1
2
Versta iš: Clare Vanderpool NAVIGATING EARLY Delacorte Press, New York, 2013
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Tekstas, Clare Vanderpool, 2013 © Viršelio iliustracija, Alexander Jansson, 2013 Pirmą kartą 2013 metais anglų kalba Didžiojoje Britanijoje pavadinimu Navigating Early išleido Delacorte Press. Išleista susitarus su Random House Children’s Books, kuris yra Penguin Random House LLC dalis, ir Andrew Nurnberg Associates Baltic. Visos teisės saugomos. Nei ši knyga, nei kuri nors jos dalis negali būti atkuriama, perduodama ar įkeliama į informacijos paieškos sistemas jokia forma ir jokiais būdais – nei grafinėmis, nei elektroninėmis ar mechaninėmis priemonėmis. Ji negali būti kopijuojama ar įrašoma be raštiško leidėjo sutikimo. © Vertimas į lietuvių kalbą, Danguolė Žalytė, 2016 © Leidykla „Nieko rimto“, 2017 ISBN 978-609-441-419-0
C l a r e Va n d e r p o o l
Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė
Vilnius 2017
PROLOGAS Jei būčiau žinojęs, ką vertėjo žinoti apie Erlį Odeną, labai keistą vaikinuką, ko gero, būčiau išsigandęs ar bent laikęsis atokiai kaip visi kiti. Bet Morton Hilo berniukų akademijoje buvau naujokas, į Felčio kyšulį Meine atsikėliau neseniai. Tiesą sakant, išskyrus šiaurės rytų Kanzasą, visos kitos vietos man būtų buvusios naujos. Girdėjau sakant, kad Kanzasas seniai garsėja savo sūnų ir dukterų nenoru išvykti toli nuo namų, bet pastaraisiais metais buvo daug įžymių išimčių. Kad ir generolas Eizenhaueris. Visi baisiai didžiavosi sąjungininkų pajėgų vadu kare su Vokietija. Jis grįžo į didelį paradą Abiline, bet, šurmuliui nurimus, išvyko. Ir kažin ar ketina netrukus apsigyventi Kanzase. Mano tėvas irgi karys. Kapitonas Džonas Beikeris jaunesnysis. Jis tarnauja kariniame jūrų laivyne. Žinote, ką sako žmonės. Vyrai būna dvejopi: tie, kurie tarnauja kariniame jūrų laivyne, ir tie, kurie gailisi, kad ten netarnauja. Tai mano tėvas išgirdo iš savo tėvo, kontradmirolo Džono Beikerio vyresniojo. Aš trečias iš eilės Džonas Beikeris. Patikėkit, mielai būčiau ko nors pirmas, o ne trečias. Bet negali pasirinkti, ką gauni ir kas esi. Taip sako motinos giminės. Civiliai. Jie smagūs. Vadina mane Džeku. Mama mane vadina Džekiu. Vadindavo. Bet padėtis pasikeitė. Todėl aš ir atsidūriau šalies pakraštyje. Mano būseną galima būtų nusakyti taip: „Kaip žuvis 5
vandenyje“, tik atvirkščiai. Nes aš, iš visų pusių sausumos apsupto Kanzaso berniokas, stovėjau prie vandenyno lakiajame smėlyje. Ir tegalėjau kuo giliau pėdomis raustis į žemę, kad nenuplautų vanduo. Smėlis man nebuvo visiškai svetimas. Prie namų turėjome didelę smėlio dėžę. Be to, skaičiau „Nacionalinės geografijos“ straipsnį apie dinozaurus, rastus Kanzaso lygumose. Manoma, kad Kanzasas kadaise buvo po vandeniu, o kai vanduo nuslūgo, smėlis ir dirvožemis dinozaurų kaulams neleido išsisklaidyti ir pražūti. Erlis Odenas apie smėlį žinojo viską. Bet jis užaugo Meine, taigi turėjo ištisą vandenyną, skalaujantį ir paplaunantį pakrantę. Kai pirmą kartą pamačiau Erlį, jis pylė smėlį į maišelius ir šūsniavo juos kaip plytas. Ką jis norėjo apsaugoti, kad vanduo nenuneštų, nežinau. Elgėsi beprotiškai, bet širdies gilumoje supratau jį. Tiesiog žiūrėjau, kaip jis smėlio maišeliais bando sulaikyti vandenyną. Supratau, kad Erlis Odenas vandenyno neįveiks. Bet tas keistuolis neleido nuplauti manęs.
