rytmetį trūkinės nematomos gumos juostomis. – Šlept, – pasakė Agata, tebespoksodama į sterblėje sunertus pirštus, galvodama apie nematomus baimės ir nepasitikėjimo siūlelius, – šlept. Mama neatsisuko, tik nejaukiai pasimuistė. Tėtės pakaušis išliko visiškai nebylus. O juk pakaušiai gali būti labai išraiškingi – skaitai juos kaip veidus, jei tik labai ilgai to mokeisi. Jei dažniau matydavai pakaušius negu žmonių akis. Mašina sustojo prie šviesoforo. Pro priekinį stiklą įdėmiai įsispoksojo ryškiai raudona spanglė, apsupta blankios rausvos aureolės. Mirktelėjo porąsyk, užgeso. Tėtis kantriai laukė, kol įsižiebs žalia. Ir gerai – kažkas paskutinę minutę prašvilpęs sankryžą pasuko link Žemųjų Panerių. Mama tik atsiduso. Ji negerai jaučiasi dideliame mieste, paniškai bijo patekti į avariją. Už stiklo šmėkštelėjo tamsus beformis siluetas, panašus į vėjo nešamą skudurą. Šlapiais čiuptuvais brūkštelėjo per langą ir nevikriai nuvasnojo tamsumon, vilkdamas paskui save ilgą praplikusią uodegą, kiaurai per kitoje gatvės pusėje riedančias mašinas. Mergaitė užsimerkė. Nežinojo, kas jis toks. Ir nenorėjo žinoti. Pirmąjį kažką pamatė, kai buvo trejų... tiesą sakant, gal matydavo juos ir mažesnė, tik neprisimena. Anas buvo pilkas, gauruotas, didelėmis kaip lėkštės akimis, plačiomis letenomis ir gyveno Agatos palovyje. – Šuniukas, – kartodavo, pamačiusi kažką iškepėstuojantį į kambario vidurį, – mama, šuniukas! Ši tik juokdavosi, kol nesuprato, jog nematomas šuniukas pernelyg dažnai lankosi dukros kambaryje. Vėliau suvokė, kad mergaitė regi ne vien jį, o tada jau prasidėjo tikrasis siaubas. 28

Ligoninės, daktarai. Tyrimai ir nejaukios palatos. Magnetinio rezonanso aparatas, bandantis įžvelgti, kas gi gimdo tuos padarus Agatos smegenyse. Lankstūs kraują siurbiantys vamzdeliai, mėlynės nuo kateterių ir saujos tablečių kasdien. Vaistai nepadėjo. Visas Agatos pasaulis priminė plačiomis juostomis suplėšytą drobę, kada pro nupaišytą peizažą gali įžvelgti, kas yra už jo, tolumoje. O ten buvo namai, stovintys dykvietėse, ir ekskavatoriai, burzgiantys kiaurai juos. Maži kuproti žmogeliukai, šmižinėjantys aplink kavinėse pietaujančių žmonių staliukus. Plačios ūžiančios šviesos juostos, sutemus skriejančios dangumi. Aukšti stiklo bokštai, kylantys tiesiai iš jūros, baisi moteris, sutikta prekybos centre. Agatą taip išgąsdino plona, lyg senas porcelianas suskilinėjusi oda ir žali dumblių siūleliai, kyšantys per tuos įtrūkius, kad ji pradėjo klykti nesavu balsu, drebančiu pirštuku rodydama į nepažįstamąją... Tėvai daugiau nesivedė jos į parduotuves. Apsvaigusi nuo vaistų, gulėdama dar vienoje (dar vienos ligoninės) palatoje, klausydama, kaip alsuoja migdomųjų nugalėti kaimynai, dažnai matydavo liesą moterį ilga juoda suknia ir skrybėlaitės pridengtu veidu, sklandančią tarp lovų. Moters nosis neturėjo šnervių, akys skendėjo amžiname šešėlyje, o kojos nelietė grindų. Kartais, kai kitus vaikus išleisdavo į namus, Agata dar kelias dienas eidavo pro jų šešėlius, stypsančius ligoninės koridoriuje. Jie atrodydavo suglumę, nesuvokiantys, kur šiuo metu yra. Netekę vilties, skeptiškieji tėvai griebėsi paskutinio šiaudo. Nuvežė Agatą į kitą Lietuvos pakraštį, į atokų kaimelį, kad parodytų bobutei, neva turinčiai galią gydyti. – Jūsų mergaitė sveika, – pasakė toji, ilgai vedžiojusi rankomis Agatai virš galvos, – veltui ją čia atvežėt. Dabar jai dvylika. Kartais Agata ilgai žvelgdavo į veidrodį, tarsi bandydama suvokti – ar ji tikrai taip atrodo, ar vienintelė mato save tokią. O gal kitiems ji šviesiaplaukė, žaliaakė garbanė, apvali tarsi minkštos vilnos kamuolys? Gal tie tamsūs plaukai, smailas smakras ir maža liūdna burna tik jos vaizduotės vaisiai, lygiai tokie pat, kaip visi pro petį drauge su ja į veidrodį žvelgiantys padarai. Agata regėdavo jų atspindžius taip pat aiškiai, kaip ir savąjį.

IŠSIRINK ĮDOMIAUSIĄ! Eglė Ramoškaitė

Audrius Dargužis

Ignė Zarambaitė

Viršelio dailininkė Kornelija Žalpytė

Iliustravo Audrius Dargužis

Iliustravo Greta Alice

„Draugystė mainais“

Draugai – labai svarbu. Bet kas atsitinka, kai susipyksti? Kas, jei draugams ant tavęs, regis, visai nusispjaut? Ar draugystė – darbas? O gal – tiesiog mainai? Tai istorija apie šešis draugus ir mažas neteisybes, kurias nesunku pamiršti keberiojantis į šieno stirtas, statant plaustus ir patiriant didžiausius vasaros nuotykius.

„Varnų pabėgimas iš Anykščių“

Vieną dieną ANYKščIAI pabunda ir pasigenda varnelių. Kas jas išbaidė, kur jos pabėgo? Ir kaip jas susigrąžinti? Sekime varnų pėdsakais nuo Puntuko iki pat Afrikos. Laukia šiek tiek beprotiška, tačiau laaabai smagi istorija apie Lietuvos paukščius ir, žinoma, varneles.

„Debesėlis“

Ar turi draugą, su kuriuo jauku kaip namie? Su kuriuo gali dalintis didžiausiomis paslaptimis ir užmiršus visas baimes leistis į nuotykį? Aistis neturi... Ar bent neturėjo – kol vieną dieną būsimas draugas ėmė ir pasibeldė į langą! JOS LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGOS! NAU

Prenumeruokite žurnalą „Laimiukas“ 2022-iesiems vos už 16,49 €! „Laimiukas“ su skaitytojais susitinka 6 kartus per metus. Žurnalo prenumeratos užsakymą pateikite „Lietuvos pašto“ sistemoje

prenumeruok.lt.

Nr ru . 5 gs (9 sp ėjis 7) 20 alis ir 21

Paspaudę mygtuką „Leidinio pasirinkimas“ iš leidinių sąrašo pasirinkite žurnalą „Laimiukas“.

žu

kn yg os

,,Š uo

va rd uK atė“

)

( iš lin aW arst a -E raci ja ilius

9 771392 967004

nč

Vir šelio

ISSN 1392-9674

už

ot ist aik or ing ijo o s s

us u fa įdo kt m ų ių

du agi ot os ėl ės