I Manoma, kad pirmą kartą pamatęs vandenyną turi arba nudžiugti, arba persigąsti. Deja, aš nei apsidžiaugiau, nei išsigandau. Viso labo susivėmiau ant akmenuotos pakrantės. Į Meiną atskridome prieš kelias valandas kariniu krovininiu lėktuvu. Tas didžiulis bjaurybė visą kelią trūkčiojo ir barškėjo, o tėvas skaitė žinynus apie karinio jūrų laivyno parengtį ir pakrančių įtvirtinimus. Blogavau lipdamas į lėktuvą, šleikštavau skrisdamas virš Misūrio, o virš Ohajo, Pensilvanijos ir Niujorko valstijų beveik nepaleidau iš rankų maišelio vėmalams. Kapitonas – tai yra mano tėvas, ne lakūnas – nieko nesakė, bet supratau, kad mąsto, jog sūnus niekada nepateks į jūrų laivyną dėl kinetozės. Be to, pažaliavęs veidas nederės prie puošnios jūrų laivyno uniformos. Stebėjau jį akies kampučiu, vis dar neapsipratęs, kad jis šalia. Kai buvau devynerių, jis išvyko ir ketverius metus praleido Europos karo veiksmų teatre. Mažesnis maniau, kad tai vieta, kurioje rodomi filmai. Bet iš to, ką jis sakė, o dar labiau iš to, ko nesakė, buvo aišku, kad su pramanais ta vieta nesusijusi. Praėjusį pavasarį karas Europoje artėjo į pabaigą, ir mudu su mama ėmėm laukti sugrįžtančio tėčio. Ketinome surengti sveikinimo paradą su kaspinais, varpeliais ir naminiais ledais. Įsivaizdavau tėvą šiugždžia mėlyna uniforma su visais medaliais už drąsą, prisegtais ant krūtinės. Jis pabučiuos mamą į skruostą ir pašiauš man plaukus kaip paprastai. 7
Bet Kanzasan tėvas grįžo ne į paradą, o į laidotuves. Mamos. Buvo ūkanota liepos diena. Mamai būtų patikusi. Ji visada sakydavo, kad už dulksną jos garbanotiems plaukams labiau tinka tik ilgalaikė šukuosena. Trumpai drūtai – ledų nebuvo. Nebuvo ir mamos, kurią jis turėjo pabučiuoti. Man jau buvo ne devyneri, todėl plaukų jis man nepašiaušė. Ir mudu iš pat pradžių atrodėme ne tiek tėvas su sūnumi, kiek du nepažįstamieji, gyvenantys tuose pačiuose namuose. Turbūt nevertėjo stebėtis. Kai jis išvyko, buvau vaikas, ant svetainės grindų skaičiau komiksų knygeles apie superherojus, laukdamas, kol mama pašauks suplauti indų po vakarienės. Kai jis grįžo, buvau trylikametis be motinos ir su tėvu, kurio beveik nepažinojau. O superherojais nebetikėjau. Taigi atsidūriau krovininiame lėktuve, skrendančiame į Felčio kyšulį Meine, ir galiausiai Morton Hilo akademijoje. Šis berniukų pensionas buvo arčiausiai Portsmuto karinių jūrų laivų statyklos, kur buvo tėvo tarnybos vieta. Kratydamiesi nusileidome, ir karinis džipas nuvežė mus į mokyklą. Kai prisiartinome prie Morton Hilo akademijos, perskaičiau žodžius, išraižytus akmeninėje prieangio arkoje. Tai buvo jūrų pėstininkų šūkis: Semper Fidelis – „Visada ištikimas“. Mes įėjome ir atsidūrėme miegamajame. Su ponu Konradžiu, direktoriumi, buvo susitarta, kad jis mane priims, nors jau vėlu, rugpjūčio pabaiga, ir aš turėjau būti už tai dėkingas. Bet tuo metu galvojau ne apie dėkingumą, o tik apie tvirtą žemę, ant kurios atsistosiu išlipęs iš džipo. Direktorius Konradis su tėvu pasisveikino vardu, o man paspaudė ranką taip stipriai, kad krūptelėjau. Jis mums 8
aprodė mokyklą. Morton Hilo akademija buvo berniukų parengiamoji mokykla, įkurta 1870 metais, bet iš pastatų ir stadionų pavadinimų, kuriuos paminėjo, sprendžiau, kad tai karinė mokykla. Jis parodė į du mokomuosius korpusus, Leksington Holą ir Konkord Holą. Leksingtone mokėsi vyresni vaikai, nuo devintos iki dvyliktos klasės, o Konkorde – šešta, septinta ir aštunta klasės. Jis mums parodė vyresniųjų klasių mokiniams skirtus miegamuosius, pavadintus Fort O’ Brajeno, forto, esančio netoli pirmojo Nepriklausomybės karo jūrų mūšio vietos, vardu. Aš buvau paskirtas į Kizo stovyklą jaunesniems berniukams – turiu omeny, apgyvendintas. Ant kalvos viršūnės su vaizdu į vandenyną buvo Peršingo aikštė, stadionas, pavadintas generolo vardu, ir Flanderso namas – I pasaulinio karo mūšio lauko vardu pavadinta sporto salė. Naujausi pastatai buvo Normandijos šiltnamis ir Diunkerko valgykla. Kai direktorius Konradis parodė baltą lentomis apkaltą koplyčią, man pasidarė įdomu, ar atsiras nors vienas statinys švelnesniu vardu, tarkim, Gerojo Ganytojo bažnyčia ar Neginkluotų angelų koplyčia. Deja. Paliaubų koplyčia buvo rami vieta, bet tik pasirašius sutartį ir sėdint pasitempus. Iš pirmųjų 1870 metų mokyklos pastatų liko valčių pastogė – vienintelė išvengusi karinių vardų antpuolio, – meiliai vadinama Kampeliu. Prieš palikdamas mus miegamajame, direktorius Konradis šnektelėjo su mano tėvu akis į akį. Iš veido išraiškos ir žvilgsnių, kartais metamų į mane, suvokiau, kad reiškia užuojautą kapitonui dėl žmonos mirties ir tikina, jog mokyklos aplinka bus naudinga ištižėliui sūnui. 9
Garsiau, kad ir aš išgirsčiau, direktorius Konradis tarė: – Mes puikiai juo pasirūpinsime. Bus naujas žmogus, kai grįšite į Rudens regatą. Aš nežinojau, kas ta Rudens regata. Priminė šokio pavadinimą, nors neįsivaizdavau, su kuo galėtume šokti berniukų mokykloje. Direktorius Konradis įsmeigė į mane akis, ir aš dvejojau, ar jis laukia, kol pareikšiu pagarbą. Tačiau jis pamojo man prieiti, uždėjo ant peties platų delną ir nuleido vešlius antakius. – Sūnau, – tarė jis, – Morton Hilo akademijos mokiniai maždaug tokie pat kaip berniukai visur kitur. Jei valgykloje nori sėdėti su kitais, jie tau tikriausiai leis. Jei nori atsiskirti ir sėdėti vienas, tai jie tau turbūt irgi leis. Todėl patariu, – jis pakratė ore kumštį, – įsimaišyti į minią. – Taip, pone, – atsakiau, kojos truputį virpėjo. Ir sulig tais žodžiais direktorius galop leido man eiti į miegamąjį. Jis nepasakė: „Laisvai“, bet aš, įžengęs į savo kambarį, atsidusau, nes, matyt, trumpam buvau sulaikęs kvapą. Lovų buvo dvi. Kas su kuo gyvens, jau paskirstyta, o kadangi aš vėlai priimtas į mokyklą, būsiu vienas. Vis dėlto man reikia tik vienos lovos, taigi pasirinkau stovinčią prie lango. Paskui mes – kapitonas ir aš, bet daugiausia kapitonas – išpakavome mano daiktus. Marškiniai buvo sudėti į marškinių stalčių, apatiniai į apatinių stalčių, puskojinės į puskojinių stalčių – viskas tvarkingai. Jau buvau gavęs Morton Hilo treningą, o sieninėje spintoje kabėjo mano naujos chaki kelnės greta tamsiai mėlyno švarkelio su prisiūtu Morton Hilo herbu. Paskui kapitonas ištraukė iš spintos patalynę ir skubiai kariškai kruopščiai paklojo man lovą. Šiugždūs kaip 10
ligoninėje keturiasdešimt penkių laipsnių kampai, paklodė bei antklodė pakištos po čiužiniu taip standžiai, kad galėjai ant jų šokinti dvidešimt penkių centų monetą. Jau buvau miegojęs lovoje, paklotoje tėvo, buvo sunkoka kvėpuoti. Net po dviejų pastarųjų mėnesių likti vienam su juo vis dar buvo keista. Jo taip ilgai nebuvo, ir staiga grįžo, – bet tik iš dalies. Atrodė, kad jis toli – lyg jam būtų nejauku ne laive, o kojos, pripratusios prie jūros supimo, negalėtų prisitaikyti prie sausumos. Aš jau maldavau leisti likti namie su seneliu Henriu ir viengungiu motinos broliu dėde Maksu, bet buvo nuspręsta, kad turėčiau būti arčiau tėvo. Niekas nesuprato, kad galiu stovėti prie pat jo, o jis bus už milijono mylių. – Visus reikmenis turi? – paklausė jis. Reikmenis? Jis paklausė taip, lyg ruoščiausi į naujokų mokymo stovyklą. Gal to ir norėjo. Išsiųsti mane ten, kur man suteiktų formą ir padarytų tikru karinio jūrų laivyno vyru. – Turiu viską, ko man reikia, – tyliai atsakiau. Pakėliau lagaminą ketindamas padėti jį ant spintos lentynos, bet jis dar nebuvo tuščias. Ištraukiau šūsnį mėgstamiausių mėnesinių žurnalų, leidžiamų Nacionalinės geografijos draugijos. Buvau narys nuo septynerių metų, namie turėjau dešimtis numerių, bet pačiupau ir atsivežiau tik kelis. Perverčiau pažiūrėti, kokie yra krūvoje. 1940 metų sausis – „Banginiai, jūrų kiaulės ir delfinai“. 1941 metų spalis – „Senovės Egipto kasdienis gyvenimas“. 1942 metų rugsėjis – „Strateginė Aliaska žvelgia į ateitį“. Paskui suvokiau, kad kiti žurnalai – seni komiksai, kuriuos maniau palikęs namie. Supermenas. Betmenas. 11
T u r i n ys P R O LOG AS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5 I............. 7
3 .. . . . . . . . . . . . 2 1
4 .. . . . . . . . . . . 2 8 2 .. . . . . . . . . . . 1 5 Ž va i gž d i n i n k as . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 3 5 .. . . . . . . . . . 3 5
8.. . . . . . . . . . . . 5 5
6 .. . . . . . . . . . 4 4
9 .. . . . . . . . . . . . 5 9
7 .. . . . . . . . . . 4 9 Va n d e n y n o m o k i n ys .. . . . . . . . . . . . . . . . . 6 3 10..................................................65 Pasa u l i o p i l i e t i s . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 1 1 1 .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 3 S u n k u m a i i r pavo j a i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 5 12.................................................. 77 13..................................................85 K e l i as n a m o . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9 4 14................................................ 100 15................................................ 110 16.................................................116 P r a r ast ų s i e lų k r aštas .. . . . . . . . . . 1 2 5 17........ 128
21.......... 154
18........ 132
22..........164
19........ 137
23......... 170
2 0 .. . . . . . . 1 4 2
Senė................................................ 175 24.................................................... 178 25..................................................... 181 26..................................................... 191 K ata ko m b o s .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1 9 6 27........198
31......... 224
28....... 208
32......... 230
29........ 214
33......... 237
3 0 .. . . . . . 2 2 0
34......... 247
R astas P i . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 5 1 35.................................................... 253 E P ILOGAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 5 5 AUTORĖS PASTABOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 6 0 P I : TIESA AR MELAS ? .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 6 2 IR GALŲ GALE KELI KLAUSIMAI , NESUSIJ Ę SU P I .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 6 4 PADĖKA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 6 5 A P IE AUTOR Ę.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 6 9
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Džekas Beikeris iš gimtojo Kanzaso perkeliamas į berniukų akademiją Meine. Ten jis susipažįsta su keistuoliu Erliu Odenu, skaičių pi aiškinančiu kaip istoriją ir prieštaraujantį dalykams, kurie iš pirmo žvilgsnio yra nekintanti tiesa. Nepaisant Erlio keistenybių ir įgimto autizmo, berniukai susibičiuliauja ir leidžiasi į nepamirštamus nuotykius, ilgam išliksiančius kiekvieno nuotykių gerbėjo atmintyje. Clare Vanderpool knygas vertina ir vaikai, ir suaugusieji. „Laivavedys Erlis” – pirmoji Lietuvoje išleista šios amerikiečių rašytojos knyga.
Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Guoda Rudnickaitė-Vaitiekūnė Maketavo Miglė Dilytė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Džekas ir Erlis – be galo skirtingi ir, rodos, visiškai nieko bendra neturintys vaikai. Tačiau vieną dieną likę vieni mokykloje jie ryžtasi leistis į neįtikėtinus nuotykius žadančią kelionę. Joje berniukai sutiks piratus, šimtametę senę, dingusį didvyrį ir didįjį Apalačų lokį. Kas būtų pagalvojęs, kad sausumos vaikis Džekas ryšis tokiam iššūkiui? Tačiau žygis ir jame patirti nuotykiai – tik dalelė nuostabaus pasakojimo apie draugystę, atradimus ir surastus atsakymus į klausimus, kurių kartais galbūt geriau ir nežinoti...
ISBN 978-609-441-419-0